2017 m. gruodžio 3 d., sekmadienis
2017 m. gruodžio 1 d., penktadienis
Filmas: "Lemtinga pagunda" / "The Beguiled"
Sveiki,
Turėjau nesveikų lūkesčių
dėl naujausio Sofijos Coppolos filmo „Lemtinga
pagunda“ (angl. The Beguiled)
(2017). Režisierė po tokio šlovinančio filmo kaip „Pasiklydę vertime“ (2003),
rodos, aukščiau bambos nebeiššoko ir
staiga Kanuose pelnyti geriausios režisierės titulą su „Lemtinga pagunda“ jau
buvo tai, kas iškart atkreipė mano dėmesį į šį filmą, o jau Nicole Kidman
pasirodymas – tai viskas, ko reikia, kad lėkčiau žiūrėti keturiomis.
Filmas, pasirodo, jau
kadaise ekranizuotas, o kam režisierei prireikė sukurti savo versiją (atseit
„moterišką“), velniai žino. Šiaip Sofijos režisūra pasižymi lėtumu, meditatyvumu ir iš esmės tuo, kad veikėjai
dažnai ilgose scenose nieko neveikia, tiesiog drybso prieš saulutę, geria
kokteilį ir pan. Kostiuminė drama „Lemtinga pagunda“ jau vien iš anonso žadėjo
įtempto siužeto psichologinį trilerį, o iš tikrųjų gavau su šūdu per veidą.
Rimtai.
Filmas absoliučiai
tuščiais, nuobodus ir neįtraukiantis. Aišku, galima kaltinti režisierę, tačiau
pats scenarijus ir medžiaga absoliučiai neintriguoja: vyriškis karo metais moterų namuose kelia hormonų
audras. Visos patelės nori patino, o kai jo negauna, viskas pakrypsta kaip
laukinėje gamtoje... Galima iš to padaryti išties makabrišką ir stebinantį
filmą, tačiau laikantis originalo scenarijaus nukrypti režisierė negali, tad kuria muilo operai būdingas scenas, kiek beaistres, kiek teatrališkas, bet visos
scenos iki vieno yra dirbtinės, nuspėjamos ir tiesiog bedvasės, todėl
keliančios naivumo įspūdį.
Iš tikrai gerai žinomų
moterų aktorių – Elle Fanning, Nikole Kidman ir Kirsten Dunst labiausiai, kaip
jau galite įspėti, įtikino N. Kidman, kuri išties buvo juslinga, intensyvi,
tačiau kai medžiaga skurdi ir neįdomi, mažai ką nuveikia aktorių juslingumas.
Filmo pliusais įvardyčiau, be auksinių aktorių kolektyvo, dar ir filmo
kostiumus bei kiek gotiką primenančią atmosferą, bet deja, po estetika viskas
nuplaukė tiesiog paviršiumi, nesukeldami žiūrovui didesnio poveikio.
Mano
įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 6.5
Jūsų Maištinga Siela
žymės:
2017,
5/10,
Addison Riecke,
Angourie Rice,
Colin Farrell,
Drama,
Elle Fanning,
filmas,
Kirsten Dunst,
Nicole Kidman,
Oona Laurence,
Sofia Coppola,
Trileris
2017 m. lapkričio 29 d., trečiadienis
Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Kultas" / "American Horror Story: Cult" (7 sezonas)
Sveiki, skaitytojai,
Pažiūrėjus septintąjį
kultinio serialo „Amerikietiška siaubo
istorija: Kultas“ (American Horror
Story: Cult) sezoną galėjau lengviau atsikvėpti, nes po kelių išties
„nusivažiavusių“ sezonų „Viešbutis“ bei „Mano Roanoke košmaras“, serialas stojasi
ant kojų. Šįkart pakalbėsiu apie septintojo sezono turinį ir tai, kas pagaliau
padėjo išsikapanoti serialui iš nuobodumo vilkduobės.
Visų pirma pasibaigus
šeštajam sezonui, kuris, mano akimis, buvo vienas nykiausių sezonų per visą
„Amerikietišką siaubo istoriją“, ilgai spėlioti naujosios temos neteko ir
serialo kūrėjai kaip niekada anksti prasitarė, kad septintasis sezonas bus
susietas su šių laikų siaubo istorija ir joje bus kur kas mažiau mistikos,
kitaip sakant, apie Ameriką, ištikusią prezidento H. Clinton ir D. Trump
rinkiminę kampaniją, kuri suskaldė visuomenę. Sezonas be mistikos ir
vaiduoklių? Be dvasių, raganų ir ateivių, be istorijų iš kitų dešimtmečių?
Sezonas, kad ir smarkiai politizuotas, tačiau žadėjo lyg ir dar didesnę idėjinę
krizę...
Tą krizę sustiprino
tipažinis R. Murphy pasirinkimas pagrindines veikėjas paskirti lesbiečių porą
su mažamečiu po rinkimų košmarų. Šiaip režisierius homoseksualius veikėjus dėl
karnavališko margumo visada naudojo antraplanėse istorijos, bet šįkart greitai
skepticizmą sunaikina iš esmės puikiai veikianti išsipildžiusi amerikietiškos
svajonė galiausiai nacionalizuoti politiką ir kurti kieto ir gryno amerikiečio
viziją su D. Trumpu priešakyje. Tokia nacionalistinė terpė labai palanki kurtis
agresyvioms fašistinėms ir neonacinėms pogrindžio grupuotėmis, tad pasirinkti
pavadinimą „Kultas“ buvo itin tikslinga, išlaikant lengvas sąsajas su
ankstesniais sezonais, ypač su klouniškuoju ketvirtu sezonu „Iškrypėlių šou“.
Atmosfera grėsminga ir
pavojinga, nes atviras nusikalstamumas dar niekada nebuvo toks grėsmingai realistiškas
ir netgi pranašiškas. Kaip visada, serialo kūrėjai kruopščiai surenka
kontekstinę medžiagą apie grupinius savižudžius, apie satanistus, įvairias
grupes, kurios lengvai praplauna smegenis, kad kartais atrodo, kad nėra nė
vieno sveiko proto ir normalaus veikėjo šiame sezone. Tiesą sakant, tokio ir
nėra, netgi pats „normaliausias“, kaip jau galite įtarti, labai lengvai
transformuojasi į monstrą. Tas hiperbolizuotas transformacijas galima laikyti
iš esmės iškreiptos amerikietiškos svajonės veidrodžiu ir jau nuo pat pirmosios
serijos režisieriai kalba beveik alegorijomis, todėl čia ieškoti kažin kokios
logikos nereikėtų.
Regis, serialas tikras LGBT pasaulinių aktorių prieglobstis. Antraplanį vaidmenį sukuria legendinės dalininkės Cher dukra, o dabar jau sūnus - Chaz Bono.
Kaip visada efektinga aktorė F. Conroy šįkart susijusi su žudiku legenda - Zodiakas.
Viena įspūdingiausių serijų apie serijinę žudikę Valeri.
Nauji veikėjai ir aktoriai.
Kaip visada, taip ir šis
sezonas, laikosi ant paradoksalumo: pradžioje veikėjai atrodo bejėgiai, o
vėliau tampa visai kitokiais arba besą sąjunginiai didžiosios politikos ir
įtakos mašinos, bet žvelgiant į pasakojimo struktūrą, kūrėjai labiau išlaikė
vientisumo, čia jau aišku, kad pagrindiniai veikėjai yra lesbiečių šeima prieš
psichopatą mėlynplaukį ir pirmąja partiją groja šio serialo siela – aktorė Sarah
Paulson bei Evan Peters, kurie dar nepraleido nė vieno sezono. Nors niekada
daugiau nebeišvysime Jessica Lange, šiame sezone jau nebepasirodo ir Kathy
Bates su Angela Bassett, o kažkada buvusios pirmo ryškumo žvaigždės kaip Emma
Roberts švysteli vos keliuose epizoduose. Po pertraukos vėl sugrįžo ir
antraplanį vaidmenį sukuria Frances Conroy bei dar keletas visai naujų aktorių,
kurie, visai nenustebčiau, taptų daugiasezoniniais aktoriais.
Asmeniškai labai trokštu,
kad kitas sezonas kurtų gotikinę siaubo istoriją, kuri vyktų, tarkime,
Viduramžiuose, kuriame būtų vampyrai ir tamsios pilys, tačiau šis sezonas apie nūdienos
politikus išties vykęs. Nereikia vadovautis sveika logika, nes čia viskas šiek
tiek teatralizuota, viskas šiek tiek estetinis kičas, bet, velniai rautų, nuo
to visas tas intrigas ir visuomenės spekuliacijas tik dar įdomiau stebėti.
Galime atsipūsti, serialo mirtis dar nelaukia
– jis pratęstas dar mažiausiai dviem sezonams.
Jūsų Maištinga Siela
žymės:
Alison Pill,
Amerikietiška nusikaltimo istorija,
Billy Eichner,
Billie Lourd,
Cheyenne Jackson,
Emma Roberts,
Evan Peters,
Frances Conroy,
Lena Dunham,
LGBT,
Mare Winningham,
Sarah Paulson,
Serialas
2017 m. lapkričio 27 d., pirmadienis
Knyga: Rein Raud "Rekonstrukcija"
Rein
Raud. „Rekonstrukcija“ – Vilnius: „Apostrofa“, 2017. – 288 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Trečioji
į lietuvių kalbą išversta garsaus šiuolaikinio estų autoriaus Rein Raud (g. 1961) knyga Rekonstrukcija
2012 metais Estijoje buvo išrinkta metų knyga. Autorius pripažintas reikšmingu
savo šalies ne tik rašytoju, bet ir intelektualu, – tikriausiai atitiktų mūsų
lietuvišką šviesaus atminimo Leonidą Donskį.
Tai pirmoji mano skaityta
autoriaus knyga, tad mano apžvalgoje nebus lyginimo su ankstesniais kūriniais. Prieš
skaitydamas romaną, ilgai galvojau, ar jis bus kažkuo panašus į lietuvių
autorių kūrinius? Ar turime kažką bendro Baltijos regione giliose savo
literatūrinėse ištakose? Kažko labai archetipinio? Tiesą sakant, Rekonstrukcijoje nieko tokio neaptikau,
nebent bendras sovietizacijos patirtis, kurios šiek tiek lengvai dvelkė
kūrinyje, bet iš esmės Rekonstrukcija
savo raiška priklauso pasaulietinės literatūros ypatybėmis nei itin savito
regiono literatūrinei nišai.
Autorius istoriją kuria
iš itin mėgstamos ir populiarios pozicijos – pagrindinis veikėjas Enas serga
vėžiu, jis bando išsiaiškinti, kodėl jo dukra susidegino name su kitais
gyventojais. Tai sergančio ir vienišo vyro kelionė po praeitį, bandant
rekonstruoti ir atkurti bei suvokti priežastis, lėmusias tokią tragišką ne tik
dukters baigtį, bet ir paaiškinančius tėvo ir dukros sutrūkinėjusius santykius.
Tiesą sakant, autorius kuria tekstą iš pažiūros „besielę“, stokodamas
sentimentalumo kelia sausoko teksto įspūdį – nė velnio negaila pagrindinio
veikėjo, o ir neaiškus dukters palaidūnės susigrąžinimas į atmintį atrodo pernelyg
miglotas. Įsijausti į romaną reikia laiko ir kantrybės.
Maždaug persiritus į
antrą romano dalį, kuri vadinasi Užuberžė,
kurioje iš pasakotojų liudijimų dėliojamas pasakojimas apie Eno Padriko dukters
gyvenimą sektantinėje sodyboje, kurioje susirinko įvairaus plauko menininkai.
Pastarieji po vasaros „prašviesėjimų“ tiek nupušo,
kad ėmė tarpusavyje žaisti įvairius su religija, tikėjimu ir pasitikėjimu
susijusius žaidimus. Laki skaitytojo vaizduotė netrunka supaisyti, kur link veda
mus ši keista istorija, tad knygos finalas nė kiek nenustebina, nes Rekonstrukcija kaip pavadinimas
pateisina savo lūkesčius – iš pasakojimų sudurstytas nauja „tiesa“ iš esmės
rekonstruoja ne tik nutrūkusius ryšius, bet, kaip reikia manyti, nuramina Eno
sąžinę ir patenkina skaitytojo smalsumą.
Rein Raud
Būtent smalsumas yra
vienas pagrindinių variklių, vedančių per šią kiek detektyvą primenančią
istoriją. Gyvenimas Užuberžėje, atokiame Estijos kaime, kuri primena sektantišką
komuną, išties audrina skaitytoją, nes visada veikia kiek geografinė vaizduotė –
juk čia visai šalia mūsų, gal net galėtų taip nutikti kur nors netoli Šiaulių. Iš
pažiūros utopinėje komunoje vyksta smulkūs įtaigų karai dėl vedlio pozicijos,
kurioje dalyvauja ir Eno dukra. Saikingai mistifikuojamas religines temas,
autorius sumaniai kuria spekuliacijos schemą, kuri iš esmės yra mūsų visuomenės
atspindys, ypač tai aktualu, sakyčiau, dabar, kai įsiliepsnojo tarptautiniai
informaciniai karai.
Ar įtikina tokia atokaus sektantiško
pobūdžio komuna ir jos liūdnas galas? Kodėl gi ne. Vieniši žmonės, nutrūkę
saitai, priklausomybės ir meilės ilgesys, vienybės ir bendramintiškumo
troškulys jungia šiuos laisvamanius bohemiško pasaulio žmones į narkotinę priklausomybę, kad veikėjai ima
patikėti iškreipta kiek religiškai „aptapyta“ savo netikrų žodžių-pranašų
misterija. Autorius pabaigoje gana literatūriškai bando dar pateisinti
įvesdamas molinukių vudu magijos motyvą, siedamas su herojų liepsnojančiais
likimais bei teatralizuotą kalėdinį likimo deivių ir kelionių į Pragarą žaismę,
tačiau mane labiausiai jaudino komunos intrigos, vaizduojančius kaip lengva
tapti tuščių žodžių karaliumi ir pavergti visuomenę pagal jų silpnybes. Tokią
mechanizmą galima taikyti plačiajai visuomenei, ypač kai kalbame apie politiką
ir pažadus.
Galbūt antrame plane liko
pernelyg nustumta tėvo, ieškančio savo dukters pėdsako praeityje ir gyvenime,
pasakojimo dalis. Trūko juslingumo tikriausiai dėl to, kad Rein Raud
instinktyviai bėga nuo perdėto sentimentalumo ir palieka kaip intelektualas
viską įvykių potekstėse, tad kas tikisi juslingos ir emociškai aukšto diapazono,
teks nusivilti. Štai literatūrologė Virginija Cibarauskė vienoje recenzijoje paminėjo,
kad knygos įspūdį menkina negyva ir sustabarėjusi kalba, nepaisant to, Rekonstrukcija intriguoja, nes ji apima kosmopolitiško
estų gyvenimą (nori nenori siejame ir lietuvio gyvenimą kaip baltiškų tautų
atstovo): nuo Paryžiuje gelbstinčių prostitučių iki gilaus vienkiemio, apgaubto
sektantiškomis paslaptimis.
Iš estų kalbos romaną
vertė Danutė Sirijos Giraitė – norėjosi nebent, kad išnašos būtų ne knygos
gale, bet puslapio apačioje, nes labai tingisi vartyti grožinę knygą kaip
mokslinę literatūrą, bet manau, kad tai ne vertėjos sprendimas. Tiesa,
nuostabus knygos viršelis, toks, kokį gali tikėtis konstruktyvių istorinių sąsajų
turintis romanas su iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčiu Bernto Notkės
paveikslu „Dance Macabre“ (XV a.) – aplodismentai dailininkui Rokui Gelažiui.
Rekonstrukcija –
tai įtraukianti, intriguojanti knyga, kurios potekstės perteiktos už teksto, o
sąsajų su nūdienos tendencijomis (religinėmis ir informaciniais įtaigų karais)
galime įžvelgti tiek, kiek patys šia tema turime susidarę nuomonę. Kūrinys daugiasluoksnis,
jis ir apie tarpusavio žmogaus santykių analizę, kaltės atpirkimą ir kartu iškreiptų
vertybių veidrodis meilės stokojimo pasaulyje.
Jūsų Maištinga Siela
žymės:
Apostrofa,
Danutė Sirijos Giraitė,
estų literatūra,
knyga,
literatūra,
recenzija,
Rein Raud,
Rekonstrukcija,
Rokas Gelažius,
romanas,
Virginija Cibarauskė
Justinas Žilinskas "Kaukas Gugis ir kerų karas" - knyga vaikams be tarptautinių žodžių
Sveiki,
Retai
kada susidomiu reklamine sklaida, tačiau šįkart gavau motyvuotą laišką –
vaikiška knyga be tarptautinių žodžių. Žinau, kaip vaikams kartais sunku su kai
kuriais nesuprantamais ir neištariamais žodžiais, tad nieko nelaukdamas pasidalinu
su Jums informacija apie naujausią Justino Žilinsko knygą „Kaukas Gugis ir kerų karas“.
Kauko
Gugio sugrįžimas, arba knyga be tarptautinių žodžių
Lietuvos
knygynuose pasirodė rašytojo Justino Žilinsko magiškosios fantastikos žanro
knyga „Kaukas Gugis ir kerų karas“, ją išleido leidykla „Aukso žuvys“. Knyga
skirta vaikams nuo dešimties metų amžiaus, nuotykių ir fentezi mėgėjams. Knyga bus pristatyta pirmą kartą rengiamame vaikų
literatūros festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“ š. m. gruodžio 10 d. Vilniaus mokytojų
namuose.
2006 m. išleista Justino
Žilinsko knyga „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ į lietuvių magiškosios
fantastikos lauką atvedė savitą herojų – mažą ir gudrų kaukavaikį, kažkuo
panašų į šaunųjį Robiną Hudą ir indėniuką Harką kartu sudėjus. Ši nuotykiais
verdanti istorija apie kauką Gugį tapo kone šeimos knyga, ją skaitė ir vaikai,
ir jų tėvai. Knyga pateko į geriausių Metų knygų penketuką ir gavo Tarptautinės
vaikų ir literatūros asociacijos (IBBY) apdovanojimą. Ir štai dabar, praėjus
daugiau nei 10 metų, Justinas Žilinskas pristato naują istoriją apie kauką
Gugį. Knygoje veikia tie patys personažai, tačiau problemos, kurias jiems tenka
spręsti, jau gerokai didesnės. O kas svarbiausia – aktualios ir šiems laikams.
Lietuva, 1369 metai pagal
žmonių kalendorių, gūdūs ir keisti laikai, kai miškai ir pelkės knibždėte
knibždėjo padarų ir būtybių, kai žmonės ir mažosios gentys gyveno kaimynystėje,
o kipšai labiausiai garsėjo kaip puikūs kerėtojai... Kaukas Gugis – jau kaukajaunio
amžiaus, laukiantis savojo Įžengimo –
šventės, po kurios atitenka vyresniųjų pareigos, užduotys ir reikalai.
Gyvenimas Kaukašlaityje nusistovėjęs, ir Gugiui po didžiųjų žygių netgi
nuobodus. Tačiau netrukus įvyksta kai kas netikėta – išaiškėja seniai slėpti
dalykai, ir užverda tikra maišatis. Kaukai priversti susikauti su kipšais,
tačiau priešininkų jėgos nevienodos. Reikia spręsti: eiti į karą ginti garbės
ir kadais pasėto melo ar siekti taikos ir derybų? Koks kelias yra teisingas? Ar
toks iš viso galimas? Šis pasakojimas yra apie atsakomybę ir apie pasirinkimus
– kartais itin nelengvus. Pagrindiniai klausimai, kuriuos kelia autorius – ar
tikslas pateisina priemones, ką reiškia atsakomybė, koks jos svoris, kur veda
melas.
Autorius Justinas Žilinskas.
Knygoje „Kaukas Gugis ir
kerų karas“ „veikia“ iš lietuviškų sakmių ir pasakų pažįstamos mitologinės
būtybės – kaukai, aitvarai, laumės, maumai,
kipšai, bet šios būtybės kitokios. Pasak autoriaus, mitologija turi parengtus
atsakymus, o rašant magiškosios fantastikos kūrinį bandoma kūrybiškai interpretuoti:
kas jos, iš kur, kuo jos ypatingos ir kokia jų paskirtis? Justinas Žilinskas neslepia,
kad jam labai patinka lenkų magiškosios fantastikos grando Andrzejaus
Sapkowskio kūrybos metodas: imti mitologijos trupinius, bet jiems suteikti
kitokį, gamtiškai pagrįstą turinį. Būtent dėl to J. Žilinsko sukurti kaukai yra
girių kaukai, antropomorfinės būtybės, „mažoji giminė“, o ne mirusių vaikų
dvaselės, aitvarai – polimorfai, t. y. būtybės, keičiančios išvaizdą, na o
kipšai – keliautojai, kerėtojai ir išradėjai, o ne sielų vagys ir pragaro
valdovai. Visi jie yra iš kūno ir kraujo, vaikšto žeme, gyvena savo gyvenimus ir
susitinka konkrečiu laikotarpiu – XIV a. Lietuvoje.
Dar vienas šio nuotykinio
pasakojimo savitumas – jo kalba. Justinas Žilinskas metė sau iššūkį parašyti
kūrinį nepanaudodamas nė vieno tarptautinio žodžio. Vietoj jų – naujažodžiai ir
nunykę, retai sutinkami žodžiai ir pasakymai. Tad
saugokitės smeiguolio ir sprogdinkite veizolus – bus dėl ko! Vaikai, skaitydami
kūrinį, turės progą pagilinti lietuvių kalbos žinias ir išmokti vieną kitą
neįprastą „tų laikų“ keiksmažodį. Beje, netgi rašydamas šią senus laikus
menančią knygą autorius išliko nuoseklus – nemaža dalis Gugio juodraščio buvo
parašyta ranka – senoviškai, sąsiuvinyje, kurį
autorius gavo dovanų nuo savo skaitytojų moksleivių.
Knygų
apžvalgininkės „Fantastiškos knygų žiurkės“ šią nuotykinę istoriją apie Gugį
pavadino „savotiška lietuviška indėnų versija“: „kovos, žiaurumai, savo
teritorijos gynimas, burtai, išmintingi senoliai ir kraujo kerštas. Kietai
skamba, ar ne?“ Tuo tarpu VšĮ „Laikas skaityti“ vadovės Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės
nuomone, „J. Žilinsko knygos išlaiko balansą tarp šiandienos ir senovės, tarp
tikrovės ir pramano. Jos turi stiprų vertybinį pagrindą, bet tuo pačiu
nemoralizuoja“.
Knygą
iliustravo dailininkas Gediminas Skyrius, dizaino autorė – Deimantė
Rybakovienė, redaktorė – Neringa Mikalauskienė.
Jūsų
Maištinga Siela
žymės:
Aukso žuvys,
Deimantė Rybakovienė,
Gediminas Skyrius,
Justinas Žilinskas,
Kaukas Gugis ir kerų karas,
literatūra,
Neringa Dangvydė,
vaikų literatūra
Filmas: "Žemės druska" / "Il Sale Della Terra" / "The Salt of the Earth"
Sveiki,
Taip jau nutiko, kad iš senesnių
Scanoramos festivalių filmų įšoko dokumentinis „Žemės druska“ (portugal. Il Sale
Della Terra) (2014), kuris Kanuose pelnė ypatingo žvilgsnio apdovanojimą. Retai
žiūriu dokumentiką, nes pirmiausia turėtų mane kažkuo ji intriguoti, o gamtos
peizažai ir gyvūnų stebėjimas iš po kalvos manęs nedomina, šis, regis, kiek
kitoks. Visų pirma, filmo pasakojimas yra biografinis ir jį „suka“ legendinio
brazilų fotografo Sabastiano Salgado sūnus, kuris ima interviu iš tėvo ir brėžia
jo karjeros per plačius plotinius ir kaip žmogaus keliautojo, nestereotipinio
mąstytojo vingius.
Nuo pat pirmųjų kadrų
filmas įtraukia, nes jame subalansuotas herojaus pasakojimas su viso pasaulio politika.
Iš esmės filmas sąmoningai padalytas į slogius fotografo prisiminimus, keliones
po pasaulį, susiduriant su pačiais baisiausiais nūdienos Žemės ir žmonijos
alinimo ir naikinimo įvykiais: Ruandos genocidas, karas Balkanų regione, sausra
ir badas Afrikoje, miškų naikinimas Brazilijoje ir t. t. Atsidūręs karštojoje
zonoje fotografas tapdavo akimi, stebėtoju, bet tikriausiai žavi paties žmogaus
nuostatos, kurios pranoksta šiaip jau susiskaldžiusiųjų ir tik apie savo
užpakalį galvojančių kapitalistinės visuomenės veidmainių gyvenimo būdą. Filmas
turi ryškią žmogiškąją žinutę pasauliui, kuri šlietųsi prie visų žaliųjų ir
kitų nepelningų organizacijų, kurios tausoja Žemės išteklius ir savanoriauja.
Nors nemažai papasakotų
įvykių stebina savo išgyvenimais ir slegia bejėgiškumu ką nors pakeisti, bet S.
Saldano atvejis filmo finale tampa įkvepiančiu gelbėti planetą. Vien dabar
pustrečio milijono medžių Brazilijoje atkūrė išnykusią miško ekosistemą ir tai
Salgados nuopelnas. Tokia įkvepianti dokumentika, kuri akivaizdžiai atveria
problemas ir sprendimo galimybes išties reikalinga ir veikia ne tik kaip edukacinė
priemonė, ne tik kaip meninio filmo stebėsena, bet ir įkvepia gyventi savo
kasdieninį gyvenimą atsakingai. Filmas vertas žiūrovo.
Mano
įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb: 8.4
Jūsų Maištinga Siela
žymės:
2014,
9.5/10,
biografinis,
dokumentinis,
filmas,
istorinis,
Juliano Ribeiro Salgado,
Lélia Wanick Salgado,
Scanorama,
Sebastião Salgado,
Wim Wenders
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)


















