Knyga: Samanta Schweblin "Pilna burna paukščių"

Samanta Schweblin. „Pilna burna paukščių“ – Vilnius: Sofoklis, 2019 – 192 p.

Sveiki,

Apsakymų rinkinys yra itin retas svečias lietuviškai verčiamų grožinės literatūros knygų pasaulyje. Kur kas patogiau apsakymus ir noveles publikuoti periodinėje spaudoje, tad kiekvienas tokio žanro pasirodymas knygos pavidalu verčia suklusti, ar tai kartais nebus geros, skoningos ir kokybiškos literatūros pavyzdys. Iš Argentinos kilusi, ispaniškai rašanti vokiečių rašytoja Samanta Schweblin (g. 1978) lietuvių skaitytojams jau žinoma iš prieš porą metų išleistos apsakymo Prieraišumo laisvė, kuris tuokart man padarė geros literatūros įspūdį. Apsakymas pasižymėjo ypatinga pasakojimo maniera, mįslingumu ir skvarbia nuojautos įtaiga. To maždaug tikėjausi ir iš apsakymo rinkinio Pilna burna paukščių (ispan. Pajaros en la boca y otros cuentos), kurios pažodinis vertimas tikriausiai būtų Paukščiai burnoje ir kitos istorijos, o jas į lietuvių kalbą išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė.

Apsakymo rinkinys dar šiemet buvo įtrauktas į The Man Booker International Prize ilgąjį sąrašą, o aš esu aistringas šios literatūros nominantų ir laureatų skaitytojas, tad nepraleidžiu progos suskaityti viską, kas išleidžiama lietuviškai. Apsakymo žanro apibrėžtis kiek glumina, nes kai kurios rinkinyje esančios istorijos, kurias, kaip teigia anotacija, kruopščiai iš šūsnio atrinko pati rašytoja, pretenduoja į tradicišką novelės apibrėžimą – trumpi pasakojimai, dažniausiai aprėpiantys vieną kokią nors situaciją, iš kurios sukuriama tradiciškai netikėta finalinė mintis. Daugelis šiame rinkinyje esančių tekstų ir yra novelės.

Nesistengsiu kiekvienos istorijos narstyti po kaulelį, tačiau, skaitydamas tekstą po teksto, bandžiau nusibrėžti esminį šių istorijų visraktį. Vienas įsimintiniausių rinkinio tekstų, žinoma, yra pirmoji istorija Įskaudintos žmonos, kurioje pasakojama apie užmiestyje esančią degalinę, kurioje paliekamos ką tik ištekėjusios nuotakos. Pirminėje realistiškoje pasakojimo plokštumoje viskas atrodo kaip iš muilo operos – daug ašarų, kaltinimų, savigraužos. Tačiau šioje istorijoje nuo pat pirmųjų puslapių juntama sąlygota erdvė, įvykių pasikartojimo dinamika ir kur kas įdomesnės potekstės. Atvažiuojančios ir nuvažiuojančios mašinos, iš laukymių aidintys moterų keiksmažodžiai primena ekspresyviai išreikštą siurrealistinę grėsmę, jog savigrauža gali sunaikinti ir praryti istorijos įskaudintas nuotakas. Dviejų dimensijų pasakojimo struktūra buvo naudojama ir Prieraišumo laisvėje, o pasakojimo netikėta pabaiga, kurioje prasilenkia automobiliai, tampa nuoskaudų ir susitaikymo su santykių netvarumu simboliu.

Iš esmės pirmosios istorijos paliktas įtaigumo įspūdis vietomis iš teksto į tekstą ima ir prislopsta. Kai kurie pasakojimai, pavyzdžiui, Olingiris, kuriame pasakojama apie moterį, dirbančią grožio centre, bet iš esmės pasakotoja bando aprėpti iš kaimo kilusios ir nelabai sėkmingą gyvenimą gyvenančios moters gyvenimo pasakaitę, kurioje mergina, kaip ir daugelis argentiniečių, daug svajoja, tikisi, tačiau jų svajonėms nelemta išsipildyti. Tokiose istorijose šiek tiek pasigendu pasakojimo manieros originalumo, kurį žadėjo pirmasis tekstas ir anotacijoje autorės palyginimas su F. Kafka, kas iš tikrųjų kai kuriems tekstams labai tinka, tačiau ne visi tekstai palieka tokį įspūdį.

Bandant „nulaužti“ autorės pasakojimo kodą, tampa akivaizdu, kad rinkinyje esti dviejų tipų istorijos. Labiausiai skaitytojo širdį lepina kafkiškosios istorijos, tos, kurios turi siaubo, grotesko, visuotinai universalių aštrių temų bei pasakojimo technikos idėjų, tačiau tarp šių istorijų įdedama tokių tekstų, kurie parašyti lyg ir gerai, tačiau jie neįsimenami, nes dvelkia pernelyg socialiniu realizmu, pavyzdžiui, apie merginas iš provincijos, kurios trokšta gero gyvenimo.

Vienas iš įsimintiniausių tekstų buvo Galvomis į asfaltą, nuo kurios dėl bauginančiai sukurtos atmosferos buvo sunku atsiraukti, nes autorė pagaviai per pasakotoją pasakoja trinarę priežasčių ir pasekmių istoriją, tačiau atskleidžia ir tamsiąsias žmogaus prigimties apraiškas – berniukas jau mokykloje, pagautas įsiūčio, tranko klasiokų galvas į asfaltą. Vėliau jo asocialumas tampa išreikštas per meną, tačiau jis jaučia atskirtį ir vienatvę, susiranda absurdišką draugą dantistą iš Korėjos, kuriam iš visos širdies nutapo paveikslą, tačiau šis jį sukritikuoja, na, ir žinome, kuo viskas pasibaigia... Smūgiu į asfaltą.

Samanta Schweblin

Rinkinyje yra ir tokių istorijų, kurios nepalieka įspūdžio, arba man jos nesuprantamos savo potekstėmis, pavyzdžiui, tekstas Vandenis, kuriame mergina bando išsiveržti iš brolio įtakos ir flirtuoja su vandeniu, kuris turi žuvies uodegą, tačiau jos jau laukia pretenzingasis brolis. Arba tekstas Drugeliai, kurio mintis dvelkia vaikų literatūros potekstėmis; jaunas tėvas laukia vaiko iš paskutinės pamokos ir sudrasko nekaltą drugelį, kuris yra gyvybės ir vaikelių simbolis. Lyg ir toks tekstas būtų gražus, tačiau kafkiškai bauginančiai, deja, jau nebeveikia ir labiau primena, sakykim, J. Biliūno novelės emocinius „užtaisus“.

Didelei savo tekstų daliai S. Schweblin naudoja simbolį, kurį išplėtoja iki metaforizuodos filosofinės idėjos, tokiu būdu išgaudama pasakojimuose magiškojo realizmo atspalvį, kuris labiau kafkiškas nei, sakykim, būdingas Lotynų Amerikos G. G. Marquez mokyklai. Pavyzdžiui, tekste Didelės pastangos, tėvas ir sūnus lankosi pas masažistę ir atlieka sielos išpažinties apsivalymus. Veikėjas pasakoja, kaip jis sapnuoja, jog su tėvu prieš veidrodį tampa neįvardijamu geltonu padaru. Geltona, kaip žinia, reiškia skausmą, piktas apkalbas ir šiaip traktuojama kaip nuoskaudos spalva: „...jis atpažino vėl užplūstant tą patį skausmą tarp sprando ir gerklės. Skausmą, kuris jį kankino ir terorizavo jo sapnuose, skausmą, kuris siejo jį su tėvu ir su jo paties atvaizdu veidrodyje (p. 163)“ Tekste nemažai magiškų atributų, tačiau autorė neatrodo dozuojanti indėniškąją šamanine kultūra, todėl ji atrodo nutolusi nuo G. G. Marquez mokyklos kaip nuo Lotynų Amerikos kultūros, tačiau tekstuose naudoja universalius simbolius, plėtoja juos ir istorijų paskutiniuose sakiniuose, iš kurių dažniausiai skaitytojas ir „atsirakina“ novelės prasmių potekstes, kaip antai tie patys tėvas ir sūnus, kurie važiuoja namo ir jiems vietoj geltonos užsidega žalia šviesoforo spalva, vadinasi, žalia deganti spalva ir jų gyvenimo santykiams.

Rinkinys pabaigiamas įspūdingai tarantinišku tekstu, kuris labiausiai, sakyčiau, kafkiškai pavykęs Sunkus Benavideso lagaminas. Jame pasakojama apie 29 metus santuokoje pragyvenusį vyruką, kuris nužudo savo žmoną, sulanksto jos kūną į lagaminą ir nutempia savo daktarui. Galiausiai juo niekas netiki ir jis tampa pasikartojančių absurdiškų aplinkybių auka, panašiai kaip F. Kafkos Procesas istorijoje. Autorė čia ekspresyviai pateikia tam tikrą teisingumo absurdiškumą ir kaltės bei sąžinės jausmo problematiką, nors skaitytojas nuolat galvoja, ar veikėjas kartais nėra prifarširuotas vaistų ir iš tikrųjų tėra tik tariamoje savo psichikos iškreiptoje tikrovėje, o iš tikro viskas vyksta psichiatrijoje, o pabaigoje galgi net teismo salėje. Tačiau šioje istorijoje svarbūs du žodžiai žudymas ir žiaurumas – tai esminis pasakojimo klausimas, kur prasideda gyvenimiškas veiksmas ir kur prasideda to veiksmo kaip meno traktuotė. Pūvantis žmonos lavonas sukelia visuotinę euforiją, panašiai kaip P. Suskind romane Kvepalai; visi trokšta menininko, o jo žmonos nužudymas traktuojamas kaip šiuolaikinio meno performansas. Tai išties galingas apsakymas, kuris turi ekspresyviai cinišką raišką, įkūnijančią apsakymo idėją, sukuria nuolat banguojančios nesveikos psichikos kaip realybės nepastovumo bangavimą, svarsto visuotinai prieštaringus vertinimus tarp moralinio pasirinkimo ir meno vertės sampratas.

Apibendrindamas Pilna burna paukščių rinktinę, galiu pasakyti, kad tekstų yra pačių įvairiausių. Kai kurie labiau primena situacijų vaizdelius, kuriems stinga aštresnės ir provokuojančios universalios, dar nematytos ir neregėtos idėjos, kas tokiai autorei kaip S. Schweblin, manau, tikrai yra įgyvendinama. Taip pat rinkinyje įdėta ir puikių, daugiasluoksnių pasakojimų, kurie ir baugina, ir įtraukia savo filosofinėmis idėjomis, pasakojimo raiška ir kai kada vėlei gali pamanyti, kad skaitai F. Kafkos Metamorfozių tęsinį – ne, visai nepretenzingai pamėgdžiojant, bet atsiremiant į šį literatūros milžiną ir tęsiant jau Samantos Schweblin literatūros novatorišką vagą.

Jūsų Maištinga Siela  

Šios dienos daina: Naughty Boy - La la la ft. Sam Smith [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Kaip neretai su manimi būna, atrandu tokius muzikinius kūrinius, kurie ima rezonuoti tada, kai jie jau būna nugyvenę hitų epochą. Panašiai nutiko ir su Naughty Boy ir Sam Smith įrašytu prieš septynerius metus kūriniu „La la la“, kurį tikriausiai kiekvienas iš mūsų yra bent fragmentiškai girdėjęs. Tuoj YouTube kanale daina surinks vieno milijardą peržiūros skaičių, o aš tik šiandien negaliu jos atsiklausyti.

Jau vien ko vertas vaizdo klipas, nufilmuotas Bolivijoje. Nestandartiniame klipe vaizduojamas etninis berniukas, kuris pabėga nuo kasdienybės rūpesčių ir kaltinimų į tam tikrą „Ozo šalies burtininko“ pasaulį. Apie pasaulį, kurio kartais nesinori girdėti dainą parašyti įkvėpė pank roko grupės No Doubt hitas „Don‘t Speak“. Daina buvo be galo populiari ir vien JAV parduota kiek daugiau nei du milijonus kopijų, beveik tiek pat ir Britanijoje. Daugelyje pasaulio topų daina tapo numeriu vienu tarp klausomiausių dainų.

Iš Pakistano kilusio Naughty Boy slapyvardžio pasivadinusio atlikėjo tai pirmasis ryškiausias hitas, kol kas nepranoktas net kitas puikus su Beyonce muzikos gabalas „Runnin“. Paskutiniuoju metu atlikėjas ir kūrėjas vėl visuotinai suaktyvėjo, tačiau kol kas nė vienas jo kūrinys nebepadarė tokio ryškaus ir greito hito proveržio kaip su Sam Smith įrašytas kūrinys „La la la“.

Pasiklausykite:

Žodžiai / lyrics

Naughty Boy - "La La La"
(feat. Sam Smith)

La la, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na
La la, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na

Hush, don't speak
When you spit your venom, keep it shut I hate it
When you hiss and preach
About your new messiah 'cause your theories catch fire

I can't find your silver lining
I don't mean to judge
But when you read your speech, it's tiring
Enough is enough

I'm covering my ears like a kid
When your words mean nothing, I go la la la
I'm turning up the volume when you speak
'Cause if my heart can't stop it
I'll find a way to block it, I go

La la, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na
I'll find a way to block it, I go
La la na na, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na

If our love is running out of time
I won't count the hours, rather be a coward
When our worlds collide
I'm gonna drown you out before I lose my mind

I can't find your silver lining
I don't mean to judge
But when you read your speech, it's tiring
Enough is enough

I'm covering my ears like a kid
When your words mean nothing, I go la la la
I'm turning up the volume when you speak
'Cause if my heart can't stop it
I'll find a way to block it, I go
La la, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na
I'll find a way to block it, I go
La la, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na
I'll find a way to block it, oh
La la, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na
I'll find a way to block it, I go
La la na na, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na

I'm covering my ears like a kid
When your words mean nothing, I go la la la
I'm turning up the volume when you speak
'Cause if my heart can't stop it
I'll find a way to block it, I go

I'm covering my ears like a kid
When your words mean nothing, I go la la la
I'm turning up the volume when you speak
'Cause if my heart can't stop it
I'll find a way to block it, I go

La la, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Arvydas Šliogeris apie amžinybės ilgesį, mirtingumą ir menkumą

Sveiki,

Ne kažin ką ir tenoriu pasakyti, nes viską pasako filosofo Arvydo Šliogerio citata. Šiandien filosofas mirė. Manau, svarbu prisiminti. Paskutiniu metu nebuvo plačiai visuomenei matomas, tačiau neabejotinai stambi figūra filosofijos pasaulyje. Perskaičius šią citatą, manau, aišku, kad retkarčiais mes visi taip jaučiamės, bet negalime, nemokame ir negebame įvardyti tai paprastais žodžiais. Manau, kad dalis gyvenimo prasmės sudaro mūsų menkumo, ribotumo ir galiausiai mirties patirtis, kad ir kaip tai iš vienos (asmenybės) perspektyvos beskambėtų beviltiškai graudžiai, tikiu, kad iš amžinybės pusės tai atrodo nuostabiai pritrenkiantis sielos atliekamas performansas. Tikiuosi dabar A. Šliogeris šiuo metu kaip tik tai ir supranta.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kim Leine "Amžinybės fjordo pranašai"

Kim Leine. „Amžinybės fjordo pranašai“ – Vilnius: Kitos knygos, 2019 – 496 p.

Sveiki,

Prieš metus prisižadėjau perskaityti daugiau leidyklos Kitos knygos leidžiamų knygų. Jų literatūra išties verta dėmesio, tačiau prasibrauti pro visas beveik kas savaitę po kelias dėmesio vertas išleidžiamų knygų stirtas ir pasiekti šią leidyklą su mano lėtoku skaitymu ir pašaliniais darbais yra nelengva užduotis. Kalendoriniams metams beveik baigiantis ir trūkstant už lango sniegui, matyt, geriausia žiemos arktinį šaltį susigrąžinti per literatūrą, todėl nieko geresnio neradau, kaip visų gerai įvertintą danų rašytojo Kim Leine (g. 1961) romaną Amžinybės fjordo pranašai (dan. Profeterne i Evighedsfjorden), kurią iš danų kalbos išvertė Ieva Toleikytė. Ir iškart, kai perskaičiau, leidykla paskelbė, kad autorius bus vienas iš Vilniaus knygų mugės 2020 metų svečių, tad viliuosi kaip nors prasibrauti pro minią, kadangi norinčių susitikti su autoriumi po tokios perskaitytos knygos bus labai daug.

Panaši tendencija buvo prieš metus, kai Lietuvos rašytojų sąjunga pristatė norvegų rašytojo Roy Jacobsen Neregimieji ir jis tapo Vilniaus knygų kviestine žvaigžde. Skaitant Amžinybės fjordo pranašus kiek jutau R. Jacobsen literatūros prieskonį. Visų pirma gamtinį – atšiaurų, šaltų vėjų perpučiamą, kiek kultūriškai asketišką ir skandinaviškai perteiktą epinį pasakojimą. Tačiau šiaurietiškos gamtos leitmotyvas ir užbaigia šiuos panašumus, nes R. Jakobsen yra izoliuotosios kultūros rašytojas, kuriam rūpi mažos salų ir namų erdvės, o K. Leine užsimoja kurti apie danų diasporą Grenlandijoje, kai vietinės šamaninės kultūros maišosi su XVIII amžiaus pabaigos danų krikščioniais, kai užsiliepsnoja Prancūzijos revoliuciniai laužai, o atokiose ledynų žemėse vis dar veikiama pagal viduramžišką misionierišką principą – skleisti teisingą tikėjimą.

Pasirodo, tai pirmoji trilogijos dalis. Antroji dalis pasirodė originalo kalba tik pernai. Pirmajai daliai autorius skiria daniškąją pasakojimo perspektyvą t. y. jis pasirenka norvegų emigrantą į Daniją Morteną Falką, kuris iš mažo miestelio pakliūva į karališką XVIII amžiaus Kopenhagą, į jos kultūros branduolį. Mortenas studijuoja teologiją ir ruošiasi tapti pastoriumi. Tie penkeri studijų metai tampa kūniškos aistros ir savęs ieškojimo metais.

Akivaizdu, kad Morteno pasaulis sudrumstas Apšvietos epochos tendencijomis ir jis nuolat renkasi tarp mokslo ir teologijos pasaulio, kartoja Ž. Ž. Ruso mintį apie laisvę, turi begalės aistrų, o viena iš jų – parašyti apie tolimosios Grenlandijos augmeniją ir tapti mokslininku. Tai padeda pastoriaus profesija, kadangi jį kaip misionierių paskiria vienoje iš atokių Grenlandijos kolonijų, kur jam neretai tenka būti labiau gydytoju nei tarpininku tarp Žemės ir Dangaus. „Tai iššūkis, sako jis, tiek teologijai, tiek gamtos mokslams. O kartu ir asmeniškai man. Taip, aš tau padėsiu. Čia bus mano sugrįžimas, studijų metais negalėjau klausytis širdies, o buvau priverstas paklusti tėvui ir mokytis kunigu. Sugalvojau patikimą būdą, kaip atlikti abortą (p. 258).“

Kūrinio pradžioje Mortenas pažįsta kūniškąją aistrą. Vienas ryškiausių jo kaip būsimo pastoriaus eksperimentų yra seksas su hermafroditu. Tai kiek keistas autoriaus pasirinkimas, tačiau aš čia įžvelgiau tam tikros autobiografiškumo transformacijos. Mortenas nors ir nėra tikrasis Kim Leine prototipas, tačiau pats rašytojas kilęs iš Norvegijos, emigravo į Daniją, 15 metų yra gyvenęs Grenlandijoje. Tam tikrų bendrų autoriaus kelionės taškų su Mortenu Falku yra ne vienas. Pats K. Leine prisipažino, kad paauglystėje jį tvirkino tėvas – vėlgi nestandartiniai seksualiniai potyriai knygoje išreikšti kitaip, tad ir kitos atskleistos Morteno patirtys, ypač gyvenimas Grenlandijoje, taip pat galimai pertransformuotos autoriaus patirtys, remiantis jau XVIII amžiaus gyvenimo sąlygomis, kada kolonijose per atšiauresnę žiemą galėdavę išmirti iki 90 procentų gyventojų. Visgi pasimylėjimas su hermafroditu, o vėliau knygos pabaigoje įspūdingai aprašytas didysis Kopenhagos gaisras priminė prieš daugel metų skaitytą amerikiečių autoriaus Jeffrey Eudenides Midleseksas, ne ką mažiau įspūdingą istoriją apie hermafroditą; graikų ir turkų karą Smirnos mieste, kurio aprašymo mastas, kai 200 tūkstančių graikų sustumiami mirti į vandenį, primena Kopenhagos gaisro aprašymą, o ir graikų kultūros integraciją į amerikietiškąją primena danų invaziją į grenlandiškąją.

Įspūdingai aprašomos kelionės jūromis; jos atšiaurios, įtaigios, vertos Mobio Diko autentikos. Autorius be galo preciziškai kruopštus kuriant atmosferą. Nors daug, kas giria rašymo stilių, tačiau nepasakyčiau, kad autorius kažin kuo juvelyriškai įmantrus ar turintis išskirtinį pasakojimo tembrą. Priešingai – jis laikosi tvirto ir stabilaus klasikinio epinio pasakojimo, kuriame sutirština istorines ir kiek egzotiškas laikmečio detales, kultūrinius elementus, kurie verčia skaitytojus kilstelėti antakius.

Rašytojas Kim Leine 

Tvirto epinio pasakojimo pagrindą sustiprina prasmių daugiasluoksniškumas. Skaitytojas patiria „judėjimą“ per laiką kartu su pastoriumi M. Falku, tačiau kartu yra privestas stebėti ir patirti pastoriaus esminius dvasinius brandos parametrus, kaip jis pamažu keičia požiūrį į pasaulį. Vienoje geografinėje plokštumoje „maišosi“ laikmečio šurmulys, tačiau tai, kas amžina ir žmogui nekinta – asmenybės tapsmo etapai, savivoka, vertybių kaita, įsitikinimai – yra universalios temos, kurios įrėmintos epochos tendencijų atrodo paveikios. Visą tą sustiprina ekspresyviai išreikšta skurdo, ligų, alinančių kelionių, buities sąlygų kasdienybė, kuri šiuolaikiniam skaitytojui leidžia pajusti beviltiškumo įspūdį. Galiausiai autorius epiškumą išplėtoja „pabėgdamas“ prie antraeilių veikėjų, suteikdamas literatūrinį pasakotojo balsą „mišrūnui“ (danų ir grenlandų palikuoniui) Berteliui balsą. Manau, pasitvirtino ir kiek chaotiškas, nechronologiškas pasakojimo pobūdis, leidžiantis tam tikrais pjūviais patirti įvairių pasakojimo perspektyvų.

Vienas esminių dalykų, dėl ko autoriui už šią knygą suteikta Šiaurės Tarybos literatūros premija, buvo už sudėtingus Danijos ir Grenlandijos istorijos raidos atskleidimus. Iš tikrųjų labai beviltiški danai atrodė Grenlandijoje, nepratę prie šiaurietiškos kultūros ir gamtos, tačiau savo tikėjimu jie padarė nemenką įtaką ir leido atsirasti naujoms religinių sektų atmainoms. Knygoje atskleidžiamas Marijos Magdalenos ir jos sutuoktinio bandymas sukurti ekstazės apimtą naujos rūšies tikėjimą ir jie net subūrė nemažą būrį pasekėjų. Tačiau tai ne vien tikėjimų maišymosi istorija, bet ir danų kaip arijų, baltųjų kolonistų privilegijų tarp vietinių iškilimo ir „mišrūnų“, vietinių, neturinčių teisių į prekybos sutartis menkinimo kontrastingas pasakojimas. Labai gerai aprašoma lapių kailių prekybos scena, kuri atskleidžia, kaip vietiniai tiesiog neturėdami įtakos, buvo priversti pusvelčiui kaip pigi darbo jėga paklusti vietiniams. Ar tai neprimena ir šiuolaikinės politikos, kai pas mus plūsteli ukrainiečiai, o mes veržiamės į Norvegiją ir Didžiąją Britaniją?

Visgi po daugel metų Falkas grįžta į žemyną, tačiau nereikia didelės fantazijos suprasti, kad Falkas anksčiau ar vėliau grįš į Grenlandiją, nes jis nepritampa europietiškoje aplinkoje, nešildo ir šalti santykiai su tėvu, vaikystės namų sentimentai, jo siela veržiasi į ledo žemyną, kur kažkada buvo patirta tikėjimo ekstazė. Beje viena įspūdingiausių scenų, perteiktų taip realistiškai bauginančiai ir taip gerai pagal asonansų ir aliteracijų instrumentuotę išversta į lietuvių kalbą, kad net pasižymėjau: „Tankiai susėdę ant gultų žmonės klausosi, daug jų suplaukia iš kitur, visi būna daugmaž nuogi, kol jis piešia jiems rojaus palaimą, rojaus, kuris smarkiai primena šį kraštą, turtingą ruoniais, elniais ir kitais medžiojamais žvėrimis, tačiau visiškai išvalytą nuo mūsų, danų, tokią senovinę Grenlandiją, kokia ji kadaise buvo. Nuo šių pasakojimų daug moterų ištinka ekstazė ir jos ima šokinėti į viršų turkiškai sukryžiuotomis kojomis, vis aukščiau ir aukščiau. Kai ši ekstazė pasiekia kulminaciją, namas prisipildo krūtų pliaukšėjimo garso ir triukšmingo gargimo. Žmonės taip verkia ir juokiasi, kad net bėga snargliai, ir jie nubraukę krato tuos snarglius ant sienos, kol ta paplūsta nuo drėgmės ir gleivių (p. 364-365).“

Iš esmės tekste nemažai bjaurasties estetikos elementų, tad vieniems, kurie labai trokšta dvasiškai pakylėto teksto, neįtiks, bet man, tiesą sakant, tai kėlė tam tikrą pasitenkinimą, kada nebandoma „nupiešti“ nei danų didvyrių, nei aukų grenlandiečių, todėl atsisakius patriotiškumo patoso, kas pas mus šiaušia politines aistras (pvz., M. Ivaškevičiaus Žali), šioji knyga nedisponuoja tautos moraliniais kalavijais, nesivaiko vienkryptės tautai patogios istorinės perspektyvos ir neatstovauja dirbtinai patriotinei pozai kalbėti skaitytojams „ vien tik teisingai“.

Knyga išties įdomi, skaitoma su užsidegimu. Tiršti ir universalūs keliami klausimai brėžia daugiasluoksnes prasmes ir iš esmės atsako į nemažai istorinių ir universalių egzistencinių klausimų, ypač dėl gyvenimo krypties ir prasmingos veiklos pasirinkimo, kuris dažnai aplinkiniams būna nesuprantamas, kaip kad Morteno Falko veržimasis į skurdžiąją Grenlandiją. Tirštas ir gaivališkas tekstas leido pamiršti, kad gruodis be sniego, nes Grenlandijos aprašyta gamta tiesiog stebina savo atšiaurumu, kaip stebino toji kultūrų ir fizinių kūnų kraujomaiša tiek dvasiniuose, tiek genetikos plotmėse. Ar verta skaityti? Negali kilti jokių abejonių. Žinoma.

Čia galite pasiklausyti LRT radijo laidos Literatūros akiračiai, kurioje kalba laidos vedėja su knygos vertėja Ieva Toleikyte apie Kim Leine Amžinybės fjordo pranašus.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ačiū Dievui" / "Grâce à Dieu"

Sveiki,

Francois Ozon filmai paskutiniu metu tapo itin politizuoti, turi ryškią parodomąją politikos ir įsitikinimo galią, brėžia tam tikrus kultūrinius ir moralinius punktyrus ir todėl šiek tiek režisierius nutolo nuo savo žinybiškojo kino elemento, kur ankstyvojoje kūryboje jis buvo labiau teatralizuotas, labiau, sakykime, almodovariškas. Jau antras filmas po „Franco“, kada Ozonas vėlei nagrinėja kažką, kas visuotinai aktualu ir tai yra susikompromitavusios Bažnyčios kaip pedofilijos sandalų dangstytoją, apie visa tai filme „Ačiū Dievui“ (pranc. Grâce à Dieu) (2018), kuris, kaip po to filme sužinome, reiškia ne apgailestavimą, o tam tikrą išsidavimą, kad daugelis kunigų tarnauja ne Dievui ir teisingumui, o Bažnyčios įvaizdžiui.

Filmo centre – daugiavaikis tėvas, kuris vis dar mena prieš 30 metų patirtus įvykius, kada jį tvirkino kunigas. Po daugel metų jis vėlei susitinka su juo ir iškelia jam kaltinimus. Netrukus pasirodo daugiau vyrukų, kurie buvo seksualiai nukentėję nuo kunigo...  Filme daugybė diplomatines ribas išbandančių dialogų, kurie atskleidžia sutraumuotų vyrukų patirtis, jų gyvenimo likimus. Režisierius ne tiek nagrinėja ištvirkinimo poveikį, kiek nūdienos Bažnyčios ir aukų santykį, Bažnyčios, bandančios pripažinti tyliai ir saugiai savo nusikaltimus, bažnyčios, kuri nenori visuotinio skandalo. Pasirodo, filmas paremtas tikrais įvykiais, kurie dar nebuvo pasibaigę filmuojant šį filmą. Visgi pasibaigus filmui iš prierašo sužinome, kad prototipui, tikrajam kunigui, buvo suteikta senatvinė išimtis ir jam skirta laisvė.

Nežinau, kiek tas filmas patiks įvairaus plauko žiūrovams, tačiau jis man paliudijo jau ankstėliau matytas įvairias dokumentines juostas, pasakojančias apie panašius įvykius Vatikane ir Bažnyčios institucijose. Galima nesunkiai pasidaryti išvadas, kas filme yra gerai, o kas vaizduojama blogai, balansuojant ant aštrių temų ir šiokios tokios pliuralistinės diplomatijos, kai auka vienu metu susikabinęs meldžiasi su savo tvirkintoju – makabriška, krikščioniškai neskaniai iškreipta, tačiau toji dogmatiškoji gyvenimiškoji praktika taip toli nuo realybės, kad nesunku visoje toje moralinio teisingumo grifų puotoje įžvelgti absurdiškuosius pasaulio dėsnius: kuo labiau žmogus gniaužia savo prigimtinius poreikius t. y. seksualumo energiją, tuo labiau jį smaugia ir žudo kylantis neišreikštas potraukis. Klausimas yra vienas, kuris man buvo iš esmės įdomus, ne kaip auka, bet kaip pats kunigas pateisina ir reflektuoja savo gyvenimo ir dvasingumo praktikos nesuderinamumą. Lygiai tomis pačiomis Biblijos klišėmis, kad žmogaus kūnas silpnas prieš nuodėmę, kad kas be nuodėmės, tas tegu meta į mane akmenį? Daugiausiai kunigas tylėjo ir tai suponavo jo tarsi kaltės neigimą, antikriščionišką poziciją. Neturime smarkiai atgailaujančios Bažnyčios ir veikėjų.

Visgi filmas kviečia į diskusiją ir savotišką tiesos liudijimą, kuris paneigtų garbingų kunigų luomą ir iš esmės išlaisvintų juos nuo priedermės: jeigu tu negali gyventi celibate, pasišventęs Dievui, tai kurių galų tu imituoji celibatą ir žudai save bei aplinkinius?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb;7.3

Jūsų Maištinga Siela

Goodreads paskelbė geriausiai 2019 metais skaitytojų įvertintas knygas

Sveiki,

Kaip ir kasmet prieš pačias šventes vienas populiariausių pasaulyje knygų skaitytojų puslapių www.goodreads.com išrinko metų geriausias knygas. Priešingai nei kiti metų geriausiųjų topai, juos renka interneto puslapio lankytojai, atiduodami savo balsus už goodreads atrinktų ir nominuotų knygų sąraše esančią knygą. Balsavimas paprastai trunka apie mėnesį ir balsuoti galima iš įvairių kategorijų knygas.

Šiemet grožinės literatūros kategorijoje lygių sau neturėjo kanadiečių rašytoja Margaret Atwood su romanu „Testamentas“, už kurį dar šiemet (nė nepasirodžius!) ji pelnė antrąkart Booker premiją. Kiek žinau, „Baltos lankos“ ketina knygą pristatyti jau kitąmet ir tai yra 1984 metais pasirodžiusios „Tarnaitės pasakojimas“ knygos tęsinys. Rašytojos konkurentė, kuri šiemet taip pat pelnė Booker premiją Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“ liko beveik sąrašo gale.

Nereikia stačiai pasitikėti šiuo topu, kadangi žmonės balsuoja užtai, ką yra skaitę ir kai kurios knygos ne visiems viso pasaulio skaitytojams „prieinamos“. Štai siaubo knygos kategorijoje šiemet ir vėl laimėjo Stephen King su romano „Institutas“. Kas tai lemia? Žinomumas? Žinoma. Gera literatūra? Sakyčiau, irgi.

Mistinio trilerio kategorijoje laimėjo Alex Michaelides „The Silent Patient“, istorinio romano kategorijoje Taylor Jankins Reid „Daisy Jones and the Six“ – tai istorija įkvėpta realiai egzistavusios roko grupės „Aurora“, kuri paskutinįkart savo koncertą surengė 1979 liepos 12 ir paslaptingai iširo, autorė kelia nostalgiškus jausmus roko muzikai, aštuntajam dešimtmečiui ir talentingai tai perteikia tekstu.

Fantastinio romano kategorijoje Leigh Bardugo „Ninth House“, romantinės knygos kategorijoje laimėjo Casey McQuiston „Red, White and Royal Blue“, šioji rašytoja taip pat išrinkta kaip geriausia metų debiutantė. Jos romanas yra paremtas karališkomis spalvomis ir pasakoja apie jaunuolį, kurio mama tapo JAV prezidente, o jis kaip Baltųjų rūmų atstovas, kuris įsivelia į nešvarius santykius su karališkuoju Henriu. Jų santykiai sukasi tarp politikos, šantažo ir visuomenės spaudimo. Nežinau, kiek tas romanas romantinis tokioje kategorijoje, tačiau goodreads puslapyje jis turi labai aukštą reitingą.

Pernai prisiminimų biografijos kategorijoje triumfavo Tara Westover su „Apšviestąja“, kuri buvo labai populiari ir Lietuvoje. Šiemet Jonathan Van Ness „Over the Top: A Raw Journey to Self-Love“. Geriausios humoristinės knygos kategorijoje Ali Wong „Dear Girls“. Mokslinės fantastikos kategorijoje laimėjo Black Crouch „Recursion“, poezijoje Laurie Halse Anderson „Shout“.

Daugiau įvairių nominacijų ir jų laimėtojų rasite apsilankę ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Tomas Dirgėla "Benas - sapnų siuvėjas"

Tomas Dirgėla. „Benas – sapnų siuvėjas“ – Tyto alba, 2018 – 128 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kol renkamos lietuvių metų knygos, nutariau dirstelėti ir į vaikų kategorijos penketuką ir patyrinėti itin paskutiniu metu daug visuotinai matomo ir populiaraus vaikų literatūros kūrėjo Tomo Dirgėlos (g. 1989) knygelę vaikams Benas – sapnų siuvėjas, pastaroji ir yra nominuota Metų knygos rinkimuose.

Pradėkime nuo to, kad pats knygos pavadinimas yra patrauklus, prisodrintas aliteracijų su priebalse s, todėl skamba svajingai ir patraukliai, nuteikia magiškiems siužetiniams vingiams, kas mažiesiems skaitytojams, manau, patinka. Tai istorija apie berniuką Beną, kuris gyveną įprastą gyvenimą įprastoje šeimoje, tačiau vieną dieną senelis jam praneša, kad jo tėvų automobilį sutrypė iš cirko pabėgę hipopotamai, todėl jis liko našlaitis. Augdamas berniukas sužino, kad tai buvo senelio melas ir jis yra ypatingas vaikas, nes geba siūti žmonių sapnus, kad šie miegodami jaustųsi laimingi...

Iš esmės visa istorija vienkryptė, neišplėtota ir „patogi“ mažiesiems skaitytojams. Vis lyginu su XX amžiaus vaikų literatūra, kur gausu kiek kitokių aprašymų, kaimiškosios buities žodžių, kurių nūdienos vaikas jau nebepaskaito ir dažnai penktokams, šeštokams ir septintokams prifarširuoti tokių tekstų mokykliniai vadovėliai nebepaskaitomi, o ką jau kalbėti apie detalesnį tekstų nagrinėjimą bei analizę. Sakydamas tokia literatūra „patogi“, neturiu galvoje prastos literatūros, tačiau kalbiniu pagrindu šioji istorija pernelyg supaprastinta, nors vaikui ir tektų paaiškinti, kas tas hipopotamas, tačiau neužkliūva nė vienas žodelytis, kuris sukeltų abejonę ar ambicijų vaikui sukurti ne vien siužetiškai patrauklią istoriją, bet ir vystyti jo kalbinius gebėjimus.

Tomas Dirgėla pasiduoda tam patraukliam vaikų literatūros srautui, kuriame dažniausiai istorijos centre yra ypatingas vaikas su ypatinga misija. Panašiai kaip Haris Poteris, kuris patenka į burtų ir kerėjimo mokyklą ir susiduria su iškilusiais sunkumais, panašiai ir Benas, kuriam senelis padovanoja adatėlę, kad šis žmonėms susiūtų sapnus. Tiesa, tai dar ne vienas panašumas su Hariu Poteriu, rašytojui puikiai pavyko sukurti veikėjų vardažodžių kompleksą, kurie charakterizuoja veikėjus pagal jų veiklos, profesijos pobūdį, pavyzdžiui, direktorė Gerutė, turtuoliai Auksakalnys ir Auksakalnienė na ir pats Benas Adatėlė. Prisiminiau, kad J. K. Rowling buvo pakvaišusi duodama keisčiausius vardus savo veikėjams, iš kurių, kaip žinia, pasauliniu mastu tapo netgi naujadarais vardažodžiais.

Tomas Dirgėla

Grįžtant prie knygelės turinio, autorius naudojasi teisingo ir neteisingo moralinio poelgio „svarstyklėmis“. Benas absoliučiai teigiamas veikėjas, įkūnijantis geriausias vaiko savybes, jis ir supratingas, ir empatiškas, ir padedantis kitiems. Aukoja savo asmeninį laiką važinėdamas po miestelį ir siūdamas žmonėms sapnus. Toks „savęs išdalijimo“ ir dosnumo atvejis literatūroje nėra retas, tačiau susidaro įspūdis, kad berniukui užkrauta gyvenimiška našta nuolat padėti kitiems, aukojant savo vaikystę. Kaip atsvara Beno gerumui tampa Auksakalnio poelgis, kai jis pasiūlo milijonus Benui už stebuklingą adatėlę, kad galėtų nuolat lopyti savo dukros sapnus, nes šioji turi miegoti amžinu miegu ir nekelti tėvams rūpesčių. Istorijos centre atsiduria esminis tėvų ir vaikų santykis, grindžiamas meile ir rūpesčiu, tačiau Auksakalniai tam neturi laiko, jie orientuoti į asmenines ambicijas, mero rinkimus, todėl jie eliminuoja tėviškuosius instinktus. Galiausiai, kaip žinia, Auksakalnis dalyvauja rinkimuose ir jis nuo visuomenės nuslepia dukrą.

Kurdamas politizuotą pasaulį rašytojas pasitelkia hiperbolizuotą šaržavimą: „Pažadu, kad mūsų miestas taps aukso vertės. Kaip tą pasieksiu? Du šimtus kartų padidinsiu atlyginimus ir tūkstantį kartų sumažinsiu maisto produktų kainas! Klausiate apie mano pomėgius? Mėgstu aukoti Afrikos vaikams, padėti skurstantiems ir kovoti su melagystėmis, apgavystėmis bei neteisybe! (p. 67)“. Šitoks korumpuotos valdžios ir visuomenės santykis dažniausiai literatūroje tampa kliše, tačiau knygoje jis iš esmės vaikui atskleidžia, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba.

Visgi knygoje norėjosi galbūt daugiau paplėtojimo sapniškosios perspektyvos, kad knyga iš esmės pateisintų savo pavadinimą. Magiškų veiksmų, kaip antai užsimenama, kad Benas „kažką siuva ore“ nelabai ir plėtojama. Istorija labiau grįsta berniuko moraliniu įsipareigojimu gerais darbais ir pasirinkimais padėti žmonėms. Netgi tada, kai direktorė nugvelbia Beno adatėlę, berniukas jos nekaltina, taip pat jam kur kas labiau rūpi išgelbėti senelį Rapolą nei susilaukti pripažinimo ir šlovės. Veikėjai gana vienkrypčiai, atstovaujantys dualistiniam gėrio ir blogio pasaulio sampratai ir tai literatūroje dažniausiai veikia, nes sukurti veikėją abejojantį, kuris daro prastus esminius moralinius sprendimus, kad ir tas pats klišinis Jono Biliūno Kliudžiau pavyzdys, kada per neteisingą poelgį vaikas pamokomas esminių gyvenimiškų dalykų, nelabai ir naudojamas. Šiandien literatūroje fokusuojamasi ties teisingais poelgiais ir teisingais moraliniais apsisprendimais. Nežinau, ar tai visada veikia taip, kaip tikimasi, tačiau tokia literatūra labiau „patogi“ jaunajam skaitytojui, nes leidžia patirti ir palaikyti teisingą personažą, užuot patyrus pralaimėjimą, beje, tokiu pagrindu sukurti beveik visi holivudiniai Volto Disnėjaus animaciniai filmai.

Jūsų Maištinga Siela