Knyga: Ann Patchett "Vieningieji"

Ann Patchett. „Vieningieji“. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 360 p.

Sveiki, skaitytojai,

Antras lietuvių kalba pasirodęs amerikiečių rašytojos Ann Patchett (g. 1963) romanas Vieningieji (angl. Commonwealth) sulaukė kur kas didesnio skaitytojų dėmesio žiniasklaidoje, nei knyga Bel Canto – su pastaruoju autorė išgarsėjo visame pasaulyje. Savaime suprantama, nes Baltų lankų leidžiama grožinė literatūra labiau aptariam kritikų nei, tarkime, leidyklos Jotema knygos. Nežinau, ar tokią tendenciją įžvelgiu tik aš vienas, tačiau net aš neslėpsiu, kad paskutiniuoju metu daugiau skaitau būtent šios leidyklos verčiamų ir leidžiamų knygų.

Romanas Vieningieji – tai amerikietiškos šeimos saga. Daugelis iš mūsų pripratę prie skandinaviškojo stiliaus šeimos sagų, šioji skiriasi tuo, kad ji absoliučiai amerikietiška, apimanti penkis dešimtmečius trunkančios dviejų šeimų maišaties. Pasirodo, nelemtas bučinys degtinės ir neaiškių alkoholinių gėrimų vakarėlyje su apelsinų sultimis, sujaukia ir visiems laikams pakeičia Beverli ir Fikso Kitingų šeimos gyvenimą. Bėgant metams, pasakojama jų ir jų augančių vaikų istorijos. Išsiskyrusi šeima ima vasaromis dalytis vaikais ir vyksta tai, kas vyksta ir už Atlanto – aštrūs šeimos konfliktai, nuovargis, poilsis, atsakomybė, šeima, vasaros nuotykiai ir, žinoma, lemtingi bei kraupūs įvykiai, pakeičiantys veikėjų ne tik likimus, bet viso gyvenimo kokybę.

Prisiminiau šveicarų kilmės rašytoja J. Dicker ir jo vasarą skaitytą romaną Baltimorės knyga, kurią įvardijau kaip amerikietiškos literatūros tendencijų pilną kūrinį: bėgantys dešimtmečiai, amerikietiškoji kultūra, ryškios geografinės žymės ir t. t. Ann Patchett Vieninguosius galima laikyti totaliu amerikietiškojo romano pavyzdžiu, išlaikančiu tas pačias šiai šaliai būdingas literatūrines žymes: bėgsmą per amerikietiškos kultūros dešimtmečius, keliones po geografines JAV valstijas, atskleidžiant bendravimo ir pasaulio matymo kultūrą, kuri iš esmės skiriasi nuo europietiškosios ir tuo labiau nuo Azijos.

Vieningųjų pasakojimas įsuka tarsi į vakarėlį. Atrodo beprotiškas teksto sodrumas, nes autorė leidžia per pirmuosius penkiasdešimt puslapių pasijusti tikrame vakarėlyje, kuriame pats spaudi apelsinus ir visus vaišini ir, žinoma, lauki pasakojimo bombos, tačiau priešingai nei emocinį šoką norinčioje sukelti literatūroje, šioje knygoje nieko šokiruojančio nėra. Net patys aštriausi įvykiai, kaip veikėjų mirtys, vaizduojamos iš laiko nuotolio, todėl susidaro įspūdis, kad autorei rūpi ne įvykiai, o įvykių emociniai ir psichologiniai padariniai: kaip veikėjams susitaikyti ir gyventi toliau? Apelsinų ir alkoholio krikštynos tampa lemiamu Berto ir Beverli, Terezos ir Fikso gyvenimo vakaru, regis, su kokteiliais autorė išmoningai subtiliai „suplaka“ ir dviejų šeimų likimus. Mane asmeniškai sužavėjo atsargus „priėjimas“ prie aštrios istorijos, nutylint buitiškuosius konflikto užkulisius ir depresyvą skyrybų etapą, kuris tik kaip vos girdima muzika retkarčiais prasiskverbia į veikėjų gyvenimus.

Rašytoja Ann Patchett.

Po svaiginančio vakarėlio romane fragmentiškai pateikiamos vaikų istorijos, kurios pamažu nudriekia ištisų įvykių ir pasekmių vieningųjų paveikslą – nostalgišką, su herojų džiaugsmais ir paklydimais. Skaitydamas dažnai mėgavausi gyvenimiškomis situacijomis, kurios, atrodo, būtų pačios banaliausios, bet taip neįprastai tinka šiam romanui, kad pamažu užsinori tikro „atsuktuvo“. Tiesa, esama ir absoliučiai banalių situacijų, kurios tarsi „paimtos“ iš prasčiausių serialų ar filmų, kaip antai lemtingas sutuoktinių susitikimas, kai mergina pagriūva ant ledo, o nepažįstamasis padeda jai atsikelti... Palaukite, tikrai dar šitaip būna? Jau labiau įtikina motina, bėganti su vaikais pas kitą vyrą, nei tokios banalios scenos. Kad ir toji žaisminga scena, kaip Franė susipažįsta su girtuokliu rašytoju darbe, kuris vėliau parašo paralelinę „Vieningųjų“ istoriją: tas batelių nusiavimas, lydėjimas į viešbutį... Tai tarsi ant absoliučios banalumo ribos ir kartu tai taip amerikietiška, kad tiesiog kitokios amerikietiškos kultūros šiame pasaulyje tikriausiai ir nėra.

Kalbant apie veikėjų paveikslus, autorė apsiriboja ties keliais išskirtinais bruožais. Pavyzdžiui, Karolina Kiting – atžagari, agresyvi, tiesmuka teisininkė ir jos būdas pasireiškia įvairiuose situacijose. Arba brolis Albis – ne itin gabus mokslams, vaikystėje laikytas dažniausiai neatsakingu kvaileliu, toks ir jo gyvenimas – pilnas bastymosi iš vieno miesto į kitą. Tarsi veikėjų asmenybės bruožai be išimties nulemia jų šabloninį likimą, tačiau autorės klišėmis neapkaltinsi, nes realybėje, žiūrėkite, dažniausiai vaiko charakteris suformuoja stereotipinį likimą.

Nepaisant įžvelgiamų trūkumų ir atpažįstamos literatūrinės manieros, Vieningieji visgi parašyti talentingos rašytojos, kuri kuria prasmių istoriją iš nuotolio, kartais saikingai nutylėdama veikėjų aštriausias ribines situacijas ir neviltį. Netgi priešingai – šviesoje išryškina optimistines spalvas, leisdama kaip tolimam peizažui švystelėti gyvenimo griuvėsių numanomai panoramai. Knyga absoliučiai amerikietiška, bet tai nė joks trūkumas. Priešingai – štai Julian Barnes atvirai žavisi ir pripažįsta amerikietišką romanistiką kaip pranašesnę ir aktualesnę literatūrą nei per formas ir novatoriškumą sudėtingai „brendančią“ europietišką intelektualiąją literatūrą. Neprikibsi, tiesos šio brito rašytojo žodžiuose yra ir Ann Patchett yra geriausias to įrodymas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pianistė" / "La Pianiste"

Sveiki,

Paskutiniu metu „sergu“ prancūzišku kinu. Dar niekada nemylėjau jo taip, kaip šiandien. Štai mano itin vertinamas režisierius Michael Haneke sukūrė puikiai įsimenamą filmą „Pianistė“ (pranc. La Pianiste) (2001), kai kur dar verčiama kaip „Pianino mokytoja“. Na, M. Haneke yra kino magas, jo formos itin universalios, tačiau jis itin stiprus pasakotojas, susitelkęs į ydingą žmogaus pasaulį, sugeba skrupulingai išnarstyti ir pateikti neabejotinai nepataikaujančius kino portretus.

„Pianistė“ absoliučiai mane sužavėjo, sakau tiesiai šviesiai, nes nėra daug filmų, kurie verčia žiūrėti išsižiojus. Gal ne itin buvau patenkintas M. Haneke paskutiniu darbu „Laiminga pabaiga“, nes jis visgi stipresnis dramų kūrėjas, o ne komikas. Štai „Pianistę“ priskirčiau prie pačių ryškiausių ir geriausių režisieriaus darbų „Baltas kaspinas“ ir „Meilė“.

Filmas pasakoja apie kietą ir šiurkščią pianino mokytoją, į kurios gyvenimą įsiveržia jaunas studentas. Po itin griežto sukirpimo mokytojos įvaizdžiu slypi suluošinta ir meilės išbadėjusi siela, kuri prasiveržia neadekvačiais poelgiais. Tai kartu paaiškina, kodėl žmonės linkę į seksualinį sadizmą ir žeminimą. M. Haneke sukurta „Pianistė“ neįtikėtinai psichologiškai grįstas personažas, kurį suvaidino puikioji Isabelle Huppert. Tiesą sakant, tai „kalės“ vaidmuo ir galbūt iš dalies ji man siejosi su kitu šios aktorės sukurtu personažu irgi be galo sudėtingo charakterio filme „Ji“. Filme siejasi gana daug pasakojimo atšakų: tai ir filmas apie klasikinės muzikos pasaulį, tai dėstytojos ir studento santykiai, tai pernelyg glaudūs motinos ir dukters santykiai, priklausomybės troškulys, frigidiškumas ir neadekvatus seksualinis pasitenkinimas... Veikėja tiesiog pulsuoja ties pavojingomis etinėmis, moralinėmis ir sveiko proto ribomis, kad nekyla abejonių nei dėl I. Huppert galingos įtaigos, nei dėl M. Haneke genialumo.

Provokuojantis filmas, netgi šiek tiek skandalingas, su itin jautriai išreikštu moters pasauliu, moteris, kuri visą gyvenimą buvo uždaryta tarp griežtų muzikos natų ir taisyklių, kad net jos dvasia sustabarėjusi reikalauja elgtis neadekvačiai. Tam tikra prasme tai didaktinis filmas, parodantis, kokias pasekmes gali turėti netinkamas žmogaus auklėjimas. Labai, labai pribloškiantis filmas gurmanams.

P. S. Šį filmą, pelniusį Kanų kino festivalyje Didįjį žiūri prizą, lietuviškai titruotą galite pamatyti „Kino pasaka“ internetinėje mokamoje filmų platformoje.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Tamsa" / "Dark" (1 sezonas)

Sveiki,

Kai norisi kažko mistinio, bet ne banalaus, kai norisi kažko įtraukiančio, bet intelektualaus, tai, sakyčiau, kuo puikiausiai tiktų serialas „Tamsa“ (angl. Dark). Tai kol kas pirmasis „Netflix“ serialas, kuris yra sukurtas su vokiečių aktoriais ir jo produkcija yra vokiška, tačiau žinant „Netflix“ kokybę, galiu pasakyti, kad serialas išlaiko „Netflix“ platformos gerą vardą.

Pirmasis sezonas, debiutavęs 2017 gruodžio pradžioje (kaip visada „Netflix“ platformoje serijos paskelbiamos visos vienu metu), tad tikriausiai nieko nėra geriau, nei nuosekliai be didesnių pertraukų peržiūrėti visą serialą. Tai palieka kur kas didesnį įspūdį. Dešimties serijų „Tamsa“ per pirmąjį sezoną pasakoja apie 2019 metų lapkričio mėnesio įvykius atokiame Vokietijos miestelyje, kuriame paslaptingai ima dingti vaikai. Keistas urvas miškuose traukia lyg magnetas, o pamažu miestelio paslaptys atskleidžiamos sudėtingoje pasakojimo struktūroje.

Serialas iš esmės subalansuotas tarp intelektualaus rebuso ir pramoginio mistinio pasakojimo, tad jis skirtas universaliam žiūrovui. Serialas lyginamas su „Keisti dalykai“ bei „Tvin Pyksu“ – tai iš esmės teisinga, nes jis turi ir vieno, ir kito serialo bruožų tiek pasakojimo atmosferoje, tiek kai kuriuose įvykiuose, bet visgi „Tamsa“ nėra nei vieno, nei kito serialo kopija, nes iš esmės pateikia savitai išgrynintą mokslinės fantastikos trilerį.

Po miškais susirangęs laiko labirintas, tad veikėjai keliauja po 2019, 1986 ir 1953-uosius metus, taigi kas 33 metus, tad čia persimaišo trys miestelio kartos, kuriose tiek paslapčių, kraujomaišos ir paklydimų, kad net kartais, tiesiogine to žodžio prasme, „susuka smegenis“ bandant aprėpti, kas su kuo čia bendrauja ir kas kurio vaikas, teta ar dėdė yra iš tikrųjų. Iš pradžių serialas panašėją į siaubo „Alisa stebuklo šalyje“, bet maždaug nuo ketvirtos ar penktos serijos jau galima numanyti link kur suka serialo siužetas, tad didesnės nuostabos kaip ir nebelieka. Nepaisant šito, serijos vis tiek išlaiko įtampą, pateikia vienokių ar kitokių biografinių portretų, tačiau jie veikia pagal trilerio žanro bruožus ir juose trūksta velnias žino ko: gal žmogiškumo, natūralumo ar dar kažko. Veikėjai angažuoti, veikia pagal jau žinomas klišes iš kitų trilerių, kad nejučia kyla klausimas: kodėl  jie tiesiog neišvyksta iš to miestelio, kas juos laiko toje baisioje vietoje, kodėl jie tokie buki. Tačiau elgtis jie tikriausiai ir nebegali kitaip, nes sugriūtų idealus mistinio trilerio taisyklingumas.

 Jonas.

 Šarlotė.

 Serialo aktoriai Berlyne.

Jeigu veikėjai yra silpnoji serialo pusė, tai siužetinis rebusas tikriausiai būtų tai, dėl ko verta žiūrėti šį serialą. Kol kas pirmasis sezonas nukreiptas į tuos keistus laikų persimaišymo įvykius, tad pritrūksta tiesiog mokslinės siužetinės plėtotės, kas iš tikrųjų ir kaip veikia toji keista juodoji skylė ir laiko mašinos mechanizmas – matyt, kūrėjai bus pasitausoję ir palikę tai kitiems sezonams. Turiu įtarimo, kad kuo toliau, tuo bus daugiau grybų ir tai ne visada yra gerai, nes pamažu bet kokie serialai ima išsikvėpti ir nebetenka savo galios stebinti.

Vikipedijoje galima susirasti ištisą šio serialo šeimų giminių medį su laikotarpiais ir nepamesti pasakojimo struktūros grandies. Kitą vertus, žiūrint paskutines sezono serijas, man asmeniškai, jau buvo nebesvarbu, kas yra kas, norėjosi tiesiog viską nušviečiančios tiesos ir, tiesą sakant, finalas mane tenkino. Tai tarsi viso „žaidimo“ perkrovimas, kuris žada kitame sezone arba naujas taisykles, arba dar vieną ateities papildomą pasakojimo grandį.

Serialas iš esmės kokybiškas, įdomus, įtraukiantis ir tas, kas mėgsta paslaptingas mindfuck‘us, kaip antai „Vakarų pasaulis“, manau, serialas pasirodys tobulas. Juk jame svarbiausia yra papasakoti idėją, kurioje veikia laiką ir erdvę bandantis perprasti mažasis žmogus. Tokie serialai visada kaitina žiūrovo vaizduotę, nes leidžia įsivaizduoti ar bent jau pajusti, kad ir mes patys galbūt gyvename alternatyvioje tikrovėje ir gal net kur kas sudėtingesnėje nei serialai gali tai parodyti.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Madonna - "Erotica" [žodžiai / Lyrics]

Sveiki,

Skamba man šis Madonnos „Erotica“ singlo priedainis ir nors tu ką. Itin prieštaringai buvo vertinama Madonna 1992 metais, kai ji pristatė naują savo albumą tokiu pat „Erotica“. Nepaneigsi – muzikos atžvilgiu tai naujasis popsas, išsiveržęs iš jau tuokart nusibodusių ir pernelyg atsikartojusių devinto dešimtmečio muzikos garsų.

„Erotika“ dar ir skandalinga, nes jos vaizdo klipą MTV galėjo rodyti tik po 10 valandos vakaro, o kai kurie kanalai apskritai atsisakė transliuoti – jame švysteli tokios žvaigždės kaip Naomi Campbell ir Isabella Rossallini. Daina sulaukė komercinės sėkmės, nors tarp geriausių dainų Madonnos karjeroje gal ir nepatenka. JAV-ose singlas tapo su pusės milijonų pardavimu auksiniu. Billboard pasiekė trečiąją poziciją ir daugelyje šalių, jeigu ne pirma, tai į penketuką ar dešimtuką singlas pateko.

Daina apie seksą ir meilę apie malonumo ir skausmo ribas taikliai taiko į „S and M“ ir BDSM tematiką – nieko neprikibsi, Madonnai tuokart tai buvo aktualu, štai kodėl ji vadinama pop muzikos chameleonu. Pasiklausykime šio kūrinio:

Žodžiai / Lyrics

"Erotica"

Erotica, romance [repeat]
My name is Dita
I'll be your mistress tonight
I'd like to put you in a trance

If I take you from behind
Push myself into your mind
When you least expect it
Will you try and reject it
If I'm in charge and I treat you like a child
Will you let yourself go wild
Let my mouth go where it wants to

Give it up, do as I say
Give it up and let me have my way
I'll give you love, I'll hit you like a truck
I'll give you love, I'll teach you how to ...

I'd like to put you in a trance, all over
Erotic, erotic, put your hands all over my body [repeat twice]
Erotic, erotic

Once you put your hand in the flame
You can never be the same
There's a certain satisfaction
In a little bit of pain
I can see you understand
I can tell that you're the same
If you're afraid, well rise above
I only hurt the ones I love

Give it up, do as I say
Give it up and let me have my way
I'll give you love, I'll hit you like a truck
I'll give you love, I'll teach you how to ...

I'd like to put you in a trance, all over
Erotic, erotic, put your hands all over my body [repeat twice]
Erotic, erotic

Erotica, romance
I'd like to put you in a trance
Erotica, romance
Put your hands all over my body

I don't think you know what pain is
I don't think you've gone that way
I could bring you so much pleasure
I'll come to you when you say
I know you want me
I'm not gonna hurt you
I'm not gonna hurt you, just close your eyes

Erotic, erotic [repeat several times]
Put your hands all over my body
All over me, all over me

Erotica, (give it up, give it up) romance
I'd like to put you in a trance
Erotica, (give it up, give it up) romance
I like to do a different kind of
Erotica, (give it up, give it up) romance
I'd like to put you in a trance
Erotica, romance
Put your hands all over my body

Only the one that hurts you can make you feel better
Only the one that inflicts pain can take it away

Eroti - ca

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Asmeninė pirkėja" / "Personal Shopper"

Sveiki,

Prancūzų režisierius Olivier Assayas praeityje pristatęs tokius kino perlus kaip „Švari“ (2004) ir „Zils Marijos debesys“ (2014) šįkart pasakoja dar keistesnę ir mįslingesnę istoriją pavadinimu „Asmeninė pirkėja“ (angl. Personal Shopper) (2016), pasikvietęs iš prancūzų prestižinį „Cezarį“ nuraškiusią antraplaniame vaidmenyje „Zils Marijos debesys“ amerikiečių aktorę Kristen Stewart ir jis toliau daro mažyčius stebuklus.

Tai jau trečias matytas režisieriaus filmas ir galiu pasakyti, kad jis genialiai moka pasakoti istorijas. Pats rašo scenarijus ir juos režisuoja – visai kaip W. Allen. Iš esmės „Asmeninė pirkėja“ pasakoja apie jauną merginą, kuri perka įžymybėms rūbus, tvarko jų spintas. Tarp tų darbų švysteli ir skaudi merginos istorija – ji neseniai neteko brolio dvynio, tačiau bene pats geriausias „pagardas“ – mistinė šio pasakojimo pusė: mergina laukia ženklo iš anapus, nes brolis jai pažadėjo „pasirodyti“, abu turėję aiškiaregystės galią. Regis, čia labai lengva holivuiškai paslysti, tačiau režisieriui svarbiau papasakoti ne vaiduoklišką istoriją, bet žmogiškąją: susitaikymas su netektimi bei tuo, kad ir tu pats vieną dieną turėsi numirti.

Nuostabi istorija. Man ji labai patiko, nors ji turi visus šansus nepatikti didžiajai žiūrovų daliai, nes gali pasirodyti pernelyg nuobodi, ištęsta, per daug dėmesio kasdienybės detalėms, tačiau čia absoliučiai niekas neerzina, o kaip tik smagu stebėti mikroskopinį merginos pasaulį, kuris veikia per elementariausius buitinius-darbinius sprendimus ir judesius, telefoninį keistą flirtą ir t. t. Nesu tikras, ar režisierių labai mėgstama K. Stewart šiam vaidmeniui itin tiko, štai W. Alleno filme ji tiesiog žėrėjo, o čia tokia depresyvi ir natūrali – kitą vertus to ir reikalavo pats scenarijus, mergina netekusi brolio tikisi ženklų ir su kiekviena diena gęsta jos entuziazmas. Neprikibsi – Kristen Srewart tą padaro išties gerai.

Filmas labai vykęs, gilus, intelektualus, „prancūziškas“ ir tiesiog nežinau, jis turėjo visus šansus man nepatikti, bet įtraukė kaip reikiant. Nebanali gyvenimiška istorija, apie gyvenimo vagoje plaukiantį žmogų. Tokias istorijas aš labai mėgstu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tūnąs tamsoje: paskutinis raktas" / "Insidious: The Last Key"

Sveiki,

Šįkart labai trumpai apie filmą „Tūnąs tamsoje: Paskutinis raktas“ (angl. Insidious: The Last Key) (2018) – tai ketvirtoji šios gana sėkmingos siaubo sagos dalis. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau grybų. Kai prieš aštuonerius metus buvo pristatyta pirmoji šios sagos dalis, visi dūsavo: oi, koks geras ir kokybiškas „siaubekas“. Ir išties jis tada kėlė kraupulį ir žadėjo naują siaubo žanro užgimimą, savotišką grįžimą prie dvasių ir „Egzorcizmo“. Tiesą sakant, šioks toks pakylėjimas visgi buvo, nes netrukus pasirodė „paralelinis“ dar kokybiškesnis ir baugesnis „Išvarymas“.

Ši dalis tęsia Elizos istoriją ir skiria jos asmeninei vaikystės dramai. Filmas iš esmės emociškai paveikus jau nuo pirmųjų minučių: smurtas šeimoje, aiškiaregystės dovana, vaiduokliai... Yra ir atmosfera, ir istorija ne tokia jau banali, kiek gal priminė man antrąją „Anabelės“ dalį, tačiau šis filmas truputį prastesnis. Vadovaujuosi viena paprasta taisykle: jeigu pamirštu žiūrėti į laikrodį ir mąstyti „ar daug to filmo liko“, laikau, siaubo filmą vykusiu. Šiuo atveju, kad ir kokius trūkumus išvardysiu, filmas buvo vykęs.

Visų pirma, buvo emocinė įtampa, siužetas „pamakaluotas“ ne bet kaip, nes kartu papasakota žmogaus gyvenimo istorija ir kuriama siaubo atmosfera. Viskas čia yra „tvarkoje“ ir kino salėje sėdėję šalia nepažįstamieji kraupo ir juokėsi iš „pakalikų“ nevykusio merginimo. Tačiau žvelgiant „iš aukšto“, filmui paprasčiausiai stringa iššūkių, nes joje nieko nėra novatoriško – viskas pagal tas pačias žanro taisykles: jau kažkur matyta, jau daugiau ar mažiau viskas žinoma. Filmas išlieka tik atmosferiniu, savo misiją įvykdo – kelia šiurpulį, bet žinios, kurią galėtų suteikti ar netikėtai priblokšti – šito padaryti negali. Vertinčiau filmą kaip neblogu tęsiniu ir jeigu „Paranormalus aktyvumas“ savo tęsiniuose ėmė ristis skaudžiai žemyn, tai šis filmas tiesiog tęsia jau neblogas savo formas, bet kažin, ar to bepakanka, nes nuomonių apie šį filmą jau sklinda visokių, nes net neišrankūs žiūrovai nemėgsta nuolatinių pasikartojimų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vandens forma" / "The Shape of Water"

Sveiki,

Tik šiandien sužinojau, kad vakar matytas filmas „Vandens forma“ (angl. The Shape of Water) (2017) nominuotas net dvylikai „Oskarų“! Žinoma, filmas visų jų negaus, tačiau mane itin stebina toks dosnumas šiam filmui, kuris, beje, puikiai atlaikė didžiausius kino ir televizijos apdovanojimus, tai vis išsiverždamas, tai vis užleisdamas pozicijas kitiems.

Filmas pasakoja lyg kažkur regėtą istoriją. Mergina įsimyli pabaisą lyg iš pasakos „Gražuolė ir pabaisa“, bet lyg ir ne visai... Amfibija ir nebylė Šaltojo karo metu Amerikos laboratorijoje – puiki terpė kurti atmosferą! Tiesą sakant, režisieriui Guillermo del Toro labiausiai ir sekasi kurti atmosfera, tą rodo jo be galo vizualiai mielas atmosferinis filmas „Purpurinė kalva“, kuris absoliučiai nuvilia siužetiškai, nes nė iš tolo nepaliečia žiūrovo širdies... Gausios nominacijos „Vandens forma“, regis, davė pagrįstų lūkesčių, kad režisierius suprato ano filmo klaidą ir „pasitaisė“ tarsi grįždamas prie savo geriausio filmo „Pano labirintas“ receptūros, bet pažiūrėjus filmą tenka gūžtelėti, kad režisierius siužetiškai pernelyg atsargus, pasigedau „Pano labirinte“ esančio kontekstinio aštrumo...

„Vandens forma“ vėlgi yra atmosferinis filmas, kone komisinio žanro, kur susikerta mokslinė fantastika ir meilės drama – šaunu, kad filmas primena spalvinimo knygutę, smagu, kad ir tai pasaka suaugusiems, kur nevengiama ir nuogo kūno, ir pašmaikštavimo apie antrą galą, ir LGBT tematikos. Žinoma, siužetiškai tai kur kas geresnis filmas už „Purpurinę kalvą“ ir kai kurių nominacijų filmas tikrai vertas, ypač vizualizacijos klausimais bei puikiosios Sally Hawkins vaidyba, kurią praktiškai žinojau tik iš „Meškiuko Pedingtono“, tačiau neapleidžia jausmas, kad filmui kažko stinga.

Viskas pernelyg teisinga, tarsi viskas būtų savo vietose, visi įvykiai „sukritę“ į patogius vyksmo etapus, todėl atrodo kaip pop muzikos kanonas – žinai, kada siužetas „paaštrės“, kada bus įterpta romantinė scena, žinai, kada bus kulka, kada bus netektis, kada bus humoras... Tai rodo, kad filmui tiesiog stinga provokacijos, stinga, kad žiūrovas pasijaustų chaotiškame ir nesuspėjamame pasaulyje (kaip buvo „Pano labirinte“) – manau, „kaltas“ tiesiog klaikus žanro taisyklingumo laikymasis, tad jokio proveržio šiame filme nėra. Mano galva, visgi geriausi metų filmai turėtų būti nominuoti kaip novatoriški, o šiame filme kaip kokiame „Hugo išradime“ – viskas pernelyg nucackinta...

Nepaisant visko ir suvokus, kad filmas yra žanro įkaitas, aš žiūrėdamas tą pamiršau. Kartu su S. Hawkins išgyvenau jos teatralizuotą nebylystės siaubą ir romantiką. Ypatingai žavingas šio filmo garso takelis, kuris laikinai leido pasijusti kaip tikroje pasakoje. Manau, jeigu šį filmą būčiau žiūrėjęs ne kino teatre, jis būtų palikęs ne tokį stiprų emocinį įspūdį, tačiau šįkart pasidaviau ir filmui priekaištų didelių neturiu: tai iš esmės filmas malonumui, kokybiškas Holivudas. Labai puiku, kad pagrindinė aktorė ne kokia mielo veidelio iš serijos „seksualiausia aktorė 2017-ieji“, o tiesiog paprastos išvaizdos S. Hawkins. Jeigu „Oskarą“ gavo už pasišokinėjimus vasarine suknele E. Stone, kodėl to negali padaryti S. Hawkins?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Begėdis" / "Shameless" (6 sezonas / season 6)

Sveiki,

Šįkart trumpiau nei įprasta apie serialą „Begėdis“ (angl. Shameless) šeštą sezoną, kurį sužiūrėjau per paskutinę savaitę... Tai serialas, kuris visada ateina į pagalbą, kai noriu tiesiog atsijungti nuo įprasto pasaulio ir pasinerti į kitų gyvenimus – šis serialas yra tiesiog tobulas tokiam „atsijungimui“, nes galima ryti seriją po serijos.

Kas gero įvyko šeštame sezone? Neneigsiu, kad maždaug nuo ketvirto sezono serialo kūrėjai ėmė pamažu „pjauti grybą“ – sumenko įtampa, serijų įvykių dinamika sulėtėjo ir pamažu imama jausti, kad tiesiog kūrėjai „tempia gumą“ – tą aš jau minėjau aptardamas penktąjį sezoną. Nepaisant viso šito, smagu po pusmečio vėl prisėsti prie Galaherių ir pasimėgauti socialinio dugno humoru.

Šiame sezone įvyko keletas esminių įvykių. Gal pradėsiu nuo Fionos, kuri tikriausiai paskutiniu metu labiausiai ėmė mane erzinti savo niekaip neatbunkančiu naivumu: kiekgi galima lipti ant to paties grėblio ir susidėti tiesiog su sau netinkančiais vaikinais, vos pajutus, kad panižo tarpkojis? Fiona susirieja su jaunėle Debe, įsisuka į santykius su savo užkandinės viršininku buvusiu-esamu narkomanu ir net galais ne galais išsiskyrusi su vyru ruošiasi tekėti antrąkart už melagio. Be to, vėl šeimynėlė netenka namo ir, rodos, kad šie įvykiai tikrai jau buvo ankstesniuose sezonuose ir jie vis kartojasi – kas kad kitu rakursu, tačiau pasąmonėje jau kelia atpažintų įvykių prisiminimus, todėl ir serialas atrodo pamažu išsikvėpęs.

Lipo gyvenimas studentų miestelyje, kaip jau galite įspėti, sumautas. Niekur tie jo santykiai su dėstytoja nenuvedė ir, rodos, Lipas dėl nusivylimo tuoj paseks tėvo Frenko pėdomis, bet akyliau pažiūrėjus – tai vėl atrodo vilkinimas, nes jis ir anksčiau tampėsi tarp moterų ir mokslų, tereikia prisiminti pirmuosius sezonus, kai jį šimtąjį sykį metė iš mokyklos, o Fiona meldė grįžti, dabar tas pats universitete, tik naujos sugulovės, bet situacijos analogiškos.

Brolis Ianas, sergantis bipoliniu sutrikimu, šiame sezone atrodo „ramus“ ir besiilsintis nuo kalėjime pasilikusio Mikio. Rodos, jo gyvenimas krypsta gera linkme – jis susiranda partnerį, tačiau visur dėl savo ligos jaučiasi antrarūšiu, negalinčiu dirbti normalaus darbo.

Jaunėlis Karlas, išėjęs iš kalėjimo, šio sezono pradžioje atrodo itin grėsmingai, bet meilė daro stebuklus ir jis galiausiai „susideda“ su policininku, kuris daro neįtikėtinai gerą įspūdį, bet turint galvoje, kad čia „Begėdis“, vis tiek vaikiui iš socialinio dugno nieko gero neišeis. Štai šio sezono vinis, kuri iš tikrųjų įnešė naujų vėjų, o ne juos atkartojo – penkiolikmetės Debės nėštumas, kuris ir kuriozinis, ir juokingas, ir graudus.

Frenkas išsikapstęs iš visų ligų, net gi išlipęs sausas su naujomis kepenimis šiame sezone, kaip jam įprasta, vėl bando būti tėvu, tiesa, nebeaišku, ar nuoširdžiai, ar tik siekdamas, kaip jam įprasta, sau naudos. Jis susideda su Čiakio senele ir pakliūva į komuna kartu su Debe ir ten praleidžia, kol dukrelei prasideda sąrėmiai. Frenkas yra Frenkas ir jis, kažin, ar kuo benustebins.

Veronika su vyru glaudžiai susidraugauja su Svetlana, kuri tampa dar ir jų bendra sekso partnere ir darbuotoja. Įvairios kvailos situacijos su paralyžiuotu kaimynu ne itin juokingos, kažko trūksta šioje keistoje šeimynėlėje itin aštraus ir juokingo...

Apibendrinant noriu pasakyti, kad tai toli gražu ne pats geriausias „Begėdžio“ sezonas ir dabar jau beveik neabejoju, kad kaskart taip atrodys, nes kūrėjai vis ieško naujos medžiagos sezonams, vis naujų idėjų, tačiau negali palikti personažų jau sukurtų ydų, kurie diktuoja ankstesnes priklausomybes ir chuliganizmą. Sunku nustebinti, bet gal „Begėdyje“ ir nebereikia tos nuostabos, kartais užtenka grįžti pas Galaherius tiesiog pabūti kartu su jų įsiėdusiomis problemas ir, kaip Telemano bloge buvo rašoma, nė negalvoti apie šio serialo trūkumus.

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos daina: Little Mix - "Secret Love Song" ft. Jason Derulo [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Gerai, šią dainą išgirdau visai neseniai, nors gal „pusę ausies“ buvau girdėjęs ir seniau, tačiau kažkaip besiruošdamas į darbą per „Labas rytas“ parodė šį vaizdo klipą ir visą kelią jau nebegalėjau nustoti niūniuoti. Merginų grupė Little Mix kartu su solo atlikėju Jason Derulo įrašė pop muzikos baladę „Secret love song“.

Merginų grupė Little Mix susikūrė Britanijoje 2011 metais per aštuntą „X faktoriaus“ sezoną ir merginos jį laimėjo – jos buvo pirmoji merginų grupė, kuri laimėjo šį konkursą kaip merginų grupė šioje šalyje. Per savo gyvavimą jos išleido keturis solo albumus – paskutinis 2016 metais.

Daina „Secret love song“  yra iš trečiojo merginų albumo, kuriam talkina amerikiečių atlikėjas Jason Derulo. Nors daina sulaukė teigiamų muzikos kritikų atsiliepimų, bet Britanijoje ji pasiekė tik šeštą vietą. Tačiau tai nesutrukdė šioje šalyje ir Airijoje bei Naujojoje Zelandijoje tapti platininiu singlu, o Australijoje net dukart.

Daugiau neverta gilintis į užkulisius, geriau tiesiog pasiklausykime šios baladės:

Žodžiai / Lyrics

"Secret Love Song"
(feat. Jason Derulo)

When you hold me in the street
And you kiss me on the dance floor
I wish that it could be like that
Why can't it be like that?
'Cause I'm yours

We keep behind closed doors
Every time I see you, I die a little more
Stolen moments that we steal as the curtain falls
It'll never be enough

It's obvious you're meant for me
Every piece of you, it just fits perfectly
Every second, every thought, I'm in so deep
But I'll never show it on my face

But we know this.
We got a love that is homeless

Why can't you hold me in the street?
Why can't I kiss you on the dance floor?
I wish that it could be like that
Why can't we be like that?
'Cause I'm yours

[Jason Derulo:]
When you're with him, do you call his name
Like you do when you're with me? Does it feel the same?
Would you leave if I was ready to settle down
Or would you play it safe and stay?

Girl, you know this.
We got a love that is hopeless

Why can't you hold me in the street?
Why can't I kiss you on the dance floor?
I wish that it could be like that
Why can't we be like that?
'Cause I'm yours

And nobody knows I'm in love with someone's baby
I don't wanna hide us away
Tell the world about the love we're making
I'm living for that day
Someday

Why can't I hold you in the street?
Why can't I kiss you on the dance floor?
I wish that we could be like that
Why can't we be like that?
'Cause I'm yours, I'm yours

Oh, why can't you hold me in the street?
Why can't I kiss you on the dance floor?
I wish that it could be like that
Why can't it be like that?
'Cause I'm yours

Why can't I say that I'm in love?
I wanna shout it from the rooftop
I wish that it could be like that
Why can't we be like that?
'Cause I'm yours

Why can't we be like that?
Wish we could be like that

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: dainininkė Janis Joplin ant "Literatūra ir menas" viršelio

Sveiki,

Šios dienos fotografijoje – garsioji roko atlikėja Janis Joplin (1943-1970), kuri netikėtai pateko ant „Literatūra ir menas“ viršelio. Per savo itin trumpą karjerą ji „vyrų pasaulyje“ padarė itin didelę muzikinę karjerą. Gal ne tiek karjerą, kiek įtakos ateinančioms kartoms dėl savo poelgių, elgesio ant scenos ir t. t.

Nepakartojamos Ugnės Žalytės piešti ir tapyti portretai nuolat stebina. Šįkart – Janis Joplin, kurios nepavydėtinas gyvenimas tapo pavydėtina legenda.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vytautė Žilinskaitė "Kintas"

Vytautė Žilinskaitė. „Kintas“ – Vilnius: Alma littera, 2006. – 216 p.

Sveiki, skaitytojai,

Jau nebe vieną dešimtmetį Vytautė Žilinskaitė (g. 1930) kuria vaikų literatūrą ir ne vienas jos kūrinys įtrauktas kaip skaitytinas į mokyklinę programą. Apysaka Kintas – skirta paaugliams, ji pasakoja apie paauglį Kintą, kurį patėvis vasaros metu išvežė iš Vilnius į kaimą. Maištingasis Kintas – „sunkus“ paauglys, didžiąją pasakojimo dalį slepiasi ūkiniame pastate, malkinėje ir tokiu protestu bando įtikinti patėvį jį grąžinti į Vilnių, kur jo laukia viską suprantantis dėdę, žadėjęs Kintą nusivežti į Nidą...

Vytautė Žilinskaitė parašė paauglio psichologija grįstą apysaką, kurioje pirmame pasakojimo plane išryškėja gana nebrandus poelgis – pabėgti iš namų, kad po to būta gailimasi (tą tikriausiai yra darę didžioji dalis paauglių). Kinto poelgius lemia jo šeimyninė padėtis. Jis iš emigruojančios ir „neaiškios“ šeimos: motina laikinai dirba Australijoje, likęs patėvis rūpinasi taip, kaip sugeba, tačiau jiedu neturi bendros kalbos. Kintas nepripažįsta patėvio ir vadina jį Tarakonu, kitaip sakant, nepageidautinu įnamiu ir tik retkarčiais prisimena savo biologinį tėvą, gyvenantį Panevėžyje, kaip jį ir mamą išdavusį asmenį. Savaime suprantama, tokia šeiminė terpė sukuria problematišką paauglį, kuris, kaip iš įvairių užuominų galima spręsti, turi problemų mokykloje ir namuose, ne tik kaime. Tėvo neturėjimas ir kito vyro globos nepripažinimas tampa kertine problema, nulemiančia Kinto veiksmus ir pasaulėžiūrą.

Pirmame pasakojimo plane vaizduojamas neklaužada Kintas, maištingas, negailestingas ir save alinantis ir kartu šitaip manipuliuojantis suaugusiųjų jausmais – rodos, absoliučiai „blogiukas“ pagrindinis personas. Tokių lietuvių vaikų literatūroje nėra daug, tačiau istorija ne apie tokį vaiką. Po manipuliacijos veiksmas ryškėja suluošinto vaiko agresyvi psichologija: jis keršija už nemeilę, jis kratosi šiltų jausmų ne tik nuo patėvio Antano, bet ir nuo močiutės Antosės. Nėra itin draugiškas ir su Silvestrėliu, draugu iš kaimo, kuris padeda jam išgyventi malkinėje – jis ir juo įtariai manipuliuoja, nori išlikti „kietesnis“ ir nuolat meluoja apie oranžinį karatė diržą. Iš esmės čia susiduria nuoširdaus kaimiškojo vaiko (Silvestrėlio) pasaulis ir brutalaus miestietiškojo ir, rodos, kad Kintas visur daro vien tik blogą įtaką, bet visumoje, pasąmonėje trokšta motinos ir aplinkinių meilės, pripažinimo, bet visomis išgalėmis neigia ir ginasi paauglio psichikai būdingomis priemonėmis.

Rašytoja Vytautė Žilinskaitė.

Netgi tada, kada senėlė Antosė, kuri įvardijama kaip „gerumas“, miršta, ištikta nevilties priepuolio ir ją kamuojančios sklerozės, Kintas neigia savo veiksmų „nekaltumą“ ir kaltina visą likusį pasaulį – atvirkštinė meilės ir švelnumo troškulio psichologija: jeigu negali gauti „natūralios“ meilės, pasiimk ją priversdamas kitus dėl tavęs jaudintis, parodyti, kad kiti be tavęs pražūtų: „Ne vakar, tai po savaitės būtų išgriuvusi. O dabar visa kaltė man... visur ir visada aš kaltas...(p. 122)“ – Kintas pradeda teisti per kitus, tačiau pats nė nemano esąs kaltas.

Toks pažeidžiamo vaiko paveikslas ypač aktualus paauglio pasauliui, daugelis jaunųjų skaitytojų turėtų gana nesunkiai perprasti Kinto poelgius. Nors jis viduriuoja, prisirijęs neplautų serbentų, nors jis kankinasi iš bado malkinėje, tačiau jo širdis pilna orumo: Kintas niekada neprisipažins balsu, kad yra silpnas ir jam reikia pagalbos, veikiau padarys taip, kad kiti pasiprašytų jam pradėti, kaip ir nutiko su Silvestrėliu ir jo pussesere Gile.

Rodos, didžioji teksto dalis vaizduoja kovą už tai, paauglys gali laimėti kelionę atgal, palaužti patėvį, bet V. Žilinskaitė, tarsi jausdama, kad apysakai dar trūksta ir nuotykių, įpina detektyvinę pasakojimo giją. Po kaimą slapstosi pabėgęs nusikaltėlis, kuris pabėgo nuo policijos ir kažkur slapstosi: nusikaltėlio ir Kinto keliai susikerta pasakojimo pabaigoje.

Pajutęs pirmą kartą šiltus jausmus mergaitei, Kintas atsitiktinai tampa numanomo išprievartavimo liudininku. Tai trapaus ir nesaugaus pasaulio paribys, kuris įspėja, kad gyvenimas nėra toks gražus, kokį jį Kintas buvo pradėjęs tverti savo vaizduotėje simpatizuodamas Gilei. Jautrios brendimo temos, pradedant slepiamu prezervatyvu piniginėje, gėdos jausmu ir baigiant suvokimu, kad jausmai gali užgriūti bet kada, jeigu „prisileidi“ žmogų ir jais imi pasitikėti.

Nors kūrinio pabaiga liūdna, tačiau teisinga, kone metaforiška – ar atsigręš einanti namo Gilė, ar pamos Kintui, kuris tikisi ne vien iš jos, bet ir viso pasaulio atsako, tačiau akys prižertos druskos ir pelenų, skaudžių potyrių, kurie amžiams pakeis paauglio pasaulį ir ar nebus per vėlu susigrąžinti Kintui iš rankų slystančio pasitikėjimo pasauliu ir žmonėmis. Viskas šioje apysakoje taip teisinga, kad nebeišeina nuteisti Kinto už jokias niekšybes, nes pats gyvenimas jau taip padarė.

Jūsų Maištinga Siela