Knyga: Lidia Yuknavitch "Vandens chronologija"

 

Lidia Yuknavitch. „Vandens chronologija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 296.

Sveiki, brangūs skaitytojai ir interneto klajūnai!

Vienas netikėčiausių ankstyvojo pavasario skaitinių tapo lietuvių kilmės amerikiečių Lidia Yuknavitch (g. 1963) romanas Vandens chronologija (angl. The Chronology of Water). Net neketinau skaityti šio kūrinio, o tuo labiau jo įsigyti. Tai nutiko visiškai spontaniškai, kai perskaičiau knygyne pirmąjį puslapį, kuris iškart sukėlė nemaža emocijų. Nesu moteris, niekada nepraradau savo vaiko, bet tai, kas jau pirmojoje pastraipoje man švystelėjo, sakyčiau, žadėjo gerą, intensyvų ir skausmingą skaitymą.

Kitaip ir negalėjo būti, nes tai autobiografinis romanas, kuriame literatūros bandite amerikietiškos literatūros laike praminta rašytoja taiko psichoterapinį rašymo būdą ir apsinuogina. Kai kas gal pasakytų, kad galbūt pernelyg tiesmukai, bet užtat labai paveikiai!  Tik įsigijęs knygą pamačiau, kad šių metų Kino pavasaris kaip tik rodo Saulėlydžio aktorės režisuotą ir jau puikiai kino kritikų įvertintą Kristen Stewart filmą tuo pačiu pavadinimu. Nesunku suprasti, kodėl jaunoji režisierė susidomėjo šia knyga. K. Stewart pati išgyvenusi didžiulius asmeninio gyvenimo lūžius dėl savo seksualumo (šiuo metu jau kuris laikas gyvena su kita moterimi) tikriausiai rado šioje knygoje apie neapibrėžtas seksualumo ribas tai, kas jai pačiai asmeniškai labai buvo svarbu.

Knyga pritrenkiančiai atvira. Vietomis skaitydamas Vandens chronologiją mąsčiau apie literatūros galią sukurti žmogaus gyvenimo optiką skaitytojui, t. y. tam tikrą versiją, kurią siekia autorius. Kiek iš tikrųjų Yuknavitch knygoje yra tikros, o kiek literatūrinės banditės, sunku pasakyti. Tikriausiai riektų labiau pasidomėti autorės interviu ir jos pasakojimais apie tai, kaip ji iš tikrųjų parašė šį kūrinį. Originalo kalba romanas pasirodė 2011 metais ir beregint atkreipė daugelio skaitytojų dėmesį savo atvirumu ir intensyvumu. Kita vertus, romanas kaip autobiografinis neturi įprasto organizuotumo ir nuoseklios chronologinės kompozicijos. Laisvas naratyvas sudurstytas iš fragmentų, atrodo, atsiradusių iš impulso rašymo metu. Atrodo, kad autorė intensyviai panirusi į rašymo procesą skirtingu metu išgyveno skirtingus dalykus, nes skiriasi tarp skyrių pasakojimo pobūdis. Vieni skyriai gali pasirodyti pornografiniai, labai gašlūs, kaip antai lesbietiškas seksas, o kai kada, kalbėdama apie savo dukrelės netektį, atrodo pilni atjautos ir rūpesčio.

Nepameluosiu sakydamas, kad knyga visokia. Jai galima lipdyti ir LGBT, ir feministinius, ir atskalūnės, ir queer, ir motinystės, ir psichoterapinius turinio elementų indeksus, tačiau tikroji ašis Vandens chronologija sukasi apie šeiminius disfunkcinius santykius. Mažoji Lidia, romane dažniausiai artimųjų vadinama Bela, su vyresniąja seserimi augo motinos alkoholikės, fiziškai gimusios viena koja trumpesne ir dėl to labai gyvenime kentėjusios, ir tėvo architekto smurtautojo sąjungoje. Kaip teigia autorė, tėvas seksualiai yra ją tvirkinęs, todėl labai įdomus suaugusios Lidios santykis su atmintį praradusiu po nelemtingo skendimo, kurio metu pati dukra išgelbėjo tėvui gyvybę.

Nelengvas Lidios kelias į gijimą. Sakyčiau, šiek tiek primenantis net Taros Westover autobiografinį romaną Apšviestoji (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022). Atėjusi Lidia iš toksiškos aplinkos į suaugusiųjų savarankišką pasaulį panyra į lengvabūdišką gyvenimą su narkotikais ir neapgalvotomis santuokomis, nužymėtomis alkoholio ir rietenų. „Buvau bakalaurantė, kuri išsidirbinėjo su anglų kalba, miegojo su kuo papuola, varinėjo narkotikų traukiniu ir gėrė gėrė gėrė. Buvau praradusi sportinę formą. Buvau užsiauginusi papus ir kažką, kas vadinama „klubais“. Ir susidėjusi blondinišką cheminį. Nebuvau žinoma rašytoja. Nebuvau žinomas niekas. Sakyčiau, vienintelis dalykas, kuris man sekėsi, buvo gerti ir kabinti diedus (p. 104).“ Kita vertus, Lidia, nors ir gyveno sudėtingą nuopuolių kupiną gyvenimą, visada užsispyrusi siekė akademinių žinių ir net įstengė baigti doktorantūrą, tapo kūrybinio rašymo dėstytoja, tačiau vienišės ir naktinis jos gyvenimas buvo nesuderinamai siaubingas.

Autorė nemažai tekste perteikia atsikartojančias disfunkcines ir kopriklausomybės padiktuotas savidestrukcines schemas. Po dukters praradimo ji itin eksperimentavo savo kūnu. Išbandydama pačias įvairiausias sekso patyrimo formas, įskaitant BDSM, dziunzės plakimą, kurias ji aprašo romane gana išsamiai, tačiau, kaip ir būdinga autobiografiniam romanui, ieško paaiškinimo. „Iš tikrųjų norėjau, kad mane nuvestų prie savasties ribos – kad ir kur ji būtų. Prie mirties slenksčio. Galbūt ne tiesiogine prasme. O gal ir tiesiogine (p. 156).“ Kita vertus, romane pasireiškia, kaip autorė pati tiksliai ir įvardija, akademinė Lidios pusė, tiksli ir lanksti literatūros dėstytoja. Štai ką ji yra galvojusi apie literatūros kirtiką: „Kaip taip galima elgtis su romanais? Kokiu tikslu, jei ne vadovaujantis sadistišku impuslu užgniaužti, nutildyti, įkalinti meną? Man atrodė, kad taip rašyti apie literatūrą yra smurtas. Tai atrodė geriausiu atveju klaidinga, blogiausiu – atgrasu, net žudikiška (p. 180). Tas bohemiškas tamsus ir juodas tapatumas, einantis su destrukcija ir savigriova, tai taip kontrastuoja su akademiniu ir oriu darbu, kad man šiek tiek priminė lietuvių rašytojos Virginijos Kulvienskaitės romaną Kai aš buvau malalietka (Kitos knygos, 2019) ištarmes. Romanas griauna dažnai stoišką ir romantišką menininko ir apskritai išprususio akademiko laikyseną, ypač, kai autorė po incidento turi atidirbti visuomenei viešaisiais darbais rinkdama šiukšles.

Lidia Yuknavitch

Žinote, kas man romane kaip skaitytojui šiuo metu patiko? Kad knyga veda į šviesą. Tam tikri pasakoji fragmentai nieko gero nežadėjo, tačiau Lidiai pavyksta išsivaduoti iš disfunkcinių santykių, pradėti rašyti, atleisti sau praeities klaidas. Nauji santykiai su 10 metų jaunesniu studentu Andy (vedusiu vyru!), su kuriuo jie susilaukė sūnaus, padėjo iš naujo įvertinti gydančiąją motinystės patirtį. Nors pabaigoje atskleidžiami kurioziniai momentai, ką ji daro su seserimi, kai gauna tiek tėvo, tiek motinos pelenus, jų kūnų likučius, tai primena kaip džino paleidimą iš lempos, išsilaisvinimą (turėtų švelniai šokiruoti prie gedulo ir parodomųjų procesijų pripratusius lietuvių katalikus). Galiausiai Lidia moko savo sūnų plaukti, kabinasi į savo naująjį stebuklą, didžiąją savo jaunystės laiką iššvaisčiusi atsitiktiniam seksui ir alkoholiui, nebevertinusi savo gyvenimo, ji savoje šeimoje atrandą dėl ko verta gyventi. Manau, kad tėvas, kadaise įmetęs ją į vandenį, kad ji pati išmoktų išgyventi, iš tikrųjų jai suteikė ne vien traumą, bet ir jėgos, kuri autorei suteikė kartu ir konkurencingumo, kuris neleido jai mesti akademinio gyvenimo.

Stebino autorės dėmesys seksualinėms detalėms, kurios vertė mane galvoti, o ką apie jas galvos, kad šį romaną perskaitys jos sūnus? „Mūsų sūnus Milesas, tas nuostabus gyvas berniukas, buvo Mike‘o ir Deano lovoje. 600 siūlų tankio tvilo patalynėje. Su šunimi Džeiku, ištikimai saugančiu mūsų meilę. Jo namuose, vieninteliuose, kuriuos kada nors išdrįsau pavadinti „namais“, gimė berniukas (p. 250).  Ir suprantu, kad dažnai pas mus šios istorijos yra arba gėdingos, arba tampa prastų komedijų medžiaga, o Lidiai – tai medžiaga iš savo gyvenimo kurti literatūrą. Kita vertus, toji aistra, atrodo, ne vien literatūros hiperbolė, pats rašymo stilius ir polėkis sako, kad šioji moteris turi savyje daug jėgos. Visgi, nepaisant, kad Lidia ne kartą buvo įsimylėjusi moteris, ji teigia: „Tie vaizdai mano galvoje ir širdyje. Žinau, kas tai. Tikrai. Tai – šeimos albumas. Galima susikurti tokią šeimą, kokios nori. Galima mylėti vyrus be pykčio. Yra tūkstančiai būdų mylėti vyrus (p. 251).“

Suprantu, knyga iš vienos pusės paveiki ir kūniška, pilna syvų, vandens, kraujo ir dėl to paveiki savo atviromis išpažintimis kaip kokia skaityta Ocean Voung knyga Žemėje žavūs mes tik akimirką (Kitos knygos, 2021), bet kartu gali būti kartais tokia vulgari ir įžūli kaip kad Virginie Despentes romanas Vernonas Subutexas (Baltos lankos, 2020). Puikus Emilijos Ferdmanaitės vertimas į lietuvių kalbą. Prisiminkite šią vertėją, ji nesirenka lengvų kūrinių, o tai jau savaime kokybės ir geros literatūros ženklas!

Ar gali knygos išgelbėti pasaulį? Jeigu Yuknavitch niekada nebūtų susižavėjusi literatūra, neturėjusi literatūrinių ambicijų, ar jos gyvenimas būtų buvęs kitoks? Manau, kad taip. Knygos išgelbsti ištisus gyvenimus, nes jos saugo ir įkvepia skaitytojus, kad ir kaip romantiškai tai beskambėtų, nes dėl meilės knygoms, galima sakyti, susitvarkė Lidios gyvenimas ir ji su vyru įkūrė nuosavą leidyklą, susikūrė namus miške. „Yra kitokia meilė. Tai – meilė menui. Nes aš tikiu menu taip, kaip kiti tiki dievą. Mene aš sutikau visą armiją žmonių – gentį, kuri siekia gerą kompaniją, drąsos ir vilties. Knygose, tapyboje, muzikoje, kine. Ši knyga? Ji skirta jums. Tai vanduo, kuriame praskyniau kelią. Ir aš žinau, ką sakau. Nerkit. Vanduo jus išlaikys (p. 291).

Labai aistringai, nuogai parašyta knyga, pilna kūniškumo ir nelengvos kūniškos patirties, kuri daugelį, manau, sukrės, palies, privers atsitokėti, kurį laiką nekvėpuoti tarp puslapių. Vandens chronologija nėra patogi literatūra, ji veikiau byloja apie žmogaus augimą, brendimą ir sunkią savikūrą, bandant išsilaikyti gyvenimo bangose ir nenuskęsti, nesigręžioti į tėvų padarytas klaidas. Akivaizdu, kad impulsyvus autorės rašymas šįkart pasitvirtino ir jis smarkiai paveikia, ypač tuos, kurie dažnai tokios išpažintinės literatūros nėra pratę skaityti. Kita vertus, bus ir tokių, kurie patirs atmetimo reakciją, ypač tie, kurie trokšta pataikavimo, gražių žodžių, subalansuoto universalumo. Stebino, kokia autorė gali būti šiurkšti, atgrasi ir tuo pat metu tapusi motina permainyti savo asmenybę į rūpestingą, globojančią, ugdančią. Gal iš tikrųjų tėvystės patirtis yra tai, kas mums leidžia atleisti mūsų pačių tėvams ir permainyti užslėptą pyktį į rūpesčio ir besąlyginės meilės patirtį?

Maištinga Siela

Nuotraukos: Klaipėdos "Aktropolis", vidaus nuotraukos 2026 m.

"Literatūra ir menas" numeris "Metafora" vs. LGBT filmą "Galinė sėdynė"?

 

Sveiki!

Mėgstu teminius „Literatūra ir menas“. Kiek nustebau, kad kitoje pusėje žurnalas ėmė reklamuoti netrukus pasirodysiantį LGBT turinio filmą „Galinė sėdynė“. Laukiu progos jį pamatyti! Gal ateityje išeis „Literatūra ir menas“ LGBTQ+ numeris?

Maištinga Siela

Knygos: Robert James Waller "Madisono apygardos tiltai", Emily Bronte "Vėtrų kalnas" (Pegaso kolekcija)

Sveiki!

Romaną „Madisono apygardos tiltai“ parašė amerikiečių autorius Robertas Jamesas Walleris, o knyga pirmą kartą pasirodė 1992 metais. Nors autorius ją parašė vos per vienuolika dienų, kūrinys akimirksniu tapo pasauliniu fenomenu, ilgą laiką nesitraukusiu iš perkamiausių knygų sąrašų ir vėliau virtusiu kultiniu kino filmu. Ši knyga į literatūros istoriją įsirašė kaip viena jautriausių ir populiariausių XX amžiaus pabaigos meilės istorijų, sužavėjusi milijonus skaitytojų savo paprastumu ir kartu neįtikėtinu emociniu gyliu.

Kūrinio siužetas nukelia į septintojo dešimtmečio Ajovos valstiją, kur susitinka du visiškai skirtingi pasauliai. Frančeska Džonson yra iš Italijos kilusi ūkininko žmona, gyvenanti ramų, rutinišką ir šiek tiek vienišą gyvenimą provincijoje, kol vieną dieną į jos kiemą užsuka Robertas Kinkeidas – laisvos dvasios fotografas iš „National Geographic“, ieškantis garsiųjų Madisono apygardos dengtų tiltų. Per keturias kartu praleistas dienas tarp jų užgimsta sielų bendrystė ir aistra, kuri pakeičia jų likimus amžiams. Tai istorija apie pasirinkimą tarp pareigos šeimai ir asmeninės laimės, apie meilę, kuri pasitaiko tik kartą gyvenime, ir apie tai, kaip trumpa akimirka gali tapti svarbesnė už visą likusį dešimtmečių trukmės gyvenimą.

Šis romanas rekomenduojamas tiems, kurie vertina lyrišką, sentimentalią ir gilią psichologinę literatūrą, nagrinėjančią žmogaus širdies pasirinkimus. Knyga ypač patiks skaitytojams, ieškantiems atsakymų į klausimus apie ištikimybę, pasiaukojimą ir vidinį konfliktą tarp socialinių normų bei tikrųjų troškimų. Tai kūrinys brandžiam žmogui, suprantančiam laiko tėkmę ir nostalgijos skonį, bei kiekvienam, kuris tiki, jog tikra meilė neturi galiojimo laiko ir gali išlikti gyva prisiminimuose net ir tada, kai mylimieji yra priversti likti atskirai.

***

Vienintelį romaną „Vėtrų kalnas“ parašė britų rašytoja Emily Brontė, o pasaulį jis išvydo 1847 metais. Tuo metu knyga buvo išleista po vyrišku slapyvardžiu Ellis Bell, nes XIX amžiaus viduryje moterims rašytojoms buvo sunku sulaukti rimto pripažinimo. Nors pasirodymo metais kūrinys šokiravo kritikus savo „laukine“ dvasia ir moralinių normų nepaisymu, šiandien jis pelnytai laikomas vienu svarbiausių anglų literatūros šedevrų ir genialiu psichologinio realizmo bei gotikinio romano deriniu.

Kūrinio veiksmas vyksta rūsčiuose ir vėjuotuose Jorkšyro viržynuose, kur rutuliojasi tragiška bei destruktyvi meilės istorija tarp Ketrinos Ernšo ir paslaptingo rastauninko Hitklifo. Tai nėra tradicinė romantinė pasaka – tai pasakojimas apie viską naikinančią aistrą, kerštą, pavydą ir neapykantą, kuri persiduoda iš kartos į kartą. Autentiška ir tamsi atmosfera persipina su herojų dvasinėmis kančiomis, kai socialiniai skirtumai ir herojų charakterių demonai neleidžia jiems būti kartu, tačiau jų sielų ryšys išlieka toks stiprus, jog peržengia net mirties ribą. Skaitytojas čia atras ne tik meilę, bet ir žmogaus prigimties tamsumas, kurios „Vėtrų kalną“ paverčia unikaliu kūriniu apie laisvą, neprijaukintą dvasią.

Šis romanas rekomenduojamas tiems, kurie ieško emocinio intensyvumo ir kurių negąsdina sudėtingi, nebūtinai simpatiški literatūriniai personažai. Knyga ypač patiks skaitytojams, mėgstantiems gotikinę estetiką, gilią simboliką ir kūrinius, kuriuose gamta atspindi vidines žmogaus audras. Tai privalomas skaitinys kiekvienam, norinčiam suprasti, kaip literatūra gali provokuoti, gąsdinti ir kartu žavėti savo pirmykšte jėga. „Vėtrų kalnas“ tinka tiems, kurie nori pabėgti nuo paviršutiniškų siužetų ir pasinerti į istoriją, kuri palieka gilų pėdsaką atmintyje dar ilgai po to, kai užverčiamas paskutinis puslapis.

Maištinga Siela

Knygos: didieji romanai grįžta lietuviškai – John Fowles "Magas", Julio Cortazar "Žaidžiame klases"

 

Tikriausiai daugelis sutiksite, kad šie du kūriniai nėra tiesiog knygos – tai intelektualūs labirintai, skirti tiems, kurie literatūroje ieško ne pramogos, o transformuojančios patirties. Jų dar nesu skaitęs, nors mano knygų lentynoje jau laukia seniai savo eilės. Štai kodėl verta pasinerti į šiuos „mega romanus“:

John Fowles „Magas“

Šis romanas yra vienas meistriškiausių psichologinių žaidimų literatūros istorijoje, įtraukiantis skaitytoją į tirštą, mistišką ir pavojingą atmosferą atokioje Graikijos saloje. Jį verta skaityti dėl neprilygstamos įtampos ir autoriaus gebėjimo nuolat trinti ribą tarp realybės ir iliuzijos, tiesos ir melo. Skaitytojas čia atras negailestingą savęs pažinimo veidrodį: pagrindinio herojaus Nikolajaus klystkeliai priverčia kelti esminius klausimus apie asmeninę laisvę, atsakomybę už savo veiksmus ir tai, kiek mes patys esame savo gyvenimo režisieriai, o kiek – tik aktoriai svetimuose scenarijuose. Tai knyga, kuri nepalieka komforto zonoje; ji manipuliuoja jūsų lūkesčiais taip pat, kaip paslaptingasis Konchis manipuliuoja Nikolajumi, kol galiausiai lieka tik gryna, apnuoginta egzistencinė tiesa.

Julio Cortázar „Žaidžiame klases“

Tai antiliteratūros šedevras, kuris sugriovė tradicinio pasakojimo taisykles ir pasiūlė skaitytojui tapti aktyviu kūrinio bendraautoriumi. Vertėtų leistis į šį nuotykį dėl unikalios romano struktūros – knygą galima skaityti eilės tvarka arba šokinėjant tarp skyrių pagal autoriaus pateiktą schemą, taip kaskart sukuriant vis kitokią prasmę. Skaitytojas šiame kūrinyje atras džiazuojantį Paryžiaus ir Buenos Airių intelektualų gyvenimą, persmelktą metafizinių ieškojimų, meilės, absurdo ir begalinio ilgesio. Cortázaras meistriškai parodo, kad gyvenimas, kaip ir vaikiškas žaidimas klasėmis, yra bandymas pasiekti „dangų“, tačiau svarbiausia yra pats procesas, improvizacija ir drąsa klaidžioti savo paties sąmonės koridoriais. Tai kūrinys tiems, kurie nori pajusti kalbos laisvę ir atrasti, kad literatūra gali būti gyvas, kvėpuojantis ir nenuspėjamas organizmas.

Maištinga Siela

Rekomendacijos, ką skaityti paaugliams ir jaunimui. Knygos: "Oh, boy!", "Su meile – Saimonas", "Paskutinė istorijų pasakotoja", "Vėžliai iki begalybės"

 

Sveiki!

Ką skaityti jaunimui ir paaugliams 8-10 klasių intervale, kad literatūra būtų ir vertinga, ir įtrauki, ir svarbiausia – aktuali, neatbaidanti nuo istorijų? Šiandien noriu parekomenduoti šias, mano nuomone, puikias 4 knygas. Apie kiekvieną iš jų šį bei tą paminėsiu atskirai, kodėl vieną ar kitą verta perskaityti.

Marie-Aude Murail „Oh, boy!“

Ši knyga yra geras pavyzdys, kaip apie sudėtingiausius gyvenimo išbandymus kalbėti su neįtikėtinu lengvumu ir šviesiu humoru. Istorija apie tris našlaičiais likusius brolius ir seserį, kurie žūtbūt stengiasi neišsiskirti, moko mus, kad šeima nėra tik kraujo ryšys, o saugumas dažnai slypi ten, kur mažiausiai tikimės. Skaitydami šį kūrinį ne tik juoksitės iš komiškų situacijų, bet ir atrasite vidinę stiprybę priimti kitokį žmogų bei suprasti, kad net didžiausios tragedijos akivaizdoje gyvenimas yra vertas šūksnio „Oh, boy!“. Tai kūrinys visiems, kurie ieško tikrumo, drąsos būti savimi ir nori patikėti, kad gerumas visada suranda kelią pro tamsiausius debesis.

Becky Albertalli „Su meile – Saimonas“

Šis kūrinys tapo šiuolaikine klasika, nes jautriai ir be galo nuoširdžiai prabyla apie tai, ką reiškia saugoti didelę paslaptį ir kokią baimę bei jaudulį kelia pirmieji jausmai. Saimono istorija primena, kad kiekvienas iš mūsų nusipelno savo meilės istorijos, o drąsa atsiverti pasauliui yra didžiausia dovana sau pačiam. Knyga įtraukia į paslaptingą susirašinėjimą, kuriame gimsta gilus dvasinis ryšys, ir kviečia susimąstyti apie autentiškumą socialinių tinklų bei mokyklos koridorių fone. Tai skaitymo patirtis, kuri suteikia vilties, moko empatijos ir primena, kad didžiausias nuotykis gyvenime yra paprasčiausia galimybė būti tuo, kas esi iš tikrųjų.

Donna Barba Higuera „Paskutinė istorijų pasakotoja“

Pasinerkite į nepamirštamą kelionę laiku ir erdve, kurioje mokslinė fantastika susipina su senovės legendų magija. Ši knyga pasakoja apie mergaitę Petrą, kurios atmintyje saugomos istorijos tampa vieninteliu raktu į žmonijos išlikimą tolimoje planetoje. Tai gilus ir jaudinantis pasakojimas apie tai, kaip svarbu branginti savo šaknis, kultūrą ir praeitį, net kai visas pasaulis aplink bando priversti mus tai pamiršti. Knyga įkvepia jaunąjį skaitytoją suprasti žodžio galią ir suvokti, kad istorijos nėra tik pasakos – tai mūsų tapatybė, jėga ir viltis, kurios negali užgesinti jokios ateities technologijos ar svetimos civilizacijos.

John Green „Vėžliai iki begalybės“

Tai sukrečiančiai atviras ir emociškai gilus žvilgsnis į vidinį jauno žmogaus pasaulį, kurį kausto nevaldomos mintys ir nerimas. Autorius meistriškai atskleidžia, kad kova su savo psichikos sveikata nėra pralaimėjimas, o nuolatinė, drąsi kelionė savęs link. Per Ažos istoriją mes mokomės, kad draugystė ir meilė gali būti sudėtingos, tačiau jos yra gyvybiškai svarbios bandant ištrūkti iš savo minčių spiralės. Knyga nepateikia pigių atsakymų, tačiau ji suteikia tai, ko reikia labiausiai – supratimą, kad nesi vienas savo išgyvenimuose. Tai būtinas skaitinys kiekvienam, ieškančiam gilaus, intelektualaus ir be galo žmogiško ryšio su literatūra, kuri nebijo klausti, kas mes esame iš tikrųjų.

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Laura Pausini – Yo Canto 2 (Deluxe) spanish version [vinyl / 2LP] (2026)

Informacija apie albumą:  Laura Pausini – Yo Canto 2 (Deluxe) spanish version [vinyl / 2LP] (2026)

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Harry Styles – Kiss All the Time. Disco, Occasionally [vinyl / LP] (2026)

 
Informacij aapie albumą: Harry Styles – Kiss All the Time. Disco, Occasionally [vinyl / LP] (2026)

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Thalia – En éxtasis ( 30th Anniversary ) [vinyl / LP] (1995)

 
Informacija apie albumą: Thalia – En éxtasis ( 30th Anniversary ) [vinyl / LP] (1995)

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Кристина Орбакайте – Лучшие Песни [vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie labumą:  Кристина Орбакайте – Лучшие Песни [vinyl / LP] (2024)

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 185: kasdienė rutina – galimybė keisti viską į gerą

 

Sveiki!

Dažnai susidūrus su rutina ir negalėjimas jos pakeisti bei iš jos ištrūkti atneša depresiją, pyktį, emocinius sunkiai kontroliuojamus emocinius svyravimus dėl inercijos arba priešingai – abejingumą ir apatiją. Veikimas rutinoje – tai veikimas sistemoje. Prisiminkime, kaip menininkai galėjo būti laisvi griežtos sovietinės cenzūros gniaužtuose. Tik vien savo sąmoningu pasirinkimu būti idėjiškai laisvi savo asmenybės, minčių ir įsitikinimų formose. Žinau, kaip kartais norime permaldauti išorinę tikrovę, tačiau ji tėra tik iliuzija, kuri kiekvienam iš mūsų yra baigtinė, o tikroji sielos kelionė į Šaltinį tęsiasi ir tęsiasi mums nesuvokiamą laiką... Šiandien kalbame apie tikrovės projektavimą per manifestavimą, turime kur kas geresnių galimybių ir resursų keisti vibracijas, o su vibracija ir pačią tikrovę.

Maištinga Siela

Literatūra: kas yra amžinos vertybės ir kaip jas atpažinti literatūros kūriniuose? Pavyzdžiai

Sveiki,

Šiame įraše sužinosite, kas yra amžinos vertybės, kuo jos skiriasi nuo krikščioniškųjų vertybių, taip pat bus pateikta literatūrinių pavyzdžių apie vertybes.

Amžinosios vertybės literatūroje ir gyvenime veikia kaip moralinis orientyras, kuris nekinta tūkstantmečiais, nepaisant drastiškų visuomenės ar technologijų pokyčių. Tai universalūs idealai, kurie leidžia mums suprasti Antikos herojų kančias ar viduramžių riterių pasirinkimus taip pat aiškiai, kaip ir šiuolaikinio žmogaus dilemas. Šios vertybės nėra diktuojamos mados ar įstatymų, jos kyla iš pačios žmogaus prigimties ir siekio kurti harmoningą santykį su savimi bei aplinka. Literatūroje jos tampa pagrindine ašimi, aplink kurią sukasi konfliktai, charakterių kaita ir autoriaus transliuojama prasmė, suteikianti kūriniui išliekamąją vertę.

Nors amžinosios vertybės dažnai sutampa su krikščioniškosiomis, tarp jų esama subtilių skirtumų. Krikščioniškosios vertybės, tokios kaip nuolankumas, pasiaukojimas ar dieviškoji meilė (agapė), remiasi tikėjimu, transcendencija ir santykiu su Dievu. Tuo tarpu amžinosios vertybės yra platesnė, sekuliari kategorija, apimanti bendražmogiškus principus, kurie galioja tiek religingam, tiek ateistiniam pasaulėžiūrai. Panašumas slypi jų etinėje šerdyje: tiek vienos, tiek kitos skatina žmogų pakilti virš savo egoizmo, tačiau amžinosios vertybės pabrėžia žmogaus orumą ir moralinę autonomiją kaip savaiminį tikslą, o ne tik kaip kelią į išganymą.

Viena ryškiausių vertybių literatūroje yra meilė, kuri pasireiškia ne tik kaip aistringas jausmas, bet kaip egzistencinė jėga, nugalinti neapykantą ar net mirtį. Pavyzdžiui, Viljamo Šekspyro tragedijoje „Romeo ir Džuljeta“ meilė tampa maišto forma prieš beprasmę giminių nesantaiką, įrodydama, kad nuoširdus ryšys yra vertingesnis už socialines konvencijas ar senas nuoskaudas. Ši vertybė glaudžiai susijusi su ištikimybe, kurią puikiai iliustruoja Homero „Odisėjos“ herojė Penelopė. Jos dešimtmečius trunkantis laukimas simbolizuoja ne tik ištikimybę sutuoktiniui, bet ir ištikimybę savo namams, principams bei duotam pažadui, kas suteikia žmogaus gyvenimui stabilumo ir prasmės chaosą primenančiame pasaulyje.

Laisvė ir tiesos paieškos literatūroje dažniausiai iškyla kaip didžiausios kovos laukas, kuriame veikėjas turi priimti lemtingą sprendimą. Sofoklio tragedijoje „Antigonė“ pagrindinė veikėja pasirenka dvasinę laisvę ir dieviškąją tiesą, nepaisydama karaliaus Kreonto draudimų. Ji aukoja gyvybę tam, kad apgintų amžinąjį moralinį dėsnį, parodydama, jog vidinė laisvė elgtis pagal sąžinę yra svarbesnė už fizinį išlikimą. Panašiai ir moderniojoje literatūroje, pavyzdžiui, Balio Sruogos „Dievų miške“, laisvė interpretuojama kaip vidinis orumas, leidžiantis žmogui net pačiomis nežmoniškiausiomis sąlygomis išlikti dvasine asmenybe, gebančia kritiškai vertinti blogį.

Atjauta ir gerumas literatūros kūriniuose dažnai tampa veikėjo dvasinio atgimimo katalizatoriumi. Viktoro Hugo romane „Vargdieniai“ Žanas Valžanas iš nusikaltėlio virsta kilniu žmogumi tik todėl, kad patiria vyskupo Mirielio begalinę atjautą. Šis pavyzdys rodo, kad amžinosios vertybės turi galią keisti ne tik asmenį, bet ir visuomenės struktūrą, kai gailestingumas tampa stipresnis už griežtą įstatymo raidę. Panašų motyvą randame ir lietuvių literatūroje, Jono Biliūno kūryboje, kur skriaudos ir gailesčio tema iškelia moralinio jautrumo svarbą kaip pagrindinį žmogaus vertės matą.

Be paminėtų vertybių, literatūroje itin svarbios yra garbė, teisingumas bei atsakomybė. Garbė reikalauja iš veikėjo nepriekaištingos moralinės laikysenos net ir tada, kai niekas jo nestebi, o teisingumas skatina siekti moralinės pusiausvyros atkūrimo po įvykdytos skriaudos. Atsakomybė, ypač išryškinta Antuano de Sent Egziuperi kūryboje, teigia, kad mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome. Tai parodo, kad amžinosios vertybės nėra izoliuotos – jos persipina ir papildo viena kitą, sudarydamos vientisą vertybinį tinklą, kuriame žmogus ieško savo vietos ir gyvenimo prasmės.

Galutinis amžinųjų vertybių tikslas literatūroje yra ne tik pamokyti, bet ir pažadinti skaitytojo empatiją bei kritinį mąstymą. Atpažinti šias vertybes kūrinyje reiškia suprasti autoriaus poziciją dėl to, kas žmogų daro žmogumi. Tai nuolatinis dialogas tarp teksto ir skaitytojo, primenantis, kad nors pasaulis aplink mus keičiasi, pagrindiniai dvasiniai poreikiai – mylėti, būti laisvam, ieškoti tiesos ir jausti užuojautą – išlieka tie patys. Būtent šis pastovumas paverčia literatūrą gyva ir aktualia visais amžiais.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 184: didybė ir ribos dualistiniame pasaulyje

Paveikslas „Kleopatra“, 1887, J ohn William Waterhouse

 

Sveiki,

Kai galvoju apie didybę, šalia randasi menkumas ir pažeidžiamumas. Dualistiniame pasaulyje sudėtinga pozityvius dalykus matyti be šešėlių ir kontrastų. Medituodamas šiandien apie tai pagalvojau, ar reikia stengtis ištrūkti iš dvilypiai sukonstruoto pasaulio, mąstyti ir vertinti priešybių schemomis. Ar tai yra natūrali mūsų visų būsena ir toliau žmogiškasis suvokimas baigiasi? Ką į tai pasakytų Buda ar Kristus, kurių sąmonė buvo kitapus šių mechanizmų? Tikriausiai, kad nekvaršintume galvos tokiais klausimais, nes jie nėra esminiai.

Didybė! Argi ji nėra iliuzija? Atskirties priemonė atitolinti nuo to, kas iš tikrųjų esame? Dvasiniai mokytojai nuolat sako, kad jau esme tobuli ir baigtiniai, nereikia nieko daugiau privaidinti, esame pakankami kiekvieną sekundę, bet tuo pačiu jie kalba apie sielos pamokas, evoliuciją ir patyrimų bei išbandymų neišvengiamybę. Didybė... Šiandien man yra tų schemų apmąstymas ir atmetimas, ribų sulaužymas. Beveik kaip drąsa. Ne, ne ta atlapaširdė, naivi ir vedanti į prarają, o ta drąsa, kuri įsteigia leidimą peržengti individualius įsitikinimus, kuriuos susikūrėme, vedami saugumo ir smurto prieš save pasirinkimų.

Juk ir Kleopatra, kuri buvo viena didingiausių moterų valdovių, turėjo priimti sudėtingus sprendimus, peržengti per savo sukurtas įsitikinimų ribas.

Maištinga Siela

Filmas: "Hind Radžab balsas" / "Sawt Hind Rajab" / "The Voice of Hind Rajab"

 

Sveiki, skaitytojai!

Kai pamačiau šio filmo aprašą „Kino pavasario“ repertuare, supratau, kad anksčiau ar vėliau į jį nueisiu. Taip ir padariau. Patiko kur kas labiau nei Irano režisieriaus „Tiesiog atsitikimas“ (2025), kuris, galima sakyti, taip pat kino pavyzdys iš Artimųjų Rytų regiono, turintis savų bendrų potemių. Iš Tuniso kilusi režisierė Kaouther Ben Hania už filmą „Hind Radžab balsas“ (angl. The Voice of Hind Rajab) pernai pelnė Venecijos kino festivalyje Didįjį žiuri prizą, o šiuo metu „Kino pavasaryje“ tai vienas labiausiai nevienareikšmiškai aptarinėjamų filmų, po kurio žmonės išeina gana susimąstę ir tylūs, nes paveikti smarkių emocijų.

Filmas beveik dokumentinis, beveik drama. Režisierė unikaliai projektuoja tikrąją dokumentinę medžiagą, kurią gavo iš 2024 metų sausio pabaigoje užfiksuotos organizacijos, pasivadinusios „Raudonasis pusmėnulis“, gelbėjusius Izraeliui užpuolus palestiniečius. Civilių nusiaubtą rajoną gelbėja greitosios pagalbos savanorių ekipažas, dažnai rizikuodamas savo pačių gyvybę. „Raudonojo pusmėnulio“ darbuotojas Omaras gauna šešiametės mergytės vardu Hind Tadžab skambutį, pastaroji įstrigusi po sunkaus apšaudymo automobilyje su mažiausiai keturiais-penkiais artimųjų lavonais. Jų automobilis buvo apšaudytas mažiausiai 355 kulkų, o per stebuklą išliko tik ji, maža mergytė, ištikta šoko. „Raudonojo pusmėnulio“ darbuotojai su ja palaikė ryšį 3 valandas, organizuodami kaip ją ištraukti iš automobilio. Dokumentuoto tikrojo pokalbio išsaugota apie 70 minučių, o filme, kuriame fiktyviai nufilmuota vaidybinė drama iš „Raudonojo pusmėnulio“ būstinės, yra sumiksuota su tikrosios mergytės pasilikusiu įrašytu balsu iš tos baisiosios popietės... Nežinau, ką išgyveno patys aktoriai dirbdami su tokia medžiaga.

Filmas neilgas, bet jis emociškai pritrenkia. Sunku patikėti, ką gali karas ir kaip prie jo priprantama. Pagrindinis veikėjas Omaras, kurio darbas yra palaikyti pokalbį, negali susitaikyti su tuo, kad kažkas „iš viršaus“ nusprendžia, ar bus gelbėjama ar nebus, nes visų šiame siaubingame kare neišgelbėsi. Deja, nutinka ne pats geriausias scenarijus, bet apie jį nenoriu sakyti, pamatysite patys. Tai įtemptai dokumentuotos dramos filmas, kuriame nėra lengvų pasirinkimų, o padėti žmonėms – noras begalinis, tačiau, kas iš to noro, kai vieni žmonės kariauja, o kiti stengiasi iš po nuolaužų ir tankų kaip nors vieni kitus gelbėti. Kol pasaulio galingieji arogantiškai vaizduoja įsižeidusius ir manipuliuodami paprastų žmonių pilietine prievole telkti visus į karą, tol turėsime šiuos baisius karus ir pralieką kraują. Visais laikais tamsiausiomis dienomis atsirasdavo tokių, kurie galvodavo ne apie kerštą, ne kaip priešą sutriuškinti, o kaip išgelbėti sumišusį ir nekaltą žmogų. Nepateisinu, ką padarė ir tebedaro Izraelis Palestinai. Tam nėra jokių žodžių. Baisiausia, kad valdantieji įstatymiškai legaliai įteisina žudynes ir karus manipuliuodami tariamomis nacionalistinėmis ir politinėmis tezėmis kaip nekvestionuojamomis vertybėmis, o žmonės vis dar pasiryžę žudyti iš ideologijos, užuot priėmę kultūrinę įvairovę. Filmas reikalingas, nors ir nelengvas. Kažkuo man asocijuojasi su dokumentiniu filmu apie karus Sirijoje „Mano dukrai Samai“ (2019).

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 8.3

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 183: nėra ko bijoti, viskas yra ir bus gerai

 Foto Joel Grimes, Nigerija

Sveiki!

 

Jau pats sekmadienio galas. Tuoj vidurnaktis. Nėra ko bijoti. Reikia sapnuoti. Viskas yra ir bus gerai.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Atžalynas", režisierius Jonas Vaitkus, Lietuvos nacionalinis dramos teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Bandau prisiminti, kada pirmąkart sužinojau, kad garbusis režisierius Jonas Vaitkus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ruošia statyti legendinį Kazio Binkio (1893-1942) pjesę „Atžalynas“. Gal tai buvo prieš 12 metų? Žinoma, spektaklis pasirodė, premjera įvyko Vilniuje 2013 metų lapkričio 8 d., tačiau aš tik visiškai neseniai pamačiau šį jau daugiau nei dešimtmetį skaičiuojantį spektaklį su garsiausiais Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais.

 

Neslėpsiu, kad šiam spektakliui neturėjau didelių lūkesčių. „Atžalynas“ – klasikų klasika, pirmąkart jis pastatytas kone iš paties Kazio Binkio rankraščių režisieriaus Boriso Dauguviečio 1938 metais Kaune ir sulaukė milžiniško pasisekimo, jis iš esmės atspindi šiek tiek, sakyčiau, pagerintą Tarpukario Lietuvos realijas ir socialinę aplinką. Įdomu tai, kad vykstant Antrajam pasauliniam karui 1940 metais ši pjesė pritaikyta ir Vilniaus teatrui. Dar ir šiandien tam tikruose atnaujintuose literatūros mokykliniuose vadovėliuose skaitoma ir analizuojama ši pjesė. Daugelis ją atsimena apie itin stropų, sąžiningą gimnazistą našlaitį Petrą Keraitį, kuris po tėvo mirties iš provincijos atsiduria pasiturinčio dėdės ir dėdienės namuose. Šiedu aprengia jį miestietiškai, prižiūri jo elgseną, tačiau lemtingą momentą mokykloje, gindamas savo klasės draugą ir visą klasės garbę, melagingai prisipažįsta, kad iš mokytojo Tijūno, klasės auklėtojo, pavogė 100 litų. Anuomet tarpukario metu – labai dideli pinigai.

 

Pjesė absoliučiai didaktinė. Šiandien ją skaityti – tai moraliai prusinti save įvairiais vertybiniais aspektais. Tikriausiai niekas dabar neprisipažintų ir tuo labiau iš gimnazijos nebūtų išmestas už vagystę, nes vaikų ir tėvų mokykloje peržengusios ne tik padorumo, bet ir sveiko proto ribas. Visgi mes kalbame apie tarpukario Lietuvą, o Kazys Binkis „Atžalyną“ parašė edukaciniais tikslais, nes Lietuvoje labai trūko pjesių jaunimui ir apie jaunus žmones, jų pasaulį. Kaip teigiama šaltiniuose, poetas ir dramaturgas norėjo, kad anoji karta atpažintų savo kalbą ir realijas, tačiau, manau, klaidinga susidaryti įspūdį, kad tarpukario gimnazistai buvo tokie, kokie vaizduojami „Atžalyne“. Visgi K. Binkis, kaip bepažiūrėsi, moralizuoja ir kritikuoja materialiųjų vertybių svarbą, iškeldamas idilę ir pasiaukojimo aspektus. Ar logiška meluoti ir netekti tuokart vietos gimnazijoje, netekti reputacijos? Kažin. Kaip priešingybę Petrui Keraičiui yra jo teta Keraitienė, perdėtai susirūpinusi įvaizdžiu ir reputacija. Pjesėje ji labai komiška, beveik infantiliai nesuvokianti, kad yra ne ponia, o sugedusių vertybių veidrodis. Jono Vaitkai spektaklyje Keraitiesnės vaidmenį atliko Viktorija Kuodytė. Visiškai netikėtas variantas, nes jos sukurta Keraitienė „išlaikyta“, subtilesnė, nekvaila ir manipuliuoti mokanti žmona, tikra, galima sakyti, Kauno ponia.

 

Jonas Vaitkus, statydamas naujausią Binkio „Atžalyną“, stengėsi, kaip jis teigė: „Noriu grįžti prie tos švaros, kuri yra „Atžalyne“. Bet šioje medžiagoje yra ir destruktyvaus prado. Šioje pjesėje jis paliestas labai nežymiai, bet tai rodo, koks yra progreso ir antiprogreso – techninio progreso ir dvasinio antiprogreso – „žengimas“, o kaip tik tai mes dabar matome. Šitos „žirklės“ rodo, kad dabar būtent tos užuominos į destruktyvumą taip suklestėjo, kad „Atžalynas“ šiandien scenoje gali būti kaip pavasarinis lietus.“ Spektaklis, man pasirodė, labai gyvastingas. Nemanau, kad Binkio mintis buvo itin kaip nors perkeista. Hiperbolizuotas Petro Keraičio pasiaukojimas šiandien atrodo ne tik, kad nelogiškas, bet vietomis komiškas. Viešosios nuomonės formuotojų laikais, kai kiekviena sensacija gali sugniuždyti žmogų, supurvinti reputaciją, saugiausia arba būti kvailiu, arba išvis tos reputacijos nė neturėti, tad nebus kam sutrypti. Visgi aktoriaus Mato Barvičiaus sukurtas Petras Keraitis, duodantis savo 100 litų, kuriuos prieš mirtį tėtis padovanojo, savo geriausiam draugui, kuris nori baigti gimnaziją ir tapti lakūnu, atrodo kaip žmogus iš utopijos. Tas gerumas, žinokite, labai sujaudino asmeniškai. Žinote kodėl? Nes šitokių istorijų nelabai bepasitaiko, norime vis sudėtingiau, įmantriau, vis atspindėti susipriešinimus, tamsias dvasios bedugnes, ubagystę, kad suhiperbolizuotas naivus gerumas šįkart Vaitkaus spektaklyje pragysta kaip tiesos gaidys: iš tikrųjų šioje destrukcinėje istorijoje suspindi švara, skaistumas ir troškimas tikėti, kad žmogus gali būti toksai, koksai yra Petras Keraitis.

 

Regis reiktų mąstyti, kad „Atžalynas“ yra visgi pagerinta ateities vizija. Tai nebuvo tarpukario Lietuva, tai buvo tai, ką visuomenė norėjo ir tikėjosi iš jaunosios kartos – paties geriausio, tad ir „Atžalynas“ kaip tas lūkesčių pilnas maišas turėjo padėti formuoti „teisingą“ socialinį elgesį ir jaunuolių vertybes. Visiškai neerzino pjesėje tas teisingo žmogaus lipdymas. Kostiumai ir mokytojų susiskaldymas, kaip padėti arba nubausti Petrą labai puikiai atspindi, kad net tarp pedagogų vyrauja bukas pragmatizmas ir pedagoginis humanizmas. Labiausiai skiriasi taip, kaip anuomet gimnazistai elgėsi klasėje ir dabar. Kalba kaip jau beveik brandūs, nors ir pasipokštaudami, vyriokai ir mergiotės, o šiandien to paties amžiaus jaunimas panarinę galvas maigo išmaniuosius ir atrodo, kad dėl to nemiegojo ištisą parą, tad pamokos yra būdas šiek tiek nusnūsti.

 

Gražiai Jonas Vaitkus sustatė gegužinės šventės motyvą. Man, skaičiusiam K. Binkio pjesę, finalas visada atrodė toks perspaustai komiškas. Užuomarša Tijūnas ir klasiokai Petrą paskelbia kone nacionaliniu didvyriu. Iš tikrųjų toks požiūris nevienareikšmiškai rodo, kad nemokame džiaugtis, nes veikia atmetimo reakcija. Viduje visada ieškome (taikau ne visiems, žinoma, daugiau gal sau) prie ko prikibti, o džiūgauti dėl to, kad atsirado 100 litų ir atstatyta tiesa ir teisingumas – argi taip mes mokame džiaugtis? Tikrovėje, žinoma, kad ne. Reputacijos nebesugrąžinsi, iš interneto išpiltų ant žmogaus pamazgų nebeišsiurbsi, sugadinta reputacija dažniausiai „vaikšto“ paskui žmogų, kas kad ir nekaltą, kad ir kur jis benueitų darbintis. Visgi tam tikra prasme tarpukaryje gyventi juk buvo paprasčiau, o tiesa ir teisingumas atstatomas ir juo pergalingai jaunatviškai džiūgaujama, sukant gegužinės ratelius. Toks turėtų būti gėrio ir tyrumo pergalingas šventimas: bendruomenės kolektyvinis susivienijimas dėl individo gerumo, kuris užkrečia visus.

 

Maištinga Siela

Antikos mitai: Medūza Gorgonė (mito versijos ir šiuolaikinė interpretacija)

 

Sveiki!

 

Antikos mitologijoje Medūzos Gorgonės istorija yra viena tragiškiausių ir labiausiai transformuotų pasakojimų, kuri bėgant amžiams kito nuo šiurpios pabaisos aprašymo iki sudėtingo aukos ir moteriškos galios simbolio. Pagal populiariausią klasikinę versiją, užfiksuotą Ovidijaus „Metamorfozėse“, Medūza iš pradžių buvo neapsakomo grožio mergina, tarnavusi deivės Atėnės šventykloje. Jos likimas pasikeitė, kai jūrų dievas Poseidonas ją išprievartavo šventovėje; įniršusi Atėnė, užuot nubaudusi dievą, visą pyktį nukreipė į merginą, paversdama jos nuostabius plaukus gyvatėmis, o žvilgsnį – mirtinu ginklu, akmeniu paverčiančiu kiekvieną, kas į ją pažiūri. Galiausiai herojus Persėjas, padedamas dievų suteiktų artefaktų, nukirto jai galvą, tačiau net ir po mirties Medūzos galva išlaikė savo galią ir tapo apsauginiu simboliu ant Atėnės skydo.

 

Ankstyvuosiuose graikų mituose, pavyzdžiui, Hesiodo „Teogonijoje“, Medūza vaizduojama kiek kitaip – ji gimė kaip viena iš trijų seserų Gorgonių, tačiau buvo vienintelė mirtingoji. Čia ji neturi tragiškos priešistorės apie prarastą grožį, o yra tiesiog pirmykštė, chtoniška pabaisa iš pasaulio pakraščio. Įdomu tai, kad iš jos nukirsto kaklo gimė sparnuotas žirgas Pegasas ir milžinas Chrisaoras, o tai rodo senovinį tikėjimą, jog net iš baisios mirties ar tamsos gali gimti tyrumas ir šviesa. Skirtingai nei vėlesnėje poezijoje, archajiniame mene Medūza buvo vaizduojama su iškištu liežuviu, iltimis ir didelėmis akimis, tarnaujanti kaip „Gorgoneion“ – amuletas, skirtas atbaidyti blogį.

Garsiąją bronzinę skulptūrą „Persėjas su Medūzos galva“, stovinčią Florencijos Sinjorijos aikštėje, 1545–1554 metais sukūrė italų manierizmo meistras Benvenuto Cellini. Kūrinys vaizduoja graikų herojų Persėją, pergalingai iškėlusį nukirstą Gorgonės galvą, o po jo kojomis guli suklupęs pabaisos kūnas. Šis šedevras Medičių giminei tarnavo kaip galingas politinis simbolis, demonstruojantis jų gebėjimą suvaldyti chaosą ir įveikti bet kokius respublikos priešininkus. Meniniu požiūriu skulptūra įkūnija techninį triumfą, nes Cellini sugebėjo išlieti sudėtingą bronzinę figūrą beveik iš vieno gabalo, o tai tuo metu laikyta neįtikėtinu auksakalio meistriškumo įrodymu. Galiausiai kūrinys pabrėžia klasikinę pergalės idėją, kurioje dievų padedamas mirtingasis suvaldo mirtiną žvilgsnį ir paverčia jį savo paties galios ženklu.

Moksliniai tyrimai ir psichoanalitinė interpretacija, ypač Sigmundo Freudo darbuose, Medūzos mitą aiškina per kastracijos baimės prizmę, kur gyvatės ant galvos simbolizuoja vyrišką nerimą prarasti galią. Tačiau šiuolaikinė feministinė kritika, pradedant Hélène Cixous esė „Medūzos juokas“, šį mitą interpretuoja visiškai priešingai – Medūza tampa moters, kuri buvo nutildyta ir paversta pabaisa už savo seksualumą ar patirtą prievartą, simboliu. Šiandien ji laikoma nebe žiauria žudike, o moteriško įniršio, teisingumo ir atsparumo ikona, kurios žvilgsnis ne sustingdo, o priverčia pamatyti nepatogią tiesą.

 

Kultūroje Medūzos įvaizdis yra itin gajus: nuo mados namų „Versace“ logotipo, kuriame ji simbolizuoja pražūtingą gundymą ir grožį, iki gausybės ekranizacijų, tokių kaip „Titanų susidūrimas“ (Clash of the Titans), kur ji dažniausiai išlieka antagonistine jėga. Visgi naujesnėje literatūroje, pavyzdžiui, Madeline Miller ar Natalie Haynes kūryboje, mitas dekonstruojamas suteikiant pačiai Medūzai balsą ir pabrėžiant jos vienatvę bei neteisybę, kurią ji patyrė iš dievų rankų. Pagrindinė mito idėja išlieka dualistinė: tai pasakojimas apie grožio ir siaubo artumą, apie visuomenės norą paversti auką pabaisa ir apie tai, kaip baimė gali būti paversta apsauga, o skausmas – amžinu mitu.

 

Maištinga Siela

Philipp Otto Runge (1777-1810) rato dailininkas, paveikslas "Madona su kūdikiu" (nebaigtas)

 

Muziejaus lentelėje nurodyta, jog tai yra „Philippo Otto Runge’s rato dailininkas“, tai reiškia, kad konkretus autoriaus vardas ir pavardė nėra tiksliai žinomi. Menotyroje tokia formuluotė naudojama tada, kai kūrinio stilius, technika ir kompozicija neabejotinai priklauso konkrečiai mokyklai ar meistro aplinkai, tačiau nėra išlikę parašo ar dokumentų, patvirtinančių konkretų asmenį.

Prūsija: Prūsijos žemėlapis 1800 metai irkaip atrodė tuo metu Prūsijos karalystė?

 

Sveiki, istorijos gerbėjai!

 

Pateiktame žemėlapyje vaizduojama Prūsijos karalystės teritorija 1800 metais, kuri iliustruoja šios valstybės galybės viršūnę po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Melsva spalva išskirtos valdos driekiasi per didelę dalį Vidurio ir Rytų Europos, apimdamos ne tik tradicines vokiškas žemes su Berlynu ir Karaliaučiumi, bet ir plačias teritorijas rytuose, įskaitant Varšuvą bei Breslau (dabartinį Vroclavą). Šis vaizdas atspindi istorinį laikotarpį, kai Prūsija buvo tapusi viena pagrindinių žemyno žaidėjų, savo sienas nustūmusi toli į rytus dar prieš Napoleonmečio karų suirutę.

 

Žemėlapis yra edukacinio pobūdžio ir naudoja anakronizmą, kad padėtų šiuolaikiniam stebėtojui geriau suvokti mastelius: ant istorinio 1800 metų vaizdo yra uždėti dabartinės Vokietijos Federacinės Respublikos kontūrai. Tai leidžia aiškiai pamatyti, kad didžioji dalis tuometinės Prūsijos karalystės šiandien priklauso ne Vokietijai, o Lenkijai, Rusijai (Kaliningrado sritis) ir Lietuvai. Matomas ryškus skirtumas tarp istorinio politinio darinio ir modernios valstybės sienų, pabrėžiant, koks dinamiškas ir kintantis buvo šio regiono žemėlapis bėgant šimtmečiams.

 

Be pagrindinių valstybės sienų, žemėlapyje pažymėti svarbiausi to meto metropoliai, kurie tarnavo kaip politiniai, kultūriniai ir ekonominiai Prūsijos centrai. Legendoje nurodomos nuorodos į Šventąją Romos imperiją padeda kontekstualizuoti Prūsijos padėtį platesnėje Europos struktūroje, kur dalis jos žemių priklausė imperijai, o rytinės provincijos buvo už jos ribų. Tokia vizualinė medžiaga puikiai iliustruoja Prūsijos ekspansijos mastą ir tragišką vėlesnių istorinių įvykių foną, pakeitusį šio regiono demografinį ir politinį veidą.

 

Maištinga Siela