Filmas: "Išėjimo nėra" / "No Exit"

 

Sveiki,

Naujas siaubo trileris pavadinimu „Nėra išėjimo“ (angl. No Exit) (2022), kurį režisavo Damien Power, tikriausiai nemažai daliai žiūrovų gali pasirodyti originalus ir sumanus rebusas. Istorija pasakoja apie narkomanę klinikoje, kuriai paskambina ir pasako, kad jos mama miršta ir jos laukia atvykstančios, tačiau sutartyje nurodyta, kad iš klinikos neįmanoma išeiti. Mergina pabėga, tačiau įstringa pūgoje, todėl turi glaustis pusiaukelės svečių namuose, kuriuose taip pat glaudžiasi keistuolių kompanija. Netrukus mergina gaudydama pūgoje ryšį pastebi, jog furgone laikoma surišta mergytė. Grįžusi į namus ji bando išsiaiškinti, kuris iš svečių kalina mergytę...

Iš tikrųjų filmas įtemptas, bent jau man netrūko dinamikos ir kitų pasakojimo elementų. Vėl prisiminiau pagal S. Kingą pastatytą „Mizerę“ (1991), kur įkalinti pūgos žmonės išdarinėja pačius keisčiausius ir beprotiškiausius dalykus. Visgi „Nėra išėjimo“ filmas veikia, įtraukia, išlaiko įtampą iki pat pabaigos, tačiau kaip bežiūrėsime, visgi filmas nėra nei originalus, nei kuo nors išskirtinis. Siužetiniai griaučiai primena ir daugiau matytų vidutiniškų filmų, ypač Tarantino pastatytą „Grėsmingasis aštuonetas“ (2015). Šiam naujajam filmui visgi stinga ir kitoniškos režisūrinės stilistikos ir netikėtų siužetinių vingių, nes mačius bent penketą panašių filmų, tampa aišku, kokią šaškių partiją pateiks filmo siužetas. Daugelį dalykų galima netgi atspėti, tad tas galvosūkis, sakyčiau, iš saujelės veikėjų pritemptas gana vidutiniškai. Aplinkybės, dėl kurių veikėjai įstringa ir asmeninė narkotikų merginos problema laiko visą siužetą ant šitos ašies, o pagrobėjai, iš pažiūros besirūpinantys tik savo pagrobimo verslu, tampa pernelyg maniakiškai įsikarščiavę žudikai. Kai kurios scenos, ypač tos sadistinės su krauju ir vinimis atrodo nenatūraliai, o pabaigos štrichas – įkyriai nuspėjamas štampas.

Privardijau daug neįtinkančių niuansų, tačiau seniai žiūrėjau tokio žanro filmą, kuriame gausybė klišių, tačiau įtampą vis tiek šiokią tokią sukėlė. Ar šis filmas prastas? Sakyčiau, kad ne. Atidirbta pagal šabloną tikrai neblogai. Ar filmas geras? Sakyčiau, irgi nelabai, nes tas, kas nori originalaus, nematytų dalykų, šiame filme kažin ar ras. Man filmas visgi pasirodė gan vidutiniškas ir tik įtrauktis į trilerio ritmą šiek tiek leido negalvoti apie filmo karkasą.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Tarptautinis Booker premijos 2022 trumpasis sąrašas / International Booker Prize 2022 shortlist

 

Sveiki,

Kiek pavėluotai, bet vis tiek labai trumpai noriu apžvelgti International Booker Prize 2022 trumpąjį sąrašą. Nors per pastaruosius trejetą metų įvairūs prestižiniai literatūriniai apdovanojimai turėjo vis didesnę įtaką verstinei literatūrai į lietuvių kalbą, sakyčiau, rinkoje vienu populiariausiu tampa Booker kasmetiniai sąrašai. Šiemet į trumpąjį sąrašą pateko 6 knygos, verstos į anglų kalbą iš korėjiečių, norvegų, japonų, ispanų, hindi ir lenkų kalbų. 50 000 svarų per pusę pasidalins tiek knygos autorius, tiek vertėjas, o visi likę trumpojo sąrašo nominantai gaus po 2 500 svarų premijos. Bet tikriausiai didžiausia nauda – apskritai patekti į šį sąrašą, nes jis garantuoja žinomumą ir labai plačias skaitytojų auditorijas, o tai yra kiekvieno rašytojo svajonė.

Mieko Kawakami „Heaven“ (Japonija), iš japonų k. vertė Sam Bett ir David Boyd

Goodreads.com reitingas 3.85 su 6,490 balsų.

Keturiolikmetis dėl savo žvairumo mokykloje patiria stiprias patyčias ir bendraamžių kankinimus. Nusprendęs niekam nieko nesakyti ir kęsti jis pamažu ima dvasiškai degraduoti. Vienintelė jį suprantanti yra bendraklasė mergaitė, kuri taip pat kenčia nuo savo sadistų. Į tikroviškai perteiktus paauglių vaizdinius įterpiami istoriniai-filosofiniai pamąstymai apie smurtą, todėl romanas iš dalies labai paprastas, bet ir meistriškai perteikiamas smurto esmę.

Claudia Piñeiro „Elena Knows“ (Argentina), iš ispanų k. vertė Frances Riddle

Goodreads.com reitingas 3.97 su 1,751 balsų.

Argentiniečių autorės romane „Elena žino“ pasakojama pasaka, sumišusi su erotika. Miesto bažnyčios varpinėje nužudoma mergina, kurios byla oficialiai labai greitai pabaigiama. Merginos motina, senyva ir ligota moteris, pati leidžiasi į miesto kvartalus ir apylinkes ieškoti teisybės. Per šią kelionę ji atskleidžia baisius autoritarinės valdžios bei vaidmainystės aspektus.

Jon Fosse „A New Name: Septology VI–VII“ (Norvegija), iš norvegų k. vertė Damion Searls

Goodreads.com reitingas 4.72  su 133 balsų.

Paskutinės dvi paskutinės septintologijos dalys pateko į trumpąjį Tarptautinė Booker trumpąjį sąrašą. Knyga pristatoma kaip unikali skaitymo patirtis. Norvegų rašytojui pavyko sukurti du skirtingus paralelinius pasaulius, kurie atskleistų skirtingas to paties veikėjo gyvenimo galimas perspektyvas. Veikėjas vardu Asle gyvena atokiame Norvegijos miestelyje, jis yra dailininkas ir bendrauja tik su artimiausiais kaimynas. Kitas veikėjas tuo pačiu vardu irgi yra dailininkas, tik jis gyvena alkoholiko gyvenimą... Ar jiems lemta susitikti, ar tai ta pati istorija, o gal tai skirtingos istorijos? Autorius žaidžia pasakojimo formomis ir fabulomis, o pasakojimas apibūdinamas kaip lėtas, tylus ir meditatyvus, transcendentinis ir puikiai tinkantis perteikti šiaurietišką pasaulėžiūrą.

Geetanjali Shree „Tomb of Sand“ (Indija), iš hindi k. vertė Daisy Rockwell

Goodreads.com reitingas 3.92  su 49 balsų.

Knyga, kuri tikriausiai patiks Arundhati Roy gerbėjams. Joje pasakojama apie 80 metų moterį, kuri sunkiai išgyvena po vyro netekties, tačiau netrukus suvokia, kad tai galimybė patirti kažką naują, todėl pradeda santykiu su transeksualia (hidžra) moterimi, negana to, išryškėja nauji santykiai su „modernia“ iki šiol save laikiusia dukra. Keliaudama su dukra į Pakistaną, ji prisimena kintantį gyvenimą ir santykius, požiūrį į gyvenimą... Autorė tikriausiai į Tarptautinį Booker pateko ne dėl indiškos tematikos, o dėl to, kad ji atsisako rimtai žiūrėti į gyvenimo tragedijas, jos pasakojimo tonas žaismingas, makabriškas.

Olga Tokarczuk „The Books of Jacob“ (Lenkija), iš lenkų k. vertė Jennifer Croft

Goodreads.com reitingas 4.15  su 2.996 balsų.

Išties sunku apibūdinti šią O. Tokarchuck opus magnum „Jokūbo knyga“. Tai didžiulės apimties knyga, kuri turėtų būti greitu metu išleista ir lietuviškai. Manau, tai vienas iš rimčiausių kandidatų laimėti šį Bookerį ir tai būtų antrasis autorės triumfas. Knyga nukelia mus į XVIII amžių, kuriame pasakojama apie žydą, kuris atvykęs į vieną iš Lenkijos kaimų, pakeičia tapatybę ir sukuria apie save mitą. Keičiantis istorinėms aplinkybėms, vyrui pavyksta keisti religijas ir tapatybes, apie jo gyvenimą pasakoja daug skirtingų balsų, kurie sukuria įvairias kintančias perspektyvas. Pats labai nekantrauju patyrinėti, kaip išties atrodo tas pasakojimas.

Bora Chung „Cursed Bunny“ (Pietų Korėja), iš korėjiečių k. vertė Anton Hur.

Goodreads.com reitingas 4.06  su 1,239 balsų.

Pietų Korėjos autorės novelių rinkinys „Prakeiktas triušis“ man iš anotacijos primintų Samantos Schweblin noveles. Azijietės knygoje pasakojamos istorijos, kurios sulydo magišką realizmą, mokslinę fantastiką ir siaubo elementus bei atskleidžia žiaurų patriarchalinį ir kapitalizmo pasaulį.

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraštis: Salomėja Nėris "Lauk manęs"

 

Salomėja Nėris „Lauk manęs“

Nemune ledai išplauks,

Obelys pabals. -

Parymok, manęs palauk

Prie baltos obels.

 

Parugėm gelsvom basa

Vasara prabėgs.

Mėnesienoje rasa

Ašara žibės.

 

Bus ruduo. Atjos šiaurys.

Obelys pagels.

Lauk manęs pavakary

Vėtroj prie obels.

 

Šaltis išrašys languos

Tulpes, ramunes.

Negyvuos žiemos speiguos

Tujen lauk manęs.

 

Jei dar myli, jei brangus,

Jei manim tiki, -

Drėgnas apkasas man bus

Tėviškė jauki.

 

Ir tu būsi taip arti, -

Jausiu prie šalies...

Ir aplenks mane mirtis,

Ir kulka nelies.

 

Tu žiedelio nenumauk,

Nenukirpk kasų!

Ilgai laukus, dar palauk, -

Grįšiu, iš tiesų.

 

Vėliavas nuleistas neš, -

Žuvusį minės.

Netikėki. Grįšiu aš.

Grįšiu.. Lauk manęs.

 

Akmenys paplentėm kauks.

Sužaliuos lazda.

Lauk manęs, kai nebelauks

Niekas niekada...

Netrukus pasirodys Shokoofeh Azar "Nušvitimas žaliojoje slyvoje"

Sveiki,

Netrukus pasirodys leidyklos „Sofoklis“ išleidžiama knyga „Nušvitimas žaliojoje slyvoje“, kurią parašė Irano-Australijos žurnalistė ir rašytoja Shokoofeh Azar. Šiemet autorė atšventė penkiasdešimtmetį, o prieš keletą metų jos ši knyga buvo nominuota International Booker Prize ir pateko į trumpąjį jo sąrašą. Nors anuomet laimėjo Nyderlandų atstovė su „Vakaro nejauka“, būtent iš teigiamų apie šią knygą atsiliepimų ir vaizdo įrašų internete daugelis savo nugalėtojų simpatijas reiškė šiai knygai. Nekantraujame perskaityti.

Leidykla šiuo metu savo facebook internetiniame puslapyje paskelbė tris viršelius, kuriuos gali nuspręsti patys internautai balsuodami už labiausiai patikusį.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasaka" / "The Tale"

 

Jūsų Maištinga Siela

Sveiki,

Ne tik lietuviams, bet didžiosios pasaulio dalies žmonių mano, kad vienas baisiausių kriminalinių nusikaltimų yra seksualinis vaiko išnaudojimas, kuris amžiams pakeičia vaiko raidos psichiką ir elgseną. Apie panašius reikalus pasakoja pati režisierė Jennifer Fox biografinio pobūdžio vaidybiniame filme „Pasaka“ (angl. The Tale) (2018), kuriame įsimintiną vaidmenį sukuria amerikiečių aktorė Laura Dern.

Iš tikrųjų vien žinodami istorijos problemos ašį, galime teikti, kad filmo pavadinimas „Pasaka“ gana ironiškas, tačiau kadangi pati režisierė leidžiasi tyrinėti šios istorijos, kuri asmeniškai susijusi su ja pačia, tad visos raiškos priemonės yra toleruojamos, nes viskas daugiau ar mažiau „eina“ per kūrėjo asmeninę patirtį.

Istorija pasakoja apie penkiasdešimetę, kuriai vieną dieną paskambinusi motina praneša, kad perskaičiusi jos paauglystės dienoraščio lapus, kuriuose ji sužinojo, jog būdama trylikos-penkiolikos turėjo seksualinių santykių su gerokai vyresniu vyru ir moterimi vienoje žirgų rančoje, kur ji treniruodavosi jodinėjimo varžybose. Iš tikrųjų filme pagrindinė veikėja Dženifer net nesuvokia, jog ji yra auka, tačiau pamažu skaitydama savo vaikystės užrašus ima atgaminti tos uždraustos „meilės“ detales. Iš pradžių viskas atrodo kaip bręstančios paauglės kaprizai, kol atmintis pamažu moters galvoje sudėlioja skaudžią istoriją apie išnaudojimą. Ar Dženifer pamažu gali atsiverti ir iš tikrųjų iš atminties „ištraukti“ galbūt psichologiškai nuslopintus jausmus ir pripažinti, jog kažkada ji tebuvo tik maža mergytė, kuria pasinaudojo jojimo treneriai, įtraukdami į nepilnamečių orgijas, o gal ji vis tiek laikysis to, kad tai tebuvo tik „šiek tiek vyresnių“ suaugusiųjų nerimti meilės nuotykiai?

Kuo labiau Dženifer kapstosi, aptikdama savo vaikystės nuotraukas ir suvokdama tų santykių toksiškumą, tuo labiau ją ima krėsti šiurpas, jog teks visgi pripažinti, kad ji buvo išnaudojama gerai apgalvotų pedofilų porelės. Iš tikrųjų filmo pasakojimo kompozicija ne kartą savo tėkmėje keičia perspektyvą, įnešdama į įstoriją naujų veikėjų ir nejaukių kriminalinių detalių, todėl iš vienos pusės tai dinamiška ir intriguoja. Įterpiami ir stilizuotos pseudodokumentikos kadrai. Visgi tas retrospektyvus pasakojimo būdas, kada pamažu žiūrovams po iškarpą ir mizansceną atskleidžiami mažosios Dženifer nutikimai šiek tiek kai kuriuos gali erzinti, bet visumoje režisierei pavyko, keičiant perspektyvą ir pagrindinės veikėjos savivoką, sukurti potrauminio pasakojimo pedofilijos žiaurumo padarinių atlasą. Filmas įtikinantis, šiek tiek dvelkia provokacija, todėl jį žiūrėti įdomu ir nenuobodu. Net neabejoju, kad režisierei tai buvo būdas suvokti šiuos padarinius asmeniniame kontekste, o mums perteikti universalią kiekvieno panašiai išnaudoto vaiko potyrius asmenybės tapsmo procese.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laimės gėlelė" / "Little Joe"

 Sveiki,

Mokslinė fantastika, kuri kažkada buvo vaizduojama kine, sakykim, prieš 30 ar daugiau metų, šiandien jau yra tapusi tikrove. Didžiuliai moksliniai šuoliai medicinos ir technologijų pramonėje, nepasakyčiau, kad žmones padarė laimingesniais. Priešingai, tapome dar labiau atsiriboję, pažeidžiami platesniame galimybių pasaulyje. Štai britų režisierė Jessica Hausner sukūrė mokslinės fantastikos filmą „Laimės gėlelė“ (angl. Little Joe) (2019), kuris žiūrovus galgi nesužavėjo, bet mane visgi pritraukė ir sudomino savo originaliu scenarijumi. Filme mokslininkai bando mus išgelbėti nuo depresijos, liūdesio ir nusivylimo ieškodami naujo vaisto...

Filmas pasakoja apie netolimą ateitį, o gal septinto-aštunto dešimtmečio madomis stilizuotą dabarties alternatyvią tikrovę. Iš esmės filmas tam tikra prasme distopija, kuri pasakoja apie laimės dirgiklių paiešką ir kaip iš to užsidirbti pinigų ir galbūt padėti žmonėms. Mokslininkė Alisa, nusižengdama etikai, panaudoja nepatvirtintas struktūras ir sukuria laimės žiedadulkes išskleidžiančias gėles, kurių įkvėpus, atrodo, kad žmogus tampa emociškai stabilesnis, ne toks pažeidžiamas, tačiau Alisa net neįtaria, kad jos mokslinis eksperimentas iš tikrųjų pagamino žmonijos civilizaciją pražudysiantį virusą. Įkvėpus augalo, atrodo, žmogus ima keistis, jo sąmonę uzurpuoja dirbtinis augalo intelektas, perimdamas buvusio žmogaus prisiminimus...

Iš tikrųjų dėl filmo realizacijos galima pasiginčyti. Vieniems ji atrodys stilinga ir spalvinga, o idėja aptinkama jau ne viename „šaltame“ britų mokslinės fantastikos filme. Tai nieko panašaus į tą „Invazija“ (2007) su Nikole Kidman, kur siužeto ritmas pagrįstas užaštrintu trileriu, kai į žmones įsikūnijo ateiviai. „Laimės gėlelė“ bando suderinti Holivudą ir kartu išlaikyti savitą pasakojimo braižą. Žiūrovas labiausiai yra priverstas jaudintis dėl motinos Alisos, kuri pastebi savo sūnaus pokyčius ir negeba iš pradžių atskirti nuo paauglystės maišto, tačiau netgi šiame iš pažiūros dekoratyviame filme veikia motinos instinktai. Gal ir nesvarbu, kuo viskas pasibaigs, nes kažin kaip galima nujausti Alisos pralaimėjimą ir dirbtinio intelekto laimėjimą. Stebina tiesiog netikėta paties dirbtinio intelekto forma, kurios dar kine nebuvau matęs šitaip plėtojant. Visgi filmas „įsuka“ ganėtinai lėtai, režisierė nesistengia šokiruoti, kurti tradiciškai aštraus trilerio, veikiau tyliai klausia: o kas, jeigu mes, žiūrovai, žiūrėdami šį filmą ir svarstydami apie šią ateities galimybę, iš tikrųjų gimstame ir mirštame nieko apie save iš tikrųjų nežinodami, nes už mus veikia kitos jėgos, kurios yra mumyse ir mus tiesiog apgavo, priversdamos galvoti, jog tai mūsų laisvas pasirinkimas... Taigi filmas galbūt jau apie įvykusius dalykus, kurių mes nenutuokiame įvykus, todėl man šis filmas patiko.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 5.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ties virimo riba" / "Boiling Point"

 

Sveiki,

Pažiūrėjęs Kino pavasaryje rekomenduojamą britų režisieriaus Philip Barantini filmą „Ties virimo riba“ (angl. Boiling Point) (2021), visgi pamaniau, kad su metais mane nustebinti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Visai ne dėl to, kad filmas kažin kuo prastas (visai ne), bet dėl to, kad pernelyg būsiu įsisiurbęs kino, tampu sau išrankus, tad stengsiuosi šiek tiek vadovautis sveiku protu, ne vien subjektyviais pastebėjimais.

Tiesą sakant, įtemptas draminis trileris „Ties virimo riba“ apie virtuvės užkulisius man jau nuo pat pradžių sufleravo, kokio masto ir kokio braižo tai bus filmas. Tiesą sakant, ko tikėjausi, tą ir gavau. Iš vienos pusės, jeigu siužetiniai vingiai iš pažiūros atrodo nenuspėjami, vis tik viso filmo koncepcija akivaizdi vos tik pradėjus žiūrėti, kai pagrindinis veikėjas Endžis įžengia į restoraną, kur jis dirba šefu. Netrunka išaiškėti ir dvi Endžio problemos – miego trūkumas, bėdos dėl gyvenamosios vietos bei santykių spragos su sūnumi. Darbo ir šeimos derinimas seniai nėra vien tik mamų karjerisčių problema. Galiausiai filmas mus panardina į „eilinę dieną“ virtuvėje, kur tvyro tam tikra hierarchija, savita darbo atsakomybės architektonika, kuri nebūtinai priklauso nuo darbo atsidavimo, bet ir nuo kaip tyčia užsispyrusių ir žeminti linkusių klientų.

Visgi visas filmas pamažu, kaip pavadinimas ir sufleruoja, kaista tarsi vanduo. Įtampos vis daugėja, nes į restoraną užsuka garsūs maisto kritikai, šalia kito stalelio sužadėtuves surengti norėjęs vaikinas merginą galiausiai išveža dėl prasidėjusios alergijos į ligoninę. Žodžiu, nuolatinė įtampa, greitas darbas, darbiniai santykiai ir intrigos – visko, ko tikėjausi, tą ir gavau.

Galiausiai filmo pabaigoje beveik akivaizdžiai atspėtas koziris – Endžis priklausomas nuo vaistų-narkotikų, nes kasdien nebegali pakelti nei streso, nei tos aukštai iškeltos virtuvės šefo kartelės, nes klaidos, kurias jis kasdien vis daro nepataisomas, rodo akivaizdų perdegimą. Iš esmės filmas įtraukė, man patiko jo ritmiška atmosfera, augantis greitis, gyvi aktoriai, perteikiantys šnekamąją (nesuliteratūrintą!) kalbą, ilgas vienu ypu nufilmuotas kadras, tačiau viską turinio atžvilgiu daugiau ar mažiau buvau matęs realybės privaidintame šou su virėju Ramziu TV laidoje „Pragaro virtuvė“ (šiaip nerekomenduoju, baisiai nuobodus reikalas). Praktiškai labai panašiomis virtuvės stresinėmis nuotaikomis grįstas filmas, kuris veikia kaip psichologinis trileris, kuriame didžiausias priešas tampa pats su stresu, emocijomis nesusitvarkantis perdegęs žmogus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.5

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela