Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 35: laisva siela – laisvame kūne

 

Sveiki,

 

Pagalvojau, kokia galėtų šiandien būti pozityvumo tema ir ji atėjo savaime iš penktadieninės meditacijos.

 

Užsimerkite. Grįžkite į savo vidų besąlygiškai atmetę viską, ką protu žinote apie save šiame laike ir pasaulyje: tapatybę, vardą, dienos įvykius, kančią, traumas, profesinę veiklą, lūkesčius, laimę ir nelaimes, santuoką, skyrybas, vienatvę, priklausomybes... Tarsi tai tebūtų tik išorėje, kaukės, įvaizdžiai, įsitikinimų lukštas. Susitelkite savyje be tapatumo, tik vien iš to, kas amžinai nekinta ir tai... netrukus prasiskleidžia. Tavo savastis, kurion visada gali grįžti kaip į namus, tada iš šios perspektyvos, atrodo, viskas laikina, žaidimas, nepastovu ir pernelyg sureikšminta. Todėl aplinka, išorėje likę dalykai harmonizuojasi, nebelieka sureikšminimo ir susireikšminimo, nes iš gilumos žinai, kad esi nemirtingas ir tai tave išlaisvina kaip sielą, o kai tai išsilaisvina, nebelieka pretenzijų ir kūnui, jis taip pat tampa laisvu. Kitaip sakant, iš vidaus pakinta tikrovė, nes keičiasi santykis visur viskame. Jeigu rasite kasdien laiko įbėgti į savastį, nekintantį savęs suvokimą, lengviau paleisite blokus ir gyvenimo kokybė bei psichinė sveikata pagerės. Rask laiko būti savimi be apibrėžties ir rėmų.

 

Iš tikrųjų dėkoju už šį priminimą „Budinimo kanalo“ kūrėjui Pauliui. Meditaciją galite išbandyti, klausydamiesi jo įrašo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: MIKA - Jane Birkin [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

Ką tik penktadienio vakarą praklausiau Libano kilmės prancūziškai ir angliškai dainuojančio atlikėjo Michael Holbrook Penniman Jr., kuris mums labiau žinomas sceniniu trumpiniu Mika (g. 1983), naujausio prancūziško albumo „Que ta tête fleurisse toujours“. Pastarasis buvo išleistas šių metų gruodžio 1 dieną ir tapo septintuoju solo atlikėjo albumu. Mika išgarsėjo anglišku albumu 2007 metais, kai visi, netgi Lietuvoje, traukė jo šlagerį „Relax Take It Easy“.

Naujausias albumas atrodo vientisai lengvas, labai prancūziškas ir melodingai švelniai tvarkingas. Labiausiai patiko daina „Jane Birkin“ (antrasis albumo takelis), toks melodingai raminantis, ilgesingas ir lengvai niūniuojamas. Daina tapo Prancūzijoje trečiuoju šio albumo singlu, o šiandien galite pasiklausyti ir jūs.

Žodžiai / lyrics / mots

Mika – Jane Birkin

 

Je suis

Parfois beacoup trop grand

Parfois beacoup trop petit

Je vis souvent en m'effaçant

Peu importe ou je suis

Libre, libre, libre comme l'air

Vivre, vivre à ma manière

Vivre libre, je sais pas faire

Moi, j'suis pas à l'aise dans mes blue jeans

Je rêve d'un amour à la Birkin

Tous ces regards qui m'assassinent

Et moi je n'ose pas sortir de la piscine

Pour vivre mon rêve jusqu'au bout

J'aimerai seulement me dire que j'm'en fous

J'suis pas à l'aise dans mes blue jeans

J'rêve d'un amour à la Jane Birkin

Cette nuit j' suis un enfant qui danse je suis un homme qui s'oublie

Tant pis si mes bras se balancent

Tu te moques et tu ris

Libre, libre, libre comme l'air

Vivre, vivre à ma manière

Vivre libre je sais pas faire

Moi, j'suis pas à l'aise dans mes blue jeans

Je rêve d'un amour à la Birkin

Tous ces regards qui m'assassinent

J'ose pas sortir de la piscine

Pour vivre mon rêve jusqu'au bout

J'aimerai seulement me dire que j'm'en fous

J'suis pas à l'aise dans mes blue jeans

J'rêve d'un amour à la Jane Birkin

La la la la la la la

La la la la la la la

La la la la la la la Jane Birkin

J'suis pas à l'aise dans mes blue jeans

J'rêve d'un amour à la Birkin

Tous ces regards qui m'assassinent

J'ose pas sortir de la piscine

Pour vivre mon rêve jusqu'au bout

J'aimerai seulement me dire que j'm'en fous

J'suis pas à l'aise dans mes blue jeans

J'rêve d'un amour à la Jane Birkin

J'suis pas à l'aise dans mes blue jeans

J'rêve d'un amour à la Birkin

Tous ces regards qui m'assassinent

J'rêve d'un amour à la Jane Birkin

 

Jūsų Maištinga Siela

Kokia skaitymo nauda, lyginant su televizoriaus žiūrėjimu ir naršymu internete?

 

Sveiki,

Kai atsirado plačiai prieinamas internetas, prislopo ir diskusijos apie tai, kad vaikai neskaito knygų ir tai yra tam tikras degradavimas (kultūrinis ir vidinės ūgties). Aš pats gerai dar pamenu, kai tą internetą galėjai matyti kaip savo ausis, arba interneto kavinėse už mokestį, visi kaip susitarę viską siurbėme iš televizijos, o tėvai ir visuomenininkai kukavo, kaip blogai tas televizorius, jog geriau vaikai ir jaunimas skaitytų knygas.

Šiandien dažnas nevengia ir audio knygos, turiu galvoje, paprastai mokinius, kurie negali suskaityti popierinės versijos, net jeigu ir auksu ir deimantais viršelis būtų inkrustuotas. Visgi tenka pripažinti, kad skaitymas ir audio įrašo klausymas nėra tų pačių smegenų funkcijų lavinimas, o tuo labiau skaitymo kultūrą išstūmęs anuomet televizorius su lėkštomis ir gan banaliomis laidomis (anuomet to neįvertinome) negali pakeisti teksto tėkmės, sakinių ir stiliaus pajautimo bei labiausiai to, ką iš esmės nudirba vaizduotė. Vaizduotė pastaruoju metu išvis nurašoma, užkaišioja multimedijos matytomis galimybėmis, kurias dažnas papūgiškai atkartoja nustekendamas vidinius savo unikalius parametrus. Kitą vertus, kiekvienoje epochoje ir kartoje savo, tačiau neatimsi keleto dalykų, ką vaikams, paaugliams ir jaunuoliams duoda skaitymas.

Plečia vaizduotę.

Padeda geriau rašyti, plečia žodyną (kalbėjimo ir rašymo).

Geriau suvokiama sintaksė.

Lavinamos didesnės įvairovės smegenų veiklos .

Skaitantys žmonės beveik dažniausiai visada sutinka, kad knyga buvo įdomesnė už filmo ar spektaklio pastatymą, vadinasi, vaizduotė yra galingesnė „verpti“ žodinį tekstą į vaizdinį ir jausminį pasaulį.

Akys mažiau pavargsta nuo popieriaus nei nuo spinduliuotę skleidžiančio prietaiso.

Nėra triukšmo.

Neribotos asmeninės interpretacijos galimybės.

Gali tapti knygų vlogeriu.

Tau darosi įdomios „Knygų mugės“, imi sekti rašytojus, turi naujų autoritetų.

Gerina miego kokybę, mažina stresą, didina pasitikėjimą savimi.

Didina motyvaciją siekti savų tikslų (perskaityti 300 puslapių, tai ne filmą prasukinėti ir pasakyti eilinį sykį „šlamštas“).

Didina savarankumą ir intelektą, skaitantis pradinukas niekada neišaugs į bestuburį homo sapiens.

Skaitantys tėvai diktuoja madą vaikams, skaitymo ritualas ir pokalbiai apie vieną ar kitą knygą stiprina šeiminius santykius, trina nesusikalbėjimo ribas.

Kolekcionuoti knygas ir jomis dalytis, turėti savo namų biblioteką, reiškia turtą ir malonumą.  

P. S. Nenoriu pasakyti, kad žiūrėti kokybiškus filmus, TV laidas, YouTube tinklalaides yra blogai. Tikrai ne. Šiandien priešingai nei anuomet, galime tarp šlamšto ir vulgarybių atsirinkti pačius įdomiausius ir verčiausius dalykus, tačiau skaitymas yra visai kas kita ir jis neturėtų išvis konkuruoti su medijomis.

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios 2023 metų mano perskaitytos knygos: Top 10!

Sveiki,

 

Artėjant šių metų pabaigai skubu padaryti geriausių šiais metais perskaitytų knygų ataskaitą ir rekomendacijas Jums, mielieji. 2023 metai nebuvo mano literatūriniai metai, perskaičiau rekordiškai mažai knygų, nes buvau „įkritęs“ į neskaitymo blokus, domėjausi kitomis veiklomis ir ne visada rasdavau laiko knygai. Labai ilgai skaičiau lenkų nobelistės Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygas“ (pradėjau rugpjūtį ir baigiau vėlyvą rudenį – laiko oho-ho-ho!), tačiau juk visko ir neįmanoma perskaityti, o ir, žinoma, nereikia, nes už knygos visada yra ir kitas, asmeninis gyvenimas.

 

Visgi džiaugiuosi tam tikromis savo skaitymo tendencijomis, kurios koreliuoja ir su leidyklų pasiūlymais. Šiemet kaip niekad daug LGBTQ+ grožinės ir kokybiškos literatūros, o pagrindinės leidyklos, kurios nesibodi jos leisti yra Baltos lankos ir Kitos knygos. Taip pat išpildžiau savaip anais metais duotą pažadą skaityti daugiau lietuvių autorių grožinės literatūros, tačiau apleidau dokumentiką ir mokslinę literatūrą.

 

Bet... Viena šikna visų laukų neapšiksi!

 

Iš viso perskaityta: 27 knygos.

Užsienio autorių:  18 knygų.

Lietuvių autorių: 9 knygos.

Poezijos: 1 knyga.

 

MANO VERSTINĖS GROŽINĖS LITERATŪROS TOP 10 2023 M.!

Recenzijas perskaitysite paspaudę ant mėlynų nuorodų.

1.Douglas Stuart „Šugis Beinas“. Metų pradžioje perskaityta knyga paliko visų metų geriausios knygos savotišką šleifą. Jaudinanti škotiška socialinė istorija, menanti asmenybės tapsmą ir savęs priėmimą. Booker premija!

2.Tove Ditlevsen „Kopenhagos trilogija“. Daug kas ją spėjo suskaityti dar 2022 metais, tačiau man tik šių metų pirmojoje pusėje. Taip, tai išties įtaigus ir bauginantis romanas apie klaikias pačios rašytojos priklausomybes, o kontekste aidi Danijos besikeičiantis politinis fonas. Dar ilgai galima galvoti apie šią knygą, kuri palieka nevienareikšmišką emocinį foną.

3.Olga Tokarczuk „Jokūbo knygos“. Didžiulis šių metų skaitinys prilygo kopimui į kalnus, buvo ir šunkelių, nevisai patikusių, tačiau knyga kolosali, suteikianti neįtikėtinai daug žinių apie Vidurio Europą ir jos istorijos raidą. Nepaprasta, tačiau kartu reikia grumtis su teksto platumais, visgi ji viena įsimintiniausių šiemet. 

4. Šių metų grožinę literatūrą baigiau dar vienu Bookerio laureatu – Damon Galgut „Pažadas“. Tai išties skaidrus, poetiškas ir melancholiškas romanas, atskleidžiantis žmogaus prigimties klajones po kultūrinius ir socialinius konstruktų barjerus, prarandant žmogiškumą.

5. J. M. Coetzee „Fo“. Jau sunku įsivaizduoti metų topo be šio autoriaus, nes kasmet pasirodo po naujo romano vertimą ir jis vis dar mano mylimas autorius. „Robinzono Kruzo“ savotiškai nutildytų kontekstų rekonstrukcija, įsimenanti giliomis įžvalgomis, mįslingais kontekstais ir taupia literatūrine išmintimi.

6.Édouard Louis „Edžio Belgelio pabaiga“. LGBTQ romanas apie nelengvą asmenybės tapsmą, įsimenanti savo atjauta, brutalumu ir dėmesingumu smurto antikultūros pasekmėms.

7. Antrasis skaitytas armėnės Narine Abgaryan romanas „Simonas“ nebebuvo toks paveikus kaip anuomet „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“, tačiau atpažįstama kaukazietiška atmosfera, folkloriniai magiški niuansai, viltį ir gerumą žadinantis pasakojimas apie galimybę gyvenimo pusiaukelėje atgimti nauju žmogumi. Ir, žinoma, už pamėlynavusias Simono ausis!

8. Agota Kristof „Vakar“ – miniatiūrinis melancholiškas egzistencialistinis vengrų kilmės autorės romanas. Puikiai taupiai perteikta karo imigrantų dalia, slogi ir destruktyvi būtis ir buitis, pagrindinio veikėjo depresija. Vis laikau špygas, kad kas perleistų iš naujo trilogiją „Storas sąsiuvinis“, nes ta knyga dar stipresnė ir reikalingesnė.

9.Olga Ravn „Darbuotojai“. Šiemet sunkokai man su „Raros“ knygomis, nors pernai buvo toks geras derlius, bet be „Regos nervo“, kuri, tiesą sakant, šiek tiek nuvylė, man kur kas paveikesnė buvo Tarptautiniam Bookeriui nominuota danų rašytojos „Darbuotojai“. Tai savotiška ir netikėta literatūrinė forma išgauta mistika, peržengianti epinio pasakojimo ribas.

10.Brigitte Giraud „Gyvenk greitai“. Tik pradėjęs skaityti, beveik neabejojau, kad knyga bus prasta arba šiaip sau, o pabaigęs dar ilgai galvojau apie autorę ir jos patirtis. Goncoutų premija! Jautri, sopulinga ir kartu teikianti gydomųjų galių knyga apie tai, kaip traumos ir netektys tampa likusio gyvenimo neišsemiamu savasties šaltiniu.

MANO LIETUVIŲ AUOTORIŲ GERIAUSIŲ KNYGŲ 2023 M. TOP 5!

1.Akvilina Cicėnaitė „Anglų kalbos žodynas“. Vienareikšmiškai nustebinęs atmosferinis kelionių, klajonių ir suvokimų romanas, turintis savo formą ir idėjinę mintį. Iki šiol manau, kad tai vienas stipriausių lietuvių romanų, pasirodžiusių per pastaruosius kelerius metus. Šaunuolė autorė.

2.Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė II“. Pas mane knyga pragulėjo beveik trejus metus, tačiau tik šią vasarą perskaičiau ir vėl atgaminau puikią teksto tėkmę, pasakojimo ritmą. Šiuo metu knygą aptarinėja nemaža dalis Europos, komercinė sėkmė suprantama ir pagirtina. Autorė fenomenali ir šiaip... Iš knygos sužinojau daug netikėtų istorinių dalykų, kurie stebino ir šokiravo.

3.Jurga Tumasonytė „Naujagimiai“. Konkuravo pas mane su Kalinauskaitės istoriniu romanu, sakyčiau, savaip lygiavertės, bet Tumasonytė labiau prieinama masėms, suprantamesnė ir jos struktūra man aiškesnė ir lengvesnė. Pamenu, kai skaičiau, tiesiog nereikėjo jokių pertraukų, viskas švaru ir gerai parašyta.

4.Danutė Kalinauskaitė „Baltieji prieš juoduosius“. Juvelyrinė literatūra, kur sakinio ritmas ir pikantiški istoriniai faktai puikiai dera su autorės pasirinkta neverkšlenimo literatūrine laikysena ir politika. Tikrai geras ir vertas kūrinys, kuris išliks dar ilgai atmintyje.

5.Virginija Kulvinskaitė „Keturi“. Maniau, šią vietą duosiu visgi Kristinai Tamulevičiūtei už 2013 debiutinę ese knygą „Pasakojimai apie vieną miestą“, tačiau perkračiau galvoje, kad visgi „Keturi“ šiek tiek gal imponavo labiau. Taupiai ir beveik skūpai parašytos istorijos-sušiai susivalgo nepretenzingai greitai ir sočiai, tačiau istorijos pasilieka ilgai, tarsi savaip prasitęstų apie jas mintijant.

Štai ir viskas. Mano skaitymo metai. Daug ko neįtraukiau ir nepaminėjau, tačiau pagaunu išlepinto skaitytojo tendenciją, kad mane vis nustebinti sunkiau ir sunkiau. Gal dėl to tie skaitymo blokai ateina? Niekada nežinosi, tačiau tikiuosi, kad kiti metai bus įdomesni ir gausesni, nors ir šių metų knygų reitinge netrūksta blizgių perliukų. Tikiuosi, kad kas nors bent vieną atsirinks dėl šio įrašo.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Barbra Streisand - The Way We Were [lyrics / žodžiai] (cover Beyonce)

 

Sveiki,

 

Kas nežino legendinės amerikiečių atlikėjos Barbros Streisand (g. 1942)? Krištolinio balso savininkė buvo itin populiari 7-9 dešimtmečio muzikos ir kino padangėse. Šiandien jos talentas vis dar pripažįstamas ir laikomas prestižiniu. Per savo karjerą Striesant išleido daug muzikos albumų, įvertintų pačiais prestižiškiausiais apdovanojimais.

 

Man asmeniškai viena gražiausių jos dainų yra pastaruoju metu vis niūniuojama „The Way We Were“, kuris buvo išleistas 1973 metais rugsėjo mėnesį. Dainos žodžiai detaliai perteikia tais pačiais metais pasirodžiusį miuziklą su Barbra Streisand ir Robert Redford tuo pačiu pavadinimu kaip ir daina. Daina JAV-ose 1974 metais tapo sėkmingiausiai parduodamu hitu, pelniusiu platininį sertifikatą su 1 milijonų pardavimų, Kanadoje pasiekė klausomiausių kūrinių topų viršūnę. Daina buvo sėkminga ir kitose šalyse, o po sėkmės daug kas sukūrė savo dainos versijas. Įdomu, kad šią melodingą ir jautrią dainą gyvai dainavo pati Beyonce, kai Barbrai Streisand buvo įteiktas garbės apdovanojimas už viso gyvenimo muzikinius pasiekimus. Tiesa, man Beyoncės versija taip pat labai patinka, todėl įdedu abi versijas, galite užsimerkę paklausyti, nes kūrinys išties puikus ir gurmaniškas.

 

Barbra Streisand – The Way We Were

 

Beyonce – The Way We Were

Gyvas Barbros Streisand pasirodymas

 

Žodžiai / lyrics

Barbra Streisand – The Way We Were

 

Memories

Light the corners of my mind

Misty watercolor memories

Of the way we were

Scattered pictures

Of the smiles we left behind

Smiles we gave to one another

For the way we were

Can it be that it was all so simple then?

Or has time re-written every line?

If we had the chance to do it all again

Tell me, would we?

Could we?

Memories

May be beautiful and yet

What's too painful to remember

We simply to choose to forget

So it's the laughter

We will remember

Whenever we remember

The way we were

The way we were

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 34: vidinė ramybė svarbiau nei įsitikinimai ir teisingumo jausmas (gyvenk neįrodinėdamas!)

 

Sveiki,

 

Kadangi vis tęsiu pozityvaus mąstymo dienos įrašus, matau, kad tai vienaip ar kitaip veikia kasdieniniame gyvenime. Juk kaip šauksi į Visatą, taip ji atsišauks, tad ir šiandien tai išgyvenau savo kailiu. Lankiausi pas gydytoją, pas kurią teko patirti daug nemalonių pojūčių, tačiau po visko diena praėjo stebėtinai puikiai, kadangi neleidau sau tų patyrimų ir minčių dauginti ir nuolat velėti kaip skalbinių mašinoje savo galvoje. Svarbu užkirsti negatyvui kelią, ypač, jeigu norite pagerinti ne tik savo psichinę sveikatą, bet ir gyvenimo kokybę. Tam tikra minčių (ne)kontrolė yra situacijos besąlygiškas priėmimas, o ne strategijų kūrimas ir šimtą kartų situacijos emocingas permąstymas, kodėl, kas, kaip buvo galima geriau ir pan., nes visas tas susipriešinimas iš esmės veda tik į kovą.

 

Žinau, kad Jums tai tik žodžiai, parašyti blogerio, tačiau man tai veikia ir nenoriu pamiršti, jog visada reikia kuo greičiau išplaukti iš blogos situacijos būtent priimant ir paleidžiant, o ne stoti į kovos poziciją. Kovos pozicijoje galima retkarčiais laimėti, bet, bent jau man, gyvenimiško pasitenkinimo neatneša, tik jėgų išeikvojimą. Juk šiaip ar taip svarbiausia susidūrus su nepalankiomis situacijomis stabtelėti ir priimti tai kaip pamoką, pamatyti pozityvią perspektyvą ir lengvai paleisti.

 

Vadinasi, tenka atsisakyti mums labai ilgai skiepytų įsitikinimų apie savigarbą, orumą, įsižeidimą, kaltės jausmą ar atleidimą. Vienintelis dalykas yra gerbti kitus ir visada „ant smūgio“ sau pačiam toje suvokimo akimirkoje atleisti. O ką mums apie tai sako religija? Kad reikia kančios, atgailos, ilgo proceso, jaustis nusižeminusiam, blogai ir šis kelias visiškai netinka. Net nemanau, kad tai išvis Kristaus mokymo kelias, tai vergovės kelias, kuris veda tik į užsiciklinimą. Aš atsisakau eiti tokiu keliu ir renkuosi tiesiog gyvenime šypsotis ir jaustis gerai, o kai gerai jaučiuosi, jaučiu, kad ir kiti šalia manęs gerai jaučiasi. Galų gale juk aplinkui yra vien tik energija ir vibracijos, tad kodėl nepasistengus tą energiją gerinti ir dauginti, atsisakant pretenzijų į suinstaliuotus įsitikinimus, kurie neretai tampa ne vertybiniu pagrindu, o iš tikrųjų mūsų gyvenimo kokybės ir jausenų trikdžiais?

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Damon Galgut "Pažadas"

 

Damon Galgul. „Pažadas“ – Vilnius: baltos lankos, 2023. – p. 288.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų esame susidūrę su neištesėtais pažadais, kai duodame žodį, tačiau aplinkybės susiklosto taip, kad išsižadame tai, kas anksčiau buvo žadėta. The 2021 Booker Prize laureatas, Pietų Afrikos Respublikos rašytojas Damon Galgut (g. 1963) naujausiame savo romane Pažadas (angl. The Promise), kurį į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė, o išleido Baltos lankos, taip pat nagrinėja pažadų prasmę, kuri labai siejasi su religine kultūra, moraliniu įsipareigojimu bei kaltės jausmu.

 

Skaitant Pažadą, nesunku suvokti, kodėl autoriui buvo paskirtas vienas prestižiškiausių pasaulyje literatūrinių apdovanojimų. Vaizduojama Afrikos kultūra, egzotika, politinė istorija, mums visiems svarbi rasinė ir socialinė nelygybė, jaudinanti šeimos saga ir įtaigi literatūrinė kalba. Romanas apima daugiau nei tris dešimtmečius vienos pasiturinčios Pietų Afrikos Respublikos (PAR) šeimos sagą, kuri išgyvena baltųjų pakylėjimą ir kelias rimtas šalyje vykusias revoliucijas, dėl kurių šeimos socialinės statusas nusmuko. Tačiau autorius nepiktnaudžiauja istorinių įvykių faktų gausa, visa tai aidi tik šeimos istorijų pasakojimų kontekste, bet net ir lietuviai skaitytojai gali nesunkiai įsivaizduoti, kas nuo devinto dešimtmečio pradžios iki šių dienų vyko šalyje.

 

Pasakojimas prasideda nuo mergaitės Amor (ispaniškai reiškia Meilė), kuri iškviečiama iš mokyklos namo, nes mirė jos motina. Pirmasis romano skyrius apie tai, kaip vyksta motinos Rachelės laidotuvės, dėl kurių konkuruoja PAR žydų ir krikščionių bendruomenės, nes Ma (taip romane vadinama motina) gyvenimo pabaigoje atsivertė į judaizmą. Amor stebi laidotuvių įvykius, tačiau pati netikėtai laidojimo dieną išgyvena pirmąsias mėnesines, kurios koreliuoja su mergaitės bandymu suvokti, kad neteko motinos, kitaip sakant, autorius puikiai perteikia fizinio kūno pojūčius į psichologinį šoką. „Bet kas numalšins skausmą to, kad nebuvai prie kapo, kai į jį leido karstą? Ar kad nebuvai viena iš tų, kurie žengia į priekį, paima kastuvą ir beria žemes ant karsto? (p. 76).“

 

Iš kariuomenės iškviestas brolis Antonas niekam nesako, kad visai neseniai nušovė moterį, todėl viduje išgyveną kaltę ir jaučia, kad Dievas jo paties motiną pasikvietė už jo nuodėmę. Amor vyresnioji sesuo Astrida jau beveik suaugusi, rūpinasi tik savo grožiu ir santykiais su vyrais. Tačiau mažoji Amor nugirdo, kaip mirties patale gulėdama motina prisaikdino vyrą atiduoti namą ir dalį žemės juodaodei tarnaitei Salomėjai, kuri padėjo išauginti tris šeimos atžalas. Tačiau galiausiai per laidotuves paaiškėja, kad niekas tarnaitei turto nė neketina duoti, nes tėvas mįslingai nusuka kalbą, vos tik Amor apie tai prakalba, Antonas ir Astrida taip pat šį mamos norą laiko nesąmone. Iš esmės šeimos pozicija atspinti turtingųjų baltųjų PAR politines ir socialines pažiūras tuo metu suirutę išgyvenančioje šalyje juodaodžių žmonių atžvilgiu.

 

Įdomu, kad į Rachelės ir jau našlio tapusio Meinio turtą rankas tiesą vietos bažnyčios pastorius, kuris naudojasi buvusio alkoholiko atlapaširdiškumu Bažnyčiai. Kaip jau galima įtarti, Amor tampa to esminio pažado liudininke ir vienintele, kuri įsipareigoja įgyvendinti motinos palikimą, bet, deja, dėl valios stokos, dėl blogų santykių su šeima ir dėl to, kad buvo per maža ir naivi, nuolat ši proga išsprūsdavo iš aktualumo lauko. Salomėja vis sensta ir laukia, kol namas teisėtai atiteks jai, tačiau ji lieka tik stumdoma namų tarnaite, kurios pačios sūnus, gabus ir protingas vaikas Lukas, tampa viso labo tik kapinių duobkasiu, tulžingu ir piktu vidutinio amžiaus alkoholiku, kurio svajonėms nelemta išsipildyti kaip ir daugeliui PAR juodaodžių dėl tos pačios luominės santvarkos. Atrodo, kad pati Amor šeima įprasmina kultūriškai suskilusios PAR modelį, nes net Ma patraukia prie žydų tikėjimo, o tėvas po mirties laidojamas šalia pagal krikščioniškąsias tradicijas.

 

„Amor trylika, istorija į ją dar nenusivalė kojų. Ji nenutuokia, kokioje šalyje gyvena. Ji matė, kaip juodieji bėga nuo policininkų, nes nesinešioja dokumentų, girdėjo, kaip suaugusieji tyliai, skubriai šnabždasi apie maištus juodųjų miesteliuose, o vos praeitą savaitę mokykloje reikėjo išmokti slėptis po stalais, jei kas užkluptų, ir ji vis dar nežino, kokioje šalyje gyvena. Yra tokia Nepaprastoji Padėtis, žmonės sulaikomi ir įkalinami be teismo... (p. 84).“

 

Antrame romano skyriuje reikalai klostosi po gero dešimtmečio, kai netikėtai savo reptilijų rezervuare nuo gyvatės įkandimo miršta tėvas. Vaikai vėl susirenka į laidotuves, o Amor vėl kalba apie motinos pažadą, tačiau niekas aplinkui nenori įgyvendinti velionės valios ir Salomėja toliau lieka be turto. Įdomus šio fragmento momentas, nes potekstės romano byloja, kad galbūt tėvas nuo gyvatės mirė demonstruodamas pastoriaus pamasintą poelgį įrodyti, kad tikėjimo galia apsaugo nuo Rojaus gundytojo įkandimo. Kitaip sakant, nusisavinti per palikimą Meinio turtą. Tekstas persmelktas religinėmis aliuzijomis, ištisomis inscenizuotomis perifrazėmis, pavyzdžiui: „Sėdi susmukęs, regis, jokio pasitikėjimo savimi, nors nevalia pamiršti, kad popietę jis buvo nukakęs į klojimą ir paskerdė ten ėriuką, dabar jų ir valgomą. Taip, perrėžė gerklę; kai visai užvaldė bejėgiškumas, trumpam pražydo smurtas – buvo taip gera. Vadinasi, žmonės gailėsis savęs, panirę į liūdesį dėl to, ką prarado, nesuvokdami, kad šitaip tuoj praras ir daug ką kita. Motinos avies sielvartas dėl ėriuko – baisaus daikto? Bet jis palieka pėdsaką ore, kaip žmogaus sielvartas, jo nenuplausi (p. 64-65).“

Damon Galgut

 

Trečiojoje dalyje paaiškėja, kad Astrida nužudoma tiesiog greitkelyje, kai važiuoja iš prekybos centro apsipirkusi namo. Ji tampa įsigalėjusios korupcijos ir smurto šalyje auka. Vėl visi susirenka į laidotuves, tačiau šeimos reikalai pakrikę, nes Antonio santuoka braška, jo žmona susitikinėja su jogos meistru, o pats Antonis paniręs dėl nelaimingo gyvenimo į alkoholį, diena iš dienos bastosi skiesdamas apie neva rašomą romaną ir skolinasi pinigus, švaisto šeimos santaupas. Šį romaną jis rašys 20 metų iki savo mirties, kol galiausiai jį perskaitys jau vidutinį amžių perkopusi lesbietė Amor. Praeis daug laiko, kol Salomėjai, jau visai senutei, bus pasiūlytas sandoris, tačiau ko galima tikėtis po šitiek laiko, kai tarnaitė net išsižadėjo bet kokios vilties ir susitaikė, kad taip ir mirs visą gyvenimą buvusi skurdžių šešėlyje?

 

Iš esmės knyga labai melancholiškai liūdna, nes akivaizdu, kad duotas neįgyvendintas pažadas tampa tam tikru šeimos prakeiksmu – beveik nė vienas šeimos vaikas taip ir nenugyvena laimingo gyvenimo. Doman Galgul perfrazuoja biblines prasmes be jokio didaktikos prieskonio, o drauge perpasakoja ir įsipareigojusios šalies valdžios atstatyti teisingumą ir lygybę, kurios žmonės taip ir nesulaukė, pažadą. Belaukiant, kol pažadai bus įgyvendinti (asmeniniai ar valdžios) galima ir numirti nugyvenant nuoskaudų, neišsipildžiusių lūkesčių ir pykčio gyvenimą.

 

Romanas parašytas kryžminant keletą modernių XX amžiaus pasakojimo būdų – sąmonės srautas, menamoji kalba, vidinis monologas. Smagu lengvai skaityti tuos perėjimus ir jausti, kaip vienoje pastraipoje pakinta pasakojimo perspektyva ir tonas, kokį mėgo britų rašytoja Virginia Woolf, nes tai leidžia vienu metu byloti įvairioms tiesoms, vertinti skaitytojui iš skirtingų žiūros taškų, suvokti geriau ir įtaigiau, kaip pažado savitas prakeiksmas veikia veikėjus. Manau, kad knyga rašytojui labai pavyko, ji tapo universali ir aktuali netgi tiems, kurie, sakykime, netikėtai susipeša dėl palikimo (kas juk nesvetima ir pas mus, lietuvius). Man asmeniškai labiausiai patiko tos autoriaus išrašytos poetinės apibendrinamosios mintys, išaugančios į filosofinį matmenį, kuriame atsiveria gyvenimo grožis – ir skausmas, ir džiaugsmas praeina, tad ir recenziją baigsiu šiomis citatomis.

 

„Nustebtumėt sužinoję, kokių iššūkių jau kelia kai kurie lavonai – pavyzdžiui, storulių, riebalai suskystėja ir tampa degūs, kartą užsiliepsnojo viena sekcija, arba tų, kurie, pasirodo, turėjo nepastebimų mechaninių įtaisų, kaip tas susprogęs širdies stimuliatorius. Bet atsikratyti Antonu, pasirodo, nesudėtinga. Jis toks liesas, kad lengvai virsta pelenais. Nors tiksliau būtų tarti, kad jis tampa žvyro krūva su įmaišytomis kaulų atplaišomis. Beje, įspūdingas kiekis (p. 254).“

 

„Taip, štai jis, lietus, it koks pigus išganymo simbolis kokioje nors istorijoje, iš šėlstančio dangaus vienodai krintantis ant turtingųjų ir vargšų, laimingų ir nelaimingų. Vienodai abejingai krintantis ant skardinių lūšnų ir ant prabangos. Lietus neturi išankstinių nuostatų. Jis krinta nesmerkdamas ir ant gyvų, ir ant mirusių, ir nesiliauja kritęs kiaurą naktį (p. 275).“

 

„Amor, vien su liemenėle, ant stogo. Pusamžė Amor, su liemenėle ant stogo. Sėdi čia, savo istorijos vidury, kitokia nei tos asmenybės, kuriomis ji buvo, nei tos, kuriomis gali tapti. Dar nesena, bet jau nejauna. Kažkur per vidurį. Kūnas jau patyrė savo visų geriausia, pradeda silpti, girgždėti. Prisimink, koks jis buvo pačiam žydėjime, nors tu to tada nežinojai. Tą dieną, kai pirmą kartą ištekėjo kraujas, tą dieną, kai palaidojo Ma. O dabar kraujavimai, matyt, jau baigėsi. Paskutinės menstruacijos pasirodė prieš tris mėnesius, tikriausiai jau nebebus. Tavo kanalai pamažėle džiūsta, netenka syvų. Tu – šaka, prarandanti lapus, vieną dieną nulūši. Kas tada? Tada – nieko. Kitos šakos užpildys erdvę. Kitos istorijos užsirašys ant taviškės, nubrauks kiekvieną žodį. Neišskiriant ir šitų (p. 278).“

 

Gal todėl Antono pelenai nėjo nuo stogo į dangų su vėju, o nubiro ant stogo ir lietvamzdžius, nes Dievas priima tik teisingai įvykdžiusius duotus pažadus? Tiek daug gražios užkoduotos poetinės prasmės. Puikus romanas.

 

Jūsų Maištinga Siela