Dienos daina: Jessica Shy – Nieko nieko [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki, skaitytojai.

 

Lietuvos muzikos padangėje daina „Nieko nieko“ tapo vienu ryškiausių pastarųjų metų kūrinių, kurį atlieka sparčiai išpopuliarėjusi dainininkė Jessica Shy. Atlikėja, kurios tikrasis vardas yra Džesika Šyvokaitė, profesionalią karjerą pradėjo po studijų Londone, o šiandien ji yra viena klausomiausių šalies artisčių, garsėjanti gebėjimu sujungti vakarietišką skambesį su lietuviška lyrika. Ši daina geriausiai atspindi jos kūrybinį identitetą – tai modernus popmuzikos ir švelnaus indie prieskonio derinys, pasižymintis lengvu, bet įsimintinu ritmu bei svajinga atmosfera. Muzikos kritikai šį kūrinį dažnai įvardija kaip kokybiškos komercinės muzikos pavyzdį, kuriame meistriškai išlaikyta pusiausvyra tarp radijo stotims tinkančio formato ir gilaus emocinio krūvio.

 

Kūrinio siužetas sukasi aplink vidinę ramybę, jausmų lengvumą ir akimirkas, kai žmogui nebereikia nieko kito, tik buvimo su savimi ar artimu žmogumi. „Nieko nieko“ tekstas pasakoja apie išsilaisvinimą nuo triukšmo, skubėjimo ir perteklinio poreikio kažką įrodyti aplinkai. Tai daina apie pauzę gyvenime, kuri paradoksaliai užpildo tuštumą kur kas stipresniu turiniu nei kasdienis šurmulys. Pačiai Jessicai Shy ši daina tapo savotišku lūžiu, leidžiančiu įsitvirtinti kaip autorei, gebančiai paprastais žodžiais kalbėti apie sudėtingus emocinius būvius, o jos atvirumas ir nuoširdumas tapo pagrindiniu raktu į klausytojų širdis.

 

Klausytojai šį kūrinį priėmė ne tik kaip melodingą hitą, bet ir kaip savotišką terapiją. Daugeliui žmonių „Nieko nieko“ asocijuojasi su vasara, laisve ir emociniu palengvėjimu, todėl daina greitai tapo neatsiejama asmeninių grojaraščių dalimi. Kritikai pastebi, kad kūrinio sėkmę nulėmė ne tik Jessicos vokalinės galimybės, bet ir gebėjimas sukurti estetiškai vientisą vaizdinį – nuo muzikinio vaizdo klipo iki gyvų pasirodymų didžiausiose šalies arenose. Dainos populiarumas įrodė, kad lietuviška popmuzika gali būti intelektuali, stilinga ir kartu pasiekianti masinę auditoriją, nesukeliant pigios produkcijos įspūdžio.

 

Galiausiai, daina „Nieko nieko“ palieka ryškų pėdsaką šiuolaikinėje Lietuvos popkultūroje kaip simbolis naujos kartos muzikos, kurioje svarbiausia tampa nuotaika ir estetinė kokybė. Ji reiškia perėjimą į etapą, kuriame vietiniai atlikėjai nebijo eksperimentuoti su skambesiu, išlaikydami glaudų ryšį su gimtąja kalba. Šis kūrinys atlikėjai padėjo pelnyti ne vieną muzikinį apdovanojimą ir užtikrino jai vietą tarp populiariausių šalies muzikos kūrėjų. Klausytojui ši daina išlieka priminimu, kad kartais didžiausia laimė slypi paprastume ir gebėjime mėgautis akimirka, kai nebereikia nieko daugiau, tik tos dainos skambesio tyloje. Na o aš asmeniškai šį kūrinį atradau visai neseniai ir pagavau niūniuojant, kai pabudau iš miego vieną rytą.

 

Jessica Shy – Nieko nieko

[lyrics / žodžiai]

 

Aš bandau suprast, kas esi tu man

Niekas ar viskas, tuščias ar tikras man

 

Jei tik galėčiau, jei tik žinočiau aš

(A, ah)

(A-a, ah)

Vaisius - sultingas, ar nenuodingas man

(A, ah)

(A-a, ah)

 

Žinai, aš nieko nieko be tavęs toliau nematau

Au (o)

Au, au

Tu begalinė jūra, o aš - gėlė, kur laukia lietaus

Au (o)

 

Jausmas per stiklą, mūsų viltis netikra

(Netikra, a)

Žavim manęs, spindi spindi ir stovi tuščia

(Spindyje, je-je)

 

Jei tik galėčiau, jei tik žinočiau aš

(O, o, o)

(O-o, o)

Ar tai visam, ar tai nenusities

(A, ah)

(A-a, ah)

 

Žinai, aš nieko nieko be tavęs toliau nematau

Au (o)

Au, au

Tu begalinė jūra, o aš - gėlė, kur laukia lietaus

Au (o)

 

Šiandien, nieko nieko be tavęs toliau nematau

Au (o)

Au, au

Vis tiek mes susitiksim, nežinau, anksčiau ar vėliau

Au (o)

Au, au

 

Aš laukiu lietaus

Taip laukiu lietaus

Anksčiau ar vėliau

 

Aš laukiu lietaus

Taip laukiu lietaus

Anksčiau ar vėliau

 

Žinai, aš nieko nieko be tavęs toliau nеmatau

Au (o)

Au, au

Tu begalinė jūra, o aš - gėlė, kur laukia lietaus

Au (o)

Au, au

 

Šiandien, niеko nieko be tavęs toliau nematau

Au (o)

Au, au

Vis tiek mes susitiksim, nežinau, anksčiau ar vėliau

Au (o)

Au, au

 

Maištinga Siela

Andalūzijos Granados įdomioji istorija: princas al Mutadidas ir viziris Ibn Amaras (meilės istorija)

 

Sveiki, skaitytojai.

 

Šią istoriją išgirdau Granadoje (Ispanijos Andalūzijoje), lankydamasis Granados Alhambros rūmuose.

 

Sevilijos saulės nutviekstose gatvėse ir prabangiuose Alhambros rūmuose XI amžiuje gimė viena dramatiškiausių visų laikų istorijų apie valdžią, poeziją ir uždraustą aistrą. Jaunasis princas al Mutadidas, būsimasis Sevilijos karalius, buvo žmogus, kurio siela troško grožio labiau nei karinių pergalių. Dar būdamas paauglys, savo tėvo išsiųstas valdyti Silveso miesto dabartinėje Portugalijoje, jis sutiko klajojantį poetą Ibn Amarą. Šis susitikimas nebuvo paprasta pažintis; tai buvo sielų atpažinimas, akimirksniu įsižiebęs ryšys, kuris amžininkų buvo apibūdinamas kaip magiškas ir pražūtingas. Ibn Amaras, vyresnis, gundantis savo intelektu ir meistrišku žodžiu, tapo ne tik princo mokytoju, bet ir jo širdies valdovu.

 

Jų dienos Silvese priminė nesibaigiantį sapną, kuriame poezija virto realybe. Al Mutadidas ir Ibn Ammaras kartu lėbaudavo iki aušros, skambant liutnių muzikai ir pilstant vyną, o jų pokalbiai virsdavo homoerotinėmis eilėmis, kurios vėliau pateko į didžiuosius arabų poezijos antologijų puslapius. Karalius neslėpė savo jausmų: jis rašė apie Ibn Amaro akis, apie jo balsą, kuris ramina sielą, ir apie jų naktis, praleistas po žvaigždėtu dangumi. Šis ryšys buvo besąlygiškas – al Mutadidas rado žmogų, kuris suprato jo jautrumą, o Ibn Amaras rado globėją, kuris leido jam pakilti iš skurdo į aukščiausias visuomenės viršūnes.

 

Tačiau ši idilė kėlė nerimą al Mutadido tėvui, griežtajam Abadui II, kuris matė, kad sūnus yra per daug priklausomas nuo savo vizirio įtakos. Jis suprato, kad tai nėra tik dvasinė draugystė, o gilus emocinis ir fizinis prisirišimas, galintis pakenkti dinastijos stabilumui. Galiausiai tėvas ištrėmė Ibn Amarą, priversdamas įsimylėjėlius išsiskirti ilgiems metams. Al-Mu'tamidas liko sugniuždytas, o jo eilės iš to laikotarpio persmelktos ilgesio ir sielvarto dėl prarasto „mylimojo brolio“ ir „širdies draugo“. Tai buvo pirmasis ženklas, kad jų meilė visada bus susidūrusi su negailestinga politikos ir pareigos realybe.

 

Kai al Mutadidas galiausiai užėmė Sevilijos sostą, jo pirmasis veiksmas buvo susigrąžinti Ibn Amarą iš tremties. Jis ne tik grąžino jį į savo dvarą, bet ir patikėjo jam aukščiausią valstybės postą – padarė jį savo pagrindiniu viziriu. Tai buvo jų ryšio viršūnė: karalius ir jo viziris valdė Seviliją kaip vienas kūnas. Al Mutadidas pasitikėjo juo labiau nei savimi, leisdamas Ibn Amarui priimti svarbiausius sprendimus. Šis laikotarpis pasižymėjo neįtikėtinu kultūros suklestėjimu, nes abu valdovai tikėjo, kad valstybė turi būti tokia pat graži kaip poezija, tačiau kartu dvare ėmė sklisti pavydas ir nepasitenkinimas dėl tokio atviro ir intymaus jų ryšio.

 

Pamažu Ibn Amaro širdyje ėmė augti ambicija, kuri tapo didesnė už jo meilę karaliui. Jis nebetenkino vizirio vaidmens ir troško savo karalystės. Kai Al Mutadidas patikėjo jam užduotį užimti Mursijos miestą, Ibn Amaras, pasinaudojęs savo gudrumu ir politiniu talentu, sėkmingai tai padarė, tačiau užuot perdavęs raktus savo valdovui, jis pasiskelbė savarankišku valdovu. Tai buvo mirtinas smūgis al Mutadidui – ne kaip karaliui, o kaip įsimylėjusiam vyrui. Jis jautėsi išduotas pačiame giliausiame lygmenyje, nes žmogus, kuriam jis atidavė savo sielą, pasirinko šaltą akmenį ir auksą vietoj jų bendros praeities.

 

Ibn Amaras padarė dar vieną klaidą – jis parašė kandžią satyrą, kurioje pašiepė ne tik al Mutadido politinius sprendimus, bet ir jo kilmę bei netgi karaliaus žmoną I'timad, kuriai al Mutadidas taip pat puoselėjo stiprius jausmus. Viešas jų intymių paslapčių iškėlimas ir išjuokimas pavertė meilę aklu įniršiu. Po daugelio metų slapstymosi ir nesėkmingų bandymų išlaikyti valdžią, Ibn Amaras galiausiai buvo pagautas ir grandinėmis surakintas atgabentas į Sevilijos rūmus. Vizualus jų susitikimas po ilgo laiko buvo persmelktas skausmo: sosto salėje stovėjo nusilpęs, bet vis dar išdidus poetas ir karalius, kurio akyse tvenkėsi ašaros.

 

Al Mutadidas iš pradžių neketino jo nužudyti. Jis laikė Ibn Amarą įkalintą prabangiuose rūmų kambariuose, dažnai jį lankydavo ir jie vėl kalbėdavosi valandų valandas, tarsi bandydami sugrįžti į tuos laikus Silvese. Karalius vis dar ieškojo pateisinimo, kaip pasigailėti savo senosios meilės, tačiau Ibn Amaras, net būdamas nelaisvėje, išliko arogantiškas. Jis pradėjo rašyti laiškus kitiems didikams, tikėdamasis sukurstyti maištą. Galiausiai vieną naktį, radęs Ibn Amarą besielgiantį itin įžūliai ir netgi bandantį manipuliuoti senais jausmais, al Mutadidas prarado savitvardą.

 

Apimtas nevaldomo įniršio ir desperacijos, kuri kyla tik iš pačios giliausios išdavystės, karalius griebė sunkų kirvį ir pats asmeniškai sukapojo savo vizirį. Tai nebuvo egzekucija, tai buvo aistros ir nevilties aktas. Kraujas aptaškė prabangias rūmų sienas, o Ibn mirė ant tų pačių grindų, kur kadaise jie kartu dalinosi vyną ir svajones. Kai įniršis atvėso, al Mutadidą ištiko siaubingas sielvartas. Sakoma, kad jis puolė ant kelių šalia nužudyto draugo kūno, jį bučiavo ir graudžiai raudojo, supratęs, kad ką tik nužudė dalį savęs, kurią labiausiai mylėjo.

 

Po šio įvykio al Mutadidas niekada nebebuvo toks, koks buvęs. Nors jis valdė dar kurį laiką, jo dvasia buvo palaužta. Jis įsakė palaidoti Ibn Amarą su didžiausia pagarba rūmų soduose, kad tas, kurio jis negalėjo turėti gyvo be išdavystės šešėlio, visada būtų šalia. Jų meilės istorija tapo pamoka apie tai, kaip intelektualinis ir fizinis ryšys gali sukurti imperijas, bet asmeninės ambicijos ir didybės manija jas gali sugriauti. Sevilijos dvaro poetai vėliau rašė, kad al Mutadidas visą likusį gyvenimą girdėjo Ibn Amaro eiles vėjo šlamesyje.

 

Galiausiai, kai krikščionių rekonkista ir Almoravidų invazija sugriovė Sevilijos karalystę, al Mutadidas mirė tremtyje Afrikoje, skurde ir vienatvėje. Paskutinėse savo eilėse jis vis dar prisimindavo Al-Andalus laikus – ne mūšius, ne šlovę, o tas akimirkas, kai pasaulis buvo jaunas, o poezija ir meilė viziriui buvo vienintelė tiesa. Ši istorija išlieka kaip paminklas homoerotinei meilei, kuri viduramžių Ispanijoje buvo tokia pat stipri, tokia pat poetiška ir tokia pat tragiška kaip gražiausios Shakespearo dramos.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Peteris von Kantas" / "Peter von Kant"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai,

 

Prancūzų režisierius François Ozon praeityje yra sukūręs, mano galva, ne vieną gerą filmą, tačiau pastarųjų dešimtmečių filmai mano skoniui atrodo gan teatrališki ir lėkštoki. Pastaruoju metu kasmet pateikia po kokį nors kūrinį, mano nuostabai, juos gerai įvertina kino kritikai, o aš vis neprarandu vilties, kad išgyvensiu ką nors įdomaus, žiūrėdamas jo juostas, tad nusprendžiau ir vėl suteikti šansą jo pandemijos metu nufilmuotas filmą „Peteris von Kantas“ (pranc. Peter von Kant) (2022).

 

Medžiaga šiaip labai įdomi. Apskritai F. Ozonui rūpi LGBT temos, problemos, aistros ir klausimai kine. Galima sakyti, jis vienas ryškiausių prancūzų LGBTQ kino kūrėjų, dažnai laviruojantis homoerotikos tema savo kūriniuose. Šis filmas – tai nauja vokiečių režisieriaus Rainerio Wernerio Fassbinderio 1972 m. filmo „Karčios Petros fon Kant ašaros“ versija. Ozonas pakeitė pagrindinių veikėjų lytį (iš moterų į vyrus). Kas nežino Fassbinderio, priminsiu, kad tai realiai egzistavęs vokiečių režisierius, kūręs erotizuotas dramas, o pats, nors ir turėjęs santuoką, gyveno savo rate gana atvirą ir komplikuotą homoseksualaus režisieriaus gyvenimą. Galima sakyti, kad pagrindinis veikėjas Ozono filme yra savotiškas Fassbinderio prototipas, nors ir perkurtas iš pastarojo filmo: išvaizda labai panaši. Tiesa, teko matyti apie šį skandalingą režisierių ir biografinį meninį filmą pavadinimu „Enfant Terrible“ (režisierius Oskar Roehler) ir pastarasis man patiko kur kas labiau, nei Ozono filmas.

 

Pasakojimas hermetiškas kaip lėlių namelis, beveik nufilmuotas (matyt dėl pandemijos sąlygų) viename bute. Peteris – garsus režisierius, kuris pasiduoda periodiškai savo mūzoms ir pasijoms, jas dievina, aukština, iškelia, integruoja į savo kūrybos procesą. Atėjo metas, kada Peteris, išgyvenęs vieną etapą, leidžiasi į kitą; jis susipažįsta su jaunu neturtingu imigrantu iš Australijos Amiru, kuris netrukus tampa aikštingu ir išlepintu jaunuoliu. Galiausiai po 9 mėnesių Amiras dėka Peterio tampa pripažintu aktoriumi, bet jau senstelėjęs režisierius nebegali sulaikyti jauno ir arogancijos įgavusio jaunuolio savo bute, todėl panyra į obsesišką nelaimingos meilės savimelodramą...

 

Filmas man nepatiko. Jis pasirodė lėkštai dekoratyvus, ribotas, pernelyg akivaizdus. Veikėjai panašūs į Pedro Almodovaro veikėjus: jie perdėtai komiškai patetiški, nenatūralūs, tarsi „išlupti“ iš kokios pigios devinto dešimtmečio muilo operos. Dialogai neretai irgi sukonstruoti teatrališkai, dažnai perspaustai komiškai. Aš suprantu, kad tai daroma sąmoningai, nes bandoma savaip interpretuoti Fassbinderio kino palikimą, bet toji perdėta aistra būtent ir atrodo neaistringa. Veikėjai kankinasi, bet komiškai, veikia disfunkciškai, nes iš to kaip ir maitinasi. Filme ryškinama Oscaro Wildo „Doriano Grėjaus portreto“ įtampa: senstelėjęs menininkas mėgaujasi jaunuolio kūnišku žavesiu, nes grožis svarbiausias menininko įrankis, aišku, kol jis sureikšminimas.

 

Visgi filmas kalba ne vien apie obsesišką meilę, bet ir apie fetišizmą. Vienas iš tyliausių ir keisčiausių veikėjų – tarnas Karlas, kuris namie slampinėja kaip pantera ir dirba režisieriui. Filmo pabaigoje Karlo vaidmuo pasiekia kulminaciją. Kai Peteris bando „pasikeisti“ ar atsiprašyti, Karlo reakcija (išėjimas arba tylus maištas) parodo, kad net ir didžiausia kantrybė turi ribas. Tai vienintelis momentas, kai Karlas atgauna savo subjektyvumą – jis nustoja būti „daiktu“ ir tampa asmenybe, priimančia sprendimą. Visgi tai teatrališka, sintetiška, todėl su filmo žmonėmis sunku susitapatinti, nes visur tyčia veikia kičas ir sukarikatūrinti veikėjai bei situacijos. Kaip stipriausius filmo aspektus išskirčiau aktoriaus Denis Ménochet pasirodymą (man absoliučiai jo netikėtas vaidmuo) ir garso takelis. F. Ozon tiesiog dievina prancūziškas ano amžiaus stilistikos balades, kurios iliustruoja pagrindinių veikėjų aistrą, bejėgystę ir laikiną jaunystės grožį.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 167: individo ir visuomenės konfliktas – galimybė augti?

 Mikelandželo skulptūra "Dovydas", 1504.

Sveiki,

 

Kiekvienas iš mūsų turime susikūrę savo galeriją, savo būties per kūną ir gyvenimo būdą ekspoziciją, net jeigu apie tai negalvojame sąmoningai. Apšviesti esame kaip Mikelandželo „Dovydas“ – tobulo, nepridengto kūno estetika, kurios jau nuo mažomės buvome gėdijami.

 

Nuolat susiduriu su individo ir visuomenės standartų konfliktine trintimi. Tas konfliktas taip įaugęs į mane, kad kaskart aptikęs toje galerijoje užaugusias piktžoles, suvokiu, kad dvasinis nuogumas yra tiesiausias kelias iš stereotipų ir noro būti normaliam. Kas yra tas dvasinis grakštumas? Manau, kad juokas iš to, kaip bandome save ir kitus „įrėminti“ gyvenimo parodai, kaip bandome absoliučiai rimtai suprojektuoti ir kitus projektuoti pagal tam tikrą šabloną. Nepaliauju galvoti, kodėl nuolat tą darau ir kodėl tą daro kiti. Besaikis nuolatinis visko vertinimas mus „aprengia“ netikromis drapanomis, tampame antidovydai, iškalti iš įsitikinimų apie pasaulį kaltu.

 

O kas yra tikra, jeigu ne tai, kuo tiki patiki esąs? Baisiau tik sustabdytas potencialas nuolat augti ir mėgautis, aukojant virsmą dėl galimybės pozuoti.

 

Maištinga Siela

Knyga: Emily St. John Mandel "Ramybės jūra"

 

Emily St. John Mandel. „Ramybės jūra“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 264.

 

Mieli skaitytojai,

 

šiemet beveik nieko neperskaičiau, kas būtų iš grynosios fantastinės literatūros kategorijos, o aš taip mėgstu fantastinę literatūrą, kurioje kuriama nepatogi įtampa, tad distopijos žanras yra tam parankus. Bet ir skaitant vis daugiau distopinių romanų, man regis, ima atsikartoti idėjos, šablonai, schemos, tad aptikti įdomią ir originalią distopinę knygą išties nėra lengva. Štai kanadiečių kilmės amerikiečių rašytoja Emily St. John Mandel (g. 1979) jau kartą yra mane nustebinusi savo debiutiniu romanu Vienuolikta stotis (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016) dėl savo neskubios ir egzistencinio nerimo persmelktos ateities pasaulio vizijos. Tiesa, turime ir Stiklinis viešbutis vertimą (Baltos lankos, 2021), kurio dar neskaičiau. Na, o šiemet ką tik pasirodė pandeminiu laikotarpiu autorės išleistas romanas Ramybės jūra (angl. Sea of Tranquility), kuris buvo išrinktas goodreads.com puslapyje geriausia metų fantastine knyga, o ją į lietuvių kalbą išvertė Nijolė Regina Chijenienė, išleido leidykla Kitos knygos.

 

Nesu tikras, ar iš tikrųjų to tikėjausi iš Ramybės jūros, nes skaitymo patirtis buvo gana įvairi. Istorija labai fragmentuota ir iš esmės akivaizdžiai paveikta 2019-2021 metų tikrovės, kai dirbdavome iš namų ir jautėmės izoliuoti. Tuo metu autorė, matyt, kaip ir mes visi, išgyvenome ne pačius geriausius laikus, kai iš tikrųjų nežinojome, kas ateityje dėsis su žmonija. Pandemijos COVID-19 virusas minimas ir pačiame romane, tačiau jis nėra pagrindinis laikotarpis, apie kurį sukasi pasakojimo siužeto vingiai.

 

Istorija prasideda daugmaž 1912 metais (nedaug iki Pirmojo pasaulinio karo, metai, kai nuskendo „Titanikas“) ir dėmesio centre – 18 metų jaunuolis Edvinas Endrius atvyksta į Kanadą, atokų miestelį, kur gamtos apsuptyje jį ištinka sunkiai paaiškinamas regėjimas, pilnas sunkiai suvokiamų garsų ir vaizdinių. Kita siužetinė linija skaitytoją nukelia į 2020-uosius, kuriame Mirela ir Vinsenta, lesbietiška meilės istorija, tačiau čia svarbūs Marelos prisiminimai apie paslaptingąjį Gasperį. Galiausiai Gasperis pasirodo ir 2203-aisiais, kai Mėnulio kolonijoje užaugusi Olivija kaip rašytoja leidžiasi su savo bestselerio reklaminiu turu po Žemę... Akivaizdu, kad autorė renkasi kurti mozaikinį romaną, sudurstytą iš skirtingų laiko fragmentų, besijungiančių per pagrindinį veikėją Gasperį, kuris pasirodo įvairiais laikotarpiais.

 

Kitaip sakant, Ramybės jūra yra apie keliones laiku. „Žinojau, kad Mėnulyje iš dviejų šimtų penkiasdešimties kalinčių iki gyvos galvos šimtas keturiasdešimt vienas pasodintas už tai, kad bandė keliauti laiku. Nesvarbu, pavyko jiems ar ne, pakako vien mėginimo, kad būtum uždarytas iki gyvos galvos (p.134).“ Nors autorė vengia sudėtingų mokslinei fantastikai būdingų technologinių aprašymų ir nedetalizuoja, bet iš esmės remiasi klasikine distopine schema: yra galimybė laisvai valdyti likimą, tačiau valdžios organai, kaip jau įprasta, ne tik kontroliuoja visus galios svertus, bet ir atitinkamai baudžia. Nepaisant to, ši individų kova prieš sistemos korifėjus nėra esminis knygos branduolys, veikėjai nėra suinteresuoti nugalėti dar vieną „Didįjį Brolį“, veikiau keliaujant į praeitį stengiamasi pasielgti žmogiškai. Kitaip sakant, ši istorija yra ateities humanizmo testas: ar mes galime žiūrėti į baisius praeities įvykius ir nieko nedaryti? Deja, visgi knyga nuvilia tuo, kad pagrindinis veikėjas tampa tuo teisinguoju, todėl jį lengva pateisinti, nes jo apsisprendimai schematiški, nulemti distopinio žanro šablono, todėl Gasperis neįdomus kaip veikėjas.

Emily St. John Mandel

 

Kur kas Mandel įdomesnė yra pasakojimo struktūroje. Romanas atrodo suvaldytas, organiškas, viskas logiškai sukrenta į savo trūkstamų pasakojimo fragmentų vieteles, tiesa, kai kurie dalykai nesunkiai nuspėjami jau iš anksto, tad nėra itin daug intrigos. Manau, itin gero režisieriaus rankose šis romanas galgi net galėtų tapti pranokstančiu filmu ar mini serialu. Ramybės jūroje autorė kaip ir Vienuoliktoje stotyje laikosi balanso tarp grožinės išmonės ir grynosios beletristinės literatūros, bandydama suteikti istorijai žmogiškumo dėmenį. Visgi manau, kad Vienuolikta stotis buvo labiau paveiki, sodresnė, įdomesnė, o Ramybės jūra labiau modelių ir karkasų dėlionė. Tiesa, neblogai pavykusi.

 

Tekstas lakoniškas, nemažai dialogų, skaitosi taip lengvai, kaip koks populiarusis romanas, gal dėl to perdėto lengvumo nejutau itin didelio knygas žavesio. Pati idėja apie galimybę keisti praeitį ir ateitį visada jaudina, nes dažnai pats pagalvoju apie tokias galimybes, pavyzdžiui, kad yra atitinkamų „tarnybų“, kurios nuolat galbūt tą daro su mumis, mums nė nežinant, tad iš esmės gyvename nuolat kintančioje praeities tikrovėje. Ką mes galime daryti, kai esame įkalinti tik savo laike, izoliuoti pandemijos, savo ribotumo, priklausomybių? „Laiko institutas taip ir nesuprato: jeigu mes iš tikrųjų gyvename simuliacijoje, vienintelis teisingas atsakymas į tai būtų: „Ir kas iš to?“ Gyvenimas, nugyventas simuliacijoje, vis tiek yra gyvenimas (p. 247).“

 

Taigi E. Mandel romanas Ramybės jūra pagrindinė idėja sukasi aplink laiko, atminties ir realybės prigimties trapumą, keliant esminį klausimą: ar pasaulio tikrumas priklauso nuo jo fiziškumo, ar nuo jame patiriamų jausmų ir ryšių? Per persipynusias skirtingų šimtmečių veikėjų istorijas autorė nagrinėja simuliacijos hipotezę, tačiau galiausiai prieina prie išvados, kad net jei mūsų egzistencija būtų tik dirbtinis konstruktas, ji išlieka prasminga tol, kol joje esama meilės, meno ir žmogiškojo artumo. Romanas teigia, kad pasaulio pabaiga yra ne tiek globalus įvykis, kiek asmeninė patirtis (kaip kad Talijos ir Gasparo, kurie nusprendžia nugyventi gyvenimą Oklahomos ūkyje), o laikas – ne tiesinė atkarpa, bet vientisas audinys, kuriame kiekviena akimirka turi savo nekintamą vertę. Romano idėja yra apie laikinumą ir jos trapų grožį: mes visi mirtingi, todėl ir vertiname tą gąsdinantį ribotumą.

 

Maištinga Siela

Danse Macabre (Mirties šokis) – ką reiškia ši alegorija? Dailė, literatūra, filosofija ir muzika

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Terminas Danse Macabre, lietuviškai vadinamas „Mirties šokiu“, yra viena paveikiausių vėlyvųjų viduramžių meno ir literatūros alegorijų, kurioje personifikuota mirtis veda gyvuosius į paskutinį šokį. Ši sąvoka kilo XIV amžiaus viduryje, kai Europą sukrėtė masinės katastrofos – pirmiausia negailestingas „Juodosios mirties“ maras, nusinešęs trečdalį žemyno gyventojų, taip pat nesibaigiantys karai ir badas. Nuolatinis mirties buvimas šalia pakeitė visuomenės psichologiją, tad iš baimės ir nežinomybės gimė poreikis vizualizuoti mirtį ne tik kaip pabaigą, bet ir kaip universalų, visus sulyginantį procesą.

 

Šios alegorijos branduolys yra idėja apie absoliučią visų žmonių lygybę mirties akivaizdoje, nepriklausomai nuo jų socialinio statuso, turtų ar amžiaus. Siužeto centre mirtis paprastai vaizduojama kaip judrus, grojantis ar šokantis skeletas arba pusiau suiręs lavonas, kuris už rankų veda gyvųjų eilę. Šioje grandinėje greta stovi popiežius ir imperatorius, pirklys ir valstietis, senelis ir kūdikis. Toks vaizdinys tarnavo kaip griežtas moralinis priminimas, kad žemiškoji galia ir materialinės gėrybės yra laikinos, o mirtis yra vienintelė jėga, kurios neįmanoma papirkti ar išvengti.

 

Alegorija žaibiškai paplito visoje Europoje per bažnyčių freskas, viešąsias erdves ir vėliau per atsiradusį knygų spausdinimą. Vienas pirmųjų ir garsiausių pavyzdžių buvo nutapytas Paryžiaus „Nekaltųjų vaikelių“ kapinių (Pranc. Cimetière des Innocents) galerijoje, kur praeiviai kasdien matydavo mirties ir gyvųjų dialogus. Šis žanras greitai peržengė Prancūzijos ribas ir tapo populiarus Vokietijoje, Italijoje bei Šiaurės šalyse, nes vizualinė kalba buvo suprantama net ir neraštingiems žmonėms, o šokio motyvas suteikė makabriško dinamiškumo, kuris kartu gąsdino ir fiksavo dėmesį.

 

Dailėje „Mirties šokis“ pasiekė kulminaciją Hanso Holbeino jaunesniojo medžio raižinių cikluose, kur mirtis įsiveržia į kasdienes scenas, nutraukdama darbus ar puotas. Literatūroje šis motyvas pasireiškė per draminius dialogus, kuriuose kiekvienas luomas bando ginčytis su mirtimi, tačiau galiausiai turi pasiduoti jos kvietimui. Filosofinis poveikis buvo ne mažiau reikšmingas: Danse Macabre tapo pagrindine memento mori (atmink, kad mirsi) ir vanitas (gyvenimo tuštybės) koncepcijų išraiška, skatinančia žmones labiau rūpintis savo sielos išganymu nei laikinais malonumais.

 

Muzikoje šis motyvas atgimė vėlesniais šimtmečiais, ypač romantizmo epochoje, kai kompozitoriai, tokie kaip Camille'is Saint-Saënsas ar Franzas Lisztas, naudojo jį norėdami perteikti mistiką ir dramą. Čia mirtis dažnai vaizduojama grojanti smuiku kapinėse vidurnaktį, kol numirėliai kyla iš kapų šokti iki pirmųjų gaidžių. Tai rodo, kad viduramžiška alegorija sėkmingai transformavosi iš griežto bažnytinio pamokymo į estetinę, emocinę patirtį, tyrinėjančią žmogaus santykį su anapusininiu pasauliu per grožį ir šiurpą.

 

Ilgalaikis Danse Macabre poveikis kultūrai išlieka iki šiol, nes ši alegorija suteikė vakarų civilizacijai vizualinį žodyną kalbėti apie tai, kas nepažinu. Ji suformavo mirties kaip „didžiosios lygintojos“ įvaizdį, kuris vis dar aptinkamas šiuolaikiniame kine, gotikinėje subkultūroje ir net politinėje karikatūroje, kai norima pabrėžti žmogaus puikybės trapumą. Šis šokis primena, kad gyvenimas yra tik trumpas blykstelėjimas prieš amžinąją tylą, tačiau kartu šis judesys ir muzika suteikia mirčiai savotiško gyvybingumo, padedančio žmogui prisijaukinti savo neišvengiamą pabaigą.

 

Maištinga Siela

Frazeologizmas "kiaulės akis įsistatė", "kiaulės akis turėti" reikšmė ir prasmė

 

Frazeologizmas „kiaulės akis įsistatyti“ apibūdina žmogų, kuris tampa visiškai begėdiškas, įžūlus ir nebejaučia jokios sąžinės graužaties dėl savo netinkamo elgesio ar melo. Tai vaizdingas posakis, reiškiantis gebėjimą šaltakraujiškai žiūrėti kitam į akis net ir tada, kai situacija yra gėdinga ar neteisinga. Kadangi kiaulės akys liaudies kultūroje dažnai asocijuojasi su nepaslankumu, emocijų stoka ar tiesiog „storu odos sluoksniu“, šis pasakymas pabrėžia moralinio jautrumo praradimą – žmogus tarsi užsideda kaukę, kuri leidžia jam ignoruoti aplinkinių pasmerkimą ir toliau įžūliai siekti savo tikslų.

 

Maištinga Siela