„Tą žmonių meilę jausdavau grodamas
koncertuose – ir reakcijos, iš plojimų jauti. Ir kaip tai užveda! O paskui
nueini į grimerinę, atsisėdi ir nei rankų, nei kojų pajudinti nebegali,
instrumentų savo susipakuoti nepajėgi – lyg visas jėgas būtum palikęs ten, ant
scenos. Bet tikrai nesitikėjau, kad koncertų sumažėjus vis tiek būsiu toks pat
populiarus ir brangus žmonėms. Tiek reikalingas... Bet man tai – ne koks
pasididžiavimas, o greičiau priekaištas. „Na, kodėl aš tiek mažai daviau
žmonėms?“ – vis klausiu savęs.“Andrius Kulikauskas.
„Ateina dievas...“ Apie tą mažą lietuviškos dainos
šedevrą esu rašęs. Šiandien sužinojau, kas kompozitorius ir dainų atlikėjas
Andrius Kulikauskas išėjo iš gyvenimo. Esu ramus, nes mirti, kai jauti
dėkingumą žmonėms, kai nori jiems atiduoti viską, matyt, yra didelė gyvenimo
dovana, atsakantis į daugelį būties klausimų. Ilsėkis.
Sekmadienio gilus lapkričio vakaras. Orai tokie, kad
kai atsikeldavau, galvodavau, kad jau vakaras, nes rimtesnį darbelį tenka
dirbti dienos metu prie lempų. Dangus – stora manų košė ir saulės nė nematyti,
negana to, dar ir vėjas, ir lietus taip spaudžia, kad lapkritis iš tikrųjų
pasirodė visu savo gražumu.
Lapkričio 17 dieną taip pat poetės Salomėjos Neries
gimtadienis. Skorpionas.
Nors ne apie ją, o apie tą liūdesį, kuris dunda visą
savaitę krūtinėje. Net nežinau, kiek tai priklauso nuo to pilko ir tamsaus oro,
bet tikriausiai, kad nelabai, nes, jeigu tu laimingas, tai visi orai geri! Visgi
liūdesys yra toks dalykas, su kuriuo reikia atsargiai. Psichologai sako, kad
nieko tokio paliūdėti ir išliūdėti, bet mane tai veda į depresiją, nes liūdėti
truputį ir išliūdėti nemoku. Reikia tą liūdesį neignoruoti, neflirtuoti su juo,
bet apgauti. Negalima juo mėgautis ir įkristi į jo vibracijas, nes tai tiesus
kelias į aukos poziciją ir prie to, kad nieko nebesinori daryti, nes prasta
nuotaika, nėra energijos, nėra prasmės. Reikia vis tiek fokusuotis į šviesias
mintis ir veiklą, užsiimti kažkuo, kad kuo mažiau siurbčiotum to liūdesio, nes,
jeigu jam neduosime peno, jis pamažu atslūgs ir nepasireikš.
Visatos dėsniai labai paprasti, tai ką artikuliuojame
dažnai, tą ir didiname, taip ir jaučiamės Jeigu galvojame, kad esame nelaimingi,
tai nelaimingumas ir didėja, mūsų savijauta prastėja, todėl reikia dėti
pastangų PAČIAM ir nepasiduoti liūdesio demonams, kurie gali įtraukti į
savigailos ir saviplakos liūną. Svarbu ryžtingai apsispręsti, kad, nepaisant
visko, yra dėl ko džiaugtis ir tuos aspektus išgryninti, juos įvardyti ir apie
juos galvoti gerai ir didinti tą malonumą. Juk malonu tiesiog gyventi,
nepaisant visų lūkesčių, įsitikinimų, kurie gali pailsėti ant suoliuko;
nepaisant visko, juk malonu tiesiog būti, stengtis dėl savęs ir kitų, eiti ir
būti kitiems maloniam, nes tik šitoks šviesos kelias gali būti iš tokio
prislėgto lapkričio, o tas kelias ir žinojimas visada yra! Svarbu žinoti, kad
ir kas benutiks, viskas yra ir bus gerai su manimi, viskas yra ir bus su manimi
tik gerai, aš esu pasiruošęs čia ir dabar būti laimingas, nes tai yra mano
apsisprendimas.
Žinau, skamba kaip eilinis koučerio algoritminis
tekstas, bet tai veikia tik tada, kai nemąstai, o jauti!
Man regis, kad australų pop garsioji atlikėja Kylie
Minogue yra viena daugiausiai muzikoje dirbančių atlikėjų! Tikrai, kasmet
ji padaro tiek skirtingų įrašų ir dar su tokiais skirtingais atlikėjais, kad
net kelia nuostabą. Ji taip pat nesibodi įrašyti ir nusifilmuoti vaizdo klipų su
gana negarsiais ar menkai žinomais dainininkais, kurie tokiu būdu padeda dar
labiau išgarsėti. Ji taip pat išleido sėkmingo albumo „Tension“ antrą dalį ir
organizuoja didžiulį muzikinį turą po visą pasaulį, o geriausioji žinia ta, kad
ji neaplenks ir Lietuvos! Kaune ji žada koncertuoti 2025 metų birželį ir tai ne
pirmas sykis, kai ji aplankys Lietuvą.
Daina „Midnight Ride“ yra Pietų Afrikos country
muzikos atlikėjo, pasivadinusio Orwille Peck daina, įrašyta su Kylie
Minogue ir amerikiečių didžėjumi Diplo. Tikrasis Peck‘o vardas Daniel
Pitout gimė Pietų Afrikoje 1988 metais. Kaip atlikėjas jis iškilo, galima
sakyti, prieš pandemijos išvakares, 2019 metais išleidęs sėkmingą country
muzikos stiliaus albumą „Pony“. Šiuo metu atlikėjas yra išleidęs tris solo
albumus ir paskutiniame yra būtent šioji „Midnight Ride“. Pastaroji taip pat
įtraukta ir į Kylie Minogue „Tension II“ albumo galą, atlikėjai ne kartą
scenoje atliko šį kūrinį gyvai. Aišku „Tension II“ albume šioji daina
išsiskiria savo kiek senoviniu ritmu, nors kitaip ir negali būti, nes tai pop
muzikos ir country stiliaus dainos derinys, prisodrintas bulių rodeo ir vakarų
kaubojaus imitacinių motyvų. Pačiai Minogue taip pat nesvetimas country muzikos
stilius, nes 2018 metais ji buvo išleidusi „Golden“ albumą, kuris apeliavo į šį
muzikinį žanrą. Daina su pasišvilpavimais, žaviai senamadiška, bet ir normaliai
paklausoma. Britanijoje pasiekė 7 poziciją, o Naujojoje Zelandijoje 34. Pasiklausykite.
Kaskart išgirdęs Charli XCX kartu su Billie
Eilish atliekamą dainą „Guess“, pasakau sau, kad būtinai
brūkštelsiu į „Maištinga sielą“, nes tai viena mano įsimintiniausių pop dainų
šį rudenį. Britų atlikėja Charlotte Emma Aitchison gimė 1992 metais ir scenoje
pasivadino Charli XCX, tikriausiai lietuviams nemažai auditorijai puikiai
pažįstama iš įvairių hitų. Savo žymesnę muzikinę karjerą atlikėja pradėjo 2010
metais ir 2013 metais pristatė debiutinį savo albumą „True Romance“, kuris
sulaukė muzikos kritikų palaikymo, tačiau nebuvo itin labai populiarus, tačiau
atlikėja ilgą laiką nuolat plušo įrašų studijoje ieškodama ir kurdama vis naują
muziką ir jai tikrai pavyko ne kartą per 14 metų prasiveržti į klausomiausius
Britanijos topus, tačiau didžiausias lūžis prasidėjo su paskutiniaisiais
atlikėjos albumais, kurie buvo itin populiarūs.
Naujausias jos šeštasis solo albumas „brat“ tapo ypač
aptariamas muzikos kritikų ir netrukus užkopė į perkamiausius šalies topus,
tapo populiarus JAV. „Brat“ taip pat, įtariu, bus įtrauktas į pačius
populiariausius geriausių muzikos įrašų sąrašus (reikia palaukti gruodžio,
tačiau jau 7 Grammy nominacijos prognozuoja, jog Charli XCX išties prasibrovė).
Man asmeniškai „brat“ yra naujiena, labai modernus, šiuolaikiškas muzikos
labumas, o viena mėgstamiausių dainų yra būtent „Guess“ su Billie Eilish.
Numerį pirmą topų viršūnėse daina pasiekė tokiuose
šalyse kaip Latvija, Lietuva, Australija, JAV, Airija ir Naujoji Zelandija.
Singlas platininiu tapo Kanadoje ir Australijoje. Tiesa, reiktų pabrėžti, kad
kūrinys nėra visiškai autentiškas, nes jam buvo paskolintas 2005 metų grupės „Daft
Punk“ dainos „Technologic“ garso motyvas, kuris, mano galva, labai dainai
tinka. Galima, aišku, kaltinti, kad daina neturi nieko vokališkai stebuklingo,
o laikosi beveik ant ritmingo itin žemo pop žemę drebinančių garsų ir prislopinto
skiemenavimo, tačiau dainos užduotis ir nėra demonstruoti vokalą. Nepaisant to,
daina man pasirodė novatoriška, šiuolaikiška, tinkanti klubams.
Charli XCX fl. Bilie Eilish – Guess
[lyrics / žodžiai]
Hey, Billie, you there?
Uh-uh
You wanna guess the colour of my underwear
You wanna know what I got goin' on down
there
Is it pretty in pink or all see-through?
Is it showin' off my brand-new lower-back
tattoo?
You wanna put 'em in your mouth, pull 'em
all down south
You wanna turn this shit out, that's what
I'm talkin' about
Pu-pu-pu-put 'em in your mouth, pull 'em
all down south
You wanna turn this shit out, that's what
l'm talkin' about (Yeah)
Try it, bite it, lick it, spit it
Pull it to the side and get all up in it
Wear 'em, post 'em, might remix it
Send 'em to The Dare, yeah, I think he's
with it
Try it, bite it, lick it, spit it
Pull it to the side and get all up in it
Wear 'em, post 'em, might remix it
Eat it up for lunch, yeah, it's so
delicious
(Work it out)
Don't have to guess the color of your
underwear
Already know what you've got goin' on down
there
It's that lacy black pair with the little
bows
The ones I picked out for you in Tokyo
I saw them when you sat down, they were
peekin' out
I'm gonna tell you right now, they're all
I'm thinkin' about
Esu ganėtinai nustebęs, pažiūrėjęs vieną naujausių „Krudžai“
(2013) ir „Kaip prisijaukinti slibiną“ (2010) kūrėjo Chris Sanders naujausią
kino animacinį kino filmą visai šeimai „Laukinukė Roz“ (angl. The
Wilde Robot) (2024). Šiaip gan įtariai žiūriu į tuos animacinius
projektus, kuriuose vaizduojami robotai, inovatyvusis naujasis pasaulis, kuris,
mano supratimu, jaunąjį žiūrovą tik dar labiau įtraukia į nesibaigiantį
technologijų pasaulį ir padaro, sakyčiau, tam tikrą meškos paslaugą. Dejuojame,
kad nebegalime vaikų atjunkyti nuo išmaniųjų ir internetinio pasaulio, o iš
kitos pusės patys tą lyg ir skatiname suteikdami visas prieigas ir galimybes
bei kurdami filmus, kuriais paskatiname vaikų poreikius į priklausomybę. Tačiau
tokiais retais atvejais kaip, pavyzdžiui, filmas „Wall-E: Šiukšlių princo
istorija“, pasirodęs 2008 metais, iškart sukėlė revoliuciją, jog galima taip
esmiškai ir jautriai bei neskubančiai pasakoti apie technologijų pasaulį ir mus
pačius.
Visgi „Laukinukė Roz“ man turi nemažai sąsajų su „Wall-E:
Šiukšlių princo istorija“. Pagrindinė veikėja – robotė Roz, kuri atsidūrusi
laukinėje gamtoje bando grįžti į civilizuotą pasaulį ir tenkinti kitų
poreikius. Roz užprogramuota atlikti darbus ir misiją, o pramokusi žvėrių kalbą
netikėtai ji susidraugauja su lapinu, kuris per stebuklą nesuėdą mažojo
ančiuko, bet priešingai – netrukus su Roz ima jį auginti. Tam tikra prasme Roz
laukinėje gamtoje padaro revoliuciją ir suburia laukinis žvėris į taikos
komuną, saugo juos sunkią žiemą, globoja tarsi tikra motina savo ančiuką, kol
tampa akivaizdu, jog ji nebeatitinka robotės funkcionalumų, ji pernelyg gyva ir
jautri kitiems. Pasenusios ir primityvios programos degraduoja ir Roz tampa
nebepaklusni, ji nebenori grįžti į civilizaciją, jai rūpi kiti.
Būtent robotės Roz sužmoginimas apeliuoja į naujojo
super pasaulio viziją, t. y. net dirbtinio intelekto produktai galimai labai
supanašės su žmonėmis, atkartos jų psichologiją, jautrumą, bus altruistiški –
priešinga tai antiutopinei vizijai, kad dirbtinio intelekto robotai atsigręš
prieš savo kūrėjus žmones ir juos ims naikinti. Žinote, kuo man patiko šis
filmas? Nes labai jautrus, pasakoja apie žmogiškuosius faktorius, netgi
žvėreliai, jie irgi yra personifikuojami ir „įvilkti“ į civilizuoto pasaulio
koncepciją. Tarsi žiūrėtum kokį senovinį ir iki ašarų jaudinantį „Bembį“, bet
tas „Bembis“ šįkart robotas, su kuriuo, beje, netrukus žiūrovas labai
susitapatina, išgyvena Roz nesėkmes, jausmus, mato jos byrantį ir gendantį kūną
ir visiška eliminuotą ego, kas šiek tiek šokiruoja, nes visi gi pasaulyje
daugiau ar mažiau siekia sau naudos. Bet man kirba: ar robotai ir dirbtinio
intelekto sutvėrimai ir begali vieninteliai nebegalvoti apie save, o tik apie
kitus? Didelė atsvara filme yra gamtos pasaulis, kuris visiškai integruoja ir
pripažįsta robotą, nes ji nekelia grėsmės ir neturi ego, todėl gali vienyti
skirtingų prigimčių žvėris į bendruomenę. Aišku, sakyčiau, filmo esmingai
pademonstruoti vertybiniai niuansai, istorija moko empatijos, siužetiškai visgi
filmo pabaiga ganėtinai priminė Davido Camerono kino filmą „Įsikūnijimas“ –
gaisrai, sprogimai, gamtos pasaulis prieš civilizacijos pasaulį, draugystė
prieš paklusnumo visuomenę ir galiausiai laimi tai, kas turi laimėti tokio
žanro filme.
Kiaurus metus negalvoju apie Jurgą Ivanauskaitę,
kažkada padariusią man didelę įtaką. Bet šast – lapkričio 14 diena ir ji
ateina, grįžta. Vakar prieš užmiegant apie ją pagalvojau, nevalyvai, kažkaip...
ir paskaičiavau, o kada jos tas gimtadienis, kurio anksčiau nepraleisdavau
neprisiminęs. Ogi rytoj, t. y. jau šiandien! Vadinasi, tam tikri prisiminimai
iškyla net tada, kai išvis negalvoji, net pamiršti. Ar neįdomi toji mūsų
pasąmonė? Lapkritis. Skorpionai. Raudona spalva. Paskutinieji lapai. Dvasingumas.
Štai su kuo asocijuojasi lapkritis. Ir vis dar taip.
Šiemet Scanoramos festivalyje klasikinėje sekcijoje „Naujienos
iš šiaurės“ pristatoma trileris apie vyrų pasaulį „Medžiotojai baltame lauke“
(šved. Jakt) (2024). Pamačiau anonsą ir aprašą, ir man iškart
patiko. Tikėjausi įtempto ir tamsaus psichologinio trilerio, atskleidžiančio
žvėriškąsias vyro puses unikaliomis konkurencingomis sąlygomis, tačiau gavau
šiek tiek kitokį variantą.
Filmą režisuoti imasi švedų režisierė Sarah
Gyllenstierna ir kalba ji apie vyrų (ne)draugystės pasaulį. Tai nėra klasikinis
trileris. Veiksmas vyksta atokiame švediškame miškų vienkiemyje, kur
automobiliu atvyksta du draugužiai pas trečiąjį. Naujokas nori išmėginti
medžioklę, o labiau pažengę jo draugai lyg ir bando iš jo tyčiotis, „pakrikštyti“
susitepant krauju rankas. Vyrai vakare aristokratiškai geria vyną ir doroja
medžioklės mėsas, o iš ryto vėl leidžiasi šaudyti ančių ir elnių, kol vieną
dieną nė vienas nieko nenušauna. Galiausiai vyrams taip apsisuka smegenys, kad
jie pradeda žaisti savo pačių gyvybėmis ir nustato taisykles, kaip jie vienas
kitą medžios miške ir šaudys vienas į kitą tikromis kulkomis...
Pradėkime nuo to, kad filmas gerai pastatytas, tačiau
viskas abejotina arba neįtikinama iki galo. Vyrų režisieriai dažnai kaltinami,
kad moteris jie savo kine pernelyg dažnai vaizduoja kaip kokias seksualias viliokes
arba jau visiškas daugiavaikes matronas ir puodų verges. Režisierė pasuko
truputį irgi feministiniu ir klišiniu rakursu – veikėjai absoliučiai pusdebilai,
kuriems svarbu pakelti vienas prieš kitą savivertę, pasidemonstruoti, tapti
medžioklės karaliais ir pasipuikuoti – žodžiu, įrodyti savo vyriškumo
standartus, siejamus tradiciškai su brutalumu ir bebaimiškumu. Vyrai čionai staugia,
išgėrinėja ir elgiasi kaip kokiame Holivudo standartiniame filme apie
prisigėrusius sadistinius studentus, nejaučiančius pagarbos ir ribų. Galiausiai
vyrukai prisižaidžia ir pyškina vienas į kitą kulkas, bet ne šiaip sau, bet taip,
kad kitą dieną atsikėlę žaizdoti ir prakiurę, tiesiogine to žodžio prasme, jie
vis tiek nenutraukia savo beprotybės. Klausimas kyla tik vienas – kodėl? Čionai
prisiminiau „Bado žaidynes“, nes principas išgyvenimo labai paprastas – tai teikia
adrenalino ir pažadina gyvasties impulsą. Dažniausiai vidutinio amžiaus vyrai
visuomenėje prigesę, „įsisūdę“ į socialinius darbinius reikalus, mechaniškai
atlieka savo veiksmus, o laukinėje gamtoje atsiveria išgyvenimo instinktas ir
jis, nors ir žiaurus, tačiau leidžia pasireikšti panykusiems išgyvenimo prigimtiniams
instinktams. Kiek tai susieta su lytiškumu ir hormonais – nežinau.
Galiausiai filmas kažkuo lyg ir rimtas, bet kartu turintis
satyros poskonį. Pagrindinis veikėjas tikriausiai dėl prisiskintų nuodingų
žolelių patiria psichodelinius reginius, atrajoja kažkokius vikšrus, tačiau
kartu leidžiasi į girią žaisti mirties žaidimų. Nesu tikras, ar man filmas
patiko, jis, sakyčiau, šiek tiek prailgo, nes tos įtampos, prie kokios
trileriuose esame pripratę, nėra. Idėjinis filmo matmuo koreliuoja su pernelyg
šabloniškais ir primityvokais vyrų charakteriais, todėl jų asmenybės dvelkia
karikatūromis, nei žmogiškumu. Idėja lyg ir aiški – Žanas Žakas Ruso sakė „Atgal
į gamtą!“, nes ten tampame tikri. Bet ar tikrai tas tikrumas pasireiškia būtent
tokiu būdu, kaip tą iš savo reakcijų ir baimių bando išgauti šie vyrukai? Man kelia
daug klausimų.
