Šios dienos nuotrauka: žmogus kaip galaktika - visi esame unikalūs

Sveiki,

Dabar nebežinau, ant kurio draugo fecebooko sienos aptikau šią pasidalyta fotografija, tačiau ji sukėlė nemažai minčių apie tai, kad kiekvienas iš mūsų esame kaip atskira ne tik vaikščiojanti galaktika, bet galgi net Visata. Tiek minčių kasdien praplaukia pro mūsų protą, kiek banaliausių arba net genialiausių programų veikia mūsų veiksmus, kalbėseną, būsenas.

Taip, mes iš tikrųjų galaktikos... Net skamba panašiai: galva-galaktika. Taigi, jeigu žinome, kad galaktikų tokių pat identiškų niekada Visatoje nebūna, vadinasi, per septynis milijardus esančių žmonių šioje Žemėje taip pat nėra nė vieno tokio pat – panašių yra. Vieni galvos galvoja „spirališkai“, kiti bus kamuoliniai, dar kiti – išsibarstę ir paskendę ūkuose. Tokie mes štai esame unikalūs.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Graham Swift "Motinų sekmadienis"

Graham Swift. „Motinų sekmadienis“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 128 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

„Na, tai kas gi vis dėlto yra tas tiesos sakymas? Jiems visada tenka paaiškinti net paaiškinimus! Bet kuris jos vertas rašytojas juos vadintų, viliotų, vestų sodo takeliu. Netgi tai, kad jus kur, nėra akivaizdu? Tai reiškia būti ištikimam pačiai gyvenimo esmei, tai reiškia bandyti pagauti, nors visada nesėkmingai, patį buvimo gyvam jausmą. Tai reiškia rasti kalbą. Ir tai reiškia būti ištikimam faktui, kuris juk peršasi savaime, kad daugelio dalykų gyvenime – ak, kur kas daugiau, nei mums atrodo, – nepavyks paaiškinti niekada (p. 126-127).“

Štai tokiomis skaitytoją į aklavietę nuvedančiomis eilutėmis ir baigiasi įstabus britų rašytojo Graham Swift (g. 1949) romanas Motinų sekmadienis (angl. Mothering Sunday), originalo kalba pasirodęs 2016 metais. Dar nebaigus skaityti kūrinio, jau galvoje sukosi sukurtas posakis: „ne romanas, o orgazmas“. Tokį begalinį malonumą patyriau skaitydamas šį juvelyrinį, kruopščiai parašytą romaną apie paskutinę 1924 m. kovo mėnesio sekmadienį, kada tradiciškai visoms tarnaitėms yra skiriamas laisvadienis, kad jos galėtų aplankyti savo motinas. Kažkas panašaus į mūsų mamos dieną gegužės mėnesį.

Pasakojimo centre iš įvairių laiko perspektyvų istoriją pasakojanti ir įvairiais pasakotojo balsais varijuojanti našlaitė tarnaitė Džeinė Ferčaild, kuri užmezgusi romaną su aristokratišku Polu Šeringemu nugyvena ilgą laisvadienį – slapta nuvažiuoja į jo namus, permiega ir grįžta namo, apmąstydama savo jausenas, būsenas, socialinę padėtį, įsivaizduodama ir perkurdama scenas...

Jau knygos viduryje, kai Polo išeina iš namų, jau tada galima nujausti visos šios istorijos tragediją, tačiau tai visgi neatėmė malonumo mėgautis autoriaus subtiliu pasakojimo stiliumi. Sakyčiau, G. Swift šis romanas parašytas veikiant senosios gerosios Marcel Proust literatūrinės mokyklos dėsniams – ilgi apmąstymai, ištisa vienos scenos gyvenimiškoji filosofija, įvairūs žiūros „kampai“ leidžia pasijusti „įmestam“ į lėtą gyvenimo tėkmę, apsimesti kartu su veikėjais, kad už kampo netyko jokia tragedija, o pasirūkimas lovoje su meilužiu primena Ievos ir Adomo popietę Rojuje. Žavesys kasdienybės subtilybėse.

G. Swift kūryba lyginama su Virginios Woolf ir tam tikrų stilistinių niuansų, netgi labai panašios problematikos išskleidimo technikos esama – vienos dienos įvykių perspektyvų visuma, leidžianti apmąstyti mūsų skubančio gyvenimo grožį. Gal todėl kiek romanas ir primena Ponią Delovėj, o tuo labiau tos pačios vertėjos Emilijos Ferdmanaitės verstą V. Woolf romaną Tarp veiksmų. Panašų pasakojimo ritmą galima justi ir Kazou Ishiguro Dienos likučiai arba – kiek netikėta – ispanų rašytojo Javier Marias romanuose Tokia blyški širdis ir Įsimylėjimai. Jeigu nors vieną iš jų skaitėte, tada žinote, apie ką aš kalbu, manau, Motinų sekmadienis jums taip pat patiks!

Rašytojas Graham Swift.

98 metus nugyvenusi rašytoja Džeinė senatviškai šmaikštauja. Ji duoda abstraktų interviu apie savo gyvenimą, ypač savo kilmę. Kaip per bėgančius dešimtmečius ji iš vaikiškos (berniokiškos) literatūros skaitytojos tapo žymia rašytoja? Jos pačios gyvenimas tarsi vienas didelis stebuklas ir viso to priežastis yra vienoje lemtingoje praeities dienoje, kurioje fokusuojasi didžioji dalis pasakojimo. Laiko šuoliai kaip bėgantis gyvenimas kuria tą sunkiai įvardijamą, bet tai, ką taip mėgstu subtiliojoje literatūroje – nostalgiją prabėgusiam gyvenimui. Be didesnių sentimentų, bet neprasdamas juslingumo ir kiek moteriško žvilgsnio – šiaip ar taip pagrindinė veikėja moteris, turinti savitą mąstymo formą, – pasakoja gyvą, apčiuopiamą ir kartu nuolat dėl laiko tėkmės nepagaunamą gyvenimo tikrovę.

Kaip M. Proustas ilgai knaisiojosi po atminties labirintus, taip. G. Swift sukuria įspūdį, kad nieko už tą kovo sekmadienio Džeinei nėra svarbesnio. Vėliau, jau kūrinio pabaigoje, štrichais „perbėgama“ per Džeinės vėlesnius įvykius kaip tos lemtingos dienos pasekmės trasą. Tai nuostabus vieno įvykio atoveiksmio gyvenimiškas peizažas, kokį tikriausiai mes kiekvienas turime – savo ypatingas dienas, kurios nulėmė tai, kas mes iš tikrųjų esame. Jeigu ne kovo sekmadienis, galbūt Džeinė ir būtų likusi tik jautri tarnaitė Džeinė ir niekada netapusi rašytoja – gyvenimas pilnas atsitiktinumų, kurių neįmanoma sveiku protu suvokti, jas galima priimti tik širdimi kaip likimo (Dievo?) duotybę. Štai paskutinioji romano pastraipa ir sako, kad didžioji dalis mūsų visų gyvenimo reiškinių tiesiog nepaaiškinami.

Nors romanas apie gyvenimo tėkmę, tačiau jame išryškėja kai kurie socialiniai laikmečio dalykai. Ypač luomo ypatybės. Aristokratas ilgus šešerius metus tąsosi su jauna tarnaite, kuri tik intymumo akimirką jaučiasi jam lygiavertė, tačiau visąlaik neužmiršta, kas ji tokia yra. Tam tikri tapatybių vaidmenys tampa kūrybiškos Džeinės mąstysenos akstinu, leidžiančiu į save žiūrėti kaip asmenybei, kuri gali savo laisva valia peržengti socialines ribas: „Ir, apskritai, ar ji tebėra tarnaitė, dryksodama štai šitaip jo lovoje? O jis ar šeimininkas? Tai buvo stebuklas, tobula nuogumo politika (p. 36)“. „O ką, jei našlaitės iš tiesų būtų vadinamos našlutėmis? O dangus būtų vadinamas žeme. O medis – narcizu. Ar tai pakeistų tikrąją daiktų prigimtį? Arba jų paslaptį? (p. 93)“.

Jausmų ir būsenų romanas, bandantis apčiuopti atmintyje nykstančius faktus, juos perrikiuoti laiko kintančioje perspektyvoje. Į tą ilgą ir įsimenamą kovo sekmadienį, motinų sekmadienį, vienaip žiūrės septyniasdešimtmetė ir kiek kitaip devyniasdešimtmetė Džeinė, nes laikas keičia praeities vertinimą. Galimas daiktas, G. Swiftas norėjo sukurti iš įvairių Džeinės perspektyvų „susiūtą“ atminties atlasą, kuris kaip atskiras kambarys, nuolat kinta pagal besikeičiančias XX amžiaus dešimtmečių epochas. Nuostabus romanas, kurį skaitydamas pajauti pačią aukščiausią beletristinės literatūros jėgą – pastangas pagauti nepagaunamą gyvenimo akimirkos reikšmę.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Akvamenas" / "Aquaman"

Sveiki,

Fantastinių filmų mėgėjai dėl filmo „Akvamenas“ (angl. Aquaman) (2018) tarsi pasidalijo į dvi stovyklas: vieni sako, kad filmas puikus, o kiti, kad „vėjų vėjai“. Nesu itin didelis tokių filmų maniakas, tačiau vieną kitą gerėliau įvertintą komiksų ekranizaciją visgi pažiūriu – dėl tam tikrų aktorių, pramogos ir tiesiog paprasto veiksmo.

„Akvamenas“ – iš tikrųjų man nelabai žinomas super herojus. Istorija apie Atlantidos karalienės ir mirtingojo palikuonį, kuris suvienija žemes toli gražu ar Lietuvoje iki šio filmo buvo nors kiek žinomas. Nepaisant visko, kaip ir visų super didvyrių komiksų, Akvameno užduotis daugiau ar mažiau panaši į visų didvyrių – gelbėti pasaulį nuo blogio ir čia jokio naujo dviračio neišrasime. Pačioje istorijoje nieko novatoriško nėra, tos pačios principingos komikso pasaulio didvyriškosios klišės, o istorijos baigtis dar aiški vos tik prasidėjus filmui. Kitą vertus, juk kitaip ir negali būti. Koks super didvyris, jeigu jis filmo gale pralaimi kovą prieš blogį?

Gerai, turinio prasme filmas yra tik dar viena produkcija papopinti pramogomis masinį žiūrovą, eskaluojant apie bendražmogiškąsias vertybes, bet jų pateiktis tokia paviršutiniška, lyg būtų sukurta kokiam ketvirtokui, kuris būtų toks daltonikas ir mokytųsi atskirti spalvą vien iš intuicijos. Jokios vidinės veikėjų priešpriešos, viskas juoda arba balta, todėl jeigu ne specialieji efektai ir dinamiškumas, kai kurios kovos scenos, manau, viena akimi būčiau tikrai prisnūdęs ir nieko nepraradęs. Taip, filmas vidutinybė, bet taip jau nutinka, kai į mega projektą pasikvieti Nicole Kidman ir „Sostų karų“ žvaigždę Jason Momoa ir viską subalansavę – silpną scenarijų, beribes ir nuolat tobulėjančias technologijas – gauni dar viena riebiai majonezu perteptą hamburgerį. Suvalgai jį ir nesijauti pasisotinęs.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepaklusnumas" / "Disobedience"

Sveiki,

Tai jau trečiasis filmas, kurį žiūriu iš Čilės esančio režisieriaus Sabastian Lelio repertuaro. Jo įstabus filmas „Glorija“ (2013) apie pagyvenusią moterį, ieškančią laimės, neseniai sulaukė amerikietiškos versijos. Ją režisavo tas pats S. Lelio. Visai neseniai teko matyti „Oskaru“ įvertintą jo filmą „Fantastiška moteris“ (2017), pastarasis filmas gan aštrus ir traukiantis dėmesį dėl LGBT tematikos, vieni mano, kad būtent dėl to jis ir pelnė „Oskarą“, o ne kur kas vertesnis švedų „Kvadratas“. Nors ir man „Kvadratas“ patiko labiau, tačiau „Fantastiška moteris“ pakankamai aštrokas filmas, turint galvoje, tas visas seksualines transformacijas ir realų gyvenimą. Filmas „Nepaklusnumas“ (angl. Disobedience) (2017) toliau tęsia režisieriaus LGBT temą ir šįkart pasakojimo centre – dvi žydės moterys, kurios visą gyvenimą nugyveno griežtą religingą rabinų globojamą gyvenimą, tačiau netgi ir išsiblaškiusios po pasaulį po daugel metų negali atsikratyti seksualinės traukos viena kitai.

Iš esmės lyg ir nieko naujo, panašių filmų panašiomis kultūrinėmis ir religinėmis sąlygomis esame matę. Problema šiame filme (kaip ir gyvenime) būna ne pačių veikėjų prigimtyje, bet tame kultūriniame ir socialiniame susiformavusiame komposte. Griežtame rabinų globojamame žydų šeimoje apie seksualinę kitokią orientaciją tylima, ji užginta ir neleistina, todėl moterims tenka tiesiog nepaklusti, nes, kaip žinia, trauka yra galingesnė net už dešimtmečių dešimtmečius diegtas ideologijas.

Pagrindinius vaidmenis atlieka pritrenkiančią kine karjerą padariusios aktorės – Rachel Weisz ir Rachel McAdams. Netikėtas moterų duetas aistringai mylisi prieš kameras ir joms giliai nusišvilpt, kas ką galvoja. Apskritai žvelgiant, filmas nepasirodė toks „aštrus“ kaip antai „Fantastiška moteris“, kuriame viskas keblu nuo pat pirmųjų kadrų. Pirmasis pusvalandis gana sunkiai įsibėgėja, trūksta nepatogumo, pernelyg, atrodo, režisierius švaisto laiką veikėjos adaptacijai po ilgo grįžimo į tėvo rabino bendruomenę, todėl kiek primena tuos šiek tiek manieringus britų ir airių nepriklausomus filmus, kurie sunkiai „įsibėgėja“ ir atrodo, kad pasakojimo įžanga preciziškai užvilkinta ir ištęsta iš perdėto noro išspausti probleminį subtilumą. Vėliau, kai tarp moterų vėl užsiplieskia aistra, viskas darosi kiek įdomiau – bendruomenės skundai, vyro šaltumas, moterų katės jausmas... Tai iš tikrųjų nėra sunku patikėti tarp tų gausių filmo pradžioje prifilmuotų pauzuojančių kadrų. Visgi filmą apie moterų meilę pamatau kur kas rečiau nei apie vyrų.

Nepaisant visko, filmas puikiai įvertintas kritikų, o aktorės pelniusios nepriklausomo kino apdovanojimų. Manau, kinas ne vien LGBT žmonėms, kiek plačiai gurmaniškojo kino rinkai. Šiaip ar taip, jeigu rinktumėmės vien tik tai, kas mums šiandien aktualu, vargu, ar daug sužinotume apie pasaulio įvairovę.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Eka Kurniawan "Grožis lyg žaizda"

Eka Kurniawan. „Grožis lyg žaizda“ – Vilnius: Kitos knygos, 2018 – 456 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Šią knygą buvau nusižiūrėjęs dar tik tada, kai tik apie ją ėmė publikuoti leidyklos Kitos knygos tinklapis. Magiško realizmo prisodrinta knyga, sako anotacija, ir pamaniau, kad kaip tik man! Iš Indonezijos rašytojas Eka Kurniawan (g. 1975) sukūrė tankios tekstūros romaną nuostabiu pavadinimu Grožis lyg žaizda (indonez. Cantik Itu Luka), kuri buvo pripažinta kaip viena geriausių verstinių knygų ne tik Lietuvoje, bet ir į anglų kalbą, įtraukta į pasaulietinės literatūros geriausių knygų sąrašą ir pasidomėjus daugiau, tikriausiai šį sąrašą būtų galima tęsti be galo.

Tiesą sakant, knygą skaičiau su atodūsiais ir ne dėl to, kad žavėčiausi magiškuoju realizmu, dėl kurio buvau pametęs galvą prieš dešimtmetį. Priešingai – knyga įsibėgėjo gana sunkiai, vis numesdavau ir galvodavau, kodėl tekstas „nepasiduoda“, juk atrodo, kad viskas su juo gerai. Ir vertėja Vaida Kelerienė atsakingai atliko savo darbą, bet tik perkopus 150 puslapį pagavau pagreitį ir iš tikrųjų pradėjau mėgautis knyga.

Daugelis autoriaus kūrinį lygina su Lotynų Amerikos magiškojo realizmo tėvu Gabriel Garcia Marquezo kūryba. Ir tam tikrų panašumų visgi esama, tačiau mano sąmonėje dar tebėra gyvas indų rašytojos Arundhati Roy romanas Didžiausios laimės ministerija – irgi Azija, irgi magiškojo realizmo niuansai, irgi tautos ilgas ir žiaurus politinių perversmų pasižymintis pasakojimas. Praktiškai, Grožis lyg žaizda vyriškoji A. Roy pasakojimo versija, tačiau indų rašytoja, priešingai nei E. Kurniawan, buvo nepaprastai emocionaliai intelektuali. Štai rašytojas iš Indonezijos, nors daug kalba apie meilę, tačiau viskas šiek tiek neįtikėtina, kadangi jo romanas pasižymi netolygiais tautosakos motyvų transformacijomis ir adaptacijomis.

Kaip šis netolygumas pasireiškia? Vienoje plotmėje pasakojama legendinės prostitutės Devi Aju istorija ir jos keturių dukterų likimai, tačiau greta to – absoliučiai fantastiniai į legendas ir mitus „sustabarėjusios“ istorijos apie mylimuosius, kurie pavirsta paukščiais ir nuskrenda, kurie kaip aborigenai keliauja valtimis mėnesių mėnesiais, kad sutiktų princesę... Magiškojo realizmo pamatas yra realių įvykių transformacija ir jo romane išties apstu, tačiau kai kurios vietos nebetenka šios pusiausvyros ir tampa atskiromis legendomis, kurios nebeatliepia magiškojo realizmo tolygumo. Kitą vertus toks netolygumas pateisinamas, kadangi iš magiškojo realizmo perspektyvos veikėjai patys mąsto archetipiniais vaizdiniais ir kuria legendas apie savo giminės istorijas.

Grožis lyg žaizda – be didesnių sentimentų pertransformuota tautos istorija su tautosakiniais motyvais. Kaip papasakoti savo tautos tragediją, kuri paženklinta kruviniausiomis skerdynėmis, kai brolis žudo brolį dėl ideologinių skirtybių? Yra toks netrumpas dokumentinis filmas Žudymo aktas (2012) apie tai, kaip nusenę senukai vedžioja žmones ir pasakoja, kaip skerdė ir kankino vietos Indonezijos gyventojus, kaip į krūvas kraudavo lavonus ir  prieš kameras didžiuojasi savo sadistiniais „žygdarbiais“ – nieko panašaus nebuvau matęs. Karo nusikaltėliai tapę gatvės mafija – kaip papasakoti apie tą žiaurumą, kai trūksta sveiko proto tam žiaurumui suvokti? E. Kurniawan gal neatsitiktinai knygos pavadinime gretina dvi tarsi viena kitai prieštaraujančias sąvokas – grožį su žaizda, tačiau tikram vietos sadistui su praplautomis smegenimis bet koks kankinimas yra gražus... Kiek daug mes žinome apie Holokaustą ir kiek mažai apie tolimiausių šalių, tokių kaip Ruanda ar Indonezija, genocidą.

Rašytojas Eka Kurniawan. 

Grįžtant prie paties romano, neįmanoma nesimėgauti įvykių ir veikėjų gausa, kuri paženklinta beprotiška ir iracionaliai suvokiama meile. Pati prostitutė Devi Aju gimė iš kraujomaišos, šis „užkratas“ vėliau tampa giminės prakeiksmu ir palikuonys vieni kitus įsimyli ir dėl to kenčia. Kančia kaip egzistencijos būtinybė. Neįmanoma nepastebėti, kaip pasakotojas pateikia kančią kaip kasdienės duonos sampratą.

Prostitucija čia reiškia ne žeminantį darbą, bet aukšto lygio pragyvenimo šaltinį, netgi sveikintiną darbą: „Visi vyrai norėjo su ja miegoti. Net du iš trijų jos žentų su ja gulėjo. Ji buvo neįtikėtina prostitutė (p. 336).“ Kaip ir G. G. Marquezo Šimtas metų vienatvės romane, o dar labiau apie prostitutę knygoje ...apie gražiąją Erendirą taip ir E. Kurniawan knygoje – daug giminystės atšakų, gangsterių, smurto, sekso, kad kartais romanas atrodo net nebepadorus, tačiau tą nepadorumą lengva priimti, nes jis padiktuojamas nuolat Halimundos gyventojus užgriūvančių istorinių nemalonumų lavina – koncentracijos stovyklos, japonų okupacija, olandų atvežtas kapitalizmas...

Būtų galima nagrinėti atskirai Devi Aju dukterų ir jos vyrų charakteristiką, jų painias meilės linijas, kurios sodriai su vietos šamanizmo simboliais (kaip antai prisikėlimas iš kapo, bendravimas su dvasiomis) perteikia tautos mąstyseną ir gyvenseną, o tai daro nemenką egzotinį įspūdį, tačiau tai palikčiau pačiam skaitytojui susidėlioti visą tą margą pasakojimo koliažą, kuris pamažu įgauna tautos veidrodžio simbolį.

Be jokios abejonės, romane daug prieštarų, jeigu grožis tampa trijų dukterų prakeiksmu, tai ir bjauriausios dukters Gražuolės išvaizda taip pat nieko gero nežada: „Jos išvaizda buvo tokia gąsdinanti, kad žmonės galėjo sublogavę apsivemti, nualpti iš siaubo, prišlapinti į kelnes arba bėgti kuo toliau, lyg pamatę velnią, – bet tik ne įsimylėti (p. 441).“ Nuolatinis hiperbolizavimas tik sustiprina ryškių charakterių, įvykių virtinę ir retsykiais atrodo, kad visa istorija karnavališka kančios ir grožio makabriška fiestą.

Ką moko visa toji istorija? Ir ar turi ką nors mokyti? Plačiąja prasme visa toji iškreipta istorija atliepia Visatos dėsnius – kažkur istorijoje buvo paminti Visatos dėsniai, buvo kraujomaiša, buvo žudynės, buvo užgrobtos tautos, kurių trauma įsirašo ne tik į veikėjų likimą, bet ir tampa tautos traumą, žyme, kokią tikriausiai turi visos pasaulio tautos – lietuviai gi ne išimtis. Devi Aju ir jos palikuonėms užgintas kelias į laimę, o žmogiškosios aistros nesuradusios išsipildymo tampa destrukcine energija. Šiaip ar taip išryškėja tendencija, kad nei grožis, nei bjaurastis nė vienam žmogui neprideda laimės, kaip nei skurdas, nei turtas nesukuria taikos šalyje ir žmogaus sieloje, jeigu nėra elgiamasi teisingai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Petras Cvirka "Vaikų karas"

Petras Cvirka. „Vaikų karas“ – labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“: Vilnius, 2019 – 47 p.

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet per Vilniaus knygų mugę vaikų antplūdis, kurie graibstė knygas kaip karštas bandeles. Prieš dešimtį metų kalbas apie popierinės knygos išstūmimą iš rinkos ir atėjimą elektroninių knygų nepasitvirtino. Tiesa, knyga tapo prabangos preke ir kai kurių perkama vien dėl estetinių interesų, tačiau yra tokių klasikinių dalykų, dėl kurių nesiginčijama ir metai iš metų yra prieinama vis naujesnei skaitytojų kartai, pavyzdžiui Petro Cvirkos apsakymas Vaikų karas, kuris šiemet buvo išleistas labdaros ir paramos fondo Švieskime vaikus net 15 tūkstančių tiražu, kai tuo tarpu nauja lietuvių autoriaus knyga retai beišleidžiama 2 tūkstančių egzempliorių tiražu.

Apsakymas Vaikų karas parašytas XX amžiaus pirmojoje pusėje, todėl istorijoje pilna laikmečio ženklų – skurdus apavas, pradžios mokyklos turi krosnis, mokiniai pertraukų metu žaidžia sniego mūšį, o ne įnikę į išmaniuosius telefonus. Visgi kūrinį labai lengvai paskaitytų koks dabarties trečiokas ar penktokas ir nemenkai galėtų papasakoti apie tas pačias bendražmogiškas vertybes, kurios ir P. Cvirkos laikais ir šiandien vis dar tebėra aktualios. Jeigu užgavo – širdį vis tiek sopa, nesvarbu, kurioje epochoje gyvena žmogus, jeigu jis gyvas, vadinasi, jis reaguoja, o reaguodamas daro sprendimus.

Pasakojimo centre – trečiokas Mikė, kuris šiandien tikriausiai apibūdinamas kaip kūrybingas hiperaktyvus vaikas, turintis problemų su dėmesio valdymu, tačiau, kaip ir daugelis vaikų, turi gerą širdį, tik nemoka to gerumo parodyti, nes visuomenė grįsta konkurencingumu. Norėdamas visada išlikti tarp lyderių ir „susišluoti“ dėmesį, Mike krečia eibes – tąso klasės draugus, peiliu skaptuoja užrašus ant suolo ir kt. Klasėje jis turi draugą Juozapėlį – silpną kalvės sūnų, kuris per metus smarkiai išauga ir ūgiu pralenkia Mikę. Šis pajutęs fizinį susilpnėjimą ir pranašumo praradimą, kimba prie Juozapėlio, bandydamas aplinkai primesti savo lyderystę. Rašytojas remiasi paprasta vaiko psichologija, ypač berniukų, kurie per valdančiojo jėgą suvokia pelnysiantys pripažinimą. Panašių niuansų galima rasti ir Vytautės Žilinskaitės apysakoje Kintas (2008), kada savo menkumo nepripažįstantis berniukas žūtbūt kovos iki paskutiniųjų, nors akivaizdžiai matosi, kad jis pasmerktas pralaimėjimui. Orumas ir garbė yra berniukui svarbiau už bet kokią minkštumo, švelnumo ir draugystės svarbą, nes tik kovojantis ir nepasiduodantis nepripažįsta pralaimėjęs. Toks tas Mikė, kai užsipuola Juozapėlį ir pralaimi be pralaimėjimo.

Maža knygelė apie draugystės išbandymą, kokį daugelis vaikų ir paauglių išgyvena vienokia ar kitokia forma. Petras Cvirka nepaprastai pedagogiškas ir teisingas. Ilgą laiką mokytojas baudė Mikę už jo piktadarybes, tačiau ateina metas, kada mokytojas nebebaudžia neklaužados, o pasako lemtingus žodžius, kurie atrakina spyną į Mikės „geros širdies“ vartus, dabar, kažin, kokio autoriteto turėtų būti mokytojas, kad vien keliais sakiniais pravirkdytų mokinį: „Mikutis neturi geros širdies. Jis stumia ir kumščiuoja kiekvieną už save silpnesnį. Aš nesakau, gal jis to nenori padaryti, bet jis taip daro. Mikė nelaimingas. Vaikai, padėkime jam... Jeigu jis jus nuskriaus, nepykite, nesipriešinkite ir nusišypsokite jam. Pažiūrėsime, argi jau Mikė visai toks blogas vyras! (p. 19)“.

Petras Cvirka

Būti tikru vyru – Mikės ir visų berniukų siekiamybė, o pasakotojas ne kartą mini vyriškumą kaip pačią svarbiausią siekiamybę. Nors apysakoje to neatskleidžiama, tačiau vyriškumo konotacija šioje istorijoje yra susijusi su gebėjimu elgtis teisingai, išlikti sąžiningu, padėti silpnesniam ir su brutalumu ir konkurencingumu (kas irgi klasikinės vyriškosios savybės) nėra sietina – tai irgi pedagogiškoji P. Cvirkos laikysena.

XX amžiaus pirmojoje pusėje vaikų literatūros nebuvo tiek jau ir daug, o viskas, kas parašyta, įskaitant ir Jono Biliūno noveles ir apsakymus, turi vienokią ar kitokią didaktinę ištarmę. Taip ir vaikų kare: „Rankos jums duotos ne tam, kad jūs pastumtumėt mažesnį, pakeltumėt akmenį prieš draugą, neteisingai prisiektumėt. Jūsų rankos laiko jūsų gyvenimą, su jomis statysite savo ateitį. Jos turi padaryti didelius ir kilnius darbus! (p. 39)“. Šiaip esu nuomonės, kad nereiktų visomis keturiomis bėgti nuo didaktinių tekstų, sakyčiau, netgi labai sveika ir sąmoninga paskaityti tokį atvirą pamokymą, kuris per veikėjų klaidus sprendimus gali sujaudinti jaunąjį skaitytoją. Šiaip ar taip juk literatūra iš dalies apsiima formuoti vaikų vertybinį ir moralinį spektrą.

Petras Cvirka lakoniškai kuria mizanscenas, tačiau nepraranda meninių tekstų savybių. Pavyzdžiui, viena dinamiškiausių scenų apie sniego mūšį jis vartoja daug vaizdingų veiksmažodžių ir palyginimų: „Ketvirtojo skyriaus dičkiai jau peržengia į antrokų ir trečiokų mūšio plotą ir be jokio pasigailėjimo prausia, valgydina šaltu dangaus cukrumi (p. 30)“. Arba toks keistas, bet itin vaiko kūrybišką mąstymą atskleidžiantis vaizdelis: „Mikė parodo Juozapėliui vieną žalmargę karvę, kuri panaši į žemėlapį, ir karvės šone jis matąs Viduržemio jūrą (p. 16)“.

Bambantiems, kad tarpukario lietuvių literatūra nebeatliepia šiuolaikinio pasaulio ir vaikų mąstysenos ir jau nebeverta skaityti nei P. Cvirkos, nei Biliūno su Žemaite, nes vaikas net nebeįsivaizduoja, kas, pavyzdžiui, yra „akėčios“, manyčiau, kad Vaikų karas yra absoliučiai mokyklinio turinio ugdomoji literatūra, kuri yra nemari. Užbaigdamas pacituosiu vaikų literatūros tyrinėtojo Kęstučio Urbos mintį, kurią jis parašė, kalbėdamas apie Vaikų karą: „Tikroji, vertingoji literatūra gana dažnai vaizduoja tai, kas žmogaus gyvenime yra amžina, nesusiję su konkrečiu istoriniu laiku (p. 44)“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmasis žmogus" / "First Man"

Sveiki,

Pradėsiu nuo to, kad šis įrašas nėra teisingas, nes viso filmo „Pirmasis žmogus“ (angl. First Man) (2018) taip ir nepamačiau. Kalbėti apie kūrinį visapusiškai negaliu, todėl, savaime aišku, kad jame objektyvumo tiek, kiek ant saulės paviršiaus randasi sniego, todėl šis įrašas veikiau man kaip asmeninė atmintinė, tačiau vis tiek galite skaityti, jeigu manote, kad verta.

Filmas apie Neilą Armstrongą – pirmąjį žmogų, nusileidusį Mėnulyje. Jo vardas įrašytas į visus istorijos vadovėlius ir visi jiems plojo ne vieną dešimtmetį ir garbino kaip amerikiečių tautos didvyrį. Filmas yra apie jo gyvenimą ir skrydį į Mėnulį. Čia tiems, kurie nori suvokti, kaip žmogus ten atsidūrė ir kartu nugyventi atskiro žmogaus gyvenimą t. y. „patirti“ tą gyvenimą per kiną. Pagrindinė vaidmenį atliko Ryan Gosling – merginų numylėtinis aktorius, kuris, mano galva, yra sukūręs kur kas įdomesnių vaidmenų.

Visgi filmo teįstengiau pamatyti kokį pusvalandį, o paskui tiesiog supykino. Būna gyvenime momentų, kada tiesiog širdis nepriima labai gerai visų įvertinto filmo ir tu pabučiuok karvei į vieną gerą vietą – na nepriima toji širdis filmo ir viskas. Nuobodus per visą pilvą. Neilas netenka dukrelės ir vedinas netekties skausmo jis sunkiai dirba ir kovoja savo profesiniame fronte, kol tampa... didvyriu. Tas begėdiškas režisierių ir scenaristų ėjimas per netektį ir apkaišiojimas įvairiomis „stiprybėmis-vertybėmis“ herojų ir jo iškėlimas ant stalo tiesiog sekina. Paskutiniuoju metu tokie dirbtino herojaus sukūrimo filmai, matyt, kad nebe man. Tiesiog nebetikiu ir... nebeįdomu.

Tiesa, visgi kyštelsiu trigrašį ir pasakysiu, kad amerikiečiai niekada nebuvo išsilaipinę Mėnulyje, bent jau pirmasis žmogus 1969 m. tikrai nebuvo Neilas Armstrongas. Visa tai yra istorinė klastotė, kuri maskuojama ir plokščiosios žemės teoretikai (iš dalies ir aš toks esu) puikiai atskleidžia dokumentiniuose filmuose, kad visa tai nufilmuota tiesiog dykumoje – visas tas „realus“ nusileidimas tėra didvyriška imitacija pakurstyti žmoniją tikėjimui. Žinoma, šioji skandalingoji dokumentika yra persekiojama ir dozuojama internete, bet tas, kas ieško, tas ir randa. 1969 metais žmonės su Armstrongu niekada nebuvo nusileidę Mėnulyje, o filmuota medžiaga neva iš Mėnulio dabar prieinama praktiškai visiems ir ten matosi ir lynai prie aktorių, ir atšvaitai, ir kitas mėšlas. Sunku patikėti, kad tiek dešimtmečių žmonės didžiuojasi istoriniu „feiku“. Taigi tai viena iš priežasčių, kodėl atmečiau tą filmą, nes juk Neilas Armstrongas joks astronautas, jis tėra tik NASA marionetė aktorius kaip ir daugelis viešai deklaruojamų skrydžių į kosmosą, kaip antai Apollo 13. Todėl filmo biografiškumas (kaip tikriausiai daugelis amerikietiškojo kino) tėra tik vienas didelis fiktyvus masalas patenkinti netikrą istoriją. Kaip galiu tikėti N. Armstrongo asmenine istorija, kai žinau tiesą?

Dabar galvoju, jeigu žmonėms įbruko, kad su folija aplankstyta skalbimo mašina nusileido Mėnulyje žmonės, ką jie dar yra suklastoję? Kad ir kaip ten bebūtų, visus istorijos vadovėlius ir faktus, kuriuos bruka, mes turėtume net nesimokyti, nes ten tėra tik melas. Žinau, kad čia rasis daug skeptikų, tačiau atsibuskite, žmonės – mano informaciją galima lengvai patikrinti netgi YouTube kanale yra lietuviškai apie tai informacijos, pavyzdžiui, linksmas ČIA ir rimtesnis video ČIA.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela