„Bandėte. Pralaimėjote. Nesvarbu.
Bandykite dar kartą. Pralaimėkite dar kartą. Pralaimėkite geriau.“Samuel
Beckett
Samuelis Beckettas (1906–1989) buvo
airių kilmės rašytojas, dramaturgas ir Nobelio literatūros premijos laureatas,
pagrįstai laikomas viena įtakingiausių XX a. modernizmo bei egzistencinio
absurdo figūrų. Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Paryžiuje ir rašęs tiek anglų,
tiek prancūzų kalbomis, jis išgarsėjo kūriniais, kuriuose meistriškai tyrinėjo
žmogaus bejėgiškumą, vienatvę ir atkaklumą beviltiškose situacijose. Žymiausia
jo pjesė „Belaukiant Godo“ tapo tikru lūžiu teatre, apnuogindama žmogaus
būties tuštumą ir amžiną, nors dažnai bergždžią, prasmės ieškojimą.
Garsioji citata apie bandymą ir „geresnį pralaimėjimą“
yra kilusi iš vėlyvojo S. Becketto prozos kūrinio „Worstward Ho“, išleisto 1983
metais. Nors šiandien šie žodžiai dažnai cituojami kaip motyvacinis šūkis
verslo ar sporto pasaulyje, skatinantis nebijoti klaidų kelyje į sėkmę,
autoriaus intencija buvo kur kas gilesnė ir niūresnė. S. Beckettas tikėjo, kad
žmogaus prigimtis yra neatsiejama nuo nesėkmės, o kalba ir menas niekada negali
visiškai tiksliai perteikti tikrovės, todėl bet koks bandymas iš anksto pasmerktas
netobulumui.
Ši mintis reprezentuoja esminį S. Becketto kūrybos
principą – tvermę absurdo akivaizdoje. Rašytojui „pralaimėti geriau“ nereiškia
galutinės pergalės, o veikiau nuolatinį procesą ir ryžtą tęsti kovą, net kai
žinai, kad rezultatas nebus tobulas. Jo kūrybinis kelias buvo grįstas
minimalizmu ir nuolatiniu kalbos gryninimu, siekiant pasiekti pačią žmogaus
egzistencijos šerdį, kurioje, nepaisant visų pralaimėjimų, išlieka pats
veiksmas – bandymas būti, kurti ir nepasiduoti tylai.
Tiesą sakant, nieko niekada nebuvau girdėjęs apie
amerikiečių nusikaltėlį, realiai egzistuojantį Jeffrey Manchester, kurio
istoriją tikriausiai buvo plačiai aptariama amerikiečių visuomenėje. Kitaip turbūt
jo gyvenimo istoriją nebūtų ekranizavęs „Niujorko gaujos“ (2012) ir „Švyturys
tarp dviejų vandenynų“ (2016) režisierius Derek Cianfrance filme „Vagišius“
(angl. Roofman) (2025), kuriame nusifilmavo Channing Tatum ir
Kirsten Dunst. Jau nebepamenu, kas iš tikrųjų rekomendavo pažiūrėti šią
šmaikščią ir tikrais faktais paremtą kriminalinę dramą, tačiau beveik tikėjausi
to, ką iš tikrųjų ir gavau: komerciškai suplaktą ir masėms pritaikytą, pilną
amerikietiško žanrinio schemų sukonstruotą filmą, kuris iš esmės patenkina
didžiąją daugumą žiūrovų.
„Vagišius“ pasakoja apie Jeffrey Manchester – vietos nevykėlį,
kuris tik iš pažiūros yra nevykėlis, tačiau didžiulės širdies žmogus. Iš vienos
pusės jis lengvai gali padaryti apiplėšimus, nes turi gerą pastabumą, greitai
įvertina aplinkybes, tačiau sąžiningai įsitvirtinti sociume ir prasigyventi su
žmona ir vaiku neišgali. Galiausiai jam atsibosta skurdas ir nuolatos apvilti
šeimą, jis jaučiasi nesuprastas ir nevykėlis, kol galiausiai ima plėšti maitinimo
įstaigas ir žaislų parduotuves. Tiesa, vienoje iš jų, slaptoje atitvaros nišoje
jis apsigyvena, naudojasi naktimis parduotuvės dušais, maitinasi, žaidžia ir,
atrodo, kad įmanoma šitaip nugyventi nemažą gyvenimo dalį, kol apkvailinti
darbuotojai susivoks, jog parduotuvėje gyvena įsibrovėlis... Negana to, čia
holivudiškai įsiterpia veikėjo nauja meilės istorija. Jis įsimyli dviejų
paauglių merginų motiną Leigh Wainscott, kuri bemaž patikėjo, kad staiga
bažnyčioje iš po žemių išdygęs Jeffrey gali suteikti saugumo jai ir dukroms...
Istorija išties neįtikėtina, jeigu gerai pagalvojus,
kažin, ar tikrovėje viskas buvo būtent taip lengva ir paprasta. Žiūrint tokį filmą,
lengva susitapatinti ir patikėti, kad amerikiečių kriminalistai bukagalviai, o
bet koks labiau mąstantis amerikietis gali kvailiodamas linksmintis
nusikalsdamas. Visgi labiausiai stebino tai, jog Jeffrey joks nusikaltėlis, t.
y. jis elgiasi blogai, tačiau iš prigimties nenori nieko blogo kitiems, o apiplėšimo
metu būna, švelniai tariant, pernelyg humaniškas, todėl nuolatos rizikuoja išsiduoti
tapatybę. Tas veikėjo ambivalentiškumas pavaizduotas komiškai, todėl netenka
tos didybės, kurią dažniausiai pateikia dramatiški trileriai, vaizduojantys
kietus vyrukus, darančius dėl savo šeimos banko apiplėšimus, kol galiausiai
nuleidę galvas turi pripažinti, kad susimovė. Jeffrey iš esmės minkštaširdis,
per geras būti kriminalinio pasaulio dalimi, tad nežinau, ar režisierius ir
scenaristai neflirtuoja romantizuodami Jeffrey asmenybę, ar tik bando sukurti
kitonišką pasakojimo perspektyvą.
Visgi filmo sudedamosios dalys elementarios: žiūrovas
serga už „bliugiuką“, nes jis pernelyg geros širdies, nors visos scenos ir
scenarijaus keliai veda prie to, kad paaiškėjus tiesai galiausiai kelio nebus. Geriesiems
blogiukams nepasiseka, nes jie aukojasi, o besiaukodami įkliūva ir turi
išpirkti savo nuodėmes. Ar likau sužavėtas filmu? Nepasakyčiau. Ar jis
ypatingas? Toli gražu. Tačiau suveikia kaip pramoginis reginys, siūlantis schematiškus
nuotykius ir naujus žinomų aktorių amplua.
