Sveiki skaitytojai,
Visą
savaitę planavau laiką, kada pažiūrėsiu trijų valandų „Kino pavasaryje“ rodomą vokiečių
Burhan Qurbani filmą „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (vok. Berlin
Alexanderplatz) (2020). Filmas pastatytas pagal Alfred Döblin romaną, pasirodžiusį XX amžiaus pirmojoje
pusėje. Pagal šį romaną 1931 metais pastatytas pirmasis filmas, o 1980 metais
ir mini serialas. Tiesą sakant, neskaičiau nei knygos, nei ankstesniųjų ekranizacijų
mačiau, todėl negaliu palyginti. Visgi akivaizdu kaip diena, kad naujoji
versija gerokai skiriasi tiek nuo romano, tiek nuo ankstesniųjų versijų.
Filme
pasakojama apie afrikietį pabėgėlį, kuris iš esmės atitinka tipinį Europos
kamuojamą pabėgėlių iš Afrikos krizės pavyzdį. Nutarę naujajame pasaulyje būti
sąžiningi ir elgtis pagal taisykles, išmokti kalbos, dažnas pajunta, kad yra
išnaudojami, jiems mokama kur kas mažiau, todėl norėdami lygiuotis su
vokiečiais ir prasimanyti geresnio gyvenimo, jie ryžtasi, kaip ir šio filmo
pagrindinis veikėjas Francis, nerti į kriminalinio pasaulio gelmę. Dėl savo
atkaklumo, bebaimiškumo, principingumo ir puikių fizinių duomenų Francis
netrukus tampa ne tik savo globėjo gelbėtoju, bet ir lygiateisišku „verslo“
sąjungininku.
Būtų
banalu, jeigu toliau bandyčiau atpasakoti trijų valandų filmo gaires. Iš tikrųjų
šiuo epiniu filmu susidomėjau dėl to, kad jį labai rekomendavo „Kino pavasario“
vienas iš organizatorių ir iniciatorių Algirdas Ramaška, pavadinęs „Berlynas.
Aleksandro aikštė“ geriausiu šio sezono festivalio filmu. Žiūrint filmą,
nesunku suprasti, kodėl jis įdomus. Visų pirma, filmas paveikiai įtraukia į šiuolaikinį
Berlyno gyvenimą, panardina į egzotišką ir tamsų kriminaliniais keliais grįstą
naktinį gyvenimą. Vienas iš filmo simbolių neatsitiktinai tampa Berlyno
televizijos bokštas – tarsi kybantis svajonių išsipildymo, ateities pasaulio
erdvėlaivio burbulas, tačiau gyvenimas po šiuo bokštu toli gražus nėra lengvas
nei Franciui, nei jo sutiktiems žmonėms.
Pakeri
kino kalba, kuri atmosferiškai sodri. Režisieriui pavyko alchemiškai savitu
būdu išgauti berlynietiškas spalvas, kurios itin tiko besiadaptuojančių
pabėgėlių ir imigrantų tragizmui išreikšti. Neoninės spalvos, seksas, striptizo
klubai, pinigai ir narkotikai, tamsi oda, besikeičiančios socialinių paraščių
tapatybės freak show stiliaus barai ir mafijozai. Viso to rasite, kaip
ir Francio pastangas visame tame susikurti padorų ir saugų gyvenimą. Serialinis
tempas, įvykių gausa, netikėti likimo posūkiai, veikėjų išsiskyrimai ir vėl
susibėgimai sukuria atskirą tamsų ir hermetišką pasaulį, kuriame žiūrovas turi ką
veikti. Psichodeliniai sulėtinti kadrai, sumiksuoti su pasąmonės srauto
padiktuotais sapnais ir prisiminimais iš tikrųjų išskleidžią šį pasakojimą kaip
nuotykį, kuriuo nesunku patikėti. Visgi po seanso apmąsčiau visumą ir sumečiau,
kad per kino kalbą nejučiomis buvau šiek tiek užhipnotizuotas, nes iš esmės
visą siužetą galėtume užrašyti gana banalia žodžių grandinėle: pabėgau nuo mirties,
prisiekiau būti geras, nepavyko, spjoviau į sąžinę, mane išdavė ir sužeidė, aš
įsimylėjau, man vėl nuobodu, aš vėl grįžtu prie to, kas mane suluošino, nugaliu
(aš esu Vokietija!) ir galiausiai vėl pralaimiu.
Mano įvertinimas:
8.5/10
IMDb: 6.8
Nuoroda
į „Kino pavasarį“ ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą