Sveiki,
Tęsiu
18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Devintasis filmas.
Prancūzų režisierius Xavier Giannoli
prityręs savo amato meistras, tačiau neteko matyti jo darbų, todėl buvo smalsu,
koks tai režisierius ir kokia jo kino kalba. Filmas „Apsireiškimas“
(pranc. L‘apparation) (2018) nuo pat pradžių žadino smalsumą ir
žadėjo neblogą prancūzišką mistinę dramą. Istorija pasakoja apie kriminalinių
bylų tyrėją Žaką, kuris po sunkių išgyvenimų, per kuriuos apkurto viena ausimi
ir neteko vieno geriausio savo draugo, susiruošia į Prancūzijos pietus tirti
keistos istorijos apie Mergelės Marijos apsireiškimą. Jauna katalikiškai ugdyta
mergina Ana tvirtina, kad kai jai buvo 15 metų, ji kelyje per laukus sutiko
Mergelę Mariją. Ana vietinė tikinčiųjų žvaigždė, ja besąlygiškai pasitiki
vietos kunigas, čia jau ima plūsti piligrimai iš viso pasaulio ir bylos tyrėjui
tenka išsiaiškinti, ar Ana iš tikrųjų yra apreikštoji...
Šiame lėtame detektyvinio pobūdžio
filme iš esmės bandoma sužaisti dviem koziriais. Viena iš intrigų – Žako asmeninė
krizė, susijusi su neseniai išgyventa netekties trauma ir, žinoma, mergina Ana,
kuri sakosi, kad yra palytėta dangaus. Ko galima tikėtis iš tokio filmo? Gėrio ir
blogio kovos, melo ir tiesos atskleidimo, aštrių trilerio intarpų ir daug
įtariamųjų, kurie manipuliuoja jaunąja šventąja. Tačiau filmas gana tamsus,
lėtas ir slogus, „aštrumo“ čia ne kažin ką ir pamatysite. Žakas tiria byla,
stebi mišias, laksto paskui Aną ir provincijos kunigus, vis šaukia komandą,
apsvarsto galimas versijas ir jokios čia mistikos, jokio velnio ar noro
paklaidinti žmones. „Apsireiškimas“ labai racionaliai bando ištirti, o Bažnyčia
čia vaizduojama iš dviejų barikadų: Bažnyčios valdžia kaip tik nori
išsiaiškinti tiesą, o vietos kunigai tiesiog nori, kad to tyrimo nebūtų ir leistų
Anos fenomenui vešėti, kadangi atsigauna tikėjimas ir vietos ekonomika. Iš
tikrųjų man tai primena Lietuvos kunigus, kurie neigia Popiežiaus, savo
tiesioginio viršininko, nurodymus priimti LGBT narius, tačiau jie labiau „plakasi“
prie mūsų vietos valdžios ir daro priešingai (prisiminkime kunigą iš Kretingos
ir poną Toliatą).
Galiausiai istorija darosi
nuobodi. Tenka pripažinti, kad intriga pamažu ima blėsti, ją bandoma išlaikyti
kadrai apie tai, kaip Ana susirašinėja su pasauliečiais, dangstoma jos tam
tikra praeitis, bet likus pusvalandžiui iki pabaigos atidengiamos visos kortos.
Galiausiai taip ir nesupratau, kam reikėjo šitiek iki begalybės ištęsti filmo
pabaigą, kai Žakas išveža apdegusią ikoną į užsienį. Tas toks perdėtas
sakralumo ir savęs „gydymo“ vaizdavimas buvo pats prasčiausias viso filmo
sprendimas. Suprantu, kad tai ne tiek mistinė, o tuo labiau ne siaubo istorija,
ir visi galai turėjo susivesti į Žako asmenybės atsinaujinimą, susitaikymą su
esama tikrove, bet galiausiai viskas pavirto į ilgą savigailos ištęstą
procesiją, kurią stebi ir žaviesi operatoriaus darbu, tačiau atsitraukęs nuo
filmo imi ir staiga suvoki, kad beveik pustrečios valandos laikotarpyje
susijaudinęs ir iš tikrųjų įsitraukęs buvai tik pirmąją filmo valandą, kai buvo
knaisiojami apreikštųjų slapti archyvai.
Mano įvertinimas:
6/10
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 6.3
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą