Knyga: Giedra Radvilavičiūtė "Tekstų persekiojimas"

Giedra Radvilavičiūtė. „Tekstų persekiojimas“ – Vilnius: Apostrofa, 2018. – 233 p.

Sveiki, skaitytojai,

Viena labiausiai laukiamų knygų per Vilniaus knygų mugę buvo Nacionalinės premijos laureatės Giedros Radvilavičiūtės rinkinys Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones, tačiau priėjęs prie stendo gavau špygą – sako, knygos nėra, ateikite rytoj. Nueinu rytoj – knygos tiražas išparduotas. Ką gi, nėra ir nereikia, tad knygą įsigijau tik vasaros pradžioje iš tos puikios inercijos, kurią vis dar jaučiu po rinkinio Šiąnakt miegosiu prie sienos.

Tekstų persekiojimas šiek tiek siauresnės tematikos rinkinys, todėl tas, kas neturi reikalų su literatūra, jie gali atrodyti neaktualūs, nors autorė, sistemingai kurdama teksto struktūrą, temas pateikia keliais pjūviais, tad jeigu pirmame plane skaitome vien apie nagrinėjamą autorių ir neįžvelgiame aplinkinių temų, manau, reiktų tada iš akių išsitraukti rąstus...

Grįžtant prie Tekstų persekiojimo, kad ir kaip po pirmųjų puslapių jie atrodytų literatūrinių interpretacijų pavyzdžiais, jie nėra vien tik interpretacijos, nes Giedros Radvilavičiūtės rašymas nusižengia daugeliui „mokyklinio rašymo“ taisyklių, pavyzdžiui, pamesdama istoriją ima ir ką nors savo tekste įterpia arba pradeda pasakoti kitą istoriją, rasdama vėliau sąsajų su pirmąja istorija. Toks nenuoseklus tekstų dėstymas iš esmės sukelia dinamiško ir modernaus pasakojimo įspūdį, kitaip sakant, sąmonės srautas, kuris visgi turi aiškią vidinę logiką ir struktūrą. Tas pats būdinga ir ankstesniems autorės kūriniams. Būtent žaismingumas, „tekstų pokštavimas“ yra vienas smagiausių dalykų, dėl ko verta skaityti Tekstų persekiojimą.

Rinkinyje autorė išsiduoda, kad skaito Murakami ir nepraleidžia progos dažnai įgelti Andriui Užkalniui, yra ir kitų „pasilikusių“ atributų, iš kurių nemažai galima be didesnės fantazijos susikurti pačios Giedros Radvilavičiūtės vaizdinį. Prisipažinsiu, kad tai vienas įdomiausių dalykų apskritai eseistikoje, nes žanras toks nedėkingas, jis daug ką atskleidžia apie rašantįjį, nors autorės tekstuose yra ir nemažai sugalvotų autobiografinių siužetų – įgudęs skaitytojas intuityviai gali pajusti, kada fikcija pateikiama kaip pačios autorės patirtis. Priežastis dažnai būna ne tam, kad pameluotų ar sukeltų turtingos patirties įvaizdį, bet tam, kad galėtų „pažaisti“, pateikti dar vieną apjungiančių istorijų interpretacijos versiją.

Dažnu Giedros Radvilavičiūtės tekstų kūrimo struktūros elementu yra sąmoningai pateikta klišė – tiek literatūrinė, tiek kultūrinė. Štai vienoje iš tekstų pasakodama apie žiniasklaidos įteisinamą patyčių kultūrą, ji randa kaip pavyzdį Andrių Užkalnį, pateikia jo rašomų tekstų elemento pavyzdžių ir staiga pačios Giedros Radvilavičiūtės tekstas perima aptariamo teksto „žaidimo taisykles“ ir rašomą tekstą pertransformuoja, parodydama, kad tokius taip iš esmės gali rašyti daugelis, jeigu turi tikslą paveikti tam tikrą skaitytojų auditoriją. „...man kartais norisi perkurti tekstus, suvokti juos iš vidaus, kad man patinka pamėkliškos kūrinių ir sakinių sandūros ir todėl į to paties teksto siūlą veju vilną, poliesterį ir liną, kad nesibaiminu pavogti iš gyvenimo tikrą faktą ir paversti jį – nebeatsiprašinėdama – meno faktu, kad ieškau gero santykio su tiesa ir dėl to tekstuose atsiranda žiaurumo ir bjaurasties, kad kūrinyje mano pasakotoja laido kitą pasakotoją ir tai tampa esė siužetu... (p. 69-70)“.

Giedra Radvilavičiūtė

Vienas stipriausių, mano galva, tekstų buvo pirmasis, kuriame autorė „persekioja“ kanadiečių rašytoją Alice Munro. Net man, neskaičiusiam A. Munro, įdomu, ką papasakos G. Radvilavičiūtė. Fragmentiškai pateikusi ištrauką apie berniuką, kurį partrenkė automobilis ir iš jo galvos pasirodė kraujas, primenantis verdančios braškių uogienės putas (labai įsimenantis palyginimas!), ji išradingai kuria alternatyvią istoriją, kaip galėjo būti pagal, tarkime, lietuvių rašytojų logiką, bet tuo pačių nagrinėja A. Munro asmeninio gyvenimo faktus, laikmetį ir lietuvių rašytojų moterų raidą. Esė finalas pritrenkiančiai kinematografiškas, visąlaik manydami, kad berniukas negyvas, A. Munro „prailginta“ citata esė pabaigoje parodo, kad jis kvėpuoja. Sukuriami atskiri esė klodai: grožinės literatūros kaip atskiros istorijos, A. Munro literatūros analizė ir aktualusis probleminis laukas – kur kokybiška lietuvių autorių literatūra?

Labiausiai patikęs tekstas visgi buvo Marine life, kuriame dinamiškais pasakojimo štrichais pasakojama nuo infantilios scenos, kai autorė susirašinėja su paaugle trumposiomis žinutėmis, apsvarsto ne tik lietuvaičių lolitų likimą, bet aprėpia ir literatūrinį lauką. Pats prisiminiau, kiek kartų sėdėjau stoties McDonalde ir žiūrėjau pro tuos langus, galvodamas apie Sodų gatvėje dirbančias prostitutes... Empirinis tekstų audinys leidžia gretintis, stebėtis, šiek tiek atsikvėpti ir prisiminti savo patirtį.

Štai tekstai, kuriame pasakojama apie Kedžio bylą, visgi buvo patys silpniausi poveikiu. Gal dėl to, kad tiek daug apie tai prirašyta, kalbėta ir diskutuota, kad G. Radvilavičiūtės versija nebejaudino. Dėmesys šiuolaikinei žiniasklaidai bei lietuvių kalbos pokyčiams bei požiūriui apima visą antrą knygos skyrių. Kikenau, kaip autorė prisirinkusi nemažai teksto pavyzdžių iš delfi.lt portalo smagiai rikiuoja mintis, kurdama greitosios žinių visuomenės atsilikimą ne tik raštijoje, bet ir sveikoje logikoje. Kitą vertus, apie tas problemas daug kas kalba ir daug kas pateikia iš kojų verčiančių pavyzdžių, todėl probleminis laukas, nors ir svarbus bei aktualus, atrodo visuomeniškai išakėtas, žinomas ir netgi nualintas. Tai iš esmės „kerta“ per G. Radvilavičiūtės tekstų kokybę, nes autorės kokybė ir prasmių gylis atrodo suplokštėjęs, vietomis netgi subanalėjęs. Tačiau tai gyvatės, ryjančios savo uodegą, efektas, kadangi visuomenėje jau taip priimta, kad kalbėti apie Garliavos įvykius, peikti žiniasklaidą gali kiekvienas ir todėl tai jau savaime tampa blogo tono požymiu.

Noriu pasidžiaugti išleistos knygos vizualumu – paprasta, bet neprasta. Leidykla Apostrofa neleidžia daug knygų, bet tai, ką išleidžia, turi savo „svorį“ tiek turinio prasme, tiek skoningu dizainu.

Viena labiausiai jaudinančių minčių buvo apie tai, kad žmonėms „uždrausta“ liūdėti. Mes visomis išgalėmis kabinamės į pozityvumą, dinamiškumą, kad bet kokios liūdesio apraiškos laikomos liga. Tas pats ir literatūroje: „Teksto tembras, kaip stiliaus dėmuo, dingo iš daugelio lietuvių rašytojų tekstų, nes jie, norėdami būti sveiki, ėmė rašyti pagal taisykles „pastatytu balsu“, kurio laukia išsižiojusi publika, nusipirkusi bilietus, norinti būti šokiruota, bet atpažįstamais triukais. Jei triukas pataiko į paširdžius, tampa nejauku (p. 57)“. Kol kas pas Giedrą Radvilavičiūtė viskas jauku ir nėra nepatogių temų, požiūrio ar žaismo. Nors daug kur nestokojam humoro, retsykiais ironijos, tačiau autorė ir toliau išlaiko savitą tembrą ir tekstų kokybiškumą.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Joninės arba kaip dviračiais bėgome nuo Petro Gražulio

Sveiki,

Atsikeli Joninių rytą ir prisimeni, ką darydavai kiekvieną Joninių rytą. Perbėgdamas per tuos atsiminimus padarai, kaip ir kasmet, išvadą, kad laikas nestovi vietoje, tada keliesi ir darai kavą. Mylimosioms irgi, kurios čia keičiasi, bet Joninės lieka visada „sutartu laiku“. Geri kavą ir galvoji, kad kartais nesinori pokyčių, nesinori, kad keistųsi mylimosios, tačiau... Banali tiesa – nieko nėra pastovesnio už pokyčius.

Taigi per Lietuvą ritasi ilgiausia metuose diena ir bėgu nuo lietuviškų banalybių, tačiau pabėgti negaliu. Pasvajokite! Sakau, laiko švaistymas kalbėti apie politiką. Kaip tik vakar ruošdamasis pabėgimui su draugu pirkome dviračius. Belaukdami išdavimo sandėlyje per paliktą įjungtą darbuotojo radiją buvo transliuojama (tikriausiai stotis M-1) laida, kai paskambina kažkuris pilietis ir spėlioja, bandydamas laimėti kokius nors super unikalius marškinėlius su emblema. Pirmas viktorinos klausimas buvo: kiek Petras Gražulis turi vaikų? Šiemet jau turi penkis. Pernai tiek neturėjo.

Ir viskas. Kaip lietuviškas klounas demaskuoja savo klouniškumą. Suokalbiškai gynęs įstatymus prieš abortą, pats išsidavė: kur kas jaunesnę meilužę skatino atlikti abortą. Byrantis ir smunkantis P. Gražulio politinis grimas visai nuvarvėjo, kai partiečiai paskelbė, jog nori juo atsikratyti, kaip ir puošniam peštukui gaidžiui pridera, pareiškė, kad pats išeis. Galvoje ėmė suktis jo amžiaus kova prieš homoseksualus: kažin, ką iš tikrųjų slepia šis Petro Gražulio makiažas... Ar čia nebus kaip su Melania Trump, kai ėjo glostyti meksikiečių pabėgėlių vaikų, užsivilkusi marškinėlius su užrašu „Man tai nerūpi“? Vis galvoju, kuris „dizaineris“ pasirūpino šitaip pažeminti šalies pirmąją ponią.

Atvežė ir dviračius. Nuo politikos bėgome bandydami surinkti ratų dalis vidiniame išdavimo punkto kiemelyje, bet neturėjome įrankių, tad teko kviestis taksi. Tik vakare, sėdint prie alaus bokalo, krikštijant dviračius ir maigant YouTube, pastebėjau, kad šioji naktis stebuklinga – Joninių! Čia panašiai kaip per Kūčias, kai gyvūnai ima šnekėtis tvartuose apie, tarkime, Petro Gražulio lepsusą. Tik neturiu nei šuns, nei katės, kuriuos galėčiau patikrinti, apie ką jie prabylą per Jonines... Prisiminiau ir paparčio žiedo ieškojimo tradiciją ir nejučia įkritau į vaikystės prisiminimus, kai mamos įkyriai klausinėdavau, kaip apskritai atrodo tas paparčio žiedas ir kodėl šie darželyje pridygę niekada neišsprogina raudonų ir įspūdingų žiedų. Neprisimenu, ką atsakė mama, tikriausiai, atšok su tais klausimais, Dieve brangus.

Ir tikriausiai iki pat dvyliktos klasės tikėjau, kad papartis žydi. Ir žydi! Kažkokios ten rūšies už Atlanto, kur dinozaurai vaikščiojo prieš milijonus metų, kai mūsų visų ir Gražulio nebuvo.

Prisimenu prieš aštuonerius metus Joninių rytą parašiau eilėraštį apie šlapius priplotus jazminų žiedus prie asfalto. Garantija, kad tada Petras Gražulis nė neįsivaizdavo, kad dar kartą taps tėvu ir jo santuoka subyrės, kad lietuviai homoseksualams vis tiek taps pamažu vis labiau pakantesni, nes pasaulis nestovi vietoje, nes nieko nėra pastovesnio už pokyčius. Politikas visgi tikėjo, kad pasaulį galima savaip pažaboti, todėl šią kovą pralaimėjo.

Joninės, lydekai paliepus, sustokite, su dviračiais lėkime prie jūros, prie dzūkiško ežerėlio ar dar kur nors nuo tos sumaišties, kurią patys keliame. Bet nuo savęs ar įmanoma pabėgti? Aš, pavyzdžiui, puikiai pabėgu įsikniaubęs kokią nors knygą ar sąlyginai persikėlęs į kokį nors filmą. Išvarydamas visus raganius iš savęs galiu tik imituoti, kad manęs nėra, esu sukurtoje alternatyvioje tikrovėje. Bet ar tai ne tas pats, kas „drąsus“ paauglys internete? Sukurk paskyrą, susikurk tapatybę, būk krūtas, krūtesnis už Petrą Gražulį. Šiaip ar taip virtualu – sąlyginai saugiau, nes ten negimsta kūdikiai, neatliekami realūs abortai ir nereikia išeiti iš partijos, pirkti vasaros dviračius, kelti už pirkinius bokalus (o čia iš kur tokia baisi tradicija – aplaistyti pirkinį, vaiko gimimą ar net laimėtą milijoną per Teleloto?). Šventas Verga su visais žaliaisiais valstiečiais padangėse!

Viskas, jungiu kompą lauk ir lekiu dviračiu. Turiu pabėgti nuo savęs su knyga į pliažą. Tiek tų stebuklingų Joninių ir nuošliaužomis pažastyse susikaupusio politinio grimo.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nesava" / "Unsane"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai režisierių Steven Soderbergh žino kaip „Oušeno vienuoliktuko“, o dabar ir „Aštuntuko“ režisierių. Tas, kas domisi kinu, šį režisierių tikriausiai pažįsta ir iš kitų jo puikių darbų, kaip antai „Narkotikų kelias“ ir t. t. Vienas naujausių jo siaubo trilerių yra „Nesava“ (angl. Unsane) (2018), kuris pasakoja apie į beprotnamį patekusią jauną merginą, kuri įsivaizduoja (žino?), kad ją persekioja kadaise terorizavęs vyrukas.

Tiesą sakant, pirmas dalykas, kas krenta iškart – tai režisūra, kurio braižas primena šiek tiek pigius siaubo filmus, kada paklaikę personažai, persekiojami vaiduoklių, paskui save tamposi vaizdo kameras. Tokia realistiškai judinanti grafika, bet nepasakyčiau, kad tas perdėtas natūralumas ką nors šiam filmui davė, netgi priešingai – atrodė viskas dirbtinai netikra, nes asociacijos su pigiais filmais ir triukais taip ir neapleido didžiąją filmo dalį.

Žiūrėdamas apie absurdiškus šios merginos vargus, galvojau, ar čia toji sukrečianti istorija apie sistemos supančiotą bejėgį žmogų, kuris išnaudojamas kaip pieninė karvė? Ar čia labiau siaubo filmas apie maniaką? O gal du viename? Neapleido ir jausmas, kad filmas tiesiog išnaudojęs rezervą – viskas jau kine vienaip ar kitaip papasakota, todėl trūksta originalumo tiek vizijoje, tiek scenarijuje. Ar bereikia kruti dar vieną panašų filmą  S. Soderberghui? Štai dėl ko abejojau.

Žinoma, yra dėl ko išgyventi, jaudintis dėl merginos ir net piktintis ligoninės bukumu ir brutalumu, veikiant prieš žmogaus valią. Čia netgi absurdiškiau nei „Mergina su trūkumais“ ar „Skrydis virš gegutės lizdo“, kur žaidimo taisyklės buvo teisėtos, nes veikėjai iš tikrųjų turėjo sutrikimų, o čia žiūrovui yra dėl ko piktintis, bet tai tikrai nėra novatoriška, priešingai – visos kortos išmestos, finalas eilinio trilerio ir ŽIAURIAI nuspėjamas, nors filmo „viduriukas“ ir intrigavo savo sadistinėmis ir beviltiškomis situacijomis, kurias patyrė pagrindinė veikėja.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad filmas nors ir S. Soderbergho, tačiau jis absoliučiai vidutiniškas ir nieko čia mąslaus ar įmantraus, kaip teigė daugelis komentatorių, aš neįžvelgiau.

P. S. Pagrindinė aktorė - Claire Foy iš puikiai vertinamo serialo "Karūna".

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Christina Aguilera - Twice [Lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Iš tikrųjų jau visą mėnesį skamba šioji baladę: „Ar tu angelas, ar tu velnias?“. Tai eilutė iš birželio 15 dieną pasirodžiusio šeštojo Christinos Aguileros albumo „Liberation“ dainos „Twice“. Jau kuris laikas dainą buvo galima legaliai klausytis prieš pasirodant albumui YouTube platformoje.

Iš tiesų perklausius „Liberation“, kuris jau įvardijamas kaip geriausiu atlikėjos albumu, manau, kad „Twice“ kol kas ir išlieka pačia mėgstamiausia šio albumo daina. Tyras ir krištolinis balsas puikiai dera su prasmingu tekstu. Tokios vokalinės dainos retai „prasimuša“ į klausomiausius topus, todėl ir lieka tik išskirtiniam klausytojui. Atlikėja garsėjanti itin galingomis transformacijomis ir universaliais stiliais visgi yra gilių ir prasmingų dainų atlikėja. „Twice“ išleista kaip reklaminė albumo daina Prancūzijoje pasiekė 169 vietą, Australijoje 35, Ispanijoje 31, JAV 42 vietą pagal skaitmeninius pardavimus. Kol kas tai nėra oficialus būsimas singlas.

Neaušindamas burnos ir klavišų gal tiesiog siūlau paklausyti šio kūrinio.

Žodžiai / Lyrics

"Twice"

Sometimes I wonder what is the meaning of this life
I found the price of love and lost my mind
I will forgive them all of my wrongs and my rights
I'd do it all again and won't think twice
Oh, think twice

Are you devil? Are you angel?
Am I heaven? Am I hell?
I can barely find the proof to save myself
Are you water? Are you fire?
Are you filthy? Are you pure?
Oh, I thought by now I'd know
But I'm not sure

Well, you're no angel
I never asked you to be
You're my danger 'cause that's just what I need
But it still hurts me

Well, sometimes I wonder what is the meaning of my life
I found the price of love and lost my mind
I will forgive them all of my wrongs and my rights
I'd do it all again and won't think twice
Oh, think twice

My forever and my end
My forgiveness and my sin
I have sacrificed the most of my youth
Is it treason? Is it true?
That the worst I won't undo
Only enemy I have in love is you

Well, you're no angel
I never asked you to be
You're my danger 'cause that's just what I need
But it still hurts me

Well, sometimes I wonder what is the meaning of my life
I found the price of love and lost my mind
Oh, I will forgive them all of my wrongs and my rights
I'd do it all again and won't think twice, no
Whoah, think twice

Were you devil? Were you angel?
It's too late to change my mind
I would do it all again and not think twice

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Samanta Schweblin "Prieraišumo laisvė"

Samanta Schweblin. „Prieraišumo laisvė“ – Vilnius: Sofoklis, 2018. – 128 p.

Sveiki, skaitytojai,

Leidykla Sofoklis neseniai pristatė Vokietijoje gyvenančią iš Argentinos kilusią ir ispaniškai rašančią autorę Samanta Schweblin ir jos debiutinį romaną Prieraišumo laivė (ispan. Distancia de Rescate). Autorė pagal apimtį „vieno vakaro“ romaną parašė išrutuliojusi analogišką pasakojimą iš jau parašyto apsakymo. Savo apimtimi, sakyčiau, šioji knyga gal net ne romanas, jis ir lieka apsakymu. Autorė minima kaip naujosios kartos Lotynų Amerikos literatūros novatorišku balsu – tokią informaciją girdėjau, kai skaičiau irgi naująjį balsą, išleistą Vagos kolumbiečių rašytojo Juan Gabriel Vasquez Taip skamba krintantys.

Prieraišumo laisvė, norisi sakyti, kad parašyta jau Europoje gyvenančios rašytojos, tačiau tai būtų sąlyginė tiesa, nes iš teksto neįmanoma identifikuoti rašytojos nei tautybės, nei pilietybės. Iš esmės tik šykščios detalės išduoda, kad veiksmas visgi vyksta Argentinos atokioje provincijoje, tačiau aplinkos detalės nereprezentuoja argentinietiško gyvenimo būdo. Sakyčiau, panašią vietovę galėjo aprašyti ir kokioje nors Nevadoje ar Teksase gyvenanti rašytoja, todėl Prieraišumo laisvėje absoliučiai nesvarbi šalis, kurioje vyksta veiksmas. Tai tiek tos Lotynų Amerikos egzotikos – jos iš esmės nėra, kaip, tarkim, skaitydami dažną knygą apie Artimųjų Rytų kraštuose vykstančius įvykius.

Tautybė nesvarbi, nes dėmesio centre atsiduria iš esmės abstrakčiais štrichais įvardyta ekologijos problema, sumišusi su vietinių gyventojų pagoniškuoju kultu, kuris taip pat stačiai nėra įvardijamas. Istorija pasakoja apie apsinuodijusį berniuką, kuris nugabenamas į „žaliąją trobą“, kur jam suteikia vietinė magiška gydymo procedūra. Berniukas tampa neįgalus protiškai, tačiau jo gyvybė išsaugojama. Ilgą laiką pasakojimą gaubia nežinomybė, tiesą sakant, pasakotojo pozicija nieko neaiškinti ir yra esminė šio pasakojimo intrigos dalis – tai kas iš tikrųjų vyksta aplinkui, kol pagrindinė veikėja Amanda savo viduje bendrauja su įsivaizduojamo berniuko siela?

Kad aplinkinis kraštas nuodijamas, tą, regis, ir žino besišypsantys vietiniai darbininkai, tempiantys bidonus nuodingų teršalų. Aplinkos iššaukiantys faktoriai papasakojami intymioje mąstymo formoje, kurią puikiai apibūdina paties romano pavadinimas – prieraišumo laisvė t. y. besąlyginis motinos ir vaiko ryšys, grįstas intuicija, meile ir rūpesčiu. Neatsitiktinai atrodo, kad nuolat įvyks kažkas blogo, kažkas esmingo, todėl skaitytojas to laukia tarsi sprogimo, pragaišties, mažų mažiausiai katastrofos, tačiau autorė sužaidžia subtilumu, todėl esmingas gestas, atnešantis nelaimę Amandai ir Ninai yra beveik nepastebimas, tačiau jo mastas suardantis žmonių gyvenimus.

Samanta Schweblin.

Magiško pasakojimo forma ypač įtikinanti, kiek priminė seniai skaitytą lenkų rašytojos Malgorzata Saramanowicz Sesė, nors knyga buvo puikiai įvertinta kritikų, man tąkart romanas buvo absoliučiai be ugnies ir nepaveikus. Priešingai su Prieraišumo laisve – intriga nuo pirmųjų puslapių iki paskutinio sakinio. Žinoma, po to kyla daug klausimų – tai be abejonės geros knygos poveikis – kodėl motina šitaip puikiai jausdama su dukra ryšį ir intuityvų pavojų, vardan socializacijos su Karla pasilieka toje vietovėje ir neišvengia savojo tragiško likimo? Kas ta iš tikrųjų prieraišumo laisvė, kada ji veikia kaip faktorius ir kas daro įtakos, kad kartais negalime jo pajusti? Ar tai likimas? Ar tai motinos neatidumas? Kažin, ar berastume kaltų ir kažin, ar verta šioje istorijoje ieškoti atpirkimo ožio.

Sakyčiau, ši knyga įtaigiausia yra visai ne dėl ekologinio kriminalinio trilerio, kiek dėl autorės pasirinkto pasakojimo būdo. Ji strategiškai kuria tekstą, kuris kaip avataras, kūnas, į kurį gali persikūnyti skaitytojas. Tokia pagavi juslių literatūra neretai „išsigimsta“, tampa preciziškai įmantri dėl didelių pastangų perteikti būvį nukrypdama į daugžodžiavimus, aprašymus, o štai S. Schweblin viso to išvengia, pasilikdama sąlygišką fiktyvumą vaizduoti tausojančiu apsakymo žanrui būdingu žodynu. Be jokios abejonės, šiame kūrinyje svarbiausia yra ne pati istorija, bet kitoks būdas ją papasakoti, todėl tokia iš dalies žaidybinė literatūra atitinka šiuolaikinės literatūros elitiškumą, nes ji sujungia sudėtingas temas su modernia raiška, tad nieko nuostabaus, kad šis autorės kūrinys buvo 2017 metais nominuotas Man Booker International premijai.

Prisipažinsiu, ta hipnotizuojanti ir nesaugi būsena netgi šiek tiek asocijavosi su kanadiečių rašytojos Margaret Atwood Akluoju žudiku. Ir taip, nors knyga kondensuota ir paveiki, tačiau norėjosi jos dar daugiau!

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata (sentencija): Giedra Radvilavičiūtė apie kūrėjo talentą

Sveiki,

Beskaitydamas Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinį „Tekstų persekiojimas“ nejučia griebiau pieštuką ir ėmiausi žymėtis mintis. Autorė „persekiojanti“ kitų tekstus daro savotiškus teminius pjūvius, suteikdama gana platų apmąstymų ir interpretavimų reveransą.

Šioji citata apie talento reikšmę žmogaus gyvenimui. Atvirai žavėdamasi Kęstučio Navako kūryba, ji kalba ir apie talento, „rašytojo nuo Dievo“ prakeiksmą. Ką aš begaliu pridurti? Skaityti „Tekstų persekiojimą“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didysis šou meistras" / "The Greatest Showman"

Sveiki,

Filmas „Didysis šou meistras“ (angl. The Greatest Showman) (2017), kad ir kaip sunku būtų patikėti, visgi yra biografinė istorija apie realiai egzistavusį šios srities profesionalą P. T. Barnum. Žvelgiant į filmą, kyla abejonės, kad visgi iš šio žmogaus gyvenimo pačiame filme liko tik griaučiai, siužetinis fasadas, o visa kitą užpildo vien tik Holivudinis marmeladas.

Nepaisant to Holivudinio šabloniškumo, daugeliui tai viena geriausių tokio tipažo juostų praėjusiais metais. Tiesą sakant, tenka pripažinti, kad Holivudas toli gražu nemiręs, nors ir šabloninis, geba suteikti karnavalinių spalvų ir pasijausti pasakiškos atmosferos pasakojimo dalimi. Labai daug darbo įdėta į „Didysis šou meistras“ – gražus, visų pirma, vizualiai, nuostabiai plaukianti kamera, pakylėjimas, primenantis „Mulen Rouge“ ar net tą pačią paskutinę „Gražuolės ir pabaisos“ ekranizaciją. Visgi tai yra didysis kinas, kuris tinka visokio amžiaus spektrui, tad net patiems neišrankiausiems, manau, itin filmas patiks. Man kaip kino gurmanui, nors istorija ir nenustebino, tačiau žiūrėjosi tikrai ne prastai, netgi, sakyčiau, žaismingai.

Šįkart pirmaisiais smuikais griežia jau puikiai žinomi aktoriai, toli gražu ne pirmą sykį sėdintys tokio pat žanro rogėse. Daugelis iš jų išbandė miuziklus, tad belieka ištiesti kojas, nes filmas neįmantrus, o puošnus. Nepasakyčiau, kad nepamatysite to, ko nematėte, tačiau jeigu ieškoti kažko, kas teikia tiesiog pozityvumą, manau, ši istorija kaip tik Jums.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela