Sveiki,
Jau šį mėnesį startuos Kino
pavasaris, todėl užsibrėžiau sau tikslą kas vakarą pažiūrėti iki festivalio bent
po vieną labai gerai vertinamą filmą, kitaip sakant, būti erkė su aperityvu
prieš didįjį kino siurbimą. Nusprendžiau žiūrėti kiną, kurio dar nebuvau matęs,
bet kažkada norėjau, tačiau nebuvo nei laiko, nei noro, nei galimybių. Kino
pavasaris startuos kovo 18 dieną, jis paruošęs net du scenarijus: karantininį
ir tą, pagal kurį galėtume grįžti į kino sales. Iki jo turiu pažiūrėti 18 gerų filmų. Nežinau,
ar pavyks, bet bandom...
Pirmuoju filmu tapo vokiečių
režisierės Maden Ade puikiai tiek žiūrovų, tiek kino kritikų įvertinta komedijinė
drama „Tonis Erdmanas“ (vok. Toni Erdmann) (2016), kuris Europos
kino apdovanojimuose pelnė ne vieną įvertinimą, tarp kurių Sandra Huller kaip
geriausia aktorė. Tiesą sakant, vengiau beveik trijų valandų filmo vien dėl
trukmės, su metais nebeturiu kantrybės ir visada svarstau galimybę žiūrėti ką
nors kitą, jeigu filmas trunka daugiau nei dvi valandas ir penkias minutes,
tačiau iššūkis iki Kino pavasario leido apsispręsti, kad reikia pradėti nuo itin
ilgo metražo.
Istorija pasakoja apie dukrą ir
tėvą: vienas kito priešingybės. Inesė susikausčiusi, rūsti kompanijos atstovė,
kuri niekada neklysta, o jos didžiausia aistra – laimėti darbe ir triumfuoti,
nepasirodyti silpnai ir niekam tikusiai. Jos tėvas Vinfiredas apkūnus ir šiaip
jau linksmo, nenuspėjamo būdo, kuris nuolat pokštauja, apsimetinėdamas
nerūpestingu klounu, netgi atrodo truputį kuoktelėjęs, tačiau po to slepiasi
silpstanti širdis ir menkstanti sveikata. Iš tikrųjų tėvas lyg tyčią svarbiuose
susirinkimuose erzina ir veda iš kantrybės dukrą, kadangi ši tiesiog pamiršo save
pačią ir džiaugsmingą gyvenimą. Galiausiai visokie pokštai, akibrokštai ir tėvelio
sukurti alter ego personažai tėra tik būdas išmušti dukrą iš vėžių, kad ši
pagaliau pripažintų, kad yra nelaiminga ir gyvena dirbtinai per griežtai
sukurtame savo pačios pasaulyje.
Pagrindinis moralinis Inesės
klausimas yra jos pačios ambicijos laimėti svarbų projektą arba pralaimėti, bet
išsaugoti 200 rumunų darbo vietas. Kvailiodamas tėvas nusiveža ją į rumunų
šeimą, primena Whitney Houston dainą (kuri dar tebeskamba mano galvoje) ir
sužadina pamirštus moralinius vertybinius dalykus: arba tu esi pasiutusi kalė
plėšrūnė ekonominei rinkai, arba tu vis dar esi žmogus. Inesė nedvejoja, ji
galiausiai pasirenka, tačiau susikūrusios asmenybės griūtis Inesę paverčia
neprognozuojama pamišėle, kitaip sakant, tikra savo tėvo dukrele. Galiausiai
finalinės scenos itin šokiruoja savo netikėtais kontrastais, dėl ko filmas
įgyją netikėtą toną ir beprotybės koloritą – dėl to ir rekomenduočiau žiūrėti!
Inesė suorganizuoja savo gimtadienį nudizmo tema ir taip galutinai išsivaduoja
iš savo pačios sukurtų rėmų ir jai primestų lūkesčių bei stereotipų.
Filmas iš esmės yra keliabriaunis.
Mažos kūrybiškos mergaitės tampa griežtomis ofiso moterimis, kurios bijo
suklysti. Tai tėvo ir dukters santykių analizė, beje, Froidui būtų įdomus
egzempliorius. Tai ir moralės pasirinkimai, ir Europos lobistų ir skurstančiųjų
politiniai atšvaitai. Filmas balansuoja tarp realumo ir provokacijos, toks
savotiškas R. Ostlundo „Kvadratas“, tačiau labiau susitelkęs į asmens nelengvą
persitransformavimą. Čia ir siurrealizmo, ir simbolikos, ir netikėto sveiko
kvanktelėjimo su griežtais ir rimtais veikiančiais ponais. Baisiausia
tikriausiai gyvenime dėl ambicijų ir aukštų standartų pamiršti save pačius. Gurmanams
ir ne tik.
Mano įvertinimas:
8.5/10
Kino kritikai: 93/100
IMDb: 7.4
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą