Knyga: Tove Ditlevsen "Kopenhagos trilogija"

 Tove Ditlevsen. „Kopenhagos trilogija“ – Vilnius: Tyto alba, 2022. – p. 368.

Sveiki,

Pernai vienu geriausiu verstinės grožinės literatūros kūriniu į lietuvių kalbą buvo pripažintas danų rašytojos Tove Ditlevsen (1917-1976) trijų dalių romanas Kopenhagos trilogija, kurią išvertė Aurelija Bivainytė. Daug kas džiūgavo, jog ši literatūrinė (man asmeniškai negirdėta) sensacija pasirodys lietuviškai, tad ir aš ėmiau laukti, kuo toji literatūra, parašyta aname amžiuje (Vaikystė (1967), Jaunystė (1967), Priklausomybė (1971)) jau tokia sensacinga, kad visi ją liaupsina ir netgi lygina su skandinavo literatūrine žvaigžde Karl Ove Knausgard.

Romanas parašytas vėlyvuoju rašytojos kūrybos laikotarpiu ir laikoma pačia vertingiausia ir įdomiausia jos literatūros meistrystės viršūne dėl apnuogintų ir itin atvirų autobiografinių istorijų. Tiesą sakant, pradėjęs skaityti, kiek nusivyliau, nes knyga, nors ir gerai parašyta, man pasirodė kiek per tradiciška. Pirmojoje trilogijos dalyje Vaikystė autorė autobiografiniais štrichais apžvelgia XX amžiaus pirmosios pusės savo patirtis danų darbininkų klasės šeimoje. Kol neatsirado antrojoje trilogijos dalyje kūrėjos problemos ir pirmieji nuopuoliai, tol Kopenhagos trilogija atrodė kiek prėskas kūrinys, nors, aišku, užbaigiau skaitymą su šiokiu tokiu susižavėjimu ir pasitenkinimu, nes galiausiai radau tapatumų su pagrindine veikėja Tove.

Pati neįdomiausia, tačiau toli gražu neprastai parašyta dalis yra Vaikystė, kurioje Tove atskleidžia gyvenimą skurdžiame Kopenhagos kvartale. Nuo pat mažens jos santykiai su nuolat įsižeidusia motina ir minkštaširdžiu, tačiau politizuoti linkusiu tėvu, kuris pripažįsta tik išskirtinai vyrus rašytojus klasikus, mažoji Tove jaučiasi atstumta, nesuprasta ir besiblaškanti keistai lokaliame pasaulyje, rinkdama ją praturtinančias patirtis. Viena iš jų – kiemo draugė Ruta, kuri trinasi prieš šiukšlių konteinerius, keikiasi ir daro didelę įtaką Tovei, tačiau net ji negali suvokti, kas per paslaptingas žmogus yra Tove.

Dar būdama vaiku Tove ryžtasi kurti eilėraščius, nesuprasdama nei kas yra geras eilėraštis, nei kaip juos reikia deramai rašyti. Atrodo, ta nepaaiškinama vaikiška ambicija yra liguista, iš dalies kylanti dėl to, kad tėvas pareiškia, jog moteris negali būti gera rašytoja. Dėl didelio poreikio dėlioti žodžius, tarsi tas troškimas kiltų iš prigimtinio mergaitės poreikio išsireikšti, ją dar labiau padaro vienišesne. „Visad svajojau surasti žmogų, tik vieną žmogų, kuriam galėčiau parodyti savo eilėraščius ir kuris juos pagirtų. Močiutei jie atrodytų nepadorūs, o Edvinas juos išjuoktų. Pradėjau daug galvoti apie mirtį, galvoti apie ją kaip apie draugę (p. 67).“ „Nebevaikštau vakarais Istedo gatve kartu su Ruta ir Mina, nes jų pašnekesiai tėra kvailos užuominos apie gašlius ir nepadorius dalykus, kurie niekuomet nepavirs jautriomis, ritmingomis eilutėmis mano vis labiau pažeidžiamoje sieloje (p. 92-93).“

Antrojoje trilogijos dalyje Jaunystė autorė atskleidžia poreikį ne tik kurti, bet ir būti pripažintai. „Pati negaliu dorai paaiškinti, kodėl taip noriu, kad mano eilėraščius išspausdintų, gal kad apie poeziją nusimanantys asmenys galėtų jais pasidžiaugti. Bet aš to noriu. Link to einu tamsiais, vingiuotais keliais. Būtent tai suteikia man jėgų kas rytą atsikelti, eiti į spaustuvės biurą, aštuonias valandas sėdėti spoksant į panelės Liongren stručio akis (p. 167).“ Tas, kas savo gyvenime turėjo nors kiek ambicijų dėl literatūros, manau, nesunkiai supras Toves kūrybos įvertinimo troškimą. Tai viena įdomiausių romano gvildenamų temų, nes neturėdama išsilavinimo ji sugeba pamažu perprasti tai, kas yra geras eilėraštis. Anksti pradėdama dirbti, Tove kraustosi iš vienų  namų į kitus, prižiūrėdama nuomotojų buitį. Įsigijusi spausdinimo mašinėlę Tove netrukus pradeda labai rimtai verstis rašymu, pirmiausia rašydama progines užsakomojo pobūdžio dainas. Ieškodama kelio į pripažinimą, Tove pradeda megzti pirmuosius santykius, kurie sietini labiau su naudos, saugumo ir globos paieškomis, nei dėl meilės idilės.

Tove Ditlevsen per savo gyvenimą turėjo keturias santuokas ir visos jos gana bohemiškai laisvamaniškos. Skaitydamas vis bandžiau atsekti visų tų keistų įsimylėjimų ir skyrybų grandinių priežastis ir, manding, išryškėjo keli aspektai. Danija – protestantiška šalis, į santuoką jau XX amžiuje žiūrima gana liberaliai, o Toves motina, kuri skatina Tove „griebti“ vos tik padoresnį į ją pasižiūrėjusį vyrą, atvirai dukrai sako, jog tik ištekėjusi moteris gali pradėti gyventi, o vyro pareiga yra ją išlaikyti. Romanas kalba apie vyrų ir moterų socialinius pasiskirstymo vaidmenis, nors Tove kūrybos žmogus, jai iš dalies negalioja standartai, tad santykiams išsikvėpus, jis dairosi vis kito vyro.

Tove Ditlevsen

Ne ką geriau dėl šių stereotipų klostosi ir Toves brolio gyvenimas. „Pavargęs nuo jos kalbų Edvinas vėl grįžta vėl į fotelį. Ištuštinus puodelius Grėtė vėl užsiropščia Edvinui ant kelių ir ima pirštais vynioti jo garbanas. Man atrodo, kad brolis susituokė su ja tik tam, kad pabėgtų nuo savo nuomojamo kambario su griežta šeimininke, kokią dar jis turėjo išeitį? Aš taip pat nenoriu likusio gyvenimo nugyventi pas ponią Sūr. Jaunystė laikina, trapi, nepastovi (p. 202).“ Atrodo, kad Toves gyvenimo reikšmingiausius sprendimus lemia socialiniai ryšiai ir lyčių stereotipai. Kitą vertus, būdama be aukštesniojo išsilavinimo ir priklausydama darbininkų klasei, ji kaip būsima pripažinta kūrėja neturėjo kito pasirinkimo, tad tam tikras amoralumas yra priimtina kultūros normatyvi sudedamoji dalis.

Įdomūs ir Antrojo pasaulinio karo kontekstai. Nors Tovę, atrodo, politika nedomina, tačiau kaip ir daugelis danų išgyvena ir jaudinasi dėl stiprėjančių vokiečių nacių agresijos Europoje. Įdomu, jog pačioje Danijoje taip pat atsiranda Hitlerio gerbėjų, o jo įrašytas kalbas per gramofoną klausosi Tovės namų šeimininkė, kuri padeda vokiečių karininkams, o pačią Tovę iškrausto, nes įtaria veikiančią prieš nacius.  

Trečiojoje dalyje Priklausomybė, kuri buvo pati įdomiausia ir paveikiausia, gvildenama ne viena problema. Tai žmonos ir motinos vaidmenys, besikeičiantys vyrai, įsitvirtinimas kaip rašytoja kultūriniuose Danijos sluoksniuose, tačiau svarbiausia ašimi tampa priklausomybė narkotikams, kol vieną dieną ji atsiduria psichiatrinėje ligoninėje ir ten suvokia, jog trūksta visai nedaug iki mirties. Bandydama išsaugoti santuoką ji išmoningai meluoja savo vyrui ir vaikams naktimis kviesdamasi daktarus, kad šie suleistų nuskausminamųjų. Labiausiai šokiruoja tai, kad dėl narkotikų ji ryžtasi ausies operacijai ir netgi paaukoja vienos ausies klausą, kad tik galėtų gauti nuskausminamųjų ir netgi dėl daktaro, kuris tiekia narkotikus, ji palieka savo vyrą... Atrodo, kad Tove tuoj perdegs ir mirs, kad jai žūtbūt svarbiau yra panirti į kitą pasaulį, atsisakant šios ją kankinančios tikrovės. Net ir suprasdama savo priklausomybę, ji vis tiek kabinasi į gyvenimą, negalėdama atsisakyti narkotikų sukelto pojūčio.

Vis galvojau, koks tas priklausomybės ir kūrėjos santykis, kaip beribis noras rašyti paskatino moterį nerti taip giliai į priklausomybę? Viena pavojingiausių psichikos pakrikimo prasme profesijų yra rašytojo. Kiek daug pasaulyje mes turi rašytojų alkoholikų, narkomanų ir savižudžių, kurių literatūrą skaitome kaip klasiką, tad Toves Ditlevsen atvejis neatsitiktinis, jis patvirtina Sylvios Plath, Ernesto Hemingvėjaus bei kitų rašytojų lemtis. Pati T. Ditlevsen galiausiai savo gyvenimą baigė 1976 metais, sulaukusi 58 metų, perdozavusi migdomųjų. Nepaliauju galvoti apie kūrėjo naštą nepaliauti kurti ir pagundas išeidinėti už įprasto racionaliu protu įrėminto gyvenimo. Poreikis patirti transcendenciją, haliucinacijas, būti pakylėtam narkotikų rašytojui pavojinga, nes jis kaip niekas kitas labai pagaviai priima tas patirtis kaip savo esminę gyvenimo patyrimo dalį.

Kopenhagos trilogija – įtaigus ir įtraukus skaitymas, kuris patiks daugeliui skaitytojų, kurie mėgsta autobiografinius pasakojimus, apsinuoginimą literatūroje. Iš esmės visa trilogija apie kūrėjo tapsmo gyvenimą su nuopuoliais, paklydimais ir pakylimais, įrėmintais XX laikmečio Danijos kultūrinių ir istorinių įvykių. Autoterapinio pobūdžio tekste skleidžiasi autorės troškimas permąstyti savo gyvenimą, jį suvokti ir įvertinti, o galiausiai ir savo patirtis paversti universalia literatūrine kalba, dialogu su visuomene, įprasminant begalinį troškimą rašyti ir būti per kūrybą atjaustai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Herojus" / "A Hero" / "Ghahreman"

 

Sveiki,

Vienas žymiausių ir tikriausiai labiausiai įvertintų Irano kino režisierių Asghar Farhadi per savo karjerą sukūrė ir padovanojo ne vieną įstabų kino reginį. Mano mėgstamiausi jo darbai tikriausiai būtų „Išsiskyrimas“ (2011) ir „Apie Elę“ (2009). Naujausiame savo filme „Herojus“ (angl. A Hero) (2021) režisierius po ispaniško filmo „Visi žino“ (2018) vėl grįžta į Iraną ir kuria tai, ką geriausiai moka – socialinę vertybių kaitos ir žmogaus išbandymų dramą.

Istoriją pasakoja apie į skolas įklimpusį Rahimą, kuris laikinai paleidžiamas į laisvę. Grįžęs iš kalėjimo vyras bando išpirkti skolą, kad nereikėtų grįžti atgal, todėl su savo meiluže suorganizuoja apgaulingą aferą t. y inscenizuoja didelės sumos radimą ir grąžinimą  vargšei moteriai, kuri pametė rankinuką gatvėje. Netrukus kalinys tampa didvyriu, nes aplinkiniai tiki, jog jis visiškai iš nesavanaudiškų paskatų grąžino rankinę, nors galėjo už tuos pinigus išsipirkti laisvę. Taigi Rahimas tampa didvyriu, kurį rodo per televiziją, apie jį rašo spaudoje, todėl netrukus jis tampa įžymybe, tačiau ne visi patiki jo geranoriškumu, o ypač netiki tas, kuriam Rahimas yra įsiskolinęs...

Filmas apie tariama Irano Tartiufą, šventeivą. Žinote, kuo geras šis filmas? Rahimas, kad ir kaip bandytų apgauti visuomenę ir sugrįžti į laisvę, jis vis tiek atrodo geras žmogus, kuriam gyvenime nelabai pasisekė, todėl bando išlipti iš duobės. Nors apgaulę sunku patiesinti, tačiau Rahimo akys geros, jis supranta, kad daro ir elgiasi negerai, todėl jo charakterio tipažas toli nuo Holivudo, pastarasis aiškiai skiria veikėjus į gerus ir blogus.

Režisierius įtaigiai „įvilkdamas“ Rahimą į socialinę Irano terpę išbando teisingumo testą. Ir nors Rahimui nepavyksta ir filmas apeliuoja į teisingą istorijos baigtį, visgi filme mes matome ir kitus dalykus. Pavyzdžiui, kodėl visuomenei reikia herojų ir kodėl visuomenė taip lengvai tuos herojus yra linkusi išaukštinti, nepatikrinę jų tariamo didvyriškumo. Filme kiek hiperbolizuotas Rahimo didvyriškumas, jis viso labo tik atidavė rankinę savininkei, tačiau minia euforiškai pasitinka, atrodo, paprastą kalinio poelgį. Mane asmeniškai labiau stebino ne Rahimo sukurta apgaulė, o visuomenės reakcija, kuri besąlygiškai ima aukoti didvyriui. Žvelgiant į manipuliavimą vertybėmis ir atjauta (Rahimas turi sunkiai kalbantį sūnų, kuris atstovauja tėvo interesams, kad daugiau gautų pinigų), man atrodo, jog ir mumis, lietuviais, labai dažnai naudojamasi, žinoma, ne visada, tačiau ką mes iš tikrųjų žinome apie tariamus mūsų pačių didvyrius? Filmas įtraukus, geras visomis prasmėmis, o gerai atpažįstamas režisieriaus braižas neleidžia apsirikti, jog iš tikrųjų žiūrime dar vieną Asghar Farhadi kokybišką kūrinį, nors filmas ir ne mano mėgstamiausias iš jo repertuaro, tačiau vertas dėmesio.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Naujos knygos: Jokūbo knygos, Te visad būsiu aš, Simonas, Regos nervas, Fo, Mane vadina kalendorium, Piranezis, Pranašas

 

Sveiki,

Naujos knygos mano namų bibliotekoje! Šiemet dar nepirkau knygų, laikiausi iš paskutiniųjų ir kaip papurčiau knygų obelį, štai tokie vaisiai nudardėjo į mano pirkinių krepšį, Duok, Dieve, laiko suskaityti šitam gėriui.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Storas sąsiuvinis" (režisierius Jokūbas Brazys)

 

Sveiki,

Man tikriausiai buvo penkiolika ar keturiolika, kai perskaičiau vengrų rašytojos Agotos Kristof (1935-2011) romaną „Storas sąsiuvinis“ (Vertė Stasė Banionytė, Alma littera, 2004). Pamenu, jog vaikščiojau apsvaigęs po šio romano ir kurį laiką tai buvo pati geriausia kada nors perskaityta knyga, todėl iki šiol menu šį kūrinį kaip vieną paveikiausių ir įsimintiniausių kūrinių, padariusių įtaką mano jaunoms dienoms apie geros literatūros suvokimą. Negalėjau nepasižiūrėti pagal šią nuostabią knygą pastatytą Klaipėdos dramos teatro režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklį tuo pačiu pavadinimu.

Iš tikrųjų romaną sudaro trys dalys, spektaklis pastatytas pagal pirmąją trilogijos dalį, kuri vaizduoja dvynių Luko (akt. Saulius Ambrozaitis) ir Klauso (akt. Džiugas Grinys) vaikystę karo metais pas močiutę. Motina nebegalėdama bombarduojame mieste išlaikyti dvynius, juos palieka kaime pas visų nekenčiamą senelę, vietinių vadinama ragana. Senelė dvynius vadina kalės vaikais ir, tiesą sakant, nelabai jais rūpinasi, nesirūpina ir savo higiena, avi kareiviškus batus, o vakarais panirsta į alkoholio liūną. Lukas ir Klausas miega virtuvėje ant suolo, kuris šiame spektaklyje atlieka ir žaidimų svarstyklių-sūpynių funkciją. Kaip palikimą dvyniai po laiptais slepia tėvo paliktą žodyną, Bibliją ir rašomą savo dienoraštį, storą sąsiuvinį. Galiausiai kalės vaikų nekenčia ne tik senelė, bet ir vietos gyventojai, todėl ujami jie nusprendžia prisijaukinti skriaudas kaip savaime suprantamą dalyką ir imasi sudėtingų sadistinių išgyvenimo pamokų t. y. atsisakyti būti jautriems švelnumui, mokosi vienas kitą talžydami ir pjaustydami iškęsti skausmą ir t. t. Galiausiai karo metais dvyniai sutinka ir Kiškio lūpą, mergaitę, kuri užsiiminėja prostitucija, kad išgyventų. Berniukai su ja susidraugauja, padeda iš kunigo, kuris pasinaudojo Kiškio lūpa, išpešti pinigų. Galiausiai patys yra sugundomi kunigo šeimininkės glamonių ir ištvirkinami.

Karo metai yra negailestingi, atsiradusi motina nebegali prikalbinti dvynių vykti su ja į miestą. Berniukai padeda persikelti tėvui per sieną ir bėgti nuo jį persekiojančio karo, tačiau šis pabėgimas tampa lemtingu įvykiu šiaip jau niekada neišskiriamiems dvyniams. Beveik 4 valandų (su pertrauka) spektaklyje papasakota baisi dvynių vaikystė neprailgo. Stebino beveik viskas. Nors žinojau puikiai šią istoriją, tačiau vos išvydęs scenografiją, kurią sukūrė Marius Nekrošius, iškart supratau, kad bus gerai. Pavaizduota virtuvė ir laiptai į antrą aukštą išmoningai viso spektaklio metu įvairiai išnaudojami. Vienu metu tie laiptai tampa ir dvynių slaptaviete, ir keliu į Rojų, ir takeliu į kapines... Kaip jau įprasta lietuviškame teatre, visada atsiranda koks nors scenoje simbolinis veikėjas, kuris ne tik užpildo sceną, bet ir pranašauja, iliustruoja veikėjus ir jų ištiksiančią lemtį. Šiuo atveju juo tapo šuo, su kuriuo Kiškio lūpa santykiavo. Šuo dažnai pasirodo kaip šuo, o dar dažniau baskerviliškai pranašauja žiūrovams tas prasmes, kurias reikia suprasti.

Nors premjera turėjo įvykti dar pernai, tačiau dėl aktoriaus traumos ji buvo nukeliama į šį sezoną. Apskritai norėčiau pagirti aktorių kolektyvą. Du berniokiškos išvaizdos aktoriai išties gerai perteikė Luko ir Klauso vaikystės metus. Sužibo ir antraplaniai aktoriai. Močiutė, kurią perteikė aktorė Alina Mikitavičiūtė, motiną Toma Gailiūtė, karininką Linas Lukošius, gėjų paštininką Jonas Viršilas, istorišką sadistą policininką Karolis Maiskis, tėvą Liudas Vyšniauskas, klebono šeimininkę Justina Vanžodytė, bet labiausiai ir jautriausiai stebino aktorės Dignos Kulionytės jautriai ir infantiliai perteiktas tragiškas Kiškio lūpos paveikslas, kuris bent jau pačiame romane nebuvo toks itin ryškus, koks perteiktas šiame spektaklyje. Krauju pertvinkusi patalynė, A4 baltų lapų šnaresys ar didžiulis gėlių vazonas, išardomas liftas-traukinio vagonas, vonia, obuoliai – viskas perteikta jau lyg ir visai suprantamais simboliais, bet šiame spektaklyje vis vien veikia jautriais teatriniais potėpiais.

Tiesą sakant, medžiaga jau nebe nauja, tad vis dar savęs klausiau (nes romanas suskaitytas, matyta ir kino ekranizacija), ką naujo dar galėčiau suprasti iš šios istorijos? Čia prisiminiau kanadiečių rašytojos Anne Carson novatorišką knygą „Raudonos autobiografiją“, kurioje išsakoma mintis, jog reikia mokytis savo bjaurumo. Sadistinės pratybos perkeičia dvynius ir jų vertybes, jie tampa kažin kokie bejausmiai, eliminuoja iš savęs tai, be ko paprastas žmogus negali išgyventi: švelnumą, jautrumą, žmogiškumą, atjautą, supratingumą. Vaikai patekę į žiauraus pasaulio terpę nusižmogina, nes nužmogėti yra paprasčiau, nei kentėti. Vaikai – civilizacijos tąsa, jiems būtina patirti geriausius dalykus, kad užaugtų žmonėmis (čia kaip perduoti iš kartos į kartą Prometėjo ugnį), tačiau Luko ir Klauso gyvenimas pažeistas, sutrūkinėjęs ir pilnas tamsos. Taigi, ar žiaurumu paženklinta vaikystė ir išmokta nemeilė šiuos berniukus išgelbsti? Ar įmanoma nuo atšiaurumo apsisaugoti atšiaurumu ir išlikti? Manding, akivaizdu, jog tos nužmoginimo pratybos užaugino naujus monstrus, per kuriuos ir toliau plis blogis. Vienu metu berniukų gaila, kitą vertus, žiūrovas supranta, kad besimokydami civilizacijos bjaurumo, berniukai patys tampa aplinkinio pasaulio atspindžiais.

Mano įvertinimas 9.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Megan" / "M3gan"

 Sveiki,

Daug triukšmo dėl nieko, taip galėčiau pasakyti isterišką kino kampanijos reklamą, kuri brovėsi per visas internetines platformas, kai tik pasirodė siaubo mokslinės fantastikos trileris „Megan“ (angl. M3gan) (2022), kurį režisavo Gerard Johnstone. Kažkodėl daug dėtų pastangų „Megan“ pateikti kaip itin patrauklų ir nuostabiai novatorišką siaubo filmą žiūrovams man nesuvokiamas iki šiol, tačiau daug kas visgi ėmė laukti, kada turės galimybę pamatyti, kaip maža dirbtinio intelekto valdoma lėlytė mergaitė dabartinės 65 metų Madonnos veidu pradės skersti.

Istorija pasakoja apie iš sesers šeimos parsivežtą per autoavariją likusią gyvą dukterėčią Keidę. Džema pati dirba moksliniame vaikų žaislų institute ir bandydama išspręsti dukterėčios atšiaurumą ir savo motiniškų instinktų neturėjimą, ji sukuria lėlę Megan, kuri užprogramuota rūpintis ir saugoti Kendę. Netrukus šią idėją pasigauna žaislų imperija, kuri planuoja tokių Megan prikurti tiek, kad kiekvienas planetos vaikas ją turėtų. Žodžiu, pati Džema netrukus pastebi, kad Megan visgi nėra tobula, ji retsykiais nepaklūsta komandoms ir netgi prieštarauja savo šeimininkei... Galiausiai robotė mergytė tampa žudikė, kuri teturi tik vieną tikslą, bet kokia kaina apsaugoti Keidę nuo bet ko, kas jai, anot dirbtinio intelekto, kenkia.

Visiškai nesunku įspėti, kad šis masėms skirtas pramoginis reginys pratęsia ištisą seriją populiarių ir patrauklių su robotais susijusių siaubo trilerių. Kol filmą žiūri ir stebi vis bręstantį Megan blogį, tol esi įtrauktas į tuos visus nusikaltimus, tačiau užtenka atsitraukti ir suvoki, jog filmas visgi nėra jau toks įdomus, o kai pradedi apmąstyti jį, tai pasidaro liūdna, jog pamatei dar vieną vidutinišką, nors gražiai į saldainio popierėlį įvyniotą istoriją. Iš tikrųjų filmo idėjos labai senos, primas dalykas, kas šauna į galvą – S. Spiebergo „Dirbtinis intelektas“ (1999), kai dar būdami vaikais braukėme ašaras dėl robotuko, palaidoto jūros dugne. Visgi „Megan“ yra absoliučiai klasikinio tipažo trileris, ant kurio paremta koks pusės mokslinės fantastinės literatūros: jeigu tu savo žmogiškąsias pareigas ir atsakomybę perduodi dirbtiniam intelektui, tas intelektas staiga įgavęs savarankius sprendimo būdus, prieštaraujančius žmoniškumui, jis visada puls žmones. Tiesą sakant, „Megan“ yra tų pačių idėjų mikstūra, infantiliai ir nekaltai įvilkta į koketišką mažą lėlytę (žinoma, kad seksualinis triukas mylintiems lolitas) iš esmės priminė „Dirbtinio intelekto“ ir trilerio „Našlaitė“ savitą hibridą su tradiciškai pakopomis augančia įtampa ir finalinėmis kovos scenomis. Vienam madingam pasižiūrėjimui labai tinkantis filmas, bet nedaugiau.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tender baras" / "The Tender Bar"

 

Sveiki,

Pagal realaus žmogaus vardu J. R. Moehringer sukurtus memuarus apie savo vaikystę, praleistą pas dėdę Čarlį ir studijų metus, paties aktoriaus ir režisieriaus George Clooney pastatytas filmas „Tender baras“ (angl. The Tender Bar) (2021), šaltiniai sako, kad dėl aktoriaus Beno Afflecko garsi dainininkė Jennifer Lopez buvo sužavėta. Istorija mus nukelia į maždaug 70-ųjų dešimtmetį, kada jaunasis JR su motina grįžta į senelio namus, kuriuose vis dar gyvena dėdė Čarlis ir senieji tėvai. Mažasis JR vis girdi savo garsaus tėvo balsą per radiją, mano, kad tėtis yra radijuje, tačiau namiškiai bando atitolinti jį nuo tėvo, kuris toli gražu negali būti vaikui pavyzdžiu. Užuovėja netrukus randa savo dėdės Čarlio atidarytame „Dikenso“ bare, kuriame renkasi vietos išgeriantys, nestokojantys nei intelektualių pokalbių, nei alkoholio bokaluose. Netrukus visi pastebi JR nepaprastą intelektą, o dėdė Čarlis atidaręs savo kambario spintos duris pasako: jeigu perskaitysi visas šias knygas, tu galėsi tapti tikru rašytoju. Kitaip sakant išpildyti Čarlio svajonę, nes jis taip niekada ir netapo rašytoju.

Labai mėgstu filmus apie visokius rašytojus, jų sėkmės ar nesėkmės istorijas. „Tender baras“ pasakoja tapsmo istoriją, kuri iš vienos pusės dėl JR tėvo neturėjimo yra pažeista, tačiau turi gyvenimišką atsvarą. Kitas labai įdomus filme dalykas yra sūnaus ir neišsipildžiusios gabios motinos santykis. Motina apsėsta, kad jos vunderkindas vaikelis kuo puikiausiai baigtų prestižinį universitetą, nors šeima nepasiturinti, tačiau JR gabumus įvertina Jeilio universitetas ir jis galiausiai baigia universitetą, padovanodamas universiteto žiedą mamai kaip jos lūkesčių ir svajonių išpildymą.

Filmas persmelktas socialiniais santykiais ir vaidmenimis, lūkesčių (ne)išsipildymais. Režisierius randa balansą tarp gėrio ir blogio, tarp nuopuolio ir pakylimo, tarp paklydimo ir gyvenimo kelio atradimo. Iš dramos gal tikėjausi kiek daugiau, tačiau visumoje susižiūrėjo gana neblogai. Filme yra nemažai amerikietiškų holivudinių stiliaus pasažų, tarsi žiūrėtum filmą iš socialinės natūralios terpės (matai detales, laikmetį, kultūros manierą), tačiau visa tai perteikta nenatūraliai, tarsi viskas literatūriškai pašlifuota, pagludinta ir pritaikyta masėms, kad būtų atsisakyta sunkaus tono, kuris galbūt būtų labiau tikęs šiai istorijai. Kitą vertus, galbūt tokia tonacija parašyti ir patys JR memuarai. Filmą vertinu gana vidutiniškai.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Batuotas katinas Pūkis: paskutinis noras" / "Puss in Boots: The Last Wish"

 

Sveiki,

Itin sėkmingo animacinio projekto „Šreko“ kūrėjai 2011 metais pristatė visiškai naują savo kūrinį „Batuotas katinas Pūkis“, kuris beregint tapo itin populiarus. Po vienuolikos metų pertraukos filmas sulaukė oficialaus tęsinio „Batuotas katinas Pūkis: paskutinis noras“ (angl. Puss in Boots: The Last Wish) (2022). Žinoma, per tą dešimtmetį būta ir mini trumpų video filmukų bei 77 serijų serialo apie tą patį Pūkį, tačiau daug kas tikėjosi ir pageidavo, kad šis sėkmingas projektas (kaip ir anuomet „Šrekas“) turėtų pirmtako vertą tęsinį.

Tiesą sakant, pastaruosius kelerius metus nemačiau jokio animacinio filmo, kuris mane nors kiek nustebintų, tad iš šiemet „Oskarui“ kaip geriausias metų animacinis filmas nominuotas Pūkio tęsinys kėlė nemažai lūkesčių, juolab kad anuomet debiutinis filmas man labai patiko. Antrojoje šios serijos dalyje pasakojama apie tą patį katiną Pūkį, kuris staiga sužino, jog iš devynių gyvenimų jam liko paskutinysis. Bėgdamas nuo legendinės šlovės ir gelbėdamas savo kailį, Pūkis stengiasi kačių prieglaudoje gyventi paprasto katino gyvenimą, tačiau netrukus jį suranda Auksaplaukė su juokingomis meškomis žudikėmis. Negana to, jis sužino, jog yra galimybė vėl tapti didžiu, tik reikia surasti žemėlapį, kuris atveda prie norus pildančios žvaigždės. Tik ką daryti, kad tą žemėlapį ką tik jam iš po nosies nugvelbė prie altoriaus kažkada palikta katytė Kitė? Gal jam padės netikėtai naujas draugas šunelis Peritas?

Iš esmės filmas, nors vietomis ir linksmas, nuviliantis. Pagrindinė Pūkio problema – sirgimas didybės manija, jis dėl savo arogancijos ir šlovės anuomet daug ką įžeidė, o labiausiai buvusią savo sužadėtinę. Galiausiai paaiškėja, jog tai filmas apie Pūkio vertybių transformaciją, tikrąją kolektyvinės draugystės jėgą, kuri išryškėja istorijos pabaigoje. Naratyvas, švelniai tariant, nuvalkiotas iki begalybės. Ta pati pasakos formuluotė t. y. pagrindinis veikėjas konkurencingai leidžiasi su herojais į kelionę dėl egoistinių paskatų, turi įvykdyti misiją, įveikti kliūtis, tačiau pabaigoje susivokia, jog viso šito iš tikrųjų jam ir nereikėjo, nes viskas slypi ne išorėje, o vidinėse įsitikinimuose. Žinoma, filmas fokusuojasi į šeimas ir jaunuosius žiūrovus ir pateikti daugiau keistesnių nuotykių ir kelionės virsmo netikėtumų pasakojime būtų rizikinga, tačiau laikytis vis to paties diskurso, manau, yra tiesiog pataikavimas masiniam žiūrovui. Filmas visumoje šiek tiek nuviliantis, nebuvo įdomus ir šmaikštumas, pvz., to storulio nykščio mirkymas į pyragus ar šaudymas iš vienaragių ragų kulkų, ar kalbantis zirzlus didaktikas vabzdys. Filmas toks tvarkingas, kad pernelyg nuobodus pasidaro, todėl pajutau, jog pradėjau įpusėjus filmui dairytis laikrodžio ir tikrinti, kada jis baigsis.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela