Sveiki,
Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino
pavasario“. Aštuntasis filmas.
Žinojau, kad pirmai progai
pasitaikius, būtinai žiūrėsiu režisierės Chloe Zhao filmą „Klajoklių žemė“
(angl. Nomadland) (2020), kuriame pasirodo puikioji aktorė Frances
McDormand. Po puikaus pasirodymo „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ F.
McDormand žvaigždė sužibo dar labiau, o šis filmas tik patvirtino, kaip galima
kuo puikiausiai išnaudoti ne vien tik aktorinį talentą, bet ir šios aktorės tam
tikrą keistumą ir nestandartinę ir toli gražu „holivudinės lėlytės“ neprimenančią
išvaizdą. Aš tai vadinu tiesiog bendra aktoriaus energetine sąranga ir F.
McDormand turi visus šiuos reikalingus parametrus.
Filmas „Klajoklių žemė“ pasakoja
apie moterį vardu Fern, kuri, išėjusi iš „Amazon“ sandėlininkės ir pakuotojos
darbo, ima klajoti po vidurines JAV šalis. Gyvendama savo furgonėlyje, kur
žiemą taip šalta, kad neįmanoma apsisaugoti nuo šalčio, ji ryžtasi traukti į
pietus ir susitikti su panašiais į save, pastarieji save vadina klajokliais. Atsiskyrėlė
keistuolė sunkiai verčiasi, kartais atrodo, kad ji tiesiog gyva bėda,
nepritampa sociume, neturi galimybės integruotis ir sėsliai gyventi, o ir ilgą
laiką mes nesužinome, kas jai nutiko, kodėl ji priversta gyventi tokį sunkų
gyvenimą. Galiausiai mes sužinome, kad ji savanoriškai pasirinko klajoti, kad
nereikėtų grįžti į tuščius namus, ji net atmeta sesers pasiūlymą likti
saugiuose ir jaukiuose namuose, nes jos vidinis balsas šaukia į laukus. Taip pat
ilgą laiką neaišku, kodėl ji taip elgiasi, kol filmui lėtai slenkant į pabaigą
sužinome visas tas priežastis...
Koks gražus filmas! Kokia gamta! Kokia
graži gali būti žmogaus vienatvė! Fern keliauja iš vietos į vietą dirbdama
sunkius sezoniniu fizinius darbus, yra laisvai samdoma, tačiau ji yra nuolatos
kelyje, judanti, dvasiškai progresyvi. Ji susipažįsta su daugybe žmonių ir nė
vienas nenori jos nuskriausti ir niekas nenori jos nei apiplėšti, nei
išprievartauti. Tai tam tikra atskalūniška gyvenimo filosofija susitikti su
mielaširdingais keleiviais, bet ne tiek, kad susigyventum iki rietenų. Svarbu laiku
išsiskirti tam, kad po kurio laiko vėl klajoklių tyrlaukiuose keliai
susikirstų. Iš tikrų tik vėliau mes sužinome Fern gyvenimo istoriją ir
pradedame suvokti, kad ji tokį gyvenimo būdą pasirinko ne dėl to, kad jaustųsi
atstumta, bet tai tarsi psichoterapinis gyvenimo būdas, pasveikimas nuo traumų,
kada kasdienis mąstymas apie išgyvenimą, judėjimas kelyje padeda suvokti save,
pasaulį ir užgyti senoms žaizdos.
Šiaip mane šis filmas sužavėjo,
toks skaidriai tyras ir filosofinis gyvenimo būdo perteikimas. Nors daug čia
kadrų bylojama apie žmonių atsargumą, kaip Fern bijo užmegzti romantinius
santykius su gerbėju, kaip ji dirba su akmenimis, tačiau esti ir saugumas: kaip
ji stebi naktyje žvaigždes, suvokia laiką ir gyvenimo tėkmę. Tai filmas apie ne
tik savęs pažinimą, bet ir pasaulio pažinimą, viskas įmanoma, primapradžiai
dalykai patiriami tiesiog gamtoje ir už tai nieko nereikia mokėti. Kokios
tyrlaukių spalvos! Kokia JAV lygumų spalva, vėjas, uolos ir kalnai, žiemos ir
vasaros, upės ir miškai... Visa tai perteikta tokiu intymiu ir švelniu būdu, kur
trapumas ir didybė, griūtis ir ilgaamžiškumas susiduria vienoje plotmėje ir
žmogus tampa tik laikinu to grožio stebėtoju ir suvokėju. Kai kurie kadrai
atmosferiškai atrodo nufilmuoti pagal Terrence Malick, mano labai mylimo režisieriaus,
eksperimentinę kino manierą. Be F. McDormand visi likę aktoriai buvo
neprofesionalūs, daugelis iš jų iš tikrųjų gyvena tokį klajoklių gyvenimą.
Labai subtilus, skausmingai gražus, švelniai gydantis ir prie gamtos
priartinantis filmas. Esu iš tikrųjų sužavėtas.
Mano įvertinimas:
10/10
Kritikų vidurkis: 94/100
IMDb: 7.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą