Sveiki,
Tęsiu iššūkį iki Kino pavasario
pažiūrėti 18 gerų filmų. Antrasis filmas.
Kai pernai Kino pavasaryje
reklamavo prancūzų režisieriaus Claude Lelouch naujausią filmą „Gražiausi
gyvenimo metai“ (pranc. Les plus belles années d'une vie) (2019),
kuris buvo pristatytas kaip „Vyro ir moters“ (1966) kultinio prancūzų kino Naujosios
bangos filmo tęsinys su tais pačiais aktoriais, pamaniau, kad filmas tai jau
tikrai ne man. Ir visai ne dėl to, kad filme vaidina senukai aktoriai, beje,
irgi kultiniai bei labai geri, bet dėl to, kad baiminausi, jog nematęs „Vyro ir
moters“ nelabai suprasiu filmo prasmės ir esmės. Juk žiūrėti tęsinius nemačius
pradžios nelabai logiška, todėl šis filmas man ir praslydo, tačiau LRT neseniai
transliavo šį filmą ir labai nudžiugau, kad pamačiau.
Puikus filmas! Nuo pat pirmojo
kadro, kai senukas senelių namuose klausosi atminties mankštos ir kaip jis savo
galvoje bando surikiuoti faktus ir nepavyksta, o kamera vis artėja prie seno ir
pasimetusio veido, man, tiesą sakant, drėko akys. Drėko akys ir per daugelį šio
filmo scenų. Mūsų jau nebejaudina kine prievartos scenos, kankinimai, žudynės,
tačiau netikėtai gali paprastas švelnumas arba išsprūdusios laimės, kuri visą
laiką buvo šalia, neišsipildymas sugraudinti iki širdies gelmių. Šiuo metu
Lietuvoje masiškai kalbama apie tradicinės šeimos vertybes, puolamos seksualinės
mažumos, ginama šeimos sąvoka, bet „Vyras ir moteris“ nuo pat pradžių iki galo
yra netradicinės meilės istorija. Pirmojoje filmo dalyje anuomet susitinka du
jauni tėvai, jie tampa meilužiais, abu turi iš kitos santuokos vaikų – juk tai
viskas, ką šiandien prieštarauja baubiantys žmonės prieš Stambulo konvenciją,
brukantys savo kvailas peticijas. Žiūrėdamas vis galvojau, kad nėra jokios
absoliučiai normalumo ir tradicijų apibrėžties, žmones ištinka trauka ir meilė,
ir tai gali tęstis be pabaigos.
Visgi šis filmas, jo dialogai ir
aktoriai perteikia 50 metų laiko atskirties įspūdį. Nelengva nesusitapatinti su
jų emocijomis ir per jas filtruoti savąsias. Vis žiūrėdamas pagalvoji: o
kokioje tu pats esi pagal savo patirtis ir amžių stadijoje, ar kartais ir pats
nepraleidai progos įprasminti tos laimės dėl įsitikinimų, moralės, visuomenės
primestų standartų ir t. t. Silpstančio vyro atmintis vis sužadina senus
praeities prisiminimus, o po 50 metų atsiradusi mylimoji tai atpažįstama, tai
vėl prarandama atmintyje. Žmogus yra visa, kas yra jo atmintis, ir kai pagrindiniam
veikėjui atminties lieka vis mažiau ir mažiau, lieka tik gyvenime tikros meilės
prisiminimas. Kitaip sakant, tai klasikinė prancūziška romantinės meilės idėja:
atimkit meilę, nebeliks žmogaus, atimkit iš žmogaus viską, paskutinioji žus
meilė. Idėjiškai lyg ir sentimentalu, tačiau šiame jautriame filme, ypač
paskutiniuose kadruose, kai pasakotojas retrospektyviais kadrais veža mylimąją
1966 Paryžiaus gatvėmis skambant kultinėms dainoms, iš tikrųjų tyrinėjame savo
atminties labirintus ir ieškome ten to, kas mums leido būti žmonėmis.
Nepaprastas filmas, retai skiriu
dešimtukus tokio pobūdžio filmams, bet šis man labai patiko ir patvirtino tai
(nepaisant, kad kinas dirbtinis konstruktas), jog gyvenime yra meilė, o jos
formos absoliučiai nesvarbios.
P. S. Filmą galima žiūrėti ir nemačius
pirmosios dalies.
Mano įvertinimas:
10/10
IMDb: 6.9
Nuoroda į "Kino pavasarį" ČIA.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą