Knyga: Svetlana Aleksijevič "Cinko berniukai"

Svetlana Aleksijevič. „Cinko berniukai“ – Vilnius: Alma littera, 2017. – 288 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Regis, mano naujieji pažadais šiems metams pildosi. Skiriu dėmesį dokumentinei grožinei literatūrai ir norėjosi itin stipriai pradėti naujus kalendorinius skaitymo metus, tad pasirinkau mane prieš daugiau nei metus sukrėtusią baltarusių autorę Svetlaną Aleksijevič, kurios knyga Laikas iš antrų rankų tąkart padarė tokį poveikį mano supratimui apie socializmą ir apskritai apie visuomenės valdymą-pavergimą, kad ilgai negalėjau imti į rankas autorės (per)leistų kitų knygų, tačiau laikas praeina ir vėl norisi kažko aštraus, kažko itin paveikiai sukrečiančio, tad pasirinkau jos dokumentinę apysaką Cinko berniukai.

Šįkart buvau pasiruošęs ir žinojau, ko tikėtis. Nuo pat pirmųjų puslapių apėmė tas dokumentinės prozos pojūtis – viskas gyva, viskas tikra, žodis nesumeluotas. Cinko berniukai – tai koliažinis pasakojimas, susidedantis kaip ir visos autorės knygos iš gyvų žmonių liudijimų, šįkart ji įrašinėjo pokalbius su tais, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo Afganistano kare, kuris vyko beveik per visą devintą dešimtmetį. Šis gėdingas karas į istoriją įėjo kaip bereikšmis, propagandiniu „kuru“ pakurstytas sovietinis gestas pasauliui: štai, mes galingi ir galime visus nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Kaip ir ankstesnėje knygoje, taip ir Cinko berniukuose stebina autorės išgautas polifoninis skambesys, daugybę susipriešinusių, pasimetusių savo vertybėse ir valdžios įteigtose realybės labirintuose persipynusių likimų. Tokios knygos provokuoja, leidžia piktintis, „tampo“ nervus ir išplečia mūsų absurdišką pasaulio matymą – tokias knygas labai mėgstu.

Neįtikėtini karą išgyvenusiųjų liudijimai supurto, pradedant pačių rusų tarpusavių požiūriu į saviškius ir afganus, tiek į mirtį, gyvenimą, šeimą. Šį karą regėję, kaip ir amerikiečiai iš po Vietnamo, pilni nuoskaudos, kad buvo apgauti, išsiųsti į nežinią, kai draugo palaikus su jo žarnomis rinkdavo į kibirą ir supildavo į cinkuotą karstą ir siųsdavo motinoms – žodžiu, klaiku. Tarp išgyvenusiųjų aidi ir motinų liudijimai, kurie sumišę su įteiktomis „didvyrių“ sūnaus įvaizdžiais bei nekaltųjų žudymu – du propagandiniai klaidingos informacijos iškreipti pasauliai, o viską priimti turi visko netekusi motinos širdis. Taip nepakeliama. Knygoje skamba tiesa kaip šūviai, tačiau kalbantieji tos tiesios širdimi nepripažįsta, bet jų žodžiai išduoda ir padaro bendrą pokalbių prasmių jungtį, kuriame lyg nuotrauka išryškėja tvirtas melo pasaulis.

Gal dėl to vėliau autorė buvo paduota į teismą ir teisiama už neva faktų iškraipymą. Tos pačios motinos vėliau spjaudė į Svetlaną (tą rodo bene 50 puslapių pabaigos tekstas apie teismo procesą dėl šios knygos). Šie kaltinimai pratęsia neišsemiamą ir nei protu, nei širdimi nepriimamą tiesą, kad sūnūs irgi buvo aukos. Visų pirma aukos valdžios, kuri vertė aukotis, antra – rusiškojo mito, kad reikia ginti tėvynę, nors jokio agresoriaus nėra. Tie žiaurūs karo aprašymai, sunku juos su kuo nors palyginti, tai tik atskiras „aleksijeviškas“ dokumentinis žanras, gyvas liudijimas, kuriame atsiskleidžia tiesa kiekvieno suluošintoje kalboje, įvairiuose jo psichofiziniuose veiksmuose, frazių pasikartojimuose, trūkčiojimuose, minčių šokinėjime, siunčiamuose prakeiksmuose... Visa tai jų žodžiuose be maskuotės, kurie byloja apie dvasios suluošinimą, nebegrįžtamai nurašytą gyvenimą į bereikšmes egzistencijos paraštes. Neišsemiama ir protu nepamatuojama trauma, kuri verčia išgyvenusius nemiegoti, sapnuoti košmarus, nebeleidžia sukurti „normalios“ šeimos, gyventi be alkoholio, nebeleidžia apčiuopti gyvenimo prasmės. Tai sukrečia.

Rašytoja Svetlana Aleksijevič.

Nepaisant sunkių išgyvenimų, gyvenimas tęsiasi. Koks jis kontrastingas, kai idealai žlunga ir jų vis griebiamasi kaip šiaudo, nes melo iliuzijoje lengviau gyventi. Ypač juntamas atotrūkis, kad karo veteranai nesusikalba su kitomis kartomis: „Mano aštuoniolikmetis pusbrolis nenori eiti į kariuomenę. „Vykdyti kažkieno kvailus įsakymus? Virsti žudiku?“ Į mano kovinius apdovanojimus jis žiūri kreivai... O man apmirdavo širdis, kai senelis apsivilkdavo savo paradinį švarką su ordinais ir medaliais. Kol mes tenai kariavom, pasaulis pasikeitė (p. 192)“.

Šioji „Afganistano karių karta“ šviečiasi suluošinta propagandos. Jie turėjo savo stabus ir didvyrius iš praeities, genami garbės beveik dar visai vaikai, jie norėjo pateisinti to sukurto didybės melo, kad ir jie gali tapti tautos herojais, kaip kadaise tie, kurie dalyvavo Didžiajame Tėvynės kare. Tačiau heroizmas, pasirodo, tampa vienu svarbiausiu melo formų, per kurį galima lengvai valdyti romantinį žmogų. Eiti ir mirti negalvojant, nes tėvynė liepė, nes tai garbinga...

Tačiau kare viskas kitaip ir tų baisybių šioje knygoje apstu. Pirmuosius 50 puslapių perskaičiau neatgaudamas kvapo, vėliau viskas pamažu atbunka ir „slenkant“ tekstu link pabaigos tampi tarp tų liudijimų kažin koks užsigrūdinęs, netgi nuobodžiaujantis: ak, dar vienas liudijimas, ir dar vienas... Staiga viskas ima vienodėti, visų skausmas panašėti. Tad „prikabinti“ teismo liudijimai iš S. Aleksijevič bylos iš tikrųjų vertė vėl pabusti iš liūdnojo letargo ir iš naujo apmąstyti bergždžio heroizmo galią, kuria dabar užkrečiami tiek lietuviai „patriotai“, tiek už mūsų sienos Rusijoje esantys broliai. Knyga liudija, kad reikia atsargiai su istorija, nevalia jos pamiršti, nuolat reikia permąstyti, bet mes silpni, mes pasiduodame idealams ir idėjoms, mus pernelyg lengva įvilkti į uniformą, „prišerti“ gražių idealų ir išsiųsti į frontą.

Vienas giliausių ir labiausiai apibendrinančių Cinko berniukų ištraukų esti knygos gale, kai Svetlana Aleksijevič teismo pabaigos žodyje kreipiasi į ją puolančiuosius – šitą, pamaniau, atsišviesiu ir visur cituosiu! Savo kalboje, kur tampa Cinko berniukų išvadomis, ji įprasmina esminį klausimą, į kurį tikriausiai neatsakys niekas: kas mes, žmonės, esame, kad mes taip galime žiauriai elgtis? Kas jis – tas žmogus?

Nejučia prisiminiau paskutinio liudytojo sakinį: „Supratau, kad apie mus visi taip galvoja: pilnomis burnomis kraujo dar kalba... (p. 217). Tas kraujas mūsų. Jis nuo karo persineša visiems: kaip pagieža, kaltė, atsakas, atstūmimas, bet kokia reakcija... Mes visi susitepę, sujungti tuo krauju. Perskaitęs knygą pagalvojau tą patį, ką ir tąkart, kai pabaigiau S. Aleksijevič Laikas iš antrų rankų: „Ši knyga turi būti mokykloje vietoj istorijos vadovėlio“. Sukrečianti. Gyva. Neleidžianti pamiršti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kalnas tarp mūsų" / "The Mountain Between Us"

Sveiki,

Lietuviškai mes jau kuris laikas turėjome išverstą Charles Martin romaną „Kalnas tarp mūsų“, tad pagaliau sulaukėme ir ekranizacijos tuo pačiu pavadinimu „Kalnas tarp mūsų“ (angl. The Mountain Between Us) (2017). Praktiškai beveik visame filme veikia tik aktorių duetas nuostabioji Kate Winslet ir Idris Elba, kurio pasirodymas filme „Beasts of no nacion“ (2015), mano akimis, buvo itin pritrenkiantis.

Pastebėjau, kad jau daug kas aikčiojo ir alpo nuo šio filmo, koks jis geras ir panašiai, tačiau tuos komentarus palieka beraščiai, kurie net sakinio didžiąja raide nepradeda. Supratau: šis filmas labiau holivudinių vidutinių dramų mėgėjams. Visgi aktorių dueto negalėjau praleisti ir nusprendžiau pasižiūrėti.

Filmas iš esmės gana vidutiniškas, jeigu neslėpsime, kad siužetas nuvalkiotas ir jau matytas visokiausiais pavidalais: kaip ekspedicija įkliūva sniegynuose „Everestas“, kaip šunys išgyvena Antarktidoje „Palikti sniegynuose“ ir dar bent dešimtys daugiau ar mažiau „ak, koks geras!“ serijos filmų. Kodėl tokie filmai geri? Sukelia efektą, kad nenori pats ten būti, bet kartu su veikėjais ten esi ir jauti jų beviltišką situaciją. Tai visada emociškai paveiku, „Kalnas tarp mūsų“ jokia išimtis: jaudiniesi dėl porelės, stebi jų atkaklią kovą, stebiesi ir didžiuojiesi jais, kaip jie trokšta išgyventi, vienas kitu rūpinasi... Ak, kaip gražu, idiliška, o jau dialogai kokie! Dailūs, „simetriški“ tarsi išlupti iš teatro pjesės ir ta vaidyba tokia sutelkta, pilna prasmingų pauzių... Ir staiga tai suvokus supranti, kad filmas negyvas, jis imituoja nenatūralias pastangas ir viską estetina, romantizuoja, kaip kad knygos apie Antrąjį pasaulinį karą, kurių prisiskaitęs jaunimėlis iš heroizmo trokšta patirti adrenalino.

Tačiau tai režisūriniai niuansai. Iš tikrųjų veikia aplinka, veikia žiemos vaizdavimas, veikia psichofiziniai veiksniai, bet viskas sukomponuota kaip judantys literatūriniai paveikslėliai. Jaudina, bet realiai galvojant, viskas turėtų būti kur kas purviniau. Siužetiškai filmas „viskas tvarkoje“, bet... Kad ir apgailėtina ta dirbtinai lemtingai sukonstruota scena, kai moteris panyra po ledu, o vyrukas pamato trobelę – kurgi ne! Kol abu buvo ant ežero – nieko, tik jau veikėjams tuoj išsigelbėjimas, tuoj dirbtinai konstruojamas paviršutiniškas vilties žlugdymo gestas – skendimas. Tai jau  matyti nervų tampymo efektai, kurie bent manęs nebeveikia, o leidžia pasijusti kaip kokiam devintokui, kurį staiga pradeda mokyti trečioko matematikos. Filmas pernelyg teisingas, pasigedau scenarijuje provokacijos, o pabaiga absoliučiai atperkanti romantikų širdis, o man atrodo tarsi pernelyg banali muilo opera.

Manau, filmas kuo puikiausiai patenkins neišrankiuosius.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Koko" / "Coco"

Sveiki,

Vienas geriausių per paskutiniuosius metus pasirodžiusių animacinių filmų tikriausiai yra „Koko“ (angl. Coco) (2017), kuris pasakoja apie Meksikoje gyvenančią šeimą, kuri  nusigręžusi nuo muzikos pasineria į batsiuvystės amatą, tačiau jaunoji atžala anaiptol nenori būti batsiuviu ir slapta trokšta groti ir dainuoti...

Iš tikrųjų filmo siužetas tik atrodo paviršutiniškai vėjavaikiškas: aha, dabar berniukas „sūdomas“ būti kaip visi, o jis būtinai eis prieš srovę ir parodys, kad suaugusiųjų taisyklės trukdo būti laisvam ir nevaržomam. Ir žinoma, toks vaikelis visada laimės, nes kitos išeities animacinių pasaulių sistemoje tikriausiai nebėra, nes animacija turi palaikyti mažąjį ir nuskriaustąjį... Regis, viskas pagal taisykles, tačiau kaip smagiai viskas perteikta, naudojant meksikiečių kultūrinius niuansus ir atributiką, kad belieka tik sėdėti ir žavėtis filmuko idėja, vizualumu ir lengvai perteiktomis idėjomis. Tokie filmukai, sako, ugdo geriau nei kokia etikos ar sveikos gyvensenos pamoka, nes joje integruota gyvybinga vertybių sistema. Nesiginčysiu, taip ir yra. Tačiau filmas universalus, tikrai drąsiai gali jį su pasimėgavimu žiūrėti bet kuris suaugęs ir atrasti visus džiaugsmus, kuriuos gali išgyventi vaikas ar paauglys.

Visgi, kad ir kaip filmas būtų giriamas už originalumą, man jis labai jau priminė prieš kelerius metus matytą „Gyvenimo knyga“ (2014), kai berniukas, vėlgi gyvendamas Meksikoje, leidžiasi į mirusiųjų karalystę – šios linijos tiesiog identiškos. Ir anas, ir šis filmas – išties geri, nes čia ir jausmų atlasas, ir pramoga, ir žaismingas pamokymas. Ir juoktis, ir graudintis yra dėl ko. Kartais pagalvoju: o kad amerikietiškas vaidybinių filmų holivudas būtų toks kokybiškas, kaip animacija.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 8.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naujasis Testamentas" / "Le Tout Nouveau Testament"

Sveiki,

Režisierius Jaco Van Dormal praeityje sukūręs koliažiniu principu įstabų filmą „Ponas niekas“ (Mr. Nobody) (2009) Kanuose pristatė naują savo darbą gana „originaliai“ lietuviškai išverstu pavadinimu „Naujasis Testamentas“ (pranc. Le Tout nouveau testament) (2015), kurioje kaip „Ponas Niekas“ laikosi išraiškingos ir žaismingos režisūros, kas man asmeniškai labai patinka.

Tiesą sakant, „Naujasis testamentas“ atėjo pagal nuotaiką pačiu laiku; juokino juodojo humoro pasakų principu kuriama alegorinė tėvų ir vaikų santykių komedija, įterpiant biblijos niuansus. Kas būtų, jeigu staiga 12 apaštalų patektų į šiuolaikinį Paryžių? Absurdo tragedija, tačiau režisieriui rūpi šviesiosios ir komiškos istorijos pusės, kad atrodo, jog filmas toks nučiuožęs, kad praktiškai tiktų prie pasakų žanro. Anaiptol filmas ne vaikams, tai istorija šaržuojanti mūsų ydas, paverčiant jas mūsų privalumais: visame pasaulyje iš piktojo Dievo, sėdinčio Briuselyje, žmonės gauna tiksinčius laikrodžius iki mirties datos. Visiems skirtingos ir nulemiančios kiekvieno iš jų tolesnį likimą. Čia randasi keletas personažų, kurie absoliučiai pasiduoda savo ydoms ir tampa priešingybėms šiaip jau realiai po kaukėmis besislepiantiems žiūrovams šiapus ekranų.

Regis, daug kur filmas lyginamas su „Ponu Nieku“, tačiau man asmeniškai jis labiau priminė atvirkščio ir iškreipto veidrodžio pasaulio filmus kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“, ar prancūzų nuotaikingąjį filmą „Žalia“, kur šiuolaikinio Paryžiaus gatvėmis šlaistosi moterėlė iš kitos planetos ir bando perprasti šios civilizacijos ypatumus.

„Naujasis testamentas“ – jaukus, šiltai ironiškas filmas su geru scenarijumi, kuris liudija, kad genialumas slypi labai paprastose idėjose, tik reikia jas mokėti perteikti. Filmas taip pat patvirtino mano jau šiaip klišinę nuostatą, kad geriausios pasaulio komedijos visgi sukuriamos ne Holivudo kalvėje, bet Prancūzijoje.

P. S. Visgi, kad ir komedija, nepamenu nuo režisieriaus Alejandro Jodorowsky laikų, kai pamačiau jo „Šventasis kalnas“ (1973) šitaip šventvagiškai vaizduojančių Biblijos personažų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Doris Day - "Dream a little dream of me" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Šiandien šios dainos rubrikoje nuostabi retro baladė „Dream a little dream of me“, kurią dainuoja puikioji atlikėja Doris Day. Pirmąkart šioji daina įrašyta dar prieš Antrąjįpa pasaulinį karą 1931 metais. Ją parašė Fabian Andre ir Wilbur Schawandt, o dainavo Ozzie Nelson (1906-1975).

Vieną didžiausių pripažinimų daina pelnė, kai ją 1968 metais perdainavo tuometinė roko grupė „The Mamas and The Papas“ – šioji versija labai miela, tačiau man patinka ir Doris Day 1958 metų versija. Taip pat dainą perdainavo ir tokie atlikėjai kaip Luis Amstrong kartu su Ella Fitzgerald, Michael Buble, Robbie Williams ir kt.

Per tiek daug metų ir versijų daina neprarado nė vienoje versijoje savo romantikos ir svaiginančiai saikingo saldumo. Diena tiesiog nuskaidrinanti dieną! Pasiklausykite.

The Mamas and The Papas versija:

Visai neseniai pradėjau klausytis ir Robbie Williams versijos:

Doris Day versija:

Žodžiai / Lyrics

"Dream A Little Dream Of Me"
(originally by Wayne King)

Stars shining bright above you
Night breezes seem to whisper "I love you"
Birds singing in the sycamore trees
Dream a little dream of me

Say "Night-ie night" and kiss me
Just hold me tight and tell me you'll miss me
While I'm alone and blue as can be
Dream a little dream of me

Stars fading but I linger on, dear
Still craving your kiss
I'm longing to linger till dawn, dear
Just saying this

Sweet dreams till sunbeams find you
Sweet dreams that leave all worries behind you
But in your dreams whatever they be
Dream a little dream of me

Stars fading but I linger on, dear
Still craving your kiss
I'm longing to linger till dawn, dear
Just saying this

Sweet dreams till sunbeams find you
Sweet dreams that leave all worries behind you
But in your dreams whatever they be
Dream a little dream of me

Dream a little dream of me
Dream a little dream of me

Jūsų Maištinga Siela

Geriausi filmai, matyti 2017 metais (sąrašas)

Sveiki,

Jeigu 2017 metais man buvo dosnūs literatūroje, tai kino srityje jie buvo truputį apleisti, lyginant su ankstesniais metais. Kitą vertus, buvau nuolatinis „Kino pavasario“ ir „Scanoramos“ lankytojas. Būtent ten ir pamačiau pačius geriausius metų filmus. Šiandien pateikiu sąrašą tų filmų, kurie man labiausiai įsiminė praėjusiais metais.

Labiausiai įsimintinomis juostomis įvardinčiau „Kino pavasaryje“ matytą „Sieranevada“, kurioje kartu su veikėjais tris valandas niekaip negalėjau prisėsti prie stalo, o iš „Scanoramos“, žinoma, „Kvadratas“, kuriame pasijutau taip nepatogiai, kad pamiršau, jog etiketas ir geras išsiauklėjimas gali būti irgi iškreipti barbarizmo dominuojančioje aplinkoje.

Dideli atradimai buvo prancūzų filmas „Ji“, kurioje neigiamas personažas retai atrodė tiek vertas pagarbos ir įdomios analizės. „Mančesteris prie jūros“ – nuostabi kaltės atpirkimo istorija. Estetiškai patraukli azijiečių „Tarnaitė“. Jeigu rinkčiau metų režisierių, juo taptų serbas Emiras Kosturica ir jo „Pogrindis“ (1995) bei „Katytė juoda, katinas baltas“ (1997). Nors P. Almodovaro „Chuljeta“ nesužavėjo, o štai jo senesnis darbas „Virpantys kūnai“ (1997) įtraukė iškart!

Turkų filmas „Žiemos miegas“ – gilus super natūralistinis filmas, tiesiog stingdė savo tyliu riksmu. Sukritikuota J. Dolan filmas „Tai tik pasaulio pabaiga“ man asmeniškai, kad ir koks teatralizuotas, man taip patiko, kad ilgai vaikščiojau tos šeimynėlės problemų vingiais.

Būta tikrai dar daug gerų filmų, kurie nusipelnė atskiro paminėjimo, bet galbūt pateiksiu tik sąrašą, atrinktą iš viso srauto. Raudonai pažymėti filmai – ypač geri! Jų visų apžvalgas rasite mano tinklapio archyve arba tiesiog „paguglinę“ filmo pavadinimą su prierašu „Maištinga siela“.

2017 matytų filmų geriausieji:

Mano karalius

Ji

Švyturys tarp dviejų vandenynų

Naktiniai gyvūnai

Po smėliu

Mėnesiena

Pianinas

Virpantys kūnai

Mančesteris prie jūros

Tarnaitė

Baigiamieji egzaminai

Sieranevada

Pogrindis

Skilimas

Tyla

Nostalgija

Tai tik pasaulio pabaiga

Aš esu ponia Bovari

Šokėja

Žiemos miegas

Prieš bangas

Tvoros

Francas

Šviežiena

Gyvybė

Pradink

Paslėptos figūros

Fangų šeimynėlė

Neigimas

Išdavikė

Renuaras

Gidas, kaip atpažinti savo nuodėmes

Katytė juoda, katinas baltas

Septynios seserys

Tai

Mis kulka

Tautos gimimas

Pragaras

Tomas iš Suomijos

Vakarėlis

Kvadratas

Nemeilė

Tu išnyksti

Kepėjas

Žemės druska

Motina!

Vadink mane savo vardu

Jauna ir graži

Dunkerkas

Nuostabioji moteris

Štai tiek labiausiai įsimintinų filmų per 2017 metus!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ledi Makbet" / "Lady Macbeth"

Sveiki,

Talentingo britų režisieriaus William Oldroyd pritrenkiantis pilnametražinis debiutas „Ledi Makbet“ (angl. Lady Macbeth) (2016) buvo rodytas „Kino festivalyje“, tačiau jį kažkaip praleidau dėl laiko stokos ar dėl to, kad nusprendžiau pamatyti kitus filmus, tačiau pasitaikė galimybė pamatyti šį filmą ir galiu pasidžiaugti, kad filmas netgi labai vykęs!

Pusantros valandos juosta padarė tai, ko nesugebėjo Sofia Cappola su „Lemtinga pagunda“, sukurti beprotiškai įtaigią atmosferą ir per psichofizinius pagrindinės veikėjos veiksmus papasakoti epochos moters istoriją. Nuopelnai įspūdingai aktorei Florence Pugh, kuri tiesiog užvaldo kamerą savo didelėmis melancholiškomis akimis. Filmas pastatytas pagal rusų klasiko apsakymą, tačiau labai puikiai adaptuotas Viktorijos laikų Anglijos aplinkai, kurioje pasakojama iš esmės itin banali istorija: jauna mergina ištekėjusi už nebejauno vyro imasi seksualinės pramogos ir galiausiai pameta galvą... Namų aplinka, rasių skirtumai ir nelygybė bei visa atmosfera be menkiausių, rodos, pastangų padeda pasakoti šią istoriją. Net neerzino, kad istorijos vingiai atpažįstami, neerzino ir pabaiga, ir manieringumas, kuris šiuo atveju netgi tapo epochos vykusiu ženklu.

Apskritai sakant, tai labai tobulai perteikta aistringa beprotybės istorija, kuri neprailgsta ir kone minimaliomis priemonėmis, praktiškai keliose vietose nufilmuota juosta, sujaudina savo minimalistine estetika, tokių mažažodžių kostiuminių dramų sukuriama išties mažai, netgi filmas „Hercogienė“ ar paskutinės britų „Anos Kareninos“ ekranizacijos nepasiekė tokių aukštumų, kokias perteikė tiesiog taupus, skoningas ir savitas „Ledi Makbet“ pasirodymas. Absoliučiai rekomenduoju istorinių kostiuminių kontekstų mėgėjams, kurie išsiilgo „nenucackintos“ meilės istorijos, kuri vis dar gali baigtis itin žiauriai, beveik kaip „Anos Kareninos“ laikais...

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela