Filmas: "Mauritanietis" / "The Mauritanian"

 Sveiki,

 

Kai prieš daugel metų pamačiau dokumentinį filmą „Kelias į Guantanamą“ (2006), buvau išmaudytas šaltu dušu. Toji dokumentuota istorija, kaip vienas indų vaikinukas tiesiog iš gatvės pateko į baisiausią kalinių kankinimų kalėjimą, nes buvo apkaltintas neteisingai Rugsėjo 11-osios terorizmu, mane labai sukrėtė. JAV vyriausybei tuokart reikėjo įgyvendinti Džordžo Bušo šūkį „Už tai tikrais kas nors sumokės“. Ir sumokėjo daug nekaltų žmonų, didžioji dalis iš jų – islamistai, pagrobti ir paversti kaliniais be teisės prabilti. Pasirodo, kad tai ne vienintelė tokia istorija. Štai Mohamedou Ould Slahi taip pat buvo sulaikytas ir įkalintas liūdnai pagarsėjusiame Guantanamoje. Filmas „Mauritanietis“ (angl. The Mauritanian) (2021) pasakoja jo kraupią įkalinimo ir išsivadavimo istoriją, kuri tęsėsi daugiau nei 13 metų. Vyras į laisvę, nieko nepadaręs, išėjo tik 2016 metais. Iš jo laiškų išleista knyga, kuri tapo ne tik bestseleriu, bet ir padėjo atskleisti baisius JAV vyriausybės ir armijos politinius manevrus, kankinimų ir palaužimo sistemą.

 

Kaskart žiūrėdamas tokį filmą ar serialą, kuris smarkiai dokumentuotas, ieškau ryšio su matytomis istorijos, kurie paliudytų tiesą. Visai nesvarbu, kad tai vaidybinis filmas, jis išties sukrečia ir paliudija prieš tai matytą „Kelionę į Guantanamą“. Kad JAV teisinė sistema yra korumpuota, supuvusi ir neįtikėtinai įžūli, kad viduryje dienos „legaliai“ ir „teisėtai“ gali iš paprasto žmogelio, kuris ėjo nusipirkti ledų, padaryti monstrą, papirkus žiniasklaidą ir teismus, jau nebekyla abejonių. Tą daro tie, kurie valdo JAV teisinę sistemą ir... neslėpkime, apskritai visų šalių teisines sistemas. Tai ne konspiracinė teorija. Taip susidorojama su žmonėmis, sukuriama politika, patrauklumas. Vienas labiausiai šokiruojančių tokių teisėsaugos serialų yra „Apkaltintas žmogžudyste“. Dviejų sezonų serialas, kuris susišaukia, sakyčiau, su „Maritaniečiu“ ir paliudija, kaip veikia legalus smurtas JAV-ose.

 

Pagrindinius vaidmenis sukuria įsimintini aktoriai. Legendinė Judie Foster už šį vaidmenį pelnė Auksinį gaublį.  Įtikinamai pasirodė ir Tahar Rahim. Vis daugiau ir daugiau pasirodo tokių kino filmų iš Amerikos avilio, kurie labai gausiai finansuojami, kurie atskleidžia tam tikras iš pradžių tik konspiracijų teorijų lygmenyje sklandančius įsitikinimus. Visgi labai džiaugiuosi, kad filmas ne apie tuos didvyrius, kurie šaudė ir prievartavo Artimuosiuose Rytuose, o grįžę apkabina lyg didvyriai žmoną blondinę ir bučiuoja dukreles bei niurko šunį. Tai ne toji Amerika, šis filmas iš esmės atskleidžia Bušo ir iš dalies Obamos veiksmų neteisingumą. Kas keisčiausia? Kalinys buvo paleistas tada, kai prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trumpas.

 

Ką mes iš tikrųjų žinome apie amerikiečių politiką ir jų veikėjų veidus, jeigu monstrą sukurti taip lengva turint armiją, pinigų ir galią? Po tokių filmų susimąstau: ar po angelų kaukėmis, laisvę, toleranciją bei demokratiją skleidžiančių politinių srovių nesislepia būtent tikrieji demonai, o tie, kas atrodo iš pažiūros stačiokiški, neskanūs, nedemokratiški yra kur kas geresni? Žiūrint tokius filmus ir žinant, kad viskas tikrovėje vyksta kur kas žiauriau, neapleidžia jausmas, kad verta suabejoti bet kokiu deklaruojamu teisingumu iš šalies. Pabaigoje rodomi dokumentiniai kadrai apie tikrąjį šio filmo veikėją mane labiausiai sujaudino. Tokio šviesaus ir tiek besišypsančio žmogaus nesu matęs. Ne kiekvienas tiek iškentęs geba atrasti tiek šviesos ir gėrio gyvenime, nes pripažinkime, kad dažnai tokios traumuojančios patirtys paprasčiausiai žmogų sunaikina iš vidaus. Geras filmas.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jose Eduardo Agualusa "Bendroji užmaršties teorija"

 Jose Eduardo Agualusa. „Bendroji užmaršties teorija“ – Vilnius: Rara, 2021. – 156 p.

 

Sveiki, brangūs skaitytojai,

 

„Mačiau, kaip tas medis užaugo. Jis matė, kaip aš pasenau. Mes daug kalbamės (p. 131).“

 

Šie metai literatūriniais kontinentais labai keisti, nes nemažai iki tol buvusių knygų iš Afrikos negalėjai rasti nė su žiburiu, arba jos tiesiog nepasiekdavo manęs kaip skaitytojo. Ar tokia Afrikos literatūra lietuviškai apskritai egzistuoja? Nuo šiemet tikriausiai, kad taip, nes jau nebe pirma šiemet išleista knyga, kuri apžvelgia Afrikoje vykstančius procesus ir nebe pirma, kuri priklauso Booker International ar Booker Prize sąrašams. Angoloje gyvenančio ir portugališkai rašančio Jose Eduardo Agualusa (g. 1960) nedidukė knyga kiek neįprastu pavadinimu Bendroji užmaršties istorija (portug. Teoria Geral do Esquecimento) 2016 pateko į Booker International trumpąjį sąrašą, tačiau tuokart komisija nusprendė apdovanoti Han Kang romaną Vegetarė. J. E. Agualusos knygą iš portugalų kalbos į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas, o išleido leidykla Rara.

 

Pusantro šimto puslapių trumputėje istorijoje telpa pusę šimto pastarųjų metų Angolos istorija. Dažna Afrikos literatūros ir neretai pasitaikančioje Lotynų Amerikos literatūroje yra kalbėjimas dviem sukryžmintom pasakojimų linijom: išgalvotų personažų nuotykiai ir tam tikros šalies, paprastai rašytojo gimtinės, paprastai tikslus istorinis kontekstais. Ryškiausi tokie rašytojai, sakyčiau, G. G. Marquez ir jo Šimtas metų vienatvės. Šią tendenciją išlaiko ir iš Indijos kilęs rašytojas Salman Rushdie. Tai geras literatūrinis triukas, nes iš esmės skaitytojui atrodo, kad jis mažomis tekstų apimtimis perskaito labai daug t. y. ir literatūros malonumas, ir galimybė suvokti vienokios ar kitokios šalies papročius, istorinius ir politinius procesus. Panašiais literatūriniais rakursais kuria ir J. E. Agualusa, perteikdamas esminius Angolos istorinius įvykius: portugalų valdymo laikotarpio pabaigą, Angolos revoliuciją, socializmą ir kapitalizmo sugrįžimą.

 

Angola 1975 metais po ilgo portugalų (iš dalies baltųjų) karo su sukilėliais nacionalistais atsiskiria nuo Portugalijos. Tais metais, kaip ir bet kokioje revoliucijoje, neišvengiama kraujo ir keršto. Po išprievartavimo iš namų bijanti išeiti Liuda gyvena su seserimi ir jos vyru, kurie revoliucijos įkarštyje dingsta, o ji lieka viena namuose. Bandydama sustabdyti įsilaužėlius, ji vieną iš jų nušauna ir užkasa savo sode. Vėliau sumūrija įėjimo sieną ir lieka vienui viena su albinosiniu šunimi Šmėkla užsimūrijusi namuose beveik 30 metų, o už langų Angola ir jos sostinė Luanda spėja pakeisti ne vieną valdžios formą... Šalia kuriamos ir kelios revoliucionierių ir opozicijos veikėjų gyvenimo linijos, kurios paradoksaliai keičiasi, keičiantis politinei situacijai.

Jose Eduardo Agualusa 

 

Iš tikrųjų knygos fabula chaotiška, kone sudurstyta iš fragmentų, peršokanti laiką ir sukurianti „baltųjų dėmių“ iliuziją. Liudos istorija vėliau pateikia dar daugiau mįslių, tačiau pasakotojas atsako į visus jos psichofizinius ir fobijų padiktuotus sprendimus. Kas toji Liuda? Portugalų kilmės moteris, kurią norima ištrinti dėl kilmės iš Angolos istorijos? Kas tas albinosas šuva? Baltoji dėmė ar balto popieriaus lapas, amnezija, protas, atsisakęs prisiminti tam tikrus dalykus? Daugybė įdomių semantinių perspektyvų, kurie susiveda į vieną ir tą patį žmogiškąjį faktorių: kaip nutinka, kad toji nuožmi atmintis ima ir laikui bėgant pasikeičia? Knygos finale susitikęs tardytojas su savo auka jau kitoje kultūrinėje terpėje, vos nenuduriamas peiliu, tačiau pasirodo, kad peilis netikras, skirtas maginiams triukams. Aplinkiniai ima juoktis, pamiršę, kad anuomet šie vyrai buvo budelis ir auka. Autorius pagaviai paskutinėse scenose perteikia laiko perspektyvas, kurios pakeičia ne tik žmogaus įsitikinimus, bet ir jausmus, vadinasi, ir atmintį. Sakoma, kad su laiku užgyja visos žaizdos, šioje knygoje pyktis, baimė ir įtūžis transformuojasi nuo šalies politikos srovių. Tai tam tikra užmaršties laiko teorija, kuri apima žmonių asmenines traumas bei pačią šalies istoriją.

 

„Kai kurie žmonės paniškai bijo būti pamiršti. Ši liga vadinama atazagorafobija. Tačiau jį kankino priešinga negalia – jis gyveno bijodamas, kad jo niekada nepamirš. Ten, Okavango deltoje, jis trumpam pasijuto pamirštas. Tai buvo jo laimė (p. 119).“

 

J. E. Agualusos kūryba pasižymi paradoksais, vienos tikrosios tiesos nebūvimu. Tai tarsi perspektyvų žaidimas, užsimirštant, kad tai žaidimas. Tai aukštos akrobatinės literatūros kūrinys, persmelktas filosofija, politika, istorija, empatija žmonių kančioms. Autorius sukuria magišką pasakojimą, beveik absurdą – kaip ta moterėlė galėjo išgyventi degindama baldus ir knygas 30 metų ir nemirti badu bei neišprotėti nuo vienatvės? – bet galiausiai suvokiame, kad Liudos kančia ir saviizoliacija tampa susikiršinusios tautos metafora, o šiandien, pandemijos metu, itin keistai rezonuoja su kiekvieno iš mūsų atskirtimi nuo viso pasaulio. Šiame apgaulingai lengvai suskaitomoje truputį sarkastiškoje dėlionėje atsiskleidžia netikėtos perspektyvos, kurios leidžia pajusti gyvenimo absurdiškumą, kurio dažnai neįžvelgiame laikydamiesi vieno „teisingo“ kelio.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Laukiamiausios 2021 rudens knygų naujienos: Atminties policija, Austerlicas, Činos Airon kelionės, Staigi mirtis, Tilis Ulenšpygelis

 

Sveiki,

 

Rugsėjo mėnuo knygų gurmanams žada ilgus vakarus prie gerų knygų. Daugelį vakarų derinu: knyga ar filmas? Ne visada knyga nugali, tačiau šias įdomybes norėčiau suskaityti ir žinau, kad kai kurias tikrai suskaitysiu. Be galo laukiu vokiečių rašytojo W. G. Sabald „Austerlicas“, kurį man jau net žinutėmis rekomenduoja nepažįstami skaitytojai. Taip pat Booker International puikioji ataka iš vieno trumpojo sąrašo: Yoko Ogawa „Atminties policija“, argentinietės Gabriela Cabezon Camara „Činės Airon kelionės“ bei vokiečių rašytojo Daniel Kelhmann „Tilis Ulenšpygelis“. Sąrašą kaip visada vainikuoja jau tradiciškai išleidžiama Rara leidyklos naujiena, o šįkart tai Alvaro Enrigue „Staigi mirtis“.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuostabi epocha" / "La Belle Époque"

 Sveiki,

 

Prancūzų režisierius Nicolas Bedos man iki šiol buvo žinomas kaip jaunosios kartos romantinių komedijų aktorius, todėl labai nustebau, kad jo režisuotas filmas „Nuostabi epocha“ (pranc. La Belle Époque) (2019) gana įdomi prancūziško stiliaus komedijos drama. Šiame filme pasirodo ryškios prancūzų kino žvaigždės: Fanny Ardant, Daniel Auteuil, Guillaume Canet ir Doria Tillier. Filmas pelnė du „Cezario“ Prancūzijos prestižiškiausio filmų apdovanojimus: už originaliausią scenarijų bei apdovanojimas antro plano aktorei Fanny Ardant.

 

Filmas pasakoja apie pagyvenusią prancūzų porą, kuri po vieno vakaro nusprendžia išsiskirti. Ji – ryški ir aktyvi moteris, pilna kūrybinių ambicijų, o jis – paniuręs ir jau seniai nebedirbantis karikatūristas. Abu netekę gyvenimo aistros, todėl jų gyvenimai išsiskiria. Vyras gauna iš sūnaus psichoterapinį vienos dienos suvaidintą epochos bilietą. Vyras pasirenka 1974-uosius ir aktoriai pagal jo sukurtą scenarijų stengiasi suvaidinti tas pirmojo su žmona pasimatymą akimirkas, kol netikėtai vyrukas pajunta kur kas jaunesnei aktorei simpatiją...

 

Iš tikrųjų šiame karkasiniame ir itin spalvingame filme kaip stebuklų pasaulyje atgimsta pačios įvairios epochos. Kol vieni savo jausmus bando suvokti ir priimti psichoterapeutų kabinetuose, kiti bando išgyventi tai, ko niekada nebegalės susigrąžinti. Tos dekoracijos ir pati idėja apie tokį keistą verstą iš tikrųjų leidžia pačiam žiūrovui pasvajoti apie galimybę sugrįžti į kokią nors epochą ir bent iš dalies išgyventi. Tai tarsi M. Prousto „Prarasto laiko beieškant“ drama su komedijos elementais. Iš tikrųjų vykęs režisieriaus N. Bedos parašytas ir adaptuotas scenarijus, kuris kelia ir šypsnį ir tam tikrą graudulį.

 

Manau, filmas šmaikštus, primena kai kuriuos F. Ozono ir W. Alleno komedijų elementus, todėl dvelkia prancūziško humoro tonais. Veikėjai tampa savo pačių ydų parodijomis, bet tai tik dar vienas psichoterapinis būdas susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą. Galiausiai visas šis filmas yra bandymas ne tiek grįžti ir gyventi praeityje, įstrigti mūsų įsivaizduojamuose prisiminimuose, bet būtent susigrąžinti dabarties gyvenimo džiaugsmą, o seniems ir gyvenimo monotonijos nuzulintiems sutuoktiniams atrasti vardan ko verta būti kartu. Įdomi pasakojimo forma ir žaismingas pasakojimas, ir pramoga, ir tam tikras gurmaniškas kolibrio gurkšnelis prancūziško romantinio kino mėgėjams.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kava Berlyne" / "A Coffee in Berlin" / "Oh boy"

 Sveiki,

 

Nedaug tenka per metus pamatyti vokiečių kino. Vienas įsimintiniausių pastarųjų filmų buvo režisieriaus Jan-Ole Gerster „Lara“. Pastarasis filmas pasakojo apie savo sūnaus pianisto talentu abejojančią ir meilės bei švelnumo stokojančią griežtą mamą. Filmas pasižymėjo unikaliai gerai perteiktu moters charakteriu, todėl nusprendžiau pažiūrėti ir senesnį režisieriaus filmą pavadinimu „Kava Berlyne“ (angl. Coffe in Berlin) (2012), tikėdamasis labai panašaus ir sodraus charakteringo filmo, juolab kad daug kas gyrė aktoriaus Tom Schilling pasirodymą šiame filme.

 

Juodai baltoje kino juostoje pasakojama apie trisdešimtmetį vyruką, kuris neranda savo gyvenime tėkmės. Prisimelavęs tėvui apie tęsiamas studijas, jis dienų dienas šlaistosi už jo pinigus po Berlyną, kai jo bendraamžiai jau turi vaikų, yra ne tik baigę studijas, bet ir gerokai įsitvirtinę, žinantys ko nori iš gyvenimo. Pagrindinis veikėjas Nikas nežino, ko nori, jis tiesiog diena iš dienos plaukia per Berlyną, dalyvauja bohemiškoje draugijoje ir tiesiog, sakant žargonu, chillina. Kokia tada gyvenimo prasmė? Ilgą laiką žiūrint į veikėją ir bandant suvokti jo visišką ambicijų ir troškimo neturėjimą, manding, atsiveria dvi šio vyruko gyvenimo perspektyvos. Viena iš jų klasikinė: turtingo tėvo sūnelis tikriausiai buvo išlepęs, todėl tapo tinginiu, tikru lepšiu, todėl neišsiugdęs tvirtumo, neturi ir gyvenime stuburo. Kita perspektyva: visas pasaulis spaudžia vyruką būti tokiu, kaip ir visi kiti – kalti pinigus, būti kažkuo, įgyti profesiją, vesti, turėti vaikų. Kodėl jam reikia būtinai gyventi tokį šablonišką ir primestą gyvenimą, jeigu galima mėgautis buvimu čia ir dabar. Dvi perspektyvos ir šis laisvas bei betikslis vyrukas vis mažiau ir mažiau mėgaujasi tariama savo laisve, nes savęs neberealizuoja...

 

Iš tikrųjų filmas labiau apie vertybių ir ambicijų nebuvimą, nei apie maištą prieš šablonišką sistemą. Kuo toliau analizavau veikėją, tuo jis man darėsi neįdomus ir necharakteringas. Galiausiai visam filmui pasibaigus jaučiausi tik išgėręs kavos ir plepėjęs tuščiai apie nieką. Nors filmas vizualus, dialogai sukalti gana gyvi, bandoma siužetą paaštrinti kerštaujančios smarkiai nuo mokyklos laikų suliesėjusios blondinės konfliktais ir isterijomis, visgi pagrindinis veikėjas niekur mūsų nenuveda, nepralinksmina, net nesujaudina. Statiškas ir atbukęs charakteris, kuris suponuoja XY kartos pasimetusius ir nežinančius ko iš gyvenimo nori žmones. Norėčiau sakyti, kad filmas nieko neanalizuoja, jo funkcija absoliučiai jausminė – perteikti įstrigusio žmogaus gyvenimo tėkmėje bejėgystę, kurion tikriausiai ne vienas esame atsidūrę, bet visgi šis filmas, kad ir gurmaniškas, žiūrėjosi be aistros.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jhumpa Lahiri "Bendravardis"

 Jhumpa Lahiri. „Bendravardis“ – Vilnius: Vaga, 2015. – 304 p.

 

„Nėra tobulo vardo. Manau, kad žmonėms turėtų būti leidžiama patiems išsirinkti vardą sulaukus aštuoniolikos metų, – pridūrė jis. – O iki tol vadinti juos įvardžiais (p. 258).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Amerikiečių autorės, pastaruoju metu rašančios ir itališkai, Jhumpa Lahiri (g. 1967) romaną Bendravardis (angl. The Namesake) įsigijau prieš kelerius metus ir tik visai neseniai prisiverčiau atidėti literatūrines naujienas ir skaityti tai, ką iš tikrųjų norėjau perskaityti labai seniai. Jhumpa Lahiri lietuviams pristatoma kaip Pulitzerio premijos nugalėtoja už kūrinį Negalavimų vertėjas (angl. Interpreter of Maladies), tačiau lietuviškai turime tik šį romaną, kurį į lietuvių kalbą išvertė Antanina Banelytė. Pagal pastarąjį yra sukurtas tuo pačiu pavadinimu vaidybinis filmas.

 

Romanas pasakoja dviejų šeimos bengalų kartų istoriją, kuri prasideda 1968-aisiais, kai jauna mergina vardu Ašima išteka už Ašoko ir iškart po vestuvių atvyksta gyventi į JAV. Po to mes sužinome asmeninę Ašoko dramą, kai jis dar būdamas jaunuolis vyko traukiniu, kuris nudardėjo nuo bėgių ir žuvo daugybė žmonių, tačiau Ašoko per stebuklą išgyveno savo rankoje turėdamas rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio apsakymų rinkinį. Kaip po to Ašokas visą likusį gyvenimą manė, ši knyga padėjo jam išgyventi ir pakeisti savo likimą: būtinai išvykti kuo toliau nuo gimtosios Indijos, vesti ir susilaukti vaikų. Amerikoje gimusiam pirmagimiui prosenelė iš Indijos laišku turėjo atsiųsti berniukui vardą (toks paprotys), tačiau laiškas netikėtai pasimeta, o JAV įstatymai reikalauja, kad bevardžiai iš ligoninės nebūtų išrašomi. Galiausiai Ašokas, spontaniškai susiejęs sūnaus gimimo stebuklą su savo išgyvenimu per traukinio katastrofą stebuklu, sūnui duoda Gogolio vardą t. y. Gogolio rašytojo pavardę ir taip sūnui suteikia paspirtį visą gyvenimą nekęsti savo kitoniško vardo, iš dalies bėgti nuo savo bengališkos kilmės.

 

Iš tikrųjų Bendravardis gerai parašyta knyga, kuri perima rusų nuoseklaus ir sklandaus pasakojamosios istorijos klasikinį braižą. Autorė susikoncentravusi į epinį pasakojimą, kurio svarbiausia užduotis – perteikti prabėgančio gyvenimo įspūdį. Nemažai kas šią knygą bando šlieti prie Salman Rushdie, Arundhati Roy literatūros, nes pasakojama apie Indiją. Iš dalies būtų galima sutikti, kad Bendravardis kažkiek panašus į šių rašytojų pasakojimus, tačiau kartu jis ir labai savitas, nes perteikia emigracijos ir imigracijos patirtis, Vakarų ir Rytų kultūros adaptacijos problemas, kryžmina bengalų ir amerikietiškos kultūros elementus.

 

Pirmoji pasakojimo dalis skirta tėvų likimo perteikimui. Didelis dėmesys žmonai Ašimai, kuriai iš pradžių itin sunkiai sekėsi prisitaikyti JAV-jose. Knygoje jaučiama amžinoji Rytų ir Vakarų civilizacijos priešprieša. Priešingai nei Ašima, jos vyras, pasinėręs į akademinį gyvenimą, nejaučia priešpriešos. Tą šeimos ilgesį galiausiai kitokiu lygmeniu perima Gogolis, vėliau pakeitęs vardą į Nikhilą, kitaip sakant, perimdamas Nikolajaus Gogolio vardą su indiška tartimi. Esminė Gogolio paauglystės ir studijų metų problema yra gėdos jausmas dėl keisto savo vardo, po kuriuo slepiasi ir knygoje neįvardijama, bet nujaučiama Gogolio indiška kilmė. Visur susidūręs su Gogoliu, vaikinas jaučiasi tapatus su juo, ar tai būtų tėvo per gimtadienį dovanotas Nikolajaus Gogolio apsakymų tomas, ar per literatūros pamokas nagrinėjamas apsakymas Apsiaustas: „Pažvelgęs į turinį, jis pamatė Gogolio pavardę, atspausdintą didžiosiomis raidėmis tarp Folknerio ir Hemingvėjaus, ir nuliūdo, kad ji ant susiraukšlėjusio popieriaus, jam pasirodė, kad toji pavardė būtų momentinė, nepagražinta jo paties nuotrauka, verčianti gintis: Tai – ne aš (p. 100).“

Jhumpa Lahiri

 

Pradinėje mokykloje neatsiliepęs į Nikhilo vardą, o tik į Gogolio, jaunuolis paneigia savo vardą ir ima nemėgti savo indiškos kilmės, ilgų ir varginančių kelionių į Kalkutą su tėvais. Visą savo likusį gyvenimą amerikietiškoje aplinkoje jis vadina save Nikhilu tarsi atskirdamas dvi tapatybes. Galiausiai Nikhilas susitikinėdamas su moterimis, bandydamas užmegzti ilgalaikius santykius ir netgi vesdamas moterį nuolat susiduria su savo vardų dvilypumu, kas iš dalies vaikinui sukelia tam tikrą kaltės jausmą, jog pasikeisdamas vardą pakeitė ne tik savo likimą, kaip anuomet tėvas, išgyvenęs katastrofą, bet ir tam tikrą išsižadėjimo ar netgi išdavystės kaltės jausmą. Gogolis atsisako skaityti Apsiaustą ir kitus rusų rašytojo kūrinius. Ilgą laiką nesuprantamas šitoks veikėjo užsispyrimas, tačiau akivaizdu, jog Gogolis bėga nuo rašytojo tam, kad nesusitapatintų ir nesužinotų, kokia jo kūryba panaši į jo gyvenimą. „...vienintelis žmogus, kuris rimtai nevertino Gogolio, jį kankino, liguistai reagavo ir kaskart sutrikdavo išgirdęs tą vardą, niekaip nenurimo ir nenorėjo kitokio vardo, buvo pats Gogolis (p. 111).“

 

Kalbant apie pasakojimo pobūdį, tekstas itin nuoseklus ir atitinka klasikinį epinį pasakojimą. Autorė derina veikėjų buitį su veikėjų charakteriais. Nemažai pasakojime yra aprašymo tipo pastraipų, kurie sodriai perteikia veikėjų kultūrinius kontekstus, todėl atrodo, kad erdvė ir aplinka yra neatsiejamos veikėjų charakterio sudedamosios dalys. Rašytoja per stebuklą išvengia meilės romanų lėkštų pasažų, nors vietomis labai priartėja prie seksualinių banalių aprašymų, tačiau pasakotojos talentas leidžia surasti esmines detales, kurios tampa estetiškos ir gyvos, pvz.: „Jaunuolis sužinojo, kad ji miega visada ištiesusi kairę koją, o dešinę sulenkusi per kelią taip, kad abi jos atrodė lyg skaičius „4“. Jis pastebėjo, kad ji knarkia, nors labai tyliai, tarsi javapjovė, kuri niekaip neužsiveda, o kartais griežia dantimis – tada Gogolis, merginai miegant, pamasažuodavo jos žandikaulius (p. 224).“

 

Bendravardis, originaliai ir netikėtai „surištas“ su Nikolajumi Gogoliu, perteikia dviejų kartų likimo istoriją. Pasakojime, kuris iš esmės atspindi daugelį iš mūsų gyvenimus – meilę, simpatiją, šeimos ir vaikų santykius, santuoką ir skaudžias skyrybas, nusivylimus – ir visa tai nėra vien tik indiškai egzotiškas šios knygos įvalkalas. Per Gogolio gyvenimą atpažįstame save vakarietiškos kultūros gyvenimo ritme, kuriame dažnai, kaip ir didžiąją dalį savo gyvenimo Gogolis galvojo, yra vien tik atsitiktinumai. Dažniausiai mums nematomi ir nesuvokiami, tačiau tokios istorijos kaip Gogolio Bendravardyje, leidžia permąstyti mūsų likimo programas ir iš naujo įvertinti tariamus atsitiktinumus, kurie nulėmė mūsų visų gyvenimo vingius. Pamanykite, vaikui suteikė tik Gogolio vardą, pamanykite, kažkas traukinyje seniau skaitė Gogolio knygą, kuri išgelbėjo gyvybę... Knyga tarsi pilna atsitiktinumų, kurie tampa ne-atsitiktinumais, o kažkieno valia valdomu likimu. Gal tikrai, kaip išmintingieji sako, be Dievo žinios nuo mūsų galvos nė plaukas negali nukristi, todėl verta skaityti ir apmąstyti tik iš pažiūros spontaniškai priimtus sprendimus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sausas vėjas" / "Vento seco" / "Dry Wind"

 

Sveiki,

 

Per gyvenimą nedaug teko matyti tikrų erotinių filmų. Tikriausiai vienas didžiausių ir žinomiausių tokio žanro režisierių yra italas Tinto Brasas, o jo prieštaringai vertinamas „Kaligula“ vienas populiariausių visų laikų atviro erotinio filmo pavyzdžių. Visgi leidausi į queer pastarųjų kelerių metų festivalinių filmų apžvalgas ir pažiūrėjau vieną atviriausių LGBTQ erotinių pastarųjų metų filmų „Sausas vėjas“ (portugal. Vento seco) (2020), kurį režisavo brazilų režisierius Daniel Nolasco.

 

„Sausas vėjas“ pasakoja apie viename Brazilijos miestelyje vidutinio amžiaus vyruką, kuris dirba vietinėje trąšų įmonėje, tačiau likusį laiką jis arba susitikinėja su jaunesniu tos įmonės darbininku, arba leidžia laiką prie baseino, arba renka namuose dėlionę, klausydamasis vietinio radijo žinių. Dar dažniau pagrindinis veikėjas leidžiasi į erotinius klubus, kurie pasižymi ne vien tik seksu, bet iš esmės, kas atspindi smarkiai hiperbolizuotą queer kultūros dalį: fetišsas, BDSM, odiniai rūbai, dominuojančio ir paklusniojo pozicijų seksas, imituojant tam tikras erotines fantazijas. Gyvuliškai mylisi miške ir taip diena iš dienos, kol nuobodus ir sekso fantazijų prislėgtas vyrukas nesutinka Maikono. Maikonas – nauja fantastinė aistra, jis jį stebi iš tolo, pavydi jo draugams ir visos mintys tarsi priklauso jam. Pagrindinis veikėjas susipyksta su savo buvusiu meilužiu, o kai pamato jį prisigretinusį prie Maikono, jam sukyla pavydas. Iki tol buvęs tylus trąšų darbininkas gali dėl aistros padaryti bet ką...

 

Iš tikrųjų filmas savitai pulsuojantis ir spalvingas, primenantis erotinį sapną su keliais pornografiniais intarpais. Ryški sąsaja su dailininko Tom of Finland įsteigta rūbų bei raumenų fetišu grįsta kultūra, kuri buvo savaiminis atsakas į visuomenės ignoravimą, LGBTQ draudimą. Tai anų dienų manifestas, nors kai kuriems puritoniškiems lietuviams tai iki šiol tik Vakarų propagandos reikalas. Žiūrint tokį filmą bandžiau suvokti, kaip šis įvaizdis veikia šiomis dienomis Brazilijoje „iš vidaus“, tačiau visgi filmas neanalizuoja, o tik erotiškai perteikia į svajas ir geismą įklimpusio vyro kasdienines kančias. Pagrindinis veikėjas didžiąją dalį atrodo lyg pasyvus stebintysis, karkasas, nuobodus ir be sielos – tai lyg iš dalies ir pateisinama, nes jis išdžiūvęs, kaip ir tas kraštas, kuriame gyvena ir dirba. Bandoma plėtoti ir politiški kasdieniški veikėjo kontekstai: apleistas darbas, per radiją nuolat sklindantys vietos pranešimai, kurie papildo veikėjo uždarumą ir kankinančias svajas.

 

Visgi, nepaisant visko, filmas lėkštokas. Veikėjo motyvacija absoliučiai pagrįsta vien geismu – nusikaltimas iš aistros, pavydas ir dar didesnis geismas. Pasakojime trūksta įdomesnių siužetinių sprendimų, veikėjo asmenybės plėtotės. Režisierius sąmoningai pasirinko nekurti nieko įstabaus, jam įdomus stacionarus veikėjas dėžėje, veikiamas kelių jėgų – kasdienybės pasyvumo, geismo ir viduryje filmo atsiradusio pavydo. Ar to pakanka? Nemanau. Visgi filmas perteiktas spalvingai, daug įdėta į spalvinį bliuzo baro apšvietimą, o kai kurios scenos tarsi nufilmuotos paviljone, atrodo kaip lėlių namelis ir iš esmės susišaukia su vokiečių režisieriaus Oskar Roehler queer stiliaus filmu „Enfant terrible“, tik pastarajame kur kas efektyviau išplėtotas spalvingas ir kibirkščiuojantis kūrybine aistra veikėjas. „Sausas vėjas“ patiks fetišistams, erotinio filmo mėgėjams, LGBTQ žmonėms ir tiems, kurie šiaip tyrinėja erotiką, pornografiją, seksualinio pobūdžio nusikaltimus. Nemanau, kad filmas kažkuo ypatingas, jis tiesiog turi kelias funkcijas, kurias labai norėjo įgyvendinti (ir pavyko) šiaip šios temos nevengiantis režisierius t. y. sujaudinti vaizdiniais, pavaizduoti kaip veikia kūniškasis seksualinis geismas.

 

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela