Filmas: "Priscilla" / "Priscilla"

 Sveiki, internautai,

 

Niekada nesižavėjau nei Elviu, nei jo muzika, gal todėl neskubėjau pažiūrėti 2022 metais specialiai apie dainininko gyvenimą sukurto Baz Luhrmann filmo „Elvis“. Į pastarąjį daug investuota, gražiai nufilmuotas, blizgus ir žaismingas kaip atrakcionų parkas, skirtas masėms ir kažin, ar atskleidžia tikrąjį Elvį Preslį, todėl nemažai tikėjausi iš Sofios Coppolos naujojo filmo „Priscilla“ (angl. Priscilla) (2023), kuris kaip iš moters režisierės perspektyvos bando perpasakoti žymiojo Elvio žmonos Priscillos ir atsikirsti holivudiškai nušlifuotam 2022-ųjų „Elvio“ versijai ir parodyti, kad dažnai tais, kuriais besąlygiškai žavimės, iš tikrųjų gyvenime nenorėtume tapti nei jų mylimaisiais, nei artimo rato draugais.

 

Išties istorija gan slogi ir niūri. Jaunutė mokyklinukė Priscilla susipažįsta su jau tuo metu žvaigžde iš Memfio tapusiu Elviu, o Elvis nespjauna ir šiek tiek „pasiaugina“ savo naująją pasiją, kol galiausiai ji atvažiuoja gyventi į jo namus. Priscillai tenka nuolat ryti nuoskaudą po nuoskaudos, kai girdi ir mato Elvio aptarinėjimus meilės romanus, kaip jis viešojoje erdvėje flirtuoja su aktorėmis. Meilė netrunka ilgai, priklausomybė nuo narkotinių piliulių priveda prie keisto Elvio elgesio, kuris pasireiškia nevaldomais smurtiniais proveržiais. Jaunutei ir mylinčiai Priscillai tenka arba susitaikyti ir tylėti, arba susikrauti lagaminą ir grįžti namo... Ir viskas. Filmas neeskaluoja Elvio muzikos, ji išvis tarsi neegzistuoja, net pabaigoje nuskamba ne Elvio muzika, o Dolly Parton hitas. Elvio sėkmė egzistuoja kaip Priscillos tragedijos fonas, kamera sekioja stambiu planu paskui Priscillą ir rodo jos naivumą tol, kol žiūrovui tampa aišku: per jauna ir per greitai savo likimą patikėjo šitam rokenrolo karaliui.

 

Ar filmas kryptingai smerkia Elvį? Tikriausiai ne, nors nelygu, kaip pažiūrėsi, tačiau iš Priscillos nulipdomas absoliučios aukos paminklas. Filmas slenka lėtai, kaip ir būdinga Coppolos stiliui, bando lėtai perteikti toksiškų santykių tėkmę, iliustruojant besikeičiančių dešimtmečių kostiumų madomis ir šukuosenomis, bet tiesa tokia, kad filmas nuobodus. Mums, lietuviams, augusiems kitoje pasaulio pusėje be elviškosios kultūros, tas dainininkas iki šiol yra amerikiečių produktas, svetimas, todėl tikriausiai tik amerikiečiai supras ir pajus Elvio reikšmę savo masinėje kultūroje, o mums belieka tik šypsotis ir pritarti, apsimetant, kad viską suprantame. Melodramatiškas filmo tonas, erzinantys veikėjų tipažai man pasirodė vienkrypčiai ir suprojektuoti pagal holivudinius štampus, nors būta teiginių, kad filmas kaip tik pabėga toli nuo Holivudo, bet ar tikrai? Šelmiškas chuliganinis Elvis leidžia sau tai, ko nori, o vargšė jaunutė žmona turi susitaikyti su vyro nesąmonėmis ir tyliai izauriškai kentėti, kentėti, kentėti... Jeigu tai ne tipinis holivudinis lyčių pozicijų žaidimas iš XX amžiaus karikatūrinio lėlių nameliuko, tada nežinau, kas yra holivudinės klišės.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr.41: gulėti tarp samanų ir susilieti su gamta

Sveiki,

 

Jeigu šiandien būtų šilta pavasario diena, nueičiau į mišką ten, kur auga drėgnos samanos, atsigulčiau į jų patalus ir klausyčiausi miško garsų. Ir nei erkės, nei kiti gyviai nebūtų baisūs, vien tik miško paklotė, drėgnas žemės ir augmenijos kvapas. Toks prisiminimas iš vaikystės grybaujant arba uogaujant, kai būdami vaikai, prisiskindavome prie upelio tarp medžių pilnas saujas baltųjų plukių ir viskas buvo daugiau ar mažiau aišku, kas teikia džiaugsmo, o kas galėtų nuliūdinti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie lėtą skaitymą, Dantę, Viljamą Šekspyrą, Migelį de Servantesą

 Laba,

 

„Lėtas skaitymas sąmoningas skaitytojo santykis su tekstu. Aukščiausia jo forma yra toks rašytojo ir skaitytojo simbolinės bendraautorystės ryšys, kai kūrinys yra išgyvenimas kaip nuolat modernus, aktualus ir atliepiantis skaitytojo dabarčiai. [...] Lėtasis skaitymas mums gali padėti suvokti save ir savo aplinką, savo jausmus ir estetinius išgyvenimus. Jis mums leidžia atverti paprastą tiesą, kad Dantė, Viljamas Šekspyras, Migelis de Servantesas ar Džonatanas Sviftas yra gerokai modernesni už absoliučią daugumą nūdienos autorių“. Leonidas Donskis

 

Dažnai pagaunu save galvojant, kad mokykliniame suole skaityti kokį Šekspyrą ar Servantesą buvo tikra kančia. Nemokėjau jų skaityti, kad ir kaip lėtai beskaityčiau anuomet, atmetimo reakcija dėl literatūrinės trumparegystės neleido pamatyti kūrinių žavesio ir aktualumo. Tikriausiai daugelis panašiai kovojo ir su Kristijono Donelaičio „Metais“, pastarasis yra fantastiškas kūrinys, tačiau retas, kuris jame gali įžvelgti nepaprastą talentą. Manau, šiuo atveju mokytojo vaidmuo atrakinti mokiniui kūrinį yra nepamainomas ir nesuvaidinamas per jokias vaizdo pamokėles per zoom‘ą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Česlovas Milošas (Czesław Miłosz) apie Lietuvą ir Vilnių, Nobelio kalba-paskaita

 

Sveiki,

 

„Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, – keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimties katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale. Tiktai dėstydamas Amerikoje supratau, kiek daug į mane prasismelkė iš tų storų mūsų senojo universiteto mūrų, iš įsimintų romėnų teisės formulių, iš senosios lenkų istorijos ir literatūros, kurios stebina jaunus amerikiečius savo ypatingais bruožais: nuosaikia anarchija, įnirtingus ginčus malšinančiu humoru, organiškos bendrystės jutimu, nepasitikėjimu bet kokia centralizuota valdžia“. Česlovas Milošas

 

Šiaurės Jeruzale anų laikų primenantis Vilnius po Antrojo pasaulinio karo neatpažįstamai pasikeitė. Kai 1992 metais žymus lietuvių lenkų kilmės rašytojas svečiavosi Lietuvoje, vis galvoju, kokį jis pamatė tada Vilnių, nuplautą gilios sovietizacijos. Tiesa, tai ir ne tas Vilnius, koks jis šiandien patrauklus turistams su sutvarkytomis erdvėmis, jau be žydų kvartalų, be sinagogų. Ir visgi lenkų okupacijos dešimtmečiai turėjo būti labai įdomūs. Miestas lyg ir lietuvių, tačiau viskas polonizuota.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Silvester Belt — Luktelk [lyrics / žodžiai]

 Sveiki,

 

Tenka pripažinti, kad nieko iki šiol nežinojau apie jaunosios kartos lietuvių atlikėją Silvester Belt. Pasirodo, jis debiutavo seniau „X faktoriuje“ ir ten gan sėkmingai buvo pasirodęs. Tačiau nežiūriu daugiau tų muzikinių projektų, jie labai jau nusibodę ir tikriausiai jie svarbesni patiems dalyviams, kurie dar neatrasti, kurie nori ir gali save išmėginti, taip pat žiūrovams, kurie vis dar „neatsivalgė“ tų pačių metai iš metų kartojamų formatų.

 

Nepaisant visko, mane labai nustebino Silverster Belt dainos „Luktelk“ pasirodymas pirmajame nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos ture ir kol kas tai yra geriausias muzikos kūrinys, kuris galėtų drąsiai atstovauti Lietuvai. Internetiniai komentarai, YouTube reakcijos iš viso pasaulio rodo, kad nė vienas įrašas neparodė, jog daina kokia nors nesuprantama, nemėgstama ar dar kažkaip kitaip kritiškai vertinama. Priešingai, dainos tonas labai kabinantis, modernus, primenantis kažkuo ir tuos pačius 90-ųjų bumčikus, kurie buvo leidžiami iš anuomet raudonų Audi 80 automobilių.

 

Tačiau viską, ką savo dainoje ir pasirodyme Siverstras, atrodo labai šauniai švelniai, žmogiškai, be agresijos, subtiliai laisvai, moderniai. Gal pagalvočiau dėl pačios choreografijos ir šokėjų išvaizdos, nes primena kaukėtus plėšikus, nors, suprantu, norima padaryti tokį gatvės jaunatvišką dance stilių, tačiau neatimsi vieno – pats kūrinys puikus! Didžiulis auskaras nosyje – liuks, patinka ir tos plačios kelnės, šokio momentas. Nustebau ir tai, kad atlikėjas neslepia savo orientacijos, priima save tokį, koks yra, ir kuria tai, ką nori kurti. Daina tikrai gera ir man ji jau kokias kelias savaites skamba galvoje, tad negaliu nepasidalyti tomis natomis, kokios dabar skamba pas mane per playliste.

 

Pasiklausykite ir Jūs

Gyvas pasirodymas:

 

Sivester Belt – Luktelk

[lyrics / žodžiai]

 

Diena viena ir vėl kita

Tarytum čia, bet tas sustojo

Einu tai ten, einu tai šen

Ir kai sutems, ir vėl iš naujo

 

Rytoj, rytoj, rytoj

Pažadu mylėt tave rytoj

Laboj, laboj, laboj

Surasi tu mane nakty laboj

 

Ar aš vis dar gyvas?

Ar tebepažįsti mane?

Saulė nepakyla

Pasakyk, ar liksi šalia

 

Luktelk, luktelk

Dar vieną minutę luktelk

Luktelk, luktelk

Dar vieną minutę luktelk

 

Naktis viena, naktis kita

Kaip visada, aš vėl iš naujo

 

Rytoj, rytoj, rytoj

Pažadu mylėt tave rytoj

 

Ar aš vis dar gyvas?

Ar tebepažįsti mane?

Saulė nepakyla

Pasakyk, ar liksi šalia

 

Luktelk, luktelk

Dar vieną minutę luktelk

Luktelk, luktelk

Dar vieną minutę luktelk

 

Stovime tyloje grojančio radijo

Nebenoriu šokt, nebenoriu šokt

Stovime tyloje grojančio radijo

Nebenoriu šokt, bet man reikia šokt

 

Ar aš vis dar gyvas?

Ar tebepažįsti mane?

Saulė nepakyla

Pasakyk, ar likѕi šalia

 

Luktelk, luktelk

Dar vieną minutę luktelk

Luktelk, luktelk

Dаr vieną minutę luktelk

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dažytas paukštis" / "The Painted Bird"

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Jau kuris laikas, kai nemėgstu filmų apie Antrąjį pasaulinį karą. Kino industrija tiesiog pamišusi dėl šio laikotarpio vaizdavimo, nėra tikriausiai metų, kada nebūtų susukta kokia nors kino juosta, kuri nevaizduotų šio vieno baisiausių Europai ir Pasauliui laikotarpio. Dažniausiai tos istorijos daugiau ar mažiau viena į kitą panašios, man, kaip žiūrovui, palieka tas pačias slogias emocijas. Tačiau išlenda visoje toje gausoje kokie nors nematyti ir įdomesnės perspektyvos filmai, kurių negaliu atsisakyti. Vienas iš jų – čekų režisieriaus Václav Marhoul „Dažytas paukštis‘ (angl. The Painted Bird) (2019), pastarasis pastatytas pagal lenkų rašytojo Jerzy Kosinski (1933-1991) 1965 metais tuo pačiu pavadinimu parašytą romaną. Filmas susuktas tarptautiniu mastu, pasitelkiant garsius Europos aktorius, tokius kaip Udo Kier ir Stellan Skarsgård.

 

Istorija mus nukelia į tolimas slavų žemes (tai gali būti Lenkijos rytai, Ukraina ar net ta pati Rusija), pasvirę pravoslaviški kryžiai tai rodo. Ilga trijų valandų kančios kelionėje vaizduojamas žydų berniukas Joska, kuris slapstosi tolimame kaime pas tetą, o jo tėvai išvežti į koncentracijos stovyklą. Vieną dieną Joska supranta, kad teta mirė besimazgodama kojas, netyčia padegęs namus jis patraukia į ilgą kelionę. Pirmiausia atsiduria vietinių kaimelyje, kuriame jį palaiko demonu, jį vietoj vergo išsiperka vietinė užkalbėtoja ir atlieka su juo įvairius ritualus. Galiausiai Joska pabėga upe ir vis keliauja nuo vieno pasakojimo veikėjo prie kito, patirdamas dėl to, kad yra svetimas atėjūnas, o dar ir žydas, visas įmanomas kančios, išnaudojimo ir smurto formas.

 

Filme metaforiškai pristatoma nudažyto, paženklinto paukščio likimas. Paleistas tarp kitų paukščių nudažytasis užkapojamas kitų paukščių bendruomenės, jis nebegali pritapti. Panašus likimas laukia ir žydelio Joskos, jis niekur negali pritapti, jam užgintas bet koks saugumas. Keliaudamas jis mato, kaip pavyduolis savo žmonos meilužiui šaukštu išskaptuoja akis, kaip lytiškai išnaudojęs krikščionis gąsdina jį nužudyti, kaip kaimietė, kuria manosi pasirūpinsiąs kaip tikras vyras, geidulio pagauta mylisi su ožiu, kaip šaudomi žmonės... Išties vienam berniukui filmas pasiūlo ištisą hiperbolizuotai perspaustą kančios kelionę. Kartais atrodo, kad atviras pasaulis yra viena didelė koncentracijos stovykla. Tiesa, Joskai nuolat sekasi ištrūkti gyvam ir toliau patirti naujas kančia, tarsi neštų savo kančios kryžių.

 

Nors filmas turi M. Haneke „Baltas kaspinas‘ (2009) raiškos būdų, juodai baltas filmas ir smurtines situacijas, „Dažytas paukštis“ maždaug nuo vidurio algoritmiškai tampa nuspėjimas, šiek tiek varginantis, nes žiūrovas yra paliktas gauti kankinimų porciją po porcijos. Įdomus dalykas, kad pasirinkta realistinė raiška, tačiau pats filmas sąlyginai metaforizuotas, jo užduotis nėra atskleisti neįtikėtiną Joskos gyvenimą, bet veikiau karo baisumų ištisą paletę, įvairias žiaurumo formas, pradedant nuo prietaringų tamsių ūkininkų ir alkoholikų, baigiant rusų ir vokiečių esesininkų.

 

Vienas vaikelis, žinoma, visų šių siaubų nebūtų ištvėręs, tad filmo siužetui nuolat tenka neįtikėtinomis sąlygomis tausoti savo pagrindinį personažą, išsukinėti jį iš sudėtingiausių situacijų. Filmas stebina koncentruoto žiaurumo gausa, kuri vietomis atrodo nebenatūrali, tačiau filmas estetiškai pavykęs, veikia emocijas, o kai kurios scenos tiesiog vertos atskirų novelės formato pasakojimų, pvz., kaip pavyduolis grįžta su katinu maiše ir paleidęs prie vakarienės stalo stebi savo žmoną, šalimais esantį meilužį ir besidulkinančius gyvūnus. Tai taip intensyviai paveiku, kad verta psichologinius niuansus aptarti atskirai. Filme rasite ir nemažai tokių tradicinių, jau išnykusių ir istorijon nuėjusių dalykų, kurie irgi stebina, pvz., kaip liaudiškai gydomi ligoniai: įkasami į žemę, ant pilvo dedami žalčiai, ausies skausmas išrūkomas pripumpuojant dūmų. Aišku, po viso filmo lieka didelis slogutis, todėl atsakingai pasirinkite seanso laiką ir nusiteikite.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Kaip kolektyvinė lietuvių sąmonė pasiduoda karo egrero manipuliacijai? KARO NEBUS! Išjunkite TV žinias apie karą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kartais nedrąsu daryti tokius įrašus, kaip darysiu dabar. Lietuvoje, kur galioja tik viena tiesa, transliuojama populiariaisiais žinių kanalais, mąstyti kitaip yra gėdinga. Žmonės, pasigavę karingą sistemos inerciją, tau priklijuos gėdingas vatniko etiketes, nes šalyje, kurioje sakoma, kad vietos yra visiems, būtent kitaip mąstantiems jos būtent ir nėra. Šį įrašą darau paskatintas perskaitytų knygų Michael Talbot „Holograminė visata“ bei Dr. Joe Dispenza „Jūs esate placebas“ – pripažintų pasaulyje mokslininkų, ne šiaip kokių konspiracinių teorijų skleidėjų. Jų suformuotos idėjos kaip koks tinklelis-filtras tinka analizuoti ir suvokti tai, kas dabar daroma masiškai Lietuvoje.

 

Pastaruoju metu susierzinu įsijungęs žinias. Visos naujienos yra nukreiptos karo kultūrai gausinti, nesaugumui kurti, bauginti ir taip valdyti mases. Mums sukuriama įtaigi iliuzija, jog ginkluotis yra būtina, kad krašto gynyba yra mirtinai svarbi, mums piešiami baugūs scenarijai, mes gąsdinami dar didesniais mokesčiais, o tai manipuliacijai pastiprinti šalia parodomi Ukrainos karo vaizdai, pažeriama statistika. Keista, nes turiu pažįstamų, kurių giminės gyvena Kijeve ir ten žmonių gyvenimas beveik nepakrikęs, visi toliau gyvena, eina į darbą, mokosi, vysto ekonomiką, o per žiniasklaidą tiek nekalbama apie karą, kiek dabar pas mus. Nesakau, kad karo nėra, sakau, kad jis nėra toks, kokį piešia mums mūsų žiniasklaida. Žinau, kad Lietuvoje yra ir daugiau žmonių, kurie turi ukrainietiškų kontaktų, pasikalba, mato pasaulį kiek kitokį.

 

Vienoje facebooko įraše pakomentavau praktiškai užpultą vieno žmogaus įrašą, kuriame jis pasisakė prieš bet kokį ginklavimąsi. Atsirado dešimtys, kurie pradėjo jį smerkti, rašydami, kad mes ne už karą, mes už taiką, tačiau gynybą finansuoti reikia, kad reikia šelpti Ukrainą karine įranga, rinkti lėšas. Bet tai ir yra prisidėjimas prie karo! Kvantinė fizika, kurios mokslo atšakos nenori įsileisti švietimas, jau seniai teigė, kad Visata yra tokia: kaip į ją šauksi, taip ji atsilieps, t. y. jeigu artikuliuosi karinę gynybos grėsmę, būsi užpultas, laimingi žmonės pritraukia laimingus žmones, bijantysis patirs situaciją, kur teks tą baimę patirti ir t. t. Ir taip veikia pasaulis, per manifestacijos galią. Bet yra dar ir žmonijos kolektyvinė sąmonė, kuri pritraukia karą ir sukuria tas situacijas, kurias mato per žinias, kasdien nuo ryto iki vakaro girdi eskaluojamas grėsmes ir tuo gyvena, nė nesuvokdami, kad politikai jais naudojasi savo populizmui skleisti. Pavyzdžiui, krašto gynybos ministras ar toji pati Aušrinė Armonaitė, kuri sako, jog žmonės turėtų investuoti savo santaupas į tanką. Žmonių mintys ir viltys, įsivaizdavimai sukuria analogiškas situacijas, juk tai sena tiesa, kuri išstumta iš viešosios erdvės kaip kenksminga valdžios organams.

 

Dar baisiau, kad didžioji pilkoji masė yra lyg ir išsilavinę žmonės, tikintys mokslu ir pažangumu, tačiau kai kalba pakrypsta apie kritišką požiūrį apie plėtojamą karo kultūrą ir manipuliacijas, šie žmonės pasiunta, dingsta visas intelektualumas, jie svaidosi neregėtais epitetais, jie dirginasi, pyksta, vadina visus vatnikais, nes yra iš esmės paveikti nenutrūkstamo žiniasklaidos skatinamo heitinimo kanalo, dirbtinai kitų sukonstruotos tikrovės modeliu, todėl jie nepripažįsta jokių tiesos pustonių, nieko nenori girdėti apie pacifizmą, apie tai, kad žmogus turėtų „laisvoje“ šalyje rinktis laikyti ginklą rankoje, ar atsisakyti prisidėti prie tariamos gynybos. Ko verta laisvos šalies laisvė, jeigu tos laisvės iš esmės nėra, ji labai sąlygina, kaip kažkada pasakyta Prezidento frazė „gerovės valstybė visiems!“ Kad ne visiems, tik lojaliems karinei dabarties kultūrai, kurie laižo subines ir lyg šunyčiai pritaria nuo tribūnos nuleistai tiesai.

 

Manau, Lietuvoje dar nėra kritinės masės, kuri kritiškai žvelgtų į karo kurstymo politiką. Didžioji dalis vis dar mąsto itin primityviomis žemiškomis kategorijomis, linksniuodami Rusijos ir Putino vardai, paskęstama detalėse, politiniuose manevruose, tačiau nesugebama pakilti ir pamatyti žaidimo aikštelės iš viršaus. Visas šis cirkas, kuris vyksta mūsų energijos sąskaita, vyksta tik tam, kad mus toliau klaidintų. Ne paslaptis, kad tam tikros jėgos Lietuvoje nori karo, tos jėgos turi prieigos prie nacionalinių žinių ir didžiausių internetinių žinių portalų, užtenka paanalizuoti, kur veda paryškintu ir pirmu numeriu sudėtų straipsnių antraštės, kas jas vienija, kaip veikia skaitytojus, kaip juos atitolina nuo kritinio mąstymo, o ką jau kalbėti apie dvasinius dalykus, kurie tiesiog karo eskaluojamoje viešojoje erdvėje neturi jokios reikšmės, jie sąmoningai eliminuoti.

 

Mūsų intencijos ir mintys kolektyvinėje sąmonėje irgi turi jėgos. Aš tikiu, kad tokių bundančių žmonių, kurie jaučia ir suvokia, jog tikrovė truputį primena filmą „Matrica“, ji yra nupiešiama kitų, todėl didžiausia tikrovė gali būti tik aplink mums pačius, mūsų gyvenime, mūsų savijautoje, ketinime kurti kitokią tiesą, asmeniniame patyrime, o ne imituojant ir perteikiant tais pačiais verbaliniais sakiniais iš forumų kaip savo tikrovę, mes artikuliuojame ne savo patirtis, ne savo tikrovės vaizdinius ir dar baisiau – tikime, kad jie kur kas svarbesni, nei tai, ką mes patys galvojame ir kuriame. Patikėkite, tai ne jūsų tiesa, jūsų tiesa esate jūs patys, todėl nesileiskite mulkinami nei gražių politikų kalbų, kurie bando emociškai kišti į akis karo vaizdus, graudinti ukrainiečių likimais ir todėl jūs atiduodate jiems savo balsą ir energiją, mintis, veikiau išjunkite žinias, įsijunkite kultūrinę laidą, klausykitės muzikos, kuri įkvepia, ir atsijunkite nuo karinio egregoro tinklo, nepalaikykite jų. Išgyvenome karantiną, nieko nenutiko, išgyvensime ir tai sąmoningai darydami malonius dalykus, o tos srutos ims ir nutekės pro šalį, kaip nutekėjo daugelis negatyvių dalykų. Švari galva ir švarios mintys veda prie kitokios tikrovės versijos. Mes mokomi nematyti taikos, tik grėsmę, o dabar apsimeskime, kad nematome pavojaus ir jis nebeturės galios. Visata veikia šitokiu principu.

 

Jūsų Maištinga Siela