Vinilinė plokštelė: Sam Smith - "The Thrill of It All" [Vinyl, 2LP] (2017)

Informacija apie albumą: [Vinyl, 2LP] (2017) The Thrill of It All

Spektaklis: "Mama Drąsa" (Režisierius Elmārs Seņkovs)

Sveiki,

Klaipėdos dramos teatrą ne juokais atgaivino latvių režisieriaus Elmārs Seņkovs sukurtas spektaklis pagal vokiečių dramaturgą Bertoldą Brechtą ir jo garsiąją pjesę „Motušė Kuraš ir jos vaikai“ (1938). Iš esmės tai gerokai sumoderninta pjesė, adaptuota ir apeliuota į šių dienų norą ginkluotis ir gintis nuo velniai žino ko. Prieš trejetą-ketvertą metų vėl suintensyvėjo informacija propaganda, kad neva rusai puola, reikia grąžinti karinę prievolę, vėl skirti daugiau pinigų krašto gynybai ir, žodžiu, užsiiminėti karo verslu.

Spektaklis „Mama drąsa“ iš tikrųjų atskleidžia dvejopą požiūrį į karą. Vieni jaunuoliai tai laiko vyriškumo žyme ir atvirai žavisi, nes tai yra jų gyvenimo prasmė, o tokios motinos, kurios nori apginti savo vaikus, priešinasi karo tragedijai. Šiuolaikinių šauktinių-verktinių ašaros ir Bertoldo Brechto pjesės sukryžminimas, manding, pasirodė dabar toks aktualus, kai atvirai erdvėje romantizuojama karinė galia, pratybos ir tuo žavimasi kaip antai „tobulėjimas-draugystė-ištvermė-vyriškumas“ ir tai iškreipiama kaip vertybė visuotinėje erdvėje iki absurdo, man norisi sakyti, kad spektaklis vėlei įžiebia politinę diskusiją manyje.

Pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Darius Meškauskas, už šį vaidmenį pelnė auksinį scenos kryžių. Vyras atlieka moters, motinos vaidmenį ir tai vizualiai ir energetiškai efektyvu, kadangi priešina vyriškuosius ir moteriškuosius stereotipus, todėl scenoje mes matome kartu ir farsą, ir akivaizdų padidinamuoju stiklu išryškintus kvailus stereotipus apie tai, kad karas yra vyrų ir vyriškumo performansas, o moterys tik teikia maistą ir gimdo vaikus.

Būtent D. Meškausko vaidmuo kibirkščiuoja charizma ir juo patikėti neįmanoma, kaip ir klaikiai karo aplinkybių bei ekstremalių, nežmogiškų pasirinkimų draskoma motina, kuri pamažu netenka visų savo vaikų. Atrodo, tai grynų gryniausia Antigonės tragedija, tačiau čia pat išlenda karkasai, jaunuolių karo išpažintys kaip iš Svetklanos Aleksijevič dokumentikos „Cinko berniukai“, čia pat pateikiamos šiuolaikinių šauktinių pozicijos, lengvu rakursu išvengiant politizavimo. Kaip gerai, kad spektaklis nepakrypo patriotiškumo didaktika, nes tai būtų didžiausias „pravalas“ ir teatro žlugimas. Spektaklis, kaip ir būdinga beveik visiems gerų režisierių darbams, išlaiko neutralią poziciją t. y. pateikia karo suluošintos moters paveikslą ir savimi besididžiuojančių bukagalvių jaunuolių karo narcizų paveikslus. Kas čia koktu? Manau, neverta atsakyti, nes kiekvienas žiūrovas ras, kurią pusę palaikyti, o teatro pažadas išlaikytas tas pats: neatsakyti ir nemokyti, o iškelti klausimą patiems žiūrovams.

Negalėjau nesižavėti scenografija. Besisukančia teatro scena, kuri nuteikia ilgai amžinybės kelionei kosmosu, visaip kaip planetariume, tačiau papasakojama amžinybės taikos ir karo istorija vienoje epochoje, kuri tokia išsilydžiusi, kad čia nebesvarbus laikmatis, jis tinka čia ir dabar, tiks rytoj ir tiks istorijai prieš 100 metų. Džiugu, kad atsinaujinusios Klaipėdos dramos teatro patalpos išnaudoja besisukančios scenos galimybes ir tai taip tiko šiam spektakliui! Žodžiu, esu tikrai patenkintus „Mama Drąsa“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prie amžinybės vartų" / "At Eternity's Gate"

Sveiki, skaitytojai,

Mėgstu visokiausius filmus apie rašytojus ir tapytojus, tačiau jau kuris laikas vis įsivaizduoju, kad žiūrėdamas tokius filmus, regiu visgi ne iš faktų sudurstytą tiksliai restauruotą gyvenimo audinį, o veikiau režisieriaus interpretacijos galią sukurti pagarbos gestą menininkui, bet ir pratęsti tas legendas apie rašytojus, kitaip sakant, neretai būna, kad filmas supažindindamas su tam tikrais kūrėjų darbais ir jų įtaka meno pasauliui, sukuria kiek dirbtiną, netikrą, tačiau dažno žiūrovo trokštama asmenybės kulto paminklą. Kad būtų sukurtas šis kultas, reikia neretai nusižengti faktams ir „naudoti“ visuotinai paplitusias, kiek pagražintas istorijas apie kūrėjus. Vicentas van Gogas tikrai tokių turėjo ne vieną, o žymiausias jo skiriamasis bruožas, (be to, kad nutapė apvytusias saulėgrąžas) yra biografijoje kaip viena ryškiausių žymių įsirašęs įvykis, kad neva tapytojas skustuvu nusipjovė ausį. Šis faktas taip pat panaudotas režisieriaus Julian Schanbel biografiniame apie tapytoją filme „Prie amžinybės vartų“ (angl. At Aternety‘s Gate) (2018). Tiesa, esu ne kartą „užskaitęs“, kad visgi van Gogas niekada savo ausies nebuvo nusipjovęs ir tai tėra tik visuotinai paplitęs mitas, kad būtų spalvingesnė tapytojo biografija. Kaip ten yra iš tikrųjų, neketinau aiškintis, nes nutariau, kad pasimėgausiu filmu toks, koks jis yra sukurtas, be išankstinių nusistatymų.

Tai jau trečiasis režisieriaus filmas, kurį man tenka matyti. Prieš tai „Kol dar ne naktis“ (2000) bei „Drugelis ir skafandras“ (2007) anuomet padarė man neišdildomą įspūdį. Iš tikrųjų režisierius jis puikus ir geba pateikti subtiliai biografinę medžiagą. Šis jo naujausias filmas apie Vincentą van Gogą iš tikrųjų įprasmina ne tiek pačius tapytojo biografinius siužetinius vingius, nes atmetus filmo raiškos mechanizmus, van Gogas apskritai atrodo nepatrauklus ekranizacijai, nes yra vos keletas įdomesnių jo gyvenimo vingių, kaip antai atsidūrimas beprotnamyje ar legenda apie nupjautą ausį, tačiau visumoje filme nėra aštrumo, kaip nėra aštrumo ir tapytojo gyvenime. Režisierius remiasi pasaulio pajautos ir regėjimo perspektyvomis, priartėja prie gaivališkos gamtos amžinybės, tapytojo regėjimo ir pasaulio jutiminio lauko, kurį galėtume pavadinti misterija, dvasiniu nušvitimu, kuris suteikė galimybę van Gogui jausti ir regėti kur kas daugiau nei įprastam žmogui duota, tačiau kartu tai (kaip neretai ir būna menininkui) tampo jo nesuprasto laikmečio prakeiksmu.

Vincentas van Gogas pasižymėjo staigiu ir greitu tapymu, jis per 80 dienų nutapė 75 paveikslus, jo judesiai neapskaičiuoti, jo pasąmonė veikia iš inercijos, o potėpiai stiprūs ir stori, išreiškiantys menininko charakteringumą ir temperamentą... Visgi pats filmas priartėja prie van Gogo paveikslo ritmikos ir filosofijos, joje maišosi spalvos, daug ryškių gamtos spalvų, dangaus ir žemės susiliejimo, todėl filmas nukreiptas į van Gogo dvasinį regėjimą, dažnai atitrūkstant nuo logiškos ir sąmoningos gyvenimo tėkmės. Įtariu, kad filmas daugeliui sukels pasipiktinimą, nes jame išties mažai veiksmo, viskas nukreipta į aktoriaus Willem Defoe perteiktą dvasinės kančios ir katarsio susijungimą ir proveržį. Vangogas gamtoje, tarp ryškių spalvų, savo regijimuose, archetipinių energijų susijungimą, virsmo tarp tvarkos ir chaoso suvokimo, o tai iš esmės tapo filosofiniu dailininko tapymo technikos pagrindu. Filmas kiek primena meditaciją, prisodrintą romios instrumentinės muzikos, spalvų, ryškių mistinių regėjimų pasakojimą, kai kurie kadrų jungimai labai priminė Terrencce Malick (ne)pagaulios akimirkos perteikimo elementus. Šiaip filmas man kaip pats meno kūrinys patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kazuo Ishiguro "Plūduriuojančio pasaulio menininkas"

Kazuo Ishiguro. „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 224 p.

Sveiki, skaitytojai,  

Tikriausiai neįmanoma pradėti recenzijos be standartinių klišių – iškilmingo pristatymo, jog aptarsiu Nobelio laureato Kazuo Ishiguro (g. 1954) romaną Plūduriuojančio pasaulio menininkas (angl. An Artist of the Floating World), kuris buvo išleistas ankstyvuoju rašytojo kūrybos laikotarpiu 1986 metais ir susilaukė literatūros kritikų įvertinimo. Kol kas tai trečioji rašytojo knyga „prakalbusi“ lietuviškai. Iki tol turėjome Booker premija įvertintą Dienos likučiai bei Neleisk man išeiti, kurių ekranizacijos man labai patiko, o Dienos likučius laikau iki šiol nepranoktu autoriaus kūriniu.

Istorija poetišku pavadinimu pasakoja apie pirmuosius dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo, šalis, kaip žinia, pralaimėjo Amerikai. Dėmesio centre – senas menininkas, norintis ištekinti savo dvidešimt šešerių metų dukrą pagal senąsias japonų tradicijas; jis važinėja po miestą ir bando išsiaiškinti, ar kartais ne dėl jo praeities klaidų niekas nenori vesti jo dukros... Pasakotojas ir yra pats menininkas Masudžis Ono, kurio nepatvari atmintis nuolat įtraukia skaitytoją į jo praeities įvykius. Pasakotojas nors ir pasakoja apie jo asmeninį gyvenimą, iš tikrųjų jo atmintis kaip laiko kirmgrauža grąžina į Japonijos istorinius laikus ir ieško priežasčių ir pasekmių ryšio, kad galėtų paaiškinti ne tik savo dukters nesėkmę, bet ir savo asmeninio gyvenimo bei visos šalies raidą.

Nuo pat pradžių pasakotojas pasakoja apie save istoriją taip tarsi jis būtų naivumo įsikūnijimas. Daugelis dialogų pateikti taip tarsi veikėjai kalbėtų „tarp eilučių“, užuolankomis ir užuominomis, kurių prasmės tokios neaiškios, kad verčia mąstyti, ar tai kokia nors japonų bendravimo maniera, ar autoriaus mėginimas išgauti nepatvarumo būseną, atmosferą. Tekste apskritai daug tradicinės japonų kultūros bendravimo, požiūrio ir gyvensenos detalių, kurios veriasi tapybiškai per pasakotojo kalbos srautą, todėl tekstas atrodo kaip tapyba. Nemažai dėmesio skiriama praeities miesto ir gamtos ryšio peizažams, pasakotojas nuolat lygina kvartalus tarsi atmintyje rikiuotų besikeičiančio vaizdo paveikslėlius ir, aišku, pagal juos punktyrais brėžia Japoniją iki karo ir jau po karo.

Daug esminių problemų atskleidžiama romane, tačiau jie tokie prislopinti, išreikšti ir atskleisti subtiliai, kad tikrąjį mastą skaitytojas gali regėti tik įsivaizduodamas, panašiai kaip išsiliejusi akvarelė, kuri praranda savo spalvų intensyvumą. Didžiausia Ono problema yra nepakeliamas kaltės jausmas, su kuriuo jis susiduria smerkdamas save. Jis keliauja per atmintį, prisimena griežtas tapytojų mokyklas, mokytojus, kolegas ir visur regi smerkimą, kad jis atsiskyrė nuo tradicinės japonų tapybos ir pasirinko nacionalistinį meną.

Čia tikriausiai reiktų paaiškinti metaforą plūduriuojantis pasaulis. Tradicinėje japonų tapyboje menininkas yra atsietas nuo politikos, apčiuopiamumo, jo tapyba trokšta užfiksuoti laikinumo įspūdį, tai, ko nebebus vos tik patekės saulė, todėl ir jis visu kūnu ir siela gyvena nepatvariame, plūduriuojančiame pasaulyje. Toks menas buvo suvokiamas kaip ilgas tradicijų tęstinumas, o menininkai gerbiami kaip išskirtinė kasta, tačiau dėl skurdo šalyje ėmė kilti nacionalistinės idėjos, kurios labai smarkiai pakeitė japonų tradicinę meno sampratą. Manding, panašūs procesais vyko visur, kur tik įsigalėjo diktatūra, ypač mums, lietuviams, gerai žinoma, kaip į valdžią atėję bolševikai ir įgalinę komunistines pažiūras teigė, kad menas priklauso liaudžiai, kas, kaip žinia, išsigimė į tai, kad menas buvo vertingas tik toks, kuris šlovina naciją, o visa kita – nevertinga, smerktina, naikinama.

Kazuo Ishiguro

Pasakotojas Ono pasirenka nacionalistinį meną ir prisideda prie tautos identiteto iškėlimo, kas reiškia, kad Ono išduoda gilias tradicijas, mokytojo kultą ir prisideda prie „Naujosios Japonijos“ judėjimo, dėl ko iš dalies ir kilo karas su Amerika. Po daug metų Ono apmąsto šį pasikeitusį santykį ir Japonijos įvaizdį. Kas anuomet buvo patriotiškai įkvepiančio, tas Ono senatvės laikais tampa smerktina, todėl įsiplieskia kartų konfliktas. Ono žentas, priklausantis naujajai kartai, nesutaria su uošviu, o mažasis anūkas, regis, visa siela paniręs į amerikietiškos kultūros pasaulį – taigi vėl perversmas, vėl tautinė tapatybės išdavystė, kaip anuomet Ono, kai išdavė mokytoją, taip anūkas gręžiasi nuo jo ir perima amerikietiškos elgsenos modelius ir kultūrą.

Dialoguose nuolat slypi nutylėtos karo piktžaizdės: „Tie, kurie išsiuntė tokius kaip Kendži žūti ta narsia mirtimi, – kur jie dabar? Jie toliau sau gyvena, galima sakyti, lyg niekur nieko. Daugeliui net labiau sekasi negu anksčiau, taip gražiai elgiasi prie amerikiečių – tie patys, kurie mus atvedė į katastrofą (p. 63).“ Kur kas nepalyginamai aštriau apie laiko formuojamą žmogaus įsitikinimų ir išdavystės priešpriešą kalba Svetlana Aleksijevič savo dokumentinės prozos knygose, K. Ishiguro tai irgi kalba. Šio romano ašis yra pelnytos ir nepelnytos kaltės santykis, kurį prisiima pasakotojas. Galiausiai romano pabaigoje atsiveria kiek netikėtas santykis, kad visgi pats pasakotojas Ono save teisia labiau už politinius anų dienų pasirinkimus nei jo dukros, žentas ir jaunystės kolegos. Kartais susikurtos iliuzijos slegia mus pačius labiau nei apie mus iš tikrųjų galvoja aplinkiniai, todėl atrodo, kad autorius sukūrė unikalią literatūros raišką, kada sugebėjo pavaizduoti, kaip pats žmogus savo požiūrio pasirinkimais ir įtikėjimais geba save naikinti iš vidaus.

Kai Vokietija pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą, vokiečiai liko kalti visam likusiam gyvenimui. Netgi dabar dažnas vokietis bodisi savo senelių kartos poelgių ir jaučia kaltę prieš visą pasaulį. Panašiai ir Plūduriuojančio pasaulio menininko knygoje, kurioje atskiriamos dvi Japonijos. Kai po karo visi laužo patriotines nuostatas ir kreivai žiūri į bet kokį nacionalizmą, kas, žinoma, apskritai pakeitė Japoniją amžiams ir ji tapo atvira visam pasauliui. „Ir aš nė kiek neabejoju, kad jūsų nauja vadovybė – patys gabiausi vyrai. Bet sakyk, Taro, ar kartais nekelia rūpesčio tai, kad galbūt mes truputį per daug skubam sekti amerikiečiais? Aš pats pirmas sutikčiau, kad daugelis senųjų metodų dabar privalo būti amžiams išnaikinti, bet ar negalvoji, kad sykiu su prastais dalykais kartais metam lauk ir tai, kas gera? Iš tikrųjų dabar pasitaiko, kad Japonija jau atrodo kaip mažas vaikas, besimokantis iš nepažįstamojo suaugusiojo (p. 194)“.

Šioji K. Ishiguro knyga nėra aštri, nėra šokiruojanti. Ji veikiau apie plūduriuojantį laiką ir tų laikų pokyčiuose „besimaudantį“ Masudžį Ono, kuriam leista patirti labai sunkius ir sudėtingus išbandymus, kurie sietini su tapatybės išdavyste. Ono „nugyvena“ dvi Japonijas, pakeičia politines pažiūras, mato, kaip keičiasi pasaulis, kaip vieną dieną tai, kas laikoma garbinga, staiga tampa pragaištinga ir smerktina, o tai kuo tikėjai ir tikėjaisi staiga ima ir apsiverčia – tampa ydinga ir gėdinga. Kaip su tuo visu gyventi, kai viskas taip nepatvaru, kai vertybės keičiasi, kaip visa tai ištverti ir priimti tuos pokyčius savyje, išlaikant žmogiškumą. Kaip gyventi, kai, atrodo, visas pasaulis priešinasi ir yra pripildytas požiūrių priešpriešos? Apie tai yra šis subtilus, gan greitai perskaitomas, bet kartu labai sudėtingas romanas, po kurio lieka daug ką apmąstyti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ilgšė" / "Дылда" / "Beanpole" / "Dylda"

Sveiki,

Vienas iš laukiamiausių Scanoramos filmų buvo rusų jaunojo kino režisieriaus Kantemir Balagov (g. 1991) kino juosta „Ilgšė“ (rus. Дылда) (2019). Istorija pasakoja apie pirmuosius metus po Antrojo pasaulinio karo ir paliktus suluošintus žmones po Leningrado apgulties. Istorijos centre – dvi skirtingos moterys. Iš fronto grįžusi Maša sužino, kad jos draugė Iljai nepavyko išsaugoti gyvo sūnaus. Ilgai kare buvusi prostitute už maisto davinį Maša stengiasi susikurti gyvenimo prasmę ir trokšta, kad draugė jai pagimdytų vaiką ir šitaip grąžintų skolą, kadangi pati po daugybės prievartavimų, abortų jau gimdyti nebegali...

Iš tikrųjų šią šokiruojančią moterų karo patirtį režisierius papasakoja labai stilingai ir estetiškai, kurdamas moterų sujauktus likimus iš detalių, „permesdamas“ jų jausmus stambiu kadru. Debiutantės pagrindinės aktorės išties atrodė kaip kino veteranės, tad galima tik įsivaizduoti, kiek joms pačioms teko dirbti, kad išeitų gerai nugludinti kadrai. Filmas estetiškas, pripildytas jaukios gintarinės šviesos, tarsi visada skurdo apimtuose namuose rusentų namų židinys, tačiau kartu žiūrovas yra priverstas suprasti, kaip sunkiai tie veikėjai gyvena pirmaisiais pokario metais, neturėdami jokios psichologinės pagalbos ir šeiminės atramos...

Gerai „sukaltos“ detalės, filmo atmosfera ir scenarijus leido režisieriui įsijausti ir sukurti išties bauginamą moterų paveikslą, savotišką LGBT tema niuansuotą filmą, kuriame emocijų ir savęs prievartavimo istorijos nesibaigė su karo laimėjimu, jos tęsiasi kasdieniame gyvenime. Filmas išties paveikus, stiprus, bet ar tai mano mėgstamiausias festivalio filmas? Tikrai ne. Pritrūko man aštrumo ir dinamikos, režisierius susifokusavo labiau į estetinius, kiek dirbtinai užtęstus, negyvus kadrus, todėl galima pasigesti paprasčiausio natūralumo istorijoje. Tie žvilgsniai, pernelyg ilgos teatralizuotos pauzės veikiau bandoma išgauti įtaigumą, tačiau įtaigumas, mano supratimu, kine kuriamas kiek kitaip. Jeigu reiktų perkurti filmą, siūlyčiau režisieriui atsisakyti kiek įmanoma negyvojo teatro elementų, kuris šiame filme tiko nebent vienoje tikrai geroje scenoje, kai Maša atvyksta į turtuolio Pašos tėvų namus ir ji pirmąkart prabyla apie skaudžias karo patirtis. Tada iš tikrųjų suvokiame, ką Maša slepia viduje, visose tose kitose scenose šitie teatralizuoti pauzavimai kiek trikdė ir pasakojimo dinamikai, ir kliuvo įtaigumui.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lara" / "Lara"

Sveiki,

Vienas iš paskutinių Scanoramoje matomų filmų tapo vokiečių drama „Lara“ (vokieč. Lara) (2019), kuris man pradėjo, priešingai nei daugelį festivalio filmų, patikti nuo pat pirmųjų minučių, kada Lara atsidaro langą ir apimta depresijos nori nusižudyti. Tik vėliau sužinome, kad Lara buvo ambicinga muzikos pasaulio valdytoja ir griežta talentingo sūnaus mokytoja, tačiau pati savo muzikines ambicijas „investavo“ į sūnų...

Išties puikus Varų Europos, prancūziška maniera nufilmuotas vokiečių filmas, kurios centrine figūra tampa moteris, kurios nemėgsta, nes buvo pernelyg reikli sau ir kitiems, jai visą laiką pritrūkdavo švelnumo, nuolankumo ir žmogiškumo. Ne kartą filme minimas jos ambicingumas, kuris tapo ir šios moters gyvenimo tikslu, ir formuojančiąją jos charakterį jėga ir savotišku prakeiksmu – nuo jos nusigręžia ne tik visi darbdaviai, bet ir sūnus. Tai vienos dienos istorija, kai jai sukanka 60 metų, ji dalija bilietus, tačiau nė vienas nėra jos draugas, ji neturi atramos, ji vienintelė sau šeimininkė, todėl baisiai vieniša, ji tą suvokia, tačiau vaikšto pagiežinga, nepalaužiama, imituoja rūpestingos ir teisingos motinos vaidmenį, tačiau pati yra tuščia kaip indas...

Iš tikrųjų filmas man labai patiko, labai subtiliai atskleidžiami patys reikliausi moters charakterio bruožai. Menkos detalės atskleidžia jos praeitį, kuri nebuvo lengva nei jai, nei jos aplinkiniams. Nėra pasakojama pernelyg apie praeitį, tačiau po filmo įspūdis toks, kad žinai apie Larą praktiškai viską, o labiausiai apie jos žlugusias viltis. Netobula „kalių kalės“ moters, kuri griauna sūnaus gyvenimą, nes jai tiesa ir teisingumas svarbiau už palaikymą, talentas svarbiau už saviraišką ir ieškojimą. Tokių reiklių žmonių esu sutikęs ne vieną ir aš pats. Rezultatas būna dvejopas: arba jie perdega nuo perfekcionizmo, arba tiesiog tampa užkietėjusiais kirviais bei rakštimis, gadina gyvenimus kitiems vardan viršenybės... Nuostabi toji aktorė Corinna Harfouch, kuri pristatoma kaip legendine vokiečių aktorė, bet man pačiam menkai žinoma. Šitas vaidmuo tikrai įspūdingas, kaip ir scenarijus bei jo realizavimas.

Apskritai filmas primena prieš trejetą metų matytą filmą „Ji“ su prancūzu aktore Isabelle Huppert, tik ten viskas ėjo kraštutinumo principu, o filme „Lara“ viskas pateikiama užuolankomis, tačiau faktas lieka faktu – tai išties gerai sukaltas charakteringas filmas apie moterį trokštančią, kad ją laikytų tobula, tačiau papasakojama apie visapusiškai netobulą jos pačios gyvenimą.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pieno karas" / "Héraðið" / "The County"

Sveiki,

Dar vienas islandų filmas „Pieno karas“ (angl. The County) (2019) pasakoja apie islandus ūkininkus, jų intrigas bendruomenėje. Tai jau antrasis filmas, kurį teko matyti būtent šio režisieriaus. Prieš kelerius metus „Avinai“ (2015) padarė, mano akimis, kur kas didesnį įspūdį, kadangi režisieriui labiau pavyko sukurti užsispyrusių asketiškų brolių avinišką kovą islandiškos gamtos atmosferoje, na o „Pieno karas“, nors ir panašios stilistikos, panašios atmosferos ir vėlei apie ūkininkų konkurencijos problemas, tačiau, mano galva, jau kiek pašlijusio scenarijaus...

Visų pirma pirmasis pusvalandis buvo tikra kančia. Nežinau, ką mąstė režisierius, bet buvo absoliučiai užsibuksavęs ištęstoje asmeninėje moters ūkininkės gyvenimo periferijoje. Kol numirė jos vyras, o režisierius jį nugaišino per lėtai, ištęsti pradžios beintrigiai kadrai, ištęstos netikros teatralizuotos emocijos, o žadėtosios skandinaviškos komedijos – nė kvapo. Galiausiai intriga prasideda tik po pusvalandžio, tad dar spėjau iš pagarbos neišeiti iš salės ir pasilikau. Nepasigailėjau, nes būtent tada įpykusi moteris pradeda taškyti valdžios pastatą karvės pienu ir darosi įdomu, kuo visas tas skandalas pasibaigs: ar galiausiai moteris bus sutriuškinta pieno supirkimo direktoriaus, o gal ji laimės prieš juos.

Palyginus su „Avinais“ šis filmas ne toks ir juokingas. Iš tikrųjų juoko čia vos katino ašaros, nes po keisto ir nenatūralaus moters elgesio slepiasi vyro praradimo potrauminė psichologija. Kovodama prieš pieno supirktuvės monopoliją ji nesąmoningai atlieka tarsi gydomąją terapiją – vėl jaučia gyvenimo tikslą, yra dėl ko kovoti ir gyventi. Tai tiek to juoko. Pats geriausias filmo kadras yra paskutinis, kada bankrutavusi moteris palieka ūkį ir saulei besileidžiant dainuoja gerą seną dainą iš esmės apie mus visus, išmokau jau beveik mintinai. Kadangi ir pats pasijuntu, kaip ir daugelis mūsų, tiesiog įstrigę savaitės kvailame ritme ir tik savaitgaliai kaip apdovanojimai už nuvarytus darbus į šoną... Esame savų vaidmenų ir tikslų įkaitai ir kartais pajuntame gyvenimo vingį – vieną geriausių gyvenimo momentų, kada galime viską mesti, nusivalyti mėšlinus batus ir dairytis naujos gyvenimo vagos. Nors filmas niūrus, tačiau pabaigoje atrodo, kad išvykau iš pilkosios zonos kartu su pagrindine veikėja.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:6.8

Jūsų Maištinga Siela