Aktualijos: Ar tu tikrai myli Lietuvą?

Sveiki,

Vakar visi išdidžiai šventė mūsų valstybės 101-ąjį gimtadienį. Aš nešvenčiau. Gulėjau lovoje, žiūrėjau juokingus YouTube vaizdelius ir amerikietiškus (nelietuviškus!) filmus. Negaliu apsimesti, kad turiu dėl to prisiklijuoti valstybės vėliavą, pereiti gatvę, pilietiškai nufotografuoti namus, kurie neiškėlė vėliavos ir įskųsti vardan tos Lietuvos... Nes ji, vargšė, visada kentėjo ir tebekenčia. Jai baisiai skaudu. Lietuva nelaiminga.

Ką jauti, kai tavęs paklausia, ar tu myli Lietuvą?

Jaučiuosi tartum būtų užduotas klausimas: ar masturbuojiesi?

Kažkaip nemalonu atsakyti: ne, nemyliu. Visi žino, koks atsakymas teisingas. Nuoširdumas, kalbant apie patriotinius ir nacionalistinius dalykus, yra nereikalingas. Netgi žalingas. Turi meluoti arba korektiškai išsisukinėti.

Ne, aš Lietuvos nemyliu, bet... Palaukit, o kodėl aš ją turiu mylėti? Kas toji Lietuva išvis yra? Taip, mokykloje skalbė mano smegenis, kas tik netingėjo. Sudvasinta Lietuvos vėliava, istorijos apie tremtį, partizanus ir tuos laikus, kai negyvenau. „Ak, mes ne už tokią Lietuvą kovojome!“. Lietuva mano širdyje... Kažin koks bedieviškas klišinis mąstymas išprievartavęs mane, kad ir aš žliumbdavau, žiūrėdamas filmukus apie tą nuostabiąją Lietuvą. Kiti dar geriau – norėjo grumtis už ją, svajojo apie automatą, daug priešų, tapti herojais. Pagaunate, link kur suku? Čia pat kalbame apie gilius dvasinius dalykus, o šalia jau tame pačiame sakinyje kalbame apie trokštamą smurtą. Kas toji Lietuva, jeigu šalia nėra priešų ir nereikia jos ginti? Supuvusių Vakarų provincija, į kurion kaip negarbingais kryžiuočių laikais atžygiuoja pigus modifikuotas maistas, įteisinta pedofilija ir Briuselio primesti įstatymai – sakytų dažnas lietuvis. Ne už tokią Lietuvą kovojome.

Aš nemyliu man tokios dailios ir „primestos“ Lietuvos su aukos teikėte. Nors kiek protaujantis žmogus suvoks, kad toks dalykas kaip Lietuva egzistuoja tik žmonių sąmonėje ir ji nėra materiali. Jeigu būčiau laukinis šernas ir gyvenčiau tarp Baltarusijos ir Lietuvos – man absoliučiai dzin, kurioje šalyje rupšnoju ąžuolo giles. Jeigu Lietuva yra sąmonės dalis plius šūsnis net velniui nesuprantamų popiergalių, „įteisinančių“ šią valstybę (kaip, beje, ir visas kitas), kodėl aš turėčiau mylėti pačią idėją, kažkokius sisteminius žmonių susitarimus?

Mes sakome, kad Lietuva tikrai yra daugiau nei dviračiu pervažiuota Skvernelio marmūzė ar Jurgitos Petrauskienės oranžinis biolaukas, iščiulpiantis mokytojų paskutinį orumo lašą. Bet realybėje, atsimerkime, būtent taip ir yra. Sveikas žmogus yra reikalingas šiai valstybei tik tol, kol moka mokesčius, o po to tampa našta. Tave žemina įvairiausios institucijos, tu esi vergas, įkinkytas į tą sistemą, kuri ir yra Lietuva. Jeigu būčiau ateivis iš gretimos galaktikos ir pamatyčiau, kaip žmonės parklupę bučiuoja trispalvę, pamanyčiau, kad iš tikrųjų patekau į menko mentaliteto civilizaciją. Žinoma, mūsų metaforinis ir emocionalusis mąstymas labai patinka valdantiesiems, nes jie puikiai ta sukurpta simbolika manipuliuoja netikromis vertybėmis, dažnai iš to išlošdami. Jie puikiai supranta, kaip svarbu, kad eilinis lietuvis tikėtų valstybe ne kaip politinį ir sisteminį darinį, bet kaip dvasinį konstruktą, aptaisytą gražiomis ir graudžiomis istorinėmis pasakaitėmis. Deja, Lietuvos tokios nematau ir neketinu prisidėti prie vergovinės santvarkos šlovinimo savo sentimentų sąskaita.

Sakysite, koks antipatriotinis įrašas, bet gyvenu jau pakankamai ilgai, kad suvokčiau, kad vertybės, kurios nuolat kinta politiniams vėjams papūtus, nėra tikros vertybės. Nacionalizmas gimdo smurtą, nors mums sako, kad išsaugoja autentiškumą. Kam tas autentiškumas, jeigu jo pamasindami užblokuojame įvairovę? Bijome būti ištižėliai, nutautėję, bet tuo pačiu metu nenorime atsilikti nuo kitų. Daugybė prieštarų kuria toji Lietuva kaip sisteminis monstras, ryjantis ir valdantis savo „laisvuosius“ šalies gyventojus.

Nesu joks prieš Lietuvą nusistatęs žmogus. Čia gera gyventi, bet tik tiek, kiek mes patys lietuviai sukuriame bendražmogiškuosius ryšius ir dvasinį gerbūvį, o ne per primestas simbolikas ir toli gražu ne pagal supuvusią Skvernelio politiką. Jeigu mano kiemas yra Lietuvoje, ar aš tikrai turiu bučiuoti jos vėliavą? Arba bet kurią vėliavą? Yra sistemos gerbimas, priėmimas tų įstatymų (nors realiai ir neturi kitokio pasirinkimo, nes esi sistemos vergas), bet Dievas mato, nuo kada aš turiu tai mylėti? Mylėti mechanizmą, kuris iš manęs išlupa 30 procentų atlyginimo, o kai būsiu pasiekęs pensiją, vis tiek sakys, kad turi gyventi už 200 eurų, nes nieko neuždirbau, nes Lietuvos biudžete vien skylės. Tada tikrai reiks apsikabinti Lietuvos trispalvę ir paverkti.

Šiaip ar taip visi savo Lietuvą mato vis kitaip. Aš irgi matydavau ją kitokią, sudievintą, kaip Marijos žemelę, kaip šventą vietą, kurioje gyvena vien teisingi, nuostabūs žmonės, kurie eidami gatvėje plačiai iškėlę galvas patriotiškai ir išdidžiais sako:

– Blet, turi cyzo ir ugnies?

Taigi, neturiu aš tos ugnies Lietuvai, neturiu. Turiu tik jos žmonėms.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Norman Vincent Peale apie Dievo dovanas ir problemas

Sveiki,

Kartais geriau ir nepasakysi apie problemas ir dieviškas likimo dovanas. Ši citata priklauso amerikiečių pastoriui Norman Vincent Peale (1898-1993), kuris išgarsėjo parašęs knygą apie pozityvumą. Apskritai jis buvo pozityvaus mąstymo šalininkas, sutuokęs Donaldą Trumpą su jo pirmąją žmona iš Čekijos. Šiaip jis žinomas dėl savo prieštaringų pasisakymų tiek prieš pačią bažnyčią, tiek prieš mokslinius psichiatrijos tyrimus.

Nepaisant visko, jo šioji citata iš tikrųjų sąmoningai įvardija tas „kosmines“ programas, pagal kurias gyvename. Kartais norėdami gauti gero, turime kažką, mūsų žmogiškuoju supratimu, nusižengti, iškęsti – tam tikra prasme apsivalyti, kad gautume to gyvenimiškojo įdaro.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geismo įstatymas" / "La Ley del Deseo"

Sveiki,

Dar nematytų pačių seniausių Pedro Almodovaro filmų visgi dar yra ir net pas mane. Vienas iš tokių – „Geismo įstatymas“ (ispan. La Ley del Deseo) (1987), kuris absoliučiai, dabar net juokinga ir ydinga nacionalinė klišė, bet tokia jau tiesa – netinka absoliučiai heteroseksualiems lietuvių vyrams žiūrėti, pasislėpusiems nuo žmonų. Juokas juokais, tačiau tai vienas labiausiai atviriausių „gėjiškų“ Almodovarų filmų, nors jis ir šiaip labai mėgsta tam tikras LGBTQ temas, prisiminkime transeksualumo motyvą filmuose „Blogas auklėjimas“, „Viskas apie mano mamą“, „Oda, kurioje gyvenu“... Šiame filme šis motyvas taip pat yra.

„Geismo įstatymas“ labiau drama nei komedija, nors komiškų elementų nemažai. Filmas pasakoja apie režisierių ir scenaristą, kuris sėdasi rašyti scenarijų naujam savo filmui ir ima žaisti laiškų sistema, siuntinėdamas juos savo meilužiui... Beregint atsiranda nauji veikėjai ir scenarijus susilieja su realiu režisieriaus gyvenimu ir gyvenimas pranoksta patį scenarijų. Šiame filme, kaip ir daugelyje P. Almodovaro juostų, yra viskas, kas yra štampai ir klišės. „Geismo įstatymas“ – skanus melodraminių, muilo operų šablonų rinkinys, kuris režisieriui tampa kaip naujo kūrinio instrumentai. Skoningai devinto dešimtmečio ryškiomis spalvomis, seksualinėmis įvairovės sklaidomis Almodovaro kuria savotišką išdykavimą, pasityčiojimą iš perdėtos aistros, meilės sampratos, prieraišumo, pavydo ir keršto, kurie tampa įprastiniais telenovelių intrigos instrumentais, o jo filme virsta charakteringu teatru.

Kas jau kas, bet man šis P. Almodovaro filmas patiko. Paskutiniuoju metu man kur kas mažiau patiko jo paskutinieji darbai, kurie nors ir tokiu pat stiliumi sukalti, bet iš esmės idėjiškai nusmukę, turiu galvoje „Aš tokia susijaudinusi“ ir „Chuljetą“. Laukiu šiemet pasirodysiančio „Skausmas ir garbė“, kuriame režisierius sujungs daugelio savo buvusių filmų scenas į vieną filmą ir sukvies savo kultinius aktorius. Na, o „Geismo įstatymas“ lieka įsimintinu filmu, kuriame amžinai jaunas Antonio Banderesas iš besaikės aistros leidžiasi žudyti, nė racionaliai nesuvokdamas, kuo viskas gali pasibaigti.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: George Ezra - Shotgun [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Buvo mintis pasidalyti šia daina, kai tik vos išgirdau jos priedainį. Tiesa, iki tol nieko nežinojau apie britų atlikėją George Ezra (g. 1993) išgarsėjo 2013 metais dėl savo baritono gilaus balso. 2014 metais pristatęs pirmąjį solinį albumą labai greitai išgarsėjo, o jo albumas Britanijoje buvo trečiasis pagal pardavimus. Toks pat sėkmingas albumas tapo ir antrasis, pasirodęs 2018 metų kovo mėnesį, iš kurio ir yra linksmoji daina „Shotgun“.

Šis atlikėjo singlas taip pat Britanijoje pasiekė pirmąsias topo vietas ir vien savo tėvynėje parduota 1,2 milijonų įrašų, o tai yra dukart platininis sertifikatas. Daina buvo populiari ir pirmąsias pozicijas iškopė tokiose šalyse kaip Australija, Belgija, Airija, Olandija ir kt. Šiandien siūlau tiesiog pasiklausyti ir pasižiūrėti šio vasariškai nuteikiančio spalvingo vaizdo klipo:

Žodžiai  / Lyrics

"Shotgun"

Home grown alligator, see you later
Gotta hit the road, gotta hit the road
Something changed in the atmosphere
Architecture unfamiliar
I could get used to this

Time flies by in the yellow and green
Stick around and you'll see what I mean
There's a mountain top that I'm dreaming of
If you need me you know where I'll be

I'll be riding shotgun underneath the hot sun
Feeling like a some one
I'll be riding shotgun underneath the hot sun
Feeling like a some one

The South of the Equator, navigator
Gotta hit the road, gotta hit the road
Deep sea diving round the clock, bikini bottoms, lager tops
I could get used to this

Time flies by in the yellow and green
Stick around and you'll see what I mean
There's a mountain top that I'm dreaming of
If you need me you know where I'll be

I'll be riding shotgun underneath the hot sun
Feeling like a some one
I'll be riding shotgun underneath the hot sun
Feeling like a some one

We got two in the front
Two in the back
Sailing along
And we don't look back

Time flies by in the yellow and green
Stick around and you'll see what I mean
There's a mountain top that I'm dreaming of
If you need me you know where I'll be

I'll be riding shotgun underneath the hot sun
Feeling like a some one
I'll be riding shotgun underneath the hot sun
Feeling like a some one
I'll be riding shotgun underneath the hot sun
Feeling like a some one
I'll be riding shotgun underneath the hot sun
Feeling like a some one
I'll be riding shotgun underneath the hot sun
Feeling like a some one
I'll be riding shotgun underneath the hot sun
Feeling like a some one

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Emma Donoghue "Stebuklas"

Emma Donoghue. „Stebuklas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 320 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kažin, ar galėtume skųstis gausiai į lietuvių kalbą verčiamomis pačiomis naujausiomis knygomis. Visi naujausi bestseleriai dabar lietuviškai pasirodo kone tais pačiais metais, kai jie pasaulinės literatūros topuose dar tik skaitomi, dar tik apie juos kalbama. Štai viena žymiausių airių romanisčių Emma Donoghue (g. 1969), išgarsėjusi visame pasaulyje romanu Kambarys, pagal kurį buvo pastatytas Oskaru įvertintas (ir man asmeniškai labai patikęs) filmas. Nors Kambario knygos neskaičiau, bet itin susidomėjau neseniai lietuviškai pasirodžiusiu jos romanu Stebuklas (angl. Wonder), pastarasis, išleistas originalo kalba 2016 metais, irgi visame pasaulyje sulaukė susidomėjimo.

Taip jau nutiko, kad mane „persekioja“ vertėjos Gabrielės Galiūtės-Bernotienės verstos knygos. Vos ne kas antra knyga būna išversta šios vertėjos. Matyt, sutampa povandeninės literatūrinės srovės, o tai, ką ji tikriausiai sava valia pasirenka versti, man labai patinka. Neapsirikau pasirinkęs ir Stebuklą. Romane pasakojama apie britę slaugytoją Elezibetą, visų vadinama Libe, kuri atvyksta į bado nualintą ir drėgmės permirkusią vidurio Airiją. 1859 gūdūs karalienės Viktorijos epochos laikai, kai karaliauja religija, susilaikymas, kuklumas, na, o britei Airijoje, kur abi tautos seniai turi ilgą nesantaikos istoriją, išties nėra lengva. Netikinčiai Libei kone fanatiškame airių krašte tenka daug išmėginimų ne tik dėl savo bedievystės, bet ir dėl to, kad ji anglė ir dar moteris našlė. Kaip pati autorė teigė, šią istoriją parašyti ją įkvėpė realios istorijos apie pusšimtį įvairaus amžiaus mergaičių ir moterų, kurios ilgą laiko gyveno badaudamos, atsisakiusios maisto dėl religinių ir asmeninių priežasčių.

Libė stebi vienuolikmetę, kuri keturis mėnesius, kaip vietiniai sako, nesuvalgė nė kąsnelio. Kas toji mergaitė? Šventoji? Demonų ar vietos fėjų apsėstoji? Būtų galima numanyti, kad romane bus labiau remtasi vietos mitologija, tačiau autorė aštriai balansuoja ties mokslo ir religijos prietaringumu. Kurdama iš esmės dviejų savaičių slaugės užrašų ir vietos gyventojų tamsumos istoriją, ji nepriekaištingai „kankina“ skaitytoją moraliniais klausimais, kurių mūsų visuomenėje netrūksta net šiandien – įsivaikinimas, smurtas prieš vaikus, atėmimas iš tėvų ir t. t. Kaip Libei susitaikyti su badaujančia ir „maloniai“ aplinkinių marinama mergaite Ana?

Iš pradžių galima pamanyti, kad įnirtingai grumsis patyrusios slaugės mokslo pasaulis su vietos perdėtu pamaldumu, tačiau jau romano viduryje tampa akivaizdu, kad Libei svarbiausia yra ne mokslo ir ne religijos pasaulis, bet žmogiškumas. Tiksliau jos neišsipildžiusi motinystė, paremta instinktais. Ji tiesiog negali žiūrėti, kaip gęsta dar viena gyvybė, nes yra patyrusio vaiko praradimą kaip pasaulio ir savasties netektį. Kaip gerame psichologiniame smurtiniame filme, taip ir knygoje, pagalius į ratus kaišioja Romos katalikų Bažnyčios pripažintos šventosios trokštantys kunigas ir tėvai bei naujo mokslo užkampyje atradimo siekiantis vietos daktaras. Su visais jais Libei tenka grumtis.

Apie „nekaltai“ nualintus vaikus vardan „geresnio gėrio“ yra sukurtas ne vienas romanas. Šiame kūrinyje veikėjai taip pat turi savų motyvų. Vieni nori paslėpti šeimos paslaptis, kiti trokšta naujos šviesos bado ir netekčių nukamuotame krašte ir mergaitės auka tampa ožio atpirkimu. Galima ištisai iš puslapio į puslapį piktintis veikėjų naivumu, tamsumu, tačiau jų siekius tokiais gūdžiais laikais nesunku suprasti ir pateisinti.

Emma Donoghue

Knygoje nesudėtingai perteikta medicininė slaugos istorija, stebėtojos-slaugės metodai, bado simptomai, kurie sustiprina įspūdį, kad tai romanas iš esmės gotikinio stiliaus kūrinys. Tikrasis siaubas veriasi visuotiniame nerašytame susitarime leisti pačiai mergaitei marintis, dangstant savo viltis ir silpnybes Dievo vardu. Beviltiškumas, kai minia laiko degančius deglus ir reikalauja vien savo paikai pramogai aukos, primena Viduramžių eretikų ir neišprususių miestelėnų viešus Linčo teismus. Ir žinoma, Libė, kuri suvokia šios vietos žmonių mentalitetą, yra bejėgė grumtis. Tą bejėgiškumą autorė gana nesunkiai sukuria per laikmetį – juk Libė anglė svetimame krašte, ji artimųjų netekusi moteris, ji silpna, ji bedievė, ji, ak, viso labo tik slaugė, įrankis, neturintis galios įveikti sociumo nuostatų. „Tai Libė galėjo suprasti – jausmą, kad daugiau nebeturi ką duoti. Ar tai dėl to motina dabar kuria tokį nejaukų Anos kultą, kad net atrodo, jog labiau nori, kad dukra būtų šventoji, o ne gyvas žmogus? (p. 184)“.

Tokio personažo visada bus gaila, tokio į kvailių minią nukreiptą „auką“ piestu stosis ginti visi skaitytojai, o autorė puikiai šiuo nesudėtingu triuku naudojasi. Kai kas šią knygą lygina su Hannah Kent irgi Baltų lankų išleistu, mano nuomone, irgi labai puikiu romanu Gerieji žmonės. Panašumų išties esama nemažai, bet ne detalėse slypi esmė, bet tuo pačiu mokėjimu literatūriškai sustatyti du priešingo mąstymų, įsitikinimų ir vertybių pasaulius – religinį ir prietarų prieš mokslo ir žmogiškumo – ir iš to padaryti intriguojančią ekspozicinę moralinę bataliją, kuriame žmogiškumo ringo kampui atstovaujantis kovotojas-personažas visada bus teisus, bet, deja, bejėgis.

Dar neįpusėjęs romano, pamaniau, o gal autorė knygos finalą paliks neaiškų, padarys taip, kad Libė visgi bus apkvailinta savo mokslinio racionalaus kvailumo – juk knyga vadinasi Stebuklas – ir E. Donoghue „sužais“ nepopuliariai – pagrindiniu personažu parodys, kad teisingumo siekiantys veikėjai visgi ima ir patys „prisideda“ prie įsiutusios minios. Bet visgi autorė, regis, nenorėjo nuvilti skaitytojų ir sukūrė, mano akimis, pernelyg teisingą pabaigą.

Knyga pulsuojanti nuolatinių abejonių tarp teisingo kultūrinio, etinio elgesio ir moralinių žmogiškumo sprendimų. Prisodrintame daugybės dialogų, esminių religinių apmąstymų, kurie kuria vietos mentaliteto gotikinį tamsumos įspūdį, nesunku patikėti gūdžia Airijos valstiečių aplinka, pagrindinės veikėjos žmogiškumo kraštutiniais išbandymais. Galima sakyti, kad knyga turi ir tam tikro sadistinio prieskonio, nes šitaip ilgai marinti vaiką (per 320 puslapius) tikriausiai nebuvo lengva dažnam skaitytojui, o ką jau sakyti apie autorę, kuri sudėjo šitiek energijos į tekstą. Visgi tas sadizmas, teksto prasmėse atsirandantis „tylusis“ ir sutartinis visuotinis smurtas toks artimas mūsų dienoms, bet taip dažnai kaip demonas keičiantis savo veidą ir formas.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Kaip išspręsti savo kilusias problemas? (Potencialas ir sąmoningas mąstymas)

Sveiki,

Toks laikas, kurio dar niekad nebuvo. Ana vasara buvo labai panaši į svajonių vasarą, nes šilta. Ši žiema panaši į tą žiemą iš pasakų, nes pilna nuolat atsinaujinančio sniego. Viskas kaip iš paveikslėlių, ir pasaulis juda taip tarsi irgi būtų iš paveikslėlių.

Argi nenuostabu?

Galvoju, kad mokausi naujų gerų dalykų, apie kuriuos norėčiau pasidalyti. Apie problemas ir jų įveikimą. Tokiems jautriems žmonėms kaip aš, tenka ilgai kęsti tą košmarišką susireikšminimą ir sureikšminimą, kas ką pasakę, padarė ar nepadarė, kaip pažiūrėjo. Ir tai veliasi galvoje, sukasi kaip užkratas, protas generuoja ir stumia tave į neigiamas emocijas, kol galiausiai vėl nutinka kas nors, kas vėl paverčia tave pasijusti kančioje. Problemos. Galima jas paversti vien savo mintimis potencialu. Tikrai.

Vos tik susiduriate su kokia nors problema, tarkime, nemaloniu įvykiu ar prievole kažką daryti, ko jūs nemėgstate, pasakykite sau, kad aš problemos nebejaučiu, nes ten, kur problema, slenkstis, rakštis, ten tampa atsispyrimo vieta, tramplynu į visai naują gyvenimo kokybę. Reikia to labai panorėti, o po to pasijausti, pasijuokti iš problemos ir pamatyti, kas bus, jeigu aš tą problemą sumenkinsiu, nusijuoksiu, atliksiu ir praeisiu savęs nedirgindamas arba dirgindamas kuo mažiau? Ji nebeegzistuos, ji neteks savo energetinės galios jus valdyti per graužatį, pyktį, kaltinimus, nepasitenkinimą.

Kai jūs pasijuoksite iš savo problemos, ji savaime virs potencialų lauku, kur galėsite pasijausti kitoje kokybėje. Svarbiausia ne santykis su kitais, nes juk kitų jūs negalite „pasireguliuoti“ jums patinkančiu elgesiu, svarbiausia – santykis su pačiu savimi. Tad kurkite tuos santykius kuo puikesnius, įdomesnius, kūrybiškesnius, nes galbūt bet kokia problema-gyvatė pasitaikiusi jūsų kelyje tėra pasiųsta Visatos tam, kad jus pastūmėtų į susitaikymą su savimi, o ne tam, kad kankintumėtės.

Bet kokiu atveju, sprendžiate Jūs patys. Problema lygu potencialui kurti kokybišką gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stambulo katės" / "Kedi"

Sveiki,

Kai norisi pozityvumo, mes retsykiais žiūrime į kūdikius arba savo naminius augintinius, o kai tokių neturime, galime tiesiog nuvažiuoti į gyvūnų prieglaudą ir parsivežti augintinį. Žinoma, tada atsirastų rūpinimosi atsakomybė ir vien tik laikyti gyvūną, pavyzdžiui, katę dėl meilumo ne visi gal ir galėtume, nes pritrūktų kantrybės. Tokiais atvejais galima tiesiog pasižiūrėti (kaip aš) dokumentinį filmą apie gyvūnus. Panašiai nutiko ir su turkų režisierės Ceyda Torun filmu „Stambulo katės“ (angl. Kedi) (2016), rodytu „Kino pavasario“ festivalyje.

Tai nėra vien filmas vienišiams, kurie neturi draugų arba yra jau seni, apsikarstę katėmis, pradvisę jų kailiu (kaip, pavyzdžiui, „Simpsonuose“ išprotėjusi Lady Cat). Šiame filme bandoma atskleisti milijoninę kačių sisteminę gyvavimo struktūrą Stambulo mieste, kurios vaikšto stogais, miega krantinių landynėse, meilinasi žmonėms ir visaip kitaip demonstruoja socialinius įgūdžius, bandydamos išgyventi megapolyje. Manau, vienas labiausiai žavinčių dalykų yra gebėjimas atskleisti kiekvienos katės savitą charakterį, nors apie jas byloja žmonių lūpos, vis vien nepaliaujamai gretinami kačių ir žmonių panašumai. Sudėtinga socialinė hierarchija galbūt kur nors vyksta, tarkime, kokiame Kauno priemiestyje.

Smagu, kad ramios filosofinės tėkmės filmas nevirto vien tik noru šokiruoti, pritraukti žiūrovą, suklusti ir žūtbūt išgauti panikos reakcijos: gelbėkime kates, jos miršta ant asfalto! Ne, režisierė nepasidavė amerikietiškai pasakojimo tradicijai, tačiau dėl to neteko tam tikros filmo struktūros, pavyzdžiui, labai stigo kulminacijos. Po valandos žiūrėjimo praradau intrigą, nes istorijų koliažui ėmė stigti unikalesnių vingių, galgi net aštrumo. Visur išlaikomas svajingas, besižavinantis pasakojimo tonas su puikiais Stambulo vaizdais ir pasakotoju, kuris beria sentencijas apie gyvenimo prasmę. Iš esmės lyg ir žavu, gražu, bet po kurio laiko atsibosta ir atrodo, kad režisierė nebeturi įdomesnių istorijų ir komponuoja panašias istorijas į visumą. Kažin, ar tai labai didelis minusas, galgi veikiau europietiškoji pasakojimo tradicija, bet man 1 valandos ir 18 minučių trukmės filmas ėmė ir šiek tiek prailgo.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela