Girdiškė, Šilalės rajonas, Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia

 

Girdiškė – tai vaizdinga gyvenvietė Šilalės rajone, įsikūrusi Žemaitijos kalvų apsuptyje, garsėjanti savo ramiu ritmu ir istoriniu paveldu. Nors tai nedidelė gyvenvietė, ji pasižymi stipriu bendruomeniškumu ir išsaugotomis tradicijomis, kurias puoselėja čia gyvenantys žmonės. Vietovė yra ypač patraukli tiems, kurie vertina autentišką kaimišką kraštovaizdį bei ramybę, nes Girdiškė sugeba išlaikyti savo unikalų charakterį, nepaisant besikeičiančio pasaulio.
 
Ryškiausias šios gyvenvietės akcentas ir pasididžiavimas yra Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia, statyta XIX amžiaus viduryje. Ši neoromaninio stiliaus bažnyčia išsiskiria ne tik savo architektūra, bet ir itin retais, iš medžio šakų bei kamienų suformuotais altoriais, kurie sukuria mistišką ir kartu gamtišką interjero įspūdį. Tai vienas iš nedaugelio tokių sakralinio meno pavyzdžių Lietuvoje, todėl bažnyčia traukia lankytojus ne tik iš aplinkinių rajonų, bet ir iš tolimesnių kraštų, norinčius pamatyti šį unikalų meistriškumo ir gamtos derinį.
 
Girdiškės gyventojai yra svarbiausia šios vietovės dvasios dalis, pasižyminti nuoširdumu, svetingumu ir meile savo kraštui. Čia vykstantys religiniai bei kultūriniai renginiai, ypač garsieji Švč. Mergelės Marijos Snieginės atlaidai, suburia ne tik vietos žmones, bet ir kraštiečius, sugrįžtančius į gimtinę iš įvairių Lietuvos kampelių. Visuma, kurią sudaro kalvota gamta, istorinė šventovė ir bendruomeniškas žmonių ryšys, paverčia Girdiškę ypatinga vieta, reprezentuojančia gilias žemaitiškas tradicijas ir ramią, tačiau prasmingą kasdienybę.
 
Maištinga Siela

Moterų vaizdavimas Antikos literatūroje. Ar turime herojiniuose epuose ir litertaūroje moterų herojų?

 Antigionė pasirenka mirtį.

Sveiki!
 
Ar pastebėjote, kad Antikos literatūroje moterys dažnai vaizduojamos kaip tyliosios pagalbininkės, tačiau neretai vyrams padeda tapti herojais? Koks iš tikrųjų moterų vaidmuo, pvz., antikinėse dramose ar herojiniuose epuose? Šis įrašas būtent apie moterų vaizdavimą ir heroizmą.
 
Antikos literatūra yra fundamentas, ant kurio stovi visa Vakarų kultūros vaizdinių sistema, o moters figūra šiuose tekstuose atlieka esminį vaidmenį formuojant archetipinius elgesio modelius. Literatūrologiniai tyrimai, ypač remiantis klasikinės filologijos atstovų, tokių kaip Froma Zeitlin ar Mary Lefkowitz, įžvalgomis, rodo, kad moteris antikoje nėra tik literatūrinis personažas, o veikiau simbolinė funkcija, per kurią autoriai tyrinėja tvarkos ir chaoso, namų ir viešumos, prigimties ir kultūros priešpriešas.
 
Analizuojant Homero epus, ypač „Iliadą“, matome akivaizdų kiekybinį disbalansą: moterų vaidmuo čia yra periferinis, palyginus su vyrų herojiškais žygdarbiais. Statistinė analizė rodo, kad moterų dialogai ir veiksmų aprašymai sudaro mažiau nei 10–15 % viso teksto apimties. Tačiau kokybiškai šios figūros yra itin reikšmingos; pavyzdžiui, Andromachė tampa kenčiančios motinos ir ištikimos žmonos archetipu, o Helena – „gražiosios svetimšalės“, kuri dėl savo grožio tampa karo priežastimi ir simboliniu objektu, neturinčiu balso spręsti savo pačios likimą.
 
„Odisėjoje“ moterų reikšmė tampa daugialypė, atsiranda namų ir kelionės, ištikimybės ir išdavystės archetipai. Penelopė yra vienas ryškiausių moters modelių, atstovaujantis protui, kantrybei ir „metis“ – klastingam sumanumui, kuris išsaugo namų ūkį Odisėjo nebuvimo metu. Literatūrologai pabrėžia, kad Penelopė nėra pasyvi stebėtoja; ji veikia per audimą ir derybas, tapdama strateginio mąstymo pavyzdžiu, kuris priešinamas vyriškam fiziniam jėgos demonstravimui, būdingam Odisėjui.
 
Graikų tragedija, ypač Euripido kūryba, atneša radikalius pokyčius moters vaizdavime. Čia moteris iš „objekto“ virsta „subjektu“, dažnai nešančiu destruktyvią, bet galingą jėgą. Medėja, viena sudėtingiausių figūrų antikos literatūroje, atspindi „svetimšalės“ ir „keršytojos“ archetipą. Euripidas per ją nagrinėja racionalumo ir emocijų konfliktą, parodydamas, kaip patriarchalinės sistemos engiama moteris gali sugriauti nusistovėjusią tvarką. Tyrimai rodo, kad tragikai dažnai naudojo moters figūrą kaip įrankį parodyti pamatinius socialinius lūžius.
 
Antigonė, Sofoklio tragedijoje, įkūnija „besipriešinančiosios“ archetipą, kuris drąsiai meta iššūkį valstybinei tvarkai dėl dieviškų ir šeimyninių įstatymų. Ši figūra literatūrologų vertinama kaip etinio imperatyvo simbolis, kurioje susiduria prigimtinė teisė ir žmogaus sukurti įstatymai. Antigonė atskleidžia moterį ne kaip priedėlį prie vyro, o kaip savarankišką etinę agentę, kurios auka tampa moraliniu orientyru visai bendruomenei.
 
Procentinis pasakojimų apie moteris pasiskirstymas antikos literatūroje akivaizdžiai demonstruoja patriarchalinį struktūravimą. Vyrų nuotykių, karų ir politinių intrigų aprašymai dominuoja epikoje ir istorinėje prozoje (pvz., Herodoto ar Tukidido darbuose), kur moterys paminimos tik kaip dinastinių jungčių ar pasipiktinimo objektas. Tačiau mitologijoje ir tragedijoje moterų vaidmuo didėja, nes jos tampa priemone dramatiškiems konfliktams, kurių neįmanoma išspręsti vien vyriška logika, plėtoti.
 
Archetipų teorija, taikoma antikos literatūrai, leidžia išskirti kelis pagrindinius moterų tipus: „demoniškąją“ (pvz., Kirka ar Kalipsė), kuri gundo ir sulaiko herojų; „globėją“ (pvz., Atėnė, nors ji ir deivė, dažnai atlieka motinišką funkciją Odisėjui); ir „auką“. Šie archetipai veikia kaip pastovūs modeliai, kurie leidžia antikos auditorijai atpažinti personažo vietą visuomenės hierarchijoje bei etinėje sistemoje, suteikiant pasakojimams didesnį gylį.
 
Romėnų literatūroje, pavyzdžiui, Vergilijaus „Eneidoje“, moters vaizdavimas įgauna politinį atspalvį. Didonė yra „tragiškos karalienės“ archetipas, kurios meilė ir mirtis tampa būtina aukomis tam, kad būtų įkurta Roma. Literatūrologai pastebi, kad Didonė yra vaizduojama kaip stipri valdovė, tačiau jos moteriškumas (aistra) yra priverstas nusileisti vyriškai prievolei. Tai rodo, kaip antikos autoriai per moterį modeliavo imperijos kūrimo ideologiją.
 
Lyginant su vyrais, moterų „herojiškumas“ antikoje dažniausiai yra ne išorinis, o vidinis ar namų erdvės kontekste. Jei vyras herojus įgyvendina savo potencialą mūšio lauke, tai moteris herojė – kančioje, ištikimybėje ar proteste prieš sistemą. Tai neatima iš jų herojiškumo, bet keičia jo raiškos formą. Tyrėjai akcentuoja, kad toks pasidalijimas atspindi realią antikos gyvenimo realybę, kurioje viešoji erdvė buvo prieinama tik vyrams.

 
Taip pat svarbu paminėti satyrinę ar komišką moterų pusę, ypač Aristofano komedijose. „Lisistratėje“ matome „socialinės reformatorės“ archetipą, kur moterys per pasyvųjį pasipriešinimą (lytinį streiką) priverčia vyrus nutraukti karą. Nors tai komedija, ji parodo, kad net ir to meto literatūroje buvo suvokiamas moterų potencialas daryti įtaką viešiesiems procesams, net jei tai buvo daroma per juoko prizmę.
 
Moksliniai tyrimai, analizuojantys moterų kalbą antikos tekstuose, dažnai nurodo, kad jos dažnai naudoja retoriką, susijusią su emocijomis, pranašystėmis ar ritualais, kas jas išskiria iš vyrų loginės, politinės argumentacijos. Tai nėra silpnumo ženklas, o greičiau kitokia galios forma. Moteris antikoje dažnai yra tarpininkė tarp žmonių pasaulio ir dieviškosios sferos, kas suteikia joms tam tikrą neliečiamumo ir autoriteto aurą.
 
Apibendrinant galima teigti, kad moterys antikos literatūroje nėra vienodos. Nors jų kiekybiškai mažiau nei vyrų, jų simbolinė vertė yra milžiniška. Nuo Penelopės kantrybės iki Medėjos įniršio, šios figūros suformavo pamatinę Vakarų literatūros tradiciją. Jos atspindi ne tik antikos visuomenės požiūrį į moterį, bet ir universalius žmogiškuosius išgyvenimus, kurie yra aktualūs ir šiandienos literatūrologiniuose tyrinėjimuose bei kultūrinėje savimonėje.
 
Maištinga Siela

Asmenybės. Rašytojas Amor Towles: biografija, knygos, kūrybos temos ir bruožai, romanas "Aristokratas Maskvoje", "Linkolno greitkelis"

 

Sveiki, brangieji!
 
Tęsiu reikšmingiausių pasaulio rašytojų tyrinėjimų seriją ir šįkart mano žvilgsnį į amerikiečių rašytoją Amor Towles, kurio tris romanus („Aristokratas Maskvoje“, „Linkolno greitkelis“, „Gero tono taisyklės“) turime lietuviškai. Iš jų asmeniškai esu skaitęs tik puikųjį „Aristokratas Maskvoje“, tačiau vakar prekybos centre įsigijau nukainuotą „Linkolno greitkelis“, kuri galimai taps viena iš mano šios vasaros skaitinių.
 
ANKSTYVASIS RAŠYTOJO AMOR TOWLES GYVENIMAS
 
Amor Towles gimė 1964 metų spalio 24 dieną Bostone, Masačiusetso valstijoje, ir užaugo netoliese esančiame Linkolno miestelyje, kurį vėliau dažnai apibūdindavo kaip ramią, kiek uždarą aplinką, suformavusią jo pasaulėjautą. Jis augo penkių vaikų šeimoje, kurioje tėvas dirbo vertybinių popierių biržos makleriu, o motina rūpinosi namais ir vaikais, sukurdama aplinką, kurioje buvo vertinamas smalsumas ir intelektualinis aktyvumas. Nors jo vaikystė prabėgo įprastame amerikietiškame priemiestyje, pats Towlesas prisimena šį laikotarpį kaip laiką, kupiną vaizduotės žaidimų ir savarankiškų atradimų, kuomet vaikai didžiąją dienos dalį praleisdavo lauke, tyrinėdami miškus ir kurdami savo susigalvotus pasaulius be suaugusiųjų priežiūros.
 
Jo vaikystės kasdienybę formavo ne tik šeimos vertybės, bet ir tam tikras atsiribojimas nuo technologijų, kuris skatino lavinti išmonę. Towlesas yra pasakojęs, kad augdamas jautėsi esąs tarsi stebėtojas, mėgstantis analizuoti aplinkinius žmones ir jų elgseną, o ne tik pasyviai dalyvauti įvykiuose. Laisvu laiku jis ne tik žaidė standartinius kiemo žaidimus, bet ir demonstravo ankstyvą potraukį struktūruotoms pramogoms, reikalaujančioms logikos ir kantrybės. Ši vaikystės patirtis, praleista laisvai judant tarp namų ir gamtos, jam įskiepijo stiprų savarankiškumo jausmą bei gebėjimą rasti įdomybių ten, kur kiti matė tik kasdienybę.
 
Paauglystės metais Towleso interesų ratas plėtėsi, tačiau jis išliko ištikimas tam pačiam kruopštumo ir stebėjimo pomėgiui. Jis nebuvo vienas iš tų vaikų, kurie būtų aiškiai deklaravę norą tapti kūrėjais, veikiau jis domėjosi viskuo, kas reikalavo gilaus susikaupimo ir buvo susiję su žmogaus prigimties supratimu. Šeimos aplinka skatino jį ne tik domėtis aplinkiniu pasauliu, bet ir diskutuoti apie įvairias idėjas prie vakarienės stalo, kas vėliau, pasak paties autoriaus, suformavo jo gebėjimą aiškiai dėstyti mintis ir vertinti skirtingus požiūrius.
 
Gyvendamas Bostono priemiestyje, jis puoselėjo stiprius ryšius su broliais ir seserimis, o šie santykiai tapo svarbia jo asmenybės dalimi. Būtent tarpusavio bendravimas šeimoje, nuolatiniai pokalbiai bei kartais kildavusi sveika konkurencija prisidėjo prie jo charakterio brandos. Towlesas yra minėjęs, kad būdamas jaunesnis dažnai leisdavo laiką suaugusiųjų kompanijoje, klausydamasis jų pokalbių, kas jam suteikė unikalų rakursą į pasaulį – jis tapo įgudusiu klausytoju, gebančiu išgirsti ne tik tai, kas pasakyta, bet ir tai, kas nutylėta.
 
Pasibaigus mokykliniams metams, jo gyvenime atsirado nauji iššūkiai, susiję su aukštojo mokslo siekimu, tačiau šis perėjimo laikotarpis nebuvo staigus šuolis į profesinę veiklą. Jis tęsė savo asmeninę brandą, toliau lavindamas tą patį kritinį mąstymą ir susidomėjimą žmonių charakteriais. Nors jau studijų metais jis vis labiau artėjo prie savo būsimosios veiklos, tai vyko natūraliai, per nuolatinį žinių gilinimąsi ir bandymus suprasti sudėtingas gyvenimo mechanikas, neforsuojant savęs į jokius iš anksto nustatytus rėmus.

Amor Towles knygos mano bibliotekoje

 
AMOR TOWLES ATĖJIMAS Į LITERATŪRĄ, SVARBIAUSI KŪRINIAI IR KŪRYBOS TEMOS
 
Amor Towles savo profesinį kelią pradėjo ne literatūros pasaulyje, o finansų srityje, kurioje dirbo investicijų valdymo sektoriuje Niujorke daugiau nei dvidešimt metų. Nors sėkmingai kopė karjeros laiptais, jis niekada nenutraukė ryšio su savo sena aistra rašymui, kuria užsiimdavo laisvu nuo darbo metu. Lūžis įvyko tada, kai suvokė, jog turi pakankamai finansinio stabilumo ir vidinės brandos, kad galėtų atsidėti tik kūrybai. Būtent 2011 metais pasirodęs jo debiutinis romanas „Gero tono taisyklės“, vaizduojantis 1938-ųjų Niujorko aukštuomenę, akimirksniu atnešė jam pasaulinę šlovę ir įrodė, kad dešimtmečius kaupta stebėtojo patirtis transformavosi į itin precizišką pasakojimo stilių.
 
Po tokios sėkmingos pradžios autorius tapo visą laiką rašančiu autoriumi, o kiekvienas vėlesnis jo kūrinys tik sustiprino jo, kaip meistriško pasakotojo, reputaciją. 2016 metais išleistas „Aristokratas Maskvoje“, pasakojantis apie grafą Aleksandrą Rostovą, nuteistą gyventi viešbutyje „Metropol“, tapo tikru literatūriniu fenomenu, išverstu į daugybę kalbų ir sužavėjusiu milijonus skaitytojų visame pasaulyje. Vėliau sekė 2021 metais pasirodęs romanas „Linkolno greitkelis“, nukeliantis į 1954-ųjų Ameriką, kuriame autorius meistriškai supina kelių jaunų žmonių likimus sudėtingos kelionės fone, dar kartą pademonstruodamas gebėjimą kurti gilias, humaniškas ir vizualiai turtingas istorijas.
 
Savo kūrybinį procesą Towlesas apibūdina kaip itin kruopštų ir struktūruotą, dažnai pabrėždamas, kad prieš pradėdamas rašyti jis atlieka ilgą planavimo darbą. Apie savo požiūrį į literatūrinę kūrybą autorius yra taikliai pasakęs: „Rašytojo darbas nėra tiesiog papasakoti istoriją, tai – sukurti pasaulį, į kurį skaitytojas norėtų sugrįžti ir kuriame galėtų praleisti laiką kartu su veikėjais, kurie jam tampa svarbūs.“ Jis siekia, kad jo knygos nebūtų tik pramoga, o taptų filosofiniu apmąstymu apie žmogaus orumą, likimo vingius bei gebėjimą išlikti ištikimam sau net sudėtingiausiomis aplinkybėmis.
 
Kalbant apie autoriaus kūrybos temas, Towlesas dažniausiai nagrinėja istorinių lūžių ir asmeninio pasirinkimo sankirtas. Jo knygose gausu nostalgiško žvilgsnio į praeitį, tačiau ši nostalgija niekada neužgožia šiuolaikiško požiūrio į žmogaus psichologiją. Skaitytojai visame pasaulyje jį vertina už elegantišką kalbą, subtilų humorą ir gebėjimą sukurti itin įsimintinus, aristokratiškos dvasios ar netradicinio charakterio herojus, kurie tampa tarsi artimais draugais. Šis universalus patrauklumas leido jam pelnyti ne tik skaitytojų meilę, bet ir pripažinimą literatūros pasaulyje, nors jis retai tampa didžiųjų apdovanojimų laureatu, tačiau nuolat patenka į „New York Times“ bestselerių sąrašų viršūnes.
 
Jo asmeninis gyvenimas, palyginus su pasiekta šlove, išlieka itin privatus ir ramus. Autorius yra vedęs, kartu su žmona augina du vaikus ir gyvena Manhatane, Niujorke, tačiau vengia viešumo, kuris nėra tiesiogiai susijęs su jo knygų pristatymu. Jis vertina savo laiką su šeima ir nuoseklų kūrybinį ritmą, todėl jo vieši pasirodymai visada yra gerai apgalvoti ir susiję su naujų kūrinių aptarimu. Towlesas sugeba išlaikyti sveiką atstumą tarp savo viešo, kaip rašytojo, įvaizdžio ir paprasto, ramaus gyvenimo būdo, kurį jis puoselėjo nuo pat jaunystės.
 
Europoje, o ypač Baltijos šalyse, Amorą Towlesą itin vertina intelektualioji skaitytojų auditorija, kuri ieško kokybiškos, stilingos ir gilios prozos. Jo kūriniai, ypač „Aristokratas Maskvoje“, sulaukė didelio dėmesio Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, kur skaitytojai jautriai priima temas, susijusias su istorine atmintimi, orumu priespaudos akivaizdoje ir asmenine laisve. Baltijos šalių intelektualai ir literatūros mylėtojai jį laiko vienu tų retų šiuolaikinių amerikiečių autorių, kurie sugeba sujungti amerikietišką pasakojimo dinamiką su senosios Europos literatūrine tradicija bei intelektualiu gyliu.
 
Be jau minėtų garsiausių romanų, Towlesas yra išleidęs ir kitų kūrinių, pavyzdžiui, novelių rinkinį „Eglės iš Rusijos“, kuris dar labiau išplėtė jo kūrybinę erdvę ir parodė gebėjimą dirbti mažesnės formos žanruose. Kiekviename savo darbe autorius išlieka ištikimas sau – jis niekada nesiekia šokiruoti, verčiau renkasi gilią empatiją ir lėtą, bet užtikrintą pasakojimo tempą. Šis ištikimybės sau principas ir nuoseklus tobulėjimas yra tai, kas verčia skaitytojus visame pasaulyje nekantriai laukti kiekvieno naujo jo kūrinio.
 
Vis dėlto, svarbiausia Towleso, kaip rašytojo, sėkmės paslaptis yra jo gebėjimas sukurti atmosferą, kuri skaitytojui tampa labiau realia už kasdienybę. Jo kūryba – tai tarsi kvietimas trumpam sustoti, įkvėpti ir pažvelgti į gyvenimą su šiek tiek daugiau ironijos bei švelnumo. Jis yra tarsi tiltas tarp skirtingų kartų ir kultūrų, sugebantis kalbėti apie amžinus dalykus – meilę, netektį, atkaklumą – kalba, kuri yra suprantama tiek Niujorke, tiek Vilniuje. Būtent toks gebėjimas išlikti suprantamu ir artimu įvairių tautybių bei socialinių sluoksnių žmonėms ir paverčia jį vienu ryškiausių mūsų laikų literatūros balsų.
 
Ar esate lietuviškai skaitę bent vieną jo romaną?

Čia galite pasižiūrėti interviu su autoriumi:

 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 196: nesijausk kaltas, kad nieko nedarai, nes darai iš tikrųjų daug

 

Sveiki!
 
Šiandien jaučiu, kaip sugrįžta jėgos! Nieko nedarymas yra didelis veikimas, nes mes nuolat norime ir trokštame būti užimti, užsiėmę, judame net iš inercijos, nes esame užprogramuoti auklėjimo ir aplinkos, kad nieko nedarymas ir neveikimas yra tinginystė. Bet pabandyk tu, kuris esi įsiveiklinęs, dieną ar kitą nieko nedaryti! Gulėti pusdienį vonioje, skaityti malonią knygą ir tiesiog būti vienatvėje, tyloje... Bet balansą atrandančiam žmogui tai yra nuostabus dalykas, rasti vis dažniau šmirinėjimą.
 
Įkvėpk-iškvėpk, pasaulis vis tiek suksis ir be tavo pastangų. Ateities Romą vis tiek kas nors pastatys, o tau iš tikrųjų reikia tiek nedaug: įkvėpk-iškvėpk ir atsipalaiduok, nes iš tikrųjų nieko neveikimas ne tik sugrąžina jėgas, bet ir suteikia džiaugsmą vėlei ką nors imtis iš esmės įdomaus veikti naujai. Pauzės mūsų gyvenime itin reikšmingos, tad reiktų jas priimti kaip perkrovimo galimybę.
 
Keletas džiugių minčių apie tai, kad visiškai nereikia jausti jokios kaltės, kad nieko nedarai.
 
„Kartais pats naudingiausias dalykas, kurį galima padaryti, yra tiesiog nieko neveikti.“
— Winston Churchill
 
„Būti laisvam nuo užsiėmimų – tai didžiausia prabanga.“
— Sokratas
 
„Dauguma mūsų gyvenimo problemų kyla dėl to, kad mes nesugebame tiesiog ramiai pasėdėti savo kambaryje.“
— Blaise Pascal
 
„Tai, kas atrodo kaip nieko neveikimas, dažnai yra laikas, kai mūsų protas iš tikrųjų dirba sunkiausiai, kurdamas naujas idėjas.“
— James Gleick
 
Maištinga Siela

Knyga: Margaret Atwood "Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją"

 

Margaret Atwood. „Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją“ – Vilnius: Alma littera, 2008. – p. 224.

 
„Vanduo nesipriešina. Vanduo teka. Kai į jį panardini ranką, jauti tik glamonę. Vanduo nėra tvirta siena, jis tavęs nesustabdys. Bet vanduo visada teka ten, kur nori, ir niekas negali jam pasipriešinti. Vanduo kantrus. Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Atsimink tai, mano vaike. Atsimink, tu esi tarsi vanduo. Jei negali įveikti kliūties, apeik ją. Vanduo apeina (p. 63-64)“.
 
Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Koks džiaugsmas rasti laiko skaitymui. Ypač tokiam, kuriam nereikia atidėliojimo ar pertrūkio, o knygą gali perskaityti per vieną dieną, patirdamas visuminį jos teikiamą emocinį ir intelektualinį poveikį. Ilgai ieškojau perskaitytų knygų knygynuose 2008 metais lietuviškai išleistos kanadiečių rašytojos Margaret Atwood (g. 1939) knygos Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją (angl. The Penelopiad), kuri originalo kalba pirmąkart išleista 2005 metais. Penelopiada yra dalis tarptautinio projekto Canongate Myth Series, kuriame žymūs šiuolaikiniai rašytojai buvo pakviesti iš naujo interpretuoti įvairius pasaulio mitus. Margaret Atwood šiame projekte pasirinko perkurti Odisėjo ir Penelopės mitą, suteikdama balsą Odisėjo žmonai Penelopei bei jos nužudytoms tarnaitėms. Šiuo kūriniu autorė siekė permąstyti klasikinę istoriją iš moterų perspektyvos, kritiškai vertindama patriarchalinį požiūrį į ištikimybę ir teisingumą. Lietuviškai šios serijos knygos buvo pradėtos versti, bet, matyt, nesusilaukė ypatingo dėmesio, nes iš 30 kūrinių pasirodė tik Alexander McCall Smith, Karen Armstrong ir Jeanette Winterson mitų interpretacijos. Penelopiadą į lietuvių kalbą išvertė Irena Varnaitė.

 
M. Atwood interpretacija – tai pirmoji mano skaityta šios serijos knyga, bet pati autorė man puikiai pažįstama iš lietuviškai pasirodžiusių romanų: Oriksė ir Griežlys, Tarnaitės pasakojimas, Aklasis žudikas, Greis ir kt. Prisipažinsiu, kad nesitikėjau, kad šitaip įtrauks ir šitaip patiks Penelopiada. Tas, kas skaitė Atwood knygas, žino, kokio pajėgumo, įtaigumo ir aštrumo ji yra kūrėja. Pasirinkusi interpretuoti Homero kūrinį Odisėja, ji rėmėsi ne vien šiuo herojiniu epo, bet ir kitais pasakojimais. Labiausiai autorę sujaudino ir domino, kodėl po 20 metų kelionių ir Trojos karų grįžęs Odisėjas kartu su jau suaugusiu sūnumi Telemachu išskerdė ne tik Itakės rūmus apgulusius jaunikius, bet ir 12 rūmų ištikimų tarnaičių-vergių, kurios priverstinai sanguliavo su Penelopės sprendimo belaukiančiais jaunikiais. Autorė tarsi po 4 tūkstančių metų laukimo interpretuodama surengia teismą Odisėjui, sujungdama šiuolaikinio teismo sistemą su anų laikų tikrove.
 
Tekstas absoliučiai modernus ir parašytas jungiant šiuolaikinio romano principus su Antikos laikų dramaturginiais intarpais, pvz., dvylikos nužudytų tarnaičių balsai dažnai perteikiami choru, kuris Antikos dramaturgijoje dažniausiai atlikdavo žiūrovui apibendrinamąją ir aiškinamąją veiksmų funkcijas. Istoriją pasakoja pati Penelopė ir toli gražu ne iš Itakės, o iš Hado požemio karalystės, praėjus daugybei šimtmečių nuo senovės Graikijos įvykių. Penelopė išsilavinusi, ji žino, kas vyksta gyvųjų pasaulyje, kad yra atsiradusios technologijos, kad Viktorijos laikų žmonės užsiima spiritizmo seansais, per kuriuos retsykiais ji kaip vėlė pasirodo. Tačiau Penelopė priešingai nei Helenė ir Odisėjas, negeria iš užmaršties Letos upės vandens ir nesireinkarnuoja, tačiau pastebi, kad Hado požemis tampa krikščioniškojo pasaulio dalimi, keičiasi kaip ir viskas pasaulyje.
 
Penelopei suteiktas kantriosios ir nemažiau gudrios už Odisėją charakteris. Įdomu tai, kad Penelopė dar ir pavydi, nes labiausiai nenori būti antrarūše, bet, deja, tenka lygiuotis ir visada pralaimėti pusseserei Helenei, pačiai gražiausiai mirtingajai, kuri buvo pagrobta iš karaliaus Menelajaus karalaičio Pario ir išvežta į Troją. Galima sakyti, kad Helenė iš dalies kalta, kad Penelopė 20 metų nematė savo vyro Odisėjo, nes dėl jos kilo Trojos karas. Įdomu tai, kad ji nenuogąstauja dėl to, kad Odisėjas kelionėje galimai miegojo su Kirke ir Kalipse, jai kur kas svarbiau yra, kad trumpakojis pripažintų josios grožį ir protą.
 
Margaret Atwood tikslas yra ne tik papasakoti Penelopės versiją, bet kalbėti ir moterų tarnaičių balsais, kurios buvo nuteistos ne dėl to, kad kaip vergės sanguliavo su jaunikiais, bet dėl to, kad joms nebuvo duotas leidimas kaip vergėms sanguliauti. Kitaip sakant, vergystės įstatymas labai siauras, niuansas absurdiškai, bet to užteko, kad jos vis tiek būtų pakartos laivų virvėmis. Teisme jos prabyla ir prašo paskutinės pagalbos: „O piktosios, o furijos, jūs – paskutinė mūsų viltis! Maldaujame jus paskirti bausmę ir reikalaujame keršto už mus! Būkite mūsų gynėjos, mūsų, kurių gyvenime niekas negynė! Užuoskite Odisėją, kad ir kur jis eitų! Iš vienos vietos į kitą, iš vieno gyvenimo į kitą, kad ir kaip jis besislėptų, kad ir kokį pavidalą įgautų, susekite! Sekite jo pėdomis žemėje ar Hade, kad ir kur jis rastų prieglobstį, sakmėse ar pjesėse, didelėse knygose ar disertacijose, paraščių pastabose ar papildymuose! Pasirodykite jam mūsų pavidalais, mūsų sudarkytomis formomis, mūsų apgailėtinais kūnais! Tegul jis niekada neranda ramybės (p. 204-205).“

Margaret Atwood

 
Nors Homero Odisėjoje pats Odisėjas dažnai paminimas kaip gudragalvis, iš tikrųjų Penelopiadoje gudrumas įgauna neigiamą konotaciją, gudrumas – tai ne išmintis, o apgavimo meno persona (romane pažymima, kad Odisėjo motinos linijos senelis Autolikas buvo garsus apgaulės meistras, o iš tėvo pusės – pats Sizifas, kuris už gudrybes buvo nuteistas ridenti akmenį amžinai į kalną). Kita vertus, būtent gudrybė pasitarnavo argonautams laimėti Trojos karą su dirbtiniu žirgu, bet Penelopiadoje ši Odisėjo savybė tampa ne didvyriškumo rodikliu, bet nedorybe. Štai, kaip Odisėjas varžybose laimėjo Penelopę: „Odisėjas jas laimėjo. Jis apgavo, kaip vėliau sužinojau. Mano tėvo brolis, dėdė Tindarėjas, nors ir Helenės tėvas, kaip jums pasakojau (kai kas kalba, kad jos tikrasis tėvas buvęs Dzeusas), padėjo jam laimėti. Jis įmaišė į kitų varžovų vyną narkotiko, kad tie taptų vangesni, nors ne taip labai, kad tai pastebėtų: Odisėjui jis davė vaisto, turinčio atvirkščią poveikį. Šis dalykas tapo tradicija ir vis dar praktikuojamas gyvųjų pasaulyje, kai vyksta sporto varžybos (p. 55).“ Tai autorė kalba apie dopingą!
 
Nieko nuostabaus, kad herojai (tikriausiai be Sofoklio Antigonės) graikų mituose dažniausiai vaizduojami be išlygų vyrai. Šiuolaikinės moterų rašytojos linkusios perrašinėti mitus, paversti pasakojimus herojus (dievus, pusdievius ir mirtinguosius) demaskuojančiais kūriniais, kurie „atstato“ prislopintą ar negirdimą herojiniuose epuose moterų balsus. Iš tikrųjų Lietuvoje šių romanų vertimai per pastaruosius 10 metų pasiekė tikrą bumą: Pat Baker Mergelių tyla, Trojos moterys, Jennifer Saint Ariadnė, Elektra, Madeline Miller Kirkė. Šie romanai dažnai pasižymi kaip priešprieša klasikiniams kūriniams, turi ryškų feministinį atspalvį. Margaret Atwood Penelopiadą galima laikyti viena pirmųjų lietuviškai verstų sąskaitas suvedančių herojinių epų. Tačiau lyginant su kitais kūriniais, M. Atwood raiška modernesnė, ji nesistengia imituoti herojinių epų ir laikmečio niuansų, priešingai – jungia tiek struktūriškai, tiek kalbiškai, suteikdama Penelopei absoliučiai šiuolaikinį kalbėjimo būdą: „Jai patikdavo pasirodyti kokaisi nors Trojos laikų drabužiais, mano skoniui per daug puošniais, bet – chacun à son goût. Ji visiškai lėtai pasisaukdavo, tada nuleisdavo galvą ir žvelgdavo iš apačios į kiekvieną, kas ją būdavo burtais iškvietęs, nusišypsodavo savo firmine intymia šypsena – ir juos pakerėdavo! (p. 38).“ Taigi prancūziškas intarpas ir epitetas firminė šypsena leidžia autorei laisvai perteikti praeities įvykius iš šių dienų Penelopės tariamai pakitusios savivokos.  
 
M. Atwood kurdama naują herojinio epo interpretaciją nenutolsta nuo savo romano Tarnaitės pasakojimas ištarmių. Didelis dėmesys patriarchalinio pasaulio santvarkai ir to pasaulio neteisingam teisingumui moterų atžvelgiu. Autorė dekonstruoja patriarchalinį pasakojimą, iškeldama į dienos šviesą Penelopės išgyvenimus bei jos nužudytų dvylikos tarnaičių likimus, taip kvestionuodama istorijos objektyvumą ir galios dinamiką. Kūriniu taip pat atskleidžiamas moterų solidarumas bei jų kova už teisę būti išgirstoms pasaulyje, kuriame oficialiąją istoriją rašo tik vyrai. Kūrinys emocionalus. Autorė rašo užtikrintai, neimituoja herojinio epo stilistikos, tiesą sakant, rašo lakoniškai, bet iš to lakoniškumo išgauna jaudinantį ir herojiniams epams būdingos patetikos, kuri šiuo atveju yra tik privalumas, o ne trūkumas. Man labai patiko šis kūrinys, o finalinis teismas taip įtraukė, tarsi žiūrėčiau ir stebėčiau 4 tūkstančių metų bylos svarstymo pabaigą. Ar pasakojime iš tikrųjų išteisinamas Odisėjas, o gal jis pasmerkiamas teisme? Paliksiu sužinoti patiems.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Olga Tokarczuk apie žydus, katalikus ir kitus, kurie kasdien gyvena prasilenkdami savo pasaulyje

 

Sveiki, mielieji.
 
Neseniai pradėjau skaityti lenkų nobelistės Olgos Tokarczuk esė rinkinį „Jautrusis pasakotojas“ ir jau norisi ištisai ir išilgai ją cituoti.
 
„Kadaise varčiau du kelionių vadovus po tą pačią Lenkijos dalį: vieną parašytą katalikų, kitą –  žydų. Visiškai skirtingus. Abiejų šių grupių keliautojai tikrai prasilenktų kaip šešėliai niekada nesusitikę. Jų maršrutai nesusikirstų, nes šiuose vadovuose pateiktos praeities panoramos ir patirtys visiškai skirtingos. <...> Ar iš viso egzistuoja koks nors vienas pasaulis – tas „unus mundus“, apie kurį svajojo filosofai? Didelis, neutralus ir objektyvus universumas, kuriame visi galime susitikti ir vienas kitame įžvelgti artumą. O gal gyvendami vienoje erdvėje ir tiesų gyvename savo fantazijose?“ Olga Tokarczuk
 
 
Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimas pagal Čaką" / "The Life of Chuck"

 

Sveiki!
 
Amerikiečių režisierius Mike Flanagan ne kartą jau yra dirbęs su siaubo literatūros karaliumi tituluojamo JAV rašytoju Stephen Kingo literatūrine medžiaga. Tereikia prisiminti gana sėkmingą jųdviejų bendradarbiavimą projekte „Daktaras miegas“ (2019), kuris buvo tiek kritikų, tiek žiūrovų sutiktas labai palankiai. Visgi S. Kingas yra ne tik siaubo istorijų kūrėjas, bet ir mistinių bei fantastinių istorijų rašytojas. 2020 metais jis išleido apsakymų rinkinį „If It Bleeds“, iš kurio režisierius Flanaganas ekranizavo apsakymą „Gyvenimas pagal Čaką“ (angl. The Life of Chuck) (2024), o pastarasis taip pat buvo kino teatruose sutiktas itin palankiai.
 
Ekranizuoti S. Kingo medžiagą yra kažin koks savaiminės sėkmės garantas. Gal dėl to, kad literatūra duoda gerą scenarijų, o scenarijus iš esmės yra gero kino pagrindas. „Gyvenimas pagal Čaką“ pasakoja istoriją atbuline tvarka. Tai komoje gulinčio ir tuoj mirsiančio Čako sąmonės sukurtas pasaulis, kuriame vyksta Visatos apokalipsė, t. y. sproginėja žvaigždės, planetos, Žemėje dingsta internetas, tad žmonės tiesiog laukia, kada susprogs ir pati Žemės planeta. Kitoje istorijos atkarpoje pasakojama istorija Čakui iki mirties likus 9 mėnesiams, kaip jis gatvėje tiesiog leidžiasi į keistą šokį su nepažįstamąja, o trečiojoje – Čako vaikystė pas senelius, kuriam uždrausta patekti į kupolo formos palėpę, kurioje tūno visa ko paslaptis. Visas tris dalis sujungia, sakyčiau, nuostabi likimo ironija, atsikartojantys žmogaus gyvenimo motyvai, kurie galbūt natūralioje gyvenimo tėkmėje nė nepastebimi, tačiau kino pasaulyje tampa magiškais pasakojimo elementais.
 
Iš esmės filmas turi Volto Disnėjaus viražų, bet ne tų banalių, o tų, kurie kelia nuostabą, kad galbūt mes tik manome valdantys savo gyvenimo sprendimus, o iš tikrųjų esame tik viename iš savo pačių sukurtų Visatos variantų. Kažkiek man filmas priminė Tim Burton „Mano gyvenimo žuvis“ (2003) alternatyvą, tačiau šis galbūt labiau įtikino dėl aiškaus ir pabrėžtinai svarbaus pasakotojo kaip sąmonės (Dievo?) visa ko suvokėjo balso, kuris lydi žiūrovą per visą šią istoriją. Manau, kad filmas „Gyvenimas pagal Čaką“ verčia svajoti ir kartu liūdėti, nes pačios gražiausios akimirkos tokios trumpalaikės, tuoj pat pasibaigiančios, kaip kad bandymas 15 milijardų metų surikiuoti į vienerius kalendorinius metus (tą net mus mokė per geografijos pamokas!), t. y. aprėpti amžinybę akimirkoje. Ši istorija tinka žiūrėti visai šeimai su šiek tiek ūgtelėjusiais vaikais, nes jame nebanaliai alegoriškai, mistiškai perteikiamas unikalus žmogaus gyvenimas. Man filmas išties patiko.
 
Mano vertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb:7.3

 
Maištinga Siela