Laba,
„Lėtas skaitymas
sąmoningas skaitytojo santykis su tekstu. Aukščiausia jo forma yra toks
rašytojo ir skaitytojo simbolinės bendraautorystės ryšys, kai kūrinys yra
išgyvenimas kaip nuolat modernus, aktualus ir atliepiantis skaitytojo
dabarčiai. [...] Lėtasis skaitymas mums gali padėti suvokti save ir savo
aplinką, savo jausmus ir estetinius išgyvenimus. Jis mums leidžia atverti
paprastą tiesą, kad Dantė, Viljamas Šekspyras, Migelis de Servantesas ar
Džonatanas Sviftas yra gerokai modernesni už absoliučią daugumą nūdienos
autorių“. Leonidas Donskis
Dažnai pagaunu save
galvojant, kad mokykliniame suole skaityti kokį Šekspyrą ar Servantesą buvo
tikra kančia. Nemokėjau jų skaityti, kad ir kaip lėtai beskaityčiau anuomet,
atmetimo reakcija dėl literatūrinės trumparegystės neleido pamatyti kūrinių
žavesio ir aktualumo. Tikriausiai daugelis panašiai kovojo ir su Kristijono
Donelaičio „Metais“, pastarasis yra fantastiškas kūrinys, tačiau retas, kuris
jame gali įžvelgti nepaprastą talentą. Manau, šiuo atveju mokytojo vaidmuo
atrakinti mokiniui kūrinį yra nepamainomas ir nesuvaidinamas per jokias vaizdo pamokėles
per zoom‘ą.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą