Filmas: "Pianistė" / "La Pianiste"

Sveiki,

Paskutiniu metu „sergu“ prancūzišku kinu. Dar niekada nemylėjau jo taip, kaip šiandien. Štai mano itin vertinamas režisierius Michael Haneke sukūrė puikiai įsimenamą filmą „Pianistė“ (pranc. La Pianiste) (2001), kai kur dar verčiama kaip „Pianino mokytoja“. Na, M. Haneke yra kino magas, jo formos itin universalios, tačiau jis itin stiprus pasakotojas, susitelkęs į ydingą žmogaus pasaulį, sugeba skrupulingai išnarstyti ir pateikti neabejotinai nepataikaujančius kino portretus.

„Pianistė“ absoliučiai mane sužavėjo, sakau tiesiai šviesiai, nes nėra daug filmų, kurie verčia žiūrėti išsižiojus. Gal ne itin buvau patenkintas M. Haneke paskutiniu darbu „Laiminga pabaiga“, nes jis visgi stipresnis dramų kūrėjas, o ne komikas. Štai „Pianistę“ priskirčiau prie pačių ryškiausių ir geriausių režisieriaus darbų „Baltas kaspinas“ ir „Meilė“.

Filmas pasakoja apie kietą ir šiurkščią pianino mokytoją, į kurios gyvenimą įsiveržia jaunas studentas. Po itin griežto sukirpimo mokytojos įvaizdžiu slypi suluošinta ir meilės išbadėjusi siela, kuri prasiveržia neadekvačiais poelgiais. Tai kartu paaiškina, kodėl žmonės linkę į seksualinį sadizmą ir žeminimą. M. Haneke sukurta „Pianistė“ neįtikėtinai psichologiškai grįstas personažas, kurį suvaidino puikioji Isabelle Huppert. Tiesą sakant, tai „kalės“ vaidmuo ir galbūt iš dalies ji man siejosi su kitu šios aktorės sukurtu personažu irgi be galo sudėtingo charakterio filme „Ji“. Filme siejasi gana daug pasakojimo atšakų: tai ir filmas apie klasikinės muzikos pasaulį, tai dėstytojos ir studento santykiai, tai pernelyg glaudūs motinos ir dukters santykiai, priklausomybės troškulys, frigidiškumas ir neadekvatus seksualinis pasitenkinimas... Veikėja tiesiog pulsuoja ties pavojingomis etinėmis, moralinėmis ir sveiko proto ribomis, kad nekyla abejonių nei dėl I. Huppert galingos įtaigos, nei dėl M. Haneke genialumo.

Provokuojantis filmas, netgi šiek tiek skandalingas, su itin jautriai išreikštu moters pasauliu, moteris, kuri visą gyvenimą buvo uždaryta tarp griežtų muzikos natų ir taisyklių, kad net jos dvasia sustabarėjusi reikalauja elgtis neadekvačiai. Tam tikra prasme tai didaktinis filmas, parodantis, kokias pasekmes gali turėti netinkamas žmogaus auklėjimas. Labai, labai pribloškiantis filmas gurmanams.

P. S. Šį filmą, pelniusį Kanų kino festivalyje Didįjį žiūri prizą, lietuviškai titruotą galite pamatyti „Kino pasaka“ internetinėje mokamoje filmų platformoje.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Tamsa" / "Dark" (1 sezonas)

Sveiki,

Kai norisi kažko mistinio, bet ne banalaus, kai norisi kažko įtraukiančio, bet intelektualaus, tai, sakyčiau, kuo puikiausiai tiktų serialas „Tamsa“ (angl. Dark). Tai kol kas pirmasis „Netflix“ serialas, kuris yra sukurtas su vokiečių aktoriais ir jo produkcija yra vokiška, tačiau žinant „Netflix“ kokybę, galiu pasakyti, kad serialas išlaiko „Netflix“ platformos gerą vardą.

Pirmasis sezonas, debiutavęs 2017 gruodžio pradžioje (kaip visada „Netflix“ platformoje serijos paskelbiamos visos vienu metu), tad tikriausiai nieko nėra geriau, nei nuosekliai be didesnių pertraukų peržiūrėti visą serialą. Tai palieka kur kas didesnį įspūdį. Dešimties serijų „Tamsa“ per pirmąjį sezoną pasakoja apie 2019 metų lapkričio mėnesio įvykius atokiame Vokietijos miestelyje, kuriame paslaptingai ima dingti vaikai. Keistas urvas miškuose traukia lyg magnetas, o pamažu miestelio paslaptys atskleidžiamos sudėtingoje pasakojimo struktūroje.

Serialas iš esmės subalansuotas tarp intelektualaus rebuso ir pramoginio mistinio pasakojimo, tad jis skirtas universaliam žiūrovui. Serialas lyginamas su „Keisti dalykai“ bei „Tvin Pyksu“ – tai iš esmės teisinga, nes jis turi ir vieno, ir kito serialo bruožų tiek pasakojimo atmosferoje, tiek kai kuriuose įvykiuose, bet visgi „Tamsa“ nėra nei vieno, nei kito serialo kopija, nes iš esmės pateikia savitai išgrynintą mokslinės fantastikos trilerį.

Po miškais susirangęs laiko labirintas, tad veikėjai keliauja po 2019, 1986 ir 1953-uosius metus, taigi kas 33 metus, tad čia persimaišo trys miestelio kartos, kuriose tiek paslapčių, kraujomaišos ir paklydimų, kad net kartais, tiesiogine to žodžio prasme, „susuka smegenis“ bandant aprėpti, kas su kuo čia bendrauja ir kas kurio vaikas, teta ar dėdė yra iš tikrųjų. Iš pradžių serialas panašėją į siaubo „Alisa stebuklo šalyje“, bet maždaug nuo ketvirtos ar penktos serijos jau galima numanyti link kur suka serialo siužetas, tad didesnės nuostabos kaip ir nebelieka. Nepaisant šito, serijos vis tiek išlaiko įtampą, pateikia vienokių ar kitokių biografinių portretų, tačiau jie veikia pagal trilerio žanro bruožus ir juose trūksta velnias žino ko: gal žmogiškumo, natūralumo ar dar kažko. Veikėjai angažuoti, veikia pagal jau žinomas klišes iš kitų trilerių, kad nejučia kyla klausimas: kodėl  jie tiesiog neišvyksta iš to miestelio, kas juos laiko toje baisioje vietoje, kodėl jie tokie buki. Tačiau elgtis jie tikriausiai ir nebegali kitaip, nes sugriūtų idealus mistinio trilerio taisyklingumas.

 Jonas.

 Šarlotė.

 Serialo aktoriai Berlyne.

Jeigu veikėjai yra silpnoji serialo pusė, tai siužetinis rebusas tikriausiai būtų tai, dėl ko verta žiūrėti šį serialą. Kol kas pirmasis sezonas nukreiptas į tuos keistus laikų persimaišymo įvykius, tad pritrūksta tiesiog mokslinės siužetinės plėtotės, kas iš tikrųjų ir kaip veikia toji keista juodoji skylė ir laiko mašinos mechanizmas – matyt, kūrėjai bus pasitausoję ir palikę tai kitiems sezonams. Turiu įtarimo, kad kuo toliau, tuo bus daugiau grybų ir tai ne visada yra gerai, nes pamažu bet kokie serialai ima išsikvėpti ir nebetenka savo galios stebinti.

Vikipedijoje galima susirasti ištisą šio serialo šeimų giminių medį su laikotarpiais ir nepamesti pasakojimo struktūros grandies. Kitą vertus, žiūrint paskutines sezono serijas, man asmeniškai, jau buvo nebesvarbu, kas yra kas, norėjosi tiesiog viską nušviečiančios tiesos ir, tiesą sakant, finalas mane tenkino. Tai tarsi viso „žaidimo“ perkrovimas, kuris žada kitame sezone arba naujas taisykles, arba dar vieną ateities papildomą pasakojimo grandį.

Serialas iš esmės kokybiškas, įdomus, įtraukiantis ir tas, kas mėgsta paslaptingas mindfuck‘us, kaip antai „Vakarų pasaulis“, manau, serialas pasirodys tobulas. Juk jame svarbiausia yra papasakoti idėją, kurioje veikia laiką ir erdvę bandantis perprasti mažasis žmogus. Tokie serialai visada kaitina žiūrovo vaizduotę, nes leidžia įsivaizduoti ar bent jau pajusti, kad ir mes patys galbūt gyvename alternatyvioje tikrovėje ir gal net kur kas sudėtingesnėje nei serialai gali tai parodyti.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Madonna - "Erotica" [žodžiai / Lyrics]

Sveiki,

Skamba man šis Madonnos „Erotica“ singlo priedainis ir nors tu ką. Itin prieštaringai buvo vertinama Madonna 1992 metais, kai ji pristatė naują savo albumą tokiu pat „Erotica“. Nepaneigsi – muzikos atžvilgiu tai naujasis popsas, išsiveržęs iš jau tuokart nusibodusių ir pernelyg atsikartojusių devinto dešimtmečio muzikos garsų.

„Erotika“ dar ir skandalinga, nes jos vaizdo klipą MTV galėjo rodyti tik po 10 valandos vakaro, o kai kurie kanalai apskritai atsisakė transliuoti – jame švysteli tokios žvaigždės kaip Naomi Campbell ir Isabella Rossallini. Daina sulaukė komercinės sėkmės, nors tarp geriausių dainų Madonnos karjeroje gal ir nepatenka. JAV-ose singlas tapo su pusės milijonų pardavimu auksiniu. Billboard pasiekė trečiąją poziciją ir daugelyje šalių, jeigu ne pirma, tai į penketuką ar dešimtuką singlas pateko.

Daina apie seksą ir meilę apie malonumo ir skausmo ribas taikliai taiko į „S and M“ ir BDSM tematiką – nieko neprikibsi, Madonnai tuokart tai buvo aktualu, štai kodėl ji vadinama pop muzikos chameleonu. Pasiklausykime šio kūrinio:

Žodžiai / Lyrics

"Erotica"

Erotica, romance [repeat]
My name is Dita
I'll be your mistress tonight
I'd like to put you in a trance

If I take you from behind
Push myself into your mind
When you least expect it
Will you try and reject it
If I'm in charge and I treat you like a child
Will you let yourself go wild
Let my mouth go where it wants to

Give it up, do as I say
Give it up and let me have my way
I'll give you love, I'll hit you like a truck
I'll give you love, I'll teach you how to ...

I'd like to put you in a trance, all over
Erotic, erotic, put your hands all over my body [repeat twice]
Erotic, erotic

Once you put your hand in the flame
You can never be the same
There's a certain satisfaction
In a little bit of pain
I can see you understand
I can tell that you're the same
If you're afraid, well rise above
I only hurt the ones I love

Give it up, do as I say
Give it up and let me have my way
I'll give you love, I'll hit you like a truck
I'll give you love, I'll teach you how to ...

I'd like to put you in a trance, all over
Erotic, erotic, put your hands all over my body [repeat twice]
Erotic, erotic

Erotica, romance
I'd like to put you in a trance
Erotica, romance
Put your hands all over my body

I don't think you know what pain is
I don't think you've gone that way
I could bring you so much pleasure
I'll come to you when you say
I know you want me
I'm not gonna hurt you
I'm not gonna hurt you, just close your eyes

Erotic, erotic [repeat several times]
Put your hands all over my body
All over me, all over me

Erotica, (give it up, give it up) romance
I'd like to put you in a trance
Erotica, (give it up, give it up) romance
I like to do a different kind of
Erotica, (give it up, give it up) romance
I'd like to put you in a trance
Erotica, romance
Put your hands all over my body

Only the one that hurts you can make you feel better
Only the one that inflicts pain can take it away

Eroti - ca

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Asmeninė pirkėja" / "Personal Shopper"

Sveiki,

Prancūzų režisierius Olivier Assayas praeityje pristatęs tokius kino perlus kaip „Švari“ (2004) ir „Zils Marijos debesys“ (2014) šįkart pasakoja dar keistesnę ir mįslingesnę istoriją pavadinimu „Asmeninė pirkėja“ (angl. Personal Shopper) (2016), pasikvietęs iš prancūzų prestižinį „Cezarį“ nuraškiusią antraplaniame vaidmenyje „Zils Marijos debesys“ amerikiečių aktorę Kristen Stewart ir jis toliau daro mažyčius stebuklus.

Tai jau trečias matytas režisieriaus filmas ir galiu pasakyti, kad jis genialiai moka pasakoti istorijas. Pats rašo scenarijus ir juos režisuoja – visai kaip W. Allen. Iš esmės „Asmeninė pirkėja“ pasakoja apie jauną merginą, kuri perka įžymybėms rūbus, tvarko jų spintas. Tarp tų darbų švysteli ir skaudi merginos istorija – ji neseniai neteko brolio dvynio, tačiau bene pats geriausias „pagardas“ – mistinė šio pasakojimo pusė: mergina laukia ženklo iš anapus, nes brolis jai pažadėjo „pasirodyti“, abu turėję aiškiaregystės galią. Regis, čia labai lengva holivuiškai paslysti, tačiau režisieriui svarbiau papasakoti ne vaiduoklišką istoriją, bet žmogiškąją: susitaikymas su netektimi bei tuo, kad ir tu pats vieną dieną turėsi numirti.

Nuostabi istorija. Man ji labai patiko, nors ji turi visus šansus nepatikti didžiajai žiūrovų daliai, nes gali pasirodyti pernelyg nuobodi, ištęsta, per daug dėmesio kasdienybės detalėms, tačiau čia absoliučiai niekas neerzina, o kaip tik smagu stebėti mikroskopinį merginos pasaulį, kuris veikia per elementariausius buitinius-darbinius sprendimus ir judesius, telefoninį keistą flirtą ir t. t. Nesu tikras, ar režisierių labai mėgstama K. Stewart šiam vaidmeniui itin tiko, štai W. Alleno filme ji tiesiog žėrėjo, o čia tokia depresyvi ir natūrali – kitą vertus to ir reikalavo pats scenarijus, mergina netekusi brolio tikisi ženklų ir su kiekviena diena gęsta jos entuziazmas. Neprikibsi – Kristen Srewart tą padaro išties gerai.

Filmas labai vykęs, gilus, intelektualus, „prancūziškas“ ir tiesiog nežinau, jis turėjo visus šansus man nepatikti, bet įtraukė kaip reikiant. Nebanali gyvenimiška istorija, apie gyvenimo vagoje plaukiantį žmogų. Tokias istorijas aš labai mėgstu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tūnąs tamsoje: paskutinis raktas" / "Insidious: The Last Key"

Sveiki,

Šįkart labai trumpai apie filmą „Tūnąs tamsoje: Paskutinis raktas“ (angl. Insidious: The Last Key) (2018) – tai ketvirtoji šios gana sėkmingos siaubo sagos dalis. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau grybų. Kai prieš aštuonerius metus buvo pristatyta pirmoji šios sagos dalis, visi dūsavo: oi, koks geras ir kokybiškas „siaubekas“. Ir išties jis tada kėlė kraupulį ir žadėjo naują siaubo žanro užgimimą, savotišką grįžimą prie dvasių ir „Egzorcizmo“. Tiesą sakant, šioks toks pakylėjimas visgi buvo, nes netrukus pasirodė „paralelinis“ dar kokybiškesnis ir baugesnis „Išvarymas“.

Ši dalis tęsia Elizos istoriją ir skiria jos asmeninei vaikystės dramai. Filmas iš esmės emociškai paveikus jau nuo pirmųjų minučių: smurtas šeimoje, aiškiaregystės dovana, vaiduokliai... Yra ir atmosfera, ir istorija ne tokia jau banali, kiek gal priminė man antrąją „Anabelės“ dalį, tačiau šis filmas truputį prastesnis. Vadovaujuosi viena paprasta taisykle: jeigu pamirštu žiūrėti į laikrodį ir mąstyti „ar daug to filmo liko“, laikau, siaubo filmą vykusiu. Šiuo atveju, kad ir kokius trūkumus išvardysiu, filmas buvo vykęs.

Visų pirma, buvo emocinė įtampa, siužetas „pamakaluotas“ ne bet kaip, nes kartu papasakota žmogaus gyvenimo istorija ir kuriama siaubo atmosfera. Viskas čia yra „tvarkoje“ ir kino salėje sėdėję šalia nepažįstamieji kraupo ir juokėsi iš „pakalikų“ nevykusio merginimo. Tačiau žvelgiant „iš aukšto“, filmui paprasčiausiai stringa iššūkių, nes joje nieko nėra novatoriško – viskas pagal tas pačias žanro taisykles: jau kažkur matyta, jau daugiau ar mažiau viskas žinoma. Filmas išlieka tik atmosferiniu, savo misiją įvykdo – kelia šiurpulį, bet žinios, kurią galėtų suteikti ar netikėtai priblokšti – šito padaryti negali. Vertinčiau filmą kaip neblogu tęsiniu ir jeigu „Paranormalus aktyvumas“ savo tęsiniuose ėmė ristis skaudžiai žemyn, tai šis filmas tiesiog tęsia jau neblogas savo formas, bet kažin, ar to bepakanka, nes nuomonių apie šį filmą jau sklinda visokių, nes net neišrankūs žiūrovai nemėgsta nuolatinių pasikartojimų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vandens forma" / "The Shape of Water"

Sveiki,

Tik šiandien sužinojau, kad vakar matytas filmas „Vandens forma“ (angl. The Shape of Water) (2017) nominuotas net dvylikai „Oskarų“! Žinoma, filmas visų jų negaus, tačiau mane itin stebina toks dosnumas šiam filmui, kuris, beje, puikiai atlaikė didžiausius kino ir televizijos apdovanojimus, tai vis išsiverždamas, tai vis užleisdamas pozicijas kitiems.

Filmas pasakoja lyg kažkur regėtą istoriją. Mergina įsimyli pabaisą lyg iš pasakos „Gražuolė ir pabaisa“, bet lyg ir ne visai... Amfibija ir nebylė Šaltojo karo metu Amerikos laboratorijoje – puiki terpė kurti atmosferą! Tiesą sakant, režisieriui Guillermo del Toro labiausiai ir sekasi kurti atmosfera, tą rodo jo be galo vizualiai mielas atmosferinis filmas „Purpurinė kalva“, kuris absoliučiai nuvilia siužetiškai, nes nė iš tolo nepaliečia žiūrovo širdies... Gausios nominacijos „Vandens forma“, regis, davė pagrįstų lūkesčių, kad režisierius suprato ano filmo klaidą ir „pasitaisė“ tarsi grįždamas prie savo geriausio filmo „Pano labirintas“ receptūros, bet pažiūrėjus filmą tenka gūžtelėti, kad režisierius siužetiškai pernelyg atsargus, pasigedau „Pano labirinte“ esančio kontekstinio aštrumo...

„Vandens forma“ vėlgi yra atmosferinis filmas, kone komisinio žanro, kur susikerta mokslinė fantastika ir meilės drama – šaunu, kad filmas primena spalvinimo knygutę, smagu, kad ir tai pasaka suaugusiems, kur nevengiama ir nuogo kūno, ir pašmaikštavimo apie antrą galą, ir LGBT tematikos. Žinoma, siužetiškai tai kur kas geresnis filmas už „Purpurinę kalvą“ ir kai kurių nominacijų filmas tikrai vertas, ypač vizualizacijos klausimais bei puikiosios Sally Hawkins vaidyba, kurią praktiškai žinojau tik iš „Meškiuko Pedingtono“, tačiau neapleidžia jausmas, kad filmui kažko stinga.

Viskas pernelyg teisinga, tarsi viskas būtų savo vietose, visi įvykiai „sukritę“ į patogius vyksmo etapus, todėl atrodo kaip pop muzikos kanonas – žinai, kada siužetas „paaštrės“, kada bus įterpta romantinė scena, žinai, kada bus kulka, kada bus netektis, kada bus humoras... Tai rodo, kad filmui tiesiog stinga provokacijos, stinga, kad žiūrovas pasijaustų chaotiškame ir nesuspėjamame pasaulyje (kaip buvo „Pano labirinte“) – manau, „kaltas“ tiesiog klaikus žanro taisyklingumo laikymasis, tad jokio proveržio šiame filme nėra. Mano galva, visgi geriausi metų filmai turėtų būti nominuoti kaip novatoriški, o šiame filme kaip kokiame „Hugo išradime“ – viskas pernelyg nucackinta...

Nepaisant visko ir suvokus, kad filmas yra žanro įkaitas, aš žiūrėdamas tą pamiršau. Kartu su S. Hawkins išgyvenau jos teatralizuotą nebylystės siaubą ir romantiką. Ypatingai žavingas šio filmo garso takelis, kuris laikinai leido pasijusti kaip tikroje pasakoje. Manau, jeigu šį filmą būčiau žiūrėjęs ne kino teatre, jis būtų palikęs ne tokį stiprų emocinį įspūdį, tačiau šįkart pasidaviau ir filmui priekaištų didelių neturiu: tai iš esmės filmas malonumui, kokybiškas Holivudas. Labai puiku, kad pagrindinė aktorė ne kokia mielo veidelio iš serijos „seksualiausia aktorė 2017-ieji“, o tiesiog paprastos išvaizdos S. Hawkins. Jeigu „Oskarą“ gavo už pasišokinėjimus vasarine suknele E. Stone, kodėl to negali padaryti S. Hawkins?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Begėdis" / "Shameless" (6 sezonas / season 6)

Sveiki,

Šįkart trumpiau nei įprasta apie serialą „Begėdis“ (angl. Shameless) šeštą sezoną, kurį sužiūrėjau per paskutinę savaitę... Tai serialas, kuris visada ateina į pagalbą, kai noriu tiesiog atsijungti nuo įprasto pasaulio ir pasinerti į kitų gyvenimus – šis serialas yra tiesiog tobulas tokiam „atsijungimui“, nes galima ryti seriją po serijos.

Kas gero įvyko šeštame sezone? Neneigsiu, kad maždaug nuo ketvirto sezono serialo kūrėjai ėmė pamažu „pjauti grybą“ – sumenko įtampa, serijų įvykių dinamika sulėtėjo ir pamažu imama jausti, kad tiesiog kūrėjai „tempia gumą“ – tą aš jau minėjau aptardamas penktąjį sezoną. Nepaisant viso šito, smagu po pusmečio vėl prisėsti prie Galaherių ir pasimėgauti socialinio dugno humoru.

Šiame sezone įvyko keletas esminių įvykių. Gal pradėsiu nuo Fionos, kuri tikriausiai paskutiniu metu labiausiai ėmė mane erzinti savo niekaip neatbunkančiu naivumu: kiekgi galima lipti ant to paties grėblio ir susidėti tiesiog su sau netinkančiais vaikinais, vos pajutus, kad panižo tarpkojis? Fiona susirieja su jaunėle Debe, įsisuka į santykius su savo užkandinės viršininku buvusiu-esamu narkomanu ir net galais ne galais išsiskyrusi su vyru ruošiasi tekėti antrąkart už melagio. Be to, vėl šeimynėlė netenka namo ir, rodos, kad šie įvykiai tikrai jau buvo ankstesniuose sezonuose ir jie vis kartojasi – kas kad kitu rakursu, tačiau pasąmonėje jau kelia atpažintų įvykių prisiminimus, todėl ir serialas atrodo pamažu išsikvėpęs.

Lipo gyvenimas studentų miestelyje, kaip jau galite įspėti, sumautas. Niekur tie jo santykiai su dėstytoja nenuvedė ir, rodos, Lipas dėl nusivylimo tuoj paseks tėvo Frenko pėdomis, bet akyliau pažiūrėjus – tai vėl atrodo vilkinimas, nes jis ir anksčiau tampėsi tarp moterų ir mokslų, tereikia prisiminti pirmuosius sezonus, kai jį šimtąjį sykį metė iš mokyklos, o Fiona meldė grįžti, dabar tas pats universitete, tik naujos sugulovės, bet situacijos analogiškos.

Brolis Ianas, sergantis bipoliniu sutrikimu, šiame sezone atrodo „ramus“ ir besiilsintis nuo kalėjime pasilikusio Mikio. Rodos, jo gyvenimas krypsta gera linkme – jis susiranda partnerį, tačiau visur dėl savo ligos jaučiasi antrarūšiu, negalinčiu dirbti normalaus darbo.

Jaunėlis Karlas, išėjęs iš kalėjimo, šio sezono pradžioje atrodo itin grėsmingai, bet meilė daro stebuklus ir jis galiausiai „susideda“ su policininku, kuris daro neįtikėtinai gerą įspūdį, bet turint galvoje, kad čia „Begėdis“, vis tiek vaikiui iš socialinio dugno nieko gero neišeis. Štai šio sezono vinis, kuri iš tikrųjų įnešė naujų vėjų, o ne juos atkartojo – penkiolikmetės Debės nėštumas, kuris ir kuriozinis, ir juokingas, ir graudus.

Frenkas išsikapstęs iš visų ligų, net gi išlipęs sausas su naujomis kepenimis šiame sezone, kaip jam įprasta, vėl bando būti tėvu, tiesa, nebeaišku, ar nuoširdžiai, ar tik siekdamas, kaip jam įprasta, sau naudos. Jis susideda su Čiakio senele ir pakliūva į komuna kartu su Debe ir ten praleidžia, kol dukrelei prasideda sąrėmiai. Frenkas yra Frenkas ir jis, kažin, ar kuo benustebins.

Veronika su vyru glaudžiai susidraugauja su Svetlana, kuri tampa dar ir jų bendra sekso partnere ir darbuotoja. Įvairios kvailos situacijos su paralyžiuotu kaimynu ne itin juokingos, kažko trūksta šioje keistoje šeimynėlėje itin aštraus ir juokingo...

Apibendrinant noriu pasakyti, kad tai toli gražu ne pats geriausias „Begėdžio“ sezonas ir dabar jau beveik neabejoju, kad kaskart taip atrodys, nes kūrėjai vis ieško naujos medžiagos sezonams, vis naujų idėjų, tačiau negali palikti personažų jau sukurtų ydų, kurie diktuoja ankstesnes priklausomybes ir chuliganizmą. Sunku nustebinti, bet gal „Begėdyje“ ir nebereikia tos nuostabos, kartais užtenka grįžti pas Galaherius tiesiog pabūti kartu su jų įsiėdusiomis problemas ir, kaip Telemano bloge buvo rašoma, nė negalvoti apie šio serialo trūkumus.

Jūsų Maištinga Siela