Filmas: "Šventasis Narcizas" / "Saint-Narcisse"

Sveiki skaitytojai,

Tęsiu „Kino pavasario“ festivalio filmų apžvalgas ir šįkart nusprendžiau pažiūrėti kanadiečių režisieriaus Bruce LaBruce režisuotą filmą „Šventasis Narcizas“ (angl. Saint-Narcisse) (2020). Maniau, kad tai mano pirmoji pažintis su šiuo režisieriumi, tačiau būsiu apsirikęs, nes, pasirodo, esu matęs jo sukurtą „Gerontofilija“ (2013) – tai tokia labai keista trauka, kai jaunam vaikinukui labai jau patinka pensininko amžiaus vyrai, todėl dirbdamas senolių pensionate nuolat jaučia seksualinę trauką...

Naujausiame savo filme, kuris ne tik mano nuostaba, yra priskirtas prie „Meistrų“ programos (tikriausiai šiuo atveju ne kokybė lėmė, bet režisieriaus filmografinė kiekybė). Taigi „Šventasis narcizas“ pasakoja apie seksualų jaunuolį, kuris po močiutės mirties iš senų laiškų sužino, kad jo tikroji motina vis dar gyva. Jis susiranda motiną, kuri gyvena su nesenstančia (nes apkerėta) biseksualia moterimi. Taip pat sužino, kad turi brolį dvynį, kuris ilgą laiką gyvena vienuolyne, pastarąjį tvirkina ir išnaudoja vienuolis prižiūrėtojas...

Žodžiu, kur spjausi, ten rasi vien tik seksualines perversijas, abejotiną moralę ir troškimą šiuo kinu prieštarauti nusistovėjusioms visuomenės normoms. Tiesą sakant, esu už tokį revoliucinį kiną, bet tuo pačiu tenka pripažinti, kad „Šventasis Narcizas“ nepavykęs filmas. Paties filmo mistifikavimo ir paslaptingumo formavimo būdai (pranašiškos vizijos, sapnai, nesenstanti moteris, motina ragana, išskirti dvyniai, incestas tarp dvynių, fanatikas iškrypėlis vienuolis ir t. t.) visko tiek daug ir viskas taip neproporcingai perteikta, kad bendroje istorijos sąrangoje nei tos simbolikos, nei estetikos, nei rišlesnės minties nebeliko. Liko kažkoks pretenzingas perversijų lipdinys, kuriuo norima šokiruoti, bet kokia kaina „neskaniai“ paveikti žiūrovą.

Nors pasakojimo tonas kiek primena F. Ozono ir R. Polanskio tamsiųjų detektyvinių trilerių atmosferą, tačiau akivaizdu, kad režisierius nėra išsigryninęs ir susitvarkęs scenarijaus. Norima labai didelio efekto, tačiau kai kada išeina itin komiški, neracionalūs ir labai jau antilogiški sprendimai, pavyzdžiui, kai vienas iš dvynių, apsikeitęs vietomis, kieme pradeda mylėtis su savo mamos mylimąja, po to jie važiuoja automobiliu gelbėti apkeistojo brolio ir čia pat dar bando aistringai bučiuotis... O dar tie motinos ir sūnų susitikimo žvilgsniai nė iš tolo nepriminė raganiškojo efekto, artimiau indų serialų hiperbolizuotiems žvilgsniams. Tokie neskanūs niuansai tiesiog brokuoja bendrą filmo visumą. Aš suprantu, kad filmas turėjo kalbėti apie lyčių ir orientacijų nepaisymą, tam tikrą maištą ir protestą prieš „tradicinius“ atstovus, bet visumoje šioje pritemptoje juodoje istorijoje tikriausiai prisiminsiu tik apsinuoginusio pagrindinio aktoriaus žavumą, o visa kita – tiesiog trūksta talento, meistriškumo. Ekspresija neveikia, kai ji negeba intelektualiau perteikti socialinės kritikos, ko akivaizdžiai, mano supratimu, labai ir trūko šiam filmui. Jeigu jums patinka erotika, provokacija, ekspresija vien dėl ekspresijos, manau, galite bandyti pažiūrėti.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 5.3

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela