Filmas: "Tapytoja ir vagis" / "The Painter and the Thief"

Sveiki skaitytojai,

Būna, kada „Kino pavasaryje“ ima ir sublizga dokumentinis kino žanras ir būna metai, kada nepažiūriu nė vieno dokumentinio, nes absoliučiai niekas netraukia. Matyt, šie metai visgi bus orientuoti į dokumentinį kino žanrą. Šįkart nusprendžiau pažiūrėti Benjamin Ree režisuotą filmą „Tapytoja ir vagis“ (angl. The Painter and the Thief) (2020), kuriame pasakojama dviejų labai skirtingų žmonių kūrybinė, emocinė ir, sakyčiau, netgi paradoksali dvasinė sankirta.

 

Filmas toks keistas ir netikėtas, kad visąlaik atrodo ne kaip dokumentinis, bet labiau eksperimentinis, kai tam tikroje buityje, pavyzdžiui, tapytojos studijoje, susitinka jos dviejų paveikslų vagis Karlas su tapytoja Barbora ir jie kalbasi, bendrauja įvairiomis temomis. Kai kada atrodo, kad režisieriui pavyko „pagauti“ tikrą emociją, o kai kada atrodo, kad veikėjai „jaučia“ kamerą ir tyčia elgiasi ir imituoja savo elgseną ir pokalbius žiūrovui. Tai filmas išties toks įdomus realybės šou tipo lipdinys, perteikiantis dviejų nelabai sėkmingus periodus išgyvenančius žmones.

Barbora – talentinga realistinių paveikslų tapytoja, kilusi iš Čekijos. Anksti atvyko į Berlyną, kur patyrė iš vyro tokį fizinį ir psichologinį smurtą, kad jos kaip tapytojos entuziazmas smuko iki ribinės kartelės. Pabėgusi su kitu draugu į Norvegiją, ji imasi tapybos kaip terapijos, tačiau finansiškai išgyventi, kai esi tapytoja, yra be galo sunku. Ji susibendrauja teismo salėje su savo dviejų paveikslų vagimi narkomanu Karlu, kuris tampa nauju jos pozuotoju. Kol moteris tapo jį, tarp jų mezgasi ryšys, Karlas pamažu atsiveria, papasakoja savo gyvenimo istoriją, kodėl jis tapo toks, koks jis yra šiandien. Pirmuosiuose kadruose Karlas akivaizdžiai nuolat apsinešęs, jis vartoja narkotikus, kol vieną dieną, befilmuojant šį filmą, jis patenka į tikrą avariją ir yra nuteisiamas vieneriems metams kalėjimo...

 

Filmas filmuotas nuo 2016 iki 2019 metų, fragmentiški susitikimai sukomponuoti gana įdomiai, jie tyčia lipdomi pusiau detektyviniu braižu, nes Karlas dėl narkotiko poveikio neprisimena, kur padėjo paveikslus. Po vienerių metų kalėjimo Karlas išeina į laisvę ir pradeda naują kokybišką gyvenimą, žiūrovai mato ne tik jo emocinį pokytį, bet ir fizinį: iš sudžiūvusio narkomano jis tampa randuotu ir tatuiruotu sportiško vikingo išvaizdos vyru, kuris stato savo gyvenimą, o ir tapytoja Barbora, atrodo, išgyvena savo socialinį skurdą, vis tiesiasi naujoms idėjoms...

 

Filmas emociškai paveikus, primena dviejų puolusių ir skriaudžiamų žmonių išpažintis. Tapytojos ir vagies dialogai ir jų bendravimas atrodo tokie nerealūs, kad sunku patikėti, jog tai įmanoma. Tai tarsi išprievartautosios ir agresoriaus gydymo drauge terapija – tam reikia nemenko emocinio intelekto, kitoniško pasaulio matymo, todėl filmas, bent jau man, išplečia socialinius gėrio ir blogio sampratos rėmus. Kai man pasakodavo, jog Norvegijos kalėjimuose vyrukai turi švarias nuosavas celes ir kasdien dirbdami pasirenkamas veiklas bendrauja su psichologais – negalėjau patikėti, nes toks ir turėtų būti kalėjimas nusikaltėliams t. y. tam tikra izoliacinė vieta, kur tu permąstai, keitiesi, o mūsų posovietinės landynės yra tik dar didesnė atskirtis, dar didesnė vieta rastis smurtui. Tai skandinaviškas požiūris į nusikaltėlio psichiką, kad ją reikia gydyti, o ne įmesti „tarp panašių“, kad išėjęs į laisvę dar daugiau padarytų žalos. Mūsų samprata apie kalėjimus ir elgesį su nusikaltėliais vis dar labai negatyvus. Visgi filmas ne vien apie skandinavišką požiūrį, tai apie netikėtinus terapinius ryšius, tam tikra prasme, realybėje besimezgantys santykiai tampa nauja meno forma ir būdu ne tik praplėsti pasaulio ribas, bet ir pažinti save.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.6

 

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela