Filmas: "Helovinas" / "Halloween"

Sveiki,

Vis grįžtu prie pramoginio kino ir šįkart apie kino siaubo klasika tapusį filmą „Helovinas“ (angl. Halloween) (1978), kurį režisavo John Carpenter. Po šio filmo per ilgus dešimtmečius filmas sulaukė ne vieno tęsinio, paskutinis pristatytas dar pernai (2018), tačiau įspūdžio, deja, jis nepadarė. Tiesą sakant, nelabai tikėjau, kad sudomins ir įtikins šioji dalis, nes filmus dažniausiai vertinu pagal poveikį (ypač siaubo žanrą), tačiau visgi kirbėjo toji pasislėpusi mintis, kad tai tikriausiai ir bus pati geriausia „Helovino“ dalis, kurią taip puikiai įvertino kino kritikai ir žiūrovai.

Filmas nufilmuotas pagal aštunto dešimtmečio maniera, jame dar visai jaunutė pasirodė aktorė Jamie Lee Curtis, kuri dėsningai seks kiekvieną šios frančizės dalį. Filmo specifika, palyginus su paskutiniąja dalimi, atrodo kiek vaikiška – tie nesibaigiantys susižvalgymai, įtarimai, kad tave seka, paauglių mergaičių seksualiniai ypatumai, bet labiausiai stebina tie telefoniniai skambučiai, kurie verčia iš koto – kas kelias minutes skamba tas telefonas, kad pasakytų ką nors nereikšmingo! Nereikšmingo mums, žiūrovams, o štai merginų gyvenime, kur meilės reikaliukai, tai labai svarbu...

Ar buvo baisu? Nelabai. Gal vietomis, kaip ir pridera siaubo filmui, kur įsibėgėja trilerio vyksmas ir žudymas. Atrodo, pernelyg klaidų nepadaryta, viskas „sukrenta“ į savo logikos vagas, pavyzdžiui, kad Maiklas Majersas yra ne žmogus, todėl jo mezgimo virbalu ar paprasta kulka nenužudysi. Tiesa, iki tikrosios įtampos teks palaukti, nes filmas gana ištęstas, kuriant persekiojimo ir žudiko stebėjimo atmosferą, kas iš esmės veikia visai neblogai, tačiau matantiems pernelyg daug šiuolaikiškesnių siaubo filme esančių elementų, pastebės, kad klasikiniame variante nieko stebuklingo visgi nėra. Galima tik žiūrint suvokti, kokią didelę įtaką šis filmas darė siaubo kino žanrui ir kiek vėlesni projektais perėmė „Helovino“ elementų. Visgi vertinant subjektyviai, manding, šis filmas vidutiniokas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Frankofonija" / "Francofonia"

Sveiki,

Jau gana seniai norėjau pamatyti rusų režisieriaus Alexandero Sokurovo filmą „Frankofonija“ (angl. Francofonia) (2015), kuris buvo rodomas Kino pavasario repertuare kaip vienas iš pagrindinių filmų, kurį verta pamatyti. Geriau vėliau negu niekada. Prieš kelerius metus matytas A. Sokurovo filmas „Aleksandra“ padarė gerą įspūdį, todėl maždaug panašaus braižo tikėjausi ir iš „Frankofonijos“, tačiau pastarojo specifika ir žanras visiškai kitokie. Tai dokumentinis filmas su vaidybiniais intarpais, kokius, tarkim, rodo Discovery History kanalas, kurdamas įvairaus pobūdžio dokumentinius serialus ar filmus, todėl visų išgirta dokumentinio ir vaidybinio filmo žanrų nutrynimas iš esmės „Frankofonijoje“ nedarė jokio įspūdžio...

Filmo idėja ir intelektualus žvilgsnis išties žiūrisi neblogai. Režisierius išreiškia savo meilę Prancūzijai ir jos indėliui į bendrą pasaulio meno globą, išsaugojimą ir vystymą. Autorius įvairiais istoriniais pjūviais nagrinėja galios ir meno santykį, o baziniu atskaitos tašku pasakojime tampa Antrasis pasaulinis karas, kai vokiečiai okupuoja didžiąją dalį Prancūzijos ir vietiniams tenka gelbėti Luvro šedevrus, slapstant juos pilyse, požemiuose ir t. t. Retsykiais pažvelgiame ir į senesnius laikus, ieškoma analogiškų veiksmų karo apsuptyje, čia vėl prisiminimas Rusijoje esantis meno Ermitažas, daug kalbama apie amžinybę ir besikeičiantį laiką, randama toji „skani“ filosofijos dermė, romus pasakojimo tonas siautulingų laikų prisiminimuose.

Filmas vieniems patiks, kitiems galgi ir nelabai, tokiam reikia nusiteikti, nes jo poveikis labiau kaip gido panorama su vaizdiniais ir unikaliais režisieriaus pastebėjimais. Visgi mano supratimu pačius filmo vaizdus ir vaidybinius elementus, kurie vietomis nevykusiai juokingi, iš esmės stelbia kur kas gilesnis ir įdomesnis pasakotojo tekstas ir jo perteikiama mintis, kuri absoliučiai literatūriška ir filosofiška.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Kylie Minogue - Step Back in Time: The Definitive Collection [Vinyl, 2LP] (2019)

Informacija apie albumą: Kylie Minogue - Step Back in Time: The Definitive Collection

Filmas: "Mokinys" / "Ученик" / "The Student"

Sveiki, skaitytojai,

Kino pavasaryje prieš kelerius metus buvo parodytas rusų režisieriaus Kirilo Serebrenikovo filmas „Mokinys“ (rus. Ученик) (2016), kuris puikiai buvo įvertintas ir pastebėtas Kanų kino festivalyje. Istorija pasakoja apie jaunuolį mokinį, kuris spręsdamas savo problemas pradeda skaityti Bibliją ir visus mokyti ir auklėti pagal savo suvokimą, nepaisydamas jokių standartų ir kultūrinių, etiketo limitų.

Iš tikrųjų filmas tik iš dalies iškelia religinio fanatizmo idėją, po kuriuo slepiasi iširusios šeimos jaunuolio problemos – tėvo ilgesys, mamos tikrosios meilės trūkumas, nepripažinimo... Vieną dieną jis ima elgtis pagal Biblijos tezes, kurias iš pradžių be interpretacijų taiko tiesiogines reikšmes, o galiausiai pajutęs įtaigos galią, (nes yra mokinys, todėl neliečiamas), ima tas tezes kreipti savo galios ir manipuliacinių tikslų labui. Filmas išties pasižymi keliais gerais efektais. Labai „rimtu“ nepavadinsi, nes toje iš pirmo žvilgsnio itin reikšmingoje smegenų plovimo temoje veriasi ir absurdas, ir komedijos elementais, todėl tas, kas dedasi mokykloje ir kaip reaguoja pedagogai bei mokyklos direktorė, nereikėtų priimti už gryną pinigą. Tai hiperbolizacijos priemonė, kuri šiek tiek forsuodama iškelia teatralizuotą kontrastingą tarp mokslo ir religijos esantį amžiną konfliktą. Filme iškeliamos dvi barikados – maištininkas fanatikas mokinys ir biologijos mokytoja, atstovaujanti novatoriškam švietimui. Visa kita – tai šių frontų grumtynės, kuriose labiausiai stebina suaugusiųjų aplinkinių reakcija, ypač direktorės, kuri itin nori sužlugdyti jaunąją mokytoją ir nemato religinio fanatizmo priežasčių.

Visgi visos šios situacijos kiek sąlygotos ir neatitinka realumo pagrindo, todėl neapleidžia jausmas, kad tai visgi medžiaga ir scenarijus labiau skirtas teatro scenai nei filmui, nors ir filmas išties pavykęs, provokuojantis, įtraukiantis savo absurdo ir fanatizmo ekvilibristika. Ar mane įtikino sąlygiškumas, neadekvatus aplinkinių priėmimas to mokinio, pavyzdžiui, kad ir per lytinio švietimo pamoką, kai mokinys visiškai nuogas laipioja per suolus, o galiausiai kalta lieka mokytoja? Iš dalies taip, nes realiame gyvenime dažniausiai taip ir būna, kad už mokinių nesąmones turi atsakyti pedagogai arba suaugusieji. Manau, filmas hiperbolizuodamas ir sąlygodamas tam tikras situacijas sukūrė neblogai iškreiptą socialinį veidrodį, kuris ekspresyviai išryškindamas konfliktą parodo destruktyvius ryšius tarp savų interesų, auklėjimo, švietimų, įsitikinimų ir apskritai žmogiško nesusikalbėjimo. Rekomenduoju bent kartą šį filmą peržiūrėti – geras!

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Madeline Miller "Kirkė"

Madeline Miller. „Kirkė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 416 p.

Sveiki, skaitytojai,

Paprastai antikinėje literatūroje moterys užima gana svarbią vietą, tačiau susidaro įspūdis, jog jos „įrėmintos“ vienoje savo nekintančioje pozicijoje, ar tai būtų ištikimoji Penelopė, laukianti sugrįžtančio Odisėjo, ar tai būtų Euridikė, ar Afroditė, ar ištikimoji Antigonė, ar Trojos gražuolė Helena, ar toji pati išmintingoji Atėnė. Jeigu jas visas palygintume su vyrais veikėjais iš Homero apdainuotų istorijų ir panagrinėtume apskritai graikų mitologiją, pamatytume, jog dinamiškiausi iš jų yra vyrai, kuriems lemta valdyti, keliauti, atlikti žygdarbius, tenkinti savo užgaidas, o moterys užima gana kuklią, dažnai stacionarią poziciją. Amerikiečių autorė Madeline Miller (g. 1978) išleidusi antrąjį savo romaną Kirkė (angl. Circe) iškart šovė į populiarumo viršūnę, kūrinyje atskleisdama šiaip jau antikinėje literatūroje į antrą planą nugrūstą sudėtingą moters gyvenimą, primindama, kad jau nuo senų senovės požiūris į moterį (dievišką ir mirtingą) buvo labai skirtingas ir netgi dažnai neteisingas.

Lietuviškai šios autorės knygą Achilo giesmė taip pat turime, įsigijau prieš trejetą metų už kelis eurus nukainuotų knygų lovyje, tačiau iki šiol taip ir neteko skaityti, bet matau, kad daugelį apžavėjusi Kirkė visgi privertė gręžiotis ir į Achilo giesmę, kuri tarptautinėje skaitytojų rinkoje taip pat buvo itin populiari. Kirkė 2018 metais puslapio www.goodreads.com lankytojų išrinkta kaip geriausias metų romanas, tad perskaičius kūrinį, tampa aišku, kodėl mitologijomis paremtas kūrinys nepaliko daugelį abejingų.

Iš tikrųjų daugelis mėgsta Antiką dar nuo mokyklinio suolo laikų, tiksliau – jos teoriją, mokytojų pasakojimus, ekranizacijas, dievų hierarchiją, žygdarbius ir didvyrius, tačiau tenka pripažinti, kad tikruosius klasikinius vertimus skaityti nelengva net užsigrūdinusiam skaitytojui – gausybė terminologijos, keistų žodžių formų, įspraustų į tam tikrus jambus ir hegzametrus, todėl alternatyva lieka perkurti šiuolaikiškesni tekstai, paremti graikų ir romėnų mitologijos pagrindu. Tiesa, lieka atvira diskusija, ar nesumenkinamas Homeras, Aristofanas, Sofoklis, Aischilas, Euripidas ir kiti Antikos poetai, dramaturgai, kurių kūrinių mes nebeperskaitome, o imamės adaptuotų versijų? Visgi M. Miller romanas nėra jokia adaptacija, veikiau fenomenaliai perteikta feministinė duoklė užguitam ir sumenkintam moters vaidmeniui antikinėje literatūroje.

Pasakojimo centre – saulės dievo Helijo ir nimfos Perseidės duktė, Ajajos salos ragana Kirkė, kurios visas dieviškasis gyvenimas sutalpinamas į romaną. Pirmojoje knygos dalyje pasakojama Kirkės vaikystė Helijo pašonėje, jos kitoniškumas, galių neturėjimas, dievų puotų ir teismų hierarchija, kurioje išryškėja dviejų dievų rūšys – nugalėtojai olimpiečiai su Dzeusu priešaky ir jam paklūstantys išlikę gyvieji titanai. Jau nuo pirmųjų puslapių dvelkia vienas išskirtinis mergaitės Kirkės bruožas – ji ne tik nepanaši į dievus ir nimfas savo išvaizda, bet ir būdu, ji pernelyg paklusni, pernelyg dorovinga, patikli, jautri... Dievams išėjus puotauti, ji pagirdė Furijos nuplaktą Dzeuso išdaviką titaną Prometėją, davusį žmonijai ugnį; Prometėjas kone vienintelis savastimi panašus į Kirkę, todėl jaunai dievaitei jis padaro itin didelį įspūdį.

Laikui bėgant ima dar labiau ryškėti kontrastas tarp dievų moralinių ir elgsenos skirtybių ir Kirkės įsitikinimų, kurie primena žmogiškuosius moralinius ir vertybinius pagrindus, o ne tuos pasipūtusias garbėtroškas nimfas. Galiausiai Kirkė patiria pirmąją meilę, ji įsimyli žveją ir paverčia jį nemirtingu, tačiau suteikdama jam galią, ji praranda jo dėmesį. Kirkė jaučiasi nemylima, nesuprasta ir vieniša, jos broliai Ajetas, Persis ir sesuo Pasifajė jos nekenčia, tėvas nekreipia dėmesio, motina jos nemyli, o už savo atrastus burtus tėvas Dzeuso paliepimu ištremia ją į salą visiems laikams...

Madeline Miller

Šį Kirkės gyvenimą būtų galima tęsti ir atpasakoti, tačiau kol pasaulį valdo galingieji dievai, o pusdieviai atlieka žygdarbius, moteris, kuri turi didžiulį potencialą valdyti, ištremiama, o čia ir prasideda antikinės moters išgujimas iš vyrų galios pasaulio. Netrukus autorė išryškina ir nimfų seksualinę prievartą, moteris kaip objektas, kaip nuosavybė vyriškiems geiduliams tenkinti. Kai Kirkė apsilanko pas seserį Kretoje, ji sužino, kad brolis Ajetas Pasefaję, kaip ir daugelis kitų dievų, vertė būti sekso verge. Nimfos – mažesnio rango dievybės moterys, kurios antikinėje literatūroje užima dažniausiai nežymius vaidmenis, o šiame romane tampa seksualinės prievartos haremu. Apie vyrų brutalų viršenybę atskleidžia ir į Ajają atplaukiantys keliautojai, kurie pasivaišinę Kirkės maistu, puola ja žudyti, tačiau ragana juos paverčia kiaulėmis.

Šiaip Kirkė antikinėje literatūroje nėra itin reikšminga, ją mes dažniausiai žinome iš Homero epo Odisėjas, kur didvyris su laivu prisišvartuoja prie salos ir kurį laiką ten kalinamas burtų gyvena. Apskritai Kirkė suvokiama kaip negatyvus veikėjas, dievybė, kuri nuodija ir kerėja, o M. Miller romane atskleidžiama visiškai kita perspektyva – nusakomos priežastys, kodėl apdainuojantys vyrai dainiai taip ir neatskleidę kitokios Kirkės gyvenimo perspektyvos, kuri pateisintų jos poelgius. „Mano portretas manęs nestebino: išdidi ragana, pabūgusi didvyrio kardo, parklupdyta ir maldaujanti pasigailėti. Regis, nusižeminusios moterys poetus viliojo labiausiai. Tarsi jokia istorija neapsieitų be mūsų šliaužiojimo ir rypavimo (p. 217)“. Akivaizdu, kad M. Miller romane Kirkė ne tik, kad nėra blogoji ragana, bet ji dar ir auka, kuri kaip įmanydama kerais bando išsigelbėti brutaliame dievų ir mirtingųjų jūreivių keliauninkų pasaulyje.

Kirkė patiria ne vieną meilę, galiausiai suvokia savo galias, savo kitoniškumą ir priima sau skirtą dievų lemtį, tačiau viskas ima keistis, kai ji staiga susilaukia Telegono, Odisėjo sūnaus. Priešingai nei Kirkės motina, kuriai dukra visai nerūpėjo, pati Kirkė turi nežabotą motinišką instinktą ir iš visų jėgų stengiasi nuo žiauriosios Atėnės apsaugoti savo sūnų.

Iš tikrųjų Kirkė per savo gyvenimą kaip deivė pereina visus žmogiškuosius moters gyvenimo etapus – vaikystę, nelaimingą meilę, atskirtį, savęs atradimą, tikrąją meilę ir moteriškumą. Nors didžiąją savo gyvenimo dalį ji praleidžia salos tremtyje, ji tampa ir Minotauro gimimo liudininke, Dedalo ir Hermio sugulove, Odisėjo kelionių esminiu orientyru ir net Romos imperijos atsiradimo reikšminga „šachmatų figūra“. Daugelis mitologinių įvykių atskrieja pas Kirkę iš Hermio, iš ją aplankančių laivų, ypač Odisėjo, kuris papasakoja Trojos karo baisumus, istorijas apie Hektorą ir Achilą. Pasakojime gausu mitologinių istorijų maišaties, kurios tampa darnia ir chronologiška Kirkės gyvenimo konteksto dalimi, o mums, skaitytojams, didelės dalies Antikinio pasaulio vaizdiniu.

Kalbant apie teksto raišką ir kalbą, tekstas pasižymi lengvumu ir antikinės kalbos polėkiu. Sakiniuose gausu epitetų ir būdvardžių, kiekvienas dievas turi savitus apibūdinimus, todėl tekstas sudaro įspūdį, kad yra kažin koks pakylėtas, estetiškai nugludintas. Ir tai tiesa, tačiau autorė nedozuoja varginančiais epitetais, kas dažnai nutinka skaitant originalius Antikos tekstų vertimus. Šiame kūrinyje viskas labiau panašėja lengvai perteikiamu fantastinių nuotykių romanu, pavyzdžiui, Žiedų valdovas ar Sostų karų serijos knygomis, tik šiame kūrinyje viskas išgryninta pagal Antikos literatūros dėsnius, perimant galios ir maskulizmo išaukštinimo fenomeną.

Nesudėtinga, tačiau sodri ir lengvai kiekvienam skaitoma knyga. Kai kas knygoje regės nuotykius, kai kas suvoks feministinius istorijos aspektus, kai kas galbūt įžvelgs savasties susitaikymo ir priėmimo, nepaisant sociumo pamoką, o kai kas tiesiog galbūt gėrėsis lengva nuotykinio teksto ritmika ir pasinaudos kaip alternatyva vietoj sudėtingų antikinių tekstų. Knyga graži, lengvai įtraukianti ir, bent man, šiai vasarai tapo lengva priebėga, maloni tremtis Kirkės saloje tarp sudėtingų intelektualių tekstų.

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Anabelė 3" / "Annabelle Comes Home"

Sveiki, kino sklaidos skaitytojai,

Trečioji serijos apie prakeiktą lėlę švelniu ir nekaltu vardu filmas „Anabelė 3“ (angl. Annabelle) (2019) dalis, mano supratimu, turėjo patenkinti siaubo filmo gerbėjų lūkesčius, kadangi antroji šios serijos dalis buvo net mane patį šiek tiek nustebinusį. Po tragiškai neįdomios pirmosios dalies antroji Anabelės dalis buvo išties puikiai išvystyta, scenarijus apgalvotas, kad net ir nemačius pirmosios ir antrosios dalies, manau, neblogai galima žiūrėti kaip siaubo klasiką.

„Anabelė 3“ šiek tiek nuviliantis filmas dėl tam tikrų esminių dalykų. Visų pirma scenarijus kiek drungnas, viskas taip klišiškai amerikietiškai šabloniška, kad nesuprasi, ar filmas dešimto dešimtmečio ar šiuolaikinis kūrinys. Taip, aštunto dešimtmečio laikmetį jis bando rekonstruoti detalėmis, tačiau jos išnaudojamos tik interjeru ir rūbais, o filmavimo maniera absoliučiai užsakomasis eilinis šokoladukas iš fabriko – be operatoriaus ir režisūrinio unikalumo. Lyginant su antrąja dalimi, šis netgi erzina vaidybos lygmenyje. Kad ir toji aiškiaregė mergaitė, kuri medinė ir sustabarėjusi, reginti kunigo dvasią, atrodo, absoliučiai be talento, o tos paauglės, kurios prižiūri namus, absoliučiai erzinančių charakterių šablonas. Žinoma, sunku atskleisti kažin kokius vaidybos sugebėjimus, kai esi įkinkytas į prasto režisieriaus matymą, tačiau pažiūrėkime į veteranę Vera Farmiga, kuri irgi įkinkyta, bet silpno režisieriaus rankose minimaliomis pastangomis sugeba šį bei tą išspausti.

Jaunimas suvaidino absoliučiai mokykliškai. Neįtikino dar ir dėl to, kad esama pilna nelogiškų scenarijaus klaidų. Realiai kiekvienas iš mūsų pajutęs bet kokį nežemiškos kilmės virpesius neštų kudašių iš to namo, bet ne, paauglė auklė ir mergaitė nusprendžia būti didvyrės (staiga pamiršusios bet kokius žmogiškumo ir natūralumo instinktus)  ir leidžiasi po tamsų namų ieškoti lėlės, kad visa tai pagaliau baigtųsi... Atsiprašau, apie ką mes čia? Yra esminių montavimų klaidų, kada nukritusios monetos ant plytelių staiga kitame kadre jos būna pasistūmėjusios ant kitos plytelės, nes iškirpta iš kito dublio ir tokių cirkų daugybė. Labiausiai erzina tas didaktinis ir pritemptas humanizmas, kada juodaplaukė nori pamatyti savo mirusį tėvą – atsiprašau, negi negalima sukurti įdomesnio ir labiau motyvuoto, originalesnio motyvo?

Vietomis buvo neprastų momentų, kurie gąsdino, pavyzdžiui, vykęs elementas, kada mergina žiūri į televizorių ir mato savo ateitį, kas dėsis po kelių sekundžių. Bet kai pabaigoje turėjo visiems būti „pilnos kelnės“, staiga neskoningai įterpiami komedijos elementai, pavyzdžiui, į namus įsibrovęs Romeo, kuris vištidėje slėpėsi nuo vilkolakio, o „išsipagiriojus“ nuo siaubų vėl visi drąsiai vieni kitus apkabina, sveikina su gimtadieniu ir jokios traumos, jokio emocinio poveikio tarsi „Vaiduoklių medžiotojų“ sezonas... Tiesiog tai tiesiog prasto scenarijaus, prasto režisūrinio matymo filmas, kuris neturi naujos idėjos, užpildytas klišėmis. Jeigu antrojoje dalyje dar galėjome pajusti baimę, tai šioji dalis labiau primena „Skubi Du“ – ir laikmetis atitinka, ir komedija su siaubu limpa, žinoma, neskoningai, turint galvoje, kad tai buvo „Anabelė“. Aišku, pati prasčiausia dalis visgi tebėra pirmoji.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Andrejaus Tarkovskio filmo "Nostalgija" tėvynės ilgesio ir prisiminimų sakralioji transformacija

Sveiki, skaitytojai,

Šią vasarą antrąkart peržiūrinėju rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio filmus ir trečiasis šios sesijos filmas tapo Italijoje nufilmuotas filmas „Nostalgija“ (Nostaghia) (1983). Tai pirmasis režisieriaus filmas užsienyje, išvykus iš Sovietų Sąjungos, kurioje jo kūryba ir jis pats buvo engiamas. Palikęs sūnų ir žmoną, gyvendamas savitoje tremtyje, jis po šedevro „Stalkerio“ (1979) kuria „Nostalgiją“, priešpaskutinį savo gyvenime filme, kuris tam tikra prasme, bent mano akimis, tampa jam lemtingu.

Šiaip nostalgija kaip sąvoka turi dvi reikšmes: 1. Tėvynės ilgesys; 2. Ilgesingas idealizuotos praeities prisiminimas, apgailestavimas. Kalbant apie A. Tarkovskio „Nostalgiją“, galima nujausti, kad bazinį rezervą sudaro pirmoji šio žodžio reikšmė, kurią papildo ir antroji. Kur veda ilgesys? Žinoma, į melancholišką, apatišką būseną, kuri „ištremia“ iš dabarties inercijos, panardina į tam tikrą neveiksnią būseną, galima sakyti, tai savotiška depresijos atmaina arba vienas svarbus laiptelis iki šios diagnozės. Ar tai liga? Galima suvokti, kad ir taip, nors daugelis iš mūsų, kaip retkarčiais ir pagrindinis filmo herojus, paties Andrejaus Tarkovskio alter ego Andrejus Gorčakovas, savaime suprantama, nostalgijos jausmo ir būsenos nelaiko kokiu nors blogu reiškiniu, sakytume, priešingai – savasties šaltiniu. Tik klausimas, kiek žmogui galima ir būtina patirti nostalgiją, kad ji netaptų apsėdimu, o vėliau ir ligos diagnoze.

Filmo „Nostalgija“ siužetas kiek paprastesnis už „Stalkerio“ ar „Veidrodžio“ (1975), o tuo labiau už „Andrejų Rubliovą“ (1966). Rusų poetas Andrejus Gorčekovas (aktorius Olegas Jankovskis) atvyksta į Italijos miestą Toskaną ieškoti rusų kompozitoriaus, kūrusio XVIII amžiuje pėdsakų. Jam vertėjauja jauna ilgais garbanotais plaukais mergina Eugenija (aktorė Domiziana Giordano), kuri impulsyviai blaškosi bandydama ne tik suvokti lydimo poeto jausmus, bet ir suprasti, kodėl ji pati, būdama tokia patraukli, neturi stabilios asmeninės laimės. Jie apsistoja viename iš viešbučių Toskanoje, kalbasi, vaikštinėja po apylinkes, kol aptinka didelį senovinį baseiną, kuriame mėgsta mirkti turistai ir vietos gyventojai. Netikėtai poetas išgirsta apie keistuolį senuką Domeniką, kuris vis bando per šv. Kotrynos baseiną pernešti degančią žvakę, tačiau vietiniai jį vis išstumia ir išvadina išprotėjusiu. Kam to reikia? Kam šis ritualas? Tuo susidomėjęs poetas pamiršta ko atkeliavęs ir bando išsiaiškinti to senuko intenciją, kol galiausiai duoda jam pažadą, kad pats perneš degančią žvakę kaip auką už žmoniją.

Šiame filme daug filosofinės abstrakcijos ir mažai aiškumo, kaip ir daugelyje A. Tarkovskio filmų dėl to leidžiama įvairiai interpretuoti jo kūrinį. Besimainančios visos keturios stichijos – vanduo, žemė, oras ir ugnis, – šįkart simboliu tampa nuolat užgęstanti žvakė, ugnis kaip apsivalymas, susitikimas su savo ilgesiu ir kartu tai vilties simbolis. Melancholijos prisodrinta istorija, kaip jau įprasta A. Tarkovskiui, dažnai praranda ribas tarp įsivaizduojamo, prisimenamo ir esamo pasaulio, kurį kartais matomai kinematografiškai bandoma pakeisti spalvomis. Poetas ilgėsi savo tėvynės, prisimena kaimo sodybą, prie jo esančią balą, kalvą, medžius, baltą arklį, žmoną, motiną ir du vaikus, kurie tik lėtame meditatyviniame judėjime išnyra veikėjo prisiminimuose-vizijose, bet ne tokie, kokie buvo, o tokie, kokius juos „iškelia“ atmintis – sakraliai transformuotus kaip ikonas, ženklinančias patį tauriausią meilės ilgesio jausmą ir troškimą sugrįžti į tėvynę.

Daugelis sako, kad šiame filme pagrindinis veikėjas ilgėsi ne Rusijos, ne tos tėvynės, kurią jis paliko, bet tos idiliškos, kurios niekada ir nebuvo – taikios, ramios, švelnios, apgaubtos tyriu namų garsų, šuns skalijimo, rupšnojančio arklio ir pan. Vaikščiodamas svečioje šalyje po svetimą miestą jis tampa tarsi vaiduokliu, regi šio pasaulio kontūrus, tačiau viskas, į ką poetas atsimuša ar sutinka tėra tik aliuzija į jo išsiilgusį idilišką tėvynės šalį. Būtent tai laikoma paties režisieriaus alter ego išraiška, nes pats Andrejus Tarkovskis jau niekada nebegrįš į Sovietų Sąjungą, nors ir turi visas galimybes kurti kiną svetur (vėliau jis Švedijoje nufilmuos paskutinį savo filmą „Aukojimas“ (1986) ir netrukus metų gale Prancūzijoje mirs nuo vėžio), tačiau koks tu pranašas svetur, jeigu neturėjai prieglobsčio savo tėvynėje? A. Tarkovskis išvengia bet kokio politizavimo kine, nerasime čia nei didingos Rusijos nei pseudo tėvynės išdaviko poeto įvaizdžio. Galų galiausiai, manau, pačiam A. Tarkovskiui nelabai ir rūpėjo atskleisti savo paties intencijas, nors tam tikrų būsenų, panašumų esama labai daug.

Ar režisieriaus vėžys susijęs su jį užplūdusiu liūdesiu ir nostalgija? Ar šioji liga tos savotiškos tremties padarinys? Filme matome, kokį poveikį daro ilgėjimasis tų namų... Bet ar tikrai namų, jeigu laikysimės tos pozicijos, kad veikėjas pasiilgo pagražintos tėvynės versijos, o tai reiškia to, ko iš esmės niekada nebuvo? Daugelis brandaus amžiaus žmonių tikriausiai supras, kokį esminę laiko transformaciją daro pats režisierius. Pavyzdžiui, kaip mes idealizuojame dešimtą dešimtmetį – o, tada buvo viskas galima! – sako kai kurie kažkodėl stebuklingai pamiršę nepriteklių, skurdą, ekonominę krizę, nesaugumą. Nutolus per laiką ir erdvę mumyse, kaip ir pagrindiniam veikėjui, vyksta esminė atminties korekcija, iškyla sentimentai, kurie sudvasinami ir vienas iš to šventumo patvirtinančių pranašų poetui tampa ne viso proto Domenikas su žvakele per baseiną. Filmo pabaigoje matome, kaip Domenikas lyg beprotis Neronas skelbia aikštėje savo manifestą ir susidegina šalia antikinės karžygio skulptūros, o poetas per nusausintą baseiną bando ištesėti duotą pažadą. Pasiaukojimas išgelbės žmoniją, idealai vietoj racionalių veiksmų, tėvynė prieš idilišką, išgalvotą tėvynės versiją – štai kokiomis priešpriešomis parengtos šio filmo idėjos.

Pagrindiniai aktoriai su režisieriumi A. Tarkovskiu viduryje.

Štai taip dabar Toskanoje atrodo šis baseinas.

Eugenija, kuri lydi poetą, tampa tarsi šio filmo gėlė, estetiniu požiūriu to laikmečio tikra gražuole, kuri tikisi iš poeto dėmesio, nes praeityje nuolat kaip palydovė vertėja sulaukdavo iš vyrų dėmesio, tačiau poetas jai abejingas. Jis lėtas, melancholiškas, gyvenantis viduje ir iš pažiūros atrodo kaip tingus filosofuojantis poetas, o ji karšta, impulsyvi ir besidraskanti, ieškanti savo laimės išorėje. Kontrastas – ekstravertė palaidūnė ir intravertas idealistas, jie absoliučiai vienas kitam netinka, nors būtų galima pagalvoti, kad jie meilužiai. Visgi poetas stebi savo vertėją ir kartais susapnuoja palydovę, kuri absoliučiai kitokia nei realybės plotmėje – sapne ji verkianti, raudanti, žiūrinti viską persmelkiančiomis akimis, sudvasinta ir aiškiai siejama ne su geiduliu, bet su tėvynėje pasilikusia juodbruva žmona. Moteriškumo idealas idėjiniame lygmenyje, sudvasintas ir sutaurintas kaip Madonos įvaizdis, kuris ne kartą filme minimas. Eugenija klausia dvasininko: kodėl moterys žymiai pamaldesnės už vyrus? Tada kalba pasisuka apie moters paskirtį išnešioti gyvybę, ji tarsi indas ateinančiai sielai – absoliučiai vyriško režisieriaus kine artikuliacija, tačiau niekas nekalba apie vyro paskirtį dvasiniame ir šeiminiame gyvenime. Visgi A. Tarkovskis iš esmės pasiduoda to laikmečio madai aukštinti arba bent vaizduoti moteriškumo idealą kaip gimdančios ir namus bei šeima harmonizuojančios vaidilutės įvaizdį (tą mes puikiai turime ir lietuvių to meto literatūroje), tačiau vėlgi tai išlieka idilės ir ilgesio plotmėje, nes Eugenija savo natūra paneigia visus poeto trokštamus moters idealus.

Sapnai ir prisiminimai – neatsiejamas A. Tarkovskio suliejimas. Dar „Veidrodyje“ naudoti elementai „Nostalgijoje“ taip pat tampa filmo sąrangos sudedamąja dalimi, todėl priemonės ir detalės labai gerai atpažįstamos. Pavyzdžiui, kai poetas apsilanko pas Domeniką, jis mato apleistą ir apirusį nuo lietaus telkšantį priestatą, ten sustatytus butelius, kurie absoliučiai „Stalkerio“ paslaptingos Zonos elementai. Arba šuo, ne kartą ir „Veidrodyje“ ir „Stalkeryje“ panaudotas kaip jaukumui, mistikai ir namų tuštumai užpildyti vaizdinys. Migruojančios iš filmo į filmą tos pačios metaforinės ir simbolinės kalbos dermės kuria įspūdį, kad pamačius vieną A. Tarkovskio filmą, kituose iš tikrųjų jautiesi tarsi namuose, dreifuojantis iš sapno į sapną.

Lėtas, filosofinis veikėjų vaikščiojimas, tam tikras operatoriaus ir teatralizuotų mizanscenų spektaklis, tačiau teatro įspūdį nuslopina žiūrovo troškimas „sugauti“ prasmę ir čia pat vietoje perprasti filmo prasmę, bet prasmė neperprantama iki pat galo. A. Tarkovskiui buvo svarbi laisvė kurti tik taip, kaip jis jaučia ir mato, todėl nelabai jam rūpėjo kitų nuomonė ir filmų interpretacijos. Viename iš interviu teigė, kad bet kokiais rakursais mėginti paaiškinti ir „pamatyti“ jį patį filme labai liūdina, nes kūrinys tėra tik maksimumas kūrybos proceso, kurį jis nuėjo atmesdamas ir atrasdamas daug kitų variantų, todėl jam užkulisiai svarbūs kaip kūrėjui, o mums jau paliekamas kūrinys individualiems pačių patyrimams. Jau pasikartosiu, kaip ir rašydamas apie „Veidrodį“, kad A. Tarkovskio filmai kaip reta yra tie, kuriuos galima vadinti patyriminiais.

Lietuvoje viešėjusi režisieriaus sesuo Marina Tarkovskaja minėjo, kad jai artimi visi filmai, ir gal kiek mažiau „Nostalgija“, nes jame jaučia šiokio tokio dirbtinumo, tai kas lyg ir netiktų A. Tarkovskiui. Pats filmas visgi dedikuojamas motinos atminimui, kuriai, regis, skirtas ir „Veidrodis“, pastarajame pasakojama ir apie ją pačią. Kas toji tėvynė, jeigu ne motinos žemė, ant kurios tu užaugi? Marinai gal ir nelabai suvokiama, kaip pasikeičia tėvynės suvokimas, kai esi už geležinės uždangos, tai visada susieta su artimaisiais, tam tikra prasme, jų netektimi.

Filme esamas toks epizodas prie baseino, kada rūkančio Demeniko klausiama, ką gi Dievas pasakęs šventajai Kotrynai? Jis atsakė, kad „Tu esi toji, kas nesi, aš tasai, kuris esu“. Šią frazę galima išskaidyti į bet kokias pasaulio religines prasmes, bet ji kartu atliepia ir pagrindinio veikėjo nostalgijos būseną, tačiau tai gali reikšti, kad asmenybės būsena, mirtingas žmogaus pavidalas tėra laikinas apvalkalas, kuris tėra iliuzija, o Dievas amžinas be lašo sukurtos dirbtinės tapatybės. Mūsų pačių tapatybė dažnai, kaip ir filmo veikėjui, siejasi su gimtine ir tėvyne, šliejamės pagal nacionalinius tapatumus, prisirišame prie jų ir tampame savotiškais identiteto vergais, kitaip sakant, limituojame ir atribojame save nuo visumos, sukeldami sau kančią. Bet filmas ne apie tai, jis apie troškimą išsivaduoti iš nostalgijos būsenos, iš visų savo tapatybių, įsivaizduojamų ir esamų, ir susilieti su Dievu, absoliučiu vieniu, kurio užuomazgos prasideda susikurtoje tėvynės idilėje iš prisiminimų ir sapnų.

Filmo pabaigoje poetas sukniumba, kai jam galų gale pavyksta pernešti žvakę. Jis staiga tampa tarsi iliustracija savo sukurtoje ilgesio tėvynėje prie namelio, tačiau jį įrėmina tremties sienos – ilgi ir didingi Italijos apgriuvusios bažnyčios sienų bokštai. Ar jis pasiekė tai, ko trokšta? Ar išsivadavo iš nostalgijos? O gal mirė ištiktas širdies priepuolio, iš begalinio šventumo ir tyrumo ilgesio? Manau, kiekvienas žiūrovas čia interpretuos savaip, taip, kaip jis regi paskutinį lėtai slenkantį ir meistriškai sumontuotą kadrą.

Jūsų Maištinga Siela