Sveiki skaitytojai,
Tęsiu
savo apžvalgas iš šių metų „Kino pavasario“ repertuaro.
Absoliučiai
neplanavau žiūrėti vokiečių dokumentinio filmo „Valchenzė amžiams“ (angl.
Walchensee Forever) (2020), kurį režisavo Janna Ji Wonders. Režisierė nusprendė
papasakoti savo neįtikėtinai turtingą šeimos moterų giminės istoriją. Neapsigaukite,
nors filmas apie moteris, visgi labai rekomenduočiau žiūrėti ir įsimylėjėliams,
ir vienišiams vyrams, ir apskritai visiems, kuriems patinka unikalios ir
suasmenintos istorijos, „išrišančios“ pasikartojančių arba labai kontrastingų
pasirinkimų gijas. Pats „skaniausias“ dalykas žiūrint tokius filmus tikriausiai
yra stebėti per padidinamąjį stiklą suaustus likimus, kurių žmogus nėra pajėgus
nei sukontroliuoti, nei užbėgti lemtingiems įvykiams už akių, bet galima
priimti kaip dovaną, neretai kaip traumuojančią patirtį, kuri mus sutveria
naujiems gyvenimo sprendimams.
Istorija
pasakoja apie režisierę, jos motiną ir 104 metų močiutę. Prabėgomis užgriebiami
ir prosenelės filmuoti kadrai. Pagrindinis veiksmas vyksta nuostabiame
Valchenzės gyvenvietėje, įsikūrusiame prie kalnų ežero. Čia nuo seno moterys
dirbo kurortiniame viešbutyje tiek virtuvėje, tiek tvarkydamos kambarius. Istorija
brėžia ryškias tris kartas, visapusiškai atskleidžia moterų charakterio
bruožus, savivertės, seksualumo, santykių su vyrais peripetijas. Viskas kruopščiai
ir gana apnuoginančiai dokumentuota nuotraukomis, išlikusiais senais filmuotais
kadrais, gyvų moterų liudijimais. Ir iš tikrųjų, filmas toks neįtikėtinai
jaukus, intymus ir pritraukiantis, kad net pats keliskart graudenausi.
Jeigu
tikitės, kad šiame filme bus pateiktos santūros ir Veimaro politikos
subordinuotų ir morališkai įspęstų moterų istorijos, jūs labai klystate. Iš
tikrųjų per Valchenzės moteris papasakota ir vokiečių, ir viso pasaulio
istorija. Pirmoji dalis skirta močiutei, kuri nuo mažumės visąlaik gyveno Valchenzės
gyvenvietėje, patyrė vyro menininko meilę, jo karo paliktas žaizdas, pagimdė
dvi dukras. Iš tikrųjų močiutė atspindi konservatyvią karo ir pokario moterų padėtį
Vokietijoje. Bet labiausiai stebina viduriniosios generacijos Anos Werner
gyvenimas, kuri su savo seserimi keliavo į Meksiką, domėjosi fotografija,
etniniu dainavimu, psichodeliniais dalykais. Galiausiai Ana tapo ne tik į
Indiją, Graikiją keliaujančia hipe, kuri pasninkauja ir medituoja nuo ryto iki
vakaro, bet ir seksualinės revoliucijos rėmėja. Anai teko gyventi komunoje, su
trimis moterimis dalytis vienu vyru, siekti dvasinių aukštumų ir tas hipiniškas
gyvenimo būdas aiškiai atspindi Vietnamo karo su JAV epochą, kai visi norėjo ir
tikėjo besąlygiškai meile. Kas įdomiausia, kad filme „tai“ nepraeina, moteris
vis dar iš dalies tebėra tos epochos idealistė, nors tikrovė labai pasikeitė...
Norėčiau
panagrinėti visus šiame filme jautriai perteiktus ir sumontuotus filmo
aspektus, norėčiau kiekvienai užduoti tam tikrus klausimus. Po filmo ilgai
galvojau, kaip man pasisekė, kad „netyčia“ teko pamatyti šį filmą ir tai gali
būti vienas iš šio „Kino pavasario“ manųjų favoritų. Nes toji gyvenimo
istorija, kad ir kiek ji buvo apgalvota, už kadro karpoma ir lipdoma, visgi pasakoja
ne vien asmeninę giminės istoriją, man tai ir kontrastingų, prieštaringų epochų,
filosofijų, gyvenimų būdų viena kitą generacijos jungtyje papildančių ir tuo
pačiu neigiančių kontrastų liudijimai. Visgi, kaip atsakė Ana į vieną esminių
užduotų klausimų, – kur yra tikrieji žmogaus namai? – lyg tikėdamiesi, kad
atsakymas bus Valchenzė, iš tikrųjų Ana atsako: Pasaulis yra tik vieta, posūkis,
o tikrieji namai laukia už jo ribų. Žiūrėdamas filmą galvojau, kad kartu su
veikėjais savotiškai imu suvokti, kad skaudžiausia mūsų visų užduotis yra pripažinti,
kad viską, ką mes tariamai manome, kad pažįstame ir yra apčiuopiamai tvaru, iš
tikrųjų lemta vieną dieną išnykti. Gyvenimas gražus, nes jis kintantis,
netvarus ir laikinas.
Mano vertinimas: 10/10
IMDb:6.2
Nuoroda
į „Kino pavasarį“ ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą