Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 26: gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti

 

Sveiki,

 

Pagaliau atokvėpio savaitė! Tokios mini atostogos, kurias, kaip jau įprasta, stengiuosi išnaudoti įspūdžiams, naujoms patirtims, pažinimui, o ne besaikiam miegui lovoje iki pietų, po kurio seka ir savitas kaltės jausmas, jog ir vėl nieko nepamatei, nieko nepatyrei. Žinau, kad po kiekvienos kelionės laukia ir tam tikras atoveiksmis, nesmagumas, jog turi nutraukti ir grįžti į darbų ritmą. Bet geriau taip, negu niekaip! Juk ir G. G. Marquezo romano pavadinimas sako „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“, todėl atviras ir šioms rudeninės kelionės patirtims. Paltas paruoštas. Bagažas irgi. Knygos, tiesa, lengvesnės, taip pat sukištos tarp kojinių ir marškinėlių. Bilietai laukia, tad belieka pažiūrėti, ką pasiūlys Vakarų Europa!

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apačioje" / "Down Low"

 Sveiki,

 

Amerikiečių režisierius Rightor Doyle šiemet pristatė naują LGBTQ komediją pavadinimu „Apačioje“ (angl. Down Low) (2023). Nors filmo pavadinimas dviprasmiškas, tačiau toli gražu istorija ne apie tai, ką dažnas gali pagalvoti. Norintiems linksmos ir spalvingos komedijos, kuri nereikalauja įsiklausymo, tiesą sakant, net nuoseklaus žiūrėjimo, manau, „Apačioje“ bus kaip tik toks, kokio reikia neįpareigojančiai pramogai.

 

Visgi tenka pripažinti, kad tikėjausi šiek tiek daugiau. Istorija pasakoja apie jauną masažuotoją Kameroną, kuris padeda mirštančiam nuo sunkios ligos ir ką tik išsiskyrusiam Gariui pasitenkinti. Įsivėlę į jaunatviškus žaidimus, jie nusprendžia išsikviesti vaikiną, kuris Garį patenkintų, tačiau viskas baigiasi vyruko mirtimi ir naujiesiems „draugams“ tenka kaip nors atsikratyti lavonu. Atrodo, lyg viskas ir paprasta, kol į namus neatsibeldžia psichotropinių vaistų prisirijusi kaimynė, o vėliau ir donorų prekeivis iš juodosios interneto rinkos...

 

Pradėkime nuo to, kad filmas absoliučiai teatralizuotas, tai situacijų komedija, persmelkta klasikinio ir pramoginio amerikietiško parodijos žanro. Čia parodijuojama viskas: gėjų bendravimo ir seksualumo klišės, kriminalinių filmų siužetai, vienatvės problemos, narkotikų vartojimas, veiksmo filmų scenos... Tiesa, akis akivaizdžiai bado išskirtinai mažas filmo biudžetas, nes didžioji filmo dalis nufilmuota viename prabangiame name, o dirba viso labo penki aktoriai ir toli gražu ne visi profesionaliai. Netgi vyrukas, kuris „netyčia“ iškrenta per langą, akivaizdžiai įkrenta net ne į krūmus, veikiamas fizikinės traukos, o ant laiptų (matyt, vėjelis krentantį papūtė). Daugelis komedijos elementų yra atkartojami iš ankstesnių komedijų apie vakarėlius, kuriuose visur juokingai maišuose tampomi lavonai, kurie vėliau, pasirodo, esantys gyvi ir sveiki...

 

Atvirai kalbant, jeigu ir žiūrėti šią komediją, tai dėl LGBTQ versijos, tad ir auditorija tikriausiai dažniausiai ir bus šios bendruomenės nariai arba atviro rato žmonės. Visgi kaip ir daugelis parodijų, taip ir šioji, yra tiesiog įsigalėjusių klišių juokingas perpasakojimas, tad trūksta ir originalumo, ir netikėtumo, viskas daugmaž aišku ir žinoma nuo pat pradžių iki galo. Filme nusifilmuoja du Holivude atviri aktoriai gėjai Zachary Quinto, žinomas iš „Amerikietiška siaubo istorija“ serialo, ir „Baltojo lotoso“ žvaigždė Lukas Gage, pastarasis prisidėjo ir prie šio siužeto scenarijaus kūrimo. Tikriausiai belieka pasakyti, kad filmą kūrė gėjai apie gėjus ir filmas labai gėjiškas, o ten, kur gėjai, viskas labai ryšku, lengva, spalvinga ir ne visada rimta.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Marco Mengoni – Materia (Prisma) [vinyl / LP] (2023)

 Informacija apie albumą:  Marco Mengoni – Materia (Prisma) [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Scanorama 2023 reklama: Rinktinės kino patirtys ir netikėti atradimai

 Laba diena,

 

Scanorama – vienas labiausiai laukiamų kino festivalių ir jis pakeičia mano rudenį. Šiemet štai toks pasirodęs Scanoramos reklaminis veidas. Kino filmai – jau greitai!

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Simply Red – Blue [vinyl / LP] (album 1998, edition 2023)

 Informacija apie albumą:  Simply Red – Blue [vinyl / LP] (album 1998, edition 2023)

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olga Tokarczuk "Jokūbo knygos"

 

Olga Tokarczuk. „Jokūbo knygos“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022, p. 792.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Tačiau yra parašyta, kad verta domėtis Mesijais, net jei tai nevykėliai, ir bent papasakoti jų istorijas, o žmogus, triūsiantis šiame bare, bus prilygintas tam, kuris gilinasi į amžinąsias šviesos paslaptis (p.18).“

 

Metų skaitinys! Tikriausiai prieš imdamas šią lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk (g. 1962) knygą Jokūbo knygos (lenk. Księgi Jakubowe) su didžiule paantrašte apie religijas ir šalis, kurias kerta knygos pasakojimas, to ir tikėjausi – ilgos ir įspūdingos kelionės. Kai Lietuvoje pasirodė skaitytojų dėmesį patraukusi knyga Bėgūnai, iškart po Tarptautinio Bookerio laimėjimo daugelis nė nesapnavo, kokio masto rašytoja yra Tokarczuk. Netrukus įteiktas literatūros Nobelio apdovanojimas patvirtino, kad lenkų rašytojos kelias į lietuvišką knygų rinką buvo ilgas ir, tiesą sakant, nelengvas, nes, pasirodo, lenkai turi tokį lobį, o Lietuvoje plačiau apie tai sužinome tik jau po tarptautinių įvertinimų. Didžiausi nuopelnai yra, žinoma, vertėjui Vyturiui Jaručiui, kuris jau ne vieną dešimtmetį verčia ir aistringai domisi autorės kūryba (šiuo metu autorius verčia dar vieną rašytojos romaną). Manau, išversti Jokūbo knygas buvo pragariškas darbas, knyga Lietuvoje paskelbta metų verstine, visur pristatomas kaip fundamentaliausias rašytojos kūrinys, opus magnum, tyrinėjantis Europos ir Lenkijos istoriją.

 

Iš tikrųjų net nežinau, kaip aprašyti šią knygą ir ją vertinti. Beveik 800 puslapių veikalas – iššūkis rankoms, nes tenka laikyti ne knygelę, o knygą-plytą. Knygos struktūra susideda iš 7 atskirų knygų: Rūko knyga, Smėlio knyga, Kelio knyga, Kometos knyga, Metalo ir sieros knyga, Tolimos šalies knyga, Vardų knyga. Visai kaip ir septynios Hario Poterio dalys, tačiau tai ne kokia fantastinė literatūra, o istorinis romanas, kuriam, tiesa, netrūksta nei mistikos, nei magijos, nei bauginančių dalykų. Sakyčiau, romanas faustiškas, juvelyrinis, nes autorė kiekvieną žingsnį stengiasi grįsti ne fantazija, o istoriniais išlikusiais šaltiniais. Daugiausia pasakojimas telkiasi į baroko laikotarpio pabaigą Abiejų Tautų respublikos lenkiškojoje dalyje, kurioje jau nuo seno gyveno žydai. Būtent žydų kultūra, jų raštas, kalba ir padiktavo ne tik knygos struktūrą, bet ir atvirkštinę puslapių numeraciją, kas, sakyčiau, visai netrukdė skaitant.

 

Istorija pirmiausia skaitytoją nukelia į 1752 metus, į Rohatyną Podolėje, kur iškart lyg kokioje matricoje ima kerotis kelios siužetinės istorijos, kurioms lemta susijungti, susitikti, išsiskirti ir viena kitą papildyti. Tų siužetinių atskirų linijų – čia nutrūkstančių, čia vėl atsirandančių – knygoje yra tiek daug, kad vargu, ar verta jas skaičiuoti, nes daugelį galų tiesiog atpažinsite. Nepamirškite turėti su savimi prieigos prie interneto, nes tam tikrų istorinių papildomų žinių teks pasiieškoti patiems, kitaip skaitymas bus komplikuotas ir ne visai skaidrus.

 

Pagrindinis veikėjas – žydas Jokūbas Leibovičius Frankas gimęs tuo laikotarpiu, kada visuomenėje visi laukė pranašo, apokalipsės, pasaulio pabaigos ženklų, šiandien tai atrodytų absurdiška. „Meiro apsisprendimą leistis į kelionę nulėmė skruzdės, kai intensyviai apie visa tai bemąstydamas pamatė, kaip skruzdės ropoja stalo koja, tvarkinga vora, ramiai ir drausmingai [...] Tai ženklas, nusprendė jis patenkintas (p. 660).“ Panašiai ir pas krikščionis, nes Barokas kontrreformajos paveiktose šalyse įgalina mintį, jog netrukus žemiškasis pasaulis žlugs. Netrukus Jokūbas, būdamas pietinėse turkų ir islamo paveiktose šalyse ima vienyti čionai atsibasčiusius žydus ir skelbti antitalmudistines idėjas, kad Jokūbas yra naujasis žydų išganytojas. Negana to, jis netgi žydus atveda prie krikščionybės ir netgi pakrikštija. Iš tikrųjų Olga Tokarczuk, remdamasi istoriniais šaltiniais ir mistiniais įrašais, kuria tiek Jokūbo prieštaringą asmenybės paveikslą, tiek naują sektantišką žydiškos ir krikščioniškos frankistų religinę atmainą. Pastarąją, atrodo, kuria ne vien Jokūbo galia, bet ir susiklosčiusios paradoksalios Lenkijos ir visos Europos politinės, ekonominės ir kultūrinės situacijos. Istorija apima maždaug 30 metų, įsigalint Apšvietai, proto amžiui, padalinant Abiejų Tautų žemes bei Prancūzijos revoliucija.

 

Iš vienos pusės romanas nušviečia sudėtingą to meto religinę ir politinę situaciją, apie kurią, tenka pripažinti, beveik nieko nežinojau. Nesumeluosiu sakydamas, kad romanas labai žydiškas, tad iškart rekomenduočiau skaityti tiems, kurie domisi ne tik holokaustiškąja žydų istorija, bet ir europinės dalies žydų ilgaamže istorija, nes Jokūbo knygose yra tokių paradoksų ir pikantiškų dalykų, kad sunku patikėti, jog taip galėjo išvis būti.

 

Tiesa, prisirankiojau visokiausių citatų, kurias maniausi panaudosiąs šioje recenzijoje, tačiau atsivertęs užrašus suvokiau, jog tai daryti smulkiau yra beprasmiška, nes kiekvienos citatos kontekstus, netgi labai skirtingus, tektų komentuoti. Noriu pasakyti, kad mane asmeniškai visoje šioje istorijoje jaudino Jokūbo asmenybė ir jo įtaiga aplinkiniams. Jį didžiausiose gyvenimo kelionėse lydi atsidavęs amžininkas Nachmanas, kuris vėliau po krikšto, kaip ir daugelis pasekėjų, pasikeis žydišką vardą į lenkišką. Jis aistringai užrašinėja slapta Jokūbo gyvenimą ir keliones. Nors abu vyrai vedę (tą darys ne kartą), tačiau autorė nežinia, ar interpretuodama, ar susidarydama įspūdį iš Nachmano įrašų, daro prielaidą, jog Nachmanas mylėjo savo dievaitį ir fiziškai, o Jokūbas jaunose dienose taip pat tikriausiai buvo linkęs paeksperimentuoti: „Ar jis cibulis? – klausia Molivda Nachmano, žiūrėdamas į Hešelį. Taip turkai vadina dvilyčius. Dievo taip aprūpintus, kad gali būti laikomi ir moterimi, ir vyrai (p. 609).“ LGBTQ temos užuominų romane yra ir daugiau, ir jie akivaizdžiai brėžia punktyrą tarp veikėjų prigimties ir prieštaringų religinių misijų ir idėjų.

 

Olga Tokarczuk

Bene labiausiai keista atrodė, jog Jokūbas iš esmės kuria ne tik religiją ir galvoja kaip Mozė apie tautą ir išganymą, bet leidžia sau tiek daug, kad protu nesuvokiama, kodėl jam taip puikiai sekasi prasmukti ir visada išlikti gyvam. Jokūbas moteris renkasi iš artimųjų savo draugų žmonų, verčia ir kitus vyrus santykiauti su kitų žmonomis. Man tai priminė libertinus, tam tikra prasme juk tai yra daugpatystės sekso komuna, kurioje Jokūbo valia kuriama santuokos laimė. Panašiai kaip XX amžiuje populiaraus indų guru Ošo (angl. Osho) meditacinėje judėjimo bendruomenėje. Įdomiausia, kai net gyvendamas Brno mieste, dabartinėje Čekijoje, pagyvenęs Jokūbas iš Varšuvos kviečiasi žindyves ir geria jų pieną bei smaginasi, o aplinkiniai jį laiko Mesiju, naujuoju pranašu, kuris teigia, jog kabala išsikvėpė, jog po Mesijo atėjimo dingo visos talmudinės tiesos, jos nebegalioja. Romane yra ir visiškai absurdiškų Jokūbų liudijimų: „Jei tu to nežinojai, vadinasi, nieko nežinai, – sako Jokūbas suirzęs. – Dovydas ir Šabtajus slapta buvo moterys. Išganymas neįvyks kitaip, kaip tik per moterį. Dabar aš tai žinau, ir tam esu čia. Nuo pasaulio pradžios man vienam, niekam kitam, yra patikėta mergelė, kad ją saugočiau (p. 263).“ Logiškai mąstant, Jokūbas įtikėjęs savo mintimi apie moters Mesijos atėjimą, santykiauja su jomis, turi vaikų, bet ar tai nėra bėgimas nuo savo homoseksualumo? Vietomis minima, kad sekso sugulovės pasakojo, jog iš tikrųjų Jokūbas turi du penius. Jo seksualinis elgesys, manyčiau, turėjo labai didelės įtakos elgesiui. Aišku, tokia prielaida menka, nes trūksta istorinių liudijimų. Nachmanas ir ištikimiausi bendražygiai su vaikais ir žmonomis, netgi senieji žydai tiki Jokūbu, atrodo, lyg šis žmogus turėjo šamaniškos galios hipnotizuoti. Tokį įspūdį galima susidaryti ir iš to, kaip jis savo kalėjimą Lenkijoje po teismo per kelerius metus paverčia savo sektos namais. Kaip taip įmanoma? Įdomu ir tai, kad patį Jokūbą kamuoja epilepsija, kurią Nachmanas savo raštuose įvardija apie „dvasios įėjimą į kūną“.

 

Dar vienas ryškesnių romano veikėjų yra, žinoma, lietuvių kilmės Molivda, kuris nukeliauja į salas Viduržemio jūroje, užsiima jūreivyste, galiausiai apsistoja pas turkus ir susipažįsta su Jokūbu, seka jam iš paskos. Autorė įterpia ir lietuviškosios Žečpospolitos geografinių šeimos istorijų, tad sunku patikėti, jog tai vyksta XVIII amžiaus viduryje, kad žmonės taip įdomiai gyveno. Iš vienos pusės Molivda primena renesansišką žmogų, kuris keliauja vienas, nebijo iššūkių, pasižymi erudicija, tačiau tuo pačiu, kaip ir daugelis, kurie atsiduria šalia Jokūbo, negali jam atsispirti. Įdomūs lenkų baroko poetės Elžbietos Družbackos susirašinėjimai su klebonu Benediktu Chmeliovskiu, kuris buvo pirmosios lenkų enciklopedijos autorius, kai laiškuose išsiskiria jų požiūriai dėl lenkų ir lotynų kalbos vartojimų. Autorė netgi šiuos laiškus pavertė kalbotyros disputu.

 

Jokūbo knygos atskleidžia beprotišką Jokūbo sėkmę ir jo asmens prieštaringumą. Kas iš tikrųjų buvo tas frankistas? Beprotis nušvitęs žmogus, kuris nesuprato protu savo galios ir todėl kėlė sumaištį? Tikras mistikas ir kerėtojas, savo misijon patraukęs šimtus protaujančių ir išsilavinusių žmonių? Ar tai revoliucionierius? O gal tik menkysta, įtikėjęs savo didumu ir reikšmingumu? Šie klausimai kyla nuolat skaitant romaną. O autorė aiškinti nesistengia, ji būtent ir perteikia tų istorinių šaltinių kontrastingą liudijimą, iš kurių mums belieka „nusilipdyti“ savąjį Jokūbą. Pabaigoje autorė, išsireikšiu metaforiškai, tarsi numeta kraujo lašą ant Europos žemėlapio, kuris pasklinda per žemes, valstybės, epochas, masonus ir t. t. Atrodo, jog Jokūbą seniai visi pamiršo, tačiau kiek jis žydų teisininkų, galvotų verslininkų atvedė skirtingose šalyse prie labai svarbių valstybinių galios aparatų, kas galutinai performuoja Europos veidą. Frankistai pasklinda visur.

 

Knygos skaitymas, tiesa, buvo nelengvas ir komplikuotas. Pradėjęs karštomis vasaros dienomis nė nesitikėjau, kad užbaigsiu lietingą spalio dieną. Kai kada išties patyriau skaitymo transą ir smalsumą, žavėjo autorės erudicija, su kokiu emociniu intelektu ji apdoroja skirtingų šaltinių jungtis, kaip išryškina istorines asmenybes, paverčia jas įdomiomis, tačiau kai kada knyga tapdavo sunki kančia, tekdavo ir sukandus dantis skaityti išdrikusias, čia pat dūžtančias ir besilipdančias į vientisą matricą, istorijas, kurias jungia priežasties ir pasekmių ryšiai. Jokūbo knygos be galo daugiasluoksnis, nelengvas, bet turtingas, įmantrus, įdomus bei aistringai ambicingas XVIII amžiaus Vidurio Europos, kuriai priklausome ir mes, veidrodis. Mums dažnai atrodo, jog Baroko laikotarpiu, Klasicizme bei Apšvietos pradžioje įvykę įvykiai yra tokie seni, kad neturi pasekmių šiai dienai, deja, skaitant kolosalųjį Jokūbo knygas tampa aišku, kad vieno žmogaus sprendimas gali lemti ištisos Europos istoriją, o Mesijai gali gimti kas dešimtmetį ir gerti kavą Briuselyje arba žiaumoti čebureką Palangoje karštą rugpjūčio dieną.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Savižudžių kambarys: Nekentėjas" / "Sala samobójców. Hejter"

 

Sveiki,

 

2011 metais lenkų režisierius Jan Komasa pristatė filmą „Savižudžių kambarys“, kuris Lietuvoje dėl Scanoramos festivalio buvo gana plačiai aptarinėjimas, o ypač tarp jaunesniųjų žiūrovų. Režisierius sukūrė savotišką tęsinį pavadinimu „Savižudžių kambarys: Nekentėjas“ (lenk. Sala samobójców. Hejter) (2020), apie kurį niekas pernelyg mūsuose nekalbėjo ir nekalba, nors filmas šiek tiek platesnio masto, nes apeliuoja ne į individualią atskirtį, bet savotišką visuomeninę manipuliaciją ir provokaciją. Nors nereikia stebėtis, kadangi metai prieš šį filmą režisierius pristatė Kino pavasaryje hitu tapusį filmą „Kristaus kūnas“ (2019), pastarasis buvo pasiūlytas į „Oskarus“ kaip geriausias užsienio filmas, tad ir netrukus pristatytas „Savižudžių kambarys: Nekentėjas“ savotiškai ištirpo ano filmo kontekste.

 

Kad lenkai moka kurti gerą, provokatyvų ir įdomų kiną, su tuo tikriausiai sutiks bemaž visi. Šioje dalyje pasakojama gabaus jaunuolio Tomašo (aktorius Maciej Musialowski) istorija. Tomašas našlaitis, globojamas turtingos tetos ir dėdės, jam parūpinta vieta prestižiniame universitete, tačiau dėstytojai prigauna jo mokslinį plagijuotą darbą, ir jis netenka vietos tarp studentų. Bijodamas pasakyti savo globotiniams, Tomašas renkasi slapukauti ir savo teisės žinias pritaiko vienoje korumpuotoje įmonėje, kuri daro įtaką žiniasklaidai ir socialiniams tinklams skleisdami melą, propagandą ir pateikdami faktus ne tokius, kokie turėtų atspindėti tikrovę. Galų gale, Varšuvoje prasideda rinkimai ir Tomašas, norėdamas savaip atkeršyti savo storžieviams globėjams už patyčias, kurias nuolat girdi slaptu pasiklausymu aparatu, ryžtasi smogti į jų finansinius projektus, susijusius su homoseksualaus mero rinkimams...

 

Visoje toje istorijoje man sunkiausiai žiūrėjosi keista meilės istorija tarp Tomašo ir globotinių dukrelės Gabi. Toji Gabi tai yra, tai nėra, tai pasirodo ir lemia Tomašo pasirinkimus, o po to vėl išvažiuoja... Tokia „stumdoma“ kaip stalelis ant ratukų veikėja, kad nebeliko vietos jos asmeninei istorijai, kuri galbūt būtų pastiprinusią visą šią istoriją.

 

Iš tikrųjų filmas provokatyvus, turintis tam tikro intriguojančio holivudinio apgaulingo pagrindinio veikėjo sugestijos t. y., jaunas, gabus ir ambicingas, tačiau dėl klaidos pažemintas individas kolaboruoja su korumpuotomis įmonėmis ir gauna premijas už inscenizuotus skandalus. Tomašas tą daro labai dinamiškai, pasitelkęs teisės žinias ir analitinį mąstymą, dažnai apsimeta vogdamas tapatybes ir žongliruodamas informacija (savotiškas Džeradas iš serialo „Pretendentas“). Tai kartu savotiški „Apgaulės meistrai“, tik lenkai kur kas žemiškesni ir paprastesni, tačiau neišvengia to dinamiško holivudinio patoso.

 

Visgi filme nagrinėjamos kelios temos. Viena iš jų asmeninis kerštas, kita rinkimų spekuliacijos ir įtampa, auganti iki teroro aktų. Tomašas manipuliatyviai per žaidimą susiranda pažeidžiamą ir nuolat užsidegantį teroristą, kurį įkalbina surengti viešą sušaudymą. Iš tikrųjų režisierius iškelia kartais matomas, o kartais visai užglaistomas Lenkijos politines ir visuomenės socialinių grupių įtampas, pavyzdžiui, lenkai, kurie proeuropietiški, atviri laisvėms, LGBTQ pripažinimui ir tie, kurie dedasi neonaciais radikalais, kurie rėkauja, kad Lenkija yra tik lenkams. Įdomu, kad Tomašas apolitiškas, jam absoliučiai nesvarbu, ar tu proeuropietiškas, ar nacionalistas, jis suvokia ideologijos dirgiklius ir pats imasi jais spekuliuoti kiršindamas ir kurdamas baisias situacijas. Režisierius tuo parodo, kaip lengva tai daryti, jeigu atsiriboji nuo kvailų ideologijų, perpranti sistemą. Kitą vertus, lenkai nebūtų kine lenkais, jeigu blogietis filmo pabaigoje ne tik nesulauktų teisingo atpildo, bet dar ir taptų tautos didvyriu. Argi neabsurdiška, jog blogieji gyvenime dažniausiai ir laimi?

P. S. Filmą galite žiūrėti ir nematę pirmosios dalies. Nors yra subtilių užuominų į pirmąją istoriją, bet tai jau visai kita tema ir istorija.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Dalai Lama XIV apie problemas, nerimą ir sprendimo būdus

 

Sveiki,

 

Šįkart, kaip ir dažniausiai, budistų lyderis Jo Šventenybė Dalai Lama XIV yra teisus, sakydamas ir budistinę, ir šiaip pragmatišką vakarietišką tiesą. Kiek mes sueikvojame pastangų įrodinėdami, įveikinėdami, taisydami, kovodami su tuo, kas galbūt yra beprasmiška, nes nieko nepakeisi, ir kaip dažnai išpučiame iš musės dramblį, kai sprendimus tiesiog reikia pasirinkti ir įgyvendinti, tačiau dėl tingumo, vangumo, susipriešinimo dažniausiai labai bambame ir aklai įrodinėjame, jog sprendimų nėra.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaikams kažkas negerai" / "There's Something Wrong with the Children"

 Sveiki,

 

Ištroškę siaubo ir įtampos žiūrovai, tikriausiai, kaip ir aš, dažnai žiūri visokius abejotinos vertės siaubo filmus, prablaškyti kasdienybę ir neapkrauti savęs dideliais egzistenciniais klausimais. Vienas iš tokių, artėjant Helovynui, šiųmečių filmų yra jaunos amerikiečių režisierės Roxanne Benjamin siaubo filmas „Kažkas vaikams negerai“ (kai kur verčiama „Su vaikais kažkas negerai“ (angl. There's Something Wrong with the Children) (2023).

 

Istorija pasakoja apie atokioje miškų provincijoje esančias dvi poras. Viena iš jų bevaikė, o kita turinti du vos ūgtelėjusius vaikus. Vieną dieną šios šeimos susiruošia į mišką pasivaikščioti ir aptinka senus griuvėsius, kuriuose vaikai išvysta švytėjimą. Kitą dieną kaimynai, pas kuriuos miegojo vaikai, supranta, jog vaikai kažkur dingo. Galiausiai vyras atseka juos, nes jie grįžo į tuos griuvėsius, pastarieji jo akivaizdoje savižudiškai įšoka į bedugnę, o Benui, visa tai mačiusiam, pakrinka nervai. Grįžęs atgal namo, jis mato tuos vaikus gyvus ir sveikus, tačiau jie ima elgtis provokuojančiai ir baugiai. Kiti dar nemato, bet šie vaikai iš tikrųjų jau pasikeitę...

 

Iš tikrųjų kažin ko ypatingo šiame filme nėra, jis i labai vidutinis, bet kažkas jame visgi būta, kad jam pavyko išlaikyti mano dėmesį nuo pradžios iki pabaigos. Gal tie tokie lengvi ir natūralumu „apipinti“ suaugusiųjų pokalbiai apie santykius ir vaikus prie vyno ir laužo? Pirmoji filmo pusė išties stengiasi atskleisti tą natūralistinę atmosferą, jog nieko ypatingo iš tikrųjų nevyksta. Suaugę maukia alų ir baltą vyną, o aplinkui strikinėja išdykaudami vaikai. Antrojoje filmo pusėje, aišku, įvyksta esminis lūžis ir paslaptingo švytėjimo paveikti veikėjai tampa, tiesa, nežinia, kuo, gal pavergtais vabzdžių formos ateiviais (tai iki galo ir nėra atskleidžiama), bet įtampos, bent jau man, netrūko. Tiesa, ji gan tradicinė, nes pagrindinei veikėjai, kuri lieka bene vienintelė nepaveikta švytėjimo, reikia ištrūkti iš miškų automobiliu, tačiau negali, ji slepiasi nuo ją persekiojančių monstrų.

 

Aišku, filmas neišvengia akivaizdžių klišių, pvz., atvykusi iškviesta pareigūnė skeptiškai vertina situaciją, bet netrukus ją perduria vabzdžio geluonis. Kiek filmų pareigūnų baigia būtent šitaip savo likimą panašiuose filmuose? Ogi beveik visi. Žinoma, galimai gali suerzinti neadekvatūs veikėjų veiksmai ir šabloniški kai kurie pokalbių fragmentai, pvz., kai Benas bando įrodinėti, jog vaikai nėra tikrieji vaikai, o žmona vertina jį kaip kokį įstreikuojantį vaiką ir juo netiki. Kodėl visas tas tikėjimo ir netikėjimo klausimas kartojasi iš filmo į filmo kaip būtinybė? Nepaisant visų filmo klišių ir nuspėjamų siužetinių algoritmų, man jis kaip pramoginis susižiūrėjo neblogai. Gal buvau labai geros nuotaikos?

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 5.0

 

Jūsų Maištinga Siela 

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 25: savaitgalį stenkis daryti tai, kas teikia malonumo!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šis savaitgalis, kai tokie nuostabiai subjurę orai, galima daryti namuose tai, kas labiausiai teikia džiaugsmo. Pavyzdžiui, lepinti savo sielą ir jausmus puikia literatūrą. Tai laikas, kai atsikeli ir stebiesi, kad 10 valanda ryto atrodo kaip pusė šeštos vakaro, ir toji prieblanda, einanti iš po didelio storio debesų dangaus betoninio sluoksnio, suvienodiną visą dienos ritmą. Laikas atrodo vienodas, saulės nematyti, belieka tik tyliai pasportavus ir susitvarkius buitį, įsisupti į antklodę ir skaityti, maukiant vieną po kito arbatos puodelius. Jeigu tai nėra laimės savaitgalis, tada kas?

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laisvės garsas" / "Sound of Freedom"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Atsirado daug žmonių, kurie man rekomendavo pažiūrėti šį filmą ir kuo greičiau pasidalyti nuomone, tad susigundžiau ir atidėjęs visus kitus filmus į šalį pažiūrėjau režisieriaus Alejandro Monteverde juostą „Laisvės garsas“ (angl. Sound of Freedom) (2023), kuri remiasi tikra amerikiečio Tim Ballard istorija. Pastarasis tyrė iš trečiųjų Centrinės Amerikos šalių kriminalinį vaikų sekso prekybos tinklą ir išsiaiškino neregėto masto korupcinį tinklą t. y., grobiamus vaikus ir jų pardavinėjamą pasiturintiems baltiesiems amerikiečiams. Apie tai dažnai šioji informacija yra viešojoje erdvėje tildoma arba kiek įmanoma prislopinama. Prisiminkime, kad dėl vaikų išnaudojimo skandalo buvo įsivėlusi ir Hilary Clinton bei Baraco Obamos istorija, šių politikų artimųjų rate keisti kodiniai susirašinėjimai (apie tai galite pasižiūrėti YouTube, jeigu dar neištrinta medžiaga). Pastaroji istorija buvo tiek prislopinta, kad net sąmoningai paversta kaip konspiracinė teorija. Dabar tik velnias žino, kaip ten yra, tačiau apie turtingiesiems priklausančias privačias salas, kur gabenami vaikai tvirkinimui, yra tiesos, o Tim Ballard tą atskleidžia.

 

Timo Ballardo istorija tapo šiuo vaidybiniu filmu, kurį tiesiog kino kritikai sumalė į miltus. Kai kas bando įžvelgti tame tą pačią korupciją t. y., bandymą blokuoti šį filmą plačiojoje rinkoje ir padaryti jį nepatrauklų ir neaktualų. Galimas daiktas, kad tame yra tiesos, nieko negali žinoti. Pati istorija, žiūrint filmą, išties nėra lengva. Kaip parasta ir lengva apgaulės būdu išvilioti vaikus, juos pagrobti ir parduoti. Šokiruojantis faktas, kad per pastaruosius 5 metus vaikų sekso vergovės prekyba išaugo 5000 procentų! Bent jau toks faktas nuskamba filme, tad mastai yra šokiruojantys.

 

Visgi žiūrint patį filmą, atmetus visą tą medžiagą ir biografinį turinį, tenka pripažinti, kad pati režisūra tikrai neblizga. Kadrai ir scenos montuojami labai primityviai, sakyčiau, holivudiškai nulaižyti. Filmas akivaizdžiai naudojasi vaikų prekybos medžiaga kurdamas agento herojaus įvaizdį, kitaip sakant, piešdamas žiūrovui didvyrio portretą. Pokalbiai pilni teatrinių negyvų pauzių, sulėtintų pirmo plano veidų, su veikėjų pritvinkusiomis ašaromis ir pagražinta netikrove. Manding, kažkur dingo tikroji atmosfera ir vaikų skausmas, kuris nebuvo atskleistas. Užtenka įvertinti filmo finalą, kada išvaduoti vaikai muša ritmą ir būgnus, lyg jie nebūtų ištisus mėnesius kasdien prievartaujami ir išnaudojami, lyg būtų tik šio filmo dekoracijos. Žinoma, yra pastanga perteikti pagrindinio veikėjo Timo įsitraukimą ir pasiaukojimą, riziką, kas iš dalies pavyksta, tačiau nuolat galvojau jo motyvo priežastis. Kodėl, po velnių, jis tai daro? Tik dėl to, kad pats turi panašaus amžiaus vaikų? Kažkur prašapo loginės jungtys, užleisdamos vietą filme teatralizuotoms netikroviškoms scenoms, tad visame tame dirbtume pasimetė tikroji mintis – kalbėti apnuogintai ir nemeluojant apie šį korupcinį tinklą. Pagrindinį vaidmenį sukuria „Kristaus kančia“ žvaigždė Jim Caviezel, kuris šiam vaidmeniui labai tinka, tačiau yra apribotas ir įrėmintas holivudinio šabloniško formato.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 36/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela  

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 24: aš esu pakankamas ir to užtenka

 

Sveiki,

 

Šiandien esu pakankamas, man nereikia būti geresniu, apsimesti, privaidinti ar stengtis išpildyti kitų lūkesčių. Esu jau pakankamas čia ir dabar, pilnas visko, ko reikia gyvenimui, visavertis ir pozityvus. Jeigu manyje kažkas dabar ir mato trūkumą, jeigu ir nepatinku, jeigu ir sukeliu menkumo įspūdį tai tik dėl to, kad tai kito žmogaus problema, nes jis nori dirgintis ir įrodinėti savo vertę labiau, nei reikia. Užtenka tiesiog būti be pastangų, įtampos. Aš jau esu visavertis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Balkoninis filmas" / "Film balkonowy" / "The Balcony Movie"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nepraleidžiu progos, kaip visada, pažiūrėti lenkų kino. Šįkart eksperimentinė lenkų režisieriaus Paweł Łoziński dokumentinė juosta „Balkoninis filmas“ (lenk. Film balkonowy) (2021), rodyta per „Kino pavasarį“. Kai atrodo, niekuo nebeįmanoma nustebinti, Lozinskis ima ir nustebina paprastu eksperimentu. Jis iš savo namų balkono Varšuvoje per dvejus metus nufilmuoja daugiau nei tūkstančių praeivių, kalbinamų iš balkono. Žinoma, į filmą pateko tik išskirtiniai ir patys įdomiausi kadrai. Manau, tai labai pandeminis filmas, kai visi 2019-2021 metus praleidome izoliuoti namuose, nors pačiame filme nemačiau nė vieno žmogaus su kauke, tad sunku prognozuoti, ar filmas buvo ar nebuvo filmuojamas per pirmąją pandemijos ir saviizoliacijos bangą.

 

Visgi juosta stebina iškart savo atvirumu ir žmonių įvairove. Režisierius filmuoja praeivius, savo kaimynus, žmoną, dukrą ir per dvejus metus kai kurie nuolatiniai praeiviai tiesiog pripranta prie balkone sėdinčio žmogaus, tampa atviresni. Filmas sudurstytas iš trumpų ir charakteringų pokalbių, kuriuose labai greitai išryškėja kalbančiojo pasaulėžiūra ir filosofija. Paprasti varšuviečiai pasirodo ne kaip darbininkų klasės nuobodylos, o iš tikrųjų turintys labai įdomių paslapčių. Vieni miega mašinoje, kiti kasryt bėgioja, eina apsipirkti, vežioja naujagimius, o kai kas net susideda maišuose esantį turtą ir glaudžiasi prie tvoros, nes neseniai išėjo iš kalėjimo ir nežino, ką daryti su gyvenimu.

 

Šiose miniatiūrose atsiskleidžia sudėtingas varšuviečių kaleidoskopinis žmonių skruzdėlynas. Kai kurie veikėjai pasirodo skirtingais metų laikais, pratęsia savo istorijas. Man asmeniškai buvo vienas įdomiausių – apačioje gyvenanti pensininkė, pamišusi dėl šaligatvio priežiūros, kuri net naktimis nemiega, puola neprašvitus kasti sniegą, nes visą gyvenimą dirbo valytoja. Tarp įdomesnių praeivių buvo ir bipolinio sutrikimo moteris, kuri sakosi, kad „vis dar mokosi būti žmogumi“ ir moteris, kuri sakosi esanti labai laiminga, nes ją skriaudžiantis vyras išėjo. O kur išėjo? Atrodo, kad ji būtų vyrą nužudžiusi...

 

Mįslių, užuominų filmas, kuriame veriasi ir nacionalinės lenkų problemos. Pavyzdžiui, vienas senukas ant šaligatvio prisipažįsta, jog yra depresijoje, nes neseniai neteko savo gyvenimo partnerio, kurį daugiau nei 40 metų aplinkiniams pristatinėjo kaip brolį. Rodomi kadrai ir radikaliųjų lenkų nacionalistų, kurie rėkaudami nešiojasi šalies vėliavą ir skatina išvaryti emigrantus, susidoroti su homoseksualais. Atrodo, jog režisieriui pavyko ant vieno šaligatvio sutalpinti visą Lenkiją su labai skirtingais žmonių požiūriais, įsitikinimais. Ką tai rodo? Kad tais pačiais keliais ir žeme kasdien vaikšto prasilenkdami tiek homoseksualai, tiek homofobai, dažniausiai vienas kito neatpažįstantys, nes miestas padaro juos svetimus, paslepia žmones atskiruose uždaruose ir nematomuose pasauliuose. Labiausiai šiame puikiame filosofiškame filme nustebino ne režisieriaus sumanymas, ne jo užduodami egzistenciniai klausimai praeiviams, bet būtent praeivių įsitraukimas į provokaciją ir didelis atvirumas. Tai rodo, kad galbūt kiekvienas iš mūsų visgi laukia tam tikro stebuklo, kad mus iš tikrųjų pamatys ir įvertins, o ne tik juokingai nufilmuos ir įdės į YouTube pajuokai, galų gale atrodo, jog egzistuoja neįtikėtinai turtingų, įdomių gyvenimų pilkoje žmonių masėje.

 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 23: kasdien raskime laiko sau

 

Sveiki,

 

Šiandien pagalvojau, kad visuomeninė sistema tiesiog atima vieną brangiausių dalykų iš žmogaus t. y., laiką, skirtą tik sau ir savo savijautai gerinti. Dar niekad neturėjome tiek daug projektų, užimtumo, savanorystės projektų, o kur dar darbas, rūpinimasis buitimi, kad kartais nueiti „į save“ net nebesinori. Nes mes patikime, kad kiti svarbesni, kad svarbu būti visur, dalyvauti, rūpintis, duoti ir atiduoti, nes taip mus ugdo nuo mažens, bet jeigu nelieka laiko sau, kad ir pusvalandžio dienoje be pašalinių veiklų, tik susicentruoti vienumoje mintims, jas įgalinti, jas artikuliuoti, išjausti, paleisti į aplinką, tada neugdomas sąmoningumas ir labai sunku kažką padaryti ir pajusti iš gyvenimo pasitenkinimą.

 

Man regis, kad ir kas nutiktų, turime bent vieną pusvalandį skirti laiko sau, atsijungti nuo problemų, interneto, žinių portalų, nesaikingo valgymo, mechaninių judesių ir tiesiog gulėti, arba sėdėti susitelkus į savo psichinės sveikatos švarinimą. Laikas sau yra vitaminai. Laikas sau yra švara. Laikas sau nėra joks egoistinis dalykas, ką dažnas bando primesti. Jeigu skiri sau laiką, susitvarkai mintis, jausmus, išgrynini kryptį ir būsenas, tada ir su kitais elgsiesi kitaip, ne iš inercijos, o su pasimėgavimu ir prasmės suvokimu. Aš randu laiko sau, tai yra svarbiau už bet ką, ką man pasaulis bando pasiūlyti ir primesti, aš sąmoningai atsirenku, kad darbai palauks, skambučiai, neatsakyti laiškai, filmai, knygos ir visas pasaulis palauks, kol aš pabūsiu su savimi ne civilizacijos triukšme, o pakilęs virš visko ir įvertinęs, jog pasaulis nesugriūva, jeigu per jį nelekiu trilinkais. Pabūkime aristokratais, judėkime tikrovėje po laiko sau lėčiau, esmingiau, absorbuodami savo veiksmų ir pasirinkimų prasmę, ir pajuskime iš to malonumą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Troye Sivan - One of Your Girls [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Žinau, žinau... Bet vis tiek apie šią dainą noriu pakalbėti. Mes sena įsigalėjusi tradicinė homofobinė šalis, kuri net neatseka, jog tas pastiprintas tradicinis pasišlykštėjimas kitais – tai sovietų okupantų palikimas, pastaruosius baisiausiai smerkiame, bet žįsdami dosniai paliktą „vertybių“ spenį. Argi nekeista, kai giriame budelio botagą? Bet šįkart ne apie tai, o apie australų atlikėją ir aktorių Troye Sivan (g. 1995), kuris neseniai išleido savo trečiąjį solo albumą „Something to Give Each Other“, o su jo pasirodymu ir trečiąjį singlą „One of Your Girls“ (liet. Viena iš tavo merginų). Noriu pabrėžti, kad visi jo pasirodę trys albumai susilaukė nepaprastai gerų muzikos kritikų įvertinimų, o paskutinysis albumas ypač. Labai kūniškos, erotizuotos ir jaunatviškos dainos apie seksualinius potraukius, laisvę būti savimi, mėgautis kūnu, kol jaunas, ir dėl to nesigėdyti, regis, yra pagrindinis viso albumo konceptas.

 

Visgi šioji daina, nors ir lėtesnė, pritvinkusi erotiško ilgesio, skamba asmeniškai geriausiai visame albume. Vaizdo klipas internete sukėlė tūkstantines reakcijas, mat atlikėjas, ir šiaip neslepiantis homoseksualumo ir tą puikiai išnaudojantis šio albumo reklamai, šįkart nustebino persirengęs mergina. Ir dar kokia, kad kitame kontekste tikriausiai nelabai kas pasakytų, jog tai ne tik Sivanas, bet apskritai, jog tai vaikinas. Bet ne dėl vaizdo klipo man šioji daina patinka, o dėl savo vibracijos, skambesio, energijos. Pats atlikėjas prisipažino, jog žodžius parašė draugaudamas su heteroseksualiu vyruku, kuris nenorėjo įsipareigojančių santykių, nes savęs nelaikė gėjumi. Pats Sivanas jam parašė žinutę, kad kai persigalvos, tegu jam paskambina tarp tų kitų merginų savo sąraše... Taigi tai tampa pagrindine fraze priedainio pradžioje. Filmas, kaip ir visi iki tol išleisti šio albumo vaizdo klipai, įskaitant ir albumo viršelį bei fotosesiją, yra smarkiai erotizuoti, drąsūs. Nors gal ir nenustebinsi persirengęs mergina, tačiau žiūrint į Sivaną ir turint galvoje, kad pats parašė dainą ir ją dainuoja, visgi stebina. Pasiklausykite.

 

Troye Sivan – One of Your Girls

[lyrics / žodžiai]

 

Everybody loves you, baby

You should trademark your face

Lining down the block to be around you

But baby, I'm first in place

 

Face card, no cash, no credit

Yes, God, don't speak, you said it

Look at you

Skip the application, interview

Sweet like Marabou

Look, look at you

 

Give me a call if you ever get lonely

I'll be like one of your girls or your homies

Say what you want, and I'll keep it a secret

You get the key to my heart, and I need it

Give me a call if you ever get desperate

I'll be like one of your girls

 

Everybody wants you, baby

Everybody

You should insure that waist

With the highest policy you can get

But nobody wants you bad as I do

Baby, let me plead my case

 

Face card, no cash, no credit

Yes, God, don't speak, you said it

Look at you

Pop the culture, iconography

Is standing right in front of me

Look, look at you

 

Give me a call if you ever get lonely

I'll be like one of your girls or your homies

Say what you want, and I'll keep it a secret

You get the key to my heart, and I need it

Give me a call if you ever get desperate

I'll be like one of your girls

 

Give me a call if you ever get desperate

I'll be like one of your girls

 

Jūsų Maištinga Siela