Filmas: "Kontrolė" / "Kontrolieriai" / "Kontroll"

Sveiki,

Retai kada būna, kad žiūrėčiau filmą antrąkart, tačiau paskutiniuoju metu vis pagaunu save nostalgiškai mąstant apie vieną ar kitą kino juostą, kuri anuomet padarė didžiulį įspūdį. Galima sakyti, kad vengrų filmas „Kontrolė“ (kai kur verčiama kaip „Kontrolieriai“) (vengr. Kontroll) (2003), matytas kiek daugiau nei prieš 12 metų, vis grįždavo į mano vaizduotę kaip itin paveikus filmas, kuris neturi savo siužetiniais vingiais analogiškų filmų, arba man neteko nieko panašaus matyti.

Kaip dažnai būna, kada kino maniako sąmonė ir atsiminimai tampa brangesni nei tas momentas, kada vėl po daugel metų bandai patirti tą, ką anuomet patyrei – nepavyks, žinoma, bet vis tiek bandai susigrąžinti tą įspūdį. Filme pasakojama apie požeminį Budapešto metro pasaulį, kuriame galioja savitos taisyklės, o čia viena pavojingiausių profesijų yra kontrolieriaus, kuris dažnai tampa beviltiškai bejėgis prieš tą prastuomenę, kuri nesilaiko taisyklių... Ilgas ir sunkus kontrolieriaus darbas, tikrinant keleivių bilietus ir gaudant išsišokėlius zuikius, tampa ilgu mazochistinių profesiniu skausmo monologu, nors dar prieš filmą režisierius įspėjo, kad realių Budapešto kontrolierių darbo specifikos netapatintume su filmo medžiaga, kuri gerokai hiperbolizuota ir paveikta fiktyvių impulsiškų scenarijaus autoriaus vaizduotės.

Tai tamsus filmas, kuriame kaip niekada ir neišvystame natūralios dienos šviesos, tai metro pasaulis, kuris praryja žiūrovą su savo mirksinčiomis lempų šviesomis ir kitokiais gyvenimo dėsniais. Šalia nelengvo atsiskyrėlio benamio vyruko, kuris bijo grįžti į šviesos pasaulį, vyksta ne tik sadistiškai makabriškas kontrolieriaus darbas, bet ir metro prasidėję paslaptingi išpuoliai; slaptas užpuolikas nustumia po bėgiais žmones. Netrunka filmas suktis apie šiuos paslaptingus įvykius, kol galiausiai paslaptingasis žudikas priartėja prie pagrindinio veikėjo... Filme esama puikių ir melancholiškų momentų, kurie šiaip jau pakankamai dinamiškoje istorijoje, kurioje vyksta gaujų smurtas ir nelengvas požemio gyvenimas, atrodo kaip lengva poezija – meškiuku persirengusi Bela išveda galiausiai pagrindinį veikėją į šviesą, bet iki tol jam tenka įveikti žmogaus protui sunkiai suvokiamas varžybas, bėgant nelygiais metro tuneliais ir kovojant už savo gyvybę,..

Verta žiūrėti filmą vien dėl tos režisieriui pavykusios išgauti fantastiškai niūrios požemio gyvenimo atmosferos. Prieš dešimtmetį filmą prisimenu kaip itin labai rimtą ir paveikų, po kurio dar ilgai sukosi kai kurie filmo siužetai, šiandien jau matau ir vertinu filmą kiek kitaip. Visų pirma labiau į akis krito komedijos žanro elementai, kaip iš esmės režisierius hiperbolizuodamas ciniškai vertina tam tikrus metro gyvensenos elementus, žmonių bendravimą. O ir toji nekompetentinga kontrolierių gauja labiau primena infantilius paauglius nei įprastinius kontrolierius su suaugusiojo žmogaus sąmone. Žinoma, dėl to filmas tik atrodo šarmingesnis, nes puikiai regime pas psichologą atėjusius kontrolierius ir suvokiame, kodėl jie visi tokie „dundukai“, nes tai atskiras nusivylusiųjų prieglobstis, nes joks sveiko proto žmogus tikriausiai nedirbs Budapešto metro...

Prieš kelerius metus teko būti Budapešte ir keliauti metro traukiniu. Spėkit, ko pirmiausia dairiausi patekęs į tą požemio pasaulį? Taip, žinoma, filme užkonservuotų detalių. Deja, neradau.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Ed Sheeran - No.6 Collaborations Project [Vinyl, 2LP] (2019)

Informacija apie albumą: Ed Sheeran - No.6 Collaborations Project [Vinyl, 2LP] (2019)

Vinilinė plokštelė: Rihanna - Talk That Talk [Vinyl, LP] (2011)

Informacija apie albumą:  Rihanna - Talk That Talk [Vinyl, LP] (2011)

Filmas: "Šiurpios istorijos pasakojimui tamsoje" / "Scary Stories to Tell in the Dark"

Sveiki, kino žiūrovai,

Dar vienas bandymas susigrąžinti vaikystėje patirtą Helovino meto kino skonį, kada anuomet, kaip ir daugelis lietuvių, tiesiog sugulę ant lovų ir sofų, fotelių ir grindų su paminkštinimais, eilinį kartą žiūrėdavo kokį nors „Fokus pokus“ (1993) ir manėsi, kad geresnio helovininio filmo nebūsią. Kažin ar po tiek metų įstengčiau pažiūrėti „Fokus pokus“ iki galo? Nežiūriu į nugludintus filmus, todėl renkuosi tai, kas nematyta ir nauja ir tai šįkart neseniai per Lietuvos kino teatrus praūžęs siaubo filmas „Šiurpios istorijos pasakojimui tamsoje“ (angl. Scary Stories to Tell in the Dark) (2019).

Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad filmas sukaltas remiantis būtent ta sena „Fokus pokus“ ir kitų klasikinių filmų kaip antai „Kukurūzų vaikai“ nostalgija. Filmo vyksmas kaip „Keisti dalykai“ seriale arba siaubo dalyse „Tas“ – vaikai, kurie kapstosi po siaubų pasaulį, bando save išgelbėti, tačiau suaugusieji jais netiki... Jau vien dėl to, kad pagrindiniai veikėjai yra vaikai, galima tikėtis, kad filmas nebus toks baisus, kokio būtų galima tikėtis. Taip iš esmės ir yra. Jis skirtas pramoginei rinkai: truputį dinamikos, truputį paauglių patyčių, truputis siaubų ir truputis nuotykių, santykių, pirmųjų meilių... Žodžiu, viskas po truputį, bijant prarasti bent dalį masinės auditorijos, kuri neis į šį filmą, nes nėra vieno ar kito pasakojimo elemento, todėl bandoma „sumesti“ viską.

Tiesą sakant, filmo pradžia gana nemažai žadanti. Jaučiasi ir kokybė, ir istorijos tempas, ir dinamika, tačiau greitai įtampa išblėsta ir po vaikino virtimu kaliause darosi jau nuobodoka, nes žinai daugiau ar mažiau, kas vyks toliau. O toliau mirčių vis daugės, suaugusieji išprotės ieškodami žudiko, kol galiausiai vaiduokliai atleis už viską ir praeities skausmas bus numalšintas... Iš tikrųjų primena siaubo „Tas“ serijas, tik gal šis filmas prastesnis, nes siauresnis siužetas, kai kurie siaubo elementai, kaip antai lakstymas po raudonus ligoninės koridorius bandant pabėgti nuo pabaisos jau tikrai matyti, bet kantriesiems žiūrovams, manau, tai nė kiek neklius.

Vertinant visumą, galima teigti, kad tai tikrai netaps siaubo kino klasika, tačiau filmas nebus nurašytas ir į siaubo filmų sąvartyną, kaip neseniai mano matytas pigus „Ilajus“ (2018), šitas turi bent už ko užkabinti masinį žiūrovą. Tiesa, patiks ir Lanos Del Rey gerbėjams, nes pagrindinė reklaminė daina, skambanti filmo pabaigoje „The Season of The Witch“ yra būtent dar vienas atlikėjos perliukas.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išgyventi vasarą" / "Summer Survivors"

Sveiki,

Per paskutiniuosius penkerius metus tikriausiai mačiau vos kelis lietuviškus filmus, kurie visuotinai buvo labai išgirti, tačiau mane gerokai nuvylė. Nešneku apie tuos filmus, kurie prifarširuoti anekdotinių situacijų, kalbu apie meninę vertę turinčius, tad ir visų pamėgtas „Šventasis“ tuokart manęs nė kiek nejaudino. Šįkart grįžau prie lietuviško kino su nauja viltimi ir pažiūrėjau Marijos Kavtarazės filmą „Išgyventi vasarą“ (2018), kuris apskritai įvardijamas kaip vienas geriausių lietuviško naujojo kino pavyzdžių.

Istorija jau nebe nauja – teko panašių kelioninių tipažo filmų apie vėžiu sergančius, šiaip bepročius, sutrikusius ar invalido vežimėlyje sėdinčius žmones, kurie leidžiasi su nepažįstamais į kelionę ir akimirkai patiria kitą realybės jausmą, galgi net vienintelį gyvenime pasispardymą. Galima sakyti, kad „Išgyventi vasarą“ turi visus tuos šabloninio siužetinius akcentus. Keliaujanti ketveriukė tai juokiasi, tai dainuoja, tai bando vienas nuo kito pabėgti į savo įsivaizduojamą problemų pasaulį ir akylesnis kino žiūrovas jaučia režisierės akcentus, kad jie visgi yra tokie pat, kokie dažnai pasitaiko laikantis intrigos, vyksmo, kulminacijos ir atomazgos elementus. Netgi tas sustojimas šalikėlėje, kai veikėjus „nuplauna“ lietus, kai atrodo, jog visiems jau stogas nuvažiavo, irgi yra tos kino ritmikos pamatuotas strateginis kadras, kuris pernelyg vietoje ir pernelyg tvarkingas, atitinkantis visus šabloninio kino niuansus, bet...

Bet filmas vis tiek labai geras! Kodėl? Visų pirma dėl pačios atmosferos. Galgi filmo siužetas nėra pats geriausias ir tvirčiausias, tačiau jo realizacija išties pavykusi: justi melancholija, gyvenimo gėrio ilgesys, reti pokštai ir vaikiškos depresuojančiųjų išdaigos... Bet labiausiai mane veikė tas kilometražas Vilnius-Klaipėda-Palanga, kada keliauji autostrada, žinai visas stoteles, radijo stotis, tualetus, visus užsnūdimus ir apsikeitimus vietoje – tas mikro gyvenimas autostradoje toks intymus, visi tie lūžinėjantys pokalbiai apie prasmę ir priešingai – banalybes. Štai tokio kino, kuris iš esmės kasdieniškai galėtų pakalbėti apie žmogaus vidinius neramumus, apie tai, kad pasaulis platus ir gyvenimas atviras, tačiau nėra prasmės, jeigu žmoguje esti atskirtis, problemų akivaras...

Puikus aktorių darbas. Išties trijulė aktorių (Paulius Markevičius, Gelminė Glemžaitė ir Indrė Patkauskaitė) buvo verti šių kadrų! Ypatingai negalėjau atplėšti nuo vitališko P. Markevičiaus vaidmens, kurio hiperkatyvios nuotaikos greitai mainosi su prislėgtomis ir todėl išgaunamas nuostabus sutrikusio vaikino būdas, kuris ir fiziškai, ir dvasiškai Pauliui labai tiko. Iš esmės tai nuo „Ekskursantės“ laikų tikriausiai vienintelis geras lietuviškas filmas, kuris leido galvoti pirmąkart ne apie lietuviško vaidybinio filmo trūkumus, o pasijausti vienu iš tų netobulų veikėjų, kurių pilna Lietuva ir pilnas pasaulis.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:8.2

Nuoroda į "Kino pavasarį" ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Berniukas, pakinkęs vėją" / "The Boy Who Harnessed the Wind"

Sveiki, skaitytojai,

Yra tokių filmų, kuriuos man rekomenduoja besąlygiškai užkietėję kino meno gerbėjai, tad, kartais atsispirdamas į jų rekomendacijas, renkuosi be eilės pažiūrėti tai, kas, anot jų, yra būtina pamatyti. Tokių rekomendacijų genamas pasirinkau filmą „Berniukas, pakinkęs vėją“ (angl. The Boy Who Harnessed the Wind) (2019), kuriame pasakojama apie realiai Afrikoje, Malavyje, gyvenusį berniuką, kuris skurdo ir politiniais neramumų laikas išgelbėjo kaimą nuo bado, sukūręs bioelektra varomą vandens pompą.

Iš tikrųjų supratau, kad tokio tipažo filmai, kuriame veikėjas įveikia suaugusiuosius ir tampa didvyriu (realiais faktais ar ne) manęs jau nebejaudina. Paskutiniu metu pastebiu, kad toks herojinis kinas, kad ir kokios siaubingos būtų vaizduojamos aplinkybės, kad ir kaip būtų fiksuotai perteikti biografiniai filmo elementai, man atrodo nebeteisingas kinas, nes jis dirbtinai išdidina žmogaus humanistinių galių triumfavimą. Taip, kai man buvo koks penkiolika metų, tokiu filmu besąlygiškai žavėčiausi, nes jis man atrodytų teisingas, įkvepiantis – nesupraskite manęs neteisingai, jis toks ir yra daugeliui iš jūsų! „Berniukas, pakinkęs vėją“ – paauglius ir jauną žmogų įkvepiantis filmas, kuris tiks visai šeimai kaip ugdomojo turinio kūrinys, norint įkvėpti, pagerinti gyvenimo kokybę, iš dalies permąstyti ir savo nenorą mokytis, kai tas berniukas tiesiog alpėjo, kaip norėjo mokslo...

Šiandien manęs asmeniškai toks ugdomojo pobūdžio filmas nebejaudina, nejaudina ir to berniuko žingeidumas. Jeigu ir buvo išties už širdies griebiančių momentų, tai tik bado ir panikos ištiktas kaimas, išnešami vagių paskutiniai maisto likučiai iš sandėlių ir beviltiškas motinos skausmas. Visa kita truputį disnėjiška, štrichai nukreipti į didvyriškumą. Taip, jis pagrįstas ir tokiems žmonėms reiktų statyti paminklus, nes jie kreipia jaunojo žiūrovo sąmonę į tikras vertybes, tačiau tai nėra toks kinas, ko aš paskutiniu metu dažniausiai tikiuosi – sumaišties, aštrios provokacijos, gerų ir blogų žmonių neskirstymo... Visgi net neabejoju, kad filmas daugeliui tikrai patiks ir jis bus liaupsinamas, todėl žinau tokią auditoriją, kuriai galėčiau šį filmą rekomenduoti.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ilajus" / "Eli"

Sveiki,

Kasmet artėjant Helovinui pasiduodu tai visuotinei madai, kad reikia pažiūrėti bent kelis siaubo filmus – dėl nuotaikos, dėl šventės, dėl, žinoma, pramogos. Ir pirmasis iš šios serijos filmas papuolė būtent Netflix platinamas gaminys „Ilajus“ (angl. Eli) (2018), kuriame pasakojama keisto berniuko alerginė reakcija dėl aplinkos oro, todėl tėvai jį atveža į reabilitacijos kliniką, kuriame filtruojamas vanduo, oras laikosi sandariai uždarytas. Berniuką apninka naktiniai klinikos košmarai, o ir prižiūrėtojos bei gydytojos labiau primena kvaištelėjusias sadistines seseles nei krikštamotes fėjas, kurios kišenėje nešiojasi burtų lazdelę arba bent saldainį vaikui apraminti...

Prisipažinsiu, kad pusantros valandos filmas tapo tam tikra miego mankšta, nes buvau prisnūdęs keletą kartų ir kaskart prabudęs suprasdavau, kad nieko esmingo nepraradau, istorija daugiau ar mažiau nuspėjama. Žinoma, dėl finalinės reikšmės, visų tų vaiduoklių ir šėtoniškojo pasaulio mististinių vaizdinių atrodo viskas įtikinama, kiek leidžia siaubo filmo žanro rėmai, bet visas tas „ėjimas“ prie berniuko tapatybės atskleidimo ir demoniškojo pasaulio atrodo toks užvilkintas, neoriginalus ir sterilus kaip tos vaizduojamosios ligoninės sienos. Visų prima neįtikina tėvų elgesys, nors jį bando pagrįsti perdėtu išgąsčiu, kad reikia žūtbūt gelbėti vaikui gyvybę, nors čia pat vienas iš tėvų pasiryžęs vaiką nudaigoti – atseit labai jau netikėtas siužetinis vingis, tačiau labai jau abejotinas... Neįtikino ir motinos aklumas ir tas kanoninis, šabloniškas perteikimas, kad viskas čia siaubingai paslaptinga, visi turi kėslų ir pabaiga būtinai išaiškės, o berniukas stebuklingai pasveiks, nes viskas tėra tik vienas didžiulis sąmokslas...

Velnias, ta filmo artikuliacija tokia nuvalkiota, neįdomi ir visur matyta, kad tiesiog supranti, jog žiūri absoliučiai abejotinos vertės siaubo filmą, bet vis tiek žiūri, nes kaip gi kitaip šeimai pasakysi, kad jis neįdomus ir nutrauksi tą jų spoksojimą į nieką. Gerai, pripažinkime, kad filmo scenarijus turėjo mintį, turėjo tam tikrą ir potekstę, tačiau visa režisūrinė realizacija klišių durtinys, todėl filmas subliūkšta kaip mielių pyragas. Visgi filmas, mano supratimu, tikrai nieko gero...

Mano įvertinimas: 3/10

IMDb:5.8

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: David Guetta - Just a Little More Love [Vinyl, 2LP] (2002)

Informacija apie albumą: David Guetta - Just a Little More Love [Vinyl, 2LP] (2002)

Vinilinė plokštelė: David Guetta - Guetta Blaster [Vinyl, 2LP] (2004)

Informacija apie albumą: David Guetta - Guetta Blaster [Vinyl, 2LP] (2004)

Vinilinė plokštelė: Ariana Grande - Sweetener [Vinyl, 2LP] (2018)

Informacija apie albumą:  Ariana Grande - Sweetener [Vinyl, 2LP] (2018)

Knyga: Hilary Mantel "Vilko dvaras"

Hilary Mantel. „Vilko dvaras“ – Vilnius: Sofoklis, 2018 – 646 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Pradėjęs sistemingai skaityti Booker laureatus, negalėjau praleisti ir britų rašytojos Hilary Mantel (g. 1952) istorinio romano Vilko dvaras (angl. Wolf Hall), kuris autorei 2009 metais pelnė pirmąjį Booker. Po kelerių metų romano tęsinys Įveskite kaltinamuosius (2012) autorei atnešė antrąjį Booker premiją ir ji tapo pirmąja moterimi, kuri pelnė dukart šį apdovanojimą. Abu romanus turime lietuviškai, o Vilko dvaras jau sulaukė antrosios pataisytos laidos. Ilgai buvo manoma, kad ši istorijos trilogija taip ir užsibaigs Vilko dvaru, tačiau leidykla Sofoklis netikėtai grįžo prie šios autorės ir galbūt ateityje sulauksime ir paskutiniosios trilogijos dalies Veidrodis ir šviesa, kuri originalo kalba planuojama išleisti 2020 metų kovo mėnesį.

Didžiulis istorinis romanas Vilko dvaras šįkart nagrinėja Anglijos Henriko VIII epochą, o jo centre – iš žemųjų socialinių sluoksnių netikėtai iškilęs suktas Tomas Kromvelis, kuris manipuliuodamas žmonėmis ir besiskaldančios Anglijos galiomis, suranda sau patogų karaliaus patarėjo vaidmenį. Kaskart vis darydamas teisingus ir sėkmingus politinius sprendimus, Tomas Kromvelis iškyla ir tampa vienu įtakingiausiu Henriko VIII epochos žmogumi.

Nesistengsiu nagrinėti įmantrių ir dinamiškų knygos siužeto vingių, nes kiekviena kinematografiškai perteikta knygos scena labiau primena Šekspyro teatro statymą, pasitelkiant tikslias istorines žinias, laikmečio kultūrines bendravimo manieras, kurias autorė kruopščiai išnagrinėjo, tyrinėdama ir konsultuodamasi su epochos mokslininkais. Scenų kompozicijos grįstos pokalbiais, kuriuose atsiskleidžia veikėjų užmačios, slapti kėslai ir intrigos.

Vilko dvaras – tai knyga ne apie Henriką VIII, romanas skirtas atskleisti dviejų Anglijos frontų – monarchijos ir bažnyčios – skilimui. Būtent Henrikas VIII, besiskiriantis su žmona Kotryna Aragoniete, trokšta vesti dvariškę Aną Bolin, nors prieš tai jis „pamylėjo“ jos seserį Merę Bolin. Ana, laikydamasi skaistybės ir viliojimo meno, galiausiai užvaldo karaliaus mintis ir pasiglemžia jo aistrą, kad pats karalius ryžtasi nepaklusti Romos įstatymais ir perimti pats bažnyčios valdymą ir pasiskelbti anglų saksų tikinčiųjų galva. Kaip iš istorijos ir žinote, jam taip ir pavyks padaryti. Jeigu Roma nebūtų kariavusi tuomet su turkais, kurie vykdė invaziją į Europą, tikriausiai visa jėga būtų sutriuškinta Angliją, tačiau istorinės aplinkybės lėmė Anglijos atsiskyrimą nuo katalikų...

Visuose šiuose įvykiuose svarbų vaidmenį atlieka Tomas Kromvelis, apie kurį romano pradžioje rašoma, kad buvęs žiauraus kalvio sūnus. Patyręs žiaurią prievartą tik per stebuklą ir mokėjimą diplomatiškai suktis iš padėties, jis iškyla ir tampa apsišvietusiu teisininku, kuris žavisi Tomu Moru – save mėgstantį plakti ir ašutinius rūbus vilkėti, istorijon įėjęs kaip religinis fanatikas ir žymus teisininkas. Galiausiai Tomas Moras tampa priešu, kadangi Kromvelis pereina į karaliaus pusę, o T. Moras lieka ištikimas savo įsitikinimams. Iš tikrųjų knyga daugiausluosknė, iš vienos pusės ji biografinė, daug dėmesio skiriama sudėtingam ir beveik netikėtam Kromvelio iškilimui, jo vaikystei, šeimai, ankstyvai žmonos mirčiai, kuri paveikia Kromvelį, kadangi jis lieka vienišu tėvu ir našlaičių globėju. Tai romanas, kaip per centrinį istorinį veikėją atskleidžiami paradoksalūs laikmečio įvykiai ir asmenybės. 

Hilary Mantel

Pats Kromvelis taip pat atrodo dvilypis, nes autorė jį literatūroje perteikė ne vien kaip godų intrigantą, mokantį įsiteikti ir kaskart priimti vis didesnius galios ir turto svertus, bet ir papasakoja jo asmeninę jautrią melancholišką ir žiaurią patirtį. Jis mylintis savo žmoną, vaikus, tačiau lengvai disponuoja įtakingų monarchų gyvenimais, nes supranta, kad šiame gyvenime svarbiausia yra nebe Dievas ir bauginantis Kotrynos kankinimo ratas, bet būtent tai, kaip tu puikiai išmanai teisės įstatymus, kurie „supančioja“, jeigu reikia, net pačius monarchus. Jo galion, prisidengus karaliaus Henriko VIII asmeniu, vykdomi esminiai šalies pertvarkymai. „Yra žmonių, mėgstančių tobulas formas ir tikslumą, kiti toleruoja, kiek nukrypstama nuo normos. Kromvelis priklauso ir vieniems, ir kitiems. Pavyzdžiui, jis nepakenčia jokių nuomos sutarties dviprasmybių, bet įgimta nuojauta kužda, kad sutartis negali būti ir per daug griežta. Sutartys, rašytiniai įsakymai ar statusai rašomi tam, kad juos skaitytų, bet kiekvienas skaito tikėdamasis gauti asmeninės naudos (p. 323). Iš esmės tai juk galioja ir šiandien! Kromvelio didžiausia savybė, leidusi jam iškilti, yra pusiausvyros jausmas, mokėjimas diplomatiškai, neišsišokant įtikti abiem – bažnyčiai ir monarchijai.

Atskleidžiama daug laikmečio detalių apie tai, kaip Henrikui VIII hercogai turėdavę valyti užpakalį, kaip būdavo natūralu vyrams turėti savų meilužių, kaip lavonai plaukiodavo patvinusioje Temzėje, kaip siaubingai už įsitikinimus buvo kankinami ir deginami bei giljotinuojami žmonės. „Ar pastebėjote, kad kai vyrui gimsta sūnus, jis visus nuopelnus prisiima sau, o kai gimsta duktė, ima kaltinti žmoną? O jeigu pora visai nesulaukia vaikų, sako, kad žmona nevaisinga. Juk niekas nesako, kad vyro sėkla bloga (p. 497).“ Panašių liaudiškų įsitikinimų, kurie šimtmečiais buvo gajūs, tebėra tie patys moteris menkinantys ir maskulizmą įgalinantys nerašyti įstatymai. Kaip regime filmuose apie Anglijos ir Prancūzijos monarchų gyvenimus ir jų troškimą susilaukti vyriškos giminės palikuonių, lygiai taip pat ir Vilko dvaro romane – tas žmogaus sudaiktinimo ir šachmatų figūros formavimas išties atrodo labai obsesinis.

Kaip jau minėjau, romano tekstūra labai dinamiška, joje pilna dialogų – ilgų ir kartais labai fragmentiškų, kurie leidžia skaitytojui patirti vitališkai perteiktų istorinių asmenybių įtaigumą. Visgi romano pradžia buvo kiek komplikuota, jeigu nebūčiau prieš daugel metų matęs Justin Chadwick režisuoto filmo Karaliaus sesuo (2008), kuriame pasirodė tokios žvaigždės kaip Natalie Portman, Scarlett Johansson bei Eric Bana, apie Bolinų seseris ir Henriką VIII, įsiskaityti į romano pradžią būtų labai sudėtinga. Vis tiek šiokių tokių žinių, sakyčiau, reiktų turėti apie Henriko VIII epochą ir jo gyvenimą, kad Vilko dvaras iškart taptų nors kiek aiškesnis. Tik persiritus per 100 puslapių, romanas įtraukė dėl savo gyvų ir ilgų intrigų, ilgos Kromvelio moralinės ir politiškai strateginės rokiruotės nuo kardinolo Volsio užuovėjos prie Henriko VIII rūmų šilumos.

Norisi romaną palyginti su neseniai skaitytu Kristinos Sabaliauskaitės Petro imperatorė, kurios rašymo maniera atrodo kur kas muzikalesnė ir skaityti buvo ne taip komplikuota kaip Vilko dvarą. Visgi abi knygos – istoriniai romanai, tačiau jų strategija ir idėjos yra gana skirtingos. Be to, Vilko dvaras dar ir verstas iš anglų kalbos yra, kaip ir K. Sabaliauskaitės kūryba, savitai įtaigi, įtraukianti, pasižyminti kruopščiu autorės epochos studijų rezultatų kūrinys, leidęs jai sudurstyti kuo daugiau faktų ir iš jų sukonstruoti kuo labiau įtikinamą ir gyvą Tomo Kromvelio asmenybę ir kartu visos Anglijos istorinį vaizdinį sudėtingais laikais, kai ritosi karalių galvos ir liepsnojo eretikų laužai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Louis Sachar "Berniukas mergaičių tualete"

Louis Sachar. „Berniukas mergaičių tualete“ – Vilnius: Alma littera, 2004 – 224 p.

Sveiki, skaitytojai,

Mažuosius skaitytojus dažnai intriguoja knygos pavadinimai, tad drąsiai galima sakyti, kad amerikiečių rašytojo Louis Sachar (g. 1954) knyga Berniukas mergaičių tualete (angl. There‘s Boy in the Girl‘s Bathroom) yra tokia, kuri išsiskiria iš kitų knygų. Knyga įtraukta į lietuvių rekomenduotinų mokyklinių skaitinių sąrašus, išleista kelių leidyklų, o Amerikoje pasirodžiusi 1987 metais tapo tokia kultine, kad ją net 19 kartų mokiniai išrinko kaip geriausią knygą mokiniams. Lietuvių kalba turime ir kitus autoriaus kūrinius: Duobės, Maži žingsneliai, Berniukas be veido.

Nenuostabu kodėl ši knyga mažųjų skaitytojų tokia mėgstama, nes dėmesio centre – sunkaus būdo Bredlis Čokersas, ką tik pradėjęs bręsti mokinys, kuris turi rimtų problemų mokykloje: sėdi klasės gale, yra nemėgstamas klasės draugų ir mokytojų, jo elgesys neprognozuojamas ir sunkus, jis niekada nedaro namų darbų ir tai iš esmės dabar atliepia nemenką dalį nemotyvuotų šiuolaikinių vaikų. Atpažinti knygoje save ar savo klasės draugą, kuris nuolat prisiverda košės, yra išties smagu jaunajam skaitytojui. Mokyklos realijos, aplinka, klasės atmosfera, išsišokimai nesunkiai atpažįstami, todėl lengva susitapatinti su knygos veikėjais.

Iš esmės Bredlis susiduria su dviem esminiai pokyčiais. Į klasę ateina naujokas Džefas, kuris pasodinamas prie Bredlio ir jiedu netrunka tapti gerais draugais. Iš pradžių tampa kiek keista, kad Džefas nuolaidžiauja Bredliui, nesibodi jam duoti pinigų, kad šis jo neapspjautų, susitaiko su Bredlio prasta reputacija ir net kalbinamas kur kas pripažintų ir draugiškesnių vaikų nei Bredlis, Džefas kurį laiką vis tiek renkasi „sunkaus vaiko“ draugiją. Tiesa, knygoje Džefo pasirinkimas nemotyvuotas, nepagrįstas. Gal tai naujas adaptacinis laikotarpis, kuris veikia vaiko elgeseną? Gal jis galvoja, kad jeigu nusisuks nuo Bredlio, ir Džefą persekios? Net ne savo kaltės prisipažinimas vietoj Bredlio, Džefą daro neįtikinamą kaip knygos veikėją.

Kitą vertus akivaizdu, kad antraeilis veikėjas Džefas tėra tik karikatūra, priemonė atskleisti Bredlio vienišumui, kadangi šis „nusisavina“ naujoką ir pavyduliauja, kad jo naujasis draugas bus nuviliotas sėkmingesnių vaikų. Tai yra pirmasis rimtas Bredlio išbandymas – suvokti teisingos, pasitikėjimu grįstos draugystės svarbą ir atmesti pavydulingą žmonių nusisavinimą. Bredlio problema, kad jis jaučiasi „nurašytas“, jo socialinė atskirtis nuo klasės ir suaugusiųjų tik didėja. Tokiam vaikui daug netrūksta, kad jis pasirinktų kaskart vis prastesnius sprendimus. Tą sužinome ir iš jo vis kartojamo „paskambink, jeigu netiki“ – pamažu ima manipuliuoti suaugusiais, suteikdamas jiems nemalonių progų. Tai maišto protestas, kuris sklinda iš vienišo vaiko, kuris net namuose neturi palaikymo, nes jo geriausi žaidimo draugai – kambariniai žaislai, su kuriais jis žaidžia, sudėdamas savo asmenines patirtis. „Užteks, Bredli, – tarė tėvas. – Tikrai užteks. Nori užaugęs būti nusikaltėlis? (p. 21)“

Louis Sachar

Antras esminis lūžis Bredlio gyvenime atsiranda tada, kai į mokyklą priimama nestandartinių pažiūrų psichologė Karla, kuri vienintelė paskatina berniuką elgtis kitaip. Taikydama šiuolaikinius psichologinius metodus, labiausiai pritarimą, ji randa pamažu raktą į Bredlio širdį ir berniukas pamažu ima keistis. „Kartais mokytojas iš mokinio gali išmokti daug daugiau negu mokinys iš mokytojo (p. 48) – sako Karla, taikydama atvirkštinius principus ir pasikabina Bredlio piešinį kaip pavyzdį visiems, taip paskatindama jį labiau pasitikėti moksluose ir gyvenime.

Tai išties komplikuota istorija, kadangi Karlą įskundžia nepatenkinti tėvai, jos metodai tėvams atrodo nepriimtini, nors ir veiksmingi, ji atleidžiama iš darbo ir graudžiausias šios istorijos momentas, kada Bredlis, įgijęs visišką psichologės pasitikėjimą, nespėja su ja atsisveikinti. Tas neteisingas istorijos kartėlis, kad už gerą psichologei nebuvo atlyginta geru iš esmės jaunajam skaitytojui turėtų labiau įsiminti nei „teisingai“ pasibaigusi istorija. Kad kenčia ir yra elgiamasi gyvenime su gerais žmonėmis blogai, jaunasis skaitytojas suvokia, kad kartais svarbiau būdas pasiekti tikslui, o ne pats tikslas. Karlos būdas suteikti pasikeitimo galimybės Bredliui atsigręžė prieš ją pačią. Taip jau būna, kad ir suaugusieji klysta teisdami ir atleisdami iš darbo gerąją Karlą, kaip klydo ir daugelis mokytojų „nurašydami“ Bredlį kaip nevykėlį ir sudėtingo elgesio mokinį. Galiausiai mergaitės gimtadienis, į kurį Bredlis visgi gauna pakvietimą, sušvelnina knygos toną ir nuteikia skaitytoją visgi priimti šią istoriją kaip pamokančią, bet nepamokslaujančią.

Tekstas pasižymi dinamišku, kinematografiniu pobūdžiu. Jame gausu gyvų dialogų, mažai aprašymų ir samprotavimų. Jaunasis skaitytojas apie veikėjus susidaro įspūdį iš jų pokalbio, todėl tie, kurie ieško „priėjimo“ prie nesudėtingų, bet įtaigių, aktualių ir įtraukiančių istorijų, manau, Berniukas mergaičių tualete yra vertas kūrinys savojo skaitytojo. Ir ypač berniuko, kuris nemėgsta skaityti knygų!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Polina" / "Polina, danser sa vie"

Sveiki,

Gan ilgokai pralaukė šis filmas savo eilės, kol ryžausi pagaliau pažiūrėti kažką įkvepiančio ir meniško, kad po filmo lengvai būčiau užliūliuotas baleto judesių ir klasikinės muzikos. Antroji priežastis, kodėl rinkausi filmą „Polina“ (pranc. Polina, danser sa vie) (2016) buvo superinės prancūzų aktorės Julliete Binoche pasirodymas antraeiliame vaidmenyje, o su ja, kaip žinia, stengiuosi filmo nepraleisti.

Filmas pasakoja apie jauną merginą iš Rusijos, kuri uoliai mokosi baleto, atlieka gerai mechaninius judesius, tačiau turi vieną problemą – trūksta vidinės dramaturgijos, aistros, potencialo perteikti vaidmenį, todėl ji iš dalies išvažiuoja į Prancūziją, kur bando šokius kiek kitos kultūros suvokimo kategorijose. Žinoma, kad Polinos „pabėgimas“ būtų įtikinamesnis ir viskas atrodytų aštriau ir dramatiškiau, jos gyvenimo kontekstus „nuodija“ tėvo įsiskolinimas vietinei rusų mafijai, kuri ima persekioti šeimą... Žodžiu, filmas „perpūstas“ europietiško filmo dvelksmo, kurį galime pajusti kas antrame panašiame filme, kurio siužetiniai apmatai apie tai, kaip mergina iš Rytų atvyksta į Vakarų Europą ieškoti laimės. Visos daugiau ar mažiau aplamdomos jei ne prostitucijos, tai naktinių barų ir purvino gyvenimo, kad esi niekam nereikalingas ir apviltas viso pasaulio. Tas šiame filme visgi neišdegė, nes tikroji problema ne merginos integracija, bet jos vidinis susikaustymas ir nemokėjimas improvizuoti šokių salėje.

Žinoma, naktinis darbas bare jai pasitarnauja kaip terapija ir ji pradeda suvokti savo tamsiuosius-laisvuosius šokio meno ir atsidavimo, būvimo čia ir dabar dzenbudistinius išsilaisvinimo metodus, tad susiradusi vietoj draugo pašlemėko iš tikrųjų nuodėmės verto šokio ir gyvenimo partnerį, ji galiausiai pasiekia to, ko trokšta. Šis filmas galiausiai netampa dar vienu europinio kino pavyzdžiu, kaip rytietė rusaitė „sudraskoma“ padugnės ir sekso ištroškusios Vakarų Europos naktinio gyvenimo.

Bet kitą vertus filmas apeliuoja į holivudinę filmo minties sugestiją, kurią mačiau kur kas efektingesniame ir paveikesniame siaubo trileryje „Juodoji gulbė“ (2010), kuriame lygiai tokia pat mechaninė beaistrė pirmūnė niekaip negalėjo atsiduoti žmogiškai aistrai ir, priešingai nei Poliną, tas persilaužimas ją išvarė iš proto... Filmas iš esmės, atmetus kai kuriuos siužetinius apmatus, yra tas pats, kas „Juodoji gulbė“, mintis ta pati: pasitikėk savo asmenine patirtimi ir bešokdama techniškai klysk, bet iš visų jėgų stenkis pasakyti, kas tu esi, nes kitaip nesujaudinsi žiūrovo. Visa toji „Juodosios gulbės“ patirtis kiek švelnesniame europietiškame ir kur kas realistiškesniame variante „Polina“. Visgi mintis kai kada privedė ir prie tų beveik nežiūrėtinų amerikietiškų „Purvinų gatvės šokių“ ir kitų abejotinų filmų, kur garažuose susėjusios gatvių gaujos per konfliktų virtines galiausiai nugali kokį nors banalų šokių konkursą ir tampa didvyriais... Šio dvelksmo visgi „Polinoje“ irgi būta.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Kristina Sabaliauskaitė apie ištikimybę sau kaip menininkui, rašant apie svarbiausius dalykus

nuotr. Paulius Gasiūnas

Sveiki,

Šią Kristinos Sabaliauskaitės citatą „nugnybiau“ iš spalio mėnesio pasirodžiusio žurnalo „Moteris“, kurio viršeliui žymi rašytoja pozavo. Kiek nusivyliau, kad interviu turinys (bent jau didžioji dalis) jau yra pasikartojantys klausimai apie „Petro imperatorę“, ką jau per visą rudenį teko girdėti įvairiuose vaizdiniuose interviu. Manau, interviu galėjo būti publikuojamas rugpjūčio mėnesį...

Visgi patys įdomiausi interviu su K. Sabaliauskaite būna, kada kalbama apie jos asmenines dirbtuves, apie požiūrį į tam tikrus nūdienos įvykius. Rašytoja įdomiai, laisvai ir pasaulietiškai reflektuoja, todėl man trūksta tokių skvarbesnių ir įdomesnių pasisakymų visuomenėje, kaip antai Leonidas Donskis, kurio protas nebuvo užtemdytas siaurais provincialiais pseudo patriotiniais maurais, bet leido išties pasaulietiškai žvelgti į tam tikrus procesus.

Pakalbinta apie priešus, o jų po Metų knygos tam tikro žiniasklaidoje eskaluojamo „skandalo“, K. Sabaliauskaitės „priešų“ tikrai padidėjo. Jau vien dėl to, kad apie ją kalbama, kad matoma... Prisiminiau J. Ivanauskaitės fenomeną, kada autorė lygiai taip pat kai kurių diendaržių ir patvorių skaitytojų (atleiskit, už įžeidimą) buvo smerkiama už... tiesiog populiarumą ar net tam tikras bestselerio rašymo įsivaizduojamus sąmokslus... Manau, pačios K. Sabaliauskaitės žodžiai puikiai nusako jos poziciją šiuo absurdišku kaltinimu.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Jennifer Lopez - Dinero ft. DJ Khaled, Cardi B [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Kai žiūriu Jennifer Lopez dainos „Dinero“ vaizdo klipą, kuriame pavaizduoti hiperbolizuoti turtuolių gyvenimo vaizdiniai, negaliu atplėšti akių ir nesijuokti. Taip klasiškai vaizdais perteikta turtuolių pasaulio parodija, meilė ir besaikis prabangos skonis, kuris tampa tikra savivertės ir statuso etikete, kad praktiškai visi tie blizgučiai ir grilis milijono vertės kiemo pievelėje tampa kaip briliantinė netikra cirko arena – to, ko mes dažnas iš esmės niekada neturėsime.

Ne vien dėl šio vaizdo klipo dalijuosi, bet ir dėl pačios dainos, kuri skamba dar ilgai galvoje, kai vaizdas pasibaigia. Lotynų Amerikos pop muzikos sumoderninti ritmai ir dvikalbis dainos pateikimas apeiliuoja į angliakalbių ir ispanakalbių klausytojų rinką  - ir nereikia apsimetinėti, nes kūrinys „sukaltas“ absoliučiai komerciniais tikslais ir J. Loper viso to tikra veteranė, kuri kaskart savo dainomis tviska prabanga.

Kritikai dainai taip pat nešykštėjo pagyrų. Jį laikė potencialiu vienu didžiausiu vasaros 2018 metų vasaros hitų. Paskutiniu metu labai populiaru naudoti senų hitų intarpus atnaujintose ar perkurtose savo dainų versijose. Prisiminkime vieną didžiausių pasaulinių hitų iš lotynų šalių, kada Camila Cabello tiesiog negalėjai išstumti iš topų dėl dainos „Havana“, kuri ritmiškai buvo perdainuota iš senos dainos, skirtos kino filmui... J. Lopez tuo naudojasi ir dar pasikviečia jau mega populiarumą pripažinimą pelniusią reperę Cardi B bei DJ Khaled. Kartu jie sukuria karnavalinio, lengvo ir kartu ironizuoto pasaulio vaizdinį, į kurį galima žiūrėti su pavydu ir su pašaipa.

Žodžiai / lyrics

Jennifer Lopez – „Dinero"
(feat. DJ Khaled & Cardi B)

[Jennifer Lopez (DJ Khaled):]
Me and Benjamín Franco stay at the banco
Getting checks like Nike, everywhere that I go
If you ain't getting no pesos, ¿qué estás haciendo? (J-Lo)
Stack it up like legos, quiero dinero (another one)

Me and my man, we stack it up to the ceiling (more money)
Cállate la boca, let me finish (more money)
Every day I'm alive I make a killing (let's get it)
Yeah, I swear I'ma get it

Yo quiero, yo quiero dinero, ay
Yo quiero, yo quiero dinero, ay
I just want the green, want the money, want the cash flow
Yo quiero noventa, sí, cincuenta, sí, doscientos
Yo quiero, yo quiero dinero, ay
Yo quiero, yo quiero dinero, ay
I just want the green, want the money, want the cash flow
Yo quiero noventa, sí, cincuenta, sí, doscientos

Soy la Princesa, San Juan, Puerto Rico
They say money talk, but my talking bilingual
I should be cuffed ’cause I don't do singles
In love with the money so don't need to mingle (let's ride)

Just back it up, hot talk yeah back it up
Holla at that if you actin' up
You ain't got that you can't sit with us, yeah
Designer frames make you double take
Ben and Andy on a double date
Grant just hit me said he on the way

Yo quiero, yo quiero dinero, ay
Yo quiero, yo quiero dinero, ay
I just want the green, want the money, want the cash flow
Yo quiero noventa, sí, cincuenta, sí, doscientos (Cardi B)

[Cardi B:]
(Look)
They gon' do what I say so, Cardi B and J. Lo
Talk behind my back, but never up in my face, though
I just want my money, chips, guac, and queso
Y’all can kiss my ass, dame un beso
Dominicana, drippin’ in designer
I got the juice, no Tropicana
I got the box that got the most flavor
Big fat cat like in the bodegas
Still making money moves (yeah)
Tell me what you think (yeah)
Merenge to the money (woo)
Bachata to the bank (oww)
I slice it up, I'm like sofrito
I need my money, yo necesito
I told y’all, I'm trap Selena
I'll backhand a bitch like Serena
We need the guap, run up in your spot
Put it in your head like give me what you got
Two bad bitches that came from the Bronx
Cardi from the pole and Jenny from the block (block)

[Jennifer Lopez (DJ Khaled):]
Yo quiero, yo quiero dinero, ay
Yo quiero, yo quiero dinero, ay
I just want the green, want the money, want the cash flow
Yo quiero noventa, sí, cincuenta, sí, doscientos
Yo quiero, yo quiero dinero, dinero, di- (dinero)
I just want the dinero, di- (dinero)
I just want the dinero, dinero
I just want the dinero, dinero
Yo quiero, yo quiero dinero, ay
Yo quiero, yo quiero dinero, ay
I just want the green, want the money, want the cash flow
Yo quiero noventa sí, cincuenta sí, doscientos

[Jennifer Lopez:]
Me and Benjamín Franco stay at the banco
Getting checks like Nike, everywhere that I go
If you ain't getting no pesos, ¿qué estás haciendo?
Stack it up like legos, quiero dinero

Jūsų Maištinga Siela