Šeštadienis! Miegas iki
pietų, kava, lėti ritualai, tempimo ir jogos pratimai, vonia, skutimasis ir
kulnų grandymas. Jazminai jau po langais beveik nužydėjo ir idealus oras, kai
nėra tvankumos ir karščio – ar gali būti kas idealiau, nei idealios lietuviškos
vasaros? Taip, dar puiki jausminga muzika bei kultūriniai leidiniai, „apsirengę“
vasariškai, kurie visą savaitę ant sofutės pralaukė, kol bus laisvo laiko juos
pavartyti ir paskaitinėti.
Nepaliauju galvoti apie
savo gyvenimo kokybės gerinimą ir dėjimą tam pastangų, atsisakant sunkio ir
liūdesio, kuris dažnai man labai būdingas. Vedžiau kurį laiką čia viešą
pozityvumo dienoraštį ir jis tikrai retkarčiais veikdavo, matyt, reikėtų visgi
prie jo kaip nors sugrįžti, labiau koncentruotis į sąmoningą veiksmą. Tai nuskausmina,
kitaip sakant, nuima egzistencinį skausmą ir jos dar sudėtingesnę daugybos
lentelę kaip koks ibuprofenas.
Būna, kada režisieriai atsisako
sunkaus draminio tono kalbėti ypač aktualiomis ir skausmingomis socialinėmis
temomis, todėl vieni randa būda iš skaudulių parodijuodami pasišaipyti, o dar
kiti, kaip režisierius Julio Torres, modifikuoja tikrovę ir kuria
fantasmagorišką pasakų ir psichodelinių spalvų pritirštintą pasakojimą apie
jauną imigrantą iš Lotynų Amerikos (Salvadoro) į JAV filme „Bėdų sukėlėjas“
(angl. Problemista) (2023). Įdomu tai, kad pats režisierius yra
ir pagrindinio vaidmens atlikėjas, pastarasis iš tikrųjų yra kilęs iš Salvadoro
ir nuėjęs nelengvą kelią Amerikoje, kol gavo pripažinimą kino industrijoje,
todėl iš dalies savo ir artimųjų patirtis perteikia komedijoje, nes, kaip
žinia, JAV visuomenei Lotynų Amerikos imigrantai neretai yra tie, kurie sukelia
problemas.
Priešingai nei filmo
pavadinimas, atrodo, kad pagrindinis veikėjas Alejandro kaip tik padeda
amerikiečiams spręsti jų problemas. Vedinas keistos svajonės tapti žaislų
dizaineriu, jis pirmiausia susiduria su sudėtingais darbais, pradedant nuo
ateičiai sušaldytų amerikiečių kompanijos prižiūrėtojo iki valytojo-prostituto.
Visgi Alejandrui pasiseka, nes jis iš dalies įsidarbina menininkės Elizabetos
padėjėju, kurią suvaidina puikioji Tilda Swinton. Visgi Elizabeta yra šaržuotas
personažas, kaip ir visi šiame filme, bet pasižymi itin erzinančiomis,
nebrandžiomis ir manipuliatyviomis savybėmis, kurios tampa vienu pagrindiniu
šio filmo komedijos elementu.
Nors Alejandro problemos
sudėtingos ir jo laikas senka iki deportacijos, jis visomis išgalėmis kaip
pasakų riteris stengiasi nugalėti hidrą ir įsitvirtinti šiurkščiame ir
neteisingame pasaulyje. Nekalbėsiu daug apie siužetą, jis pakankamai
suprantamas, jeigu nutrinsime tą grimą ir pasakojimo fantastines formas. Visgi būtent
dėl šių akcentų, formų ir pasakojimo būdų filmas ir yra įdomus, tai savitas
humoras, savitas protestas, gyvenimo filosofija, primenanti dokichotizmą. Jeigu
reiktų rasti analogiškų raiškos prasme filmų, pirmiausia į galvą šauna
amerikiečių režisierius Spike Jonze, sukūręs tokius beprotiško stiliaus filmus
kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“ (1999), „Ji“ (2013), „Adaptacija“ (2002). Taip pat
Richard Ayoade „Aš – Oliveris Teitas“
(2010) bei Michel Gondry darbai „Gėlėti sapnai“ (2013), „Jausmų galia“ (2004), „Miego
mokslas“ (2006). Jeigu šie filmai ką nors Jums sako, drįsčiau parekomenduoti ir
„Bėdų sukėlėją“, nes tam tikrų viražų režisierius pasitelkia, pavyzdžiui, absurdo
fantaziją, juodąjį humorą, paradoksaliai dekonstruojančią tikrovę,
išryškinančią karnavališką veikėjo grūmimąsi su absurdišku pasauliu.
Bandau suskaičiuoti, kiek
esu matęs filmų su aktore Emily Blunt ir kiek su Ryan Gosling. Nepavyksta,
tačiau pamatau vieną kitą naują reklamą ir filmą savaime rezervuoju, nesvarbu,
apie ką jis, ir nesvarbu, kokios kokybės. Todėl natūralu, kad turėjau pažiūrėti
ir jųdviejų bendrą darbą filme „Kaskadininkas“ (angl. The Fall Guy)
(2024), kuriame ši Holivudo kino veteranų pora susitiko šmaikščiame ir
juokingame filme apie kaskadininkų užkulisius.
Išties iš filmo tikėjausi
didelio juoko, pamiršti laiką, tačiau šiek tiek norėjosi ir prisnūsti, ypač pabaigoje,
kai „užlenktas“ scenarijus tapo 90-ųjų veiksmo filmų sugestikuliuotas:
nevykėliai veikėjai blogiukai bėga sraigtasparniu, tačiau per kvaili, kad
pabėgtų, todėl susinaikina savo pačių ginklais. Nieko naujo nuo „Vienas namuose“
serijų, tačiau visgi tikėjau kokio nors detektyvinio įdomesnio užsukto
scenarijaus, kuriame paaiškėtų kokie nors netikėti veikėjų poelgiai, ketinimai,
tačiau nieko panašaus neįvyko. Ryano Goslingo veikėjas Koltas bando į filmavimo
aikštelę sugrąžinti tikrąją filmo žvaigždę Tomą Ryderį (aktorius Aaron
Taylor-Johnson) ir tuo pat metu pataisyti atsinaujinusius santykius su filmo
režisiere Džudi. Žodžiu, filmas „varo“ dviem frontais. Kaskadininkas atseit
išmoktus filmavimo aikštelėje triukus ir puikią fizinę parengtį pritaiko
beieškodamas aktoriaus, lupdamas kitų blogiukų kailius.
Nepamenu, kiek kartų Koltui
teko griūti, trenktis ir muštis, bet tai nutiko tiek daug sykių, kad pamiršau
skaičiuoti, tad galiu tik įsivaizduoti, kaip pačiam Ryanui Goslingui teko
kristi, ristis, nors, filmo pabaigoje sužinome, jog jis taip pat turėjo
kaskadininkų dublerių, nors ir pats vaidino kaskadininką. Nežinau, ar yra kokie
neformalūs kaskadininkų apdovanojimai, filmas bando atkreipti dėmesį į šią
nepaprastai ekstremalią profesiją, tačiau nerimtomis formomis. Atseit, kad kaip
Koltas, esi kietas iš prigimties ir kaskadininko profesija yra žaismingai smagi
profesija, net seksualus reikalas, mat tada gali „pakabinti“ režisierę ir
pakeisti savo gyvenimą (depresijos momentai po traumos nutylimi, nes komedijai
jie neįdomūs). Tačiau filmas ne apie tą juodą kaskadininkų gyvenimą, kada atsiduri
jei ne karste, tai bent invalido vežimėlyje – ne tas žanras. „Kaskadininkas“
mus linksmina senais holivudiniais triukais iš praėjusio tūkstantmečio pabaigos
ir nors yra dinamiškų ir sudėtingų scenų, tačiau jos kompiuterinės grafikos
amžiuje nenustebins. Labiausiai pribloškia, kad filmas turi stabiliai gerą
finansavimą, yra prabangus, bet scenarijus per lėkštas ir primityvus, o
veikėjai neįdomūs, primenantys komiksus su pritaikyta hiperbolizuotai šarminga
asmenybės programa. Filmas lengvai pramogai ir yra ne pats prasčiausias
pasirinkimas.
2023 metų rudens „Scanoramos“
programoje buvo rodytas kino kritikų pripažintas filmas „Mokytojų kambarys“
(vok. Das Lehrerzimmer) (2023). Pastarasis daugeliui žiūrovų palieka
nevienareikšmiškas emocijas ir pamintijimus apie tai, kokia sudėtinga visgi yra
mokykla kaip institucija, kokia pažeidžiama ir kiek joje dažnai slepiasi įtampos
ne tik tarp pačių mokinių, bet ir tarp mokytojų.
Istorija pasakoja apie
naujojoje mokykloje pradėjusią dirbti mokytoją Karlą. Ji – pradinių klasių
mokytoja, kuri stengiasi atliepti mokinių poreikius, elgtis etiškai ir
adekvačiai, bet svarbiausia – sąžiningai, nes yra įsitikinusi, kad sąžiningumas
yra viso gyvenimo pagrindas, todėl ji gana griežtai reaguoja į savo
nusirašinėjančius mokinius, verčia juos prisiimti atsakomybę ir jausti kaltę. Bet
mokykla nėra vien tik pamoka, joje atsiveria visos bendruomenės vaizdinys, o
Karlos mokykloje nuolat pažeidžiamas sąžiningumas, tą Karla pastebi ir mokytojų
kambaryje, matydama, kaip kolegos nesusimoka už kavą, kaip iš bendrai sumokėtų
pinigų kai kas įsimeta sau į kišenę ir nejaučia nei gėdos, nei sąžinės
graužaties. Pagausėjus vagystės atvejams Karla nusprendžia mokytojų kambary
palikti piniginę ir slapta įjungtą kompiuterio kamerą (čia ji nusižengia
bendruomenės taisyklėms ir už tai teks skaudžiai sumokėti), bet ji prigauna
vagį ir reaguodama impulsyviai netrukus paviešina.
Iš esmės medžiaga šiek
tiek primena Kazio Binkio pjesę „Atžalynas“: mokykloje įvyksta vagystė, kai kas
pašalintas, o kai kas nepelnytai kenčia. Visgi filme ši problema paplėtota
įvairiau ir įdomiau, nes Karla, pasielgusi teisingai, galiausiai įtraukia visą
bendruomenę į susikiršinimą ir susiskaldymą, kuriame pažeidžiama tampa ne tik
Karla, bet ir vienas iš mokinių vardu Oskaras. Oskaro ir jo šeimos orumas
sumenkinami viešai, o viešai aptariamos problemos ir smerkimas yra didžiulė
trauma ir stresas kiekvienam socialiai pažeistam individui. Oskaras bando iš
Karlos išsipirkti jos viešą atsiprašymą, atiduodamas visas savo santaupas, bet
Karla principingai laikosi savų vertybių ir bando paaiškinti vaikui, kad kalba
eina ne apie atsiprašymą, o apie teisingo pasaulio atstatymą. Visai kaip
simboliškai Oskarui paskolintas Rubiko kubas, kurį sustatyti kaip pasaulio
tvarką Oskarui pavyksta tik filmo pabaigoje. Iš tikrųjų ši atrodytų gana
vaikiška vagystės situacija sprendžiama taip, kaip įprasta ne tik mokyklos
bendruomenėje, bet labiau plačiojoje visuomenėje: didžiuliai skandalai,
aptarinėjimai, žiniasklaidos užaštrinimas. Mokykla kaip visuomenės veidrodis,
viskas tas pats, nors ir bandoma vaikus ir pedagogus įstatymiškai apsaugoti,
slepiant duomenis, stengiantis nenaudoti jokios prievartos ir spaudimo, tačiau
gyvenime būna tokių situacijų, kad norint atstatyti gyvenimą tenka pasielgti
nestandartiškai.
Filmas lieka tarsi be pabaigos.
Atsakymai nepateikiami ir Oskaras lyg karalius išnešamas iš mokyklos. Ar tai
Karlos pralaimėjimas? Ar tai savitas Oskaro naujas brandos lūžis, nauja orumo
gynimo(si) patirtis? Filmas atveria tam tikrus suaugusiųjų ir vaikų elgsenos
modelius ir jie gana panašūs, nes vaikai imituoja suaugusiųjų sąžiningumo ir
melo modelius, tačiau labiausiai filme mane stebino pedagogiška Karlos
laikysena, nes... Ar kartais gindama nekaltojo Oskaro interesus ir suvokdama jo
pažeistą orumą pati nepamynė savo orumo ir savigarbos? Kaip dažnai pedagogai,
įtikėję misija visur elgtis teisingai ir ugdyti, nepalikti vaiko jokiomis
aplinkybėmis likimo valiai, pamiršta savo gyvenimą ir savigarbą? Kitą vertus,
filme vaizduojami Karlos kolegos priminė nebrandžių ir imitatyvių infantilių
pedagogų būrelį, kurie nieko pedagogiško savyje neturi, nebent išdidumo atstovėti
savo interesus. Kas yra geriau? Geri ketinimai, kurie pakenkia, ar nutylėjimai
ir apkalbos? Rekomenduočiau pasižiūrėti vyresniųjų klasių mokiniams, pedagogams,
o ypač supermamytėms (nors dabar, kaip suprantu, šis žodis turi neigiamą
konotaciją ir net žemina?).
Pirmoji mintis, kurią
norisi užrašyti pabaigus žiūrėti 12 frančizės „Amerikietiška siaubo
istorija: Subtilus“ (angl. American Horror Story: Delicate) yra tai,
jog serialui labai nesiseka ir jis išgyvena kūrybinę krizę. Ir iš dalies tai
visai nekalti serialo kūrėjai, jiems, atrodo, fantazijos idėjoms nestinga,
tačiau pernai prasidėjęs aktorių gildijos streikas dėl atlyginimų, į kurį
įsitraukė ryškiausios Holivudo žvaigždės, gerokai pakoregavo ne tik serialų,
bet ir filmų filmavimo reikalus, todėl „Subtilus“ arba „Delikatus“ sezonas tapo
išdraskytu, nes pirmosios 5 šio sezono serijos pasirodė 2023 metais, o likusios
4 buvo nufilmuotos vėliau ir parodytos 2024 metų kovo-gegužės mėnesiais, todėl
tokio visuminio šio sezono žemėlapį, žiūrėjusiems su beveik pusmečio pertrūkiu,
teko susidėlioti sezono emocinį foną iš atminties. Ir visgi tai rekordiškai
mažai turintis serijų sezonas, tiek dar turėjo „1984-ieji“, kuris buvo, mano
akimis, vienas prasčiausių.
Seriale beveik nebeliko senbuvių
aktorių iš pirmųjų sezonų. Viską atsveria Emmos Roberts sugrįžimas iš
motinystės atostogų, jai ir buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo. Tiesa, seriale
pasirodo pavieniai senbuviai, pavyzdžiui, Denis O‘Hara, tačiau labai mažose scenose,
atrodo, „dėl kvapo“. Kitą vertus, šiame sezone pasirodė viešosios nuomonės
formuotoja Kim Kardashian, kurios įsitraukimas iš pradžių buvo gan atvirai
kritikuojamas, bet žinokite, toli gražu Kim nebuvo medinė, o jos egzotiška
išvaizda ir pajauta vaidmeniui išties labai tiko – nustebsite patys, priešingai
nei kažkuriame sezone pakviesta Naomi Campbell, kuri vos vebleno tekstą. Šiaip
ar taip net pati Lady Gaga turi būti dėkinga AHS projektui, nes jis jai atvėrė
kelią į kiną. Taip pat seriale užtikrintai atrodo ir supermodelis, o nuo šiol
jau ir ne vieną vaidmenį sukūrusi Cara Delevingne. Švysteli ir visiškai nauji
projekto veidai: Annabelle Dexter-Jones ir Matt Czuchry.
Šis sezonas ypatingas
tuo, jog Ryan Murphy ir Brad Falchuk pirmąkart rėmėsi net ne amerikietiškomis
tikromis ar folklorinėmis istorijomis, bet Danielle Valentine parašytu romanu „Delicate
Condition“. Pastarasis, kai buvo scenarijui pritaikytas, net nebuvo dar
išleistas, tai nutiko tik 2023, kuriant pirmuosius epizodus. Ar tai rodo, jog
autoriai jau galutinai išsikvėpė? Sunku pasakyti, nors R. Murphy teigė, jog turėtų
sugrįžti apjungtųjų sezonų „Prieglobstis“ (Coven) sezonas su „Apokalipse“. Žiūrėsime,
kaip čia dabar bus, nes kitas sezonas nusimato net ne šiemet, o 2025 metais.
Grįžtant prie „Subtilumo“,
noriu pasakyti, kad sezonas įsivažiuoja lėtai. Pirmieji epizodai atrodo
prislopinti ir nuobodoki. Pagrindinė veikėja – Ana Marija Alkot yra aktorė,
kuri trokšta su vyru susilaukti kūdikio, todėl ji kreipiasi į vaisingumo kliniką,
kad apvaisintų. Jau nuo pat pirmųjų apsilankymų klinikoje Ana ima matyti
keistus ženklus: keistai vilkinčios moterys išlenda iš kampo, juodvarnių
atsitrenkimai, nesusipratimai darbe. Ana yra karjeristė, ji trokšta „Oskaro“, o
jos vadybininkė jai padeda su visais darbais, bet netrukus po apvaisinimo Ana
ima jaustis vis prasčiau, o nuolat iškylančios haliucinacijos veda ne tik ją,
bet ir jos vyrą iš proto.
Aišku, jog kūdikis nėra normalus.
Ką Ana iš tikrųjų savyje nešioja, kol žiūrovas žiūri, sunku pasakyti, nes
scenos prifarširuotos siaubą keliančių simbolių, pavyzdžiui, vorai, jų tinklai,
vudu lėlės ir kt. O dar namuose atsiradusi slaugė-tvarkytoja tokia įtartina,
kad pamažu atrodo, jog Ana apskritai šiame visuomenėje yra svetimkūnis. Tiesą sakant,
Emmos Robers sukurta Ana visą sezoną erzino iki pat galo, nes blaškosi, yra
sutrikusi ir beveik nieko nesiima kaip normali protaujanti moteris. Amžinai nutįsęs
veidelis, koktus sutrikimas ir bandymas būti normalia atrodo neįdomus ir
varginantis. Kita vertus, sezone vyksta ir įdomių dalykų, pavyzdžiui, žiūrovui
pateikiama mistifikuota feminisčių kulto idėja, kurios, kaip jau įprasta
komikso lygio serialams ir filmams, „gelbsti pasaulį“. Tik kaip? Ogi žiaurumu,
kerštingumu ir negailestingumu, kitaip sakant, nukreipdamos savo vizionierišką
pyktį į vyrų giminę, sudievindamos vaikus ir nėštumus, tačiau tuo pat metu
kraugeriškai atlikdamos kraujo ir žudynių ritualus. Tokie eklektiški „pasaulio gelbėjimo“
motyvai manęs niekada neįtikina: tai ko verta gyvybė, jeigu ji čia pat ta pačia
ranka sunaikinama? Tiesiog trūksta logikos.
Ypač abejotinas
paskutinis sezono epizodas, kada nukrinta kaukės ir paaiškėja viskas, kaip yra
iš tikrųjų. Motinos žudo savo vaikus, vaikai savo tėvus, smaginamasi be
didesnio gailesčio ar humanizmo. Viskas nelogiška ir eklektiška, kad truputį
atrodo, jog paskutinis epizodas, kurio trukmė rekordiškai maža (vos 31
minutė!), nufilmuota paskubomis, pateikiant kuo daugiau netikėtų veikėjų
sprendimų (panašiai kaip „Sostų karuose“), tačiau tie sprendimai teatralizuoti,
keistoki ir paliekantys keistų klišių, susijusių su motinystės instinktų
siaubu. Sezonas išvis, priešingai nei „Niujorkas“, skirtas radikaliajam
feminizmo siaubui įprasminti. Moteris tampa mama be lytinio akto, pasiima
karjerą (pelno „Oskarą“) ir dar lieka viena. Visas savarankios ir šiuolaikinės
moters sąranga.
Taip, nors sezonas „sukaltas“
pagal knygą, visgi čia švysteli istorinių įvykių grandinėlės, pavyzdžiui, kaip
R. Polanskis septinto dešimtmečio pabaigoje filmuoja „Rozmari kudikį“. Ten
pasirodo nesenstančios kraugerės vaidilutės, kurios atlieka, kaip jos teigia,
savo misiją. Man patinka, kaip serialo kūrėjai randa sąsajų su kultūriniais
kontekstais ir perteikia bendrojoje istorijoje, visgi sezonas man pasirodė
labai vidutiniškas. Trūksta didesnio mindfucko ir meilės bei dvasios,
kokią galėjome jausti pirmuosiuose AHS sezonuose. Viskas atrodo šiek tiek
paskubomis, šaltai ir abejingai.
Po šiemet pamatyto įspūdingo
muzikinio konteksto filmo „Tar“, vyliausi, kad pamatysiu dar vieną puikų filmą „Maestro“
(angl. Maestro) (2023), kurį režisavo Bradley Cooper, o pastarasis dar
ir atliko pagrindinį vaidmenį. Aktorius ir režisierius jau turi patirties su
muzikinio turinio filmais, jo filmas „Taip gimė žvaigždė“ su garsiąja Lady Gaga
tapo fenomenu. Tikriausiai nebe reikalo, kadangi Bradley Cooperis kelia aukštus
reikalavimus savo kuriamam filmui ir tas tikrai pasimato per pirmąsias 10
minučių, žiūrint „Maestro“.
Istorija biografinė. B.
Cooperis gerai išsistudijavo legendinio amerikiečių pianisto, dirigento ir
kompozitoriaus Leonard Bernstein (1918-1990) ir jo žmonos Felicijos gyvenimą. Žiūrėdamas
šį filmą, kaip ir daugelį amerikiečių biografinių vaidybinių apie menininkus,
vis nepaliauju galvoti, kad neduok tu, Dieve, gimti menininku. Gyvenimas tada
toks komplikuotas ir sudėtingas, kad baisu ne tik dėl pačių menininkų, bet ir
šalia esančių žmonių. O jeigu dar turi šeimą? Tada viskas. Tą patį pagalvojau
žiūrėdamas į Leonardo ir Felicijos santykius, kurie iš vienos pusės vaizduojami
kaip miuzikle, dinamiškai perteikiant momentines scenas su muzikos takeliais,
romantizuojant ir idealizuojant jųdviejų santykius. Pasirinkti skirtingi filmo
dešimtmečių dekadų tonai. Draugystės pradžia septintame dešimtmetyje perteikta
daugmaž to laikmečio kino spalvomis ir sugestija, vėliau einama į spalvotą
versiją, hipių laikus ir, aišku, jau dramatiškėjant veikėjų santykiams
pasiekiame ir 9 dešimtmetį... Šiaip tas epochų kaleidoskopas pasitvirtino, nors
ir nėra kokia nors kino naujovė.
Nors filmas turėjo būti
apie Bernsteino muziką, tiesa, jos ir yra, o tos ilgos dirigavimo scenos varo
iš proto savo intensyvumu, nes lauki, kol pagrindinis veikėjas pakris dėl
įtampos sukelto kokio nors insulto, bet taip, ačiū Dievui, nenutinka. Cooperis,
remdamasis išlikusiais dokumentiniais ir koncertų įrašais atkuria tam tikras
Leonardo meninio pasaulio dalis, tačiau didžiausias prasminis krūvis visgi
tenka sudėtingam Leonardo šeiminiam gyvenimui. Leonardas biseksualus, galbūt
net labiau gėjus, nes labai jau tuos vyrus myli, kad net akys man ant kaktos
iššoko, kaip jis drąsiai tuo metu, kai homoseksualumas buvo laikomas
kriminaliniu, leidžia sau bučiuoti ir grabalioti viešai partnerius, meilužius. Dar
labiau stebino žmonos tolerancija, kuri pamažu perauga į kartėlį, o labiausiai
stebino vyresnėlės dukters aklumas (tu ką, nematai, kaip tėvas namuose
apgyvendinęs savo meilužį?). Sudėtinga tautinė žydiška ir seksualinė menininko
tapatybė nulėmė jo išskirtinumą, tačiau ir uždėjo gyvenimo sunkumus,
išbandymus, kurie filme atrodo pernelyg gal lengvi, suromantizuoti,
dekoratyviniai, kad atrodo, jog veikėjų gyvenimas truputį butaforinis,
persaldintas, o tikrovėje būta kur kas aštresnių dramų.
Filmas man patiko, jo
karnavalinė struktūra įtraukia kaip į kokį pusiau miuziklą, kuriame išryškinama
sudėtingi menininko pasirinkimai ir gyvenimas. Filmas apgalvotas detalėmis,
tarsi subalansuotas tarp pramogos ir prasmingo turinio, bet visgi juntama, jog
išskleista teatralizuota asmenybės perspektyva, todėl didelio gyvumo ar
tikroviškumo nesitikėkite, nes filmas palaiko ir pramoginį toną. Nepaisant
visko, tai pavykęs filmas, kuriame pasirodo ir mano pamėgtas Matt Bomer bei
puikioji Carey Mulligan.
