Filmas: "Hanos Greis egzorcizmas" / "The Possession of Hannah Grace"

Sveiki,

Išgriebti iš šūdo duobės mažą auksinį šiaudelį – pagalvojau ir juokiausi pažiūrėjęs siaubo filmą „Hanos Greis egzorcizmas“ (angl. The Possession of Hannah Grace) (2018), vedamas vaikystės nostalgijos, kada tokius filmus žiūrėdavome pasilindę po apklotu ir tirtėdavome iš baimės. Vis tiek žiūriu tokį kiną, nors žinau, kad visumos vaizdas niekada nebepatenkins mano vaikystės jausenos troškulio.

Filmas, nemeluosiu, absoliučiai plokščias. Jo visi triukai pagrįsti tais pačiais vidutiniais holivudiniais standartais, kurie metai iš metų taikomi mažai komerciškai sėkmingiems siaubo kino projektams. Dažniausiai jie kuriami tiesiog pamasinti pinigų ir yra tiesiog užsakomi (kieno nors), tad nereikia tikėtis nei novatoriškumo, nei režisūrinio savitumo. Tai filmas produktas ir tą galimą įsitikinti pažiūrėjus vos penkias minutes – ta pati dirbtinė filmo energetika, mažakalbiai ir problematiški pagrindiniai veikėjai, kurie lavoninėje mėgsta papokštauti, o vėliau baigiasi viskas kraupia mirtimi.

Apie scenarijaus originalumo stoką daug nekalbėsiu. Tiesiog jis remiasi į daugybę tokių pačių jau atsikartojančių tipažų ir pabodusius naratyvus. Žinoma, esama, kaip ir beveik kiekvienoje siaubo istorijoje, baisių dalykų, tačiau pernelyg taktiškai ir šabloniškai sudygsniuoti siaubo triukai nebenustebina, o tik verčia šypsotis, jog ir vėl scenaristai ir režisieriai pavertė savo žiūrovus asilais ekstrasensais, kurie geba numatyti veiksmus į priekį, aiškiai atimdami nežinomybės patyrimo skanumą. Labai abejotinas filmas.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 37/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Jėzus iš Monrealio" / "Jésus de Montréal"

Sveiki,

Nesu itin didelis religinių filmų mėgėjas. Gal dėl to, kad pats nesu religingas ir iki šiol sapnuoju baisius košmarus apie vaikystėje matytus filmus, kaip Jėzų prie kryžiaus kalė. Visas tas kraujas, kančia, žinokite, jokia palaima, tai traumuojanti žinia vaiko pasąmonei, tačiau suaugus pradeda įtartinai įdomiai atrodyti visa toji kryžiavimo istorija. Kanadiečių režisierius Denys Arcand sukūrė filmą „Jėzus iš Monrealio“ (pranc. Jesus de Monreal) (1989), kuriame rado tam tikrą formą šiuolaikiškiau perpasakoti Kristaus mokymo ir išganymo istoriją.

Tiesą sakant, filmas iškart man priminė režisierės Julie Taymur „Titas“ (1999), kada šiuolaikiškomis laiko parabolėmis ir analogiškais dėsniais perteikiama Šekspyro pjesė „Titas Andronikas“. Jėzaus istorija iš tikrųjų yra ekranizuota daugybė kartų, tad kuo šis perteikimas įdomesnis? Tai specifinė teatralizuota, kiek dirbtina maniera perteikta istorija, bandant „sumiksuoti“ užrašytus įvykius devinto dešimtmečio Monrealyje, kada įkvėpimo ieškantis aktorius atkartoja Jėzaus tam tikrus veiksmus, susiranda pasekėjus, jį persekioja policija, galiausiai jis atsiduria teismo salėje, jį gundo advokatas ir... Žodžiu, filmas bus įdomus tiek, kiek jums įdomi pasakojimo forma, Biblijos perkėlimas į šiuolaikinį kontekstą. Visgi esu tos nuomonės, kad filmas turi per ryškią alegorinę formą ir ši istorija, kokios nors gyvenimiškos dramos rėmuose būtų kur kas efektyvesnis ir mąslesnis, dabar filmas atrodo pernelyg supaprastintas vardan ekspresyvumo.

Žavi ir įvairių žanrų lipdinys. Čia filmas atrodo kaip rimta drama, čia, žiūrėkite, švysteli komedijos etapas, staiga pereinama prie dokumentinio žanro, tai savotiškai suteikia mistinę istorijos atmosferą... Režisierius turi laisvą valią eksperimentuoti, lipdyti ir laisvai interpretuoti daugelį dalykų, kartu kritikuodamas vartotojiškumą, moters seksualumo išnaudojimą reklamos rinkai (atskira Marijos Magdalietės istorija), teismų sistemą ir kt. Iš tikrųjų filmas savo istorija mane asmeniškai menkai kuo jaudino, nors ir neblogai žinau šią Biblijos dalį, visgi stipriausia ir įdomiausia filmo dalis, dėl ko verta pažiūrėti šį filmą, yra, sakyčiau, režisieriaus interpretacijos formos. Na, o pamokymas būtų tikriausiai toks: kiekvienas, kuris seka Jėzaus pėdomis, anksčiau ar vėliau, atkartoja paties Mokytojo gundymo, nevilties ir prisikėlimo kelią.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Slovenia Eurovision Zala Kralj & Gašper Šantl - Sebi [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Peržvelgęs pirmojo pusfinalio 2019 metų Eurovizijos konkurso dainas ir pasirodymus, galiu pasakyti, kad konkursas menkai kuo apskritai bejaudina. Nors pasirodymo mastu gal ir būta įdomesnių sprendimų, įvairovės, bet kūrinio, kurio dar norėtųsi paklausyti, pavyzdžiui, per ausines, yra tik vienetai.

Vienas iš tokių kūrinių, patekusių tiesiai į finalą, yra Slovėnijos Zala Kralj ir Gašper Šantl ir jų daina „Sebi“. Jaukumu, paprastumu ir neišsišokimu pasižyminti daina. Aišku, galima diskutuoti dėl pagrindinės vokalistės vokalinių parametrų, tačiau man visuma labai patiko ir tikrai pralenkė rėkiančias, šaižias ir neįdomias „balso divas“. Pasiklausykite:

Žodžiai / Lyrics

Zala Kralj and Gašper Šantl - „Sebi“ (Slovenia Eurovision)

Ko so tvoje misli polne
Lahko poslušaš, kako mi bije srce
Ko težko je tvoje breme
K meni se lahko zatečeš

Vprašaj, kaj me vodi dalje
So dosežki in razdalje
Kot list gre z vetrom in se mu upira
Jaz grem s tokom in se mu upiram

Vedno se ne vidi zvezd
Sam ostani sebi zvest
Ne govori mi oprosti
Vedno se ne vidi zvezd
Sam ostani sebi zvest
Ne govori mi oprosti

Solze v tvojih so očeh
Pusti, da tečejo
Ko najine želje so različne
Sprejmeš me in sprejmem te

Poglej me
Ni nujno da ima vse pomen
Večnost in ta planet nista prijatelja
In jaz sem kot snežinka, ki čaka na pomlad

Vedno se ne vidi zvezd
Sam ostani sebi zvest
Ne govori mi oprosti
Vedno se ne vidi zvezd
Sam ostani sebi zvest
Ne govori mi oprosti

Ni ti treba se dokazovat
Vezejo nas iste solze, isti strah

Vedno se ne vidi zvezd
Sam ostani sebi zvest
Ne govori mi oprosti
Vedno se ne vidi zvezd
Sam ostani sebi zvest
Ne govori mi oprosti
Vedno se ne vidi zvezd
Sam ostani sebi zvest
Ne govori mi oprosti

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Angela Merkel, Theresa May, Dalia Grybauskaitė (Iliuminati, Sąmokslo teorija)

Sveiki,

Tęsiant paralelinę rinkimų temą, nebesigilinsiu ir neanalizuosiu lietuvių pasirinkimo. Iš esmės manau, kad rinkimai nieko nekeičia, tad nusprendžiau pasidalyti sąmokslų teoretikų publikacijomis. Man kur kas įdomiau tos sąmokslo teorijos, nei realiai deklaruojamos politikų afišos.

Pagal vieną sąmokslo teoriją ir šią fotografiją, išknistą iš velniai žino kur, yra trys jaunos merginos. Iš kairės į dešinę: Vokietijos kanclerė Angela Markel, Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May ir, žinoma, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ar tai tikrai jos? Sunku pasakyti, tačiau panašumų yra nemažai.

Pagal vieną iš teorijų, kad viso pasaulio demokratija yra „suvaidinta“ ir iš tikrųjų visos politinės galvos yra statytini klonai, užhipnotizuoti žmonės, apmokyti galingųjų (tokių kaip iliuminati ir kitų) statytiniai. Jų biografijos sukuriamos per daugelį metų, todėl nelieka nieko nešvaraus, jų politiniai sprendimai tėra tuščiaviduris maketas, o iš tikrųjų tai tėra nesąmoningai mąstančių žmonių mulkinimas. Idėja paprasta: suteikime rinkimo teatru sukurti įspūdį, kad žmogus gali lemti savo šalies (ir savo paties) likimą, o iš tikrųjų mes (už uždangos) darykime tai, ką norime.

Nesakau, kad šioji fotografija yra tiesa. Nesakau, kad tikiu šia sąmokslo teorija. Bet... Leidžiantis į asmenines fantazijas ir pagalvojus, o jeigu taip ir būtų ,ir mes kiekvienas žinotume tiesą, ar vardan tiesos rinktumėmės kažką keisti? O jeigu ir keistume, tai kaip, kokiais būdais? O gal ir toliau leistume sau gyventi dirbtinoje, smarkiai kontroliuojamoje ir iš esmės netikroje santvarkoje? Medžiaga verta distopinio romano.

Tas, „o ką žmonės darytų“, gal net įdomiau už tą sąmokslo teoriją, kad politikų atmintis yra trinama ir hipnotizuojama, ir nė viena iš šios fotografijų „lady“ nė neprisimena, kad kažkada buvo iš vienos ir tos pačios politiškai apmokomos mokyklos.

Pasidalysiu Roberto Mackevičiaus vaizdo įrašu, kuris lietuviškai apie tai kalba puse lūpų, nors sakau, man vienintelė Angela Merkel šioje nuotraukoje atitinką tikrąją Angela Merkel, bet... Bet kaip ten sakomą? Kiekvienoje sąmokslo teorija yra dalelė tiesos, kad ir kaip absurdiškai tai beskambėtų.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Degantis" / Beoning" / "Burning"

Sveiki,

Tam tikra prasme azijiečių filmai man yra atradimai. Jų nežiūriu itin daug, tačiau kas pasiekia mano akis, daugiau ar mažiau būna išskirtiniai kūriniai. Pietų Korėjos režisierius Chang-dong Lee ilgamečiams „Kino pavasario“ festivalio žiūrovams gana neblogai pažįstamas, o man tai pirmas sykis, kada pamačiau jo filmą. Šįkart naujausias darbas „Degantis“ (korėj. Beoning) (2018), kuris panašiai ir neseniai matytų kinų filmu „Ilga dienos kelionė į naktį“ (2018) tapo šių metų azijietiško hipnotizuojančio filmų perliukais.

Istorija pasakoja apie mėgėjišką rašytoją, kuris įsivelia į keistą istoriją, sutikęs gatvėje savo vaikystėje pažinotą merginą. Ar tai meilės istorija? Toli gražu. Ar tai detektyvas? Tam tikra prasme. Ar filmas apie realius įvykius, o gal apie veikėjo literatūrinius pagrindinio veikėjo pasąmonės išdaigas? Galimas daiktas. Tai žanrų difuzijos dėka sukurtas lėtas, hipnotizuojantis pasakojimas, kuris kartu ir malonus, ir kartu verčia jaustis nepatogiai, nes paneigiama įprastus šabloninius holivudinius ir europinio kino pasakojimo polėkius. Filmas panašus į alternatyvųjį, tačiau dvelkia profesionalumu, gerai apgalvotais kadrais ir muzikos takeliu. Tai filmas tarsi pasąmonės tapyba, kur veikia magiška logika, primenanti literatūrinius kūrinius. Visų pirma Haruki Murkami romanais grįsti simboliai ir logika – įsivaizduojami ir realūs veikėjai, katės, keisti susitikimai, metaforiniai dialogai. Taip pat galima aptikti ir Fidžeraldo „Didžiojo Getsbio“ tam tikrų niuansų, tačiau literatūrinės jungtys šiam filmui padeda sukurti tik išskirtinį režisieriaus pasakojimo formą, dar kur kas įdomiau (bent man retkarčiais) atrodė pagrindinio veikėjo vidinė būsena.

Pagrindinis veikėjas atrodo nuo pat pirmųjų kadrų „iškritęs iš medžio“, tokio uždaro, perdėtai jautraus, suluošinto ir šiek tiek šizoidinio tipažo, kuris savo gyvenimą lyg ir bando įprasminti murakamiškais dėsniais, pavyzdžiui, šeria namuose įsivaizduojamą merginos katę, masturbuojasi pro langelį, žiūrėdamas į Seulo televizijos bokštą... Nepasakysi, kad filme tai atrodo nepadoru ar kažkaip absurdiška, priešingai, dvelkia pagrindinio veikėjo vienatve, asocialumu ir vaikystės traumomis užguito vyruko beprotybe. Daug tikriausiai diskusijų galima išrutulioti iš to, ką iš tikrųjų šiame filme reikėtų priimti kaip realią siužetinę liniją, o kur kaip naratyvinį mistišką manierą? Bet manau, kad to tiesiog nedarysiu, nes filmas kvepia pusiau sapnu, tokį, manau, jį ir reiktų priimti – filmas, kuris nutrina realumo pojūtį.

Nepatiko man filmo finalas, toks paprastas ir kiek pernelyg tiesmukai simboliška atomazga leido atsikvošėti iš to sapniško pasakojimo, iš kurio nesinorėjo pabusti. Visgi aptikau vieną nuostabią sceną! Toji šokėja prieš besileidžiančią saulę, grojant tai stebuklingai muzikai, ilgam įsirėžė į atmintį. Dalinuosi filmo anonsu ir ta stebuklinga scena, kuri filmo kontekste išties atrodo labai ypatinga.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.6

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Puikio scena su šokėja:

Anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Tumasonytė "Dirbtinė muselė"

Jurga Tumasonytė. „Dirbtinė muselė“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 112 p.

Sveiki, skaitytojai,

Šią Jurgos Tumasonytės (g. 1988) debiutinę trumposios prozos knygelę Dirbtinė muselė nešiojausi savo darbo portfelyje pusantros savaitės ir išsitraukdavau per  pertraukas ir skaitydavau pienių ir saulės geltoname kiemelyje, sėdėdamas ant medinio suolelio. 2011 metais Pirmosios knygos konkurse su šiais tekstais laimėjusi autorė šiais metais pristatys jau kitą tekstų rinkinį Undinės.

Šie trumpieji tekstai nepaprastai gaivūs, juos lengva skaityti, kai kur nors „užstringi“, tarkim, važiuojant traukiniu ar miestiniu viešuoju transportu. Žanriniu požiūriu kai kurie tekstai gali būti laikomi novelėmis – vienas reikšmingas įvykis, netikėta, kaip J. Tumasonytei būdinga, makabriška istorijos pabaiga.

Kai kurie tekstai be idėjinės sąvaržos, tiesiog komponuojami fragmentinėmis nuotrupomis, iš kurių skaitytojais „baltąsias dėmes“ susilopo savo vaizduotės pastangomis, taigi, neužbaigtumas kartu mezga ir bendrą kūrybos lauką su skaitytoju. Tekstuose išryškėja keletas svarbių teminių aspektų. Vienas svarbiausių – lokalių asmeninių santykių peripetijos. Dažnai tai šeiminiai santykiai, kurie iliustruojami buitiškoje aplinkoje, įpinant kafkiškas transformacijas. Įspūdis toks, kad autorė byloja apie itin svarbius kasdieniškus dalykus, tačiau probleminį lauką užgožia literatūrinių dispersijų spektakliais, todėl tikrasis probleminis laukas lieka iš centro nustumtas į kontekstą – toks efektas neretai naudojamas kine, dar dažniau – teatre. Bet lygiai tą patį regime ir Kafkos Metamorfozėse – sūnus vieną dieną pabunda ir supranta esąs vabalu, tačiau aplinkinių absurdiška logika ir abejingumas, nepaisant aplinkybių, verčia skaitytoją kraupti ne pačia metamorfozės idėja, bet „normaliųjų“ reakcijomis į metamorfozės atvejį.

Priešingai nei Kafkos prozoje, kur aiškus dualumas, agresoriaus ir aukos pozicija, J. Tumasonytės tekstuose priešingų stovyklų beveik nėra, kadangi nuo kasdienybės nesveikų santykių – vienatvės, apleidimo, nemeilės sau, meilės be atsako ir t. t. – virtinėje kenčia visi. Štai tekste Lipumas, motina, užauginusi ir į pasaulį paleidusi vaiką, tampa gyvuliu: „Gegužę ji virto margu ir masyviu pitbuliu. Visi nutarė, kad dabartinė mamos būsena reikalauja atsidavimo, o Liolei pats laikas pradėti gyvenimą (p. 61).“

Užtenka ir įžūlumo, ir ekspresijos, ir galingos vaizduotės, kai, pav., tekste Malonė, moteris užuot pagimdžiusi vaiką, paleidžia vandenį ir plunksnuotą baltą balandį. Transformuojami ne tik veikėjai, situacijos, bet ir literatūros klasika. Jono Biliūno baltoji katytė viename iš tekstų atlieka kiek kitokį didaktinį niuansą, tiesa, kur kas ironizuotą ir apgaubtą simbolinių prasmių.

Jurga Tumasonytė

Kitas svarbus aspektas, nepaminėtas anotacijoje, yra ir „atvirieji“ rinkinio tekstai, kur išryškinami visuomenės absurdiškumo, chaoso, nesusikalbėjimo motyvai. Pavyzdžiui, tekste Skaistykla, kur prie miesto pagrindinės aikštės kasdien vyksta absurdiškomis problemomis lozunguojami mitingai. Dar absurdiškesni tampa mitinguojančiųjų norai ir troškimai, pavyzdžiui, protestuojama prieš ką tik išklotas naujas juodas šaligatvio plyteles: „Juoda spalva skatina miesto žmonių pesimizmą, auga savižudybių skaičius... <...> Toks kelias dargi diskriminuoja juodaodžius (p. 84)“.

Beveik visi tekstai pasižymi dinamišku ir savita ekspresija, varijuojama tarp kafkiškų metamorfozių, ironiškų paradoksų ir gotikinių siaubo elemento įvaizdžių: „Blogas žinias pranešantys telefono skambučiai yra kaip juodi varnai, įskrendantys į ausį ir iškapojantys kažkurią tavo esybės dalį (p. 94)“. Esti ir absoliučiai priešingos, subtilios, jautrios ir simbolinės, primenančios tradicinę lyrinę prozą, atvejų, pavyzdžiui, šis itin padarė stiprų įspūdį: „Lyginu seną paklodę su apsitrynusiomis našlaitėmis ir tik dabartiniu savo žvilgsniu galiu nustatyti, kad paklodė, per kurios paviršių važinėja lygintuvas, yra ypač sentimentali. Po tuo skuduru galėjo slėptis mama, tuberkulioze sirgęs senelis, sunkios močiutės kojos su tvinksinčiomis upėmis blauzdose, retai užklystantis tėvas, mažytė mažytė aš. Vietomis paklodė susiūta ir gali atrodyti, kad liečiu randus (p. 106).“ Štai taip subtiliai per vieną buitinį gestą – patalynės lyginimą – galima papasakoti visos šeimos santykių žemėlapį.

Kai kurie tekstai turi ekshibisionistinės pasakojimo raiškos (Martynenko literatūrinis efektas), kada išvardijami išgalvoti ir realūs (auto)biografiniai faktai, dažnai sausi, tarp jų inkorporuojamos pikantiškos ir intymios detalės, stengiantis sukurti ekspresinį pasakotojo apsinuoginimą – toks tekstas Atspindžiai. Bet autorė neužsižaidžia, nes ji tik į (auto)biografijas „atsiremia“ tam, kad vėl panirtų į savo gan savitu stiliumi kuriamą makabrišką, paradoksų ir ironijos kupiną pasaulį, kuriame išties įdomu ir netgi šiek tiek egzotiška palandžioti, tikintis nestandartinių teksto kūrimo sprendimų ir originalių logikos taisyklių nesilaikymo pavyzdžių.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Donaldas Kajokas apie iliuzijas ir viltis eilėraštyje "Hiperrealybė"

Sveiki,

Šįkart apie šią citatą – visą Donaldo Kajoko eilėraštį „Hiperrealybė“ iš jo rinktinės „Poezija, o gal ne ji“ išsireikšiu netikėtai paties „susicukravusiom“ eilėm.

Gal Kajokas, o gal ne jis

Kajokas, o gal ne jis,

Tapė ant kranto

Baltą kamanę, o motina

Melžė praustuvėn karvę žalmargę.

Donaldas, o gal ne jis,

Citavo anapus vaivoro vaiduoklio

Prieš naktį, nuslūgus aistroms ir gaisrams,

Prie vandens vis citavo...

Vis citavo,

Kai saulė kaip nutrūkęs serbentas, arba

Durnelės melžtuvėj įkritęs žiedelis

Vis skendo už horizonto

Vandens ir vaivoro vaiduoklio –

Ne Kajokas ir tikrai ne Donaldas, bet...

Pacituokim!

Iš lėto, kaip peizažas

Nuvažiuoja kreivuotom karietom,

Pavargus diena už eilėraščio ritmo

Važiuoja... –

Ir dar kartelį cituokim –

Nuvažiuoja diena už cukruoto Versalio,

O gal ir ne Donaldo

Ir gal tikrai ne už jo, bet...

Geriau pacituokim

Cukruotą Versalį.

Jūsų Maištinga Siela