Knyga: Haruki Murakami "Kafka pakrantėje"

Haruki Murakami. „Kafka pakrantėje“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016 – 480 p.

Sveiki, knygų ir Murakamio gerbėjai,

Nesunku tiek Lietuvoje, tiek vakariečiams įvardyti bent vieną japonų rašytoją. Tai tikriausiai būtų prieš kelerius metus Nobelį atsiėmęs K. Ishiguro ir labai didelė tikimybė, kad bus įvardytas Haruki Murkami, kuris tapo tikru fenomenu lažybų statybose dėl Nobelio literatūrinės premijos. Kai Nobelį teikianti organizacija išėjo dėl skandalų iš rikiuotės ir H. Murakami liko be apdovanojimo, pats autorius švelniai (kaip būdinga jo personažams) prasitarė, kad nenorintis jokių alternatyvių premijų ir būtų geriausia jį palikti ramybėje.

Mano paties santykis su H. Murakamio kūryba nevienodas. Prieš dešimtį metų perskaičiau pirmą jo knygą Norvegų giria ir taip man patiko tas lėtas pasakojimas, veikėjai, balansuojantys atpažįstamoje ir prieštaringoje muilo operos žanro „sriuboje“, kad griebiau tuokart visų aptarinėjamą ir „iš mados neišėjusią“ Avies medžioklę, kurios, – Dievas mato, esu sąžiningas, – niekaip negalėjau įveikti. Ir tada mano skepticizmas pasiekė lubas ir dešimtmečiui nusigręžiau nuo H. Murakamio kūrybos.

Neseniai skaitydamas Giedros Radvilavičiūtės Tekstų persekiojimą, kurioje ji ne kartą mini H. Murakamio literatūrą, ėmiau ir iš lentynos išsitraukiau Kafka pakrantėje (angl. Kafka on the Shore) – sakau, duosiu dar vieną šansą. Gal per dešimtmetį mano literatūrinis matymas bus kiek pasikeitęs ir tas svaiginančiai keistas H. Murakamio literatūrinis pasaulis nušvis naujomis spalvomis.

Kafka pakrantėje – vienas garsiausių ir labiausiai vertinamu H. Murakamio romanų, įtrauktas net į 1001 knygą, kurią reikia perskaityti per savo gyvenimą sąrašą, o tai daug ką pasako apie kūrinio prabą. Nors vėlgi, nesupaisysi visų prieštaravimų, kadangi lietuviški komentarai teigia, kad Kafka pakrantėje nėra pati geriausia autoriaus knyga, nors atsiranda ir ginančių šią knygą. Tad pasitvirtina viena auksinė taisyklė: geriau vieną kartą pačiam perskaityti nei tūkstantį kartų išgirsti.

Šis fenomenalusis romanas absoliučiai atitiktų vadinamąjį fantastinio romano apibrėžimą. Kažin, ar tai vien tik magiškasis realizmas ir kažin, ar tai vien fantastinis kūrinys. Įvairių literatūrinių srovių mišiniui unikalumą suteikia egzotiška Japonijos kultūra. Istorijos centre – iš namų pabėgęs penkiolikmetis, save vadinantis Kafka, kuris mintimis kalbasi su savo dvasiniu antrininku vardu Varna (vėliau jis iš tikrųjų pavirsta į varną). Keliaujantis penkiolikmetis save įtikinėja esant patį ištvermingiausią paauglį pasaulyje. Jis atsiduria miestelyje, kur jį priglaudžia dar keistesni veikėjai – transeksualas Ošima ir pagyvenusi panelė Saeki, kurią paauglys įsivaizduoja esant jo motiną...

Iš esmės netrumpame romane vystomos net kelios atskiros viena kitą papildančios ir simboliais išplėtojamos istorijos. Pabėgėlio paauglio, kuris ilgėsi jį palikusios mamos istorija; apie keistą ufonautų istoriją, nutikusią per Antrąjį pasaulinį karą (raporto ir interviu žanru); ir kvailelio senuko, kalbančio su katėmis ir keliaujančiu su netikėtai gyvenimo pokyčiams pasiruošusiu sunkvežimio vairuotoju. Išskaidytas skyriais ir sudėliotas koliažiniu principu, romanas netikėtai įgauna asociatyvių konjunktūrų, prisodrintų jau atpažįstama, daugelyje kultūroje prigijusia simbolika ir čia pat, paties Harukio Murakamio kuriama nauja simbolikos dermė. Pavyzdžiui, katės simbolis – išminties ir vikrumo, smalsumo ir švelnumo, atpažįstame ir kaip velnio pasiuntinį iš V. Bulgakovo Meistras ir Margarita, tačiau H. Murakami literatūroje jos iš esmės atlieka nuovokių pranašų funkciją.

Kitą vertus, romane atpažįstami ir S. Kingo siaubo romano elementai, kaip antai lėtame mistiniame pasakojime išryškėja antgamtinė neįvardyta substancija, kaip iš žmogaus gerklės besiveržianti būtybė. Tačiau visumoje kūrinys neatrodo, kad būtų kuriamas vien tam, kad būtų suplaktas mistikos koktelis, visa tai veikia tik kaip atmosferos kontekstinis peizažas, kuris leidžia pasijusti atskirame ir unikaliame H. Murakami pasaulyje.

Visgi romano šerdis susitelkusi į antikinę karaliaus Edipo tragedijos japonišką šiuolaikišką perdirbimo variantą. Penkiolikmetis miega su penkiasdešimtmete moterimi, patiria daugybę seksualinių geidulių, tačiau neatrodo, kad veikėjai vieni kitus smerktų dėl amoralumo, kartais atrodo, kad tas nekaltas, laisvas ir savaime mistifikuotas (a)moralumas yra kur kas paveikesnis lygmuo nei išties antgamtinėmis būtybėmis grįsta mistifikacija. Kadaise pasakytas vaikui tėvo prakeiksmas, kad tu permiegosi su savo motina, iš esmės, bent man, atrodo, absoliučiai neįtikinamas – tai viena silpniausių romano vietų. Vėliau, jeigu praleisime pro akis neadekvačią prakeiksmo programos sukūrimą, veikėjo veiksmus galima paaiškinti kaip pabėgusio paauglio hormonų audrų pasekmėmis.

Haruki Murakami

Visi romano veikėjai, šnekant žargonu, yra „paplaukę“ – jie besąlygiškai priima pasaulio keistenybes, lyg savaime gyventų kaip Hario Poterio burtų ir kerėjimo mokykloje. Regis, negalioja nei lytiškumo, nei amžiaus cenzūra, o veikėjų atlapaširdiškumas stulbinančiai tyras, nors jų veiksmai ir taikosi prie dualistinio pasaulio modelio ir gyvena siteminiame civilizacija grįstame pasaulyje. Pavyzdžiui, iš esmės moterimi gimęs, bet priėmęs vyriškąją tapatybę bibliotekininkas Ošima: „Jaučiu lytinę trauką vyrams. Kitaip tariant, esu moteris, bet homoseksuali. Užsiimu analiniu seksu, bet niekada nesinaudoju vagina. Mano klitorius – jautrus, o krūtys – ne. Nesergu mėnesinėmis. Tad apie kitokią diskriminaciją čia kalbama? (p. 188)“. H. Murakami romane daug dėmesio skiria seksualumo įvairumui kaip vienai iš keistenybių formų, paneigiančiai įprastinio normatyvinio pasaulio dėsnius. Kitą vertus, kartais veikėjų poelgiai, mąstymas ir išgyvenimai atrodo itin naivūs, tinkantys didelėmis ištraukomis nagrinėti paauglių literatūroje, tačiau prasiveržiantis seksualinis pasakojimo lygmuo kartais taip atvirai nusakomas, kad atrodo, jog H. Murakami artėja prie pornagrafinės anatomijos paskaitos apie seksualumo įvairovę.

Dar viena iš H. Murakami kūrybos savybių – dubliavimas kaip sluoksniavimo elementas, kuriant sumišusio ir vaiduokliškai laike persipynusio pasaulio vaizdinį. Kad ir tas išėjimas į mišką kaip į mirusiųjų karalystę, primenantis krikščioniškoj tradicijoj skaistyklos epizodą – transcendentinė konjunktūra tarp dviejų pasaulių. Arba netgi tų pačių veikėjų persipynimas laike: „Ar aš myliu penkiolikmetę panelę Saeki? Ar tikrąją, maždaug penkiasdešimtmetę panelę Saeki? Nieko nebežinau. Riba tarp jų ima nykti, ir aš negaliu susikaupti. Sutrinku. Užsimerkiu ir mėginu rasti viduje centrą, už kurio galėčiau laikytis (p. 282)“.

Antikos tragedija japoniškos kultūros terpėje tampa tarsi liūdna daina. Beje, muzikos – tai viena iš autoriaus kūrybos bruožų – yra ir knygos kūrinio pavadinimas. Kafka, žinoma, siejasi su rašytoju F. Kafka metamorfozėmis, tačiau turi atskirą marukamišką sukurtą reikšmę – ilgesio dainą, peržengiančią natūralius ir riboto proto žmogui suprantamus dėsnius. Muzikalumu pats tekstas nepasižymi, o pasakotojas ganėtinai detalus, kartais netgi įkyriai angažuoja realybės detales, smulkiai nupasakoja reklaminius užrašus, vinilines plokšteles, kurios orientuotos labiau į vakarietišką kultūrą nei į japonišką. Vargina kai kurie pasiplepėjimai vardan pasiplepėjimo, vardan tos gausos, plečiant mistifikuoto pasaulio realybę, tačiau tai galima daryti ir tausojant žodį bei scenas. Viską, ką kuria H. Murakami yra ne visai japoniška, tai dviejų kultūrų mišrumas, kaip ne visai šioje Kafkoje perteiktas Antikos tragedijos perkūrimas, bet tai tik vienas iš motyvų, veikiančių kaip daugiasluoksnis pasakojimo komponentas.

Man asmeniškai smagiausia romano dalis buvo visiškas, besąlygiškas veikėjų  atsidavimas likimui, jie negalvoja logiškai, nesivadovauja sistemos apibrėžtais terminais, nesivargina galvoti apie rytojų, jie tiesiog leidžiasi pučiami likimo vėjo – tiek beprotis Nakata, tiek penkiolikmetis Kafka Tamura gyvena čia ir dabar vien intuicijos ir laimingo atsitiktinumo dėka. Atviros širdys pasauliui. Neatrodo, kad H. Murakami kuriamam pasauliui galiotų žmogiškasis įtampos, streso ir depresijos faktorius – jis tarsi stebuklingai eliminuotas, suteikiant netikrumo ir kartu tyrumo, laisvo žmogaus nuo dalinės kančios įspūdį. Tekstas transcendentinis, išplėtotas keliais rakursais, prisodrintas simboliais, todėl suteikia turtingos literatūros įspūdį, kadangi pateikia savitai unikalią pasaulio logiką, dėl kurios dalis pasaulio skaitytojų ir mėgsta Haruki Murakami: „Aš esu Kafka pakrantėje, sakai, Jūsų mylimasis ir sūnus. Berniukas, vardu Varna. Ir abu negalime būti laisvi. Mus įtraukė sūkurys ir nunešė už laiko tėkmės. Ten, kur į mus trenkė žaibas. Bet ne toks, kurį pamatysi ar išgirsi (p. 333)“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Liepą" / "Im Juli" / "In July"

Sveiki, kino žmonės,

Turkų režisierius Fatih Akin yra puikus tuo, kad nesibodi įvairių žanrų ir atskleisti pačias tamsiausias Europos kontingento tautų problemas – tą galėjo įsitikinti žiūrėdami jo filmą „Iš kitos pusės“ (2009) ar „Galva į sieną“ (2004) – pastarasis absoliučiai buvo pranokęs mano lūkesčius. Labai apsidžiaugiau, kad galėjau pamatyti ir dar vieną šio režisieriaus darbą „Liepą“ (vokieč. Im Juli) (2000), kuris iš kitų režisieriaus filmų išsiskiria lengvumu ir šviesumu.

Istoriją „Liepą“ pasakoja apie karštos vasaros kelionę iš Hamburgo į Stambulą, į kurią leidžiasi jaunasis matematikos mokytojas. Iš esmės tai romantinė painoka meilės istorija, kurios pagrindą sudaro keistos „besidubliuojančios“ merginos, kurios nulemia jaunojo mokytojo likimą. Jis leidžiasi į beprotišką kelionę pasitikėdamas vien likimu ir jo siunčiamais ženklais, todėl filmas iš esmės sudaro bohemišką įspūdį ir yra šiek tiek mistifikuotas. Bet būtent tas mistifikavimas, kai veikėjai patiki, kad reikia viską paleisti ir atsiduoti nešamam įvykių, ir žavi. Nestokojama ir saikingo, skoningo humoro, kuris ganėtinai skiriasi nuo Holivudinio lėkšto pateikimo. Dar įdomus dalykas tas, kad visa ta kelionė vyksta per senutę Europą, todėl per kalbas, įvairius miestus ir skirtingus tyrlaukius traukia ne tik veikėjai, bet ir dreifuojantis kontekstas, kas iš esmės filmą savaime praturtina.

Nors nuotykių kompozicija ganėtinai nuspėjama ir jau įsibėgėjus filmui darosi aiški jo atomazga, tačiau dėl to žiūrėti kažkodėl nepasidaro nuobodžiau. Nors tikslas ir aiškus, filmas įdomus dėl nenuspėjamų situacijų, pavyzdžiui, kelionė su nepažįstamuoju, kuris dar veža bagažinėje lavoną arba persikėlimas per upę, įsibėgėjus automobiliu ir šiaip smagūs tranzuojančiųjų nuotykiai ir klystkeliai.

Smagu filme matyti daugelį jau atpažįstamų europiečių aktorių, dalis jų iš kitų F. Akin kino projektų. Nors filmas kaip ir turkų bei vokiečių, jis iš esmės daugiatautinis tiek aktoriais, tiek įvairių kalbų gausa. Nežinau, man šis filmas vietomis iš tikrųjų labai patiko ir norėjosi tos mistikos, laisvumo, bohemiškumo vis daugiau... Kad filmas geras, tai yra faktas, bet palyginus jį su kitais režisieriaus darbais, jis neatrodo pats geriausias. Visgi labai rekomenduočiau kino gurmanams visgi pažiūrėti, ypač tiems, kurie nesibaimina romantišką naktį užsidegti suktinukę, kad praskaidrėtų sąmonė. Beje, filmo garso takelis man labai labai patiko kaip ir vienai iš herojų – senos dainos niekada nerūdija kaip ir pati meilė.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb:7.8

Jūsų Maištinga Siela

Kaip dėti (rašyti) lietuviškas, rusiškas, lenkiškas, vokiškas, angliškas, ispaniškas, suomiškas, švediškas ir kitokias kabutes? (žemėlapis)

Sveiki,

Kaip dažnai būna, kad pasimiršta, o kaip taisyklingai rašomos lietuviškos kabutės? Gerai, kad Word‘as pataiso, o jeigu atmintis prasta ir tenka rašyti ranka? Gerai, lietuviškas kabutes dar išmokstame mokykloje – tai nėra didelė problema, kur kas sudėtingiau su kitų kalbų kabutės. Gera atmintinė – šis kabučių, kai tenka ką nors cituoti, žemėlapis. Galite pasididinti paspaudę ant paveikslėlio.

Jūsų Maištinga Siela

Literatūrinė Jotvingių premija 2018 skirta Daivai Čepauskaitei (Literatūra ir menas): vyrai užleido damas į priekį?

Sveiki,

Šiemet Jotvingių premija įteikta Daivai Čepauskaitei. Iš tikrųjų talentinga, įdomi ir išraiškinga Daivos poezija – tą ištrauką „Literatūroje ir mene“ publikuota „Makaronų opera“ skaičiau su pasimėgavimu ir net jau žinau, kur galėčiau šį parodijuojantį teatralizuotą operą „panaudoti“...

Bet šį įrašą noriu padaryti dėl Jotvingių premijos tendencijų. Puikiai prisimenu, kaip pernai visi koliojosi, kad Jotvingių premija vėl skirta vyrui (tuokart poetui Gyčiui Norviliui). Na, žinoma, vyrai Lietuvoje „geriausi“ poetai ir Jotvingių premija lyg ir patvirtintų tą tendenciją, tačiau mes gi slapta „žinome“, kad kaip ir Seime, taip ir literatūros lauke, vienas rašytojas nugaros pats į mietą laukuose nesikaso...

Šiaip Jotvingių premija teikiama nuo 1985 metų ir Daiva Čepauskaitė trečioji moteris, kuri pelnė šį apdovanojimą. Anksčiau 1999 metais ji įteikta Nijolei Miliauskaitei ir 2010 Viktorijai Daujotytei. Po skandalingo perversmo net Jaunojo Jotvingio premija įteikta šiemet debiutavusiai Gretai Ambrazaitei. Sutapimas? Noras pagerbti moteris, kad nesijaustų nuskriaustos? Galimas daiktas, kad lyčių nelygybė kultūros ir meno srityje visada galiojo kaip ir bet kuriame kitame sektoriuje ir toks šiųmetis proveržis nebeatrodo vien tik atsitiktinis ir visgi atrodo labiau kaip kompensacija, išlyginant lyčių pusiausvyrą premijų „kovose“.

Bet kokiu atveju, sveikinu Daivą Čepauskaitę. Čia galite pasiklausyti vieno iš autorės skaitomo eilėraščio "Geriausias".

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sorajos M. užmėtymas akmenimis" / "The Stoning of Soraya M."

Sveiki, kino gurmanai,

Irano kinas turi didžiulę paklausą Lietuvoje, nes retai kada būna, kad iš Artimųjų Rytų atskriejęs koks filmas-perlas mane ir kitus nuviltų. Gal dėl to nė nemirktelėjęs pasirinkau filmą gana daug ką pasakančiu pavadinimu „Sorajos M. užmėtymas akmenimis“ (angl. The Stoning of Soraya M.) (2008), kuris realiai atpasakoja vienos moters liudijimus, įrašytus į juostelę, vėliau iš visos tos išpažinties buvo parašyta knyga ir tik vėliau ji ekranizuota.

O istorija pasakoja apie kasdieninį moterų gyvenimą radikalų islamistų patriarchato valdomose musulmonų žemėse. Dėmesio centre – atokiame kaime nelaimingai ištekėjusi gražuolė Soraja, kurią prievartauja vyras ir kuris naktimis laksto su prostitutėmis, bet viešai deklaruoja savo dievobaimiškumą. Remdamasis nelanksčiais ir tiesiogiai suvokiamais Korano įsakymais, jis suorganizuoja kaime pasmerkimą, kad galėtų atsikratyti savo žmona ir vesti nepilnametę... Iš esmės filmas, kaip sufleruoja pats pavadinimas, baigsis šiurpia egzekucija. Manding, kad tai tarsi „Kristaus kančios“ (2004) savotiška moteriška versija, tad net žagtelėjau, kad filme iš tikrųjų vaidina Kristų įkūnijęs aktorius Jim Caviezel.

Šis rimtas filmas ganėtinai vienpusis, labiau primenantis problemos židinio parodomąją versiją, kitą vertus, filmas turi aiškią socialinę to krašto padėties žinią pasauliui, todėl kaltinti vienpusiškumu nelabai ir išeina. Veikia daugybė faktorių, kas iškelia šį filmą į paviršių – egzotiška rytietiška aplinka, kultūra, pasaulėžiūra ir kt., kurie mums, vakariečiams, atrodo barbariški ir absoliučiai nusikalstantys prieš Alachą ir viską, kas turėtų realiai būti pas musulmonus šventa. Labiausiai filmas veikia, kai kalbame apie patriarchališką Dievo vardu veikiančią sistemą – kai dedamas mažamečiui sūnui akmuo į rankas ir liepiama užmušti kekšę (nekaltą) motiną, tada nusidriekia didelis iškreiptos kultūros žemėlapis. Kaip lengva sukurti legalų kriminalinį įvykį, pasiremiant siauraprotiškai suvokiamomis šventraščio tezėmis.

Filmas po kurio lieka nelabai geras jausmas, jog iš tikrųjų stebėjai kažko neleistino, kad iš dalies prisilietei prie kasdienybės realumo, kurios nematai ir pagalvoji, kaip gerai, kad nematai, tačiau kartu užplūsta ir kaltės jausmas, jog kažką turėtum padaryti, kad viso šito nevyktų...

Mano įvertimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Margaret Atwood apie optimizmą ir pesimizmą

Sveiki,

„Tarnaitės pasakojimo“ autorė Margaret Atwood taikliai viename interviu apibūdino save kaip realistę. Kartais mes taip pat užduodame tokius klausimus: o koks mano paties tipas? Kartais atrodo, kad esi didelis optimistas, o kitąkart atrodo, kad nėra už tave didesnio pesimisto pasaulyje... Gal iš esmės mes visi esame tik realistai, kurie kartais svajoja ir jaučiasi gerai, o kai kada liūdi, įstrigę sistemoje, problemose ir neišaiškintuose santykiuose. Galbūt.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Vilė, Lina Itagaki "Sibiro haiku"

Jurga Vilė, Lina Itagaki. „Sibiro haiku“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2018 – 240 p.

Sveiki,

Kol dažnas neišprusęs lietuvis galvoja, kaip vaikui paaiškinti, kad pasaulyje egzistuoja homoseksualai, nors tai savaime nėra jokia problema, tik paties asmens stereotipinis blokas. Lygiai taip pat gali kilti natūralus klausimas, o kaip vaikui paaiškinti absoliučiai neapčiuopiamą reiškinį, tarkime, Dievą? Atsakymas dažniausiai nustebina, – ogi ta pačia gražia lietuviška kalba, suprantamais kasdieniais žodžiais apie skirtybes, apie pasaulio margumą, įdomybes ir istoriją... Jurga Vilė ir Lina Itagaki rado savitą kalbą, kaip vaikams papasakoti apie mūsų lietuvių tautos masinius trėmimus XX amžiaus viduryje ir tai perteikė kiek keistoku pavadinimu, bet dailiai išleistoje knygoje Sibiro haiku.

Dažnas iš mūsų tikrai girdėjo ne tik mokykloje apie tremties patirtis. Juk buvo tik itin reta giminė, kurios nepalietė ši tragedija. Apie šias patirtis dažniausiai mes sužinome iš trumpučių eilėraščių, pargabentų iš paties Sibiro – tai tremtinių poezija, memuarų – D. Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros, V. Kalvaitis Sugriežtinto režimo barakas, na, ir žinoma, lengvu bestseleriu tapęs pasaulinio lygio R. Šepetys romanas Tarp pilkų debesų, kuris puikiai užpildo paauglių ir jaunimo literatūros nišą.

Sibiro haiku – tai naujo žanro kūrinys, kuriame susiduria literatūra ir dailė. Iliustruotas tarsi komiksai pasakojimas apie tremtį spėjo ne tik išgarsėti Lietuvoje kaip gražiausia knyga, išleista 2017 metais, bet jau su pasididžiavimu pristatomas ir užsienio rinkai, o tai puikus būdas „prasimušti“ kitų šalių literatūrinėse erdvėse, į kurias taip nedrąsiai bando prisibelsti lietuvių literatūra, nešanti lietuvių ir apskritai baltų regionine išgyventą skaudžią istorinę patirtį.

Pasakojimo centre – iš kaimo su šeima ištremtas berniukas Algiukas, kuris ir pasakoja tremties istoriją. Vaiko pasaulėvaizdžiais pasakojimas pirmuoju asmeniu šildo ir jautriai veikia skaitytojo emocijas ir tai visai nesusiję su amžiaus tarpsniu, kadangi kūrinys labai įdomiai skaitomas tiek knygų gurmanams, tiek besidomintiems tremties temomis literatūroje, tiek vaikams. Taigi Algiukas pasakoja siaubingą istoriją – jis su sese Dalia, tėvu, teta, mama ir dar keliais šviesiais kaimo gyventojais traukiniu išvežamas į tolimą Sibirą. Nesunku įsijausti ir pajusti atsikartojančių biografinių pasakojimo motyvų, kadangi jie iš esmės paliudija ir paralelines istorijas literatūroje.

Dailės ir teksto konjunktūra šiame pasakojime neatsiejamai viena kitą harmoningai papildo. Pasirinktas teksto užrašymo (vaikiško braižo) išties primena ir laišką, ir sakralią, šviesią per vaiko sąmonę tekančią sunkių patirčių išpažintį. Grafiniai dailės darbai – nepataikaujantys, nesistengia vaikytis spalvingų Volto Disnėjaus stiliaus, o veikiau atliepia tą iš esmės pilką, kiek nespalvingą tremties epochą, kai paprastas prinokęs obuolys gali suteikti kur kas daugiau džiaugsmo tamsiame ir utėlių pilname traukinyje nei naujas išmaniojo telefono modelis, gautas per gimtadienį. Iš esmės iliustracijos papildo tekstu atpasakojamą laikmečio kasdienybę, kai kada tai ištisi komiksai, charakterizuojantys šiurkštų rusišką prižiūrėtojų kalbėjimą ir švelnų bei kantrų lietuvišką būdą. Galima sakyti, kad tai dualistinė knyga, brėžianti mažojo skaitytojo sąmonėje aiškius tremties situacijos vertinimo kriterijus – lietuviai yra aukos, o rusai – svolačiai, nenaudėliai.

Priešingai nei, pavyzdžiui, R. Šepetys ar D. Grinkevičiūtės tekstuose, šiame begalės daug šviesos, nors istorija ir nėra su laiminga atomazga. Kartais abejotinas, ar tikrai tokiomis sunkiomis sąlygomis lietuviai ėmė ir dainavo, tiek juokavo, kai siautė ligos ir badas. Nejučia, primenama, kad būtent šviesuoliai, kurie neprarado vilties, tie labiausiai ir išgyveno tremtį, todėl demonstratyvus optimizmo pabrėžimas nėra vien tik preciziškumas, tai kartu ir Algiuko kaip vaiko pasaulėžiūros šviesos programa. Vaikas visada atviras pasauliui, kol gyvuoja meilė ir yra šalia artimieji, todėl daugelį tamsių dalykų jis tiesiog nesuvokia ir viską priima tiesiogiai. Algiuko pasakojime jaučiamas šviesulys, kuris išlieka net pačiuose juodžiausiai užtušuotuose puslapiuose, kai į eketę sumurgdomi pūgos neišgyvenusių lietuvių lavonai.

Jurga Vilė ir Lina Itagaki

Dažnas gali susimąstyti, o kodėl istorija pavadinta taip „nelietuviškai“? Haiku – trumpas japoniškas eilėraščio žanras, kuriame didžiulę reikšmę turi gamta ir pauzė, kurioje suvokiamas jausmų pasaulis. Vienas iš šviesiausių personažų yra Algiuko teta Petronėlė, užkietėjusi japonų kultūros gerbėja, kuri moko ne tik žavėjimosi svetimomis kultūromis, bet ir pamoko aplinkinius japoniškojo žodžio meno. Japonija – kaip nepažinus, egzotiškas kraštas, kur galioja kitokie dėsniai. Iš esmės tai koreliuoja ir su Sibiru, kaip tolimas rytietiškas kraštas, pertransformavęs Algiuką ir visus tremtinius. Haiku – ir žinia, ir laiškas, ir malda – rytietiška, iš pradžių nepažini, kol jos išmokstama, kaip išmokstama gimtosios kalbos. Haiku šioje istorijoje įgyja filosofinį dėmenį, tai tampa sibirietišku, nauju išgyvenimo ir realybės modeliu tremtiniams. Kad ir tie dygstantys daigai iš obuolių sėklų – kiek džiaugsmo jie suteikia tremtiniams, kiek meilės paprastas daigelis, simbolis to, kas prarasta ir tai, kas išsaugota atmintyje – lietuviškos žemės, kultūros, namų ir artimųjų (visa, kas iki tol buvai – tavo tautiška/žmogiška tapatybė) simbolis.

Vienas netikėtas pasakojimo personažas – tai žąsinas, kurį prie geležinkelio užmuša prižiūrėtojai. Jo dvasia seka paskui Algiuką ir žąsino balti sparnai – tai aliuzija į angelą sargą. Ir iš tikrųjų žąsinas dažnai perspėja Algiuką, dalyvauja lemiamuose sprendimuose, nors iš tikrųjų jis veikia tik kaip intuicija, sąžinės balsas, visa, kas neapčiuopiama. Toks vedlys sufleruoja, kad išgyventi tremtį neužtenka būti vien tik Robinzono Kruzo lygmens žmogumi, mokėti ir žinoti, kaip ir iš ko pasigaminti, kad išliktum. Žąsinas sufleruoja, kad yra dar ir žmogiškieji vidiniai su viltimi ir meile, atsarga ir dėmesingumu susiję vidiniai žmogaus parametrai, kurie leidžia nepalūžti tiek Algiukui, tiek likusiems tremtiniams.

Pasiaukojimas ir meilė – tai kertiniai šios istorijos vertybiniai akmenys. Algiukas su vaikas grįžta į Lietuvą kaip našlaičiai, nors jų gyvos motinos pasilieka tarsi išsižadėdamos vaikus, bet iš esmės siunčiami su ašaromis kaip šviesos spinduliai atgal į tėvynę. Aukodamos savo nesavanaudišką ryšį vardan vaikų ateities – tai aukščiausias meilės rodmuo – atsisakyti prieraišumo vardan išgyvenimo. Istorijoje esama ir kitų įsimintinų veikėjų, kaip antai vienarankė mokytoja Žibutė, kuri susituokė su vienarankiu rusu Igoriu – mokytojų šviesus protas, kuris absoliučiai paneigia griežtumu, disciplina ir psichologiniu spaudimu apmokytą klasikinį ir sistemos suformuotą tarybinį mokytoją, kuris nebijojo net liniuote taukštelėti per pakaušį.

Visumoje graži, harmoninga knyga, visų amžiaus tarpsnio skaitytojams, kurie patirdami komiksams būdingą nuotykį, iš tikrųjų priima žinias apie mūsų tautos tremties patirtį. Sibiro haiku – naujas kalbėjimo būdas, miksuojantis skirtingas meno rūšis, bet išsaugojantis brangiosios knygos formatą, o kartu užtikrinantis knygos gyvavimo potencialą mūsų iš esmės technologijų pertekusiame pasaulyje.

Jūsų Maištinga Siela