Sveiki,
Tęsiu iššūkį 18 gerų filmų iki „Kino
pavasario“. Penktasis filmas.
Šįkart nutolau nuo festivalinių
filmų ir pasirinkau kiek kitokį „Nuryk“ (angl. Swallow) (2019) –
tai amerikiečių mistinė drama apie jauną pastojusią moterį, kuri pradeda ryti
nevalgomus dalykus: metalinius segiklius, stiklo rutuliukus ir t. t. Tai išties
keistas sutrikimas, o kadangi man filmai apie spichuojančius žmones su
keistomis pasireiškusiomis anomalijomis tinka ir patinka, nusprendžiau kaip tik
pažiūrėti to, ko dar kine, kiek pamenu, nebuvau matęs.
Nuo pat pradžių apima įspūdis,
kad filmas nufilmuotas preciziškai gerai, tačiau su juo vis tiek kažkas negerai, nes
pati istorija nejaudina. Kiek įpusėjus siužetui, tampa aišku, kad filmas
tiesiog negyvas konstruktas, kuris su realybe neturi nieko bendra. Nepaisant gražių
dekoracijų, spalvų, apgalvotų mizanscenų, kuriose pagrindinė aktorė Halley Bennett
atrodo gerai perteikdama sustingusios, sutrikusios, kone bauginančiai
surobotėjusios jaunos namų šeimininkės. Visgi filmas kaip lėlių namelis,
preciziškai dekoratyvus. Jauna veikėja sužino, kad pastojo, laiką leidžia
turtingo sutuoktinio namuose, skaudžiai reaguoja į bet kokias jai pasakytas
pastabas, jaučiasi nesuprasta ir neįvertinta... Žodžiu, mes turime lyg ir praėjusio
amžiaus šešto dešimtmečio namų šeimininkę, kuriai ribos ir elgesys yra
nubrėžtos. O štai sutuoktinis primena priešingą šiuolaikinį tipažą: seksualus
XXI amžiaus prisižiūrintis kiek narciziškas vyrukas, kuris dirba ir linksminasi
su savo vyriška kompanija...
Žiūrėjau į tą keistai nederančią
šaltą porą ir nesupratau tų negyvų, netikrų santykių. Juk tą porą ideologiškai
skiria daugiau nei 60 metų lyčių elgsenos standartų epocha! Kas juos sieja? Dar keistesni
uošviai, kurie maniakiškai dievina savo sūnų ir anytą laiko pagarbia tik dėl
to, kad ji yra kaip inkubatorius naujai gyvybei. Vos ne kažkoks „Tarnaičių
pasakojimo“ pasaulis. O juk dar slapta pagrindinės veikėjos istorija apie jos
atsiradimą, kurią atskleidžia savo psichoterapeutei...
Filmas lėtas, vietomis išties ta
patologija baugina, tačiau iš kitos pusės kelia šypsnį artimųjų elgesys. Sutuoktinis
valosi dantis, ruošiasi į sporto klubą ir užuot pasirūpinęs savo „mylimos“
žmonos psichine sveikata ir saugumu, nusamdo apsauginį iš Sirijos... Toks
kažkoks tarantiniškai butaforinis pasaulis, tik neturi šis pasakojimas
kibirkšties. Žiūrovas laikomas ant vieno intrigos pavadžio: ar pavyks dar ką
nors veikėjai praryti? Visa kitą, net jos asmeninė istorija, tiesą sakant,
nejaudina, nes viso to buvo galima ir tikėtis. Tiesą sakant, filmas ne itin
patiko. Suprantu tą psichologizuotą „lėlių namelio“ vaizdavimo principą, bet kai
kurių vaidybinių elementų ir mizanscenų statyba kelia dideles abejones, nes
plika akimi krenta kaip dirbtinė, netikra ir tai tikriausiai vietomis turėjo
veikti kaip sutrikusios sąmonės fiksuojama bauginančiai pakitusi tikrovė, tačiau
nepasakyčiau, kad įtikinamai pavyko.
Mano įvertinimas: 4.5/10
Kritikų vidurkis: 65/100
IMDb: 6.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą