Knyga: Daniel Kehlmann "Pasaulio matavimas"

 

Daniel Kehlmann. „Pasaulio matavimas“ – Vilnius: Alma littera, 2008. – p. 248.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vokiečių rašytojo Daniel Kehlmann (g. 1975) romaną Pasaulio matavimas (vok. Die vermessung der welt) pas save lentynoje išlaikiau keletą metų. Įsigijau iš skaitytų knygų knygyno, kadangi prisiminiau, jog Pasaulio matavimas įtrauktas į 1eidinį 1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą. Tikriausiai prie šios knygos nebūčiau niekada ir grįžęs, o namų bibliotekoje būtų tiesiog paskendusi ir pamiršta, jeigu Daniel Kehlmann nebūtų buvęs pernai įtrauktas į trumpąjį Tarptautinį Booker Prize apdovanojimų sąrašą už naują savo istorinį romaną Tyll. 2005 metais originalo kalba pasirodęs Pasaulio matavimas beregint tapo vokišku bestseleriu, romano tiražo pardavimai skaičiuojami milijonais. Į lietuvių kalbą kūrinį išvertė Alfonsas Tekorius ir tai yra (kol kas) vienintelė šio rašytojo knyga lietuviškai. Kiek girdėjau, verčiamas Tyll.

 

Tikriausiai esate pastebėję, kad šiuolaikinė vokiečių literatūra Lietuvoje nėra itin populiari, palyginus su skandinavų literatūra. Tiesą sakant, man stebint europietišką literatūrą ir jos vertimus, apskritai sunku suvokti šiuolaikinę vokiečių literatūrą. Įspūdis toks, kad ji labai blanki, neryški, lietuviams sunkiai prieinama, todėl darau keletą prielaidų: a) vokiečiai iš tikrųjų neturi progresyvios ir įdomios šiuolaikinės literatūros; b) neturime gerų vertėjų iš vokiečių kalbos; c) lietuvių leidėjams tiesiog neįdomi ir nepatraukli vokiečių literatūra, nors ji, galimas daiktas, yra gera ir įdomi.

 

Pasaulio matavimas – istorinis romanas, kuris pasakoja apie du XIX amžiau pradžios vokiečių mokslininkus: matematiką, astronomą, fiziką Karlą Fridrychą Gausą (1777-1855), gamtininką bei keliautoją Aleksandrą fon Humboltą (1769-1859). XIX amžius suvokiamas kaip pramonės ir technikos bei medicinos revoliucijos amžius, tačiau nemažai atradimų tiek matematikoje, tiek geografijoje. Autorius, remdamasis savo tautos mokslininkais, kuria du sinchroniškus pasakojimus apie aistringus mokslininkus. Gausas – aistringas matematikas vunderkindas, kuris būdamas vos 24 metų parašo svarbiausią savo gyvenimo mokslinį darbą apie aritmetiką. Humboltas vaikystėje smarkiai konkuravęs su vyresniuoju broliu, tampa žymiu humanitarinių mokslo profesoriumi, prisiekia sau nuvykti į Pietų Ameriką ir plaukti Orinoko upe. Galiausiai Humboltas tą ir padaro, jis nukanka į Pietų Ameriką ir atranda kanalą, jungiantį Orinoko upės baseiną su Amazonių upės sistema. Du mokslininkai amžininkai daro nuostabius atradimus, nepaisydami epochos nuostatų, Europoje įsiviešpatavusio Napoleono Bonaparto ir Prūsijoje bei visoje Vokietijoje vykstančių politinių procesų. Du savo laiko novatoriai, kurie vedini skirtingų tikslų ir ambicijų, išplečia pasaulį, nubrėžia naujas suvokimo ribas.

 

Šis lengvai paskaitomas turiningas istorinis romanas visų pirma įdomus literatūriniais portretais. Autoriui pavyko charakteringai epiškai perteikti tiek Gauso, tiek Humbolto portretus. Štai matematikas Gausas perteiktas kaip itin nemalonus, susireikšminęs ir kitus žeminantis mokslininkas (bet kaip literatūrinis veikėjas labai įdomus!). Jis savo sūnų Eugeną laiko pastumdėliu, stokojančiu prigimtinio talento, todėl elgiasi su juo kaip su paskutiniu nevykėliu. Gausas, kad ir koks jis atrodytų genialus matematikas, neturi jokių tėviškųjų instinktų. Savo tris vaikus, mirus žmonai, jis užaugino be meilės: dukrai sakydavo, kad ji baidyklė, o Eugenui, kad jis besmegenis. Rašytojas išgauna, atrodo, du retai literatūroje nesuderinamus dalykus: mokslinį genialumą ir beširdiškumą. Gausas apskritai toks racionalus, kad viską suvokią (ir, atrodo, net jaučia) matematiškai ir mechaniškai, pavyzdžiui, štai ką jis racionaliai ir ramiai strateguoja, kai laidoja žmoną: „Jis stūmė kėdę ir mėgino taikytis su mintimi, kad teks vesti. Vaikai maži. Kaip juos auginti, neturi jokio supratimo. Tvarkyti namų ūkį – nežinotų, nuo ko ir pradėti. Samdyti tarnaitę – brangu (p. 131).“

 

Ūmaus ir karšto būdo pasirodo ir Humboltas. Susiradęs kelionių partnerį Bonplaną, jis laivu perplaukia Atlantą ir ten pradeda geografinius ir gamtinius tyrinėjimus. Negailėdamas nei jėgų, nei laiko, jis aistringai veržiasi į botaniką, įvairiais ir sudėtingais prietaisais matuoja orą, temperatūrą, sroves, augalus, gyvūniją ir padaro išvadą, kad gyvybė gali egzistuoti visur ir ji pasiskirsčiusi ne pagal platumą ir klimato zonas, o pagal geotermines vandenų ir orų judėjimo kryptis. Humbolto draugystė su Bomplanu kelia tam tikrų diskusijų, jųdviejų ištikimybė atrodo kaip besąlyginė, tačiau Bonplanas kitų laikomas kaip tarnas pagalbininkas, jo nuopelnai ir lygiateisiškumas su Humboltu yra nurašomi, neįvertinami. Skaitant romaną vis kyla klausimas: o kas Humboltą vis verčia skintis kelią per upę, būti geliamam moskitų, uodų, rizikuoti gyvybe? Ar tikrai vien tik noras konkuruoti su broliu, ar kažkas daugiau?

 

Humboltas kažkuo panašus į Gausą, galiausiai jie po daugel metų susitinka, kalba apie savo atradimus, pučiasi, arogantiškai giriasi ir atrodo, kad iš tų aistringų jaunuolių, kurie padarė tokius atradimus, galiausiai liko tik senyvi pagyrų puodai. Tai irgi įdomu: kur atsiduria mokslininkai, kai jų tyrinėjimo ir atradimų žvaigždės jau pradeda gesti? Humboltas kaip ir Gausas kadaise buvo itin praktiškos pasaulėžiūros: „Galiausiai visas pasaulis yra pilnas negyvų kūnų! Kiekviena rieškutė žemės kitados buvo žmogus, o anksčiau – dar kitas žmogus, kiekvieną oro kruopelytę per tą laiką tūkstančius kartų žmonės įkvėpė ir iškvėpė (p. 98-99). Arba jo ir Gauso požiūris į meną: „Menininkai pernelyg lengvai pamiršta savo priedermę – vaizduoti tai, kas yra. Nuokrypius nuo tikrovės jie laiko savo stiprybe, bet pramanai trikdo žmones, stilizacija iškraipo pasaulį. Prie to priklauso dekoracijos, net nesirengiama slėpti, kad yra padarytos iš kieto popieriaus, angliški paveikslai, kurių fonas ištirpsta aliejaus padaže, romanai, kurie paskęsta melaginguose postringavimuose, nes autoriai savo nesąmones susieja su istorinių asmenybių vardais (p.180)“.

Rašytojas Daniel Kehlmann

 

Iš tikrųjų šios dvi asmenybės nuvertindamos meno ir vaizduotės pasaulį sau lyg ir prieštarauja, nes būtent ta pati vaizduotė, ateities įsivaizdavimas bei aistringas troškimas kurti istoriją bei plėsti horizontus juos būtent ir vedė prie naujų atradimų.

 

Nesuklysiu tikriausiai pasakydamas, kad šis istorinis romanas labai vokiškas. Nors Humboltas pakęsti negalėjo Berlyno ir mieliau būdavo Paryžiuje, tai prūsiškos vokiškos epochos vaizdinys. Kontekste veikia Gėte ir filosofas Kantas, kiti žinomi vokiečių Gauso ir Humbolto amžininkai. Autoriui pavyko sukurti gana prieštaringas ir spalvingas asmenybes, kurios atspindi to meto pasaulėžiūrą, politines ideologijas, įsitikinimus ir moralę. Kitą vertus, nors romanas „labai vokiškas“, tačiau jis kartu pasakoja apie visos Europos ir likusio pasaulio to meto procesus. Pavyzdžiui, kaip Humboltas vyksta paskutinei savo ekspedicijai į Rusiją, kur jį nuolat saugo ir lydi kazokai, o pastarieji nuolat trukdo jo vienatvei ir tyliems atradimams. Rusijos politika, svetimšalių priėmimas – visa tai byloja apie autoriaus išstudijuotus epochos elgesio modelius, kurie vienaip ar kitaip Pasaulio matavime pasireiškia kaip sudedamosios istorinio romano dalys.

 

Humbolto kelionės aistra tapo man nuotykių literatūra. Daniel Kehlmann aprašo jo nuotykius ir atradimus Orinoko upėje tarsi koks Džeimsas Kuperis savo romanuose apie indėnus. Tai gyva nuotykių ir pavojų pulsuojanti kelionė, bet autorius suveda siužetinius galus su Europoje likusiu Gausu, atranda tam tikrus panašumus ir juos išryškina, pavyzdžiui, Gauso pakilimas oro balionu ir Humbolto skendimas užšalusiame ežere – du įvykiai, kurie padaro vaikystėje esminius sąmonės ir suvokimo lūžius. Arba haliucinaciniai intarpai apie vaiduoklius, XIX amžiaus būdinga mistifikacija, pavyzdžiui, kai Humboltas kelionėse regi mitines būtybes. Visa tai sukuria epochos pasaulėžiūrą, kuri paremta ne vien tik racionaliu mokslu, bet ir tuo metu vyravusia mada aiškinti pasaulį mistiniais dalykais.

 

Šiems dviem savo laiko mokslininkams lemta po daugel metų susitikti, papildyti vienas kitą, tačiau autorius nesirenka šlovinančių liaupsių, jis vaizduoja ir kiek perdėtą šių mokslininkų tuštybę, kuri, kaip ir genialumas, yra neatsiejama tikriausiai kiekvieno žmogaus žmogiškoji dalis, todėl šie du mokslininkai „prikelti“ Pasaulio matavimo romane tampa įdomios kaip asmenybės, nes jos nevienalytės, per jas reiškiasi epochos dvasia ir to meto vokiškumo samprata. Ši įdomiai skaitoma knyga patiko ne vien dėl literatūrinių portretų, bet ir dėl to, kad autorius derina filosofiją ir mokslą, gyvenimo būdą su aistromis, savęs pažinimą prilygina pasaulio pažinimui.

 

Kokia graži ir optimistinė Humbolto kalba, kuri, pagal viso romano koncepciją, galėjo galimai skambėti XIX amžiaus pirmojoje pusėje kaip graži pranašystė, tačiau žinome, kad ji tebuvo tik tos pačios vaizduotės sukurta optimistinė žmonijos vizija: „Kosmoso pažinimas toli pažengė į priekį. Teleskopais žvalgomasi po visatą, žinoma Žemės sandara, jos svoris ir orbita, nustatytas šviesos greitis, suprantamos vandenynų srovės ir gyvybės sąlygos, netrukus bus įminta ir didžiausia mįslė – magnetizmas. Kelio galas jau matyti, pasaulio matavimas beveik baigtas. Bus suvoktas kosmosas, visi žmonijos pradžios sunkumai, tokie kaip baimė, karai ir išnaudojimas, nueis į praeitį, prie to turi prisidėti pirmiausia Vokietija ir visų labiausiai – šiame susirinkime dalyvaujantys tyrėjai (p. 193-194).“

 

Jūsų Maištinga Siela