Filmas: "Meilė pagal iškvietimą" / "Good Luck to You, Leo Grande"

 Sveiki,

Kur nusifilmuoja britų aktorė Emma Thompson, tą filmą būtinai turiu pasižiūrėti, nes ji britų komedijos žanro (ir ne tik!) karalienė. Tokios energijos, sveiko proto ir humoro retas derinys, kuris išlaiko tą balansą, kurį atneša ir duoda savo kuriamoms veikėjoms. Gal dėl to pamaniau, kad neapsiriksiu, jog pažiūrėsiu su šia aktore naujausią jos komediją „Meilė pagal iškvietimą“ (angl. Good Luck to You, Leo Grande) (2022), nors filmas tikriausiai turėtųsi verstis „Sėkmės, Leo Grande“.

Trumpai apie pačią istoriją. Filmas pasakoja apie 55 metų amžiaus tikybos mokytoją Nensę, kuri po vyro mirties bando pratęsti savo gyvenimą, nors visą gyvenimą buvo konservatyvi, nepatyrė nė vieno orgazmo ir užaugino itin skirtingus bei lūkesčių nepateisinusius vaikus. Ji nusiperka sekso paslaugas už daug daug jaunesnio jaunuolio ir užsako viešbučio kambarį...

Tiesą sakant, filmas banalokų apsukų ir siužetine prasme nieko jame įspūdingo ar nenuspėjamo nerasite. Konservatyviai mokytojai reikia pralaužti ledus ir (kaip spėjau, taip įspėjau) reikia ne tiek sekso (nors ir to), kiek psichoterapijos. Praktiškai nesuklysite, jeigu iš šio filmo tikėsitės sudėtingų temų komedinio varianto. Tiek eskorto vaikinas, tiek mokytojos pokalbiai yra būtini, norint patirti malonumą, nes kitaip klientės laukia eilinis nusivylimas. Suprasti savo santykius su vyru, vaikais, savo pačios nusistatytais tabu tampa ilgų mokytojos ir eskorto santykių diskusija, kol pralaužius ledus pasiekiamas tiek dvasinis išsilaisvinimas, tiek orgazmas... Ir tai taip teisingai sukalta, kad kitokio filmo negalima tikėtis. Ar banalu? Taip, bet tai filme kažkaip vis tiek stebuklingai veikia!

Visgi stipriausias dalykas nebuvo Emmos Thompson savo nuogo kūno tyrinėjimas veidrodyje (drąsu ir savaime aktorei tikriausiai suveikė kaip psichoterapija!), bet pastebėjau, kad mano draugas nuolat striksėjo komentuodamas, kaip šiai aktorei reikia atsinaujinti, kokių plastinių, kad atrodytų kitaip... Nė velnio! Pats filmo turinys ir mintis sako, kad nustokime dairytis į stereotipus ir savęs nekęsti, nes tobulumo nėra, kaip nėra ir tobulo amžiaus išgyventi nuotykius! Emma Thompson vėl buvo nuostabi, nors filmas nenustebino ir netgi vietomis atrodė pernelyg pigus, hermetiškas, nufilmuotas viename viešbučio kambarėlyje, tačiau nemažai ką atperka neblogai sukalti literatūriniai dialogai, pedagogės ir žigolo pamokos, kurios tiesiogiai apeliuoja į patį žiūrovą: orgazmą, laisvę ir tikrą gyvenimą patirsime tik tada, kai išsivaduosime iš savo pačių susikurtų melo kalėjimo grotų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 78/10

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Ruslanas Kirilkinas – Prisiglausk

Sveiki,

„Tu mano mergytė, aš tavo berniukas...“ Gerai, gerai... Tą girdėdavau kasryt važiuodamas autobusu į mokyklą, o dabar jau kiti laikai ir kitos dainos. Tiesą sakant, Ruslano Kirilkino dainą „Prisiglausk“, žargonu sakant, nuleidau juokais. Pamaniau sau, kad va, vyrukas (gal jau ir vyras pagal amžių) nusprendė išbristi vėl į šviesą po skandalų, paieškų ir atsitiesti pradėdamas išleisti naujos muzikos, tačiau mano paties santykis su lietuviška muzika toks, kad lietuviškus atlikėjus tikriausiai pamatau per Nacionalinę „Eurovizijos“ atranką ir... tiek žinių.

Visgi šią „Prisiglausk“ dainą noriu pasidalyti, nes ji kalasi mano galvoje. Kad ir kiek beužsukčiau į „Maxima“ skalbimų miltelių, naujo žurnalo numerio, ar kokios „kvietkelės“, ar paprasčiausios dienos skrebučiams, visada mane pasitinka per garsiakalbius šitas Ruslano gabalas. Iš pradžių labai nepatiko, nes, kas gali būti banaliau, nei dainos žodžiai „prisiglausk, prisiglausk...“ bei banalaus teksto metai iš metų kartojami leitmotyvai kaip dūžtantis stiklas ir t. t. Pamaniau, kad žiauri banalybė, tačiau argi kokia pop amerikietiška muzika nepanašiai visada rikiuojama? Kiekvienoje dainoje tos pačios reklama tapusios frazės ir žodžiai „baby“, „bitch“ ir t. t.? Ramūnas Zilnys pastebėjo, kad su metais apskritai pasaulio muzika vis banalėja, plokštėja, tekstai plaukioja paviršiumi. Kad ir kiek Ruslanas stengtųsi perteikti savo naujojo hito frazes kaip išgyvenimus, (o jie ir yra jam brangūs, čia viskas gerai), tačiau pripažinkime, kad tai lietuviškos muzikos popso klišių kratinys, kuris... visgi muzikaliai sukaltas taip, kad kabintų. Ir kabina! Ir jeigu prisipirkęs stumiu per automobilių aikštelę savo pirkinių vežimėlį ir vis niūniuoju prekybos centre ką tik išgirstą „Prisiglausk“ dainą, vadinasi, viskas su šia daina tvarkoje.

Gal vietoj anos vasaros „Kunigundos“?

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: t. A. T. u – 200 km/h in the Wrong Lane [Vinyl, LP] (album 2002, vinyl edition 2021)

Informacija apie albumą:  t. A. T. u – 200 km/h in the Wrong Lane

Vinilinė plokštelė: The Weeknd – Beauty Behind the Madness [Vinyl, 2LP] (2015)

 

Informacija apie albumą: The Weeknd – Beauty Behind the Madness [Vinyl, 2LP] (2015)

Knyga: David Diop "Naktį visų kraujas juodas"

 David Diop. „Naktį visų kraujas juodas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 128.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Atrodo, dar visai neseniai perskaičiau International Booker Prize 2020 apdovanotą olandų rašytojos Marieke Lucas Rijneveld romaną Vakaro nejauka, o dabar jau lietuviškai turime ir 2021 metų laimėtojo David Diop (g. 1966) romaną Naktį visų kraujas juodas (pranc. Frere d'ame). Pastarąją knygą į lietuvių kalbą išvertė Akvilė Melkūnaitė, o išleido leidykla Baltos lankos.

David Diop, afrikiečių kilmės prancūzų rašytojui, kuris augo Senegale, Booker finale su antruoju savo prancūzišku romanu nušluostė nosį net pačiam čiliečiui Benjamin Labatut, kuris taip pat pretendavo į šį apdovanojimą su knyga Kai liaujamės suprasti pasaulį (Rara, 2022), visgi vertinimo komisija nusprendė, kad D. Diop romanas vertesnis Tarptautinio Bookerio, pabrėždama, kad autoriaus proza yra tarsi tamsus užkalbėjimas, kuri pribloškė ir užkerėjo skaitytojus. Skaitydamas romaną, negalėčiau nesutikti, jog tekstas tirštai magiškas, tad lėtai skaitydamas žymėjausi tam tikras įdomias romano idėjas ir įžvalgas, kuriomis norėčiau pasidalyti.

Romanas pasakoja apie Pirmąjį pasaulinį karą, tiksliau – Prancūziją, kurios kariams talkina prancūzų kolonijinės Afrikos šalių rekrūtai, įskaitant ir pagrindinį veikėją Alfą Ndiajė iš Senegalo. Tiesą sakant, karas romane tėra tik erdvė ir kontekstas, kūrinyje nedetalizuojama, kas ir kodėl strategiškai kariauja, kas ir kaip laimi, nes apkasų duobės ir baltųjų bendravimas su afrikiečiais vienuose apkasuose tėra tik karo kontekstas. Autorius pasirenka kalbėti pirmuoju asmeniu po lemtingų Aflos ribinių išgyvenimų (kare žūva jo geriausias draugas Mademba Djopas, dar vadinamas broliu), kai draugui po susidūrimo išvirsta viduriai ir jis ilgai maldauja Alfos, jog nutrauktų kančias. Visgi Alfa negali pribaigti draugo, kol šis nenusigaluoja sava mirtimi. Karo lauke išgyvenęs prieš mirusįjį nepakeliamą kaltės jausmą, Alfa tampa keistai kuoktelėjusiu bepročiu, jis ima mąstyti ir galvoti uždraustomis mintimis, kurti strategijas apie mūšyje esančių žmonių elgesį, o pats naktimis, išsitepęs purvu, šliaužia į priešų apkasus ir apsimetęs negyvu kaskart užpuola savo auką, nukerta jam plaštaką su ginklu rankoje ir parvelka šią kūno dalį į savo apkasus. Kurį laiką Alfą pasitikę bendražygiai džiaugiasi, netgi iš jo pokštauja, bet po kurio laiko tampa prietaringi ir Alfą įtariai ima vadinti juoduoju magu, sielų rijiku, kuriam skirtos priešų kulkos stebuklingai jo išvengia, tačiau dėl to žūsta kiti nekalti vyrai...

Šiame miniatiūriniame romane, tiesą sakant, nėra daug įvykių, nes visą istoriją galima perpasakoti keliais mašinraščio lapais, tačiau autorius apjungia Afrikos žodinės pasakojamosios tradicijos žanrines ypatybes su vakarietiškos literatūros tradicija ir išgauna ypatingą pasakojimo toną. Nuo pat pirmųjų puslapių skaitytojas panardinamas į karą, tačiau tikrasis karas vyksta veikėjo galvoje, kai šis vis plačiau analizuodamas savo sprendimą nenužudyti draugo atskleidžia savo gyvenimo faktus, nulėmusius antihumanišką tokį pasirinkimą. Kai atrodo, jog veikėjas kaskart išsiaiškino, kas esąs ir kodėl to nepadarė draugui, jis vėl tolsta į savo praeitį, kol paaiškina kitomis prasmėmis – nes jautė kaltę, kad pasityčiojo iš draugo totemo povo, todėl jį išvadino bailiu ir dėl to draugas, norėdamas įrodyti, kad nėra bailys, nutrūktgalviškai veržiasi į karo lauką. Priežasčių pasakotojas randa ir tolimoje praeityje, savo giminės istorijoje, kai dingo jo motina, kai jį priglaudė draugo šeima...

„Dėl Dievo teisybės, kiekvienas dalykas viduje slepia ir savo priešingybę. Iki trečios rankos aš buvau karo didvyris, po ketvirtosios tapau pavojingu pamišėliu, laukiniu kraugeriu. Dėl Dievo teisybės, taip klostosi įvykiai, taip sukasi pasaulis: kiekvienas dalykas yra dvilypis (p. 59).“ Dvilypumas tampa ne tik pasakotojo pagrindine gyvenimo prasmių aiškinimo filosofija, bet ir rašytojo David Diop romano konstrukcijos prasmių ašimi, nulemiančia knygos struktūrą.

Iš tikrųjų autorius kuria žodžio prasmės ir reikšmių, o tiksliau – dviprasmybių įtaką žmogaus gyvenime. Draugo mirties akivaizdoje Alfa tampa išdaviku, nors visą gyvenimą galėjo numirti dėl savo draugo, kurį sąmoningai lydėjo į šį karą. Karo vaizdiniai taip pat dviprasmiškai perteikiami per krinkančią pasakotojo sąmonę, kuri pamažėl tampa vis niūresnė, vis mistiškesnė ir nesuprantamesnė, nes dėl kare patirtų traumų nyksta protagonisto gebėjimas būti ne tik žmogumi, bet ir sąmoningu. Susitapatinęs su jam primesta sielų ėdiko tapatybe jis pamažėl iš tikrųjų ima įtikėti toks esąs, todėl džiovina nupjautas rankas, o karo psichologui nupiešęs jas išsiduoda esąs absoliučiai pakrikusių nervų, kuris gali padaryti beprotiškiausių dalykų, netgi kovoti prieš saviškius, bet Alfa nesiruošia kovoti ir ištraukti granatos žiedelio savam apkase, jis kovoja su savo atslenkančia sąmones tamsa, protarpiais prisimindamas savo meilės atsitiktinį aktą prieš išvykstant į karą.

„Taip, supratau, dėl Dievo teisybės, kad mūšio lauke reikia tik laikino pamišimo. Pamišusių dėl įsiūčio, pamišusių nuo skausmo, įniršusių pamišėlių – bet laikinai. Ne nuolatos pamišusių. Vos tik puolimas baigiasi, reikia paslėpti savo įsiūtį, skausmą ir įniršį. [...] Prieš grįždamas turi nusirengti įsiūtį ir įtūžį, viską nusimesti, kitaip tu jau nežaidi karo žaidimo. Nuaidėjus atsitraukti įsakančiam kapitono švilpukui pamišimas yra tabu (p. 43).“ Iš esmės pagrindinis veikėjas supranta, kad yra tiesiog naudinga patrankų mėsa ir geras karys, kuris su atsidavimu puola žudyti, o atsitraukęs su savo traumomis privaląs susidoroti pats, tyliai nuo visų paverkęs į pagalvę. Niekas nenori tikrųjų bepročių. Apie bepročius, prisiminiau, puikiai rašė serbų rašytojas Dejan Atanacković romane „Luzitanija“, kuriame kaip tik beprotnamio gyventojai paskelbę karo zonoje savo respubliką dainuodavo apie kariaujančius pamišėlius, o jie save laiką tikraisiais protais.

David Diop

Autorius froidiškai sulieja karo žiaurumą su vyro seksualine patirtimi. Pagrindinis veikėjas žemės pilvu vadinamus apkasus regi kaip prasiskėtusią drėgną moters makštį, o karo ritmas ir eiga netikėtai įgauna gyvuliškos pasakojimo energijos, kuri nemažai kuo panaši į seksualinę aistros energiją. Iš tikrųjų pasakojimas persmelktas kūniškumo, jo vaizdinių, metaforų ir simbolių, todėl istorija atrodo tokia šiurkšti ir iš pradžių atgrasi. Afrikos žodinėje tradicijoje meilė sietina su žmogaus gyvenimo pratęsimu, tad moteriai gimdyti yra priedermė kaip kvėpuoti. Kraujas iš esmės, kurio naktyje spalva yra juoda nepriklausomai nuo rasės, kalbos ir religijos, taip pat reiškia gyvenimo ir mirties dviprasmybę. Kol kraujas cirkuliuoja, tol žmogus gyvas, kai jis išteka į juodą naktį, išteka ir jo gyvybė. Kapojamos rankos, išvirtę viduriai, aimanos ir kančios karo lauke sklindančios iš pūvančių, nutrauktų ir ištaškytų kūnų liekanų Alfui tampa toks pats natūralus gyvenimo potyris kaip ir moters kūno geidulys. Tiesą sakant, autorius vėl žaidžia dviprasmybėmis: jei geidi dar kartą pasimylėti su moterimi, turi žudyti ir laimėti, kad grįžtum į gyvenimą, todėl krinkančioje veikėjo nuovokoje gyvenimo laimės, šeimos, motinos susigrąžinimas susilieja su troškimu žudyti ir tampa nebeatsekama, kas yra gerai ir blogai. Net ir sąvoka „geras“ kitame apkase gali tapti kažkam nelaime ir pražūtimi, nes karo lauke visi tampa vienos laimės kovotojais, taigi, kraujas visų naktį juodas.

Iš tikrųjų toks aistringas pasakojimo būdas atskleidžia ne tik sveiko proto prarandantį žmogų, kuris pamažėl permąstydamas savo gyvenimą su juo atsisveikina, bet perteikia karo mechanizmo beprasmybę. Tekste yra tam tikros ironijos ir sarkazmo, kai veikėjas nupasakoja savo vado įsakymus ir kaip be jokio pasipriešinimo marionetės pasiruošusios mirti už Prancūziją tiki, kad toje didingoje šalyje tik apie jų didvyriškumą kalbama kaip apie tikrus žygdarbius... Balansavimas tarp tikrovės ir iliuzijos, tarp skaidraus proto ir aptemimo retsykiais sukuria tą tiesos akimirką, todėl proza blyksi kaip elektros lemputė, leisdama skaitytojui retkarčiais užčiuopti šios beprotiškai žiaurios istorijos gilesnes prasmes.

Romano prasmių pamatus sustiprina Afrikos tautosakiniai pasakojimo elementai t. y. juodosios magijos, šamanizmo, misticizmo aspektai, taip pat kaimo bendravimo ir kultūros niuansai, pavyzdžiui, kai vieno kaimo vadas visų žemes norėjo apsėti vien žemės riešutais, o vietos gyventojai sukilo ir „paprotino“ vadą, jog tai absoliučiai pražūtinga žmonėms. Ekonomika ir teisingumo principai vykdomi ne įstatymu ir valdančiųjų galios pozicija, o būtent sveiku protu, kuris (vėlgi romane išreikštas priešprieša) absoliučiai skiriasi Pirmojo pasaulinio karo kontekste, kuriame Alfa ir daugelis tokių kaip jis kovoja svetimus karus vardan iliuzijos, jog jiems Prancūzijoje bus pažadėtas geresnis gyvenimas ir jie taps didvyriais.

Galiausiai autorius romano pabaigoje pasakojimą užtvirtina totemų tautosakiniais pasakojimais apie princesę ir ją besivejantį liūtą, pro šį pasakojimą kaip pro lengvą audinį persišviečia pagrindinė romano istorija apie dviejų draugų pavydulingą meilės trikampio istoriją, kuri galiausiai paaiškina pagrindinio veikėjo klasikinį nuopuolį ir užsitrauktą bausmę – netekti proto (aliuzija į sielos praradimą). Atrodo, kad būti kare yra didžiausias pragaras žemėje, o autorius sako, kad ne, nes didžiausias pragaras yra tas, kurį žmogus susikuria pats (sąmoningai arba iš aistros ir pavydo). Kita ir kone esminė knygos išartikuliuota dviprasmybė: kodėl mes garbiname kare kariavusių vyrų randuotus kūnus kaip didvyrių istorijas, trofėjus, o nuo sielos ir dvasios suluošinimo sukame akis šalin? Kūno ir sielos priešpriešą pagrindinis veikėjas dar bando paaiškinti romano pabaigoje, ją sujungti, tačiau įspūdis toks, kad jam nebeužtenka sąmonės šviesos, nes jeigu kūną dar galima pagydyti, suluošintos sielos jau nebe. Knyga lengvai ir pagaviai perskaitoma, tačiau, apmąstant pagrindinio veikėjo psichologinius motyvus bei afrikietiškos literatūros elementus, akivaizdu, kad tai kruopštus nevienadienis literatūrinis perliukas.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Prarastas miestas" / "The Lost City"

 

Sveiki,

Tęsiu populiariųjų filmų peržiūras šiomis tvankiomis birželio naktimis ir šįkart pasirinkau režisierių Aaron Nee ir Adam Nee bendrą darbą „Prarastas miestas“ (angl. The Lost City) (2022). Tikriausiai niekas pernelyg daug dėmesio nebūtų atkreipęs į šį filmą, jeigu jame nevaidintų tokio ryškumo aktoriai kaip Sandra Bullock, Channing Tatum ir Brad Pitt. Tikriausiai daugelis iš mūsų yra matęs ne vieną gerą ir nuotaikingą komediją su šiais aktoriais, todėl jų pasirodymai dažniausiai sietini su sentimentais ir,  žinoma, šiokiais tokiais lūkesčiais. Būtent jų vedinas ir nusprendžiau pažiūrėti „Prarastą miestą“.

Žodžiu, istorija pasakoja apie nelabai vykusią rašytoją, kuri rašo apie nuotykius egzotiškuose kraštuose, tačiau į savo paskutinį romaną įtraukią savo buvusio vyro tyrinėtojo hieroglifus, kuriuos aptinka turtingas ir ambicingas niekšelis, kuris manosi, jog pagrobs rašytoją ir ji išvers aptiktą užuominą apie kapą, pilną lobių. Galiausiai rašytoja pagrobiama, o paskui ją velkasi jos romano performansų aktorius, kad ją išgelbėtų. Žodžiu, filmas ir rašytojos gyvenimo istorija tampa tikru savo pačios rašytų romanų patyrimu...

Ko tikėjausi? Gerai išsijuokti iš amerikietiškų tiesmukų nesąmonių. Norėjau juodai geros klasikinės klišinės parodijos. Filmas absoliučiai nuvalkiotos ir nuobodžios struktūros, veikėjai varginančiai klišiniai ir tokie nuobodūs, kad jų vienintelė spalva tikriausiai yra jų makiažas ir rūbai. Aktoriai tikriausiai čia nekalti, kaltas neįtraukus ir nuobodus pasakojimo tonas, lėkštas ir nuspėjamas siužetas. Režisieriai tikriausiai ieškojo savito nuotykių filmų „Mumija“, „Kapų plėšikė Lara Kroft“ ir kitų klasika tapusių filmų parodijos naujų raiškos būdų, tačiau režisieriams, sakyčiau, nepavyko. Filmas žiūrėjosi tarsi nelabai pavykusi parodija, kur vietomis sušmėžuoja galėję būti taiklūs juokeliais, o vis dėlto tonas pasirinktas pernelyg rimtas, tačiau ne toks, kad sužavėtų. Nekomentuosiu nevykusių pabaigos scenų su laivu ir tais kapais bei pabėgimu, kai netikėtai išsiveržia šimtus metų miegojęs ugnikalnis.

Jeigu šnekant banaliai, seniai nemačiau tokios nuvylusios komedijos, nes iš šitos tikėjausi dinamiškų vingrių nuotykių, o gavau 1990-ųjų metų sulėtintą meilės istoriją su keliais saikingais juokeliais iš „Indiano Džonso“ serijos prieskonių. Išduosiu, kas labiausiai mane pralinksmino. Tai Brado Pitt atliekamo veikėjo automobilis ir jo pasirodymas pačioje pabaigoje, kai prisipažino per meditaciją, jog jis per šūvį neteko 10 procentų savo smegenų mėsos. Visa kita buvo drungna arba labai prastai.

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fantastiniai gyvūnai: Dumbldoro paslaptys" / "Fantastic Beasts: The Secrets of Dumbledore"

 

Sveiki,

Pastaruoju metu mane traukia masinis kinas, o tai nebūna taip jau ir dažnai, tai norisi prieš atostogas, kol galva dar nenusiteikusi rimtesniam kinui, pasižvalgyti, ką mums siūlo žiūroviškas kinas. Negalėjau atsisakyti David Yeto režisuotos trečiosios dalies „Fantastiniai gyvūnai: Dumbldoro paslaptys“ (angl. Fantastic Beasts: The Secrets of Dumbledore) (2022), tad po „Daktaro Strendžo“ Marvelo serijos buvau nusiteikęs daug liūdnesniam reikalui, tačiau „Dumbldoro paslaptis“ kažkaip paveikė emocionaliau ir žmogiškiau nei „Daktaras Strendžas beprotybės multivisatoje“ dalis.

Pradėkime iš toli. Kalbant apie Hario Poterio veikėją Albą Dumbldorą, jau labai seniai netilo kalbos apie jo homoseksualumą, nors Hario Poterio dalyse tiesiogiai tas niekada nebuvo išsakyta, tačiau skaitytojai įskaitė Albo užsislaptinimą kaip savaime aiškų dalyką. Nesidomėjau, ar rašytoja J. K. Rowling pritarė šioms kalboms ar ne, bet puikiai pamenu, kad buvo prieš kelerius metus skandalingas jos twitterinis pasisakymas prieš transeksualus ar transvestitus įžiebė sumaištį. Žodžiu, skandalas kaip reikalas išpūstas, tad visai nenustebau, kad šiam „atsiprašymo“ filmui ji sukalė LGBTQ palaikantį scenarijų, nes visi savaime suprantame, kokia vaizduojama Dumbldoro paslaptis, o dabar retas „didysis kinas“ neapsieina be juodaodžių aktorių ir LGBTQ antraplanių istorijų, nes kitaip jo tiesiog niekas nefinansuotų ir negalėtų pretenduoti į „Oskarus“. Deja, tokia tiesa...

Grįžtant prie trečiosios „Fantastinių gyvūnų“ dalies, mes vėl pasineriame į magišką burtų pasaulį, kuriame galioja vėl tos pačios gėrio ir blogio kovų istorijos. Šįkart ašis – Albas Dumbldoras ir staiga jo mylimasis Gelertas Grindelvaldas staiga atsiskyręs nuo Albo tampa garbėtroška ir užsiima juodąja magija stengdamasis laimėti pasaulio burtininkų valdovo titulą. Veiksmas vyksta maždaug prieš Antrąjį pasaulinį karą, šmėžuoja vokiečių nacistinių rinkimo gairės, tačiau tas, kas galioja žiobarams, negalioja burtininkams. Kad Grindelvaldenas laimėtų rinkimus ir visus išdurtų, turi apeiti Dumbldoro kliūtis, o tai jam padeda itin reto gyvūno kraujas, kuris parodo ateitį. O ten, kur gyvūnai, ten ir pagrindinis veikėjas Miglaputys...

Visgi filmas vaizduoja magijos pasaulio rinkimus, žiaurų elgesį su gyvūnais bei klastas. Žodžiu, nuotykių tikrai netrūksta, kaip ir intymios Albo bei Gelerto meilės istorijos, kuri šiame filme labai santūriai pavaizduota (praktiškai be menkiausios erotikos) ir tik kovos metu su lazdelėmis jie vienas kitą paliečia ir atsitraukia. Taigi bijantiems, kad čia kažkoks paradas ar dirbtinis brukalas, reiktų nusiraminti, išgerti valerijonų ir mėgautis filmo turiniu. Kitą vertus filmas labai suveržtas ir struktūruotas pagal didaktinius niuansus t. y. dialogai, gėrio ir blogio kovos bei ilgi ištęsti happy end epilogai, kuriuose skamba ir teisingo rinkimo rezultatai bei vestuvės kepyklėlėje, kiek per tvarkingai užraukti pasakojimo „rauktinukai“, todėl primena tuos visus tvarkingai su intriga, kulminacija ir atomazga sudygsniuotas „Saulėlydžio“, „Bado žaidynių“ sagas.

Stebina tik tas atvejis, kad Albas visiems nė nemirktelėjęs, (kas skaitydavo ir tebeskaito Hario Poterio dalis), kai jo paklausia apie santykius, aktoriaus Judo Law skaidriosiomis akelėmis Albas be gėdos ir net su šiokiu tokiu pasididžiavimu išpyškina, kad jis mylėjęs savo puikųjį niekšelį Gelertą. Ir ką jūs visi į tai, ką? Jam net nusilenkia pats tyriausias fantastinis gyvūnas, matąs tyriausias sielas. Tas, kuris spintoje nesėdi ir savo jausmų į vatą nevynioja, ar begali būti geresnė didaktika ir Hario Poterio sukurto pasaulio panaudojimas auklėjant paprasčiausią žmogiškumą kaip patį natūraliausią dalyką?

Mano įvardijimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Daktaras Streindžas beprotybės multivisatoje" / "Doctor Strange in the Multiverse of Madness"

 

Sveiki,

Dar pamenu tą metą, kai pirmąkart pamačiau „Daktarą Streindžą“ (2016) kino salėje su aktoriumi Benedict Cumberbatch, tada pamaniau: vau, koks gerai techniškai ir siužetiškai atidirbtas mindfuck stiliaus Marvel serijos kūrinys. Kurį laiką tuos išlikusius įspūdžius saugojau ir maniau, kad tai geriausias visų laiku Marvel projektas, tad ir iš antrosios dalies maždaug tikėjausi, jeigu nedaugiau, tai bent jau tokio pat kalibro filmo. Laukti teko daugiau nei penkerius metus ir pagaliau sulaukėme tęsinio pavadinimu „Daktaras Streindžas beprotybės multivisatoje“ (angl. Doctor Strange in the Multiverse of Madness) (2022). Šiam personažui teko šių metų pradžioje sušmėžuoti ir naujausioje „Žmogaus voro“ dalyje.

Visgi lūkesčiai pasirodė kiek perdėti, nes filmas nepateisino pirmosios dalies stiprumo. Šioje dalyje veikia tas visus užhipnotizavęs kelionės per tikroves (šiuo atveju per visatas) dinamiškas efektas, tačiau kur kas nuvilia plokščia siužetinė linija. Iš kitos visatos atsiranda azijietė mergaitė, kuri turi galią keliauti per visatas ir Daktaras Streindžas susiranda Raudonąją raganą Vandą, kuri, paskendusi iliuzijose apie tariamus savo vaikus, trokšta patekti į kitą visatą ir paveržti savo antrininkės atžalas, tačiau Vanda pardavė sielą, ji paveikta Tamsiosios knygos, kuri ją padarė nuožmia ir tik vieno tikslo trokštančia ragana. Daktarui Streindžui, bėgant nuo Vandos per visatas, tenka susidurti su savo paties antrininku ir savaip įveikti blogį...

Kodėl filmo siužetas plokščias? Mes matome savo visatos Daktarą Streinžą ir mums nekyla abejonių, jog tai mūsų senasis gerasis Daktaras Streindžas, nesupuvęs gerietis, už kurį sergame nuo pat pirmojo filmo kadro iki paskutinio. Užduotis labai paprasta: įveikti blogį ir sugrąžinti tariamą visatų pusiausvyrą. Šalia dar prabėgomis pasakojama Daktaro Sreindžo per visatas susiplakusi jo ir mylimosios Kristinos meilės istorija. Vienintelis dalykas, ką pateisina kitų visatų blogiukai Streindžai, yra meilės ir laimės matmuo, kurį mūsų gerasis Strendžas priima besąlygiškai Kristinai leisdamas savo tikrovėje ištekėti už kito vyro, vadinasi, asmeninės laimės paaukojimas vardan mylimo žmogaus mūsų Streindžui yra svarbesnis reikalas, nei kaltė ir kerštas dėl nelaimingo gyvenimo. „Ar esi laimingas?“ Esminis klausimas suskamba pagrindiniam veikėjui, bet šis konkretaus atsakymo neturi, nes nekvestionuoja savo laimės arba nelaimės, nes jis nesavanaudis, o štai kitų visatų Strendžai jau sugedę kaip pajuodęs dantis. Ir visa pasaka baigta. Gėriui vėl lemta įveikti blogį, o mums, žiūrovams, vėl priimti faktą, kad laimingi tampame tik aukodamiesi ir atiduodami. Žodžiu, tomis kelionėmis per didžiausias visatos pakopas neprailgo, tačiau įdomesnio siužeto ir dinamikos visgi man asmeniškai pritrūko.

Prie šio filmo dirbo „Heraklis“, „Ksena“ bei „Spartakas“ režisierius Sam Raimi, kuris turi ilgalaikės patirties realizuojant nekasdieniškus komikso personažų likimus, tačiau visuminis filmo vaizdinys toks, jog jis nėra nei pakankamai prastas, kad sakytum žodį iš š raidės, ir nėra toks geras, kaip pirmoji dalis, kad sakytum žodį iš g raidės. Toks drungnas.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Anne Enright "Užžėlęs kelias"

 

Anne Enright. „Užžėlęs kelias“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 336.

Sveiki, skaitytojai,

Naujausios airių rašytojos Anne Enright (g. 1962) knygos lietuvių kalba reikėjo palaukti labai ilgai. 2007 metais už romaną Šeimos sambūris pelniusi Man Booker premiją (lietuviškai išleido Mintis, 2012) netikėtai išgarsėjo, o po to A. Enright Lietuvoje vardas buvo pamirštas. Tiesą sakant, Šeimos sambūris nesulaukė mūsų šalyje jokių įdomių aptarimų, nors pasaulyje dėl to, kad buvo skirtas Bookeris, sulaukė prieštaringų vertinimų. Nepaisant to, man Šeimos sambūris tapo itin įsimintina knyga, tad laukiau kitos pasirodysiančios autorės knygos lietuviškai, tačiau laikas ėjo, o Anne Enright buvo tarsi pamiršta, tačiau visai neseniai vertėja Rima Rutkūnaitė į lietuvių kalbą išvertė 2015 metais pasirodžiusį ir įvairius prestižinius sąrašus įtrauktas autorės romanas Užžėlęs kelias (angl. The Green Road), pastarąjį išleido leidykla Alma littera.

Geriausiame metų airių romane, kaip ir Šeimos sambūryje, A. Enright pasakoja netobulos airiškos šeimos sagą, kuri prasideda maždaug 1980-aisiais ir tęsiasi iki 2005-ųjų. Istorija apie Madiganų šeimą, apie namuose augusius keturis vaikus (Konstansą, Haną, Emetą ir Daną), kurie užaugę išvažinėja po pasaulį, tačiau grįžta, kai našlaujanti motina nusprendžia parduoti prie jūros krantų esantį jų vaikystės namą. Vaikai su įvairiomis nuoskaudomis, nostalgija gimtajam kraštui ir dėl gyvenimiškų nesėkmių svetur grįžta pas motiną, kuri nebeturi tokios aiškios nuovokos, kokią prisimena ją turėjusią Madiganų vaikai...

Knygos struktūra nepaprastai panaši į Šeimos sambūrį, nors anoji knyga buvo kritikuojama dėl incesto vaizdavimo ir brutalių šeimos santykių, Užžėlęs kelias, man atrodo, kaip asmeninis autorės atsakas į ją anuomet kritikavusius dėl tamsumos vaizdavimo pertekliaus. Visgi Užžėlęs kelias, lyginant su Bookerio premiją pelniusia knyga, atrodo ganėtinai šviesesnės perspektyvos, nors airių šeimynėlė nė iš tolo neprimena tobulos šeimos. Kiekvienam šeimos vaikui A. Enright skiria po didelį skyrių, tarsi vesdama skaitytoją po keturis skirtingus Madinganų atžalų kelius. Danas, kuris pareiškė, kad taps kunigu ir dėl to motiną ištinka isteriją, galiausiai išvyksta į Ameriką ir pradeda gyventi homoseksualo gyvenimą. Jo kelias nėra lengvas, iš pradžių neigęs savo prigimtį, jis bando megzti santykius su aire Izabele, tačiau jųdviejų keliai greitai išsiskiria, o Danas mato LGBTQ bendruomenės pačius siaubingiausius laikus – AIDS įsismarkavimą ir aplinkinių kaltinimus dėl anuomet vadinamojo „gėjų maro“. Danui dar ilgai teks bręsti, kol jis patikės, jog yra vertas gyvenimo...

Jaunesnysis brolis Emetas savanoriauja Afrikoje, čia jis kasdien grumiasi su karščiais ir gelbėja vietos žmonių gyvybes, tačiau namuose negali susitvarkyti su šunimi, kurį taip smarkiai pamilsta jo gyvenimo draugė, kad šuo net tampa išsiskyrimo priežastimi. Štai Hana, jauniausia iš keturių vaikų, susilaukia vaiko ir išgyvena nesibaigiančią pogimdyvinę depresiją, kurią bando malšinti nuolatos išgėrinėdama, o vyresnioji sesuo Konstansa, smarkiai nutukusi, bando įtikti savo motinai, tačiau viskas, ką ji daro, atrodo, motinai neįtinka.

Manau, A. Enright pavyko užfiksuoti keletą itin įtaigių dalykų. Visų pirma, skirtingų vaikų likimus ir tėvų lūkesčius, kurie perteikti airiškos bendravimo kultūros rėmuose. Man tai primena mūsų lietuvių išvažinėjimą po Šiaurės regiono šalis ir protarpinį sugrįžimą bei tą norą pasipuikuoti nelengvai užkaltais pinigais. Visa tai man pasirodė taip lietuviška, tik gal kokiais keliais dešimtmečiais vėliau nei vaizduojamų airių likimai. Kitas dalykas – gyvenimas svetur, LGBTQ istorinė atkarpa, savanorystę Afrikoje – visa tai tarsi atskleidžia airiškos tapatybės būvimą įvairiuose pasaulio kampeliuose, kai laimės apibrėžimas (bent jau Madiganų aplinkos žmonių akimis) yra ne tai, kiek tu turi vaikų, o kokį automobilį vairuoji, kiek turi savo banko sąskaitoje ir koks tavo namas. Nors autorė to neryškina sąmoningai, tačiau, kaip Madinganų vaikai grįžę namo Kalėdoms susitinka bare su buvusiais vietos gyventojais, ši bendravimo kultūra labai atpažįstama.

Anne Enright

Anne Enrigt literatūrinė kalba unikali, ji nesibodi ilgai ir juslingai aprašyti, pavyzdžiui, vištų kiaušinių rinkimo ir skerdimo proceso. Kitą vertus, tai labai kaimietiški gyvi vaizdiniai, o iš kitos pusės, daug ką papasakoja apie asketiškuosius Madiganus. Romano kalboje esama nemažai poetinių subtilybių, pvz., „Jie šoko iki aušros – mes visi juos matėme, mums patiko, kad Danas liko su marškinėliais, kai visi kiti nusivalkstė, ir pro dvi atsegtas viršutines sagas švietė jo krūtinkaulis, baltas tarsi kriauklės vidus (p. 61)“. Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad A. Enright proza itin kūniška ir aistringa, jai svarbus seksualinis veikėjų pradas ir lytinių santykių vaizdavimas, tačiau visa tai jos knygoje atrodo natūraliai, nes eina išvien su reprodukcija ir giminės pratęsimo filosofija. „Lova stovėjo virš jos, pasirengusi įgriūti pro tinką, toj vietoj, kur mirė jos tėvas, ir mirė jos motina, vieta, paskui tapusi jos su Patu Madiganu lova, kai jiedu įsikraustė į tą kambarį, ir savotišku prakeiksmu kurį laiką – negalėjo pradėti nė vieno vaiko, jei neskaičiuosim kelių persileidimų, kol galiausiai buvo pradėtas Emetas, o paskui Hana. Tai lova, kurioje mirė ir pats Patas Madiganas, kai jo kūną iščiulpė vėžys ir galiausiai iš jo neliko nieko, tik griaučiai (p. 177)“.

Kad ir kiek autorė skirtų vaikų gyvenimo sankirtoms, jų problemoms, visgi centrinė figūra – Madiganų vaikų motina, kuri Kalėdoms sukviečia vaikus, tačiau pati per šventę, pajutusi per sunki našta savo pačios vaikams, netikėtai dingsta. Vaikai susirengia jos ieškoti: „Juokinga buvo ne jų bejėgystė, o tai, kad vaikai šaukė kiekvienas vis kitokią moterį. Jie nė nesuprato, kas ji tokia – jų motina, Rosalina Madigan, – bet ir neturėjo suprasti. Ji buvo senyva moteris, kuriai žūtbūtinai reikėjo jų paramos, o kai pradingusi jiems tapo tokia didelė, kad užpildė visą žiemišką kalno šlaitą, pati sau susitraukė į trapią, mirtingą ir nusenusią žmogišką būtybę – bet kurią žmogišką būtybę (p. 307)“. Motinos paveikslas romane taip pat nevienkryptis, dėl pasakotojo svarstymų ir pasakojimo kintančių perspektyvų, pavyksta sukurti sudėtingų pasirinkimų ir aplinkybių formuojamus veikėjus, įskaitant ir pačią motiną, kuri gyvenimo saulėlydyje ima abejoti: „Kodėl ji negalėjo būti jiems maloni, nė pati nežinojo. Juk taip juos mylėjo. Kartais žiūrėdavo į juos pripildyta meilės širdimi, o paskui turėdavo eiti ir viską sugadinti (p. 295).“

Manau, Annei Enright vėl pavyko sukurti šeimos daugiabriaunį modelį, kuriame sutelpa gyvenimiška išmintis, šeimos bendrystė ir prieštaringumas, įsipareigojimai ir sentimentai vaikystei. Galiausiai ant viršelio esminiu visos šeimos simboliu tampa pats romano pavadinimas Užžėlęs kelias, į kurį sutelpa visi mūsų prisiminimai apie šeimos namus, kad ir kokie jie bebūtų, jie kviečia peržvelgti tai, kas gyvuoja tol, kol gyvuoja žmogaus atmintis. Į namus po daugel metų sugrįžę vaikai atpažįsta savo šeimos narių charakteristikas, baldus, kambarius ir namų buvusias taisykles ir jie netgi po daugel metų bendrauja jiems atpažįstamais šablonais, nors jų tapatybė kur nors kitur jau visiškai kitokia, tačiau pravėrus namų duris sugrįžta tie patys ženklai, simboliai, išmokta namų bendravimo kalba ir tai perteikti šiuo romanu, manau, autoriai pavyko itin juslingai. Paskutinįkart kažką tokio šeimiškai epiško skaičiau tikriausiai amerikiečių autorės Ann Patchett Olandų namas. Jeigu anas kūrinys jums padarė įspūdį, manau, Užžėlęs kelias kaip tik jums.

P. S. Tikriausiai nereiks laukti ištiso dešimtmečio, kad lietuviškai pasirodytų kita gerai įvertinta autorės knyga Aktorė (2020).

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kiaulė" / "Pig"

 Sveiki,

Apie Michael Sarnoskio režisuotą dramą „Kiaulė“ (angl. Pig) (2021) tikriausiai girdėjo daugelis kinomanų visai ne dėl to, kad tai stiprokas filmas, bet dėl aktoriaus Nicolas Cage, kuris Holivude pagarsėjo, patys žinote, dėl to, kad išvaistė milijonines santaupas ir į kiną grįžo praktiškai plikas nuogas. Per pastarąjį dešimtmetį aktorius vaidino pačiuose nykiausiuose ir itin prastuose veiksmo filmuose, tačiau jam nuskilo ir reta galimybė vėl sužibėti kaip aktoriui veteranui būtent filme „Kiaulė“, o šis vaidmuo jam vėl gali sugrąžinti šlovę tarp elitinio kino gerbėjų.

Visgi istorija panaši į mažą novelę, kurioje, kaip žinia, maža veiksmo, tačiau jo galbūt daug ir nereikia. „Kiaulėje“ pasakojama neįtikėtina atsiskyrėlio JAV-ose pripažinto virtuvės šefo Robo gyvenimo drama. Prieš 15 metų palikęs miestą Robas apsigyvena miške ir gyvena atsiskyrėlio sąlygomis. Pastaruosius metus jus pragyvena iš išdresiruotos kiaulės, kuri padeda jam aptikti delikatesinius grybus, už kuriuos turtuoliai restoranuose yra pasiryžę sumokėti tūkstantines sumas. Už grybus Robas gauna maisto davinius ir taip prasigyvena, kol vieną dieną iš jo konkurentai nepagrobia kiaulės, tada Robas po 15 metų pertraukos ryžtasi grįžti į miestą, kad atgautų savo augintinę...

Iš tikrųjų žiūrėdamas pirmąją filmo dalį pagalvojau, jog filmas geras visai ne dėl N. Cage vaidybos, o dėl to, kad aktorius papuolė į geras režisieriaus rankas ir gavo galimybę dirbti su nekomercine medžiaga. Ir išties kurį laiką galvojau, ar visą filmą Robas ir vaikščios ta savo medine veido išraiška, kuri praktiškai nekinta, ar jis bendrauja su moterimis kavinėje, ar yra talžomas nelegalių kovinių muštynių. Daug ką atperka amžinai sutinęs, pamėlęs ir sukrešėjęs Robo veidas ir, patikėkite, Robas tikrai nėra tas laimingas švytintis niekšelis, bet kitą vertus, filmui persiritus į antrąją pusę, staiga pagauni tą pasakojimo ritmą ir besiskleidžiančią ir besiplečiančią Robo biografinę tragišką istoriją, kad imi galvoti, kas turėjo tiek gyvenime įvykti, kad šefas nepasikorė po tiltu, o visgi paaukojo savo vardą pasitraukimu asketiškam būviui į miškus. Galiausiai filmo kiaulės reikšmė primena Jono Biliūno graudžiausias noveles apie gyvūnėlius: kai žmogus tiek esi pasibaisėjęs gniuždančiais civilizacijos gniaužtais, praradęs meilę ir tikėjimą buvusiu pasauliu, kad artimiausias, mieliausias bei ištikimiausias draugas tampa kiaulė, su kuria nebaisu užmigti vidury miškų.

Išties filmas niūrus, bet išlaikytas stoiškai jautrus. Po purvina ir šiurkščia istorija ir pagrindinio veikėjo išore slepiasi labai paprasti dalykai, bet tikriausiai (čia absoliučiai mano fetišas), nieko nėra įdomiau žiūrėti, nei apie iš sėkmės olimpo žemyn sąmoningai besiritančio žmogaus gyvenimo istorijas, nes neretai tokiuose filmuose susitapatinęs pats imi prisiminti savo gyvenimo nesėkmes ir apsvarstyti įvairias galėjusias būti jų baigtis.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros žurnalas "Literatūra ir menas" patyrė pokyčių

 Sveiki,

Kurį laiką nebepirkau kultūrinio leidinio „Literatūra ir menas“. Gal nusibodo, o gal nusibodau pats sau, nes nebepajėgiu suskaityti, trūksta laiko, o numeris ant numerio kaupiasi prie naktinio stalelio. Dažnai neįveikdavau nė vieno straipsnio. Visgi šįkart nusipirkau proginį leidinį. Kodėl proginį? Kai anuomet čia aprašiau istorinį komercinio žurnalo „L‘Officiel“ Lithuania leidimą su gėjų pora Luku ir Nagliu ant viršelio, net neabejojau, jog tai revoliucinis leidimas. Šiandien tas pasakytina ir apie „Literatūrą ir meną“, kuris viršelyje išspausdino Baltic Pride 2022 vadinamųjų drag‘ų nuotrauką. Neįsivaizduoju, jog tai būtų padaręs senasis leidinio redaktorius Gytis Norvilas, nes jis, kaip čia pasakius, pernelyg atrodė konservatyvus...

Kitą vertus, naujoji redaktorė Lina Laura Švedaitė rėžė savo įvadiniame pristatomajame straipsnyje „Kas ta mergaitė?“, kad leidinio laukia esminiai pokyčiai. Ir to nepastebėti neįmanoma. Jau dabar matau, kad daugelio senosios kartos skaitytojų veidai pabąla, nes... Patys suprantate, kokie iš jų daugelis „konservatyvūs“ bet kokiais LGBTQ klausimais ir čia intelektas, erudicija niekuo dėti, kai imama kalbėti apie seksualumą. Visgi neapleidžia ir kitoks įspūdis, jog „Literatūroje ir mene“ šis viršelis labiau pašaipūniškas, įžūlus ir papūgiškas tarsi iš Venecijos kaukių baliaus, tačiau kas ką įžiūrės. Kol kas belieka sveikinti, jog „Literatūrą ir meną“ pirmąkart perima moteriškos rankos ir jos kur kas dažniau būna įvairesnės, nei suragėjusios vyriškos. Net neabejoju, kad bus tų, kurie staugs, kad nukrito kokybė, aukšti standartai (o gal karūna?), bus tų, kurie sakys, kad „Literatūra ir menas“ neatsilieka nuo pasaulio. Žodžiu, bus įdomu.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Tomas Bičiūnas apie naują pedagogų karjeros modelį ir mokytojų genocidą

 Sveiki,

Apie šį sarkastišką Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos performansą mokytojų karjeros augimui pletkai sklandė jau nuo vėlyvo pavasario. Netikėjau, nes maža kas ką nori padaryti, tačiau po Tomo Bičiūno trumpo straipsnio LRT (skaityti ČIA), ėmiau ir nusipurčiau kaip tas šuva po liūties. Visur drimba purslai. Čia tikriausiai ministerijos genocidinė programa padaryti iki 2025 metų mokytojo profesiją prestižine t. y. sunaikinti absoliučiai, kas laikytina mokytoju, o t. y. atimti visus garantus, saugiklius, saugumą ir palikti pedagogus čiuožinėti ant ledo pavėjui.

Nekalbėsiu apie tą procentinę išraišką, jog nebereikia mokytojų metodininkų, o ekspertų tegali būti tik 3 proc., nes ministerijoje žmonės galvas plauna benzinu, o ne šampūnu. Smegenys visai supūliavo, bet ko norėti, juk toje vištidėje tupi ir Vivaldžio melodijas diriguoja tie, kurie net metų mokykloje neišdirbo, nešė klumpes į visokiausias ministerijas, tai jie tikrai „žino“ ir pamokys pedagogus, kaip dirbti, kiek dirbti ir atlyginimą suskaičiuos, nes juk kvailys protingo pasiaiškint prašo, o bebalsis dainuoja, beraštis rašo... Pasikartosiu: nepamenu, kada buvo kitaip.

Didmiesčiuose mokyklos jau pliekiasi dėl pedagogų, jiems deda virškrūvius, nes nebėra kam atiduoti klasių, mokytojai linksta prie žemės, nes jų TRŪKSTA, o ministerija dar labiau padaro šią profesiją nepatrauklia. Girdėjau juokaujant, kol koks ekspertas nenumirs, tol negalėsi būti ekspertu ir užimti jo vietos, nes... Reikia visiškai užsidėti ožio barzdą, kad tokią nesąmonę sugalvotum. Štai kodėl geriausi Švietimo ministrai ir darbuotojai yra tie, kurie bent 10 metų mokykloje išdirbo ir žino tą virtuvę. Kiek ministerijos esesininkų dirbo tame gete? Ką?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moteris lange" / "The Woman in the Window"

 Sveiki,

Garsaus amerikiečių rašytojo A. J. Finn įtempto siužeto romanas „Moteris lange“ netrukus buvo nupirktas ekranizacijai, o istorijos režisieriumi tarpo „Puikybė ir prietarai“ (2005), „Ana Karenina“ (2012), „Atpirkimas“ (2007) bei „Tamsiausia valanda (2017) režisierius Joe Wright. Vienas naujausių jo kino darbų „Moteris lange“ (angl. The Woman in the Window) (2021), deja, neperkopė režisieriaus geriausių darbų, o tai, kas iš pažiūros atrodo labai paprasta ir įtrauku literatūroje, kine ne visada pavyksta net patiems kino kūrėjams veteranams.

Filme pasakojama itin paprasta istorija, kuri primena daugelį klasikinių trilerių, bet tikriausiai labiausiai A. Kitchcoko „Langas į kiemą“ (1954). Principas labai panašus, tik skiriasi perspektyvos. Vidutinio amžiaus moteris negali išeiti į gatvę, nes ji sutrikusi, ją po sunkios šeiminės traumos gąsdina bet kokios didelės erdvės, todėl ji įkalinta savo name. Tuo pačiu laiku kitoj gatvės pusėj atsikrausto nauja keista šeima, kuri susipažįsta su segančia Ana. Anai patinka kaimynų sūnus, ji susipažįsta ir su jų motina, su pastarąja vieną vakarą išgeria vyno ir susibičiuliauja, tačiau jau netrukus sužino, kad toji moteris nebuvo Eteno motina, nors matė jos mirtį kitapus gatvės per langą... Klausimas, ar Ana išprotėjo, ar taip ją veikia psichotropiniai vaistai, o gal jai iš tikrųjų maišosi realybės? Ana įsitikinusi, jog ji teisi, nors visas jos elgesys byloja, jog ji nėra adekvati...

Visgi filmas laikosi ant vienos intrigos – Anos pažeidžiamumo ir tariamo nusikaltimo kitapus gatvės. Klasikinis naratyvas ir klišiniai intrigų bei mįslių šablonai neleis apsirikti, jog žiūrime absoliučiai masinio reginio filmą. Įtariu, kad knyga lygiai tokio pat vidutiniško kalibro, lengvai paskaitoma, pramoginė, todėl populiari... Visgi didžiausią nusivylimą kelia patyrusio režisieriaus užstrigimas klasikiniuose trilerio rėmuose. Jeigu „Aną Kareniną“ jis leido sau meniškai teatralizuoti ir žaisti su pastatymu, tai „Mergina lange“ išlieka beaistris eilinis trileris, sustatytas kaip iš natų – viskas labai atpažįstama, lyg jau būtume buvę matę daug kartų kažką panašaus.  Filmas nieko naujo nepateikia, veikėjų nedaug, tad ir mįslių variantai bei jų galimi sprendimai ganėtinai nuspėjami. Visgi didžiausias filmo pliusas yra juslinga aktorės Amy Adams vaidyba, kurios neįmanoma nepagirti. Po filmo pagalvojau, kad tai tikriausiai geriausia, ką turi šis filmas – tai Amy Adams, tačiau jos potencialas, kaip galime įtarti, per didelis tokiam paprastam filmui.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela 

"Baltos lankos" naujienos: Joga, Nematomas Adės Laru gyvenimas, Anomalija, Gustavo sonata, Naktį visų kraujas juodas ir kt.

 Sveiki,

Jau kuris laikas nebekaltinu savęs, kad nebespėju visko suskaityti. Dar baisiau – nebesigraužiu, kad neperskaitau net to, ką paprastai būnu numatęs, nes iššokančios „karštos“ naujienos būna dar, atrodo, įdomesnės, už jau eilėje laukiančių knygų stirtos. Šiandien mane pasiekė „Baltų lankų“ leidyklos siunta su karščiausiomis ir kiek seniau išleistomis knygomis. Didžiausia iš jų laukta, žinoma yra David Diop „Naktį visų kraujas juodas“, pažiūrėsime, kokios ir kitos knygos.

W. E. Schwab „Nematomas Adės Laru gyvenimas“

 

„Kas gi daugiau yra žmogus, jei ne pėdsakas, kurį palieka po savęs?“

 

1714-ieji, Prancūzija. Adelina visad norėjo būti laisva, norėjo, kad jos gyvenimas priklausytų jai vienai. Tad silpnumo akimirką, bandydama išvengti primestos santuokos, ima melstis seniesiems dievams, ir vienas jų išgirsta pagalbos šauksmą. Tačiau joks noras nepildomas už dyką. Mainais į trokštamą laisvę ir šimtmečius truksiantį gyvenimą Adelinai Laru tenka sumokėti milžinišką kainą: bet kuris žmogus, kurį tik mergina sutiks savo kelyje, vos nusukęs žvilgsnį užmirš ją apskritai buvus.

 

Tris šimtus metų Adė klajoja po žemynus, gražiausius pasaulio miestus, savąjį ir svetimus gyvenimus, prisiliesdama prie įvairiausių mokslų ir menų ir nepailstamai ieškodama būdų šiame pasaulyje palikti bent menkiausią savo įspaudą. Kol vieną dieną viskas pasikeičia: nedidukėje senų knygų parduotuvėje Niujorke dirbantis Henris netikėtai ją prisimena...

 

„Adė Laru“ – knyga, apimanti tamsą ir šviesą, mitus ir realybę. Nepamirštama.“

Alix E. Harrow, „Hugo“ premijos laureatė

 

„Raminanti ir švelniai raibuliuojanti lyg upės vandenys šešių šimtų puslapių meditacija.“

Buzzfeed

 

V. E. Schwab (V. I. Švab, gim. 1987) – „New York Times“ bestselerių autorė, parašiusi daugiau nei 20 knygų paaugliams ir suaugusiesiems. Vos pasirodęs romanas „Nematomas Adės Laru gyvenimas“ sulaukė gausybės dėmesio ir liaupsių: 2020-aisiais išrinktas geriausia „Amazon.com“, „Kirkus Reviews“, NPR ir „Barnes & Noble“ metų knyga, tapo itin populiarus „TikTok“ platformoje, joje buvo entuziastingai rekomenduojamas skaitytojų, o grotažymė #theinvisiblelifeofaddielarue peržiūrėta dešimtis milijonų kartų.

 

Ae-ran Kim „Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“

 

„Kiti vadina stebuklu, kad iki šiol gyvenu. <...> Tačiau man atrodo, kad egzistuoti įprastai – dar didesnis stebuklas. Gyventi įprastą gyvenimą ir numirti įprasto amžiaus – visuomet maniau, kad tai stebuklas. Mano galva, stebuklas – tai du žmonės priešais mane: mama ir tėtis. Dėdė ir teta. Kaimynė ir kaimynas. Pats vidurvasaris ir viduržiemis. Bet ne aš.“

 

Kai Arimo tėvai, jo susilaukę vos septyniolikos, pilni nerimo ir jaudulio bando kurti bendrą gyvenimą, jam diagnozuojama progerija – itin reta liga, dėl kurios kūnas sensta aštuonis kartus greičiau nei įprasta. Nors tėvams dėl Arimo vis skaudžiai nudiegia krūtinę, jis pats savo likimą priima iškelta galva, su humoru ir lengvumu, net sunkiausiomis dienomis gyvenimą semdamas pilnomis saujomis. Per tėvų pasakojamas istorijas. Per pokalbius su kaimynystėje gyvenančiu senuku – geriausiu savo draugu Čangu. Per knygas – skaitydamas jis aplanko vietas, kurių savo akimis niekada neišvys. Būdamas septyniolikos, Arimas nusprendžia parašyti pasakojimą apie savo tėvus ir įteikti jiems dovanų per aštuonioliktąjį, galbūt paskutinį, savo gimtadienį. Tėvų meilės istoriją jų vaiko akimis.

 

„Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – universalus vilties ir gyvenimo džiaugsmo kupinas pasakojimas apie pačių jauniausių tėvų ir paties seniausio vaiko būtį ir meilę, nepaprastas draugystes ir empatijos galią.

 

„Poetiška... Šios šeimos išmintis, gerumas, humoras veda mus per jaudinančią sunkiausių jos laikų istoriją.“

Laurie Frankel

 

„Skaitydamas Ae-ran Kim, negali jos nepamilti.“

Shin Kyung-sook

 

„Šis romanas pasiglemžė mano širdį.“

Margarita Montimore

 

Ae-ran Kim (Eran Kim, gim. 1980) – Pietų Korėjos rašytoja, už trumpąją prozą apdovanota daugeliu literatūros premijų. „Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – pirmas autorės romanas, Pietų Korėjoje pasirodęs 2011 m. ir sulaukęs didelio populiarumo. 2014 m. pagal šį kūrinį pastatytas korėjiečių vaidybinis filmas.

 

David Diop „Naktį visų kraujas juodas“

 

„Taip, supratau, dėl Dievo teisybės, kad mūšio lauke reikia tik laikino pamišimo. Pamišusių nuo įsiūčio, pamišusių nuo skausmo, įniršusių pamišėlių – bet laikinai. <...> Prieš grįždamas turi nusirengti įsiūtį ir įtūžį, viską nusimesti, kitaip tu jau nežaidi karo žaidimo.“

 

Senegalietis Alfa Ndiajė kariauja su prancūzų armija Pirmajame pasauliniame kare. Sušvilpus švilpukui, paklusniai kas rytą kopia iš žemės žaizdomis pramintų apkasų – ir puola. Jo geriausias draugas Mademba Djopas kariauja kartu, bet vieną dieną mėlynakis priešas jam perrėžia pilvą. Mademba Djopas maldauja savo daugiau nei brolį užbaigti jo gyvenimą, tik Alfa Ndiajė nedrįsta. Leidžia draugui mirti baisiose kančiose.

 

Susidūręs su savo paties silpnumu, baime ir žiaurumu, Alfa Ndiajė pamažu praranda ryšį su realybe. Jis leidžiasi į kasnaktinius žygius po priešų stovyklą keršyti už draugo žūtį, išpirkti savo nuodėmę.

 

Hipnotizuojantis ir stebinantis, persmelktas žodinio pasakojimo tradicijos ir šiek tiek magijos „Naktį visų kraujas juodas“ – sakmė apie gedulo ir beprasmio karo sužeistą žmogų, iš lėto nyrantį į beprotybę.

 

„Ši proza-užkalbėjimas, ši nuostabi tamsi vizija mus pribloškė… ir užkerėjo.“

Lucy Hughes-Hallett, „International Booker Prize“ žiuri pirmininkė

 

„Prisodrintas liūdesio, įsiūčio ir grožio.“

Sarah Waters

 

„Ypatingas žvilgsnis, tyrinėjantis, kas nutinka sieloms žmonių, išsiųstų žudyti ir žūti.“

Times

 

„Šios knygos nepamiršiu niekada.“

Ali Smith

 

„Aštrus, dantytas, giliamintis romanas apie tai, kaip žmogiškumas yra visiems laikams susipynęs su nežmoniškumu.“

Viet Thanh Nguyen

 

David Diop (Davidas Djopas, gim. 1966) – prancūzų rašytojas ir akademikas, gimęs Paryžiuje, augęs Senegale. Antras jo romanas „Naktį visų kraujas juodas“ Prancūzijoje buvo nominuotas daugeliui literatūros premijų, įskaitant Goncourt’ų, ir apdovanotas įvairiomis tarptautinėmis premijomis. Svarbiausioji – „International Booker Prize“ 2021.

 

Emmanuel Carrere „Joga“

 

Jaudinantis kūrinys apie meditacijos galią ir kasdienę žmogaus kančią.

 

2015-ųjų sausis. Emmanuelis Carrère'as jaučiasi gyvenantis ramų gyvenimą ir planuoja rašyti subtilią, humoro ir ironijos nestokojančią knygą apie žmogaus santykį su pasauliu ir jogą, praktikuojamą jau ketvirtį amžiaus. Jis leidžiasi į griežtą dešimties dienų meditacijos stovyklą atokioje Prancūzijos gamtoje. Tačiau vos po kelių dienų jo meditacijos kelionė nutrūksta ir po teroristinio išpuolio prieš „Charlie Hebdo“, pražudžiusio draugą, jis turi grįžti į neramumų apimtą Paryžių.

 

Neramumai neaplenkia ir Emmanuelio gyvenimo: jam diagnozuojamas bipolinis sutrikimas ir paskiriamas radikalus gydymas elektrošoku. Jis niekaip negali pamiršti mylimosios, paslaptingai pranykusios iš gyvenimo, tačiau nuolat jam prieš akis išnyrančios kituose kraštuose ir kitose jo kuriamose istorijose. Negana to, miršta artimas draugas leidėjas, griūva knygos planai. Balansuodamas ant beprotybės ribos, Emmanuelis bando laikytis ir pabėgėlių krizės akivaizdoje iškeliauja į Graikiją paliudyti migrantų istorijų.

 

Autofikcinis romanas „Joga“ – tai pasakojimas apie pasaulį ir žmogų, purtomus negandų, apie tai, kaip meditacijos praktikavimas – ir rašymas apie ją – stebėtinai padeda aiškiau pamatyti pasaulį. Labai atvirai, nuoširdžiai ir su humoru „Jogoje“ klausiama, ką reiškia būti iš proto einančiu žmogumi pasaulio beprotybėje.

 

„Carrère – man įdomiausias šių laikų rašytojas.“

Karl Ove Knausgård

 

„Jautri skausmingo užsiėmimo, kuris vadinasi gyvenimas, refleksija.“

Elle

 

„Monumentali knyga apie žmogaus būklę.“

L'Obs

 

Emmanuel Carrère (Emanuelis Kareras, gim. 1957) – šiuolaikinis prancūzų rašytojas, scenaristas ir kino režisierius, laikomas vienu svarbiausių autofikcijos žanro kūrėjų, lyginamas su norvegų rašytoju Karlu Ove Knausgårdu. E. Carrère sukūrė penkiolika kūrinių, yra apdovanotas daugeliu Prancūzijos literatūros premijų. Jo naujausias kūrinys „Joga“ buvo nominuotas 2020 m. Goncourt'ų premijai.

 

Rose Tremain „Gustavo sonata“

 

„Jis dažnai griūdavo, bet niekada neverkdavo, nors ledas buvo kietas, kiečiausias paviršius, kokį tik jo kaulai buvo išmėginę. Užuot verkęs, jis išmoko juoktis. Juokas buvo truputį panašus į verksmą. <…> Taigi jis pakildavo ir juokdamasis čiuoždavo toliau.“

 

1947–ieji. Gustavas Perlė auga Šveicarijos miestuke, kuriame Antrojo pasaulinio karo baisumai – tik tolimas aidas. Jo tėvo, policijos viršininko pavaduotojo, mirtį prieš penkerius metus gaubia tyla, o mylima motina – šalta ir jam abejinga. Jos išmokytas susivaldyti ir niekad neverkti, Gustavas gyvena stojišką, vienišą ir uždarą vaikystę. O paskui sutinka žydų berniuką Antoną – talentingą, bet scenos baimės kamuojamą jaunąjį pianistą. Užsimezga visą gyvenimą truksianti ypatinga, širdgėlos ir meilės paženklinta draugystė.

 

Šviesos, melancholijos, empatijos ir dygių pasirinkimų kupinoje „Gustavo sonatoje“ keliaujama laiku: iš Gustavo vaikystės atgal į karo metus, kai jo tėvas pasirenka nepaisyti neutraliosios Šveicarijos įstatymų ir herojiškai gelbsti žydų pabėgėlius. Paskui – į dienas, kai Gustavui su Antonu per penkiasdešimt, prabėgę jų gyvenimo metai pažymėti ir likimo dovanų, ir skriaudų, o kai kurių svajonių išsipildymas dar prieš akis. Nagrinėjami svarbūs klausimai: kuo skiriasi draugystė ir meilė, kokia neutralumo kaina, kas yra drąsa karo akivaizdoje, ką reiškia susivaldyti ir vykdyti pareigas, kol slopinamos viltys ir aistros nepailstamai bando veržtis paviršiun.

 

„Pagrindinis knygos veikėjas Gustavas – tarsi šveicariškoji Stounerio versija.“

Marcel Theroux

 

„Didžiai ir skausmingai gražus romanas apie sudėtingą meilę, aistros ir savikontrolės susidūrimą. R. Tremain yra viena geriausių britų rašytojų ir už šį puikų romaną nusipelno plataus pripažinimo.“

Salman Rushdie

 

„Švyti savo meistriškumu.“

Ian McEwan

 

„Muzikali, švelni, nepaprastai jaudinanti knyga, parašyta preciziškai, krištolo skaidrumo kalba. Ją skaitant tiesiog užima kvapą.“

Neel Mukherjee

 

Rose Tremain (Rouzė Tremein, gim. 1943) – šiuolaikinė anglų rašytoja, sukūrusi per penkiolika romanų, nominuota ir apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „Dylan Thomas Prize“, „Orange Prize“, „Booker Prize“. „Gustavo sonata“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis lietuviškai. 2016 m. jis apdovanotas „National Jewish Book Award“ literatūros premija, taip pat įtrauktas į 2016 m. „Costa Book Awards“ ir 2017 m. „Walter Scott Prize“ trumpuosius sąrašus.

 

Hervé Le Tellier „Anomalija“

 

Neįtikėtinas įvykis skrydžio Paryžius–Niujorkas metu 2021 m. kovą aukštyn kojomis apverčia šimtų jo keleivių gyvenimus. Patekę į galingą audrą, galiausiai jie saugiai nusileidžia, bet nė vienas nenutuokia, kad audra buvo toli gražu ne įprasta. 2021 m. birželį tarsi iš niekur danguje pasirodo lėktuvas, identiškas jau nusileidusiam prieš tris mėnesius, su identiškais keleivių antrininkais. Tarp jų – Bleikas, nepriekaištingos reputacijos šeimos galva ir... samdomas žudikas; Džoana, į savo silpnybių spąstus pakliuvusi talentinga advokatė; šešiasdešimtmetis architektas Andrė ir jo perpus jaunesnė mylimoji kino montuotoja Liusi; Viktoras Mizelis, iš niekam nežinomo rašytojo staiga tapsiantis kultiniu „Anomalijos“ autoriumi. Daugelis jų manėsi gyvenantys dvilypį gyvenimą. Nė vienas neįsivaizdavo, kokią ypatingą reikšmę ši frazė įgaus po lemtingojo skrydžio.

 

Romane „Anomalija“, supynus logiką, fikciją ir šiek tiek magijos, meistriškai žongliruojama įvairiais literatūros žanrais, nestokojant ironijos ir humoro keliami provokatyvūs klausimai apie žmonijos egzistenciją, realybę, tikėjimą, likimą, laisvą valią ir tyrinėjamos iš pirmo žvilgsnio neįžvelgiamos žmogaus esybės pusės.

 

„Įspūdingas minties eksperimentas. Socialinė satyra, už kurios slypi sudėtingi filosofiniai klausimai. Šis romanas neįkainojamas.“

Times Literary Supplement

 

„Skaitydami virpančia širdimi nenustosite spėlioti, stebėtis ir – svarbiausia – mąstyti.“

Sam Miller

 

„Sąmojingas, didelės erudicijos, galvą susukantis kūrinys, tikras malonumas nuo pradžios iki pabaigos.“

Nicolas Mathieu

 

Hervé Le Tellier (Hervė Le Teljė, gim. 1957) – prancūzų rašytojas, žurnalistas, matematikas. Jis yra eksperimentinės literatūrinės grupės „Oulipo“, kurią sudaro rašytojai ir matematikai, narys. H. Le Tellier yra sukūręs daugybę literatūros kūrinių, bet svarbiausiu laikomas romanas „Anomalija“. Už jį 2020 m. autoriui įteikta Goncourt'ų premija ir vien Prancūzijoje parduota per milijoną romano egzempliorių. Kad ir kurioje šalyje pasirodytų, romanas sulaukia didžiulės sėkmės. Tai vienintelis prancūzų autoriaus kūrinys, atsidūręs „Der Spiegel“ bestselerių viršūnėje – Vokietijoje parduoda virš 100 000 jo egzempliorių. Romanas verčiamas į daugiau kaip 40 kalbų.

 

Jūsų Maištinga Siela