Sveiki, skaitytojai,
Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino
pavasario“. Dešimtasis filmas.
Kaip
aš pasiilgau fantastinių ir įtemptų veiksmo filmų, kuriuos ryte rydavau prieš
dešimtmetį! Genamas tos nostalgijos nusprendžiau pažiūrėti visų labai įvertintą
režisieriau Neillo Blomkampo filmą „Eliziejus“ (angl. Elysium)
(2013). Pastarasis filmas mums pasakoja apie socialinės nelygybės kamuojamą
žmonijos ateitį. Pasaulio turtingieji su pažangiomis gydymo technologijomis
atsiskyrė nuo Žemės ir sau saugiai ir prabangiai gyvena kosminėje stotyje,
vadinamoje Eliziejumi. Visi likę žemės žmonės, kamuojami ligų ir nepritekliaus,
trokšta patekti į kosminę stotį kaip į išsvajotą rojų.
Kaip
tokiuose filmuose ir būna, galingieji trokšta valdyti procesus žemėje, tačiau
nenori dalytis savo technologijomis. Jiems svarbiausia valdžia. Centrinė filmo
figūra tampa smarkiai radiacijos nušvitintas ir mirštantis Matt Damon skurtas
veikėjas Maksas, kuris nebeturėdamas ko prarasti, todėl į savo galvą implantuoja
(tai vienintelis man patikęs filmo momentas!) jį stiprinančią kovinę technologiją
ir tampa „pagerintu“ kiborgu, tačiau prisiverda galybę košės sau ir savo
draugei daktarei. Eliziejaus galingieji pradeda medžioti Maksą...
Tiesą
sakant, seniai bežiūrėjau tokį neįtraukiantį ir nuobodų fantastinį veiksmo
filmą. Gal darausi per senas ir atsparus? Tiesiog filmo veiksmas ir siužetas
tiek primityvus, kad norėjosi prasukinėti. Nejaudino praktiškai niekas. Dirbtinai
pritempta apokalipsinė Žemės ir žmonijos ateitis atrodė apipinta kino klišėmis,
viskas daugmaž jau kažkur matyta. Viensiužetis pasakojimas yra toks plokščias,
kad filmas nepateikia jokios idėjos, absoliučiai net nebando provokuoti. Maksas
didvyriškai pasiaukoja dėl mylimos moters ir jos dukrelės, veblena apie
vaikystėje duotus pažadus, bando iš žiūrovo išmelžti kažkokias emocijas, bet
viskas taip nuspėjamai skysta, kad net koktu. Moteris įsikibusi savo dukrelės, gėriui
atstovaujantys skurstantieji ir galios pozicijoje tikri moralės antžmogiai –
tradicinė pamokslaujanti gerumo ir blogumo kunigėlio tribūna. Jeigu filmą
žiūrėčiau būdamas ketvirtoku, gal jis ir patiktų, tačiau dabar visumoje,
neskaitant neblogų kino efektų, taip lėkšta ir banalu, kad per tuos nuobodžius kompiuteriniais
žaidimais grįstus susišaudymus tiesiog pražiovavau. Likau taip ir nesupratęs
ir, tiesą sakant, gerokai apviltas, kai man komentatoriai žadėjo išlaikytą ir
netikėtą filmo pabaigą. Pabaiga absoliučiai standartinė, idėja plokščia,
veiksmas nuobodus ir standartinis. Filmas žemiau vidutinio. Jaučiuosi iššvaistęs
vakarą.
Mano įvertinimas:
3/10
Kritikų vidurkis: 63/100
IMDb: 6.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą