2021 m. kovo 3 d., trečiadienis

Filmas: "Gražiausi gyvenimo metai" / "Les plus belles années d'une vie" / "The Best Years of a Life"

 Sveiki,

 

Tęsiu iššūkį iki Kino pavasario pažiūrėti 18 gerų filmų. Antrasis filmas.

 

Kai pernai Kino pavasaryje reklamavo prancūzų režisieriaus Claude Lelouch naujausią filmą „Gražiausi gyvenimo metai“ (pranc. Les plus belles années d'une vie) (2019), kuris buvo pristatytas kaip „Vyro ir moters“ (1966) kultinio prancūzų kino Naujosios bangos filmo tęsinys su tais pačiais aktoriais, pamaniau, kad filmas tai jau tikrai ne man. Ir visai ne dėl to, kad filme vaidina senukai aktoriai, beje, irgi kultiniai bei labai geri, bet dėl to, kad baiminausi, jog nematęs „Vyro ir moters“ nelabai suprasiu filmo prasmės ir esmės. Juk žiūrėti tęsinius nemačius pradžios nelabai logiška, todėl šis filmas man ir praslydo, tačiau LRT neseniai transliavo šį filmą ir labai nudžiugau, kad pamačiau.

 

Puikus filmas! Nuo pat pirmojo kadro, kai senukas senelių namuose klausosi atminties mankštos ir kaip jis savo galvoje bando surikiuoti faktus ir nepavyksta, o kamera vis artėja prie seno ir pasimetusio veido, man, tiesą sakant, drėko akys. Drėko akys ir per daugelį šio filmo scenų. Mūsų jau nebejaudina kine prievartos scenos, kankinimai, žudynės, tačiau netikėtai gali paprastas švelnumas arba išsprūdusios laimės, kuri visą laiką buvo šalia, neišsipildymas sugraudinti iki širdies gelmių. Šiuo metu Lietuvoje masiškai kalbama apie tradicinės šeimos vertybes, puolamos seksualinės mažumos, ginama šeimos sąvoka, bet „Vyras ir moteris“ nuo pat pradžių iki galo yra netradicinės meilės istorija. Pirmojoje filmo dalyje anuomet susitinka du jauni tėvai, jie tampa meilužiais, abu turi iš kitos santuokos vaikų – juk tai viskas, ką šiandien prieštarauja baubiantys žmonės prieš Stambulo konvenciją, brukantys savo kvailas peticijas. Žiūrėdamas vis galvojau, kad nėra jokios absoliučiai normalumo ir tradicijų apibrėžties, žmones ištinka trauka ir meilė, ir tai gali tęstis be pabaigos.

 

Visgi šis filmas, jo dialogai ir aktoriai perteikia 50 metų laiko atskirties įspūdį. Nelengva nesusitapatinti su jų emocijomis ir per jas filtruoti savąsias. Vis žiūrėdamas pagalvoji: o kokioje tu pats esi pagal savo patirtis ir amžių stadijoje, ar kartais ir pats nepraleidai progos įprasminti tos laimės dėl įsitikinimų, moralės, visuomenės primestų standartų ir t. t. Silpstančio vyro atmintis vis sužadina senus praeities prisiminimus, o po 50 metų atsiradusi mylimoji tai atpažįstama, tai vėl prarandama atmintyje. Žmogus yra visa, kas yra jo atmintis, ir kai pagrindiniam veikėjui atminties lieka vis mažiau ir mažiau, lieka tik gyvenime tikros meilės prisiminimas. Kitaip sakant, tai klasikinė prancūziška romantinės meilės idėja: atimkit meilę, nebeliks žmogaus, atimkit iš žmogaus viską, paskutinioji žus meilė. Idėjiškai lyg ir sentimentalu, tačiau šiame jautriame filme, ypač paskutiniuose kadruose, kai pasakotojas retrospektyviais kadrais veža mylimąją 1966 Paryžiaus gatvėmis skambant kultinėms dainoms, iš tikrųjų tyrinėjame savo atminties labirintus ir ieškome ten to, kas mums leido būti žmonėmis.

 

Nepaprastas filmas, retai skiriu dešimtukus tokio pobūdžio filmams, bet šis man labai patiko ir patvirtino tai (nepaisant, kad kinas dirbtinis konstruktas), jog gyvenime yra meilė, o jos formos absoliučiai nesvarbios.

 

P. S. Filmą galima žiūrėti ir nemačius pirmosios dalies.

 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 6.9


Nuoroda į "Kino pavasarį" ČIA.


 

Jūsų Maištinga Siela


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą