Filmas: "Panelė Šambon" / "Mademoiselle Chambon"

 

Sveiki,

 

Kino kirtikai kaips susitarę gyrė prancūzų filmą „Panelė Šambon“ (pranc. Mademoiselle Chambon) (2009), kurį pagal romaną pastatė Stéphane Brizé. Pastarasis rodytas Lietuvoje per „Žiemos ekranai“ kino festivalį bei per LRT televiziją (gal dar galite pamatyti jų videotekoje). Retai kada bepažiūriu senesnę kino juostą, tačiau visgi jaučiu sentimentus prancūziškam kinui, tad nutariau nepraleisti progos.

 

Istorija pasakoja apie statybininką Žaną, kuris turi žmoną ir vaiką, atrodo, jo santuoka puiki, problemų nėra, tačiau vieną dieną jis sutinka sūnaus mokykloje pravesti pasakojimą apie savo profesiją ir netikėtai susižavi elfiškos išvaizdos blondine mokytoja Veronika (beveik Vienuolio „Paskenduolė“ – mano asociacijos). Pastaroji užsisako jo statybos paslaugų ir Žanas mielai pagelbsti panelei Šambon. Netrukus jų santykiai perauga į subtilų flirtą.

 

Atrodo, kad filmas niekuo neypatingas. Paprasta vargana vyro neištikimybės istorija, o mokytoja vilioklė, truputi infantili, truputį nerealizavusi save muzikoje, užmetusi smuiką, flirtuoja savo ilgomis gėlėtomis suknelėmis ir... suvilioja Žaną. Žanas irgi leidžiasi vedamas šio nuotykio. Visa tai perteikiama ne kaip deginanti aistra, pasiutpolkė, bet priešingai – melancholiškai, su klasikinės muzikos intarpais, sakytum, prancūziškai meniškai, išryškinant pagrindinių veikėjų kaltės ir aistros santykį. Iš vienos pusės toks filmas gan jau senamadiškas, paremtas estetiniais sumetimais ir gerai parinktų aktorių duetu, – į juos išties lengva, gal kiek nepatogu dėl neištikimybės, stebėti, kuo viskas pasibaigs. Tiesa, panelės Šambon asmeninė istorija taip ir nepapasakota iki galo, kodėl ji leidžiasi į tokius nuotykius, nepritampa, matome tik iš subtilių detalių, kad ji kenčia, yra vieniša, nerealizavusi savęs ir galbūt dėl tokio būdo pasmerkta likti senmerge.

 

Stebina tai, kad Prancūzijoje yra pedagogų, kurie „kilnojami“ iš vienos vietos į kitą, iš vieno miesto į kitą – panelė Šambon tokia, kuri pavaduoja į dekretą išėjusius ar laikinai dirbti negalinčius pedagogus, o kai jie sugrįžta, jai pasiūlo kitą įstaigą. Patogi sistema. Pagalvojau, kad Lietuvoje visgi šis reikalas nepaeitų...

 

Grįžtant prie filmo. Jis lėtas, subtilus, pirmoji filmo pusė išties intriguoja, subtilumas neretai žavi, ypač gerai susikalbėjo aktorių pora, įdomu buvo stebėti Žaną, užgrūdintą sunkių statybų ir šitaip lengvai pasiduodančiam švelniam flirtui. Filmas pastatytas dar tada, kai kompaktai buvo madingi ir skolinami! O atrodo, kad dar ne taip seniai... Visgi filmo pabaiga buvo niekuo neypatinga, Šambon nepalenda po traukiniu kaip Karenina, o Žanas lieka šeimoje – vienos vasaros flirtas, kuris davė abiem veikėjams savito svaigulio ir vilties, tačiau lyg ir nieko esmingo ar griaunančio neįvyko.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jie klonavo Taironą" / "They Cloned Tyrone"

 

Sveiki mielieji,

 

Kaip aš mėgstu gerai susuktus mindfcuk stiliaus filmus! Kur nolaniškai dera nuotykiai su tarantinišku komikso cinizmu. Galima sakyti, kad šių braižo motyvų turi ir Juel Taylor režisuota mokslinės fantastikos mistinė kriminalinė komedija – tikra žanrų įvairovė! – „Jie klonavo Taironą“ (angl. They Cloned Tyrone) (2023). Pastebiu, jog per šį dešimtmetį kuriasi Amerikos kino rinkoje unikali kino nišą t. y, juodosios rasės atstovai kuria savo filmą, kviečiasi savo rasės aktorius ir vaizduoja juodaodžių kultūrą, dažniausiai kur veiksmas vyksta kokiame nors šių žmonių didmiesčio atskirame gete, kvartale, perteikiant išskirtinai šios kultūros probleminius aspektus. Nepaisant visko, šios kartos ir naujos srovės režisieriai išlaiko patrauklumą masinėms žiūrovams, netgi, sakyčiau, kino gurmanams.

 

Pripažįstu, kad filmas „Jie klonavo Taironą“ mane paveikė stipriau, nei tikėjausi. Tą naktį, po seanso, sapnavau alternatyvius sapnus. Filmas išties keistas ir dėl to labai geras. Sakyčiau, scenaristai pasistengė įdomiau ir ne taip tiesmukai kalbėti apie rasizmą. Istorija pasakoja apie nelabai gerą vyruką Taironą, kuris savo kvartale stumdo narkotikus, vieną naktį jį nušauna, tačiau kitą dieną jo istorija ir gyvenimas vėl tęsiasi tarsi kokioje „Švilpiko dienoje“. Vietiniai draugeliai – narcizas sąvadautojas ir kekšė svajotoja – suvokia, jog tai ne tas pats Taironas, galiausiai jie išsiaiškina, jog po jų kvartalu įkurtos didžiulės klonų laboratorijos, o jų gyvenimai yra stebimi, su jais nuolat atliekami maisto ir kitų medžiagų bandymai... Iš tikrųjų tai savitas serialo, jeigu matėte nors vieną sezoną, „Vakarų pasaulis“ modelis, kada sukurti robotai imituoja tam tikrą simuliakrinį pasaulį, turi savo dirbtinį intelektą ir linksmina valdžios atstovus.

 

Filmas išlaiko, sakyčiau, puikų žaidybinį komizmą, veikėjus smagu stebėti. Režisierius stebėtinai per ploną plauką dažnai priartėja prie klišių, bet nuolat pateikia kokių nors netikėtumų, savitos spalvos, žiūros kampo. Galiausiai visas šis klonavimo reikalas yra tos pačios galios ir paklusnumo atspindys – klonuotojai baltaodžiai kuria juodųjų pasaulį, pastarieji neturi laisvos valios, o tai yra tarsi vergovinės santvarkos, iš kurios tariamai Amerika išaugo, tačiau ir šiandien vis dar policininkas nušauna šios rasės žmogų vidury baltos dienos, atspindys. Ar tikrai pakeitus laikus, formą, galios žaidimo formas išnyko rasizmas? Filmas apie kontrolę ir tos kontrolės nežinojimą, apie tariamą laisvą valią rinktis. Filmas atsako žaisminga nuotykių ir mokslinės fantastikos forma, randa būdą įtikti masiniam žiūrovui, bet kartu nenuvilia ir rimtesnio kino mėgėjų. Sakyčiau, filmas labai pavyko ir jis dar ilgai išliks mano atmintyje kaip puikus komercijos, režisūrinės autentikos, scenarijaus ir giliamintiškumo derinys. Čia panašiai kaip su filmu „Barbe“ – lyg ir kalbama nelabai rimtai, nes tokia apgaulinga forma, apie labai esminius dalykus.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ponia Haris vyksta į Paryžių" / "Mrs. Harris Goes to Paris"

 Laba, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu pasiilgau komedijų ir pasižiūrėjau, jog dar nemačiau britų komedijos „Ponias Haris vyksta į Paryžių“ (angl. Mrs. Harris Goes to Paris) (2022), kurią režisavo Anthony Fabian. Pastarasis už šį filmą, pastatytą pagal XX amžiaus viduryje pasirodžiusį romaną, sulaukė pagyrų. Tiesa, tai jau nebe pirmas sykis, kai ši knyga ekranizuojama, o šio filmo versiją nusprendžiau pažiūrėti dėl mano pamėgtos britų aktorės Lesley Manville sukurto vaidmens.

 

Istorija primityvi kaip du kart du. Iš esmės primena XX amžiaus pagyvenusios moterėlės Pelenės istoriją. Namų valytoja ir tvarkytoja ponia Haris gauna žinią apie Antrajame pasauliniame kare žuvusį vyrą, tačiau tikėdama stebuklais ir vildamasis, kad iš gyvenimo galima šio bei to išpešti, ji ryžtasi avantiūrai – užburta prancūziškos Dior madų namų suknelės ji išvyksta į Paryžių nusipirkti už kosminę sumą pačios gražiausios suknelės. Toliau filme viskas klostosi kaip Volto Disnėjaus animaciniuose filmuose. Reikia karietos – karieta yra. Reikia pinigų – našlės išmoka yra! Reikia tinkamų sąlygų įsimylėti – prašau! Ponia Haris išties yra lyg pasakų personažas, atlapaširdiškai ir pabrėžtinai pozityvi ir, kas be ko, jai visur labai gerai sekasi, netgi jeigu ir ištinka kokia bėda...

 

Nors šiandien Dior žinomas kaip pasaulinis prekinis ženklas, tačiau penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose jis buvo prieinamas tik elitui ir suknelės buvo tik vienetinės. Tai, sakyčiau, kartu ir mados istorija, savitai pozityviai ir pasakiškai perteikta. Galima žiūrėti filmus apie parduotuvių maniakės nuotykius ir gauti humoro dozę, o galima žiūrėti į ponią Haris ir mokytis tiesiog pasakiško gerumo. Filmas, persmelktas klasikine Paryžiaus dvasia. Aišku, absurdas, kad visi filme prancūzai kalba puikiai angliškai ir kad veikėją „vedžioja“ dirbtina Fortūna, tačiau filmas turi savito žavesio, nes jis skirtas masėms, veikia kaip didaktinė pramoga, jaudina veikėjos Merės Popins geradarės hiperbolizuotas gerumas, nors ir suvokiame, kad tai dirbtinumas ir filmo istorija sukalta iš esmės pagal klasikines klišes.

 

Tikriausiai filmo didysis pamokslas nėra vien tik svajok, siek – ir išsipildys, bet labiau apie tai, kad čia žaidžia socialiniai vaidmenys: valytoja, supraskit, vyksta į Paryžiaus mados namus (lyg ir ne jos nosiai?), o kur dar tai, jog pagrindinė veikėja ne kokia sekso bomba, o pagyvenusi moterytė, kuri ir paskutinius grašius atiduotų kitiems. Taigi: 0–1 (laimi nuoširdumas prieš standartizuoto pasaulio klišes ir šis laimėjimas perteiktas (ironiška?) irgi klišėmis.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 26: gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti

 

Sveiki,

 

Pagaliau atokvėpio savaitė! Tokios mini atostogos, kurias, kaip jau įprasta, stengiuosi išnaudoti įspūdžiams, naujoms patirtims, pažinimui, o ne besaikiam miegui lovoje iki pietų, po kurio seka ir savitas kaltės jausmas, jog ir vėl nieko nepamatei, nieko nepatyrei. Žinau, kad po kiekvienos kelionės laukia ir tam tikras atoveiksmis, nesmagumas, jog turi nutraukti ir grįžti į darbų ritmą. Bet geriau taip, negu niekaip! Juk ir G. G. Marquezo romano pavadinimas sako „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“, todėl atviras ir šioms rudeninės kelionės patirtims. Paltas paruoštas. Bagažas irgi. Knygos, tiesa, lengvesnės, taip pat sukištos tarp kojinių ir marškinėlių. Bilietai laukia, tad belieka pažiūrėti, ką pasiūlys Vakarų Europa!

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apačioje" / "Down Low"

 Sveiki,

 

Amerikiečių režisierius Rightor Doyle šiemet pristatė naują LGBTQ komediją pavadinimu „Apačioje“ (angl. Down Low) (2023). Nors filmo pavadinimas dviprasmiškas, tačiau toli gražu istorija ne apie tai, ką dažnas gali pagalvoti. Norintiems linksmos ir spalvingos komedijos, kuri nereikalauja įsiklausymo, tiesą sakant, net nuoseklaus žiūrėjimo, manau, „Apačioje“ bus kaip tik toks, kokio reikia neįpareigojančiai pramogai.

 

Visgi tenka pripažinti, kad tikėjausi šiek tiek daugiau. Istorija pasakoja apie jauną masažuotoją Kameroną, kuris padeda mirštančiam nuo sunkios ligos ir ką tik išsiskyrusiam Gariui pasitenkinti. Įsivėlę į jaunatviškus žaidimus, jie nusprendžia išsikviesti vaikiną, kuris Garį patenkintų, tačiau viskas baigiasi vyruko mirtimi ir naujiesiems „draugams“ tenka kaip nors atsikratyti lavonu. Atrodo, lyg viskas ir paprasta, kol į namus neatsibeldžia psichotropinių vaistų prisirijusi kaimynė, o vėliau ir donorų prekeivis iš juodosios interneto rinkos...

 

Pradėkime nuo to, kad filmas absoliučiai teatralizuotas, tai situacijų komedija, persmelkta klasikinio ir pramoginio amerikietiško parodijos žanro. Čia parodijuojama viskas: gėjų bendravimo ir seksualumo klišės, kriminalinių filmų siužetai, vienatvės problemos, narkotikų vartojimas, veiksmo filmų scenos... Tiesa, akis akivaizdžiai bado išskirtinai mažas filmo biudžetas, nes didžioji filmo dalis nufilmuota viename prabangiame name, o dirba viso labo penki aktoriai ir toli gražu ne visi profesionaliai. Netgi vyrukas, kuris „netyčia“ iškrenta per langą, akivaizdžiai įkrenta net ne į krūmus, veikiamas fizikinės traukos, o ant laiptų (matyt, vėjelis krentantį papūtė). Daugelis komedijos elementų yra atkartojami iš ankstesnių komedijų apie vakarėlius, kuriuose visur juokingai maišuose tampomi lavonai, kurie vėliau, pasirodo, esantys gyvi ir sveiki...

 

Atvirai kalbant, jeigu ir žiūrėti šią komediją, tai dėl LGBTQ versijos, tad ir auditorija tikriausiai dažniausiai ir bus šios bendruomenės nariai arba atviro rato žmonės. Visgi kaip ir daugelis parodijų, taip ir šioji, yra tiesiog įsigalėjusių klišių juokingas perpasakojimas, tad trūksta ir originalumo, ir netikėtumo, viskas daugmaž aišku ir žinoma nuo pat pradžių iki galo. Filme nusifilmuoja du Holivude atviri aktoriai gėjai Zachary Quinto, žinomas iš „Amerikietiška siaubo istorija“ serialo, ir „Baltojo lotoso“ žvaigždė Lukas Gage, pastarasis prisidėjo ir prie šio siužeto scenarijaus kūrimo. Tikriausiai belieka pasakyti, kad filmą kūrė gėjai apie gėjus ir filmas labai gėjiškas, o ten, kur gėjai, viskas labai ryšku, lengva, spalvinga ir ne visada rimta.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Marco Mengoni – Materia (Prisma) [vinyl / LP] (2023)

 Informacija apie albumą:  Marco Mengoni – Materia (Prisma) [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Scanorama 2023 reklama: Rinktinės kino patirtys ir netikėti atradimai

 Laba diena,

 

Scanorama – vienas labiausiai laukiamų kino festivalių ir jis pakeičia mano rudenį. Šiemet štai toks pasirodęs Scanoramos reklaminis veidas. Kino filmai – jau greitai!

 

Jūsų Maištinga Siela