Štai
ką sako Dalai Lama apie žmogaus tobulinimąsi ir tapimą geresniu – tai ne
varžybos ir ne konkurencija, tai nukreipta į patį žmogų, tad bet kokie išankstiniai
vertinimai ir lyginimas su kitais yra bereikšmiai.
„Karibų
piratų“ režisierius G. Verbinski pasuko netikėta linkme ir pristatė visai
kitokio žanro filmą „Priešnuodis
gyvenimui“ (angl. A Cure for Wellness)
(2016), kurį pakankamai sukritikavo kino kritikai, tačiau šiame filme atradau
netikėtai įdomių dalykėlių. Visų pirma filmo žanras labai sumiksuotas, čia ir
mistikos, ir mokslinės fantastikos, ir psichologinis trileris, ir drama...
Ištisa virtinė žanrų ir pastangų išgauti išties sudėtingos struktūros ir nuolat
išlaikantį dėmesį filmą.
Sutinku,
kad filmas iš esmės labai įtraukiantis, net nesitikėjau, kad beveik pustrečios
valandos šioji mistinė istorija taip mane pakerės. Šveicariško tipo kalnuose,
senoje pilyje, kurioje įrengta reabilitacinė ligoninė, gyvena pakvaišęs
daktaras, kuris įvilioja jauną ambicingą verslininką į savo ligoninę, kurios
paslaptys išties kaitina kraują. Nors filmas pilnas mistikos, režisierius
galėjo apskritai padaryti dar geriau – gotikinį pasakojimą, tada atmosferinis
įspūdis būtų sustiprėjęs, kaip antai puikiai tai veikė tokiuose filmuose kaip „Purpurinė
kalva“ ar „Interviu su vampyru“, tačiau režisierius lyg ir tausoja save, lyg ir
nori atrasti savitą braižą... Visgi mistikos iš esmės filmui netrūksta, galiu
pagirti išties nenuobodų scenarijų, apie tas akimirkas, kai tikrai viskas
nenuspėjama ir išlaikoma intriga – kas tie džiūstantys kūnai, kas tie padarai
vandenyje ir kt. Dažnai tokio tipažo filmuose aiškios kulminacinės filmo
vietos, aišku, ką pasakys vienas ar kitas herojus, šiame filme kažkaip tas
nekrinta į akis, nors ir esama tam tikrų šablonų ir pasakojimo klišių.
Visgi
silpniausia filmo vieta yra, sakyčiau, struktūra, susijusi su montažu, kadangi
veriasi ne viena akis badanti pasakojimo logikos stokos bedugnė. Kaip antai per
miškus krentantis automobilis, kuris staiga vėl atsiduria ant kelio, o niekur
nebuvęs briedis staiga ima šlubčioti vėl nežinia iš kur atsiradęs... Gali būti,
kad jus sunervins pagrindinio veikėjo elgesys, kuris kietakaktiškai primena
tuos tipažinius veikėjus iš panašių filmų, gali būti, kad jums nepatiks incesto
atvejis, tačiau visumoje man asmeniškai filmas labai patiko ir buvo dar po jo apie
ką pagalvoti. Ypač turėtų sužavėti toji nemirtingumo ir amžino eleksyro
išgavimo būdo atvejis, kurį išgavo baronas „daktaras“. Gal seniai bemačiau tokį
filmą, kuris iš esmės priminė „Stounhertso beprotnamį“, tad nesinori prie šio
filmo nė kabinėtis, nors tikiu, kad daug kas suras jam priekaištų, tačiau
patirtas pasakojime malonumas užgožė daugelį trūkumų.
Šiaip
antrąkart planavau pažiūrėti brolių, dabar jau seserų Lilly ir Lana Wachowski
filmą „Debesų žemėlapis“, tačiau taip jau nutiko, kad ėmiau ir vėl pažiūrėjau
jų šedevru laikomą „Matrica“ (angl. The Matrix) (1999) pirmąją ir geriausiai
vertinamą trilogijos dalį. Tiesą sakant, žiūrėjau naujomis akimis, kiek kitaip,
ir galiausiai suvedžiau viską, ką esu matęs šių režisierių, įskaitant ir
serialą „Sense8“, tad galiu pasakyti, kad tai režisieriai fenomenas. Sunku patikėti,
kad jų kinas apskritai išleidžiamas į plačiąją rinką, turint galvoje, kad jis
turi didelius budinimo klodus ir iš esmės atspindi miegančios ir
sustabarėjusios žmonijos sąmonę.
Taigi
„Matrica“ turi keletą gerų kultinių klodų. Visų pirma visus sužavėjęs veiksmo
filmo planas, kada, naudojant įvairius kovos menų stilius, kuriamas estetinis
kovos už būvį epizodas. Man asmeniškai kur kas šiame filme vertingiau atrodo pati
idėjinė visuma – žmonija miega iliuzijos suprogramuotame netikrame praties
projekcijos pasaulyje, kas apskritai primena budistines tiesas ir nuo 2012 metų
smarkiai atbundančių sielų tendenciją. Regis Wachowskiai pralenkę laiką ir
peršoka visą dešimtmetį žmonėms pateikdami ištisą istorijos patrauklų
pasakojimą su pačiais įvairiausiais kodais. Štai kodėl prieš dešimt metų filmas
man pasirodė absoliučiai kitoks, labiau nuotykinis ir veiksmo filmas, dabar žiūrint,
iškilo idėjinis visuminis lygmuo, jo parafrazės, filosofinės aliuzijos, kurias
gali neigti vien tik veiksmą ir fantastiką matantis žiūrovas, tačiau filme,
kaip ir daugeliuose Wachowski kūriniuose, esti įprastines žmogaus protines ir
fizines galimybės ribas peržengiančios idėjas, kurios išplečia žiūrovo
vaizduotę. O kas, jeigu visa tai būtų įmanoma...
Net
praėjus beveik 20 metų nuo „Matricos“ sukūrimo, šis kultinis perliukas ir lieka
perliuku. Žiūrėjau jį kaip šių dienų sukurtą filmą, kuris vargu ar su tokiu
kaip „Pradžia“ (2010) kada nors pasens...
Amerikietiška
komedija su pritrenkiamai talentinga britų aktore Emma Thompson „Meilės punčas“ (angl. The Love Punch) (2013), bet pats filmas
toli gražu nėra pritrenkiantis filmas. Iš pažiūros atpažįstamas vienas
prastesnių holivudinių komedijos braižų, papasakota istorija nekelia didelių
sentimentų ir jausmų, nors kai kurios anekdotinės situacijos ir privers
nusikvatoti, tačiau visumoje filmas ganėtinai plokščias ir lėkštas.
Pradėkime
nuo to, kad Džemso Bondo berniukas Pierce Brosnan atrodo kaip sustabarėjusi
teksasietiško sukirpimo šaknis, negyvas ir absoliučiai netalentingas. Ką daro
E. Thompson, sunku pasakyti, nors ir žavi ir charizmatiška, tačiau lėkštumo
prislėgtame filme atrodo šiek tiek senstelėjusi ir įsprausta į perdėtos komikės
rėmus. Visumoje filmas kaip koks meilės kurortinis romanas, kuriame dalyvauja
sena sutuoktinių pora, kadais išsiskyrusi, tačiau per nuotykius vėl ir vėl
prisimenanti savo aistringą prigimtį. Visa filmo „filosofija“ ta, kad meilė ir
nuotykiai, priartėjus prie pensijinio amžiaus gali atrodyti kur kas saldesni ir
juokingesni, nei jaunystės metuose, jeigu tik tu neprarandi noro džiaugtis
gyvenimu – tokių filmų, deja, esu matęs ne vieną ir ne du, tad jau tik
prasidėjus, žinojau, kuo visa tai baigsis.
Brilianto
vagystė, noras išsaugoti savo pensiją ir bendras išsiskyrusiosios poros tikslas
jau pamirštamas, rodos, nuo pirmųjų akimirkų, nes kur kas smagiau visa tai
planuoti ir organizuoti, nei gauti iš tikrųjų. Nors situacijos nuotaikingos,
bet tiesmukos ir neoriginalios, nors aktoriai žinomi, bet jie rėmuose, nors
filmo siužetas dinamiškas, tačiau realiai nuspėjamas ir klaikiai atpažįstamas,
kad atrodo, jog filmą tiesiog užsakė, nes reikėjo užkimšti kažkuo kino pasiūlos
repertuarą pagal jau lengvai atpažįstamą repertuarą. Taigi, tiek žinių.
Niekada
neišsiblaivanti Jurgita Petrauskienė nuo savo apsėdimų ir vizijų, kurias
prikiša kone kiekvienoje kalboje, o ministerijoje žodis linksniuojamas jau ir
daugiskaitos forma, visgi kyla natūralus klausimas, iš kur ir kokias vizijas
šioji supermenė gauna. Iš kosmoso? Iš Putino? Ar tiesiog susapnuoja? Belieka ir
mums užsiimti vizijomis ir spėlioti, kokias vizijas regi Jurgita Petrauskienė.
Senasis
gerasis prancūzų režisierius Luc Besson grįžo prie savo kultinio „Penktojo
elemento“ manieros ir sukūrė panašų mokslinės fantastikos veiksmo nuotykį „Valerianas ir tūkstančio planetų miestas“
(angl. Valerian and City of A Thousand
Planets) (2017). Šįkart garsią ukrainiečių manekenę keičia šių dienų mega
modelis Cara Delevingne, tačiau kai kurie ateivių modeliai vis dar išlikę iš
prieš dvidešimt metų pateiktame „Penktajame elemente“.
Pasakojimas
be galo spalvingas, žaižaruojantis, žadinantis ir plečiantis vaizduotę. Pirmosios
dešimt pirmųjų minučių filmas savo kompiuterine grafika sukelia geresnio
civilizacinio modelio tolimojoje planetoje pajautą. Tačiau idilišką gyvenimą sugriauna
kosminiai karai, į kuriuos įsivėlusi netobula žmonių rasė... Iš esmės toliau
filmas siužetiškai tampa standartiniu pasakojimu, kuris prisodrintas veiksmo,
šaudynių, trupučiu flirto, trupučiu banaliai patiktų vertybinių aspektų ir kaip
jau įprasta, filmas kiek dėl to nuvilia, nes nuspėjimas. Nuotaiką bežiūrint
skaidrina stebuklingas pasaulis, kuris iš esmės įtikina ir tik dėl jo ir verta
žiūrėti šį spalvingą ateities vizijos reginį. Kiti aspektai tiesiog be
atmosferos ir grafikos menkai veikia ir čia nori nenori imi lyginti su D.
Cameron‘o „Įsikūnijimu“, kuriame jau buvo sukurti kai kurie sprendimai ir
efektai, kuriuos L. Besson panaudojo šiame pasakojime, pavyzdžiui, karingos
rasės įsiveržimas į taikios ir aukštesnės kultūros planetą su aiškia naikinimo taktika.
Visgi
filmas sunkiai veiktų, jeigu jame nebūtų to ryškaus dualumo – blogis prieš
gėrį, karas prieš taiką, išnaudojimas prieš laisvę ir kt. Čia kaip
kompiuteriniame žaidime, jau nuo pat pradžių žinai, kurioje pusėje stovi, kas
turi nugalėti ir dėl to filmas toks... Kaip ir kiti prabangūs filmai, kurie
siūlo ne provokaciją, bet pramoginį reginį be menkiausios sumaišties. Kitą vertus,
filmas truputį dvelkia kaip užsakymu specialiai pateikti masėms, bet juk toks
kinas formuoja mūsų įsitikinimus apie ateitį ir kontaktus su nežemiškos kilmės
būtybėmis. Nepaisant vienplanio ir siauro prasmių lauko, filmas kaip smagi
pramoga veikia ir nesigailiu žiūrėjęs į tą puikią aukštesnės, nekerštingos
civilizacijos egzistavimo (kodėl tai negalėtume būti mes?) galimybę. Tiesa,
visgi Milla Yovovich „Penktajame elemente“ ir kituose filmuose atrodo kur kas geresnė
aktorė už Carą, tai akivaizdžiai matosi, kai jaunajai aktorei tiesiog
nepavyksta atsipalaiduoti ir būti kitokia tam tikrose situacijos, todėl
veidelyje matosi įtampa, susikaustymas ir pastangos.
Kad
ir kaip mėgčiau mokslinės fantastikos filmus, manau, kad jų ne tiek daug ir
žiūriu. Labiausiai nuvilia tie nepriklausomo kino filmai, kurie laikosi keleta
siužetinių vingių, kurie atrodo itin originalūs, tačiau veiksmo užpildymo
galimybės palieka itin šabloniškos. Iš esmės filmas „Patobulinimas“ (angl. Upgrade)
(2018) yra vienas iš tų tamsių mokslinės fantastikos filmų, kurie turi „Matricai“
būdingos mokslinės fantastikos dinamikos, tačiau tenka pripažinti, kad filmas labiau
veikia kaip keršto veiksmo filmas nei fantazija lepinantis žiūrovą reginys.
Visų
pirma labiausiai kliūva štampai ir erzelis, kad didžiausia šio iš esmės
neblogai grafiškai sukalto filmo siužetiniai sprendimai. Dėmesio centre –
sportiškai atrodantis aktorius, kuris netenka merginos ir po traumos žūtbūt
stengiasi atkeršyti už jos mirtį... Camon!
Tai daugiau nei šablonas, tai tiesiog kas antras (ir daugiau) veiksmo filmo
pagrindas – keršyti, užuot plėsti fantastikos filmo galimybes ir atrasti naujų
įtampos raiškos būdų. Dabar atrodo, kad pateiktis lyg ir nepriklausomo filmo,
bet turiniu jis praktiškai niekuo nesiskiria nuo, tarkime, „Absoliutus blogis“.
Kerštas, išdavystė, numanomi keli pabaigos variantai. Kažkas forumuose karštai
ginčijosi, kad filmas absoliučiai nenuspėjamas, aš visgi pasilikčiau prie to,
kad jis absoliučiai nuspėjamas. Pabaiga emociškai nepaveikia, nes ji pernelyg „tvarkinga“,
nepaliekanti naujų apmąstymų nei apie žmonijos ateitį, nei apie technologijas.
Gal viena
didesnių filmo problemų yra noras derinti pramoginį reginį su mokslinės
fantastikos galimybėmis – tiesa, tai nepasitvirtino, nors filmas ir gavo
nemažai pagyrų tiek iš kritikų, tiek iš žiūrovų. Galiu nebent sutikti, kad per
visą filmą blykstelėjo keletas tikrai originalių fantastikos elementų, kurie
leido išsprūsti: velnias, tikrai čia gerai sugalvota! Kaip antai „tarakoninio“
implanto kaip dirbtinio intelekto pavyzdys. Tačiau visumoje tai tik nauja dirbtinio
intelekto forma, bet turinys filmo gi niekuo nesiskiria nuo, pavyzdžiui, apie
filmus su robotais, kurie kelia maištą prieš savo kūrėjus. Taigi, „Patobulinimas“
eilinis veiksmo filmas, nepateikiantis provokacijos.