Filmas: "Hana" / "Hannah"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu iššūkį. 18 gerų filmų iki tikrojo „Kino pavasario“. Ketvirtasis filmas.

 

Savo iššūkyje dairausi festivalinio ir nekomercinio kino, tačiau po šio filmo ėmiau abejoti, ar visus juos kažkaip sužiūrėsiu rūškanu ir rimtu veidu. Režisierius Andrea Pallaoro, pasikvietęs legendinę aktorę Charlotte Rampling, sukūrė subtilų lėtos eigos filmą „Hana“ (pranc. Hannah) (2017), kuris tapo ir „Kino pavasario“ festivalio filmu „Kritikų pasirinkimas“ sekcijoje.

 

Istorija pasakoja iš pradžių apie du senukus, gyvenančius savo namuose, kuriems, atrodo, nieko kaip ir netrūksta, tačiau tarp jų vyrauja šaltumas. Galiausiai sužinome, kad kitą dieną žmona palydi savo vyrą į kalėjimą, kur jis įkalinamas, o ji grįžta atgal į tuščius namus, kur laukia tik šuo. Galiausiai moteris savo gyvenimą bando užpildyti veiklomis: ji lanko teatralizuotas psichoterapines grupes, kur vykdomi dinamiški ir kūrybiški užsiėmimai, pastarieji padeda atsipalaiduoti, save išreikšti, tačiau visur moteris susiduria su liudijimu, kad jos santuoka nevykusi, o jos mylimas žmogus ją išdavė. Moteris, nors ir lanko vyrą kalėjime, tačiau iš tikrųjų išgyvena didžiulę vienatvę ir depresiją, ją atstumia netgi vienintelis sūnus, užvėręs prieš jos veidą namų duris...

 

Iš tikrųjų šis pusantros valandos filmas yra juvelyrinis senyvo žmogaus vienatvės, atskirties ir nusivylimo bei tylaus pykčio vaizdinys. Filme labai mažai kalbama, režisierius pasitelkia detalių kalbėjimą ir tai sustiprina senatvės apleidimo ir vienatvės įspūdį. Charlotte Rampling puikiai veikia visuose kadruose, ar ji besimaudytų dušuose nuoga, ar keptų anūko gimtadieniui tortą, ar tiesiog žiūrėtų pro langą autobuse, paskendusi savo mintyse... Stambiu planu rodomas veidas, judesiai, subtilios buitinės mizanscenos visur atskleidžia vieną ir tą patį: slystantį iš po kojų pasaulį, prasidėjusią depresiją, savęs ir gyvenimo kontrolės praradimą.

 

Filme išties labai maža veiksmo, atrodo, papasakotoje istorijoje beveik nieko nevyksta, tik vieniša pensininkė bando kaip nors diena po dienos išgyventi ir tai... nėra lengva. Toks filmas reikalauja didžiulės empatijos, permąstyti savo jaunystę, įvertinti būsimą senatvę, suvokti ir priimti mums nežinomus, dar tik laukiančius likimo smūgius. Tiesą sakant, ne visada pavykdavo susitapatinti ir tinkamai „išjausti“, kai kada kadrai pernelyg užliūliuodavo, todėl tokiam tyliam ir subtiliam filmui reikia nusiteikimo. Manau, Charlotte Rampling po itin taiklaus ir subtilaus vaidmens filme „45 metai“ (2015) nieko tokio preciziškai įstabaus nebesukurs, bet, regis, režisieriai ją pastebėjo. Tai tarsi vienos aktorės mono filmas, kuris atskleidžia išties slogias senatvės būsenas. Kitą vertus, filmas lyg ir už kadrų kviečia diskusijai: kaip išgyventi nykstant viskam, kas tu iki tol buvai, kai tavo tapatybės nebėra ir tu pamažu traukiesi iš sociumo ir jautiesi vis labiau ir labiau nebereikalinga? Tai apie didžiąją baimę, ko bijome mes visi: baimę prarasti save ir būti niekam nebereikalingam.

 

P. S. Visiška priešingybė prieš tai matytam Claude Lelouch filmui „Gražiausi gyvenimo metai“.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 5.9

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela