Knyga: Gintarė Adomaitytė "Upeivė"

Gintarė Adomaitytė. „Upeivė“. – Alma littera, 2014. –136 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kokius penkerius metus mano knygų lentynoje pradūlėjo nepaliesta Gintarės Adomaitytės knyga Upeivė, kurią seniai įsimečiau krepšelin už kelis eurus (kai tik euras buvo įvestas Lietuvoje). Sunku pasakyti, kodėl mes, knygų skaitytojai, kartais perkame tas knygas, kurių net nežinome, ar kada nors skaitysime. Galbūt dėl kainos, galbūt maniakiško polinkio kaupti knygas, o gal turime liguistišką poreikį prisipirkti (kaip tai daro japonai), kad patenkintume savo knygų pirkimo procesą. Kiek įmanoma paskutiniu metu stebiu save ir nebeleidžiu pirkti ir kaupti bet ko, nes paprasčiausiai nebėra vietos knygoms, jau kai kurias tenka perkelti į rūsį. Tai, kas sukaupta, dar neperskaityta, žiūriu, paskutiniu metu vis dažniau įkrenta į rankas iš brazdančių asmeninių lentynų. Yra ir kita versija: knygas perkame neatsitiktinai, tiesiog pati likimo ranka ima ir įdeda tai, ko mums patiems tikriausiai prireiks ateityje. Ką gi, kalbant apie Upeivę, ateitis atėjo tik šiandien.

Gintarė Adomaitytė, žinoma žurnalistė, man labiausiai pažįstama dar iš mokyklinių laikų kaip vaikų literatė (Laumžirgių namai, 2001; Sparnuotos iškabos 2002; Žaliojo namo paslaptis 2010; Karuselė 2007; Vėjų miesto pasakos 2003 ir kt.), todėl ilgai maniau, kad po Algio Griškevičiaus tapytu mėlynu viršeliu slepiasi tiesiog smagios universalios istorijos vaikams ir suaugusiems, tad pradėjęs skaityti pirmąją apysaką Upeivę, net nesitikėjau, kad šios istorijos visgi yra suaugusiųjų literatūra. Knygelę sudaro trys skirtingos žanro požiūriu kūrybinės atkarpos. Pirmoji apysaka Upeivė, devynios novelės iš ciklo Rašomųjų mašinėlių metas bei eseistiniai tekstai Nuo geležinkelio tilto.

Labiausiai mane nustebino apysaka Upeivė, kurią maniausi perskaitysiu kaip pasaką apie upę, kuri tekėjo per miestelį ir pasakojo kokią nors kaimiškąją kultūrą atspindinčią istoriją. Nė velnio! Čia tiek daug moteriškos aistros, dramos, tiek įdomių literatūrinių niuansų, kad po penkto puslapio teksto jau nebekyla abejonių, kad knyga bus užburianti, grakšti, taupi, apgalvota. Apysakoje Upeivė pasakojama apie žurnalistę, redaktorę ir savų knygų rašytoją, kuri dienoraščio principu nuo rugpjūčio iki lapkričio mėnesio pasakoja mažais įrašais apie savo dvasinę būklę netekus bičiulio. Pasakotojai svarbios Lietuvos upės, ypač Neris, kuri vadinama „mano upe“ bei Šventoji. Upės simbolika neatsitiktinė, tai toji upė, į kurią neįbrisi antrąkart, ji nuplauna, nuneša laiką, pranašauja permainas – vis to, ko reikia pasakotojai. Pasakotojai sunku pereiti per tiltą, ją pykina, tačiau tai tik aliuzija į jos sielos kančias, iš kurių negali išsivaduoti, perbristi asmeninę sielvarto upę.

Mistinis pasakojimas yra dvisluoksnis. Vienoje plotmėje pasakojama apie moterį, netekusią fotografo žurnalisto, o kitoje – įpinama bulgakoviška Šėtono, kuris vadinamas Žaliaakiu, motyvas. Atrodo, kad pasakotoja koreliuoja su dviem pasauliais: realiuoju ir mitologiniu. Žaliaakis suprantamas ne tik kaip Šėtonas, Nelabasis iš keletą kartų paminėtos uodegos, bet ir kaip meilužis bei norų įgyvendintojas. Pasakotoja viliasi vienokiais ar kitokiais būdais prikelti bičiulį, sielos draugą, nors kartais atrodo, kad tas ją kamuojamas ilgesys, netgi menininko mirties ignoravimas (ji net nebuvo laidotuvėse) ją ne juokais sutraumavo, galima nujausti platoniškos meilės sielvartą. Tekste kaip draugystės sąjunga tarp pasakotojo ir mirusio bičiulio minima sidabrinė gertuvė, kuri kartu simbolizuoja ir amžiną gyvenimą, dionisišką santykių svaigulį.

Apysaka galinga savo menine raiška. Trumpuose lokaliuose sakiniuose autorė žongliruoja ne tik mitologiniais, tautosakiniais įvaizdžiais, suteikdama pasakotojai nesvarumo, gyvenimo netikrumo, suabejojimo savo gyvenimo realumu, bet ir praturtina lietuviškais geografiniais elementais, kurie tekste smarkiai poetizuoti, ritmiški, kai kada dienoraščio įrašai priartėja prie verlibro: „Per gimbogalas ir baisogalas, pro kėdainiškus kaimus ir Jonavos fabrikus, pro Nerį, atitekėjusią nuo mano namų, važiuoju stovėdama. Vykstu į Vilnių numindytomis kojomis, prikimštame, perkimštame troškiame vagone – per vis dar žalią, naivų, raudonio nepatyrusį rudenį (p. 24).“ Urbanistinis pasakotojos gyvenimas glaudžiai siejasi su gamtos metų cikliškumu; vasarą keičia ruduo, spalvos, upės ir gatvės, Vilnius, traukiniai – visa tai sudaro harmoningą pasakotojos būties ir būsenų pasaulį.

Apysakoje viskas truputį sąlygota ir apgaulinga. Vienu metu veikėją apšvarina, bet pasirodo, kad ją traukinyje iškrausto Žaliaakio pasiųsti vaiduokliai, kad ji pasimestų, bet netrukus mes sužinome, jog pasakotoja sėdi konferencijoje prieš žiūrovus ir pristatinėja mirusio bičiulio kūrybą. Toji onirinė, sapniškoji erdvė pasakojime ne dėl literatūrinės įmantrybės, tačiau ji padeda perteikti netekties traumą, tam tikrą pasakotojos gijimo būdą išlikti ir susitaikyti su netektimi, kartais tam į pagalbą atkeliauja ir nelabieji, atsitiktiniai meilužiai, kad užpildytų tuštumą. Man asmeniškai šis pasakojimas labai jau panašus į autobiograinį, juolab kad autorės profesija, gyvenamosios vietos, tam tikri charakterio punktyrai išryškėja ir rezonuoja su pasakotojos fiktyviąja biografija. Manding, tekstas terapinio pobūdžio, tam tikras susivokimas, išsilaisvinimas, nestokojantis literatūrinės išmonės, jautrumo ir aistros.

Rašomųjų mašinėlių metas – antroji knygos dalis, kurią sudaro trumpos, vienos aiškios situacijos novelės, pasižyminčios itin glaustais ritmiškais pasakojimais. Vienas ritmingiausių, beveik skambanti kaip polonezo instrumentinė muzika, yra Kaimo polonezas. Man asmeniškai labiausiai įsiminė dvi novelės: Paleistuvė ir Dešimt rublių už Bridžitą Bardo. Paleistuvėje kalbama apie Birutę, kuri prižiūri kaimynės šermenis, jos biografiją žino aplinkiniai žmonės, tačiau ji nenuleidžia galvos, yra valdinga ir rūpestinga. Iš nuotrupų sužinome, kad beveik kiekvienas miestelio vyras yra kažkada pasinaudojęs Birutės paslaugomis, jos labai nekenčia moterys, tačiau Birutė kruopšti, ji tarsi atpirkinėja praeities nuodėmes: prižiūri šermenis, augina svetimus sutuoktinio vaikus. Novelė švelniai klausia: ar įmanoma išpirkti praeities klaidas, (kurios net ne klaidomis vadinamos, o gyvenimo aplinkybėmis), gerais darbais?

Novelėje Dešimt rublių už Bridžitą Bardo, mus nukelia į sovietinių laikų Vilnių, kai jaunoji pasakotoja (kurią nori nenori tapatini su G. Adomaityte) apie naivią draugę Rasą, kuri kaupė kino žvaigždžių nuotraukas, iškarpas. Tai tarsi ir laikmečio koliažas, iškarpa apie praėjusius laikus ir taip pat B. Bardo reiškia tam tikrą bilietą į suaugusiųjų pasaulį, kada šešiolikmetę pasakotoją pradeda merginti 30 metų vedęs vyras. Kitos novelės taip pat pasižymi retrospektyviu (sąmoningais ir nesąmoningais) grįžimu į miestelius, į sovietinių laikų paskutiniuosius dešimtmečius. Šiuose pasakojimuose perteikiama dažniausiai jautrių, kokių nors profesijų atstovų, kaip antai smuklininkė prie kapinių Ana Liza, biografinės nuotrupos, sužadinančios gyvenime dažniausiai nepastebimą patirčių išmintį. Kaip ir apysakoje Upeivė, kai kada novelėse panaudoti magiškojo realizmo, tikrovės ir vaiduokliškojo pasaulio sudvejinimai.

Gintarė Adomaitytė

Trečiąją knygos dalį sudaro esė žanro tekstai ir jie man labiau patiko už noveles, nes įsiminė dėl išplėtojimo ir daugiasluoksniškumo. Pirmojoje esė Laiškas apie laiškus autorė pasakoja, kaip rašo iš Talino draugui laišką. Žinoma, tuos visus draugus galima vienaip ar kitaip iškoduoti, jie tekstuose minimi, bet ne tame esmė. Autorė pasakoja apie Talino gatveles, apie Vilnių, tačiau tarsi neturi bendros temos, bendriausia prasmės tema – laiškas, atvirlaiškis, jo žanro ypatybė pasakotojos laikmetyje. Čia prisimenamas ir minimas Ričardas Šileika, smėlio ir atvirukų žinovas, bet esminis pasakotojos klausimas yra: „Ar smėlio pilys yra architektūra?“ Tai esė šerdis, alegorinis klausimas. Galiausiai pasakotoja gauna netikėtą atsakymą, kad smėlio pilys yra žmonės. Tarsi į esė įsiterptų vaikiškos, netikėtos, žaismingos mąstymo formos, kurios paaiškintų šio pasaulio reiškinius ir išskleistų žaismingą pasakotojos gyvenimo filosofiją, ryšius su draugais, palaikomus ne tik laiškais, bet ir prisiminimų saitais.

Antroji esė Kavalierių ir Liūtaširdžių garbei autorė išreiškia meilę švedų vaikų rašytojoms (Selmai Lagerlof ir Astridai Lindgren). Pasakotoja keliauja į Švediją, turistinę, pažintinę kelionę švedų rašytojų keliais, lanko muziejus, tačiau antrame pasakojimo sluoksnyje autorė keliauja po vaikystės potyrius, kai ji skaitė, išgyveno, patyrė šių didžių rašytojų kūrybos galią. Tarp skirtingų laikų ieškoma esminio požiūrio taško (jungiančio ir skiriančio) vaikystę ir pasakotojos dabartį, įsivaizduojamą ir žinomą rašytojų gyvenimą nuo muziejinio. Iš esė peršasi išvada, kad autorei kur kas turtingesnis pasaulis apie šias rašytojas ir kūrinius buvo anuomet, susiformuotas fantazijos plotmėje. Nustebino eklektiškai netikėta detalė, kai ji Rundalės rūmų kieme (Latvijoje) pamato gėlę, pavadintą Tina Turner: „Ar pamenate ją – Tiną? Puikaus balso, užguitą, liguistai žiauraus vyro pažemintą Amerikos dainininkę? (p. 97)“ Net Baltijos šalyse auga ir veši Turner, kaip Mažojo princo rožė kosmose, toli nuo savo žemiškosios, tikrosios prigimties, beveik kaip užuominos apie svajonę, įsivaizduojamus, nepasiekiamus švedų autorius iš pasakotojos praeities, kurie šiandien pasiekiami vieno kelto bilieto pirkimu į Stokholmą. Galiausiai autorė liūtaširdžiais, (pagal A. Lindgren apysakos veikėjus), pavadina lietuvių rašytojus, artimus bičiulius – Valdą Kukulą ir sapnuose aplankančią poetę Onę Baliukonę.

Apie žvakes ir laužus autorė keliais sluoksniais gvildena būties klausimus. Išreikšdama meilę filharmonijai ir klasikinei muzikai, ji brėžia savo draugų rate skirtingų požiūrių punktyrą: seniesiems žvakės asocijuojasi su mirtimi, o kitiems (per trisdešimt) siejasi su bohemiška smilkalų ir jaukumo atmosferos detale. Šalia šių požiūrio skirtumų ryškinamas ir urbanistinis bei kaimiškasis gyvenimo ir kultūros supratimas. Autorė ir Vilniuje, ir miške jaučiasi kuo puikiausiai, tarsi nejustų diskomforto, o pragmatiškumą galima suretinti su romantizmu, ryškėja autorės gebėjimas universaliai prisitaikyti visose erdvėse, jausti harmoningą gyvenimo visumą. „Galima namuose užžiebti šimtą žvakių – arba nė vienos nežiebti. Galiu gyventi Vilniuje – arba miškuose pasiklydusiame miestelyje. Gal ir į senelių namus – į tą gyvenamą negyvenamąją salą – nešiuosi vieną vienintelę knygą: savo dienoraštį (p. 104)“.

Tekste Čia daug gėlių autorė prisimena Algimantą Andreiką, dalyvavusį bado akcijoje Katedros aikštėje per Sąjūdžio metus. Tekste Kaip ankstyvas ruduo minimas daugeliui žinomas šviesaus atminimo ir G. Adomaitytės studijų laikų kuratorių Skirmantas Valiulis: „ar susivokia ekrane mirguliavę ir tebemiruliuojantys žmonės, kokia didybė rašė apie jų menkybę? (p. 118).“ Paskutinieji du tekstai apie Vilnių ir Kauną bei apie kelionę į Veneciją tampa gana abstraktūs, bet labai platūs, jau žymintys tam tikrą autorės vietą, savivoką pasaulyje. Iš šių tekstų, kaip žemėlapyje esančių nuorodų, galima susidėlioti atskirus asmenybę formavusius geografinius punktyrus. „Neprisirišti. Neprisirišti. Neprisirišti“ – sako autorė. Ir visgi jaučiame, kad autorė prisiriša, nors protu tą suvokia, širdis atlieka kitą, nes prisirišti yra žmogiška.

Upeivė absoliučiai netikėta knyga. Atrodo, perskaičiau ne knygą, o pačią Gintarę Adomaitytę. Labai intymu, jautru, asmeniška ir literatūriškai „pagrimuota“ gerąja prasme. Nors knygoje Upeivė Upeive pavadinta tik pirmoji apysaka, tačiau upės ir vandens motyvas svarbus visuose tekstuose, tačiau jis labiausiai įprasmina pačios autorės alter ego, prigimtį visas savo gyvenimo dalis (žmones, vietoves, patirtis, situacijas) jungti upėmis ir geležinkelio tiltais, kaip gyvenimo judėjimo tėkmę, kaip bendrą patyrimo vaizdinį. Pasakotoja – pati kaip upė, mąstanti ir besirenkanti, o kartais pasiduodanti gyvenimo tėkmei. Štai tokią knygą – atradimas! – aš perskaičiau.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Andrius Mamontovas - Liūdesys (Foje cover) [žodžiai / lyrics]

Sveiki, skaitytojai,

Šitą Andriaus Mamontovo „gabalą“ išgirdau maždaug prieš savaitę prekybos centre ir ėmiau niūniuoti. Absoliučiai dainos apie liūdesį kuris laikas nelabai buvo pageidautinos muzikos rinkoje, ypač amerikietiškoje, todėl jų taip reta ir taip mažai, dažniausiai dainuojamos mažose grupelėse, su gitara prie laužų ar vienumoje. Visgi šios dainos paslaptis yra ne vien skambioje muzikoje, bet ir žodžių prasmėje, kada subjektas kviečia visus nebijoti šios emocijos, ragina netgi ją savaime patirti, kad galėtum įvertinti ir įprasminti džiaugsmingus dalykus. Tai išties labai primena antonimines prasmes ir grupės „Fojė“ kitą labai patikusią dainą „Kitoks pasaulis“, kur vėl žaidžiama su žodžių prieštaringomis prasmėmis ir „išvedama“ jaunuolių kartos (jau buvusios) tam tikra filosofija, ideologija.

Daina „Liūdesys“ pirmąkart pasirodė 1992 metais, ją Andrius Mamontovas įrašė su grupe „Foje“ albumui „Kitoks pasaulis“. 2017 metais atlikėjas perdainavo albumui „Kibernetiniai žaislai“ šią dainą ir šiek tiek sumodernino muziką, bet iš esmės tiek nuotaiką, tiek dainos žodžius paliko tuos pačius. Šiandien dalinuosi šiuo kūriniu su jumis ir tikiu, kad šiandien antiliūdesio kultūroje, kur nepripažįstamas pesimizmas, o liūdesys jau savaime laikoma liga, tie žodžiai gali skambėti visai kitaip.

Andrius Mamontovas – Liūdesys (2017 m. versija)

Fojė – Liūdesys (1992 m. versija)

Žodžiai / lyrics

Andrius Mamontovas – Liūdesys

Žodžių daug įvairių išgalvojame mes,
Kad netektų mąstyt ir liūdėt
Visi norime būt maloniais ir džiugiais
Nekaltais ir linksmais būtinai,
Tik kam visa tai?

Tu liūdėt nebijok,
Tu liūdėt nebijok,
Nebijok liūdėt,
Nes tiktai liūdesy,
Nes tiktai liūdesy
Sielos džiaugsmas.

Iš tų žodžių skambių
Ir juokingai kvailų
Mes sustatome daug sakinių.
Galim juoktis ilgai
Nekaltai ir linksmai,
Kol pasibaigia tie sakiniai,
Tik kam visa tai?

Argi gali įvertinti šviesą tasai
Kas nematė tikrosios tamsos?
Nenuvertinkim liūdesio, nes tik jisai
Mums parodo, kas tai džiaugsmai.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Dr. Joe Dispenza apie tikrąjį laimės pojūtį ir visatos, kvantinius dėsnius

Sveiki,

„Jei laukiame, kad laimę mums suteiktų išoriniai dalykai, vadinasi, nesivadovaujame kvantiniu dėsniu. Tikimės, kad išorė pakeis vidų. Jeigu manome, kad įgiję daugiau pinigų įvairiausiems daiktams pirkti nesitversime džiaugsmu, vadinasi, būties dėsnius supratome atvirkščiai. Pirma turime tapti laimingi, o tada pasirodys gausa. Tiesa ta, kad laimė neturi nieko bendra su malonumais, nes įprasdami jaustis gerai nuo tokių intensyvių dirgiklių, tik tolstame nuo tikro džiaugsmo.“

Šioji citata iš Dr. Joe Dispenzos knygos „Atsisakykite įpročio būti savimi“ paimta gan labai banali. Nes daugybę kartų girdėjome, kad laimė ne piniguose, kad turtuoliai ir tie nusižudo, nes laimės būvis yra ne rezultate, o procese. Kas dažniausiai padedama kaip tiesa ant lėkštutės, tas dažniausiai tampa nematoma, beveik neprieinama. Tiesa dar ir tai, kad ar tai būtų pinigai, deimantai, retos žinios, visuomenės statusas, populiarumas, visa tai tėra tik dirgikliai, nuo kurių tampame išoriškai priklausomi, užtenka juos atimti ir tavo gerbūvis kartu su tavo sukurta asmenybe grius kaip smėlio pilis. Jau ne kartą visokiausi dvasiniai vadovai akcentuoja, kaip svarbu, kad laimės būvis sklistų iš vidaus ir rezonuotų į šią visatą, o visa kita jau bus padėta kaip ant lėkštutės.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Plona raudona linija" / "The Thin Red Line"

Sveiki,

Paskutiniu metu režisierius Terrence Malick yra mon amour! Buvau tiek laiko jį pamiršęs, kad peržiūrinėdamas dar nematytus jo darbus, tiesiog žagtelėjau ir save be pižoniškumo pagyriau: kaip gerai, kad jis vėl sugrįžo pačiu laiku į mano akiratį. Tiesą sakant filmą „Plona raudona linija“ (angl. The Thin Red Line) (1998) buvau matęs vaikystėje, bet nelabai kažin ką pamenu, vien tik nuotrupas, susijusias su karinėmis operacijomis, bet tikrosios gelmės, filosofijos taip ir neprisimenu. Tai tikriausiai vienas iš paskutiniųjų nematytų režisieriaus darbų, kuris ganėtinai skiriasi nuo to, ką dabar režisierius kuria. Šis labiau epinis filmas, primenantis tuos didinguosius karinius epus, kaip antai „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir panašiai, kada dar neturėdami interneto, visi vyrai prie televizoriaus rinkdavosi, kad pažiūrėtų karinį filmą. Nežinau, kodėl karas taip žavi ir jaudina vyrus, filmą dėl šios tematikos niekada nežiūrėčiau.

Filmo siužetą galėčiau nusakyti keliais sakiniais taip: tai filmas apie Japonijos ir JAV karą, į kurį buvo pasiųsti jauni, nepatyrę jaunuoliai, pastarieji išlaipinami saloje, kurioje išgyvena tikrą siaubą. Terrencijui rūpi ne karinės strategijos, ne heroizmas, kurį taip mėgsta JAV „Oskarais“ apdrabstomas filmas ir toli gražu nepašlovinti JAV pergalę prieš Japoniją. Šiame filme herojų beveik nėra, čia nagrinėjama bendresne prasme blogio veikimas pasaulyje, ką jis padaro su jaunais žmonėmis, kodėl jie taip sugadinami. Kaip antitezė filmui pasirinkta taiki salų gyventojų gentis, kuri nepažįsta karo. Vienas iš pagrindinių herojų, dažnas dezertyras iš savo grupuotės, ilgisi prigimtinės žmogiškosios taikos ir tampa moralės kompaso rodykle toje žiaurioje skerdykloje.

Nors T. Malick čia kur kas racionalesnis, jis siužetą visgi derina su filosofiniais intarpais, kurie ir poetizuoti, ir neretai veikia kaip užsklandos tarp sunkių karinių scenų. Tai labai veikia ir kaip kontrastas, ir kaip tam tikras pasakotojas, visuotinės sąžinės balsas, išryškinantis karo dirbtinai sukurtus veidus; vaikinukai tiesiog dėl socialinių vaidmenų, idealų ir kitų menkaverčių dalykų yra pasiryžę mirti. Kažkodėl prisiminiau Svetlanos Aleksijevič dokumentinę prozą ir ten paliktus žmonių liudijimus, kurie protu suvokiami, bet širdimi – kodėl? kodėl? – jau nebe. Žinoma, tai vienas geriausių karinių filmų per visą dešimtą ano amžiaus dešimtmetį, kuris nors ir vaizduoja karą, bet išvengia pačių baisiausių karinių filmų klišių t. y. parodyti, kad reikia didžiuotis karo pergalėmis, garbinti laimėjusiojo „teisuolio“ pusę, perteikti patriotiškąją žinią. Juk ir „Dunkerkas“ bei „1917-ieji“ turėjo būtent šiuos gėrio ir blogio stovyklos konceptus, o „Plona raudona linija“ išvengia to ir kalba universaliau, kur kas giliau, tarsi bandytų surasti priežastį, paaiškinimą, kaip nutiko, kad į žmoniją praslinko ir ją užvaldė toks šlykštus blogis. Stiprus filmas su nuostabiai hipnotizuojančiu operatoriaus darbu, mano galva, nors ir 1998 metų, dar nepasenęs.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Daina Opolskaitė "Dienų piramidės"

Daina Opolskaitė. „Dienų piramidės“ – Vilnius: Tyto alba, 2019. – 240.

Sveiki, skaitytojai,

Kaip teigia vienos geriausios praėjusiais metais išleistos lietuvių grožinės literatūros knygos Dainos Opolskaitės Dienų piramidės sudarytojai, šis novelių rinkinys pačios autorės brandintas net aštuoniolika metų. Iki tol autorė gana garsiai buvo įvardijama kaip vaikų literatūros atstovė. Dienų piramidės pelnė gausybę apdovanojimų, kai kurios atskiros novelės gavo savo apdovanojimus, o kiek girdėjau, po Europos Sąjungos premijos, knygą žadama versti ir į italų kalbą, todėl nusprendžiau dirstelėti, kas visgi rašoma šioje knygoje, kuo ji įdomi šiuolaikiniam skaitytojui. Tai jau paskutinė knyga iš Metų knygos rinkimų penketuko, kurios nebuvau skaitęs, pusę metų kantriai laukė savo eilės ant mano naktinio stalelio, kai pakėliau, net nustebau, kad buvo jau visai apdulkėjusi.

Knygoje publikuojama trylika novelių, kurios stilistiškai gana panašios. Dainos Opolskaitės kūrybą būtų galima apibūdinti kaip grįsta sukaupta, brandžia gyvenimiška patirtimi ir įžvalgomis. Bendraisiais bruožais tiek pasakojimai, tiek stilius primena septinto ir aštunto dešimtmečio lietuvių novelių meistrus, kaip ir Dainos Opolskaitės kūryba, pasižymėjo jautrumu, žmogiškumu, subtilumu. Danutė Kalinauskaitė, kurios kūryba taip pat iš dalies panaši į Dainos Opolskaitės, pažymėjo, kad autorės kalba švari, kad sakinys protingas ir apgalvotas. Kadangi novelės žanras įnoringas ir taupus, tenka atsakingai rinkti tekstą, išplėtoti pasakojimą taip, kad nedingtų ekspresija su netikėtai pabaigose nuaidinčia mintimi, dažnai netiesiogiai apibendrinančia visą pasakojimą. Toks pasakojimo būdas nėra patrauklus šiuolaikiniam skaitytojui, jis atrodo jau literatūroje išbandytas, atgyvenęs, „pasislėpęs“ už staigių ir aštrių siužetų turinčių knygų, todėl nebeužtenka atkartoti novelės struktūros ir jautrumo, gilios minties perteikimo, tenka į novelę eksploatuoti unikalius dalykus, kurie arba būtų tematiškai aktualūs dabarties skaitytojui, arba pasižymėtų rašytojo unikaliu gebėjimu savitai kurti tekstą.

Perskaičius knygą, man regis, kad šios iš esmės geros novelės toli nuo tradicijos neatsiplėšia, daugelis pasakojimų savo ritmika, elegancija primena senosios kartos novelistų ištarmes. Žinoma, knygos nėra rašomos vien tam, kad pranoktų ar pakeistų literatūros išraišką, sumodernintų, kaip šiuo atveju, novelės žanrą, tačiau būtent unikalumo ir savitumo pas Dainą Opolskaitę man šiek tiek pritrūko. Subtiliuose pasakojimuose, žinoma, skamba apgalvotas sakinys, žinoma, itin padirbėta su aliteracijomis ir asonansais; beveik kiekvienas daiktavardis turi prieš tai esantį būdvardį, kuris sukuria skambumą ir ryškumą, tačiau skaitant novelę po novelės susidaro įspūdis, kad autorė turi ryškų jausminio žodyno perteklių, nėra linkusi itin stilistiškai eksperimentuoti. Ne visada novelių pradžiose pasiteisina ilgos pastraipos, kuriose akcentuojama dar neįvardytų veikėjų ir jų situacijų būsenoms, kai skaitytojas aklai panardinamas į pasakojimo juslinį pasaulį, iš kurio aprašymo it fotografija galiausiai išryškėja pati situacija. Visgi kur kas įtaigiau, bet gal ne visada subtiliau, atrodo, kai novelės pradžioje pateikiama aiški situacija, arba pirmuoju asmeniu prabyla pasakotojas, kuris pasakojime dažnai yra apgaulingas, pasirodo esąs ne tai, ką matome pačioje pradžioje.

Kalbant apie novelių turinio bendrąsias sąsajas, akivaizdu, jog autorė šlietųsi prie Lauros Sintijos Černiauskaitės, Danutės Kalinauskaitės, iš dalies ir Vandos Juknaitės literatūros, kurioms kaip rašytojoms svarbus pamatinis šeiminis ryšys. Beveik visose novelėse plėtojama Bitės Vilimaitės novelių „mažojo žmogaus“ gyvenimo situacijos, kurios atitolusios arba atrodo tik kaip atskiros dėželės socialiniame, dideliame visuomenės darinyje. Dažni veikėjai yra dukros ir motinos, sūnūs ir tėvai, mylimieji, meilužiai – tai kas greta, artima, šalia, gyvenimiška, atpažįstama. Tie ryšiai veriasi subtiliais, bet skirtingais rakursais, ieško jungiančių dėsnių ir kartu skiriančių destruktyvių, bando subtiliai atskleisti vėtomo ir mėtomo paties likimo „mažojo žmogaus“ gyvenimo situacijas.

Šitiems veikėjų ryšiams nusakyti autorė pasitelkia kartais pernelyg angažuotą pomėgį ne per situacijas atskleisti ryšius, bet preciziškai gražiai ir poetiškai, – norisi sakyti, moteriškai, – aprašyti juslinį pasaulį, kas retsykiais susidaro įspūdis, kad autorė kai kuriose novelėse tampa jausmų aprašinėtoja: „Tai nebuvo paprasta tyla, atsitiktinė ir prisodrinta nejaukių pauzių, ne tokia, kuri užklumpa staiga ir niekuo neįpareigojanti, kai visi žodžiai netikėtai per greitai išspinduliuoja save ir išblėsta be pėdsako. Tai buvo graži ir svarbi tyla, kur kas reikšmingesnė ir ypatingesnė nei daugybė žodžių, apie tokią tebuvau skaičiusi knygose. O dabar jaučiu ją („Prieblandos valanda“, p. 186)“. Kai kada tie aprašymai būna itin veiksmingi, jie papildo psichologinį veikėjo pasaulį, nusako tarpusavio ryšius, tačiau kai kada atrodo tik dėl beletristinės estetikos, kuri nepateisina nei novelės meninės vertės, nei skaitytojų lūkesčių.

Novelės menine verte nelygiavertės. Kai kuriomis drioktelima įtaigiai ir kaip griaustinis iš giedro dangaus. Pavyzdžiui, viena mėgstamiausių ir įsimintiniausių, bent man, novelių yra Karūnos. Joje aprašomos beveik 24 valandų ir TV pagalbos socialinio paribio gyventojų realybės štrichai, atrodo, viskas jau girdėta, matyta, atrodo, ir toji pasileidusi, savivertės neturinti motina, skaldanti antausius dukrai, matyta ir regėta, tačiau pačioje pabaigoje, kai motina palinksta plauti dukters batų, ne savo, bet pirmiausia dukros, tada mergaitė pamato nematomą kasdienybės pasiaukojimo karūną, tokią užjuodintą banalių gyvenimiškų situacijų, kad skaitytojui net susopa, kaip tai meistriškai koreliuoja su močiutės garbinamu Marijos atvaizdu. Sakyčiau, Karūna turėjo pelnyti Antano Vaičiulaičio premiją, nes būtent tos labiausiai įvertintos novelės – Grotos, Ateik per ledą, – man pasirodė gana vidutinės.

Rašytoja Daina Opolskaitė

Viena iš labiausiai įsimenamų novelių yra Madlena ir aš, kur autorė leidžia sau šiek tiek paeksperimentuoti su pasakotojo perspektyvomis ir net apgauna skaitytoją. Tai veikia! Tos pačios „myli-nemyli“ temos atrodo įtaigiau, kai bandoma dar plėtoti ir įmantresnę pasakojimo strategiją, tada jaučiasi įdėta visapusiška pastanga sukurti ne tik turinį, sakinį, bet ir vadelioti pasakojimo žirgus. Kitą vertus, toje pačioje novelėje viskas yra banalu. Siužetinė linija absoliučiai siaubinga, ji primena muilo operą, netgi vardai (Madlena, Eduardas...) lyg iš Lotynų Amerikos serialų. Moteris susilaukia mergytės nuo savo gerokai vyresnio vyro sūnaus vienoje darbinėje išvykoje ir po 11 metų ji vėl susitinka su meilužiu, kuris atpažįsta savo dukrą. Na, banaliau negali būti! Ir finalas, kuriame mirštantis vyras prisipažįsta viską žinojęs – tritaškis į serialo baigtuves, tačiau veikia juslingumas, pasakotojo slėpynės, magiška mergaitės savistaba, kuri susilieja su pasakotoja, ir atrodo, kad tai bundančios intuityvios sąmonės suvokimas: kas aš esu? Ryšis čia veikia atpažįstamai per kraują, magišką ryšį, pralenkiant racionaliuosius, pavyzdžiui, DNR tyrimus kokioje nors „Ir turtuoliai verkia“ 102 serijoje.

Autorė nevengia pasakojimo kurti iš vyriško veikėjo perspektyvos. Nustebino novelė Tik tvanas, kurioje įnoringos moters užspęstas vyras, dirbantis statybų sektoriuje, turi daugiau žmogiškumo ir tėvystės instinktų nei tikroji motina, kuri rūpinasi tik savimi. Tai tarsi Žemaitės Petras Kurmelis, kada Marcė per dienų dienas gulėjo lovoje, o vyras Petras Kurmelis dėl jos viską darė, šiuolaikinis variantas. Šiuolaikiškai perteikti ir tėvo bei paauglės sutrūkinėję ryšiai: „Gustavas pirmą kartą savo gyvenime kalbėjosi su dukra. Ne žodžiais, o akimis. Viktorijos akys buvo kupinos skausmo, pykčio, kuris čia pat virto įniršiu, neapykanta ir dar kažin kuo, kuo – nebūtų galėjęs įvardyti. Žinoma, tai negalėjo tęstis ilgai. Staiga pašokusi nuo lovos Viktorija stumte išstūmė jį pro duris (p. 154).“ Labai gražiai pabaigoje struktūriškai išsprendžiama su tvano metafora, kuri įprasmina karmos dėsnį: kiekvienam už blogį bus atlyginta blogiu. Iš vyriškos perspektyvos pasakojama ir novelėje Iškyla, kur tėvas ir sūnus pasakojasi apie save nenoriai ir nejaukiai. Čia pas jaunuolį prabunda seksualinė trauka, sapne susikryžiuoja prisiminimai apie tėvą ir jo paties gyvenimas, o visa tai pavirsta į psichoanalizės vertą pasakojimą, kuriame išryškėja tėvo ir sūnaus veidrodiškai atspindinti gyvenimo elgsena.

Įsimintinesnė novelė Niekada, kada veikėja, pavargusi ir išsekusi emociškai ir protiškai motina novelėje pasako niekada du kartus, tačiau jie liudija skirtingus dalykus. Autorė grakščiai sužaidžia strateginį šio žodžio reikšmių pokerį ir subtiliai perteikia ne tik moters norą pabėgti nuo motiniškos naštos ir būti savimi, bet grąžina veikėjai savivoką, jog be visi to, ką moteris turi, niekas jos už saugaus šeiminio židinio nelaukia. Beje labai įtaigiai atskleista buitiška moters elgsena, nors gana tipiška (namų tvarkytoja), kuri traukia žoliapjovę, šveičia ir tvarko vien tam, kad psichofiziniais veiksmais susigrąžintų savastį. Novelėje Stebuklingas žmogus mokinė platoniškai įsimyli pas juos sodyboje pradėjusį dirbti pagalbininką, kuris ja rūpinasi, pasitinka iš po mokyklos ir mergaitė svajoja už jo ištekėti. Galiausiai novelės finalas labai pamokantis kaip Biliūno ar Savickio novelės: nevalia greitai pasitikėti svetimais ir įsileisti juos ne tik į namus, bet ir į savo širdį. Finalinis pamokymas taip siejasi subtiliai simboliškai su nupjautomis kriaušėmis ir ten aptiktomis drugelių lėliukėmis, kurios simbolizuoja senojo pasaulio sugriovimą ir atgimimą.

Sakoma, „Rafaelo“ – iškalbingiau už tūkstantį žodžių, tik kad „Rafaelo“ turi riešutą ir beskonį kremą. Štai novelė kaip žanras – iškalbingiau už romaną. Daugeliais atvejų D. Opolskaitei išties pavyko pasiekti meistrės lygį. Dėl kai kurių abstraktesnių, labiau idėjinių ir juslinių novelių suabejojau, jos atrodė labiau išskydusios, pasimetusios tarp kitų. Bet kokiu atveju, bendroji filosofinė novelių esmė yra byloti apie žmogų formuojantį laiką, kuris rinkinyje įgyja dienų piramidžių metaforą. Tai pasakojimai apie laiką ir atmintį, tai, kas trumpais momentais situacijose žmogų formuoja kaip turintį žmogiškumo požymį; kas žmogų daro žmogišką; kaip skiriasi geras žmogus nuo blogo; kokia poelgio (ne)atsakomybės kaina. (Su neįkyriais didaktiniais ir moralizavimo prieskoniais). Visose novelėse atsakymas yra apčiuopiamas tas pats – tik kito žmogaus būvimas, ryšis su kitu daro tave žmogumi, nes tik per kitus, kuriuose tu atsispindi, galima suvokti ne tik savo vertę, bet ir suvokti, esi tu geras, ar blogas žmogus.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Vanda Juknaitė apie rašymą kaip pareigą ir savo knygų gėdijimąsi

Sveiki,

Tas, aks žino Vandą Juknaitę ir jos literatūrą, gali paliudyti, kad nėra tokių daugiau literatūros išraiškos būdų taikančių rašytojų. Jos rašymo stilius yra labai įvairiai apibūdinimas, dažniausiai kaip priartėjęs prie kalbinės ribos, kai nebelieka žodžių, arba jų būna labai nedaug.

Paskutiniame savo interviu Vanda Juknaitė kalba apie būtinybę rašyti apie tai, ko kiti nerašo, kalba netiesą. Nuostaba kelia autorės prasitarimas apie ją užplūstančią gėdos jausmą dėl knygų. Tai rodo begalinį rašytojos kuklumą, kuris tarp jaunųjų rašytojų, sakyčiau, beveik nebepasitaiko.

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Dua Lipa - Future Nostalgia [vinyl, LP] (2020)

Informaciją apie albumą rasite čia:  Dua Lipa - Future Nostalgia [vinyl, LP] (2020)