Sveiki,
Tiesa, nežinau, kiek
žmonių dalyvavo apklausoje ir ar tai ką nors sako, bet tikriausiai sako, nes
didžiajai europiečių, žiūrint į šį žemėlapį, italų vyrai yra patraukliausi.
Patiems italams patraukliausi atrodo švedų vyrai. Grožis – savitas dalykas, bet
visur gi yra ir standartiniai niuansai.
Raoul Bova laikomas italų kino seksualumo simboliu.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Sveikinu! Sveikinu!
Sveikinu! Kadangi šiandien Mokslo ir žinių diena, visų pirmiausia, sveikinu
naujus studentus su nauju startu, sveikinu ir tuos, kurie jau baiginės šiemet
bakalaurą ir magistrą, sveikinu dėstytojus ir mokinius, sveikinu mokytojus, nes
tai iš tikrųjų Naujieji metai, ne tik mokslo, bet ir naujo ciklo, naujo
organizmo prisitaikymo prie rytinio žadintuvo, konspektų, mokinio rašinių ir
uždavinių taisymų, kontrolinių darbų pasiruošimo. Nors ministerija turi savo
ausyse nemažai vaško ir girdi tik statistikos trimitus (kaip gerai šiandien per
„Panoramą“ pasakė lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Violeta Žebrauskienė,
statistika meluoja), o tikrovė yra ministerijai nežinoma, visgi siūlau ir
moralinį streiką, nesusireikšminti dėl iššūkių. Juk mokyti nėra kam, o su
iššūkiais tegu dirba ministerijos darbuotojai, o ne mokiniai ir mokytojai. Tad
linkiu šiuos nerimo gaubiančius ateinančius Naujuosius metus gyventi ramiai, natūraliai
atstumiant iššūkius į jiems skirtą vietą – jų kūrėjų galugerkles.
O šiaip dar ir visus
tinginius su rudeniu! Visus besiskundžiančius, kokia buvo prasta vasara (per
karšta, arba per vėsi). Viskas vis tiek kitą pavasarį brangs, ypač braškės
gatvėse, voveraitės litriniuose stiklainiuose, maistas ir nakvynė Palangoje, o
verslininkams vis tiek bus tik dar blogiau, o užvis blogiau ūkininkas, nes toji
tikrovė visada netikra, ji apžergta statistikos Trojos arklio, o žvengia pro
nasrus žiniasklaidos mediniai dubleriai už eurą ar du. Po šia saule ramybę
galima susikurti tikriausiai tik viską priimant nerimtai, galgi net ciniškai
kaip Sigitas Parulskis savo tekstuose. Nes šiaip ar taip tikra tik tai, ką mes
jaučiame ir darome, o ne ką sako melo-sterija.
Jūsų Maištinga Siela
Sveikas,
Šiandien – 2023 m. rugpjūčio 31 diena ir tai
paskutinis šios vasaros įrašas. Rytoj, kaip žinia, kardelių už 39 centus diena.
Arba ruduo. Labai džiaugiuosi gerais ir vėsiais Lietuvos orais, nors ir drėgna,
nėra saulės, tačiau gerai, kad nereikia vaikščioti pridrėkusiomis pažastimis ir
dairytis, kaip atsivėsinti. Puikus ruduo jau dabar! Vasara pasibaigia – ir
gerai! Nes stovintis vanduo surūgsta, o pokyčiai veja pokyčius ir tarp jų gali
nutikti nušvytimas, netikėtas atradimas, galgi net reikalingas pasidavimas,
kurio iš tolo protiškai dažnai neįvertiname ir bijome.
Rugsėjis visada man būna palankus, jis leidžia man
nusistovėti, nes rugsėjį jau daugel metų tampu kaip vandens stiklinė, prisemta vandens
iš kokio nors ežero, su visais mikroorganizmais, kurie lėtai nusėda dugne, tad
gyventi kurį laiką tampa aišku ir paprasta. Vasara baigiasi, o tai labai gerai,
nes banaliausia tiesa – laikas ir kitokiems pokyčiams, kad ir kokie jie atrodo tolimi
kaip granito kalnai. Pasitinku rudenį šią akimirką plačiai plačiai...
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Turiu beveik šventą įsitikinimą, kad daugiausiai kinas
duoda tada, kai nieko nesitiki ir neturi išankstinių nusistatymų. Dažniausiai
šioji taisyklė negalioja amerikietiškam nedidelio biudžeto siaubo kinui, nes
jis visgi būna šabloniškas, šaltas, nuspėjamas ir, tiesą sakant, panašus į
daugelį kitų savo antrininkų klonų. Visgi naujausią Rob Savage filmą „Baubas“
(angl. The Boogeyman) (2023) sužiūrėjau su tokia nuostaba, kad
vienu metu negarsiai klyktelėjau. Net nežinau, kada paskutinįkart esu per „siaubeką“
riktelėjęs? Nebuvau pasiruošęs...
Visai neseniai teko matyti kur kas labiau aptariamą ir
populiaresnį filmą „Tūnąs tamsoje: raudonas kambarys“, kuris lyginant su „Baubu“
mane gerokai nuvylė, nes transliuotos tos pačios išsisėmusios idėjos.
Nepasakyčiau, kad „Baubas“ yra koks nors novatoriškas, kitoks ar kad jį būtina
pamatyti, bet tai vienas iš tų retų atvejų, kada tie patys gąsdinimo triukai
surezonavo kiek kitaip nei įprastai. Filmas pasakojama apie tėvą ir dvi dukras,
šeima gyvena tamsiame neaiškiame name. Jie išgyvena gedulą, nes mirė motina. Mažos
mergaitės netrukus suvokia, jog namuose, kai sutemsta, darosi kažkokie baugūs
ir nepaaiškinami dalykai. Pirmiausia atsidarinėja durys, kėsinamasi į mažąją
mergaitę, vėliau su antgamtine būtybe susiduria ir vyresnėlė, išgyvenanti mokykloje
sunkų adaptacinį laikotarpį.
Kad ir kaip bežiūrėčiau „Baubą“, jis kartu turi visas
sumontuotas siaubo klišes. Visų pirmiausia, nėra išvystytas tėvo vaidmuo,
didžiąją dalį, kol namuose dedasi siaubingi dalykai, tėvo net nėra šalia,
baubas, kaip tyčia, tipiškai pradeda nuo mažųjų, nes jų fantazijomis niekas
netiki. Pagalvojau, jeigu kas nors man naktį darinėtų duris kitą naktį manęs nė
kvapo tuose namuose nebūtų, o mažoji personažė laikydama šviečiantį burbulą
kasnakt pasitinka baubą ir net nesistengia cypti. Labai tipiška, prisimenant „Anabelės“
dalis.
Lygiai tą patį galiu pasakyti apie vyresnėlę, kuri netgi
leidžiasi į baubo medžioklę ir tyrinėjimus nusižudžiusio vyro namuose ir net
draugei nedrįsta pasipasakoti, kas dedasi. Kodėl visur ta tokia keista spartietiškų
drąsuolių mergaičių logika siaubo filmuose? Juk tai iš esmės nelogiška kaip ir
sunaikintas tėvo vaidmuo šioje istorijoje, netikroviški šeimos santykiai. Net
nepatikėjau, kad tėvas psichoterapeutas, nes jis paprasčiausiai nei pats gydosi
traumas, nei stengiasi kažkaip reabilituoti dukrų psichiką. Priešingai – atima
iš vyresnėlės motinos daiktus ir neša į rūsį. Jokių profesinių kompetencijų
asmeniniame gyvenime? Atmetus visą netikrovišką šeimos santykių vaizdavimo
burbulą ir elgsenos modelius, manding, kiti siaubo dalykai patiko ir pavyko,
nors jie ir nėra kažkokie netikėti ir nematyti. Režisieriui pavyko sukurti
siaubo atmosferą, netikėtus išpuolius, mažinant šiaip tokiuose filmuose garsinį
perteklinį efektą, dėl ko dažnai sudreba net žiūrovų salės kėdės, o ne pats
žiūrovas. Visgi filmas visumoje man patiko, sukėlė šiurpuliukų.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 55/100
IMDb: 6.0
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Paskutinį dešimtį metų Azijos kinas Europoje ir
Lietuvos kino festivaliuose yra ryškiai matomas. Aišku, tai dėl tarptautinių
apdovanojimų, tad ir naujausias Azijos kino derlius nebepraslysta pro šoną.
Pietų Korėjos režisierės Celine Song debiutinis ilgametražis filmas „Praėję
gyvenimai“ (angl. Past Lives) (2023) taip pat neliko
nepastebėtas. Kino kritikai labai palankiai sutiko jos romantinę dramą apie nuo
vaikystės Seule augusius ir išsiskyrusius Jungą ir Norą.
Kaip ir būdinga Azijos kinui, dramos vystomos lėtokai,
neskubiai, susitelkiant į kasdienybės tėkmę, o ne netikėtus siužetinius vingius.
Sakyčiau, „Praėję gyvenimai“ kažkuo truputį primena Murakamio apsakymo
ekranizaciją „Vairuok mano automobilį“ toną. Seule gyvuoja savitos azijietiškos
taisyklės ir kultūra. Noros tėvai emigruoja į JAV Niujorką, todėl išsiveža ir
pačią Norą, kuri nutraukia saitus su geriausiu klasės mokiniu Jungą. Po daugel
metų jau subrendę jie susiranda vienas kitą internete, tačiau Nora jau paveikta
amerikietiškos kultūros ir troškimo tapti gera rašytoja, bet nelieka abejinga
Jungui. Priešingai, vedama prisiminimų ir ilgesio Seulo kultūrai, ji diena iš
dienos, nepaisant laiko juostų, gyvai kalbasi su Jungu, kuriuos skiria visas
vandenynas. Galiausiai Nora suvokia, arba ji susitinka su Jungu, arba pamiršta
jį ir gyvena savo imigrantės gyvenimą, nes kitaip ji nieko nepasieks.
Trečiasis laiko epizodas rodomas dar po beveik 10
metų, kai Jungas, išsiskyręs su savo žmona, atvažiuoja pas Norą į Ameriką, nors
pati Nora gyvena santuokoje... Tai labai jaukus ir gražus filmas apie
neišsipildžiusią meilės istoriją. Atrodo, kad tiek Nora, tiek Jungas sukuria
aplinkybes, kad negalėtų būti drauge, nors žiūrovui įteigiama, jog jie vienas
kitam skirti. Deja, romantinis filmas turi ir gana realistinį pamatą, nes
dažniausiai tokioms poroms, kurias skiria ne tik vandenynai, bet ir kultūra,
nelemta viską mesti ir gyventi ilgai ir laimingai.
Manau, filmui svarbiausia buvo iškelti idilę, jog
veikėjai moka išsaugoti galimo gyvenimo perspektyvą stebuklo grožį, kuriam nelemta išsipildyti, bet jis plūduriuoja filmo atmosferoje kaip neįgyvendinta laimės galimybė.
Ir tai yra galbūt gražiau, nei tai, jog poros susituokia, viską išbando ir po
trijų metų išsiskiria žiauriausiais būdais. Puikūs dialogai. Šiaip nelabai
mėgstu literatūrinius dialogus, tačiau režisierei pavyko tuos pasikalbėjimus
kažin kaip padaryti intymius, personalizuotus, pavyzdžiui, Noros ir Jungo pasivaikščiojimai
prie tilto, išsipasakojant savo gyvenimus. Filmas kartu apie kultūrinius
skirtumus ir panašumus – paradoksai čia nesipjauna, o kuria ilgesingą
harmoniją, išvengiant holivudinių banalybių. Jautrus azijietiškas pasakojimas,
kuriame gražiausia yra tai, kad neįvyksta tai, kas iš esmės būtų teisingiausia.
P. S. Jeigu prisimenate Richard Linklater filmo „Prieš saulėtekį“ (1995) trilogiją ir jums patiko, tada rekomenduoju ir šį.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 94/100
IMDb: 8.2
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai,
Šiandien per eilines žinias žurnalistai klausė lietuvaičių,
ar jie patiria liūdesį, kai baigiasi vasara ir prasideda ruduo. Dažnas atsakė,
kad taip, nes vasara asocijuojasi ne tik su šiltu oru ir saule, bet ir
atostogomis, o ruduo su grįžimu į darbovietę. Daugelis mokinių irgi nenori grįžti
į mokyklą. Mokytojai nenori. Tėvai nenori į darbą. Visi daro tai, ko nenori ir
dėl to tas ruduo, kuris man iš esmės patinka kaip sezonas, tačiau jis ir
įgalina, įrėmina, sulėtina ir uždaro tave į rutiną. Iš vienos pusės saugu, nes
rutina; vieną darbą „atmuši“, parlekia dar trys, ir kartais atrodo, kad
didžiausias gyvenimo darbas yra poilsis, nes niekaip prie jo negali prasibrauti,
nes vis tas, šis, anas...
Man patiko, kaip juokauja Juodkalnijos gyventojai: „žmogus
jau gimsta pavargęs, todėl visą likusį gyvenimą turi skirti poilsiui!“ Taigi
juokas juokais, bet ir vėl kaip voras audžiu idėją, jog darysiu viską, kad kuo
mažiau perdegčiau, o tiksliau – kiek įmanydamas pjausiu grybą, nes nuo
jo priklauso tiek fizinės, tiek psichinės jėgos, tai kam tada įrodinėti, kad
gali daugiau ir geriau, jeigu tai laimės neatneša? Geriau tyliai ir ramiai,
kaip mus to išmokė ministrai, laukdami ketverių metų kadencijos pabaigos, kad
nereikėtų spręsti nūdienos problemų ir rodyti tikros lyderystės. Pabūkime ir
mes visi ponai ministrai, profesoriai ir skirkime laiko didžiausiam ir
reikšmingiausiam savo gyvenimo tikslui – poilsiui. Te poilsis valdo, užvaldo ir
tampa kasdieniu vitaminu, geros nuotaikos priežastimi, nes pernelyg dažnai
jaučiame kaltę, kad nepadarėme to ar ano, kad reikėjo daugiau, smarkiau,
kruopščiau, bet juk tai iliuzija. Gelbėkimės nuo iliuzijos poilsiu, mėgaukimės
arbatėle ant kušetės, vaizdu pro langą, chilinkime telefonuose ir visaip
kitaip poilsiaukime, o jeigu pamatote poilsiautojus – nedelsk, prisijunk,
dirbančių netrukdykite, apeikite ir raskite gerą vietelę pailsėti.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Kas galėjo pagalvoti, kad vieną dieną sulauksiu gėjiškos
princo meilės istorijos vaidybiniame populiariame kino formate? Pagal rašytojo Casey
McQuiston to paties romano pavadinimo „Raudona, balta ir karališka mėlyna“
(angl. Red, White & Royal Blue)
(2023) režisierius Matthew López pastatė filmą. Kai kas Lietuvoje kalba apie LGBTQ+
temų perteklių populiariame kine ir serialuose, o aš galiu pasidžiaugti, jog
tai savitas atsakas, pavyzdžiui, tokiam asilui kaip Viktoras Kura, kuris iš to
pelnosi ir traukia visokius pašlemėkus, atleiskite, į vadinamąją zoną be LGBTQ,
įsivaizduodamas, jog yra Gargždų nacių imperatorius. Gerai, palikime pašlemėkus
pašlemėkam, pakalbėkime apie filmą.
Istorija išdrožta pagal holivudinį vadovėlį, tiesiog
klasikinio sukirpimo istorija. JAV prezidentės sūnus užmezga romaną su
karališkos šeimos britų princu Henriu. Aišku, tikrovėje viskas būtų įslaptinta
ir karališkoji šeima tikriausiai to netoleruotų arba slėptų, tačiau tik ne
filme, kurio tikslas yra parodyti, jog homoseksualai didikai ir politikai turi
teisę didžiuotis savo santykiais. Visa istorija gana primityvoka. Aleksas ir
princas Henris vienas kito nekenčia, nes turi išankstinių nusistatymų, tačiau
jiems lemta glaistyti pokylio torto skandalą, pozuoti spaudai, o tai juos
suveda. Iš tikrųjų toji meilės istorija lygiai tokia pat, kaip šimtai
romantinių komedijų, įskaitant ir „Princesės dienoraštį“, tik šįkart viskas perteikta
iš dviejų gėjų perspektyvos, apipinant istoriją britiškų ir amerikietiškų kultūrinių
skirtybių juokeliais. Didžiausia veikėjo princo Henrio problema, nes jis ir jo
karališkoji brigada įsitikinę tradicijos tęstinumu, tad atsistoti prieš tautą
ir pasakyti, kad myli vyrą, yra gėdingas reikalas ne dėl to, kad tai kažkokia
stigma (asmeniškai gėda), bet dėl to, jog Henris jaučiasi nuviliantis
karališkąją šeimą ir pačius britus, kurie iš jo tikisi tradicijos tęstinumo.
Filme gana naiviai perteikiami šalių protestai, kurie
palaiko Henrio pasirinkimą. Visaip bandžiau įsivaizduoti palaikymo akcijas mūsų
tikrovėje ir nelabai pavyko. Patys Alekso ir Henrio santykiai perteikiami
šabloniškai, įterpiant daug, mano galva, įkvepiančių literatūrinių retorinių
monologų, akcentuojant meilę kaip pagrindinę vertybę. Neapsieita be auklėjamojo
pobūdžio akcentų, kurie iš vienos pusės filmui neprideda gracijos, bet galbūt
veikia kokį žiūrovą jaunuolį svajoti ir išdrįsti ne tik grožėtis šių aktorių
jaunatviškumu, bet ir pačiam prabilti apie galbūt slepiamus jausmus. Mano
galva, filmas pavyko labai komercinis, galbūt reikalingas mūsų jaunuomenei, jog
tokios istorijos gali būti ne tik „Princesės dienoraštyje“. Nutviskintas filmas,
pilnas politinių palaikymo frazių, leidžiančių tai akimirkai, kol rodomas
filmas, pasijusti geriau.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 62/100
IMDb: 7.1
Jūsų Maištinga Siela
