Eilėraščiai: Jonas Mekas iš "Dienos raštai"

Sveiki,

Kartais internetinė plotmėje pasigendu Jono Meko eilėraščių, tad mažą pluoštelį patalpinu iš:

Jonas Mekas. „Dienos raštai“ – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

***

Laukai

pilni sniego.

Medžiai

sustingę miega.

Širdis

žiūri į lauką

Ir

pavasario

laukia.

***

A kelio akmenėlis,

gulėsiu, kol mane paspirs.

Generacijos ateis ir mirs,

gėlės žydės ir vys,

tik aš,

paspirs, aš pariedėsiu,

ir būsiu vis.

***

Medis pasiguodžia medžiui,

lietaus lašas su lietaus lašu –

tikrai aš

vienas savo abejojimuos degu.

Tikrai aš, kaip skausmo vilyčia

vienas į rugsėjį vis krentu,

abejojimu, ir baime, ir kančia

siekdamas vis tolstančių krantų.

***

Liepos šakose paukščiukas gieda.

Geltona bitelė čiulpia žiedą.

Angelas prie tvarto stovi,

žiūri, kaip arkliai geria iš lovio.

***

Gyvenu susikryžiavęs

neapsisprendęs.

Laikas

dabartis

dega

kertas

ašmenų briauna.

Einu prisilaikydamas

ekvilibristo

kortele,

gyvenimo

paskliaustėmis.

***

Aš buvau ant Stikso upės.

Krankė varnos  ten ratu.

Ir mačiau aš mirtį šypsantys

ant abiejų krantų.

Kartą užėjau aš Janų

miegant po plačiu medžiu.

Aš žiūrėjau, ir mačiau aš

melą ant jo abiejų veidų.

***

Sėdžiu aerouoste.

Rėkia radijas.

Kvepia

dirbtinės

butaforinės

gėlės.

***

Niekas nemato ir negirdi,

kaip liūdnumas graužia širdį.

Tarytum kirvarpa per medį,

tartum dagio dygliai bedas

Vis gilyn, skaudyn vis sminga

vilyčia aštri, skausminga.

***

Tėve mūsų,

aukštaičiai, žemaičiai

ir prūsai,

buvome čia,

esam

ir būsim

iki

laiko

pilnumos.

***

gėdos dienos

užmaršties

        lūpos

1980

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įtariamasis X" / "Yôgisha X no kenshin" / "Suspect X"

Sveiki,

Mėgstu kokybišką azijiečių kiną, ypač japonai neblogi siaubo kino kūrėjai, turintys savas tradicijas. Galbūt vedinas šių lūkesčių nusprendžiau pažiūrėti pagal knygą pastatytą filmą „Įtariamasis X“ (angl. Suspect X) (2008).

Filmas pasakoja detektyvinę istoriją apie moterį, kuri nužudo savo žiaurų buvusį vyrą, o kaimynas matematikos genijus padeda jai nuslėpti įkalčius. Tiesą sakant, tai klasikinis nusikaltimas, kuris iš esmės davė nemažą intrigos pliūpsnį juostos pradžioje, bet po to visas įdomumas nuslūgo, kai didžiausias dėmesys buvo skiriamas mokslo genijų karams pavaizduoti. Kai kada netgi iki preciziško absurdo, kuris ne tik neįtikina, bet ir žlugdo bendrą filmo dvasią.

Tiksliųjų mokslų genijų dialogai nuobodūs, kažkokie pernelyg infantilūs, perteikta bereikšmė intriga ir paslaptis... Gerai, aš kaip žiūrovas vis tikiuosi, kad tai vienaip ar kitaip pasiteisins filmo pabaigoje, tačiau kaip pagrindinis personažas pakviečia varžovą „pasikalbėti“ tiesiog į kalnus ir įvyksta nevykęs manevras - apskritai nereikalinga ir ištęsta scena, kuri nieko neatskleidžia nei apie veikėjus, nei jų poelgius. Tiesiog tempimas gumos, kurioje pilna prasmę ir intrigą stelbiančių dalykų.

Jeigu filmo pradžia turėjo parako ir visą eigą kaip žiūrovas vyliausi, kad finalas „susprogdins“ kažin kokį iš akies praleistų pasakojimo detalių koliažinę bombą, tai ji buvo absoliučiai neįdomi. Labiausiai pagrindinio matematiko genijaus perdėta pasiaukojimo istorija, kuri absoliučiai nejaudino, nes nejaudino pats personažas. O detektyvinė tiesos akimirka buvo drungna ir iš dalies jau numanoma ir nieko čia naujo neprikursi. Filmas visumoje šiek tiek nuvylė, bet žiūrėti vis vien galima.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Arizonos svajonė" / "Arizona Dream"

Sveiki, skaitytojai,

Emir Kusturica – režisierius savo darbais nustebinęs ne vieną kino gurmaną. Jo vienas žymiausių darbų su amerikiečių aktoriais yra „Arizonos svajonė“ (angl. Arizona Dream) (1993). Tai jau trečiasis filmas, kurį tenka matyti ir galiu pasakyti, kad jis kiek skiriasi nuo „Pogrindžio“ (1995), „Katytė juoda, o katinas baltas“ (1997). Visų pirma, ryškiausia ypatybė – savitas Emiro pasaulėvaizdžio kūrimas, kuris, kaip visada, karnavališkai balansuoja tarp tragizmo ir humoro. Lyginant su šviežesniais darbais, „Arizonos svajonė“ filme to karnavalinio chaoso tikrai yra mažiau.

Johny Depp ir Faye Dunaway sukuria pagrindinius vaidmenis kiek keistoje istorijoje apie sąlyginę meilę ir jausmus. Jaunuolis „įsimyli“ kone perpus vyresnę motiną ir apsistoja Arizonoje, kur jos gyvena, kur pasineria į keistus ir pavojingus psichologinius išbandymus, šuoliuodamas nuo motinos prie dukrelės. Tarp keistų, kontrastais dėliojamų scenų, kurios išryškina vidinius veikėjų prieštaravimus. Kuriama į šiek tiek į sapną panaši veikėjų logika, apipinta infantiliais ir spontaniškais poelgiais, kurie iš esmės primena šiek tiek teatrą, bet nepasakytum, kad viskas negyva ir sintetiška. Priešingai – tai Emiro kuriamo pasaulio prieskoniai, kurie turi savitos kibirkšties, svajonių ir sukuria neįmanomo pasaulio versiją.

Nors ir čia man J. Depp atrodo negyvas, beskonis, numiręs ir apskritai šaltas ir nevykęs aktorius. Labai paprasta palyginti – šalia veteranė F. Dunaway, kurianti irgi sąlygišką charakterį, atrodo pilna gyvybės, juslingumo, kibirkščiuojanti ir ją išties įdomu stebėti. Netgi Vincent Gallo atrodo visa galva aukščiau Deppo.

Filmas atmosferinis, pilnas režisieriaus sukurtų simbolių, kuriuos kiekvienas žiūrovas interpretuos savaip, brėždamas šio filmo prasmines ribas. Man tai filmas apie neišsipildančias svajones, kurios nuvilia, atima ir palieka žaizdas.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: Eimuntas Nekrošius "Cinkas"

Sveiki,

Eiti į spektaklius, kuriuos kuria didžiausi ir labiausiai pripažinti Lietuvos teatro režisieriai, yra kiekvieno kultūros žmogaus vienas didžiausių malonumų. Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Cinkas“, pastatytas pagal baltarusių dokumentinės prozos meistrės ir Nobelio laureatės Svetlanos Aleksijevič kūrinius (Cinko berniukai, Černobylio malda) – šiuos kūrinius turime lietuviškai.

Kadangi esu skaitęs „Cinko berniukus“, ėjau į spektaklį tikėdamasis provokacijos ir žiaurumo bei švelnumo kontrasto, tikro pamišimo ir sveiku protu nesuvokiamų traumų, kuriuos patyrė S. Aleksijevič kalbinami žmonės. Juk tai ir turėtų būti vienas iš pagrindinių tikslų, statant šį spektaklį?

Pirmoji spektaklio scena apie mažąją Svetlaną man buvo nesuprantama. Pasitelkęs minimalius, kone vaikų teatro elementus, režisierius pasakoja apie autorės vaikystės nusivylimą – ji Kalėdų proga gauna septynis baltus dramblius ir vienas iš jų dingsta. Vėliau šis psichologinė balto dramblio metafora tampa inspiruojančia tiesos ieškojimo nesuvokiamo žiaurumo žemėje inercija. Gerai, viskas čia lyg ir suprantama, tačiau būtent visame spektaklyje Svetlanos vaidmuo ir kėlė daugiausiai klausimų. Jis labai neapibrėžtas, mes net nežinome, kad ta per Svetlana žmogus, informacijos nedaug net knygoje, kad jai reikėjo žvėriškos jėgos atremti visuomenės smerkimą, tai faktas, tačiau kokiu būdu ji prisiviliodavo savo pašnekovus, sunku nusakyti, tad čia veikia įvairūs psichofiziniai veiksmai, kurie veikia kaip metaforos, pavyzdžiui, rankos spaudimas, kai pašnekovė kalba monologą, arba kai veikėja menamai žaidžia šachmatais su mirusiu nuo radiacijos vyru ir kiti teatriniai triukai, kurie iš esmės veikia ir papildo spektaklį.

Toks pasirinkimas visiškai suprantamas, nes knyga juk statyta ne pagal pjesę, o pagal prozos kūrinį, kuris susideda iš monologų-išpažinčių. Praėjus pusvalandžiui galiausiai motina ima kalbėti teksto motinos žodžiais. Va, šito labiausiai ir laukiau, kada šmaikščioje ir net ironiškoje teatro formoje prabyla vidinis monologas. Čia ir turėjo būti pagrindinis spektaklio „aštrumas“, tai, dėl ko braukčiau ašarą. Tiesą sakant, prisiminiau skaitytą knygą ir galiu pasakyti, kad neabejotinai knyga darė stipresnį poveikį ir jaudino kur kas labiau. Nepasakyčiau, kad monologai nepavykę, jie taip pat duoda emocinį poveikį, vietomis net graudinausi, bet visumoje kai kada, rodos, pritrūko aktorinio talento, bet esu linkęs manyti, kad veikiau pasirinkta režisieriaus metaforinės mizencenos, ta pantomimika ir menamų daiktų gausa, kurie šalia skaudžių žodžių kūrė šiek tiek nejaukų absurdiškumo įspūdį. Argi nebūtų geriau tikras stikliukas su tikra degtine? Kodėl baidomasi to buitiškumo? Man atrodo, kad kaip tik būtų sukūrę natūralesnę terpę atsiskleisti veikėjų psichikai.

Iš esmės spektakliu nesu nei patenkintas, nei nusivylęs. Manau, buvo verta pamatyti, tačiau kažkaip išėjęs iš salęs nesijaučiau pernelyg įkvėptas ar priveiktas emocijų, nes daugiau galvojau apie tai, ko spektaklyje pasigedau, nei apie tai, kas jame buvo sėkminga. Šiaip ar taip, tai E. Nekrošius ir nors spektaklis – ne stebuklas, manau, kad neskaitę S. Aleksijevič knygų jį išvis gali suvokti kitaip.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Patti Smith "Tiesiog vaikai"

Patti Smith. „Tiesiog vaikai“ – Vilnius: Kitos knygos, 2017 – 360 p.

Sveiki, skaitytojai.

Jeigu kas nors praeivių lietuvių paklausinėtų, kas yra tokia Patti Smith, vargu, ar atsirastų daug žinančių šią atlikėją. Bet jeigu paklaustų, kas yra Madonna ar Lady Gaga, tikriausiai, retas, kuris neatsakytų. Gal dėl to, kad tai ne Lady Gaga, o Patti Smith, šios knygos populiarumas Lietuvoje nėra tokio masto, koks jis tapo JAV, kai ši knyga pasirodė. Taigi roko ir alternatyviosios muzikos atlikėjos Patti Smith (g. 1946) knyga Tiesiog vaikai (angl. Just Kids) Lietuvoje tarp intelektualų ir bohemos tapo tikru bestseleriu, aptarinėjamu interneto platybėse. Kadangi šiemet daugiau skaitau dokumentinę prozą, šioji knyga, rekonstruojanti bohemišką 7 dešimtmečio Niujorką, tiesiog tapo privalomuoju kūriniu mano sąraše.

Prieš kelerius metus teko matyti dokumentinį filmą apie žymų Niujorko fotografą Robert Mapplethorpe (angl. Robert Mapplethorpe: Look at the Pictures, 2016), šiemet pasirodė ir vaidybinis filmas apie šį menininką. Tąkart šokiruojančiai buvo pristatyta jo sadomazochistinio stiliaus fotografijos darbų istorija, o Patti Smith tame dokumentiniame filme šmirinėjo tik kaip antraeilis personažas, rodos, labiau trukdantis, nei papildantis Roberto kūrybai. Nė pagalvoti negalėjau, kad po kelerių metų skaitysiu jos memuarus apie jųdviejų draugystę.

Knyga laikoma viena geriausių dokumentinės prozos pavyzdžių ir šiuo atveju prieštarauti negaliu, nes knyga užburianti. Net jeigu nesate apsišvietę ir nežinote daugelio dalykų apie Niujorko septinto-aštunto dešimtmečio bohemišką šio didmiesčio gyventojų gyvenimą, knyga vis vien paliks nemenką įspūdį. Knygoje daug pavardžių, įėjusių į istoriją, tad tenka pripažinti, kad nemaža dalis jų man nieko nesakė, nors džiaugiausi vien atpažinęs „The Doors“, Joaną Japlin, Joną Meką ir dar dalį tų dienų menininkų, kurie darė ir tebedaro didžiulę įtaką meno pasaulyje. Seksualinės revoliucijos ištiktame mieste, Vudstoko eros pradžioje, Vietnamo karo šešėlyje ir narkotikų liūnų gelmėje jaunoji menininkė Patti Smith aprašo savo sunkią kasdienybę Niujorke su tokia pakylėta ir uždegančiai sakralia dvasia, kad rodos, jog žodžiai skamba prasmingiau ir nuoširdžiau už pačios Biblijos pasakojimus.

Patti Smith

Tiesiog vaikų kompozicija nors ir fokusuojasi į vieno dešimtmečio pasakojimą, tačiau tai rėminės kompozicijos pasakojimas, kuris įrėmintas tarp Patti Smith vaikystės dvasinių potyrių ir 1989 metų Roberto Mappelethorpe mirties akimirkos. Iš esmės Patti Smith neslepia, kad Robertas buvo jos gyvenimo žmogus, daugiau nei vien tik mylimasis, knygoje, galima sakyti, pavyko autorei perteikti tai, kas vadinama Geothe‘s sielų giminyste. Tikriausiai skaitytojas gali numanyti, kad šis santykis nebuvo toks lengvas, daug skaudžių dalykų nutylėta paraštėse arba nublukinti laiko, mat jųdviejų draugystės metu Robertas atsiskleidė kaip homoseksualas ir autorė jo tapatybę priėmė, nors ir iki galo nesusitaikė.

Vaikiškos viltys, sudėtingas brandos etapas, bohemiška viešbučio „Chelsea“ aplinka, kurioje sukiojasi daugybę kylančių ir gęstančių menininkų. Šioje knygoje perteikta viskas taip, kad net paprasčiausi rankdarbiai, kad ir paprastos atvirutės kūrimas tampa kažin kokiu laikmečio tendencijas atskleidžiančiu reiškiniu. Retrospektyviai rekonstruodama laikmetį autorė sukuria iliuziją, kad pats skaitytojas kartu su ja gali išgyventi tą Niujorką, kurio niekada nebebus, pajausti jos asmeninę sėkmę bei nuosmukius, badą ir klestėjimą.

Visgi bohemos pasaulio retrospekcija nėra pagrindinė šios knygos rašymo priežastis, veikiau ji fokusuojama į autorės ryšio su nuo AIDS mirusio draugo Roberto apmąstymą. Autorė neslepia, kad ilgą laiką ieškojo tinkamo tono pradėti šį pasakojimą, gal dėl to, knyga išėjo tokia brandi, pavykusi ir aksominė, nes sukuriamas įspūdis, kad už sakinių tvyro kažkas, ko šitaip iš esmės siekė gėlių vaikai – dvasinė pagarba, besąlyginis noras priimti žmogų toks, koks jis yra. Tiesą sakant, jeigu dabar reiktų šią knygą su kažkuo palyginti, neturėčiau alternatyvų. Nesu tiek daug tokios literatūros skaitęs, tačiau patirtis skaitant Tiesiog vaikus puiki. Ypač knygai einant link pabaigos, kai veriasi turtingas ir nelengvas Patti Smith gyvenimiškasis patirties peizažas, jos kelionės į Prancūziją, gaudant savo asmeninę mūzą, apmąstant Arthur Rimbaud literatūrą ir savo grupės sukūrimo užkulisius, aiškėja Patti Smith giluminė filosofija, kuri susiformavo iš tos turtingos kultūrinės patirties.

Daug žinomų genijų tame laikotarpyje krito dėl vienatvės, mirė dėl alkoholio ir narkotikų, dėl to, kad jautėsi neįvertinti, o štai Patti Smith išgyveno tarsi per stebuklą, atsilaikiusi skauduliams ir pagundoms nugarmėti į liūną. Manau, tokia literatūra įkvepia gyventi, nepaisant nieko. Prisipažinsiu, kai užverčiau Tiesiog vaikų paskutinį puslapį, net ašarą nubraukiau. Vis sunkiau ir sunkiau mane pravirkdyti literatūra, bet Patti Smith vis dar priminė, kad yra tų nesukirbintų stygų manyje, dėl kurių ne gėda tiesiog būti vaiku ir pravirkti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Toks gyvenimas!" / "Le sens de la fête" / "C'est La Vie"

Sveiki,

Prancūzų kinas visada traukia dėmesį, dažniausiai pateisina lūkesčius. Štai kažkada Lietuvoje tapęs dideliu hitu filmas „Neliečiamieji“ manęs nesužavėjo, tiesą sakant, priminė holivudine maniera istoriją, perteikta prancūziškoje kultūroje – ką norite, tą sakykite, ir iki šiol labai kritiškai priimu šį filmą. Tų pačių režisierių naujausias darbas pavadinimu „Toks gyvenimas!“ (pranc. C‘est la Vie) (2017) turi net keletą pavadinimo variantų, nepatiko vien jau dėl nuvalkioto pavadinimo, tačiau labai mėgstu prancūziškas komedijas, tad suteikiau dar vieną progą.

Iš esmės filmas, kaip ir „Neliečiamieji“ atitinka to lengvo turinio ir jau kažkur matytų siužetinių apmatų istoriją, kuri tinka masiniam ir neišrankiam žiūrovui, bet nepilna koja iš dalies patenkina ir užgrūdintus kino gurmanus. Tokio tipažo „fifti-fifti“ paskutiniu metu ypač populiarūs Lietuvoje. Lyg ir nenuprotina mąstančiojo, bet ir nesmurgdo ir atlėpusio seiliaus. Toks filmas tiks pavargėliams, nors gana skeptiškai žiūrėjau pirmąjį pusvalandį, nes jame rodėsi pernelyg daug chaosinio efekto, kurį kelia vestuvių ruošėjų aplinka ir nuolatiniai plepalai ir tauškai (labai plepus filmas!), tačiau tai yra dalis šurmulingojo efekto, kurį kuria nuolatinė įtampa ir daug susikertančių konfliktinių situacijų koliažas.

Iš vienos pusės viskas gerai, iš kitos lyg erzina, nes pamažu tampa aišku, kad vestuvėse bus krachas. Galiausiai scenarijus ima pulsuoti ir atsiranda kitų spalvų, gyvenimiškos patirties, išminties tonacijų, absurdo ir iš visų šių komponentų susideda gana neprastas optimistinių nuotaikų filmas, kurį sužiūrės daugelis tikrai neprastai, o jeigu dar buvote (esate?) pametę galvas dėl „Neliečiamųjų“, tai tikriausiai šį filmą pravartu pamatyti ir be jokios ypatingos progos.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 7.0

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Adele - Whe We Were Young [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Šios dienos dainos rubrikoje ir vėl – Adele, tik šįkart su savo kita daina „When We Were Young“, kuris įtrauktas į trečiąjį atlikėjos albumą „25“ (2015). Prieš keletą metų pasirodęs albumas visiems įstrigo dėl super hito „Hello“, tarsi nustumdama kitus kūrinius į antrą planą. Bet šioji daina neliko pamiršta ir ji kuo puikiausiai skamba tarp hitų, atsiradusių vėliau.

Kaip jau įprastą, tai yra dar viena Adeles baladė, kurioje pasireiškia specifinis atlikėjos širdį draskantis vokalas. Įsimenama melodija, jaukūs unisoninis bekas labai tinka šiai jautriai dainai, kurią niūniuoju be perstojo. Jeigu Ievos Zasimauskaitės daina skamba „Kai mes buvome seni“, tai Adele viską žiūri iš priešingos perspektyvos „Kai mes buvome jauni“. Jis tapo antruoju albumo singlu taip ir nesulaukęs vaizdo klipą, klipą atstojo gyvai nufilmuotas pasirodymas įrašų studijoje. Taip, šiuo atveju Adele lieka taupiai skrupulinga ir vaizdo klipais nesižarsto. Daina JAV su milijoniniu pardavimu tapo platininiu, sėkmės susilaukė ir daugelyje šalių, užkopusi į itin aukštas reitingo pozicijas.

Rolling Stone kritiniame straipsnyje akcentavo, kad šioji daina labiau primena 70-ųjų dainos atmosferą ir kompoziciją, buvo lyginama su kai kuriais Elton John ir Barbra Streisand kūriniais. Ir jie iš esmės yra teisūs, kadangi tada susiformavo klasikinė pop baladė, kurios pagrindu kuriamos ir šiuolaikinės baladės.

Šiandien siūlau tiesiog pasimėgauti šiuo kūriniu.

Žodžiai / Lyrics

"When We Were Young"

Everybody loves the things you do
From the way you talk to the way you move
Everybody here is watching you
'Cause you feel like home
You're like a dream come true

But if by chance you're here alone
Can I have a moment before I go?
'Cause I've been by myself all night long
Hoping you're someone I used to know

You look like a movie
You sound like a song
My God, this reminds me
Of when we were young

Let me photograph you in this light
In case it is the last time
That we might be exactly like we were
Before we realized
We were sad of getting old
It made us restless
It was just like a movie
It was just like a song

I was so scared to face my fears
Nobody told me that you'd be here
And I swear you moved overseas
That's what you said, when you left me

You still look like a movie
You still sound like a song
My God, this reminds me
Of when we were young

Let me photograph you in this light
In case it is the last time
That we might be exactly like we were
Before we realized
We were sad of getting old
It made us restless
It was just like a movie
It was just like a song

When we were young [4x]

It's hard to admit that
Everything just takes me back
To when you were there
To when you were there
And a part of me keeps holding on
Just in case it hasn't gone
I guess I still care
Do you still care?

It was just like a movie
It was just like a song
My God, this reminds me
Of when we were young

When we were young [4x]

Let me photograph you in this light
In case it is the last time
That we might be exactly like we were
Before we realized
We were sad of getting old
It made us restless
Oh I'm so mad I'm getting old
It makes me reckless
It was just like a movie
It was just like a song
When we were young

Jūsų Maištinga Siela