Filmas: "Medusa Deluxe" / "Medusa Deluxe"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tiesą sakant, net nežinojau, ko tiksliai tikėtis iš amerikiečių režisieriaus Thomas Hardiman debiutinio filmo „Medusa Deluxe“ (angl. Medusa Deluxe) (2022), kurį pernai rodė Kino pavasaris. Iškart užbėgu – ne visiems šis filmas tiko, tačiau buvo ir tokių, kurie labai gyrė viso filmo sumanymą. Iš tikrųjų maniau, kad tai bus kokia nors drag queen lėkšta istorija, kurioje konkuruos vyrai, persirengę karalienėmis dėl kokio nors grožio konkurso titulo, kitaip sakant, Sandra Bullock „Mis slaptoji agentė“ alternatyva ar kažkas panašaus, tačiau filmas gerokai įtraukė ir pranoko mano lūkesčius.

 

Istorija visgi vyksta grožio konkurso užkulisiuose. Tiksliau jau po konkurso, kai laimėtojas plaukų stilistas buvo rastas persirengimo kambarėlyje su nurėžtu skalpu. Visa šioji istorija sukasi valandai praėjus po šios kraupios žinios, kai slenkanti kamara pasakoja iš kabinos į kabiną pokalbių nuotrupas tarp modelių, konkurso organizatorių ir kirpėjų-stilisčių. Primena Alejandro G. Iñárritu filmo „Žmogus paukštis“ (2014) filmavimo manierą. Iš tikrųjų tai savotiška juodoji komedija, pašiepianti marginalizuoto grožio konkurso sureikšminusiųjų stereotipus. Šioje šiek tiek primenančioje noir stiliaus filme pilna daugybę prasilenkiančių savitų charizmatiškų asmenybių, kai kurios jos primena tam tikras karikatūras, kartais pernelyg perspaustas ir pernelyg stereotipines, tačiau tai veikia, nes tai kartu lyg ir rimtas detektyvas su parodijos mišinius.

 

Režisieriui pavyko sukurti tamsų ir klaidų intrigų, pavydo ir tamsumos apgaubtą lėlių labirintą, kuriame įvairiomis spalvomis blyksteli šaržuoti veikėjai. Man labai patiko režisieriaus sukurta vieno kadro iliuzija, priminė vokiečių trilerį „Viktoriją“ (2015), nufilmuotą sudėtingu vienu ilgu kadru be pertrūkio. Bandau suprasti, kodėl nemažai daliai šis puikiai sukonstruotas mistinis detektyvas neįtiko, tačiau nerandu jokio paaiškinimo. Gal dėl to, kad filmas apie paprastą žmogžudystę be didesnės paslapties, kitaip sakant, mindfuck‘o, tačiau sukurta nepaprasta iliuzija ir paralelinės įdomios istorijos, kurios kaip mažos upės suteka į vieną pasakojimo tekstūrą. Mėgavausi tuo įtaigiai pavykusia atmosfera, gyvais ir žaižaruojančiais dialogais, intensyvumu ir teatrališkumu, kuris priešingai nei daugelyje filmų, šįkart suveikė efektingai ir papildė karnavalo juodąją pusę.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš čia kapitonas" / "Io capitano"

 

Sveiki,

 

Italų režisierius Matteo Garrone paprastai kas kelerius metus pristato vis po naują savo filmą. Kaskart vis kitokio žanro ir stiliaus. Naujausias jo darbas „Aš čia kapitonas“ (it. Io capitano) (2023) buvo pristatytas ir 2024 metų Kino pavasaryje, kuriame sulaukė nemažai gerų atsiliepimų. Esu matęs keletą jo darbų ir galiu pasakyti, kad labai sukrėtė jo filmas „Dogman“ (2018), todėl nemažai tikėjausi ir iš „Aš čia kapitonas“.

 

Istorija nufilmuota Senegale ir Maroke. Paprastai Garrone dirba su tėvynainiais italais, tačiau šįkart pasakoja istoriją iš Afrikos pabėgėlių, plūstančių į Italiją, perspektyvos. Panašiai kaip lenkų režisierė A. Holland savo naujausiame filme „Žalia siena“ (2023) apie Artimųjų Rytų pabėgėlius, plūstančius priverstinai iš Baltarusijos į Lenkiją, Lietuvą, Latviją. Tiesa, „Žalia siena“ man kur kas labiau patiko ir įtikino, nei dekoratyvinis „Aš čia kapitonas“.

 

Istorija pasakoja apie du penkiolikmečius, kurie tikėdamiesi šviesesnio rytojaus sumano iš Senegalo pabėgti per dykumą į Europą. Du pusbroliai ilgą laiką taupo pinigus ir galiausiai prisimelavę savo šeimoms pabėga, nepaisydami įspėjimų, kad daugelis žūva net nepasiekę Europos krantų. Iš tikrųjų du pusbroliai susiruošia į ilgą kelionės išbandymą, kuriame jie bus apgauti, sumušti, atskirti ir vėl likimo ir atkaklumo bei draugystės pastangų suvesti. Nepasakosiu visos istorijos gairių, ji labai primena „Odisėją“, tačiau turi nemažai aliuzijų į Senojo Testamento tekstus.

 

Pagrindinis veikėjas Seidu pasižymi išskirtinai teigiamomis savybėmis. Jis įkūnija beveik šventąjį (neskaitant fakto, kad melavo motinai ir ją paliko nežinioje), kuris apsiima ne tik gelbėti pusbrolį, bet ir Nojaus primenantį pabėgėlių laivą. Besąlygiškai atlapaširdis ir visur pasiryžęs pasiaukoti ir gelbėti – toks veikėjas man asmeniškai neįdomus, jis multiplikacinis, idėjinis ir kuriamas kaip didaktinis šabloninis pavyzdys. Aišku, pakeri neprofesionalo ir su kamera „nedraugavusio“ pagrindinio aktoriaus Seydou Sarr atsidavimas ir užsidegimas, bet visumoje tai melaginga istorija, priešingai nei anksčiau sukurtas šokiruojantis „Dogman“, kuris kėlė nuostabą ir paliko daug klausimų. „Aš čia kapitonas“ labiau skirtas šeiminiam žiūrėjimui, aiškiam ir elementariam vertybių vadovėliniam sustatymui, bet ne provokacijai. Paprastai masėms toks filmas labai patinka, nes jis užbaigtas, nekyla abejonių ir parodo mums, ko trūksta mūsų pačių gyvenime – ogi sumauto heroizmo, kuris leistų patikėti, kad dėl tokių žmonių kaip Seidu bus išgelbėtas pasaulis.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nes ji yra moteris" / "On the Basis of Sex"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tie, kurie nors kiek nusimano apie žmogaus teisių pažeidimus lyties diskriminacijos atžvilgiu ir kaip ilgai ir sudėtingai buvo eita prie šios lygybės visuomenėje teisiškai, manau, amerikiečių teisininkė Ruth Bader Ginsburg (1933-2020) turėtų būti gerai žinoma. Amerikoje ji tikra ikona, tačiau mums, lietuviams, dažnai ji nežinoma ir tolima, todėl nusprendžiau nors kiek susipažinti su jos gyvenimu pažiūrėjęs filmą „Nes ji yra moteris“ (angl. On the Basis of Sex) (2019).

 

Filmas mus nukelia į 1956 metus, kai jauna motina Ruth, paskatinta savo studijuojančio vyro Martino, įstoja į Harvardo universitetą, kuriame tuo metu išskirtinai mokėsi beveik vien vyrai ir moterų buvo tik keletą. Tiesą sakant, joms net nebuvo atskirų tualetų. Pagrindinė veikėja Ruth Ginsburg – neįtikėtinai sumani, iškalbi ir įžvalgi moteris netrukus diskriminuojančioje dėstytojų ir vyrų studentų aplinkoje tampa geriausia studente, tačiau į ją niekas rimtai nežiūri, nes ji yra moteris. Galiausiai Kolumbijos universitete užbaigusi studijas bando įsidarbinti advokate, tačiau jos nepriima, nes ji yra... moteris. Taigi žiūrovas regi, kaip perspektyvi ir sąžininga bei visuomenei reikalinga specialistė tyliai nugesinama ir atstumiama vyrų pasaulyje, kuriame moters vieta stereotipiškai apibrėžta pagal to laikmečio standartus: auginti vaikus, gaminti valgį, tenkinti vyrą ir būti dėkingai už tai, kad jai nereikia dirbti.

 

Galiausiai bėga metai, ateina Seksualinė revoliucija, karas Vietname ir Ginsburg pamažu permainų metu atsiveria visai kitos galimybės. Ji aptinka teisinę revoliuciją sukėlusią bylą, kada įstatymiškai diskriminuojamas vyras dėl to, kad yra vienišas ir slaugo savo sergančią mamą, todėl priešingai nei moteris, jis negali gauti išmokų. Ironiška, bet tai tiesa, visuomenėje ir teisėsaugoje į moterų diskriminacijos problemą buvo atsižvelgta tik tada, kai buvo laimėta moters advokatės byla dėl vyrų diskriminacijos, o ne moterų diskriminacijos. Filmas dailus ir labai nušlifuotas pagal Holivudo spalvas. Centre turime tipiškai vargstančią heroją, kuri iš esmės palūžusi, bet lemtingą minutę susikaupusi kaip koks supermenas išplėšia pergalę – tokius įpaminklintus filmus labai mėgsta masės ir nieko čia nepadarysi. Kita vertus, reikia žiūrėti šį filmą iš teisinių, socialinių, istorinių kontekstų perspektyvos ir numanyti, kad tikrovėje viskas buvo ne taip gražu ir herojiška. Jeigu ir verta žiūrėti, tai būtent dėl savišvietos, nes filme įdomiausia ne tiek pats Ginsburg sukurtas pompastiškas didvyrės fasadas, kuris ir nuspėjamas, ir holivudiškai šabloniškas, kiek XX amžiaus vidurio moteris teisinė toksiška įrėminimo padėtis ir kova dėl lygybės su vyrais. Filmas režisūrine prasme yra dekoratyvinis ir kaip reikiant salstelėjęs, bet man buvo naudingas ir įdomus.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tu man nieko neprimeni" / "Slow"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vienas geriausių pastarojo lietuvių kino juostų, bent jau iš kalbų ir atsiliepimų internete, buvo Marijos Kavtaradzės režisuota „Tu man nieko neprimeni“, kuris anglų kalba tarptautinėje arenoje pristatytas kur kas kuklesniu ir nuobodesniu pavadinimu „Slow“ (2023). Marija Kavtaradzė talentinga, savita ir labai reikalinga lietuviškai kukliai kino rinkai. Visų pirma man jos filmas „Išgyventi vasara“ (2018) buvo vienas geriausių mūsų vaidybinio kino pavyzdžių po, aišku, „Izaoko“, per pastaruosius 10-15 metų. Negana to, Kavtaradzė yra puiki scenarijų rašytoja, prisidėjo prie Andriaus Blaževičiaus filmų „Bėgikė“ (2021) ir „Šventasis“ (2016) – pastarasis filmas buvo slogus, tamsus ir, tiesą sakant, man neįdomus, tad labiau vertinu Kavtaradzės režisūrinį braižą.

 

Tiesą sakant, filmas pasakoja gan neįprastą ir, bent jau man, kine nematytą aseksualumo problematiką. Apskritai šiandien pasakoti įvairius seksualumo aspektus kaip problemos pagrindinę ašį yra gan populiaru. Neseniai mačiau čekų filmą „Poliamorija“ (2022), kuriame idealios poros santuoką sužlugdė poligaminiai eksperimentai. „Tu man nieko neprimeni“ priešingai – bando „suklijuoti“ skirtingų asmenų sąjungą į ilgalaikių santykių perspektyvą. Šokėja ir pedagogė Elena susipažįsta su aseksualiu gestų kalbos vertėju Dovydu. Dovydas nenori turėti sekso, o Elena, turėjusi gan palaidą gyvenimą, trokšta būti su Dovydu, bet jis jos seksualiai nepatenkina...

 

Žodžiu, atrodo, kad filmas apie „antrą galą“, tačiau šiais laikais, kai jau apibrėžiamos 72 lytinės tapatybės ir įvairūs seksualinio potraukio variantai ir viskas taip jautru bei sudėtinga, lyg ir bandoma išgryninti visai netipišką variantą. Vyras paprastai suvokiamas kaip tas, kuris inicijuoja seksualinius santykius, nes jam reikia nuolatinio pasitenkinimo, o moteris tik arba viliokė, arba ta, kuri gali susilaikyti, bet čia priešingai – Dovydas yra tas „stabdis“. Kavtaradzė bando analizuoti šių santykių plėtočių galimybes ilgalaikių santykių perspektyvoje, tačiau iš vienos pusės atrodo viskas nerimta. Nerimta, nes tikriausiai 30+ amžiaus žmonėms apskritai nėra būdingi ilgalaikiai įsipareigojimai, tačiau yra kur kas didesnių pastangų vienas kitą suprasti ir kaip nors priimti, deja, tik ne visada lego kaladėlės atitinka viena kita. Visgi kažkurioje filmo dalyje tampa pernelyg aišku, kad kaip ir čekų filme „Poliamorija“, kad šiai pernelyg skirtingai porai nieko gero neišeis, nes jiedu pernelyg skirtingi, kad dėtų labai didelių pastangų santykių kūrimui.

Kai kurie filmo aspektai pavykę, ypač veikėjų bendravimo dialogai, tokie žaismingi ir pritinka šnekamajai kalbai (didelis bravo aktoriams Gretai Grinevičiūtei ir Kęstučiui Cicėnui), tačiau kai kurios scenos infantilios, elgsena veikėjų nebrandi ir kvaila, tačiau iš dalies taip teisinga, nes pažįstu daug tokių prie vidutinio amžiaus artėjančių personų, kurie vis dar savaitgalį su draugais trankosi po miestą maukdami vyną iš kakliuko ir keikdami gyvenimą, ir toli gražu neprimena stereotipinių žmonių, pasiryžusių santuokoje gyventi iki mirties ir gausinti drąsią lietuvių tautą. Visgi filmas neprilygo „Išgyventi vasarą“, tačiau visgi tai neblogas pavyzdys, kaip galima kalbėti intymiomis temomis, pasitelkiant elementarią iliustratyvią kino kalbą – veikėjos Elenos emocijos išreiškiamos šokių intensyviomis repeticijomis, o Dovydo – ilgesinga Monikos Liu daina ir gestų judesiais.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Šios dienos daina: David Guetta & OneRepublic - I Don't Wanna Wait [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Geram atostogų keliui ir vasarai reikia gero vasaros šokių hito! Kas gali būti geriau už seną gerą prancūzą David Guetta, kuriam šįkart talkina amerikiečių grupė OneRepublic dainoje „I Don't Wanna Wait“? Pastaroji pasirodė šių metų balandžio 5 dieną ir jau per kelis mėnesius Prancūzijoje tapo auksiniu singlu, o Didžiojoje Britanijoje – sidabriniu. Estijoje pasiekė 4 poziciją, Latvijoje 14, o Lietuvoje kažkodėl nebuvo itin pastebėtas ir mėgstamas kūrinys, todėl užkopė viso labo į 53 vietą reitinge.

 

Pastaruoju metu David Guetta dirba su muzikos senesniąja medžiaga, dažniausiai skambėjusia mūsų vaikystėje prieš kelis dešimtmečius. Vieną po kitą „prikeldamas“ naujam skambesiui ir tekstui girdėtas melodijas Guetta savaip vėl populiarus. Gal ir ne visiems patinka tie perdirbiniai, bet šitas man skamba labai gerai šokių aikštelėje, kaip, beje, ir kiti naujesni Guetta darbai. Daina „I „Don‘t Wanna Wait“ ištakos – tai rumunų pop muzikos grupė „O-Zone“, kuri 2003 metais tiesiog nusiaubė viską Europoje savo populiariuoju gabalu „Dragostea Din Tei“. Pagal pastarosios melodiją ir sukurta nauja angliška versija. Pasigarsinkime!

 

David Guetta & OneRepublic - I Don't Wanna Wait

[žodžiai / lyrics]

 

Let's make tonight the weekend

I don't wanna wai-ait

I don't wanna wai-ait

I don't wanna wait

Got no reason not to celebra-ate

Baby, I just don't wanna wait

Swimmin' in the deep blue

Got me thinkin' 'bout you

I'm just tryin' to dive right in

Wanna spend tonight like

The last night of our lives

Chasin' all the love we can

And now, oh, I'm in a sea of lights

And all that I can see is you

And now I'm dyin' to feel alive

So baby, let's try somethin' new

Let's make tonight the weekend

I don't wanna wai-ait

I don't wanna wai-ait

I don't wanna wait

Got no reason not to celebra-ate

Baby, I just don't wanna wait

Tonight's the weekend

I don't wanna wai-ait

I don't wanna wai-ait

I don't wanna wait

Got no reason not to celebra-ate

Baby, I just don't wanna wait

I've been chasin' so long

Every right that feels wrong

Rather be with you instead

There's somethin' 'bout it right here

Got me seein' so clear

Rainbow-coloured skies ahead

And now, oh, I'm in a sea of lights

And all that I can see is you

And now I'm dyin' to feel alive

So baby, let's try somethin' new

Let's make tonight the weekend

I don't wanna wai-ait

I don't wanna wai-ait

I don't wanna wait

Got no reason not to celebra-ate

Baby, I just don't wanna wait

Tonight's the weekend

I don't wanna wai-ait

I don't wanna wai-ait

I don't wanna wait

Got no reason not to celebra-ate

Baby, I just don't wanna wait

Let's make tonight the weekend

I don't wanna wai-ait

I don't wanna wai-ait

I don't wanna wait

Got no reason not to celebra-ate

Baby, I just don't wanna wait

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 57: iškeliauju vasaros atostojų į Europą!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tai tikriausiai paskutinis arba priešpaskutinis šios liepos įrašas, nes jau sukrauti lagaminai, paruošti dokumentai, viskas apgalvota. Nors jau daug metų kas vasarą kur nors keliauju, bet vis tiek apima tas jaudulys, kad kelionėje pamatysiu ir atrasiu ką nors naujo, netikėto pasaulyje ir, aišku, savyje. Tai paneigia lyg ir prieš kelias dienas rašytą ilgą ir šiek tiek verkšlenantį tekstą apie gyvenimo nuobodumą, bet būna ir tokios būsenos, tad reikia priimti viską.

 

Ne veltui parinkau šį itin spalvotą ir originalų tapytą paveikslėlį, kuris simbolizuoja kelionę jūra į šviesą. Teks plaukti ir man kai kur. O kur? Kol kas tebūnie tai paslaptis, bet nekantrauju grįžęs pasidalyti kelionės trupiniais, nuotraukomis ir kelionės metu perskaitytomis knygomis, matytais filmais, atrasta nauja muzika, serialais, kurių visada įsidedu į kelionę, kad ilgas kelias neprailgtų. Esu gerai nusiteikęs, tad ir jums linkiu puikios likusios liepos!

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Tomas Kavaliauskas apie nesibaigiančią korupciją ir privatizuotą Lietuvą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Tačiau Gulbinų ežeras atitvertas, Palangos kopose dušinės „nusavintos“ ne ano amžiaus pabaigoje, bet šiam įsibėgėjus, taigi korupcinės schemos tebeveikia ir nepriklausomybei sutvirtėjus. Kažkas veltui „gavo“ prieš trisdešimt, kažkas veltui gauna ir po trisdešimties metų. {...} Nelygybės klausimas skaudžiai aštrus ne todėl, kad yra dvi Lietuvos, o todėl, kad tarp jų toks milžiniškas atotrūkis, atsiradęs ne vien dėl to, kad vieni nesugebėjo integruotis, kiti iš nevilties gėrė pilstuką, bet ir dėl to, kad treti, būdami politikoje, leido sau ir grupei draugų grobstyti mokesčius. Kai kas iki šiol sugeba „nemokamai“ piltis kurą degalinėse kelis kartus per dieną, net dalyvaudami Seimo ar savivaldybės posėdžiuose. Kai kas gali likti neatsakingas už tai, kad jo pavaldiniai sklypus mieste supirkinėja ne rinkos kainomis. Taigi šio to vis dar „gauna“. Tomas Kavaliauskas

 

Geriausias „Kultūros barų“ 2024 metų 6 numerio straipsnis priklauso Tomui Kavaliauskui „Išdavikai“, kuriame jis lygina Lietuvos ir Rusijos politinius, ekonominius ir kultūrinius bei iš esmės moralinius vystymosi etapus po 1990-ųjų. Kaip čia atsitiko, kad kitiems viskas galima nemokamai, o kiti visgi už centų skolą tampomi po antstolius? Nes ne elitas, o korupcija Lietuvoje vis dar egzistuoja, tad ir skandalai su čekiukais vis dar kelia mums aistras, nes puikiai suvokiame, kas vyksta ir kaip viskas vykdavo prieš 30 metų ar seniau. Straipsnyje yra ir kitų gerų niuansų, ypač apie Putino atėjimo į valdžią istorija, todėl verta paskaityti visą.

 

Maištinga Siela