2017 m. gruodžio 1 d., penktadienis

Filmas: "Lemtinga pagunda" / "The Beguiled"

Sveiki,

Turėjau nesveikų lūkesčių dėl naujausio Sofijos Coppolos filmo „Lemtinga pagunda“ (angl. The Beguiled) (2017). Režisierė po tokio šlovinančio filmo kaip „Pasiklydę vertime“ (2003), rodos, aukščiau bambos nebeiššoko  ir staiga Kanuose pelnyti geriausios režisierės titulą su „Lemtinga pagunda“ jau buvo tai, kas iškart atkreipė mano dėmesį į šį filmą, o jau Nicole Kidman pasirodymas – tai viskas, ko reikia, kad lėkčiau žiūrėti keturiomis.

Filmas, pasirodo, jau kadaise ekranizuotas, o kam režisierei prireikė sukurti savo versiją (atseit „moterišką“), velniai žino. Šiaip Sofijos režisūra pasižymi lėtumu,  meditatyvumu ir iš esmės tuo, kad veikėjai dažnai ilgose scenose nieko neveikia, tiesiog drybso prieš saulutę, geria kokteilį ir pan. Kostiuminė drama „Lemtinga pagunda“ jau vien iš anonso žadėjo įtempto siužeto psichologinį trilerį, o iš tikrųjų gavau su šūdu per veidą. Rimtai.

Filmas absoliučiai tuščiais, nuobodus ir neįtraukiantis. Aišku, galima kaltinti režisierę, tačiau pats scenarijus ir medžiaga absoliučiai neintriguoja: vyriškis  karo metais moterų namuose kelia hormonų audras. Visos patelės nori patino, o kai jo negauna, viskas pakrypsta kaip laukinėje gamtoje... Galima iš to padaryti išties makabrišką ir stebinantį filmą, tačiau laikantis originalo scenarijaus nukrypti režisierė negali,  tad kuria muilo operai būdingas scenas,  kiek beaistres, kiek teatrališkas, bet visos scenos iki vieno yra dirbtinės, nuspėjamos ir tiesiog bedvasės, todėl keliančios naivumo įspūdį.

Iš tikrai gerai žinomų moterų aktorių – Elle Fanning, Nikole Kidman ir Kirsten Dunst labiausiai, kaip jau galite įspėti, įtikino N. Kidman, kuri išties buvo juslinga, intensyvi, tačiau kai medžiaga skurdi ir neįdomi, mažai ką nuveikia aktorių juslingumas. Filmo pliusais įvardyčiau, be auksinių aktorių kolektyvo, dar ir filmo kostiumus bei kiek gotiką primenančią atmosferą, bet deja, po estetika viskas nuplaukė tiesiog paviršiumi, nesukeldami žiūrovui didesnio poveikio.

Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 6.5



Jūsų Maištinga Siela

2017 m. lapkričio 29 d., trečiadienis

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Kultas" / "American Horror Story: Cult" (7 sezonas)


Sveiki, skaitytojai,

Pažiūrėjus septintąjį kultinio serialo „Amerikietiška siaubo istorija: Kultas“ (American Horror Story: Cult) sezoną galėjau lengviau atsikvėpti, nes po kelių išties „nusivažiavusių“ sezonų „Viešbutis“ bei „Mano Roanoke košmaras“, serialas stojasi ant kojų. Šįkart pakalbėsiu apie septintojo sezono turinį ir tai, kas pagaliau padėjo išsikapanoti serialui iš nuobodumo vilkduobės.

Visų pirma pasibaigus šeštajam sezonui, kuris, mano akimis, buvo vienas nykiausių sezonų per visą „Amerikietišką siaubo istoriją“, ilgai spėlioti naujosios temos neteko ir serialo kūrėjai kaip niekada anksti prasitarė, kad septintasis sezonas bus susietas su šių laikų siaubo istorija ir joje bus kur kas mažiau mistikos, kitaip sakant, apie Ameriką, ištikusią prezidento H. Clinton ir D. Trump rinkiminę kampaniją, kuri suskaldė visuomenę. Sezonas be mistikos ir vaiduoklių? Be dvasių, raganų ir ateivių, be istorijų iš kitų dešimtmečių? Sezonas, kad ir smarkiai politizuotas, tačiau žadėjo lyg ir dar didesnę idėjinę krizę...

Tą krizę sustiprino tipažinis R. Murphy pasirinkimas pagrindines veikėjas paskirti lesbiečių porą su mažamečiu po rinkimų košmarų. Šiaip režisierius homoseksualius veikėjus dėl karnavališko margumo visada naudojo antraplanėse istorijos, bet šįkart greitai skepticizmą sunaikina iš esmės puikiai veikianti išsipildžiusi amerikietiškos svajonė galiausiai nacionalizuoti politiką ir kurti kieto ir gryno amerikiečio viziją su D. Trumpu priešakyje. Tokia nacionalistinė terpė labai palanki kurtis agresyvioms fašistinėms ir neonacinėms pogrindžio grupuotėmis, tad pasirinkti pavadinimą „Kultas“ buvo itin tikslinga, išlaikant lengvas sąsajas su ankstesniais sezonais, ypač su klouniškuoju ketvirtu sezonu „Iškrypėlių šou“.

Atmosfera grėsminga ir pavojinga, nes atviras nusikalstamumas dar niekada nebuvo toks grėsmingai realistiškas ir netgi pranašiškas. Kaip visada, serialo kūrėjai kruopščiai surenka kontekstinę medžiagą apie grupinius savižudžius, apie satanistus, įvairias grupes, kurios lengvai praplauna smegenis, kad kartais atrodo, kad nėra nė vieno sveiko proto ir normalaus veikėjo šiame sezone. Tiesą sakant, tokio ir nėra, netgi pats „normaliausias“, kaip jau galite įtarti, labai lengvai transformuojasi į monstrą. Tas hiperbolizuotas transformacijas galima laikyti iš esmės iškreiptos amerikietiškos svajonės veidrodžiu ir jau nuo pat pirmosios serijos režisieriai kalba beveik alegorijomis, todėl čia ieškoti kažin kokios logikos nereikėtų.





Regis, serialas tikras LGBT pasaulinių aktorių prieglobstis. Antraplanį vaidmenį sukuria legendinės dalininkės Cher dukra, o dabar jau sūnus - Chaz Bono.


Kaip visada efektinga aktorė F. Conroy šįkart susijusi su žudiku legenda - Zodiakas.

 Viena įspūdingiausių serijų apie serijinę žudikę Valeri.

 Nauji veikėjai ir aktoriai.



Kaip visada, taip ir šis sezonas, laikosi ant paradoksalumo: pradžioje veikėjai atrodo bejėgiai, o vėliau tampa visai kitokiais arba besą sąjunginiai didžiosios politikos ir įtakos mašinos, bet žvelgiant į pasakojimo struktūrą, kūrėjai labiau išlaikė vientisumo, čia jau aišku, kad pagrindiniai veikėjai yra lesbiečių šeima prieš psichopatą mėlynplaukį ir pirmąja partiją groja šio serialo siela – aktorė Sarah Paulson bei Evan Peters, kurie dar nepraleido nė vieno sezono. Nors niekada daugiau nebeišvysime Jessica Lange, šiame sezone jau nebepasirodo ir Kathy Bates su Angela Bassett, o kažkada buvusios pirmo ryškumo žvaigždės kaip Emma Roberts švysteli vos keliuose epizoduose. Po pertraukos vėl sugrįžo ir antraplanį vaidmenį sukuria Frances Conroy bei dar keletas visai naujų aktorių, kurie, visai nenustebčiau, taptų daugiasezoniniais aktoriais.

Asmeniškai labai trokštu, kad kitas sezonas kurtų gotikinę siaubo istoriją, kuri vyktų, tarkime, Viduramžiuose, kuriame būtų vampyrai ir tamsios pilys, tačiau šis sezonas apie nūdienos politikus išties vykęs. Nereikia vadovautis sveika logika, nes čia viskas šiek tiek teatralizuota, viskas šiek tiek estetinis kičas, bet, velniai rautų, nuo to visas tas intrigas ir visuomenės spekuliacijas tik dar įdomiau stebėti. Galime atsipūsti,  serialo mirtis dar nelaukia – jis pratęstas dar mažiausiai dviem sezonams.


Jūsų Maištinga Siela

2017 m. lapkričio 27 d., pirmadienis

Knyga: Rein Raud "Rekonstrukcija"


Rein Raud. „Rekonstrukcija“ – Vilnius: „Apostrofa“, 2017. – 288 p.

Sveiki, skaitytojai,

Trečioji į lietuvių kalbą išversta garsaus šiuolaikinio estų autoriaus Rein Raud (g. 1961) knyga Rekonstrukcija 2012 metais Estijoje buvo išrinkta metų knyga. Autorius pripažintas reikšmingu savo šalies ne tik rašytoju, bet ir intelektualu, – tikriausiai atitiktų mūsų lietuvišką šviesaus atminimo Leonidą Donskį.

Tai pirmoji mano skaityta autoriaus knyga, tad mano apžvalgoje nebus lyginimo su ankstesniais kūriniais. Prieš skaitydamas romaną, ilgai galvojau, ar jis bus kažkuo panašus į lietuvių autorių kūrinius? Ar turime kažką bendro Baltijos regione giliose savo literatūrinėse ištakose? Kažko labai archetipinio? Tiesą sakant, Rekonstrukcijoje nieko tokio neaptikau, nebent bendras sovietizacijos patirtis, kurios šiek tiek lengvai dvelkė kūrinyje, bet iš esmės Rekonstrukcija savo raiška priklauso pasaulietinės literatūros ypatybėmis nei itin savito regiono literatūrinei nišai.

Autorius istoriją kuria iš itin mėgstamos ir populiarios pozicijos – pagrindinis veikėjas Enas serga vėžiu, jis bando išsiaiškinti, kodėl jo dukra susidegino name su kitais gyventojais. Tai sergančio ir vienišo vyro kelionė po praeitį, bandant rekonstruoti ir atkurti bei suvokti priežastis, lėmusias tokią tragišką ne tik dukters baigtį, bet ir paaiškinančius tėvo ir dukros sutrūkinėjusius santykius. Tiesą sakant, autorius kuria tekstą iš pažiūros „besielę“, stokodamas sentimentalumo kelia sausoko teksto įspūdį – nė velnio negaila pagrindinio veikėjo, o ir neaiškus dukters palaidūnės susigrąžinimas į atmintį atrodo pernelyg miglotas. Įsijausti į romaną reikia laiko ir kantrybės.

Maždaug persiritus į antrą romano dalį, kuri vadinasi Užuberžė, kurioje iš pasakotojų liudijimų dėliojamas pasakojimas apie Eno Padriko dukters gyvenimą sektantinėje sodyboje, kurioje susirinko įvairaus plauko menininkai. Pastarieji po vasaros „prašviesėjimų“ tiek nupušo, kad ėmė tarpusavyje žaisti įvairius su religija, tikėjimu ir pasitikėjimu susijusius žaidimus. Laki skaitytojo vaizduotė netrunka supaisyti, kur link veda mus ši keista istorija, tad knygos finalas nė kiek nenustebina, nes Rekonstrukcija kaip pavadinimas pateisina savo lūkesčius – iš pasakojimų sudurstytas nauja „tiesa“ iš esmės rekonstruoja ne tik nutrūkusius ryšius, bet, kaip reikia manyti, nuramina Eno sąžinę ir patenkina skaitytojo smalsumą.

Rein Raud

Būtent smalsumas yra vienas pagrindinių variklių, vedančių per šią kiek detektyvą primenančią istoriją. Gyvenimas Užuberžėje, atokiame Estijos kaime, kuri primena sektantišką komuną, išties audrina skaitytoją, nes visada veikia kiek geografinė vaizduotė – juk čia visai šalia mūsų, gal net galėtų taip nutikti kur nors netoli Šiaulių. Iš pažiūros utopinėje komunoje vyksta smulkūs įtaigų karai dėl vedlio pozicijos, kurioje dalyvauja ir Eno dukra. Saikingai mistifikuojamas religines temas, autorius sumaniai kuria spekuliacijos schemą, kuri iš esmės yra mūsų visuomenės atspindys, ypač tai aktualu, sakyčiau, dabar, kai įsiliepsnojo tarptautiniai informaciniai karai.

Ar įtikina tokia atokaus sektantiško pobūdžio komuna ir jos liūdnas galas? Kodėl gi ne. Vieniši žmonės, nutrūkę saitai, priklausomybės ir meilės ilgesys, vienybės ir bendramintiškumo troškulys jungia šiuos laisvamanius bohemiško pasaulio žmones į narkotinę priklausomybę, kad veikėjai ima patikėti iškreipta kiek religiškai „aptapyta“ savo netikrų žodžių-pranašų misterija. Autorius pabaigoje gana literatūriškai bando dar pateisinti įvesdamas molinukių vudu magijos motyvą, siedamas su herojų liepsnojančiais likimais bei teatralizuotą kalėdinį likimo deivių ir kelionių į Pragarą žaismę, tačiau mane labiausiai jaudino komunos intrigos, vaizduojančius kaip lengva tapti tuščių žodžių karaliumi ir pavergti visuomenę pagal jų silpnybes. Tokią mechanizmą galima taikyti plačiajai visuomenei, ypač kai kalbame apie politiką ir pažadus.

Galbūt antrame plane liko pernelyg nustumta tėvo, ieškančio savo dukters pėdsako praeityje ir gyvenime, pasakojimo dalis. Trūko juslingumo tikriausiai dėl to, kad Rein Raud instinktyviai bėga nuo perdėto sentimentalumo ir palieka kaip intelektualas viską įvykių potekstėse, tad kas tikisi juslingos ir emociškai aukšto diapazono, teks nusivilti. Štai literatūrologė Virginija Cibarauskė vienoje recenzijoje paminėjo, kad knygos įspūdį menkina negyva ir sustabarėjusi kalba, nepaisant to, Rekonstrukcija intriguoja, nes ji apima kosmopolitiško estų gyvenimą (nori nenori siejame ir lietuvio gyvenimą kaip baltiškų tautų atstovo): nuo Paryžiuje gelbstinčių prostitučių iki gilaus vienkiemio, apgaubto sektantiškomis paslaptimis.

Iš estų kalbos romaną vertė Danutė Sirijos Giraitė – norėjosi nebent, kad išnašos būtų ne knygos gale, bet puslapio apačioje, nes labai tingisi vartyti grožinę knygą kaip mokslinę literatūrą, bet manau, kad tai ne vertėjos sprendimas. Tiesa, nuostabus knygos viršelis, toks, kokį gali tikėtis konstruktyvių istorinių sąsajų turintis romanas su iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčiu Bernto Notkės paveikslu „Dance Macabre“ (XV a.) – aplodismentai dailininkui Rokui Gelažiui.

Rekonstrukcija – tai įtraukianti, intriguojanti knyga, kurios potekstės perteiktos už teksto, o sąsajų su nūdienos tendencijomis (religinėmis ir informaciniais įtaigų karais) galime įžvelgti tiek, kiek patys šia tema turime susidarę nuomonę. Kūrinys daugiasluoksnis, jis ir apie tarpusavio žmogaus santykių analizę, kaltės atpirkimą ir kartu iškreiptų vertybių veidrodis meilės stokojimo pasaulyje.


Jūsų Maištinga Siela

Justinas Žilinskas "Kaukas Gugis ir kerų karas" - knyga vaikams be tarptautinių žodžių

Sveiki,

Retai kada susidomiu reklamine sklaida, tačiau šįkart gavau motyvuotą laišką – vaikiška knyga be tarptautinių žodžių. Žinau, kaip vaikams kartais sunku su kai kuriais nesuprantamais ir neištariamais žodžiais, tad nieko nelaukdamas pasidalinu su Jums informacija apie naujausią Justino Žilinsko knygą „Kaukas Gugis  ir kerų karas“.

Kauko Gugio sugrįžimas, arba knyga be tarptautinių žodžių

Lietuvos knygynuose pasirodė rašytojo Justino Žilinsko magiškosios fantastikos žanro knyga „Kaukas Gugis ir kerų karas“, ją išleido leidykla „Aukso žuvys“. Knyga skirta vaikams nuo dešimties metų amžiaus, nuotykių ir fentezi mėgėjams. Knyga bus pristatyta pirmą kartą rengiamame vaikų literatūros festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“ š. m. gruodžio 10 d. Vilniaus mokytojų namuose.

2006 m. išleista Justino Žilinsko knyga „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ į lietuvių magiškosios fantastikos lauką atvedė savitą herojų – mažą ir gudrų kaukavaikį, kažkuo panašų į šaunųjį Robiną Hudą ir indėniuką Harką kartu sudėjus. Ši nuotykiais verdanti istorija apie kauką Gugį tapo kone šeimos knyga, ją skaitė ir vaikai, ir jų tėvai. Knyga pateko į geriausių Metų knygų penketuką ir gavo Tarptautinės vaikų ir literatūros asociacijos (IBBY) apdovanojimą. Ir štai dabar, praėjus daugiau nei 10 metų, Justinas Žilinskas pristato naują istoriją apie kauką Gugį. Knygoje veikia tie patys personažai, tačiau problemos, kurias jiems tenka spręsti, jau gerokai didesnės. O kas svarbiausia – aktualios ir šiems laikams.

Lietuva, 1369 metai pagal žmonių kalendorių, gūdūs ir keisti laikai, kai miškai ir pelkės knibždėte knibždėjo padarų ir būtybių, kai žmonės ir mažosios gentys gyveno kaimynystėje, o kipšai labiausiai garsėjo kaip puikūs kerėtojai... Kaukas Gugis – jau kaukajaunio amžiaus, laukiantis savojo Įžengimo – šventės, po kurios atitenka vyresniųjų pareigos, užduotys ir reikalai. Gyvenimas Kaukašlaityje nusistovėjęs, ir Gugiui po didžiųjų žygių netgi nuobodus. Tačiau netrukus įvyksta kai kas netikėta – išaiškėja seniai slėpti dalykai, ir užverda tikra maišatis. Kaukai priversti susikauti su kipšais, tačiau priešininkų jėgos nevienodos. Reikia spręsti: eiti į karą ginti garbės ir kadais pasėto melo ar siekti taikos ir derybų? Koks kelias yra teisingas? Ar toks iš viso galimas? Šis pasakojimas yra apie atsakomybę ir apie pasirinkimus – kartais itin nelengvus. Pagrindiniai klausimai, kuriuos kelia autorius – ar tikslas pateisina priemones, ką reiškia atsakomybė, koks jos svoris, kur veda melas.

Autorius Justinas Žilinskas.

Knygoje „Kaukas Gugis ir kerų karas“ „veikia“ iš lietuviškų sakmių ir pasakų pažįstamos mitologinės būtybės – kaukai, aitvarai, laumės, maumai, kipšai, bet šios būtybės kitokios. Pasak autoriaus, mitologija turi parengtus atsakymus, o rašant magiškosios fantastikos kūrinį bandoma kūrybiškai interpretuoti: kas jos, iš kur, kuo jos ypatingos ir kokia jų paskirtis? Justinas Žilinskas neslepia, kad jam labai patinka lenkų magiškosios fantastikos grando Andrzejaus Sapkowskio kūrybos metodas: imti mitologijos trupinius, bet jiems suteikti kitokį, gamtiškai pagrįstą turinį. Būtent dėl to J. Žilinsko sukurti kaukai yra girių kaukai, antropomorfinės būtybės, „mažoji giminė“, o ne mirusių vaikų dvaselės, aitvarai – polimorfai, t. y. būtybės, keičiančios išvaizdą, na o kipšai – keliautojai, kerėtojai ir išradėjai, o ne sielų vagys ir pragaro valdovai. Visi jie yra iš kūno ir kraujo, vaikšto žeme, gyvena savo gyvenimus ir susitinka konkrečiu laikotarpiu – XIV a. Lietuvoje.

Dar vienas šio nuotykinio pasakojimo savitumas – jo kalba. Justinas Žilinskas metė sau iššūkį parašyti kūrinį nepanaudodamas nė vieno tarptautinio žodžio. Vietoj jų – naujažodžiai ir nunykę, retai sutinkami žodžiai ir pasakymai. Tad saugokitės smeiguolio ir sprogdinkite veizolus – bus dėl ko! Vaikai, skaitydami kūrinį, turės progą pagilinti lietuvių kalbos žinias ir išmokti vieną kitą neįprastą „tų laikų“ keiksmažodį. Beje, netgi rašydamas šią senus laikus menančią knygą autorius išliko nuoseklus – nemaža dalis Gugio juodraščio buvo parašyta ranka – senoviškai, sąsiuvinyje, kurį  autorius gavo dovanų nuo savo skaitytojų moksleivių.

Knygų apžvalgininkės „Fantastiškos knygų žiurkės“ šią nuotykinę istoriją apie Gugį pavadino „savotiška lietuviška indėnų versija“: „kovos, žiaurumai, savo teritorijos gynimas, burtai, išmintingi senoliai ir kraujo kerštas. Kietai skamba, ar ne?“ Tuo tarpu VšĮ „Laikas skaityti“ vadovės Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės nuomone, „J. Žilinsko knygos išlaiko balansą tarp šiandienos ir senovės, tarp tikrovės ir pramano. Jos turi stiprų vertybinį pagrindą, bet tuo pačiu nemoralizuoja“.

Knygą iliustravo dailininkas Gediminas Skyrius, dizaino autorė – Deimantė Rybakovienė, redaktorė – Neringa Mikalauskienė.



Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žemės druska" / "Il Sale Della Terra" / "The Salt of the Earth"

Sveiki,

Taip jau nutiko, kad iš senesnių Scanoramos festivalių filmų įšoko dokumentinis „Žemės druska“ (portugal. Il Sale Della Terra) (2014), kuris Kanuose pelnė ypatingo žvilgsnio apdovanojimą. Retai žiūriu dokumentiką, nes pirmiausia turėtų mane kažkuo ji intriguoti, o gamtos peizažai ir gyvūnų stebėjimas iš po kalvos manęs nedomina, šis, regis, kiek kitoks. Visų pirma, filmo pasakojimas yra biografinis ir jį „suka“ legendinio brazilų fotografo Sabastiano Salgado sūnus, kuris ima interviu iš tėvo ir brėžia jo karjeros per plačius plotinius ir kaip žmogaus keliautojo, nestereotipinio mąstytojo vingius.

Nuo pat pirmųjų kadrų filmas įtraukia, nes jame subalansuotas herojaus pasakojimas su viso pasaulio politika. Iš esmės filmas sąmoningai padalytas į slogius fotografo prisiminimus, keliones po pasaulį, susiduriant su pačiais baisiausiais nūdienos Žemės ir žmonijos alinimo ir naikinimo įvykiais: Ruandos genocidas, karas Balkanų regione, sausra ir badas Afrikoje, miškų naikinimas Brazilijoje ir t. t. Atsidūręs karštojoje zonoje fotografas tapdavo akimi, stebėtoju, bet tikriausiai žavi paties žmogaus nuostatos, kurios pranoksta šiaip jau susiskaldžiusiųjų ir tik apie savo užpakalį galvojančių kapitalistinės visuomenės veidmainių gyvenimo būdą. Filmas turi ryškią žmogiškąją žinutę pasauliui, kuri šlietųsi prie visų žaliųjų ir kitų nepelningų organizacijų, kurios tausoja Žemės išteklius  ir savanoriauja.

Nors nemažai papasakotų įvykių stebina savo išgyvenimais ir slegia bejėgiškumu ką nors pakeisti, bet S. Saldano atvejis filmo finale tampa įkvepiančiu gelbėti planetą. Vien dabar pustrečio milijono medžių Brazilijoje atkūrė išnykusią miško ekosistemą ir tai Salgados nuopelnas. Tokia įkvepianti dokumentika, kuri akivaizdžiai atveria problemas ir sprendimo galimybes išties reikalinga ir veikia ne tik kaip edukacinė priemonė, ne tik kaip meninio filmo stebėsena, bet ir įkvepia gyventi savo kasdieninį gyvenimą atsakingai. Filmas vertas žiūrovo.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb: 8.4



Jūsų Maištinga Siela