Geriausi 2019 metais matyti Maištingos sielos filmai: TOP 20!

Sveiki, skaitytojai,

Kadangi tradiciškai pristatau metų geriausias skaitytas knygas, šįkart noriu pasidalyti ir savo geriausiais 2019 metais matytais filmais, kurių dalis tikriausiai taps tikra klasika, o kai kurie, nors ir labai geri, nugrims po festivalių į įvairus archyvus ir bus prisimenami vis rečiau ir rečiau.

Mano paties santykis su kinu keičiasi. Kaskart eidamas į kokį kino festivalį, tikiuosi filmo, kuris mane sukrės, paveiks, įkvėps. Tą „namų“ kiną jau renkuosi dažniausiai vien pramogai ir jis nebūna nei turiniu, nei siužetu kažin kuo įdomus ar originalus. Paskutinieji penkeri metai man parodė, kad kartais „nebeįkabinu“ gero kino vakare po darbų ir norisi visai ne to, ko galima tikėtis iš kinomano, todėl nemažai 2019 metų apžvalgėlių skirta pramoginiams ir ne itin kokybiškam kinui, tačiau jis mano gyvenime būtinas kaip garnyras, kaip tam tikras pabėgimas į primityviai struktūruotas istorijas, kurios baigiasi laimingai.

Taip pat labai išsiskyrė mano nuomonės dėl kitų kinomano sudarytų geriausių metų kinų topų. Visokie „Džokeriai“ ir Didieji metų filmai, nors ir matyti, mane menkai jaudino, tad pagrindas iš to, ką pateikiu, yra „Kino pavasaryje“ ir „Skanoramoje“ matytos kino juostos. Taip pat metų kontekste visų laikomas hitas „Parazitas“, atrodo, kiek prasčiau – jis net nepateko tarp mano mėgstamiausių 20 metų filmų. Taip pat į topą neįtraukiau ir Andrejaus Tarkovskio filmų ir tų kitų, kuriuos pernai žiūrėjau jau antrąkart, nes pasirodė, kad būtų neteisinga, jeigu Tarkovskis vien dešimtuke užimtų penkias pozicijas. Tai jau kitos epochos režisierius, kuris ir taip yra legenda. Pabandysiu šįkart netgi sureitinguoti savo geriausius matytus filmus. Taigi...

GERIAUSI 2019 METAIS MAIŠTINGOS SIELOS MATYTI FILMAI.

Paspaudę ant nuorodų, galėsite atsidaryti trumpą mano filmo apžvalgą su originalų pavarinimais, IMDb nuorodomis ir mano balų vertinimais.

.

1. "Kafarnaumas"

2. "Laukinė kriaušė"

3. "Riba"

4. "Vagiliautojai"

5. "Pono Lazaresku mirtis" 

6. "O tada mes šokome"

7. "Lara"

8. "Vasaros paukščiai"

9. "Favoritė"

10. "Saulės kultas"

11. "Tyli naktis"

12. "Angelas"

13. "Pasekmės"

14. "Irina"

15. "Suspirija"

16. "Vaiduoklio istorija"

17. "Ilga dienos kelionė į naktį"

18. "Pranašas"

19. "Tylus balsas"

20. "Aurora"

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios 2019 metų mano perskaitytos knygos: Top 10!

Sveiki,

Kasmet sudarinėdamas geriausių per metus perskaitytų knygų reitingą patiriu tam tikrą visų metų derliaus konservavimą į stiklainius pojūtį. Iš vienos pusės – viskas labai įdomu, kaip protas įvertins visą tą perskaitytą literatūros kalną, o iš kitos – kiek neramu, nes ne visada galiu nuspręsti, kuri knyga iš tikrųjų yra pati geriausia, kadangi skirtingais metų periodais atrodo vis kitaip. Mano sudaryto topo nevertėtų suabsoliutinti, ypač, kai bandau suskirstyti knygas pagal vertę. Galiausiai pasilieka tik vienintelis kriterijus – pagal paliktą emocinį poveikį, kiti kriterijai tuo metu turi mažesnės įtakos – vertimas, pasakojimo technika, perteiktos daugiaplanės ir daugiabriaunės literatūros kūrinio prasmės.

Turiu kaip visada įspėti, kad mano literatūros sąrašas yra individualus, tai nėra vien tik knygos, kurios buvo išleistos per paskutiniuosius metus, joje rasite visko: ir vaikų, ir paauglių, ir rimtosios, ir populiariosios literatūros aptarimų ir nuorodų į recenzijas. Pernai dariau įvairių kategorijų topus, kadangi buvo perskaityta daugėliau kitokio pobūdžio knygų, šiemet apsiribosiu top 10 grožinės verstinių knygų ir top 5 – lietuvių autorių.

2019 metų perskaitytų knygų statistika:

Iš viso perskaityta: 47 knygos

Verstinės literatūros: 36 knygos

Lietuvių autorių: 11 knygų

Poezijos: 2 knygos

GROŽINĖS VERSTINĖS LITERATŪROS TOP 10!

Šiemet didžiausią įspūdį padarė keletas naujai atrastų autorių ir kiek netikėtai dėl Booker ir Nobelio premijų išryškėjusi gyvastinga, įdomi ir moderni lenkų literatūra. Būtent kitais metais esu numatęs pratęsti Olgos Tokarczuk ir Wieslawo Myšliwskio knygų skaitymus (jų dar neskaitytos knygos jau laukia pas mane lentynoje). Iš tikrųjų lenkų literatūra – nuostabi, kad net ėmiau dairytis, ką dar galėčiau perskaityti, ko nesu skaitęs ir pirmu numeriu visi man rekomenduoja Witold Gombrowicz literatūrą, tačiau viską, ką paimu į rankas, būna arba dienoraščiai, arba panašu į dokumentinę prozą, kol kas nesu tikras, ar toji literatūra mane domina. Tačiau lenkų literatūros atsiradimas mano akiratyje yra vienas ryškiausių literatūrinių metų įvykių.

Prie to išskirčiau britų rašytoją Graham Swift – iki tol man nežinomas autorius sugebėjo sukelti kone žvėrišką isteriją su „Motinų sekmadieniu“, kad netrukus griebiau jo „Vandenų žemę“. Tai net ne rašytojas, o literatūrinio orgazmo gamintojas! Apžvelgsiu keliasi sakiniais kiekvieną knygą, kuri yra mano sudarytame tope. Paspaudę ant nuorodų, galite atsidaryti mano puslapio recenzijas.

1. Wiesław Myśliwski „Akiratis“. Knyga, kuri, bent man, nurovė stogą. Kad ir kokia ji dvelktų kaimo kultūra, tuo Antrojo pasaulinio karo metais Lenkijos provincijoje, šioji knyga tapo metų atradimu. Neįtikėtinai geras Vyturio Jaručio vertimas, autoriaus įtaiga pasakoti kasdienius dalykus tokia įdomia pasakojimo technika, kad net šunelio paveikslas tampa šimtąkart įsimintinesnis už daugelį šiuolaikinės literatūros sukurtų veikėjų. Tirštas pasakojimas, nuostabiai išmintingas stilius, bet už viso to – atsiverianti gyvenimiškoji filosofija. Šedevras!

2. Graham Swift „Vandenų žemė“. Knyga, kurią iškart užvertęs pavadinau atsidūsėjimu. Žinoma, kad šedevras. Beveik Lietuvoje nepastebėta. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ją išleido 2009 metais, o perskaičiau tik šiemet... Sunku apsakyti, kokia išminties tonacija G. Swiftas perteikia pelkių nusėstus laukus ir ten nuo seno gyvenančią giminę, jų likimus; kokia literatūrine jėga išgauna mistiką beveik nemistifikuodamas. Buvau sužavėtas ir vertimu, ir pasakojimo maniera. Lenkiu galvą.

3. Olga Tokarczuk „Bėgūnai“. Daugelio skaitytojų neabejotinai metų knyga. Tą skaitytojai ir išrinko 15min.lt portale. Belieka sutikti, kad knyga ambicingai išplėtota, aprėpianti patį neaprėpiamumą; knygos naratyvas neapibrėžtas, tačiau nesvarumo būsenoje išryškinama tai, kas slypi už paties teksto – pačią gyvenimo, judėjimo geografiškai ir dvasiškai filosofinę prasmę. Booker, žinoma, ne šiaip sau įteiktas už šią knygą. Nuostabu, kad autorės tarptautinė sėkmė prabudino Lietuvoje susidomėjimą jos kūryba. Išties įdomus ir ne kasdienis skaitinys.

4. Marina Abramovič „Eiti kiaurai sienas“.Autobiografinė knyga su nuotraukomis ir puikiu, skoningu ir nestandartiniu „Kitos knygos“ leidyklos sukurtu knygos dizainu. Tai vienas iš tų atvejų, kada tikro žmogaus gyvenimas tampa legenda. Autorė savo performansais pasirinko kurti save kaip kūrinį sąmoningai, kartais sadistiškai save alindama vardan potyrio, vardan paties žmogaus galimybių paribių patyrimo – Kinijos sienos perėjimas, pjaustymasis, satanizmas, askezė, meilės potyriai... Tiesiog nuostabu sekti Marinos gyvenimą, įrėmintą kaip beveik fantastinį literatūros kūrinį.

5. Tara Westover „Apšviestoji“. Dar viena autobiografija, kuri šokiruoja savo liudijimais. Neįtikėtina, kaip iškreiptų idėjų ir įsitikinimų žmonės gali suluošinti ir atitverti savo vaikus nuo pasaulietinio gyvenimo. Dar sudėtingiau ir sunkiau patikėti, kaip pačios Taros ištrūkimas iš to riboto šeimos geto leido jai tapti mokslo daktare ir puikia literate. Tai liudijimas, kad žmogaus gabumus lemia jo sielos, o ne vien auklėjimo padariniai, kad net iš didžiausios skylės išlipęs žmogus gali, jeigu tik nori, apsišviesti ir susikurti naują save. Skaitėsi lengvai, įtraukiančiai, kai kada net šiurpo oda...

6. Anne Enright „Šeimos sambūris“. Booker premija įvertinta knyga beveik nepastebėta Lietuvoje. Retai kur rasi lietuviškai rašoma apie šią knygą internete, tačiau kūrinys pranoko ir Auksiniu Booker apdovanotą „Mėnulio tigrą“. Knyga sulaukusi prieštaringų vertinimų, nes joje vaizduojama keista didžiulė šeima, kurioje yra visko – daug pykčio, barnių, nepasitenkinimo, netgi įtariama kraujomaišos atvejų. Būtent toji pasakotoja, tokia netobula, kone piktadarė, leidžia pajusti tamsiosios literatūros dvelksmą, kuri akina skaitytoją aštrumu, brutalumu ir gebėjimu šitaip aistringai ir užtikrintai atskleisti tai, kas nėra labai miela, tai ne toji literatūra, kuri ruošiasi jums pataikauti. Iš knygos nesitikėjau beveik nieko, tačiau jos pasilikęs poskonis persekioja dar ir šiandien. Išties užburiančiai parašyta knyga, kuri daugeliui nepatiks.

7. Kim Leine „Amžinybės fjordo pranašai“. Galinga knyga, įtraukianti knyga, su kuria nenuobodu. Universalumu ir plėtote ši knyga yra ir literatūrinis nuotykis, ir epas, ir istorines žinias plečiantis šaltinis bei tam tikrą filosofiją deklaruojantis pasakojimas. Sodrus daugiabriaunis pasakojimas, pilnas kultūrinio bandymo susikalbėti ir suprasti žmogaus prigimtines ir šiaip dirbtinai laikmečio formuojamus bendravimo įrankius, jų priešpriešas ir panašumus. Galingai atmosferiškai perteikta knyga, kurios, prisiekiu, taip lengvai neužmiršite.

8. Mathias Enard „Kompasas“. Neabejotinai šedevras. Ilgai maniau, kad šioji knyga bus mano top trejetuke, nes tai sodri, galinga, be galo intelektuali ir kartu filosofiškai poetiška knyga. Galbūt galėtume palyginti su O. Tokarczuk „Bėgūnais“. Tiesa, „Kompasas“ nėra lengvai paskaitomas, vietomis reikėjo grumtis su tekstu, nes joje daugybe mums, lietuviams, nežinomų istorinių asmenybių, literatūrinių įtakos laukų analizių, sunkiai galima apibrėžti ir pagrindinio veikėjo gyvenimo istoriją, tačiau visuminis vaizdas yra kaip nuostabiai nuaustas kilimas, kurį buvo verta skaityti, grumtis, perprasti ir mėgautis tuo perpratimu. Tai knyga, kuri reikalauja iššūkio, tad džiugu, kad galėjau jį įveikti. Beje puikus Violetos Tauragienės vertimas!

9. J. M. Coetzee „Elizabeta Kostelo“. Smagu vėlei į topą susigrąžinti J. M. Coetzee, kuris yra nepaprastas autorius. Lengva plunksna ir maniera jis geba sukurti neįtikėtinas prieštaringas prasmes. „Elizabeta Kostelo“ – sudėtingas daugiasluoksnis literatūrinis eksperimentavimas, kuriame literatūros teorija tampa asmens gyvenimo patvirtinančiu pavyzdžiu. Tai trys viename: veikėjo gyvenimo istorija, literatūros nagrinėjimo perspektyvos, visuotinės universalios problemos. Ir visa tai tokiame mažame juvelyriniame romane!

10. Graham Swift „Motinų sekmadienis“. Genialus, minkštas, nostalgiškas kūrinys, kurį taip pat pavadinčiau juvelyriniu. Vienos XX amžiaus pirmosios pusės vasaros dienos istorija, kuri apima geismą gyventi, griauti stereotipus, svajoti, mylėti ir netekti... Atitikmuo būtų I. Kazuo „Dienos likučiai“ – panašus laikmetis, britų tradicijos, o ir literatūrinis prieskonis, filosofija apie laiką ir joje pasilikusius jaunystės apžavus, išties paveikė mane kaip skaitytoją.

KAS NEPATEKO Į TOPĄ, BET BUVO ARTI SLENKSČIO?

Sudarinėdamas tokius sąrašus, jaučiu, kad yra perskaityta ir daugiau vertų knygų, kurios tikriausiai daugeliui netgi atrodytų vertesnės pakliūti į geriausių metų knygų topą. Tad žvelgdamas į likusias knygas „už borto“, norėčiau dar kai ką išskirti. Labai patiko man amerikiečių autorės Madaline Miller „Kirkė“ – gaiviai, išmaniai ir įtraukiančiai aprašyta deivės Kirkės, Dievų atskirtosios ir nemėgstamos raganos, istorija. Estetiškas, atmosferiškas ir įtaigus tekstas, tinkantis ir populiariosios pramoginės literatūros skaitytojams.

Tarp stipriausių kūrinių taip pat išskirčiau Booker premija įvertintą Hilary Mantel romaną „Vilko dvaras“, kuris plėtoja itin sudėtinga Kromvelio istorinę asmenybę ir suteikia jam kiek netikėtą literatūrinį balsą. Labai patiko ir John Berger „Mes susitinkame čia“ – magiškojo realizmo prisodrintas pasakojimas palieka paveikslėlių kartotekos įspūdį. Roy Jecobsen „Balta jūra“ – „Neregimųjų“, pernai viena geriausių perskaitytų knygų, tęsinys net nebepapuolė į dešimtuką, nors irgi parašyta labai gerai išlaikytu pirmosios dalies stiliumi.

Neįtraukiau, nors labai patiko gurmaniška Michael Cunningham „Tos valandos“ apie Virginią Woolf ir išgalvotas moteris. Neįmanoma nepaminėti „Kitų knygų“ išleistą unikalią Eka Kurniawan „Grožis lyg žaizda“, kuris itin tirštas, epiškas, ilgas ir nostalgiškai žiaurus pasakojimas apie tautos kančias ir jų pasaulėžiūrą, primena G. G. Marquez „Šimtas metų vienatvės“. Mano mylimas prancūzų rašytojas Philippe Claudel „Pilkosios sielos“, kuri nebeturėjo tokio poveikio kaip „Brodekas“, nors daugeliui šioji knyga patiko netgi labiau. Žinoma, knyga gera, įtraukianti, teikianti malonumą.

Tarp ryškesnių vasaros leidinių reiktų paminėti Edward St Aubyn „Patrikas Melrouzas“, kuris išties, kol skaičiau, įtaigiai veikė tą sadistiškai tirštą ir tamsų turtuolių aristokratų gyvenimą užkulisį kaip šydą, kurio mes negalime realiai regėti. Įsiminė ir kiek keista, antikiniais motyvais grįsta Deborah Levi „Karštas pienas“ bei Amos Oz „Judas“ – pastarasis vienas geriausių vasaros skaitinių, mąslus žydų tautos apmąstymas perteiktas per jaunuolio ieškojimus ir aistras.

KAS NEPADARĖ DIDELIO ĮSPŪDŽIO?

Tikriausiai apie knygas vien tik gerai kalbėti nevalia, reiktų prižerti ir šiek tiek druskos. Manau, kad latvių rašytojos Noros Ikstenos romanas „Motinos pienas“, kad ir koks geras beatrodytų skaitinys, jis šiek tiek pervertintas. Nors neblogai perteiktas, tačiau vietomis trūksta jausmo, literatūrinio užmojo ir truputi dvelkia parodomuoju kino pobūdžio pasakojimu.

Absoliučiai neįtikino, netgi kiek erzino daugelio apverkta Elizabeth H. Winthrop „Paskutinė malonė“, kurioje pasakojama apie juodaodžio egzekuciją. Pasakojimas truputį lėkštas; didelis veikėjų būrys, noras atskleisti daug perspektyvų ir vertinimų sąsajų, moralinį susiskirstymą, tapo tiesiog labiau padriku filmo scenarijumi nei išties gerai sukaltu ir veikiančiu literatūriniu tekstu. Knyga nuvylė.

Nuvylė ir Naomi Alderman distopija „Galybė“. Absoliučiai kankinausi prie šio kūrinio ir vis regėjausi paiką paaugliams skirtą pusėtiną TV serialą su mutantais, kurie turi super galių. Nors idėjos gal ir visuotinai bauginančios, tačiau literatūrinė aštruma ir gebėjimas viską pateikti idėjiniu, filosofiniu lygmeniu autorei, deja, mano supratimu, nepavyko. Privargau ir nuo austrų rašytojo Robert Menasse romano „Sostinė“, kuri iš vienos pusės patiko savo perteiktais ir man mažai žinomais ES politikos užkulisiais ir ten esančiu absurdu, kita pusė – dinamiška, itin „šokli“, daug pasakojimų linijų turinčių istorijų, kurias jungia vienas nelabai aiškus detektyvas, kiek išvargino ir pabodo, be to, trūko efektingos pabaigos.

Absoliučiai man nepriimtinas ir nesuprantamas, bet visų literatūrologų giriamas Ali Smith romano „Ruduo“ rašymas. Net nebesistengiau žvilgtelėti, ką rašo antrojoje dalyje „Žiema“ – pakako pirmosios. Paragavau ir gana. Šiuolaikiškai „sužnaibytas“ tekstas kalba apie britų išstojimo iš ES paveiktą visuomenę, tačiau romano idėja ir atmosfera tokia ištižusi, kad liko kaip bėgantis smėlis tarp pirštų. 

 LIETUVIŲ AUTORIŲ GERIAUSIOS PERSKAITYTOS 2019 METŲ KNYGOS. TOP 5! 

Šiemet kaip niekad gėdingai skaičiau lietuvių autorių. Ne dėl to, kad jų engčiau, bet dėl to, kad vis išpuldavo knyga, kurią reikia nedelsiant perskaityti iš grožinės verstinės kategorijos. Norėčiau daugiau skaityti lietuvių autorių, tad nežinau, kokie bus ateinantys metai... Iš šiemet nominuotų „Metų knygos“ rinkimų esu perkaitęs tik Marijaus Gailiaus „Oro“ ir Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“. Nors eilėje laukia iš to sąrašo „Undinės“ ir „Pakeleivingųjų stotys“, aptarsiu, kad ir tą kiek skurdoką savo įsimintinų lietuvių autorių topą.

1. Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė“. Skambi, žaisminga, paskaitoma daugeliui, bet svarbiausia, kad įtraukia, patyri ir nuotykį bei prapleti istorines žinias. Kad ir kiek šunys lotų, man tai buvo išties geriausia perskaityta lietuvių autorių knyga šiemet. Neišsiplėsiu. Tiesiog geriausia.

2. Virginija Kulvinskaitė „Kai aš buvau malalietka“. Knyga pirkta „Knygų mugėje“ tapo tikra sensacija. Sakyčiau ją vietomis netgi skaičiau įdomiau už pačią „Petro imperatorę“. Tai paveiki, įdomi, literatūriškai įtikinama knyga, kuri įrodo, kaip autorė geba taikyti tam tikrus literatūros rašymo kanonus ir padaryti iš to gerą, skoningą, ironišką šou. Neabejotinai labai labai gera knyga! Už ją balsuosiu „Metų knygos“ rinkimuose.

3. Dainius Dirgėla ir jo poezijos rinkinys „Vaidmenų knyga“ – netikėtai buitiškai ir filosofiškai šmaikštus rinkinys, kuris stebina savo žaidybiniais, teatralizuotai nuteikiančiais vaidmenimis. Tai ir apie lyčių stereotipus, tai ir apie vidutinio amžiaus krizę, ir apie daug dar kitų aktualių temų.

4. Monika Baltrušaitytė „Išėję prie upės“. Augustino Griciaus premija įvertintas novelių debiutantės rinkinys atrodo rimtas, prasmingas literatūros bandymas palaikyti ne vien eksperimentuojančios literatūros rėmus. Tai ir proza, ir pozicija, ir prasmė. Trys didžiosios P.

5. Marijus Gailius „Oro“. Distopinis romanas apie mūsų ateitį buvo ir įdomus, ir ambicingas, tačiau ne visada, mano galva, sklandus ir gerai „susegtas“. Pasakojimo siūlės braškėjo, kai kas netgi perdėtai erzino, tačiau toji tiršta detektyvinė istorija galų galiausiai vis tiek yra kažkuo įdomi ir išskirtinė lietuvių literatūroje. Su tuo ir sveikinu.

Į topą nepakliuvo Mariaus Povilo Elijaus Martynenko „Praeis“ knyga, kuri absoliučiai nuvylė savo statistiniais bereikšmiais nagrinėjimais, matyt, būsiu atsivalgęs iš pirmosios knygos dalies, kuri tapo kultine, tačiau „Praeis“ taip ir praėjo pro šalį... Vaikų literatūros knygų šįkart neminėsiu – rasite jau atskiras recenzijas mano tinklaraštyje. Rašytojo debiutanto Pauliaus Senūtos knyga „Sfera“ tapo kažkokiu nesusipratimu, nes tai tikriausiai yra literatūrinis Minedas, - nenoriu nieko įžeisti, bet tai, ko gero, yra pati prasčiausia skaityta knyga per paskutiniuosius trejus, jeigu ne penkerius metus.

Šiaip literatūriniai metai buvo dosnūs, skaičiau gausiai, apmąsčiau irgi nemažai. Esu dėkingas visiems vertėjams, rašytojams ir leidykloms, kurios domisi ir siūlo, rašo ambicingus, literatūriškai strategiškai gerai apgalvotus kūrinius, kuriais maitina meno ir mūsų visų dvasios pasaulį. Dėkoju.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Philip Roth "Kiekvienas žmogus"

Philip Roth. „Kiekvienas žmogus“ – Vilnius: Vaga, 2019 – 144 p.

Amerikiečių rašytojas Philip Roth (1933-2018) man puikiai pažįstamas iš paauglystės laikų, kada gavęs lietuviškai Rasos Drazdauskienės išverstą knygą Amerikietiška pastoralė, kultinėje Alma litteros knygų serijoje XX amžiaus aukso fondas, maniausi, kad prisėsiu ir perskaitysiu kaip Salman Rushdie Vidurnakčio vaikus, tačiau po 70 puslapių teksto supratau, jog būsiu save naktimis nualinęs S. Rushdie stebuklingu romanu ir pernelyg greitai kibęs į Philip Roth, todėl atidėjau Amerikietišką pastoralę į šoną visiems laikams. Tebeturiu lentynoje tą knygą, tikiu, kad šiandien su malonumu ją netgi įveikčiau, tačiau prieš trejetą metų teko Kino pavasaryje matyti ekranizaciją, kuri man patiko, tik, deja, jau nebepaskatino skaityti pačios knygos...

Šiemet Vagos leidykla pristatė kitą rašytojo romaną, kur kas patogesnės apimties, pavadinimu Kiekvienas žmogus (angl. Everyman), o jį išvertė mano mėgstamas, šiaip jau suvokiamas kaip elitinės literatūros vertėjas Laimantas Jonušys. Tai paskutinis Philip Roth romanas, parašytas 2006 metais, po kurio autorius iki pat savo mirties daugiau nieko neparašė. Romanas, kaip ir tikėjausi, skamba kaip savotiškas requiem, mąslus gyvenimą apibendrinantis kūrinys, paskutinis pasispardymas, jeigu dar gražiau – paskutinė rašytojo gulbės giesmė. Nežinia, kiek šiame PEN/Faulkner premija apdovanotame kūrinyje yra autobiografiškumo, tačiau gyvenimiškos išminties, atlaidumo praeities įvykiams tikrai yra nemažai.

Istorija aprėpia visą vieno vyruko, žydų kilmės (tai nuolat pasikartojantis Ph. Roth romanų motyvas) vyruko gyvenimą, pradedant jo pirmuoju apsilankymu ligoninėje, kai jam dar esant mažam berniukui išoperuojama išvarža ir baigiant jau esant visai senukui, kai jis vyksta į dar vieną operaciją. Nors istorijos pradžia prasideda per pagrindinio veikėjo laidotuves, didžiąją gyvenimo dalį veikėjas pasakoja pats savo gyvenimo istoriją, kuri, kaip jau galite numatyti, paženklinta amerikietiškosios kultūros ir netobulo, nuolat savo kūniškiems įgeidžiams tarnaujančio vyro klystkeliais.

Esminiai istorijos pjūviai, ženklinantys veikėjo gyvenimo pokyčius, yra operacijos ir besikeičiančios gyvenimo moterys. Per moteris – mamą ir tris buvusias žmonas – jis papasakoja savo ligos istoriją, o per ligos istoriją ir destruktyvius santykius su aplinkiniais. Tai gana kinematrografiškas pasakojimas, kuris nuteikia itin amerikietiško, holivudinio pasakojimo polėkiui, kokį galime regėti, tarkim, žiūrėdami Forestą Gampą ar skaitydami John Irvingo romanus. XX amžiaus Amerika, Didžiosios depresijos laikotarpis, privatus žydiškas tėvo verslas taisyti ir pardavinėti laikrodžius bei papuošalus, brutalus ir mačistinis vyro pasaulis, atskirtas nuo švelnaus ir nuolankaus moters pasaulio, kuris veikiau randasi prie puodo, vyro ligonio lovos ir skirtas vaikų auklėjimui. Neapleido jausmas, kad tokią istoriją būtų nesunku ekranizuoti, tačiau padaryti filmą ypatingą, kokį rašytojas padaro Kiekvienas žmogus kūrinį, būtų išties nelengva užduotis.

Philip Roth

Tik iš pažiūros atrodo, kad pagrindinio veikėjo problema yra ligos ir neištikimybė. Atrodo, kad veikėjas velka užprogramuotą likimo naštą paklusti savo seksualiniams įgeidžiams ir net atrodo, kad jį todėl likimas ir baudžia ligomis. Priešingai nei jo brolis Hovis, kuris sukūrė visiškai sėkmingo, idealaus amerikiečio gyvenimą. Kurį laiką tarp brolių atvyravę puikūs santykiai tampa iškreipti nesėkmių: „Pats paauglystėje turėdamas dailininko talentą ir vienintelį vertą dėmesio fizinį gebėjimą – gerai plaukti, – Hovį mylėjo nesidrovėdamas ir visur juo sekdavo. Bet dabar jo nekentė ir jam pavydėjo, buvo persmelktas pavydo nuodo, mintyse beveik stojo prieš jį apimtas įniršio, nes jėgai, su kuria Hovis ėjo per gyvenimą, nėra buvę jokių kliūčių (79-80 p.).“ Kaip ligos ir sveikatos trūkumas gali sugadinti brolių santykius – kiek netikėtas Ph. Roth pavyzdys, kad ne visada turtuose glūdi šeiminių santykių pražūtis.

Pirmojoje knygos dalyje labiau pasakojimas šviesus, netgi atrodo, kad pasakotoją nelabai ir jaudina gyvenimo negandos, kurios tebuvo smagus nuotykis. Dvelkia ir subtiliu humoru, pavyzdžiui, „Testamento rašymas – geriausia senėjimo, o gal net mirimo dalis, pats rašymas, o paskui atnaujinimas, koregavimas ir rūpestingai apgalvotas perrašymas (p. 53)“. Vėliau pasakotojo tonas įgauna tam tikro gyvenimo kartėlio, išpažinties ir apgailestavimo polėkio, kadangi artėdamas prie senatvės įvykių, pasakotojas ima apgailestauti, kad gyvenimas toks trumpas ir jis padarė tiek mažai. Iš esmės tai knyga, kuri absoliučiai ramiai nuteikia tiems žmogaus gyvenimo tarpsniais, apie kuriuos mes jau esame girdėję, skaitę ir matę filmuose – nieko naujo nepasiūlo. Prisiminiau vokiečių rašytojo Robert Seethaler irgi mažos apimties romaną Visas gyvenimas, kuriame autorius irgi aprėpia visus vieno žmogaus gyvenimo tarpsnius, tačiau tam jis pasitelkia ypatingą laikmetį, ekspertinius asketiškuosius gyvenimo buities ir filosofijos matmenis, o Ph. Roth lieka ištikimas tradiciniam nuosekliam pasakojimui.

Galiausiai amerikietiška imigrantų šeimos istorija tampa universali ir tinkanti kiekvienam iš mūsų, nes pasakotojas apmąsto žmogaus egzistencijos prasmę, susidūrimą su savo prigimtimi klysti, tarnauti aistroms, sąmoningai ir nesąmoningai kurti ir griauti santykius, o galiausiai tai romanas apie žmogaus mirtingumą, susidūrimą su išnykimo akistata. Gal dėl to šis romanas labai patiks ir paprastų istorijų skaitytojams, ir skaitytojams gurmanams, nes teksto raiškos ir turinio atžvilgiu Kiekvienas žmogus yra universali knyga, o tokios visada randa priebėgą prie skaitytojo. Tokias knygas vadinu išpažintinėmis, gal net pernelyg sąžiningai parašytomis, nesvarbu, kad jos ne autobiografiškos, tačiau nesunku už teksto kulisių pajusti, kad autoriui ji buvo svarbi, kaip gali ji tapti svarbiu kiekvienam iš mūsų trumpalaikiškumo liudijimu. Galiausiai visa, kas esame, buvome ir būsime, tėra tik mūsų prisiminimai apie santykius, štai veikėjas skambina vienam draugui, kuris miršta nuo prostatos vėžio, pastarasis sako: „Gana ilgai apie tai kalbėjau, o dabar turiu parašyti. Viską, ką patyriau tame versle. Jeigu sugebėsiu parašyti atsiminimus, būsiu pasakęs žmonėms, kas aš esu. Jeigu sugebėsiu, mirsiu su šypsena veide (p. 119).“

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Parazitas" / "Parasite" / "Gisaengchung"

Sveiki,

Belaukiant „Kino pavasario“, kuriame bus rodomas vienas geriausių, daugelio kino žiūrovų nuomone, pristatytų 2019 metų filmų – Pietų Korėjos trileris „Parazitas“ (angl. Parasite) (2019), kuris šiemet pelnė Auksinę palmės šakelę tarptautiniame Kanų kino festivalyje. Tai jau antroji azijiečių pergalė iš eilės. Prieš metus sėkmingai laurus nuskynė japonų drama „Vagiliautojai“, kurie, mano galva, siužetiškai turi neįtikėtinų panašumų.

Prisipažinsiu, kad po seanso likau visgi „Vagiliautojų“ šalininkas, nors „Parazitas“ irgi geras filmas. Istorijos epicentre – skurdžiai pusrūsyje gyvenanti korėjiečių šeima, kuri vieną dieną gauna stebuklingą akmenį, kuris pakeičia jų gyvenimą. Žinoma, filme akmuo labiau veikia kaip simbolis, nei kaip stebuklingas artefaktas, o visa kita – tai istorija apie skirtingus socialinius sluoksnius, vargšų invaziją į turčių namus, kada kone sėkmingomis pastangomis visa šeima kaip tarakonai nepastebimai uzurpuoja turtuolių namus.

Iškart pripažinsiu, kad filmas itin įtraukiantis, tačiau jo laimėjimas ir visuotinis pripažinimas netgi po seanso yra šiokia tokia paslaptis. Juk iš esmės filme beveik nieko nėra novatoriško. Tai pramoginio amerikietiško tipažo komedija su trilerio elementais korėjietiškos kultūros apsuptyje, todėl filmas lengvai perkandamas kaip pramoginis. Kiek gi amerikietiškų filmu apie visokius persirėngėlis, aferistus, kurie lengvai imituoja kitų socialinių sluoksnių atstovus (prisiminiau „Aferą“, „Aušino aštuntuką“ ir kt.) ir pasiekia savo tikslus. Žinoma, „Parazitų“ siužetas šiek tiek įdomesnis, pasakojimo polėkis kiek perfiltruotas azijietiškų kultūros motyvų, tačiau nugrandžius visas tas egzotines apnašas, kas gi šioje istorijoje lieka? Ogi toji pati amerikietiškoji svajonė iš padugnių pakilti kriminaliniais keliais į socialines aukštumas. Nors režisierius tikina, kad sukūrė trilerį be gerų ir blogų personažų, tai irgi savotiškas laviravimas, kuris žavi, bet tik tam tikro pramoginio kino zonoje, tačiau Auksinę filmo šakelę, manau, turėjo pelnyti arba novatoriška kino juosta, arba labiau nepriklausomo kino tipažo kūrinys.

Filmas kol kas užima antrąją poziciją kaip geriausias 2019 metų sukurtas filmas. Nesunku suprasti kodėl, nes režisierius jau turi tarptautinį pripažinimą. Nors nemačiau jo kontraversiškai Kanuose sutiktos juostos „Okja“ (2017), tačiau jo „Sniego traukinys“ (2013) atrodo netgi prieš „Parazitą“ unikalesnis ir originalesnis kūrinys. „Sniego traukinys“ apskritai buvo idėjiškai netikėtas, ambicingas kūrinys, nors, tiesa, irgi pramoginio kino gairėmis sukurtas, tačiau „Parazitas“, kad ir kiek socialinių, kultūrinių ir moralinių poteksčių priskaldytume, jo vientisumas man asmeniškai kelia tam tikrų abejonių dėl, mano akimis, kiek perdėtų vertinimų. Filmas, žinoma, labai geras ir vertas bent kartą pamatyti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 96/100

IMDb:8.6

Jūsų Maištinga Siela

Kalėdinės dovanėlės iš leidyklos "Baltos lankos" Maištingai Sielai

Sveiki,

Iš tikrųjų net nustebau... Ėjau atsiimti siuntinio, nežinodamas, nei kas jį siuntė, nei iš kur, bet tam tikrų įtarimų turėjau. Jau antri metai, kai leidykla Baltos lankos nustebina savo kalėdinėmis dovanėlėmis – knygomis ir specialiai man skurta įsegama emblema. Nežinau, kada prisėsiu prie šių knygų, nes dabar eilėje laukia nemaža susikaupusių naujai išleistų geros literatūros knygų stirta. Bet reikia manyti, kad greitai, reikia manyti...

Ačiū leidyklai už tokį išskirtinį dėmesį.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adamsų šeimynėlė" / "The Addams Family"

Sveiki,

Reiktų pradėti pačia banaliausia fraze, kad tikriausiai visi mano viduriniosios kartos žmonės žino, kas yra Adamsai ir žino jų filosofiją, ir gyvenimo būdą. Keistoji šeimynėlė buvo sukurta ir rodoma dar nespalvojo televizoriaus laikais – apie septinto dešimtmečio antrąją pusę. Paskui dešimto dešimtmečio pradžioje pasirodė du vaidybiniai filmai, būta ir kitokių, kiek blankesnių projektų, kaip atkurti šiuos kultinius veikėjus. Šiandien, kaip teigia filmo anotacija, „Adamsų šeimynėlė“ (angl. The Addams Family) (2019) atgimsta po 25 metų animacinio filmo pavidalu.

Helovininių nuotaikų filmas buvo JAV-ose paleistas į rinką būtent per bauginančiausias šventes, o Lietuvos kino teatruose atėjo jau gerokai po Vėlinių. Istorijoje pasakojama ta pati klasikinė Adamsų šeimynėlė, kurioje pateikiama kiek drakuliška šios keistuolių šeimynėlės priešistorė: Gomeso ir Mirtišės vestuvės ir per tas vestuves įsiveržę ir priešiškai nusiteikę miestelėnai. Jiems tenka bėgti, kol atranda apleistą beprotnamį... Iš tikrųjų toliau siužetas plėtojamas gana primityviai ir nesudėtingai. Atsiranda ambicinga baltaodė verslininkė dizainėrė, kuri trokšta pakeisti Adamsų namus, o vėliau, apsėsta keršto troškimo, netgi nuteikinėja miestelėnus prieš monstrus... Tiesą sakant, nieko naujo, keletas juokingų situacijų, jau žinomi veikėjai su savo elgsenos ypatumais: kvaištelėjusi senelė, sadistiniai vaikai, paniurėlis tarnas ir kt.

Istorija iš tikrųjų primityvi, sukonstruota klasikiniu jau nusibodusiu principu: pabaisas, turinčias žmogiškumo kartais daugiau nei patys žmonės, yra engiami ir puolami už tai, kad jie yra kitokie. Ar filmas moko tolerancijos? Tam tikra prasme taip. Bet ekranizacija pernelyg be ugnies ir įdomesnės idėjos, savo prasmių variacijomis primena „Monstrų viešbutį“ ir kitus animacinius filmus. Visgi nemanau, kad daug ką prarasite, jeigu nepamatysite šio filmo, bet žinoma, genami vaikystės nostalgijos, galite bandyti, ir tikiu, kad nemažai daliai žiūrovų netgi patiks.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb:5.8

Jūsų Maištinga Siela  

Vinilinė plokštelė: The Beatles - Abbey Road [Vinyl, LP] (1969)

Informacija apie albumą:  The Beatles - Abbey Road [Vinyl, LP] (1969)