Filmas: "120 dūžių per minutę" / "120 battements par minute" / "BPM (Beats per Minute)"

Sveiki,

Prieš daugiau nei kelerius metus pristatytas iš Maroko kilusios prancūzų kino režisieriaus Robin Campillo filmas „Vaikinai iš Rytų“ festivalio Kino pavasario žiūrovų nepaliko abejingų, jis sugrįžo su nauju LGBT temos filmu „120 dūžių per minutę“ (pranc. 120 battements par minute) (2017), kuris tarptautiniame Kanų kino festivalyje pelnė Didįjį žiūri prizą. Ilgas, beveik pustrečios valandos filmas praskrieja kaip per minutė ir nejauti, kaip įsiveli ir gyveni dešimto dešimtmečio gėjų ir lesbiečių, sergančių AIDS bendruomenėje.

Aišku, galima padejuoti, kam reikalingas toks filmas Lietuvoje, kai purkštaudami žmonės bėga iš kino salės, prisidengę veidus? Atsakymų įvairių galima sugalvoti, bet tuokart šovė tik vienas – kad nebebėgtų iš salės, kad nebenusigręžtų nuo bendrų žmonijos problemų lyg tai jų visiškai „neliestų“, kaip tai kruopščiai darė farmacininkai, delsdami dėl gydymo preparatų. Nors šįkart seanse niekas nebėgo iš salės, nes daugelis žinojo, į kokį filmą atėjo ir ko iš jo tikėtis, tad tik per itin atviras erotines scenas vyrai žemais bosais krizeno kosėdami, o moterys spigiai kikeno, neturėdamos kur dėti akių. Prisiminiau, kad nėra jokios panašios reakcijos, kai per kokį kitą Kino pavasarį filmą rodoma, pavyzdžiui, intymi heteroseksualų sekso scena...

Grįžtant prie paties filmo – jis labai margas. Pirmoji pusantros valandos filmo dalis kaip vaivorykštės spalvos tiesiog kibirkščiuoja – daug nesutarimų, agresijos, po kuria slepiasi mirties baimė, protestų, ginčų, nuomonių. Viskas rodoma iš aktyvistų „lizdo“, bet netrukus ima išryškėti pagrindinė santykių istorija, kuri filmą nutempia iš esmės prie minorinių nuotaikų ir filmas iš šurmulingo daugiakalbio triukšmo tampa panašus į amerikiečių tikrai gerus filmus „Normali širdis“ ar „Dalaso klubas“, na gerai, netgi šiek tiek primena „Filadelfija“. Iš esmės filmo finalas susmūgiuoja ir kyla daug prieštaringų apmąstymų, kai regi mirštantį palatoje žmogų, kuriam paskutinis malonumas yra, kai jam pamasturbuoja, kai vyrai eina į naktinį klubą ir šoka tiek, kiek gali, nes po pusmečio geriausiu atveju galės tik stebėti nuo baro kėdės, nes dėl ligos judesiai bus riboti... Tas gyvenimo troškulys, išreikštas taip stipriai ir erotiškai visiškai filme pateisinamas, nes pasaulyje nėra jėgos ir ramsčio, kurie tos sergančius palaikytų – religija nusigręžusi, didžioji visuomenės dalis irgi, farmacininkai delsia ir t. t. Kaip kabintis į gyvenimą, jeigu ne savo kūnu ir mėgautis likusiu laiku?

Apskritai kol kas tai pirmasis „Kino pavasario“ filmas, po kurio šiek tiek susigraudinau ir namo grįžau galvodamas apie raudonai nudažytą ankstyvą rytmetį Paryžiaus upę Seną.

Nuoroda į Kino pavasario filmo tinklapį ČIA.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

1 priežastis, dėl ko verta gyventi: Upė

Sveiki,

Šiandien – pavasario lygiadienis ir nuo šiol šviesos mūsų šiauriniame pusrutulyje daugiau nei tamsos. Paskutiniu metu labiau mėgstu rudenį nei pavasarį. Būtų kas pasakęs anksčiau, kad pats šitaip apsiversiu kaip pusrutulis, niekada nepatikėčiau, nes iš esmės maniau, kad esu absoliučiai pavasario žmogus. Tiesa, dabar nebemanau.

Tarp lėkimo ir gyvenimo temperatūros svyravimų kartais pritrūksta miligramo pozityvumo, nes leki, graužiesi, kaltini, pyksti ant savęs ir aplinkinių dėl to paties beprotiško lėkimo, dėl klaidų, kurias darai nuolat, nors sakai, kad nebedarysi, bet vis tiek lipi ant to paties grėblio... Daugybė priežasčių būti nelaimingiems. Pernelyg daug, tad...

Lygiadieniui atėjus nusprendžiau suformuluoti trumpas gyvenimo pamokas sau, dėl ko verta tiesiog laisvai be pretenzijų gyventi.

Pirmoji priežastis: Aš negaliu sustabdyti upės. Tiesiog negaliu! Ji teka, o aš vaikštau ir tai yra mūsų skirtingos prigimtys. Kam stabdyti upę ir bandyti viską sukontroliuoti? Tai ne mano galioms. Ir nereikia. Upė teka, o aš geriau joje išsimaudysiu ir pasiimsiu iš jo švarą. Upė ir aš – nesame priešai, kaip bando įrodyti aplinkiniai ar kvaili diegiami įsitikinimai, todėl verta gyventi geriau taikoje su upe.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dabar tai jau padėk man, Dievuli!" / "Ni juge, ni soumise" / "So Help Me God"

Sveiki,

Dar vienas filmas iš šiųmečio Kino pavasario – tai unikali belgų dokumentika apie teisėją Anne Gruwez, kuri įsileido operatorius ir filmo kūrėjus į savo darbą ir leido filmuoti vykstantį jos tiriamąjį darbą, kuris filme sumontuotas iš 5-7 atskirų bylų, tačiau pagrindinė byla apie prostitutės nužudymą buvo toji istorija, kuri apjungė ir nušvietė teisėjos kasdienį gyvenimą. Filmas nieko gero nežadančiu pavadinimu „Dabar tai jau padėk man, Dievuli“ (pranc. Ni juge, ni soumise) (2017) iš tikrųjų kai ką gali lengvai šokiruoti.

Prisiekiu, jeigu nebūčiau kruopščiai atsirinkinėjęs filmų ir nepaskaitęs atsiliepimų bei anotacijos, nė už ką nebūčiau pasakęs, kad šis filmas ne juodo humoro komedija, o tikra dokumentika (panašiai kaip su slapta kamera), nes visų pirma neįtikėtina toji teisėja Anne ir kita – neįtikėtinas aplinkinių natūralumas, peraugantis į dirbtinius personažus: ar tikrai taip elgiasi nusikaltėliai? Jos charakteris primena išties juodosios komedijos personažą – su žiurke ant pečių, mėgstanti juokauti apie antrąjį galą ir šaltakraujiškai „pasitinkanti“ nužudymus, lavonus ir kitas problemas. Nesunku įspėti, kad šitoks charakteris itin tinka „atmušti“ tą darbinį negatyvą ir viską paversti kažin kokia saviraiška – tokios asmenybės įkvepia netgi tarp socialinio dugno dumblo.

Filme neišvengsime nešvankybių, keiksmų, keistų reakcijų, susipriešinimo, juoko, griežtumo netgi šokiruojančio absurdo, pavyzdžiui, mergina pasakojanti atvirai apie BDSM žaidimus su vyrais ar motina, kuriai rodėsi, kad jos vaikas šėtoniškos kilmės, todėl jį pasmaugė. Ir visa tai tikra? Netgi išėjęs iš salės ilgai galvojau, ar tai tikrai nesuvaidinta? Nes patikėti, kad tai ne koks reklaminis triukas kaip iš serijos „paremta tikrais įvykiais“ yra iš tikrųjų sunku.

Tiek to, šunys matė, todėl sakau, kad pirmasis pusvalandis filmo visgi vertė abejoti, ar gerai pasirinkau, nes nei juoko, nei provokacijos – priešingai nei šalia sėdintys – nepajutau, tačiau netrukau ir įsijaučiau į veikėjos kasdienybės ritmą, kad nejučia ėmiau tyliai kikenti ir šiurpti nuo to, ką šioji moterėlė kasdien išgyvena. Visgi pati filmo pateiktis ir tyrėjos charakteris suformuoja įspūdį, kad tas dokumentikos užfiksuotas pasaulis kažin koks pozityvus, netgi nužudymas išeina kaip smagus reikaliukas, o pjaustomas žmogaus kūnas iš kapo duobės – gera anatomijos pamoka su varlėmis. Tai filmas, kur daugiau juoksitės, nei būsite kraupinami faktų.

Nuoroda į Kino pavasario puslapį apie šį filmą ČIA.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Memuarai apie skausmą" / "La Douleur" / "Memoir of Pain"

Sveiki,

Šiemet pirmasis festivalio „Kino pavasario“ filmas, kurį man pavyko pamatyti (neskaitant tų, kuriuos jau spėjau pamatyti prieš festivalį) yra prancūzų rašytojos Marguerite Duras romano „Skausmas“ ekranizacija „Memuarai apie skausmą“ (pranc. La Douler) (2017), kuris priskirtas prie festivalių favoritų filmų programos.

Tiesą sakant, pirmąjį pusvalandį suabejojau, ar filmas išties geras. Sėdėjau ir galvojau, kažkaip nėra provokacijos, aštrumo, o scenos ir pati istorija jau kažkur matyta, netgi atmosfera atrodė pernelyg nuvalkiota, bet laikui bėgant pagrindinės veikėjos vidinis netekties ir nežinomybės skausmas tiesiog užvaldo ir varo iš proto. Didžiuliai pagyrimai prancūzų aktorei Melanie Thierry, kuri praktiškai yra viso šio filmo akstinas ir varomoji jėga. Daug vidinės energijos įdėta į šį vaidmenį, o veido išraiška ir ties beprotybe balansuojanti depresyvi būsena iš tikrųjų leidžia patirti tai, ką galima įvardyti skausmingu sielvartu.

Moteris, laukianti vyro iš koncentracijos stovyklos ir nė vieno vaizdo iš tų kraupių stovyklų. Laukimas atima gyvybę iš jaunos moters, lieka kančios ir beprotybės valandos. Nepaisant tų būsenų, rezgama ir politinių intrigų istorija, į kurią įsivelia pagrindinė veikėja. Vokiečiams okupavus Paryžių, prasideda pogrindžio veikla, kuria užsiimantys visi rizikuoja savo gyvybe. Toji politinio pavojingo flirto istorija neatrodo kažin kokia ypatinga ir net retkarčiais atrodo pernelyg sentimentaliai nuspėjama. Jeigu rekomenduočiau pasižiūrėti šį filmą, tai tik dėl pagrindinės aktorės vaidybos ir tos vidinės skausmo atmosferos, visa kita dekoratyvi karo atmosfera Paryžiuje nieko nebestebina, o ir siužetinių netikėtų vingių tikrai nesitikėkite, filmas sukurtas „skausmui nešioti“, manau, tas tikslas filmo kūrėjams pavyko. Filmas dievinantiems prancūzišką kiną ir Paryžių, kas, kad ne pačiais geriausiais laikais.

Puslapis į "Kino pavasarį" ČIA.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Zero teorema" / "Nulinė teorema"/ "The Zero Theorem"

Sveiki, kino gerbėjai,

Legendinio filmo „Brazilija“ režisierius Terry Gilliam pasižymi savitu futuristiniu kinu, kuris visame pasaulyje turi savo gerbėjų. Nesu itin didelis tokio chaotiškai crazy kino mėgėjas, tačiau tam tikros juostos iš tikro yra padariusios nemenką įspūdį, tačiau T. Gilliam kinas visgi tikriausiai bus „ne mano kinas“, tačiau nepaisant to, žinodamas, kad galiu laukti iš savęs atmetimo reakcijos, nusprendžiau pažiūrėti, kaip atrodo jo vienas naujesnių darbų „Zero teorema“ arba dar kitur verčiama „Nulinė teorema“ (angl. The Zero Theorem) (2013).

Filmas su pritrenkiančių aktorių kolektyvu, ką jau reiškia vien Tildos Swinton pasirodymas, kurios iš pradžių – prisiekiu! – neatpažinau jos bei kino genijaus Christoph Waltz sukurtas vaidmuo. Visgi aktorių vaidmenys karkasiniai, negyvi, tipažiniai, funkcionuojantys veikiau kaip futuristiniame teatre ir su aukštu pilotažu, aktorinės meistrystės prasme, nieko bendro neturi. Daugybė instaliacinių laidų, kažkokių absurdiškų skaičiavimų, teorijų apie visatos sutraukimą į vieną tašką ir kitų fizikinių bei astronominių teorijų bei skaičių, kurie įgauna dar tirštesnį išgalvoto vartotojiško ir darboholiško košmariško gyvenimo atmosferą. Kuklus vyrukas nuo ryto iki vakaro dirba prie kompiuterio Sizifo darbą, pamažu jame atgyja žmogiškieji jausmai ir jis įsimylį kekštytę, na, o tada jau vien tik lėkšta meilės istorija, „įvilkta“ į karnavalinį fantasmagorinį rūbą.

Tiesą sakant, visas filmas karnavališkas, skirtas smagintis ir žavėtis aplinkos detalėmis, režisieriaus gebėjimu kuo labiau pašėlusiai pasakoti savo istoriją. Tiesą sakant, filmas nėra blogas ir intelektualumo, kurį čia dalis žiūrovų įžvelgė, ne kažin kiek. Man toks kinas ir pateiktis nėra artimi ir visi simboliai jau kažkur matyti netgi tuose pačiuose senesniuose režisieriaus darbuose. Filmas įdomus buvo nebent tik dėl pačių aktorių, kurie pateikė naujus savo amplua, tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, savo geriausių darbų neaplenkė, o ir tikslas jų tikriausiai ne toks, nes dėl nedėkingo neosimbolistinio žanro, filmas nedėkingas aktoriams. Filmas vietomis nuobodokas, norėjosi, kad greičiau baigtųsi, todėl sakau: šiaip sau.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Philippe Claudel "Brodekas"

Philippe Claudel. „Brodekas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 288 p.

Sveiki, skaitytojai,

Knygų mugėje įsigyta prancūzų rašytojo Philiuppe Claudel knyga Brodekas (pranc. Le Rapport de Brodeck), pasirodžiusi Prancūzijoje 2007 metais beregint užkariavo skaitytojų dėmesį, jai buvo skirta prestižinė Goncourt‘o literatūrinė premija. Rašytojas lietuviams turėtų būti žinomas iš išversto romano Pilkosios sielos. Taigi praėjo dešimtmetis ir mes pagaliau Brodeką turime lietuviškai. Ar aktuali ši knyga šiandien? Literatūra apie holokaustą, kai tokių knygų turime tiek, kad nors vežimu vežk, kuo begali nustebinti Ph. Claudel literatūra? Visgi gali, patikėkite.

Su šiuo rašytoju susipažinau prieš kokius penkerius metus visai ne kaip su rašytoju, o kaip scenarijaus autoriumi filme Taip ilgai tave mylėjau (pranc. Il y a longtemps que je t‘aime) (2008), kuris panašiai kaip ir Brodekas konstruojamas per paslapties žaismę – į miestelį grįžta moteris, tačiau ilgą laiką neatskleidžiama, kur ji buvo dingusi ir ką ji padarė, kad visi aplinkiniai nuo jos nusigręžia. Įspūdingas filmas neliko nepastebėtas ir jis išlieka atmintyje gana ilgai, nuo šiol Brodekas taip pat išliks dar ilgai.

Apie holokaustą kitaip – be žodžių žydas ir holokaustas – to tikrai nerasite visame tekste. Pirmoji knygos dalis išties užburianti, nes šitaip sukurti paslaptingą, mistinę atmosferą, kuri primintų brolių Grimų siaubo pasakų atmosferą, išties stulbina. Stulbina, kad ji pritaikyta Brodekui, išgyvenusiam ir grįžusiam į atokų tarp kalnų įsikūrusį kaimą, kur dar vyrauja prietarai ir viduramžiško-gotikinio stiliaus atmosfera. Tai istorija lyg pasaka su siaubo elementais, itin tapybiška ir kinematografiška, tačiau autorius nėra linkęs perspausti mistifikavimo ir išlaiko realumo įspūdį.

Siaubo atmosfera nei pernelyg etninė, nei pernelyg mitologinė, o siaubą daugiausiai kuria paslaptingas kaimelio žmonių elgesys. Tie žmonės reikalauja parašyti Brodeko raportą apie Anderer (Kitas) mirtį. Tūkstantis ir viena naktis elementai išryškėja, kai Brodekas diena iš dienos, spaudžiamas psichologiškai aplinkinių, imasi rašyti raportą ir pamažu mintimis vis grįžta į koncentracijos stovyklą, apmąsto žmogaus vertybių, moralės ir apskritai žmogiškumo istoriją.

Taigi pirmoji knygos pusė kaip brolių Grimų pasaka įtraukia, vėliau (nori nenori) autorius visgi priartėja prie Primo Levi, Balio Sruogos esminės ir atviros pasakojimų fabulos, sukeldamas išpūsto burbulo įspūdį – tikrasis siaubas nėra toji kaimo atmosfera, tikrasis siaubas yra suluošinta Brodeko siela, nukankintas jo žmogiškumas. Stovykloje jis buvo laikomas kaip šuva ir netgi miegodavo su šunimis savo skirtoje būdoje, jo psichologiniai veiksmai po stovyklos niekada nebebus tokie žmogiški, nes jie iškreipti patirto siaubo, asmens sunaikinimo galios. Nepaisant visko, atrodo, kad Brodekas nebe vienintelis kaime, kuris turi tvirtas ir geras vertybines nuostatas – jis net neprisideda prie atvykėlio nužudymo, atrodo, kad mąsto aukštų vertybių kriterijais, tad skaitytojas nuolat jaučia simpatiją Brodekui.

Rašytojas Philippe Claudel.

Esminis dalykas, kuo skiriasi šis romanas nuo kitų holokausto temos romanų būtų egzistencinis klausimas, o kaip gyventi po to? Kaip gyventi po to, kai būta susitaikyta su mirtimi, paneigiant viską, kas žmogiška, atmetant Dievo egzistavimą, tikėjimą geresniu pasauliu? Ar apskritai įmanoma toliau būti žmogumi, grįžti į šeimą ir gyventi kaip anksčiau? Žinoma, atsakymas gana paprastas – neįmanoma, tačiau romane svarbiausia yra Brodeko pastangos rūpintis šeima, savo suluošinta psichiškai žmona bei dukrele. Pastangos imituoti, kad nieko nenutiko, ištremti iš atminties praeities įvykius, o raporto rašymas tampa tarsi baisiu Pandoros skrynios raktu į sugrįžimą į praeities dienas. Nuo savęs nepabėgsi, bylote byloja Brodeko personažas.

Kalbant apie romano fabulą – ji išvarpyta kaip asociatyvi žmogaus atmintis. Laiko šuoliai, fragmentiški pasakojimai, kurie nutrūksta, o po to vėl susijungia, sudarydami pasąmonės srauto įspūdį, tačiau toks „skylėtas“ pasakojimas neatrodo pernelyg chaotiškas, jis konstruktyvus ir turintis tematiškai prasminių keletą jungčių. Viena iš jų, žinoma, yra gyvenimas po genocido, o kita – kitoniškumo priėmimas. Miestelio žmonės gana vienodi, jie kaip elitas, kaip ir bet kuri lokali kultūrinė aplinka, nėra linkusi įsileisti naujų asmenų. Tradicijų pasaulis žiaurus, nes jis nepalankus kitokiems. Brodekas nėra išimtis, o tuo labiau Anderer.

Romanas lyg ir sako prieštaringus dalykus, kuriuos diktuoja pakitusios aplinkybės, nes būtent nuo aplinkybių priklauso žmonių elgesys. Užėjus sunkmečiui tie patys gerieji žmones nedelsiant paaukotų savo artimą, atskiriant jį dėl išvaizdos, tautybės ar net dėl to, kiek laiko jis gyvena bendruomenėje. Taigi romanas kartu pasakoja apie nepritapimą arba paviršutinišką pritapimą bendruomenėje, šią jungtį galima sieti apskirtai su žydais, kurie buvo išsibarstę po visą Europą ir neturėjo savo valstybės, kad ir kokie paslaugūs ir mieli, jie buvo amžinai atėję iš kitur. Kur viso to niekinimo ir paviršutiniškumo šaknys?

Anderer savo piešiniais atskleidžia kaimelio žmonių paslaptis: „Jei tai ne įrodymas, tai kas tada? Jie buvo sudraskyti į daugybę skiaučių, paversti pelenais, nes savaip pasakojo tuos dalykus, kurių niekad nebūtų nevalia išsakyti, atskleidė tiesą, kuri buvo užgniaužta (p. 240).“ Tiesos sakymas tampa viena didžiausių romane savęs sunaikinimo priežasčių.

Daug moralinių aspektų galima įžvelgti romane, kuriame rasite literatūrinius vertingus aspektus: pasakojimo stilių, prasmių gelmę, žaismę, bauginančią atmosferą, paslaptis, bet svarbiausia – žmogaus egzistencinį pamatą. Esminis šios knygos gerasis aspektas būtų autoriaus gebėjimas demaskuoti netikras žmogaus vertybes, kurios prieštarauja jo elgsenai, žmogaus dvilypumą, nulemtą besikeičiančių žiaurių aplinkybių, kuriose, žinoma, ir išryškina, kas iš tikrųjų yra tas žmogus. Kol kas viena ryškiausių ir geriausių knygų, perskaitytų šiemet. Jau pradėjau dairytis, iš kur gauti lietuviškai Pilkosios sielos, o jūs?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Jaunasis Romualdas Granauskas

Sveiki,

Vienas iškiliausių lietuvių rašytojų yra, žinoma, Romualdas Granauskas (1939-2014). Tiesą sakant, sunku jo kūrybą su kuo nors palyginti. Stačiai jautrus, įdomus ir modernus rašytojas paliko nemažai šiuo metu perleidžiamų savo kūrinių, tarp kurių reiktų paminėti „Jaučio aukojimas“ bei „Šventųjų gyvenimai“.

Kaip ir daugelis neįvertinau jo kūrybos mokykliniais laikais, tačiau jau skaitant R. Granausko kūrybą po studijų, tiesiog prasiplėtė akys – neįtikėtinai įdomus ir „tikras“, jeigu taip galima apibūdinti rašytojus.

Šiandien, kovo 18 diena ir šiandien yra tikroji Romualdo Granausko gimimo diena. Dalijuosi jo jaunystės fotografija.

Jūsų Maištinga Siela