Filmas: "Infekcija" / "Kansen" / "Infection"

Sveiki,

Japonų siaubo filmas „Infekcija“ (japon. Kansen) (2004) tikriausiai pretenduoja tapti pačiu blogiausiu, prasčiausiu ir nesąmoningiausiu filmu matytu šiemet. Gerai, sutikime visi, kad „prisijaukinti“ japonų ir apskritai azijietišką mentalitetą labai sudėtinga, ypač, jeigu tai siaubo filmas...

Filmas „Infekcija“, apskritai tariant, turi neprastą idėją – ligoninėje pasklinda žalių glitėsių virusas, kuris paverčia visus zombiais. Kas gali būti siaubingiau? Atmosfera, ligoninė, trūkčiojanti naktinės pamainos šviesa, bet... Dieve brangus, kokia siaubinga realizacija, kokia netikra, medinė, teatrinė vaidyba. Siaubingos loginės klaidos, veikėjų nutįsę veidai, perspausta kabukiška vaidyba. Vienas kvailiausių pavyzdžių, – pirmiausia iššoka pabaisa, kamera priartina aktoriaus veidą, tas pagalvoja, palaukia, o po to suvaidina, kad reikia suvaidinti, kad smarkiai išsigando pabaisos... Net nėra veiksmo ir greito atoveiksmio, paprastos logiškos vaidybinės motorikos, kai į veiksmą atsakoma veiksmu, o ne teatrinėmis pauzėmis. Netgi teatre šios pauzės neveikia, nebent norima išgauti specifinį spektaklio stilių. Deja, filme tai net ne stilius, o pačios prasčiausios prabos nesąmonė.

Žodžiu, turiu perspėti, kad negaištumėt laiko su šiuo filmu.

Mano įvertinimas: 1/10

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Tan Twan Eng "Vakaro Miglų sodas"

Tan Twan Eng. „Vakaro miglų sodas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 448 p.

Sveiki, skaitytojai,

Iš Malaizijos kilusio rašytojo Tan Twan Eng (g. 1972) romanas Vakaro Miglų sodas (angl. The Garden of Evening Mists) laikoma viena geriausių knygų, pasirodžiusių šių metų vasarą. Knyga pateko į Man Booker premijos finalą, o tokias knygas daugelis intelektualų grožinės literatūros gerbėjų stengiasi nepraleisti ir viską kruopščiai suskaityti.

Po itin rytietišku pavadinimu slepiasi istorija apie karą ir okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais, kai japonai buvo užgrobę didelę dalį Kinijos ir pietinių Azijos valstybių teritoriją. Jeigu mūsų europietiška literatūra mėgsta gręžiotis į praeities traumas ir prikelti Antrojo pasaulinio karo baisumus, tą daro ir azijietiška literatūra, keldama savo regiono istorinius skaudulius, apie kuriuos mūsų kultūroje užsimena pusę lūpų. Taigi literatūra (čia sena tiesa) – puikus būdas priminti, nepamiršti ir permąstyti nūdienos politines tendencijas, kad žiauri istorija nepasikartotų.

Apie japonų žiaurumus, statant per Birmą didžiulį imperatorišką kelią, pasakojo ir Richard Flanagan romane, apdovanotame Man Booker premija, Siauras kelias į tolimąją šiaurę. Šio romano pavadinimas, pasiskolintas iš klasiko japono poeto taip pat minimas ir Vakaro Miglų sode. Ne veltui radau daug istorinių sąsajų su R. Flanagano romanu, nes veiksmas vyksta panašiu metu, pasakojama apie japonų okupuotą teritoriją. Visgi lyginant su T. T. Eng romanu, Siauras kelias į tolimąją šiaurę atrodo kiek žiauresnis, nes ten daugiau dėmesio skiriama statyboms, koncentracijos stovyklos kasdienybei ir japonų režimui. Kitą vertus, Vakaro Miglų sodo uždavinys nėra papasakoti apie žiaurumus, veikiau tai istorija apie traumą, kuri suluošina žmogaus sielą ir vienintelis klausimas – kaip su tuo gyventi?

Pagrindinė veikėja Teo baigia teisėjos karjerą ir po keturiasdešimties metų grįžta į provinciją, kur kažkada po koncentracijos stovyklos norėjo įkurti japoniško stiliaus sodą, kuriais taip žavėjusi stovykloje mirusi sesuo. Netrukus atskleidžiama, kad Teo serga nykstančios atminties liga ir kiekviena diena, kai ji prisimena savo svarbiausius ir skaudžiausius gyvenimo įvykius, yra tam tikras apsivalymo ir apmąstymo ritualas, rekonstruojant buvusį laiką, ieškant pasekmių ir priežasčių gijų, bandant surinkti ir suvokti save per patyrimą. Teo atmintis tarsi sodas, laiko atžvilgiu jis nusidriekęs per kelias laiko pakopas, romane pasakojimo laikotarpiai architektoniškai išdėlioti, kad taip pat primena sodo kompoziciją.

Teo  sudėtingo likimo moteris, pilna vidinių prieštarų. Kankinta japonų po stovyklos ji stengiasi visomis išgalėmis nubausti karo nusikaltėlius mirties bausme, tačiau pasiryžta vardan sesers atminimo mokytis sudėtingo filosofija ir nuojauta grįsto sodininkystės meno iš japono Aritomo. Nekęsdama japonų tautos atstovų, ji įsimyli japoną sodininką – lyg ir pakankamai banalu, kad toliau dėliotųsi melodramą primenanti istorija. Priešpriešų esama ir daugiau, kurie žymi Teo visuomeninę ir dvasinę laikysenos dvylipumą – būti negailestingai griežtai, ieškoti besąlyginės tiesos, nesidairyti į šoną, bet būtent tai griežtai teisėjos laikysenai ji nusižengia: pasidaro didžiulę tatuiruotę ant nugaros, sutinka japonui mokslininkui atiduoti Aritomo išlikusius meno kūrinius.

Nuoskaudos japonams virtusios dvasiniu skausmu, kurį Teo bando ir atpirkti, ir nusikratyti, ir susitaikyti – tas skausmas tarsi metų laikų kaita. Tas skausmas neištrinamas, nes jis pernelyg giliai praradimais įsmigęs į atminties audinį, todėl akivaizdu, kad kol gyva Teo atmintis, tol šiai nuoskaudai lemta gyvuoti.

Šalia intymių pasikalbėjimų sode romane ryškus politinis laikmečio kontekstas. Tiksliau – Malaizijos regiono XX amžiaus vidurio politinė situacija: britų imperijos būvimas, įvairūs komunistiniai sukilimai, kurie vakarietiško skaitytojo sąmonėje brėžia pažintinę Azijos polinių slinkčių žemėlapį ir visumoje pasaulietiškai praturtina pasakojimą, neleisdama lokalizuotis vien tik filosofiniame pasikalbėjime.

Rašytojas Tan Twan Eng

Neįmanoma neatkreipti dėmesio į poetišką autoriaus laikyseną, kuri asocijuojasi su gamtiška azijietiška poetika, tiksliau – su išgrynintais lakoniškais poezijos žanrais kaip haiku ir tanka. Pasakojimo stilius puošnus, bet nėra erzinančiai manieringas, kiekviename sakinyje neprimenantis precizišką barokišką estetiką. Priešingai – ši rytietiška žodžių estetika tinka pasakojamos istorijos audiniui, nes žodžiai iš esmės dengia karo patirtus baisumus, tyla nutiesia kelią į tiesą, todėl knygoje gausu dialogų, greitai nutrūkstančių, pasakotojo dėka žvilgsniu nukreipiančių į gamtos peizažą, tokiu būdu užpildant dialogą naujomis poetinėmis prasmėmis: „Tarp akmenų it dramblio ausys švelniai sulinguoja didžiuliai paparčių lapai, ir man dingteli, kad jie įsitempę slapčia klausosi mūsų pokalbio (p. 234)“.

Atmetus istorinį kontekstą, karo žiaurumus, prieštaringus veikėjų santykius, romano stiprioji visuminė šerdis glūdi pasakojimo filosofijos plotmėje. Daugelis pasaulio tautų turi savitą istoriją ir traumuojančią patirtį, pavyzdžiui, lietuviai tremties laikotarpį, Amerika – indėnų persekiojimą, armėnai – turkų vykdytą genocidą ir t. t., todėl toji skausmo, negalėjimo susitaikyti ir galiausiai paradoksas – susitaikymo su nesusitaikymo būsena Teo, pagrindinės veikėjos, istorija tampa globalia, visų tautų ir žmonių veidrodine istorija, kurioje glūdi kiekvienos tautos ir jo atskiro žmogaus netekties, pykčio ir skausmo istorija. „Nes kas gi yra žmogus be atminties? Tarp pasaulių paklydęs vaiduoklis, neturintis nei savasties, nei ateities, nei praeities (p. 41).“

Ramios tėkmės tekste, rytietiškų peizažų, kvapų ir miglų istorijoje, švelniais potėpiais pasakojama kiekvieno iš mūsų istorija. Istorija apie sudėtingą žmogaus asmenybės struktūrą, veikiamą ir formuojamą meilės, praradimų, pykčio, nuolankumo, nuostabos ir nuoskaudos, grožio ir karo baisumų. Knyga apie žmogaus atminties prakeiksmą ir galios šaltinį gyventi.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata (sentencija): rašytojas Vladas Kalvaitis apie šiuolaikinį jaunimą, atmintį ir Lietuvos kūrimą

Sveiki,

Aną savaitę netekome talentingo rašytojo Vlado Kalvaičio. Ilgą laiką pasižymėjęs humoro jausmu, guvumu ir sveiku nuovokumu, rašytojas mus paliko sulaukęs garbingo amžiaus. Vienas ryškiausių jo kūrinių 2011 metais pasirodęs net 20 metų brandintas didžiulis novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“, kuriame iš esmės autorius kalba apie tremtį ir jo paliktas traumas.

Prisipažinsiu, kad ši jo knyga, kad ir kokia išgirta, apdovanota Žemaitės ir Liudo Dovydėno literatūrinėmis premijomis, man kol kas dar liko neskaityta... Nėra daug interviu su šiuo rašytoju, kažkaip spaudoje šmėžuoja jaunesnioji karta, kuri turi ką pasakyti labai jau „rimtai“.

Šioji citata, kuri tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip kaltinimas šiuolaikiniam jaunimui, iš esmės yra paguodos ir užvėjos troškimo prašymas visai tai kartai, kuri kovojo už laisvą Lietuvą. Mes labai popinam, lepinam, norim, kad mūsų vaikai gautų visko, ko reikia šiuolaikiniam vaikui ir jaunimui, suteikiam visas sąlygas pagal išgales, tačiau patys senoliai nėra įvertinami tos kartos pastangų, nes niekas šito nemokė jaunimo. Mes mokome tik skųstis įkritusiu plaukų į kotletą, badyti kitiems akis ir priekaištauti dėl nekokybiškai suteiktų paslaugų, bet iš esmės retas, kuris jaučia atminčiai jautrumą ir pagarbą. Pernelyg viskas, sakyčiau, sutelkta į vaiką, pamirštant, kad ne vien apie jaunimą sukasi pasaulis. Šioji citata iš tikrųjų apibūdina kartų kaitą, kuri iš pažiūros neišvengiama, bet po ja glūdi trokštamos pagarbos ir meilės stoka iš nupenėtų ir perpenėtų atžalų.

Kol gyvas žmogus, tol gyva istorija, vėliau ji tampa tik chrestomatija, tampoma politikų ir propagandininkų guma vadovėliuose taip, kaip to norisi epochos ideologijos rėmams.

Taigi.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata (sentencija): Dalai Lama apie tobulėjimą, konkurenciją ir tapimą geresniu

Sveiki,

Štai ką sako Dalai Lama apie žmogaus tobulinimąsi ir tapimą geresniu – tai ne varžybos ir ne konkurencija, tai nukreipta į patį žmogų, tad bet kokie išankstiniai vertinimai ir lyginimas su kitais yra bereikšmiai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Priešnuodis gyvenimui" / "A Cure For Wellness"

Sveiki,

„Karibų piratų“ režisierius G. Verbinski pasuko netikėta linkme ir pristatė visai kitokio žanro filmą „Priešnuodis gyvenimui“ (angl. A Cure for Wellness) (2016), kurį pakankamai sukritikavo kino kritikai, tačiau šiame filme atradau netikėtai įdomių dalykėlių. Visų pirma filmo žanras labai sumiksuotas, čia ir mistikos, ir mokslinės fantastikos, ir psichologinis trileris, ir drama... Ištisa virtinė žanrų ir pastangų išgauti išties sudėtingos struktūros ir nuolat išlaikantį dėmesį filmą.

Sutinku, kad filmas iš esmės labai įtraukiantis, net nesitikėjau, kad beveik pustrečios valandos šioji mistinė istorija taip mane pakerės. Šveicariško tipo kalnuose, senoje pilyje, kurioje įrengta reabilitacinė ligoninė, gyvena pakvaišęs daktaras, kuris įvilioja jauną ambicingą verslininką į savo ligoninę, kurios paslaptys išties kaitina kraują. Nors filmas pilnas mistikos, režisierius galėjo apskritai padaryti dar geriau – gotikinį pasakojimą, tada atmosferinis įspūdis būtų sustiprėjęs, kaip antai puikiai tai veikė tokiuose filmuose kaip „Purpurinė kalva“ ar „Interviu su vampyru“, tačiau režisierius lyg ir tausoja save, lyg ir nori atrasti savitą braižą... Visgi mistikos iš esmės filmui netrūksta, galiu pagirti išties nenuobodų scenarijų, apie tas akimirkas, kai tikrai viskas nenuspėjama ir išlaikoma intriga – kas tie džiūstantys kūnai, kas tie padarai vandenyje ir kt. Dažnai tokio tipažo filmuose aiškios kulminacinės filmo vietos, aišku, ką pasakys vienas ar kitas herojus, šiame filme kažkaip tas nekrinta į akis, nors ir esama tam tikrų šablonų ir pasakojimo klišių.

Visgi silpniausia filmo vieta yra, sakyčiau, struktūra, susijusi su montažu, kadangi veriasi ne viena akis badanti pasakojimo logikos stokos bedugnė. Kaip antai per miškus krentantis automobilis, kuris staiga vėl atsiduria ant kelio, o niekur nebuvęs briedis staiga ima šlubčioti vėl nežinia iš kur atsiradęs... Gali būti, kad jus sunervins pagrindinio veikėjo elgesys, kuris kietakaktiškai primena tuos tipažinius veikėjus iš panašių filmų, gali būti, kad jums nepatiks incesto atvejis, tačiau visumoje man asmeniškai filmas labai patiko ir buvo dar po jo apie ką pagalvoti. Ypač turėtų sužavėti toji nemirtingumo ir amžino eleksyro išgavimo būdo atvejis, kurį išgavo baronas „daktaras“. Gal seniai bemačiau tokį filmą, kuris iš esmės priminė „Stounhertso beprotnamį“, tad nesinori prie šio filmo nė kabinėtis, nors tikiu, kad daug kas suras jam priekaištų, tačiau patirtas pasakojime malonumas užgožė daugelį trūkumų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Matrica" / "The Matrix"

Sveiki,

Šiaip antrąkart planavau pažiūrėti brolių, dabar jau seserų Lilly ir Lana Wachowski filmą „Debesų žemėlapis“, tačiau taip jau nutiko, kad ėmiau ir vėl pažiūrėjau jų šedevru laikomą „Matrica“ (angl. The Matrix) (1999) pirmąją ir geriausiai vertinamą trilogijos dalį. Tiesą sakant, žiūrėjau naujomis akimis, kiek kitaip, ir galiausiai suvedžiau viską, ką esu matęs šių režisierių, įskaitant ir serialą „Sense8“, tad galiu pasakyti, kad tai režisieriai fenomenas. Sunku patikėti, kad jų kinas apskritai išleidžiamas į plačiąją rinką, turint galvoje, kad jis turi didelius budinimo klodus ir iš esmės atspindi miegančios ir sustabarėjusios žmonijos sąmonę.

Taigi „Matrica“ turi keletą gerų kultinių klodų. Visų pirma visus sužavėjęs veiksmo filmo planas, kada, naudojant įvairius kovos menų stilius, kuriamas estetinis kovos už būvį epizodas. Man asmeniškai kur kas šiame filme vertingiau atrodo pati idėjinė visuma – žmonija miega iliuzijos suprogramuotame netikrame praties projekcijos pasaulyje, kas apskritai primena budistines tiesas ir nuo 2012 metų smarkiai atbundančių sielų tendenciją. Regis Wachowskiai pralenkę laiką ir peršoka visą dešimtmetį žmonėms pateikdami ištisą istorijos patrauklų pasakojimą su pačiais įvairiausiais kodais. Štai kodėl prieš dešimt metų filmas man pasirodė absoliučiai kitoks, labiau nuotykinis ir veiksmo filmas, dabar žiūrint, iškilo idėjinis visuminis lygmuo, jo parafrazės, filosofinės aliuzijos, kurias gali neigti vien tik veiksmą ir fantastiką matantis žiūrovas, tačiau filme, kaip ir daugeliuose Wachowski kūriniuose, esti įprastines žmogaus protines ir fizines galimybės ribas peržengiančios idėjas, kurios išplečia žiūrovo vaizduotę. O kas, jeigu visa tai būtų įmanoma...

Net praėjus beveik 20 metų nuo „Matricos“ sukūrimo, šis kultinis perliukas ir lieka perliuku. Žiūrėjau jį kaip šių dienų sukurtą filmą, kuris vargu ar su tokiu kaip „Pradžia“ (2010) kada nors pasens...

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:8.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilės punčas" / "The Love Punch"

Sveiki,

Amerikietiška komedija su pritrenkiamai talentinga britų aktore Emma Thompson „Meilės punčas“ (angl. The Love Punch) (2013), bet pats filmas toli gražu nėra pritrenkiantis filmas. Iš pažiūros atpažįstamas vienas prastesnių holivudinių komedijos braižų, papasakota istorija nekelia didelių sentimentų ir jausmų, nors kai kurios anekdotinės situacijos ir privers nusikvatoti, tačiau visumoje filmas ganėtinai plokščias ir lėkštas.

Pradėkime nuo to, kad Džemso Bondo berniukas Pierce Brosnan atrodo kaip sustabarėjusi teksasietiško sukirpimo šaknis, negyvas ir absoliučiai netalentingas. Ką daro E. Thompson, sunku pasakyti, nors ir žavi ir charizmatiška, tačiau lėkštumo prislėgtame filme atrodo šiek tiek senstelėjusi ir įsprausta į perdėtos komikės rėmus. Visumoje filmas kaip koks meilės kurortinis romanas, kuriame dalyvauja sena sutuoktinių pora, kadais išsiskyrusi, tačiau per nuotykius vėl ir vėl prisimenanti savo aistringą prigimtį. Visa filmo „filosofija“ ta, kad meilė ir nuotykiai, priartėjus prie pensijinio amžiaus gali atrodyti kur kas saldesni ir juokingesni, nei jaunystės metuose, jeigu tik tu neprarandi noro džiaugtis gyvenimu – tokių filmų, deja, esu matęs ne vieną ir ne du, tad jau tik prasidėjus, žinojau, kuo visa tai baigsis.

Brilianto vagystė, noras išsaugoti savo pensiją ir bendras išsiskyrusiosios poros tikslas jau pamirštamas, rodos, nuo pirmųjų akimirkų, nes kur kas smagiau visa tai planuoti ir organizuoti, nei gauti iš tikrųjų. Nors situacijos nuotaikingos, bet tiesmukos ir neoriginalios, nors aktoriai žinomi, bet jie rėmuose, nors filmo siužetas dinamiškas, tačiau realiai nuspėjamas ir klaikiai atpažįstamas, kad atrodo, jog filmą tiesiog užsakė, nes reikėjo užkimšti kažkuo kino pasiūlos repertuarą pagal jau lengvai atpažįstamą repertuarą. Taigi, tiek žinių.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb:5.7

Jūsų Maištinga Siela