Metų knygos 2018 rinkimai: rinkimai be Martynenko ir nuspėjamos prognozės

Sveiki,

Lietuvoje Metų knygos rinkimai gal niekada neprilygs buvusiems Nobelio ar esantiems Man Booker premijos rinkimams, kurias renka speciali komisija. Pas mus taip nutarta, kad Metų knygą renka liaudis. Metai iš metų jau galima nesunkiai diagnozuoti, kas turėtų laimėti ir bėgti į lažybų punktą ir statyti, jeigu ne už savo favoritą, tai bent jau už tai, kas madinga. O madinga yra tai, apie ką kalba vidurinioji rašytojų karta, reklamuodama savo favoritus facebook‘o ratelyje ir publikuodama savo recenzijas viešojoje erdvėje. Pagal jų atsiliepimus recenzijose jau ir galima orientuotis, kas šiemet turėtų laimėti Metų knygos titulą.

Tiesa, neteigiu, kad čia kokia nors korupcija ir panašiai, tik sakau, kad jau kuris laikas ši tendencija pasitvirtina. Šiemet vandenį sudrumstė įvestos naujos kategorijos – publicistika ir dokumentika, kuri paskutiniuoju metu itin paklausi ir įdomi mūsų literatūroje, ką galbūt ne visada pasakysi apie, pavyzdžiui, prozą.

Visgi prognozuoju, kad vaikų literatūros kategorijoje turėtų laimė nusišypsoti Jurgos Vilės „Sibiro haiku“ – apie šią puikią knygą išties nemažai buvo kalbama per pastaruosius metus. Paauglių literatūros kategorijoje, nesu tikras, nes nė viena knyga neskaityta, bet kažkodėl intuicija sako, kad tai bus „Verksnių klubas“, na, arba J. Žilinsko knyga apie Gugį.

Suaugusiųjų kategorijoje naujausioje publicistikos kategorijoje pasigedau Vilniaus miesto istorijos tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus išleistą kokybišką dokumentiką, bet reikia manyti, kad ji papuls kitąmet. Visgi laurus šioje kategorijoje prognozuoju Tomui Venclovai „Nelyginant šiaurė magnetą“ – paskutiniu metu itin intelektualų išgirtą, storą, įdomią pasauliui pokalbių knygą. Būtų keista, jeigu ji negautų šio pripažinimo. Po to, žinoma, Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas“ irgi turi šiokių tokių šansų. O štai dėl S. Parulskio geros eseistikos, manau, tiesiog šalia rečiau rašančių rašytojų neturi itin didelių šansų.

Suaugusiųjų prozos kategorijoje, manau, sėkmė turėtų šypsotis Gabijai Grušaitei ir jos „Stasys Šaltoka: vieneri metai“, kurios dar neskaičiau, tačiau Jurgos Ivanauskaitės premija ir aktyviųjų skaitytojų „postai“ apie knygos aktualumą, manau, turėtų nurungti kiek senobišką Lauros Sintijos Černiauskaitės „Šulinį“. Kanadietį Šileiką – jo literatūros priskyrimas prie lietuvių literatūros man yra apskritai mistika, – labai nustebintų jo laimėjimas, nors rašytojas jis išties geras.

Poezijos srityje, kol kas laukia manęs visas tas „gėris“ dar tik skaitomas, tačiau populiariausias viešojoje erdvėje buvo Mariaus Buroko „Švaraus buvimo“, tad manau, kad čia turėtų suveikti faktorius – apie jį kalba, jis ir laimi. Gretos Ambrazaidės viešojoje erdvėje sprogimas taip pat liko nepastebėtas, tik sunku debiutuojantiems nurungti senbuvius.

Na, o kol kas žiūrėsime, kas ir kaip. Kiek keista, kad į prozos kategoriją nepateko M. P. E. Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“, kurio tekstas išties buvo gyvas, paveikus ir refleksyvus, tačiau kelios ne itin priimančios į šią rašytojų lygą tų pačių rašytojų recenzijos išstūmė iš sudarinėtojų šią, mano akimis, aktualią knygą. Kiek nesupratau šio sprendimo, bet ką padarysi.

Norėtųsi pasakyti, kad derlius gan nykus, tačiau visgi jis nėra nykus – juk visko net nesuskaitęs, tik mažą dalį nominantų, dar dalis laukia, kita išvis mano paties bus neskaitoma. Norėtųsi sakyti, čia tik loterija, tačiau pernelyg nuspėjama, todėl ir nyku, bet... Tokios tendencijos, kai sprendžia visuomenė, bet kitokios tendencijos (irgi nuspėjamos), kai ekspertai sudaro šiuos nominantus. Taigi lazda iš dviejų skirtingų galų vis tiek lieka vien tik lazda.

Jūsų Maištinga Siela

Haruki Murakami išleido angliškai naują romaną „Killing Commendatore“

Haruki Murakami knygos iš mano bibliotekos lentynos

Sveiki,

Tiesą sakant, nesu apsisprendęs iki galo, ar Haruki Murakami yra tas „mano rašytojas“, kurį imčiau ir skaityčiau viską aklai, tačiau kad tai fenomenalus rašytojas – tuo net neabejoju. Kaip ir jo kuriamu unikaliu magišku pasauliu.

Visai neseniai pasklido žinia, apie ją mini šiandien ir 15min.lt, kad anglų kalba pasirodė Haruki Murakami kiek daugiau nei 700 puslapių naujas romanas „Kulling Commendatore“, kurį ateityje ketina išleisti leidykla „Baltos lankos“, kuri ir šiaip reguliariai leidžia naujus ir perleidžia seniai išverstus šio rašytojo romanus.

Jūsų Maištinga Siela

7 priežastis, dėl ko verta gyventi: veidrodinis gausos ir meilės efektas

Sveiki,

Dėl ko verta gyventi? Dėl veidrodinio efekto, kurį kiekvienas iš mūsų patiriame čia ir dabar. Kiek tu energijos atiduoti, tiek ir gauni. Kai stovi prieš veidrodį ir jeigu tu tik imi sau, tai realiai tiek iš tavęs ir atimama – blogos mintys, geidulys materialiųjų daiktų, sėkmės, pripažinimo. Kiek tu pripažįsti ir myli kitus, tiek tu sulauki pripažinimo ir meilės iš aplinkos. Jeigu tu veidrodžiui duodi, juk matai atspindį, kad tu realiai gauni, bet jeigu saviniesi ir trauki – iš tavęs atvaizdas irgi pasiima.

Juk taip dažnai būna, kada jaučiamės nelaimingi, nes esame apvilti gyvenimo, tačiau tai tas pats efektas, kai traukiame save dusindami, bet jeigu sąmoningai suvokiame, kad tik duodami viskam, kas supa, mes iš tikrųjų apdovanojame save, tada pasikeičia visas pasaulis ir realiai dėl nieko nereikia jaudintis, nes rytojus tave paruošia vedimui, o tau belieka tik eiti su šypsena.

Žinau, tai dažnai atrodo kaip sausa teorija ir kai kam reikia tiek daug laiko visa tai ne tik suvokti skaitant tekstą, bet ir išgyventi, patiems patirti ir pajusti. Taip jau būna, kad kiekvienam iš mūsų savo laikas tai patirti. Labai linkiu ir siunčiu visiems dabar skaitantiems šias eilutes po spindulį geros energijos, kuri išbudina, apsaugo ir leidžia jaustis puikiai. Prisiminkime veidrodinį efektą ir gausinkime meilė, laimę ir pasitikėjimą savimi bei pasauliu šimteriopai!

Simas Ausiura, dalijosi meditacine muzika "Šviesos piramidė":

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Apkaltintas žmogžudyste" / "Making A Murderer" (1 season / 1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

2015 metais pasirodęs dokumentinis filmas „Apkaltintas žmogžudyste“ (angl. Making A Murderer) daugelį žiūrovą šokiravo JAV vietos teisminės sistemos korupcijos mastu. Šiais metais, po beveik 3 metų pertraukos, spalio 19 dieną kompanija Netflix pristatys jau antrąjį šios istorijos sezoną. Čia apžvelgsiu savo patirtus įspūdžius per pirmąjį sezoną, kurį sužiūrėjau per kelias dienas.

Iš tikrųjų sunku komentuoti šią istoriją, nes ji emocionaliai paveiki. Dokumentiniame filme pasakojama apie Steven Avery, kuris po vietos šerifo nemalonės, nes šiam tiesiog nepatiko Steven, įgrūdo jį į kalėjimą net 18 metų. Pirmieji dokumentikos kadrai rodomi iš 2003 metų, kada Steven grįžta namo pas šeimos narius. Jo byla buvo svarstyta iš naujo ir įrodyta, kad jis visus tuos gražiausius savo gyvenimo metus praleido neteisėtai kalėjime. Praėjus dvejiems metams, Steven vėl pakišo tie patys pareigūnai, nužudę vietos merginą ir Steven – neįtikėtina! – dėl pakištų įkalčių vėl nuteisiamas dėl žmogžudystės.

Iš tikrųjų šis vos dešimties serijų serialas neįtikėtinas, nes sunku emociškai jį žiūrėti. Net neabejojama Steven nekaltumu, tačiau advokatai tiesiog bejėgiai įrodinėdami jo nekaltumą. Neatrodo, kad Steven būtų itin protingas, tačiau jo asmenybė žavi savo paprastumu, gaila jo tėvų ir artimųjų, dėl kurių nuteisiami netgi kiti artimieji. Serialas ne vienkryptis, nes parodo ir kitas pozicijas, pavyzdžiui, nužudytos merginos tėvus ir brolį, kurie sistemingai dalyvauja Steven teismo procese ir trokšta keršto, aprėpiama vis giminės istorija, miestelio žmonių požiūris į Steven šeimą ir kt. Kitą vertus, kruopščiai nagrinėjama byla atrodo, nuolat „pataisoma“ su naujais įkalčiais prieš Steveną, kad nebelieka jokių abejonių, kad Stevenas yra auka vardan sistemos.

Vietos šerifai pakišę Steveną leido sau išsisukti ir netgi „pridaryti“ naujų mirčių, o aukštesnioji teismo instancija juos gindama dėl to, kad nuslopintų šį skandalą, ėmė palaikyti korupciją, todėl net teisėjas nebuvo malonus Stevenui. Nors tai tik vienas iš pavyzdžių, pasiekusių plačiąją visuomenę, tačiau vienas ryškus pavyzdys keičia nuostatas. Asmeniškai man šis serialas parodė skylėtą ir juodą JAV teisminę sistemą, kurioje žmonės tėra tik vergai ir tik laimingo atsitiktinumo dėka galime džiaugtis, kad nesame Steveno vietoje, kurį į kalėjimą įgrūdo tie patys valdžios organai, kurie prieš 20 metų nuteisė pirmąkart.

Siaubingas neteisingumas ir korupcija, papirkinėjimai seriale atrodo tokie savaime suprantami, bet iš esmės niekas nieko negali padaryti, kadangi trūksta įrodymų. Sistema suryja nekaltą žmogų vardan tos sistemos, o prasčiausia tai, kad ši sistema gyvuoja vien mūsų visų „laisvųjų“ žmonių pritarimu ir vardan šios sistemos aukojimas nekaltas žmogus. Iš esmės serialas pasakoja vieno žmogaus biografiją, bet realiai atspindi visos teisminės sistemos bedugnę. Jeigu tokia bedugnė egzistuoja viename labiausiai žmonių palaikančių sistemų, vadinasi, ji realiai egzistuoja ir bankininkystėje, pramonės rinkoje ir t. t. Tai vienas iš šviesių pavyzdžių, kaip veikia viešumas, nes tik kalbėjimas apie tiesą realiai keičia padėtį.

Po šio sukrečiančio sezono Steveno byla vėl buvo „pakelta“ ir iš naujo svarstomi įkalčiai. Tiesą sakant, nelabai domėjausi, kuria linkme pasisuko tyrimas ir ar Stevenas tapo laisvu, tą tikriausiai sužinosiu tik šį spalio mėnesį, kai tikrai žiūrėsiu šį puikiai sukaltą serialą, pilną demaskuojančios informacijos, kaip žmogiškumą nugali teisminė korupcija, o gal... O gal toje istorijoje visgi blykstels viltis ir viskas pasikeis. Neįtikėtina istorija, kuri nepalieka abejingų, rekomenduoju visiems „kietiems“ žiūrovams, kurie mėgsta „kietas“ realias istorijas, keičiančias pasaulį.

Serialo anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vartai į anapus" / "Down A Dark Hall"

Sveiki,

Artėjant Helovino šventei į kino teatrus plūsteli siaubo filmai ir tik nedaugelis iš jų taps tikrais siaubo kino klasikiniais pavyzdžiais. Nemanau, kad taip nutiks ir su vienu naujausiu siaubo filmu „Vartai į Anapus“ (angl. Down A Dark Hall) (2018), kuris, kaip jau įprasta, pasakoja apie nepataisomą blogiukę paauglę, kuri patenka į paslaptingą internatinę mokyklą, kad būtų išmuštruota ir taptų naudinga bei gera visuomenei...

Ir žinoma, tokioje gotiško stiliaus mokykloje atsiranda dar ir įvairių mistinių niuansų – kitos mergaitės, kurios vos pajudindavo rašiklius beregint tampa matematikos, dailės ir muzikos genijais, tad nesunku įsijausti į vaiduoklių prisodrintą aplinką, kur neklaužados tampa marionetėmis. Visgi istorija ganėtinai skurdi, trūksta išplėtoto ir įdomesnio pasakojimo, kadangi scenarijus labai skurdus, vienkryptis, pateikiantis tik vieną trileriui būdingą planą, nepaliekantis nei iliuzijų, nei provokacijos, vien paprasta ir gan nyki vaiduokliška istorija. Galėtume lyg ir gerėtis aktorių meistriškumu, ypač senokai bematyta ir tikrai potencialiai neišnaudota aktorė Uma Thurman, tačiau netgi ir ji atrodo čia beviltiškai įkritusi į stereotipais grįstą režisūrą, o jos personažas veikiau primena vienplanį pasakos blogąją burtininkę, nei iš tikrųjų blogą moterį, trokštančią, kad pasaulis prikeltų genijus – jos asmenybei ir biografijai tiesiog šiame filme nerasta vietos. Pagrindinė veikėja neatrodo irgi kažin kuo įdomi – sugedusi blogiukė mergaitė, kuri iš esmės nėra tokia bloga ir visi šie mistiniai dalykai atskleidžia, kad tai tebuvo sunkios paauglystės hormonų audros. Visumoje jos biografija nejaudina, neišplėtoti ir kitų antraeilių veikėjų paveikslai...

Apskritai tariant, filmas gražus vien tik dėl savo vizualinių ir techninių sprendimų, kadangi nesunku pajusti simpatiją senam ir gražiam pastatui, esama ir klasikinių siaubo filmui tinkančių ir veikiančių įvaizdžių, tačiau visumoje filmas negyvas, be kibirkšties, nesinori jo žiūrėti dar ir dar, ir net šiek tiek apsidžiaugiau, kad filmas neužtęstas, o tai, kai nėra stiprios režisūros, tokiam filmui tik dar vienas pliusas iš nedaugelių gerų dalykų. Visgi filmas labai vidutiniškas ir tinka nebent lengvam fonui per Heloviną.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb:5.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Veneros" grožio salonas" / "Vénus beauté (institut)"

Sveiki,

Tik žiūrėdamas prancūzišką kiną suprantu, kaip iš tikrųjų jį mėgstu ir kaip jis man patinka. Panašiai pasijutau žiūrėdamas filmą „Veneros“ grožio salonas“ (pranc. Venus Beaute (institut) (1999). Apie moteriškus filmus ir jų problemas galima priskaldyti tiek malkų, o kai kalba pasisuka apie moteris, kurios bet kokia kaina trokšta meilės, bet nuolat pasirenka ne tuos vyrus ir netgi instinktyviai ginasi nuo įsipareigojimų, galima sakyti, kad „užšokote“ į tą itin tragikomišką moters pasaulį, kai moteris nori, bet negali, kai gali, bet nenori...

Panašiai ir šioje istorijoje apie Andželę, kuri dirba grožio salone „Venera“ ir trokšta ilgalaikių santykių, tačiau jau tiek „perėjusi“ vyrų, kad sunku realizuoti ilgalaikius santykius. Iš esmės filmas truputį barbiškas, dvelkiantis netikromis iliuzijomis ir tuo pačiu turintis komiškų niuansų. Savitai prancūziško stiliaus filmas lengvai panardina į moterų vargus. Vienu metu patikime viskuo, kas vyksta tame filme – dialogai, pasakojimo struktūra ir elegantišku kone „poniška“ bendravimo maniera, tačiau tuo pačiu suvokiame, kad viską, ką regime šiame filme, yra absoliuti melodrama, muilo opera, tik viskas nutvieksta prancūziškai, todėl atrodo skanu kaip triufeliai. Netgi tos „myli-nemyli“ scenos, kai įtūžio pagauta mylimoji nori nušauti savo mylimąjį atrodo kaip iš „Romeo ir Džiuljetos“ scenos, viskas kiek hiperbolizuota, kiek netikra ir teatralizuota, bet nuo to kažkodėl filmas nepasidaro nuobodus. Tai vienas pirmųjų ryškiausių Audrey Tautou kino pasirodymų, tačiau ji atrodo labai pilka, palyginus su tuo, kokia gyva ir įdomi atrodo aktorė Nathalie Baye.

Manau, suveikia prancūziško kino faktorius – kad ir kokia banali melodrama vyktų, prancūziškoje formoje ji įgauna kažin kokios magijos. Aišku, melancholiškoje rožinėje „Veneros“ vitrinos šviesoje išryškėja nusivylimo degėsio kvapas, o nepasiekiama meilė atrodo kur kas saldesnė už bučinį po Efelio bokštu. Gal dėl to ši tobula nepasiekiamybė ir atrodo gražesnė už tobulos meilės peizažą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monstrų viešbutis 3: atostogos" / "Hotel Transylvania 3: Summer Vacation"

Sveiki,

Esu didžiosios animacijos gerbėjas, tad iškart, kai tik pasitaikė proga, pažiūrėjau „Monstrų viešbučio“ trečiąją dalį, kuri vadinasi „Monstrų viešbutis 3: atostogos“ (angl. Hotel Transylvania 3: Summer Vacation) (2018). Prisimenant smagius ankstesniųjų dalių nuotykius su jau pamėgtais personažais, žiūrovas tikrai, manau, trauks pasižiūrėti ir šios monstriškosios dalies. Nors kino kritikai šią dalį pasitiko ganėtinai vidutiniškai, man ji mažai kuo savo kokybe skiriasi nuo ankstesniųjų dalių.

Šįkart monstrų šeimynėlė keliauja kruizu, o didysis Drakula susiduria su meilės trūkumu ir įsimyli, o siaube – siaubūnų medžiotojo Van Helsingo anūkę, kuri taip pat karštai nekenčia visų monstrų. Visas veiksmas vyksta vien tik monstrams skirtame kruize, tad aplinka ir atmosfera kaip vaikiškame juokingame „Titanike“ su klaidžiomis pinklėmis. Iš esmės nestinga juokingų nuotykių ir epizodų, jau atpažįstamų įvaizdžių ir simbolikos, kaip antai „receptas“ kaip sunaikinti visus pasaulio monstrus – užtenka pagroti didžiausią pasaulyje siaubūną hipnotizuojančią muziką, tačiau viską gi išgelbėja „Makarena“...

Kažkaip žiūrint šią dalį nesinori ieškoti joje kažin kokių spragų ar trūkumų, tačiau vieną didžiausių visgi galima įvardyti kaip pernelyg standartinę formą išlaikantis pasakojimas su visiems atsibodusia Happy And formule – blogiukai staiga susivokia, jog klydo ir įvyksta stebuklingas atsivertimas, po kurio visi šoka ir „tūsinasi“ – o kaipgi kitaip filme, kuris skirtas visai šeimai? Dėl holivudinio patoso filmas kažin ar dėl to prastesnis, vis tiek jį žiūrėti, ištiesus kojas prieš miegą smagu ir nuotaikinga.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela