Nuotrauka: Jurga Ivanauskaitė

Šios dienos citata: Jurga Ivanauskaitė apie laisvę ir realybės plėtimą

Sveiki,

Jau 13 metų, kai nebėra Jurgos. Šiandien praverčiau knygas. Žiūrėjau į leidimo metus. Tada ji dar buvo gyva. Yra knygų, kurios išleistos, kai jos jau nebebuvo. Čia yra, o čia nėra; čia gyva, o čia jau po jos mirties. Viena mėgstamiausių „Sapnų nublokšti“ jau skaičiuoja šiemet 20 metų. Tyto albos leidyklos popierius jau pageltęs. Beveik chrestomatinis. Pamaniau, kaip sunkiai sensta knygos lentynoje. Beveik surikiuotos kaip ligos patale, neliečiamos šalia viena kitos. Knygos – kareivių lovos ligoninėje. Puslapius išmušė riebaluotos geltonos dėmės, o juk jų nebuvo! Iš kur? Kaip? Juk saugojau, niekas nevartė, bet... Aš nežinau, iš kur atsirado dėmės ir nugarėlės atrodė anksčiau tvirtesnės ir puslapiai būdavę stangresni. Suseno knygos oda ir kaulai. Suglebo net neliečiamos.

Praverčiau knygas ir prisiminiau, kaip Jurgos knygas skaitydavau palėpėje. Išalkęs teksto. Atrodo, kad tas mano prisiminimas apie save paauglį irgi pagelto. Kažkoks nebe aš. Ir Jurga jau nebe ta Jurga, kuri buvo anuomet palėpėje: įsivaizduojama, raudona, aistringa, puolama ir ginama...

Kaip keistai pagelto jos nebeskaitomos knygos. Neseniai perleido du jos romanas tokiais tamsiais baisiais „nejurgiškais“ viršeliais. Varčiau. Net pačios Jurgos, atrodo, ten gerokai mažiau nei su tais knyginiais aprėdais, sukurtais iš jos dailės paveikslų.

Negaliu atsistebėti kaip sensta pasaulis be Jurgos. Keistas, paliktas, besikeičiantis. Kaskar vis labiau primirštamas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vėlyvas vakaras" / "Late Night"

Sveiki,

Kaip pasiilgau komedijų! Tiesiog gero juoko ir tonuso kine, kai galima be priežasties juoktis. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau pradedu vertinti šį žanrą kaip gydomojo poveikio turintį kiną. Aišku, reiktų truputį susirūpinti turiniu, kad nesuplokštėtum kaip plekšnė, tačiau tai nutinka gana retai, nes komedija retas svečias. Paskutinįkart tikriausiai gerą komediją mačiau suomių filmą „Aurora“ (2019) Scanoramos festivalyje. Panašius gerus ir pozityvius jausmus sukėlė filmas „Vėlyvas vakaras“ (angl. Late Night) (2019), kurioje pasakojama apie TV šou vedėjos televizinės karjeros saulėlydį...

Iš tikrųjų siužetiškai filmas nėra įmantrus, jis remiasi klasikine Holivudine proporcija: populiarioje įmonėje įsidarbina kompetencijų neturinti darbuotoja, kuri dėl savo vidinės charizmos ir netakto pridaro iš pradžių sau bėdos, o vėliau išsprendžia visas problemas. Taip, filmas turi viską, ką turi visos „Bjauriojo ančiuko“, bjaurios asistentės istorijos. Kitą vertus, filmas labai priminė kultinę knygos ekranizaciją „Ir velnias dėvi Pradą“ (2006), kuriame Meryl Streep atliko gana analogišką Emmos Thompson vaidmenį – šiurkščios, savimi susirūpinusios ir su kitais prastais besielgiančios galingos moters tipažą. Antra vertus, Karetinos vaidmenį atlikusi E. Thompson kur kas atviresnė ir gyvesnė, kadangi ji siužetiškai gniuždoma, išaiškėja jos meilės romanai, jos netgi šiek tiek gaila...

Auksiniam gaubliui už šį vaidmenį nominuota Emma Thompson yra vienas iš tų rodiklių, kada gana vidutiniškoje ir kiek pabodusioje „ofisinio“ stiliaus komedijoje veikėjas gali „pražysti“ gyviau: kiek charizmatiškai perspaustas, tačiau būtent dėl to šarmingumo ir įdomus žiūrovui. Jau nekalbėsiu apie pozityvų filmo tonusą, apie tų juokelių efektingumą, nes šįkart esu dėl komedijos bado savo gyvenime itin šališkas, tačiau, kiek kalbėjau su pažįstamais, jiems ši komedija irgi žiūrėjosi gana neblogai. Žinoma, ne šedevras, bet tikrai ne prasčiausias reikalas kine.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bangos" / "Waves"

Sveiki,

Daug kam žinomas režisierius Trey Edward Shults dėl filmo „Tai pasirodo naktį“ (2017), kuriame apokaliptinėmis spalvomis pasakoja tamsią ir niūrią siaubo trilerio išgyvenimo istoriją. Šįkart režisierius palieka siaubo žanrą ir neria stačia galva į dramą filme „Bangos“ (angl. Waves) (2019), o pastarosios daug kam tapo nemažu kino atradimu.

Ir iš tikrųjų filmas „sugriebia“ žiūrovą nuo pat pradžių. Tai vaizdų kartoteka, kuri nutrūkstančiais, o čia, žiūrėk, prasitęsiančiais dialogais, situacijų nuotrupomis sudėliota ir primena hipnotizuojantį koliažą. Istorija pasakojama apie juodosios rasės amerikiečių pasiturinčią šeimą, kurioje dominuojantis griežtasis tėvas daug reikalauja iš sūnaus. Priešingai nei kiti „reikalaujantys“, jis pats kartu su sūnumi praleidžia daug laiko sporto salėje, moko jį imtynių, kartu treniruoja raumenis, tačiau akivaizdu, kad tėvas per daug reikalauja iš atžalos, o jų santykiai pagrįsti ne pasitikėjimu vienas kitu, bet gerokai iškreiptu lūkesčių suvokimu. Tai iš dalies susiję ir su rasine diskriminacija, nes norint būti lygiaverčiu ir sėkmingu sportininku baltųjų pasaulyje, reikia dėti dar daugiau pastangų... Greitai sužinome, kad sėkminga šeima nėra laiminga šeima. Atžalos netekusios tikrosios motinos, juos iš esmės globoja naujoji tėvo draugė, o sūnelio fizinė trauma dėl prastų ir įtemptų santykių su tėvu priveda prie drastiškų maištu paremtų sprendimų: alkoholis, narkotikai, neplanuotas nėštumas ir fizinė agresija...

Iš tikrųjų apie psichologinį palūžimą ir panašius tėvų bei vaikų santykius filmų yra prikurta nemažai. Vienais atvejais man priminę išties psichologinį sadistinį, bet itin paveikų ir gerą filmą „Atkirtis“, o kai kada dėl melancholiškos vaizdų dėlionės „Oskaru“ įvertintą LGBT dramą „Mėnesiena“... Išties filme siužetas yra gana amerikietiškai šeimyniškas: pasiturinti šeima be proto siekia sėkmingo gyvenimo, bet viskam lemta sugriūti. Filmas absoliučiai tokiomis aplinkybėmis neveiktų, jeigu nebūtų puikus šio siužeto realizavimas. Hipnotizuojantys ir meditatyvūs vaizdiniai plūduriuoja lyg jūros bangos, metaforos jėgą įgyja ir operatoriaus darbas savitame vaizdų bangavime ir istorijos koliažiniame raibuliavime.

Man asmeniškai labiau patiko ir įtikino pirmoji filmo pusė, kuri skirta palūžusiam sūneliui, čia norėčiau pagirti pritrenkiamai emocionalius aktorius Kelvin Harrison Jr. bei Sterling K. Brown. Idėjiškai filmas dreifuoja jūros bangomis ne tik kadrų sulipdymo technikoje, jis banguoja tarsi gyvenimas; filmo emocinis aštrumas, veikėjų įsitikinimai, atsipalaidavimas, pyktis, meilė ir tai, kas labai šiaip jau suvokiama kaip kraštutinumai, filme atslūgsta ir sukyla kaip potvynis. Tai harmoninga filmo energetika, užpildyta subtiliais kino garsais, kurie kine iš esmės nėra itin novatoriški, tokių technikos dalykų dar galima pamatyti vienur ar kitur, pavyzdžiui, „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“. Visuminis filmo vaizdas išties įgyja filosofinį matmenį, nors kine ir yra gerokai nudrožtas siužetas, bet vis tiek leidžiama patirti gyvenimo nesvarumo, bangavimo potyrį ir tai yra išties labai paveiku. Toks filmas prašo padėti užkandžius į šalį ir nusiteikti emocinio intelekto vedamai meditacijai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Kęstutis Navakas apie meilę (In memoriam)

Sveiki,

In memoriam įrašas Kęstučiui Navakui.

Niekada nesupratau jo kūrybos. Absoliučiai. Pilni lagaminai sniego, gyvūnėlių gyvenimai, šimtieji pavasariai, vyno kopijos ir kiti tekstai tiesiog prašaudavo pro mane kaip kulkosvaidžiai. O juk ir bandžiau atidaryti tuos snieguotus lagaminus. Gedimino prospekte esančiame „Vagos“ knygyne prieš dešimtį metų perskaičiau pusę jo knygos ir nieko nesupratau. Kaip galima taip aistringai kalbėti, rašyti iš savo kūrybinės energijos ir nesuteikti man jokio poveikio.

Jau po daug metų bandžiau įveikti romaną „Vyno kopiją“. Bandžiau. Ir niekaip... Kęstutis Navakas man rašytojas iš tos rašytojo vištidės, kurie sau patys yra rašytojai. Dideli. Aistringi. Patys sau įdomūs. Rašytojas, kuris būdamas tokiu, turėjo ir tebeturi būrį didžiausių gerbėjų, skaitytojų, o poeto (visų pirma jis buvo poetas, ne rašytojas) legendiniai facebooko post‘ai – tai tikriausiai vienintelis jo man patikęs žanras, neskaitant nuotraukų su silke, vynu ir raudona rytietiškų raštų staltiese. Tam tikra prasme jis buvo rašytojas fenomenas, kurio su kitu nesupainiosi.

Kad ir kaip priešinčiausi jo kūrybai, Kęstutis Navakas visų pirma man patiko ir įtiko kaip asmenybė ir kūrėjas. Žinoma, apmaudu. Žinoma, kad šokas. Net nesitikėjau...

Todėl dalijuosi jo pasisakymu apie meilę. Ilgoje kelionėje į kažkur šie žodžiai teikia nemenkos paguodos, kad nusimetus fizinį apvalkalą mums išties pasidaro daug lengviau. Kęstučiui irgi.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Karina Sainz Borgo "Karakase vis dar naktis"

Karina Sainz Borgo. „Karakase vis dar naktis“ – Vilnius: Alma littera, 2020 – 192 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Gyventi – tai stebuklas, kurio vis dar iki galo nesuprantu ir kuris sugriebęs laiko kaltės kapliais. Išgyventi – tai nuo bėglio neatsiejama siaubo dalis. Tai maras, kurio tikslas – suardyti sveikatą užklupus mus sveikus, kad suprastume, jog kažkas labiau nusipelnė gyventi (p. 188).“

Iš Venesuelos kilusi rašytoja Karina Sainz Borgo (g. 1982) tapo tikru fenomenu, kada jos romanas Karakase vis dar naktis (ispn. La Hija del la Espanola) dėl itin žiauraus gyvenimo vaizdavimo Venesuelos sostinėje. Romano pavadinimas lietuviškame variantui paimtas pagal angliškos knygos versiją, nors, mano supratimu, Ispanijos dukra gal ir atitiktų visos knygos konceptą, nes pagrindinė veikėja, prisidengusi mirusios kaimynės asmens tapatybe, pabėga iš beprotiškai korumpuotos ir nesaugios šalies į Ispaniją. Iš ispanų kalbos romaną išvertė Alma Naujokaitienė.

Kitą vertus, Karakase vis dar naktis labiau poetizuotas pavadinimas, išsiskiriantis iš kitų knygų sraute. Venesuela – neseniai dar vieną siaubingą ekonominę ir dvasinę krizę išgyvenusi šalis, apie kurią mes dažniausiai girdėjome tik kaip apie naftos šalį, kuriame vyksta politiniai neramumai ir iš patrauklių turistams skirtų reklaminių bukletų. Apie tolimiausių šalių gyvenimo realijas mes žinome tiek mažai, pagalvojau skaitydamas šį romaną, nes kirbėjo nuolat piktintis ir bartis, ar kartais autorė neperdėjo hiperbolizuodama Karakaso gyventojų realijas. Šitiek beprotiško smurto, koks, regis, tegali būti kokioje nors Šiaurės Korėjoje, negali egzistuoti XXI amžiuje. Tačiau ką aš iš tikrųjų žinau apie Venesuelą? Ogi beveik nieko, todėl teko pamiršti savo pasipiktinimus ir nepagrįstus kaltinimus ir mėgautis tekstu.

Žurnalistės Karinos Sainz Borgo plunksna taikli ir negailestinga. Žvelgiant į romano struktūrą, literatūrinį stilių – tai nėra Lotynų Amerikos literatūros novatoriškas perlas, kurį žūtbūt reiktų perskaityti. Gana nuosaikia, literatūros masėms paskaitoma knyga atrodo labiau kaip priedas prie turistams brukamų netikrų Venesuelos įvaizdžio formuojamų reklamų. Toji karti istorija apie badą, smurtą, apie Karakaso rajonų skersgatviuose kylančius neramumus, po kurių lieka sukepę lavonai, atrodo, taip toli nuo spalvingų ir aistringų venesualietieškų muilo operų, kad net baisu pagalvoti, kokio masto baimė, nesaugumas ir įtampa yra Karakase ir visoje šalyje.

Autorė pasakoja apie jauną beletristinių tekstų redaktorę Adelaidą, kuri už paskutinius pinigus palaidoja savo motiną, o po laidotuvių nebegali įeiti į savo namus, nes juose įsikraustė moterų laisvės pasipriešinimo frontas, kuris uzurpavęs redaktorės turtą, ją pačią palieka be nieko. Jokių teisių, policija korumpuota, nuolat žmonės miršta, patiria smurtą... Galiausiai moteris atsiduria pas kaimynę Aurorą, kuri netrukus miršta ir nuo tada prasideda kiekviena diena beprotiškos kovos už savo būvį. Šokiruojančių politinių neramumų kontekste Adelaida klajoja po savo prisiminimus apie giminės moteris, savo pačios vaikystę, tetas dvynes ir vis prisimena kieme augantį vaismedį, kuris alinančiomis gyvenimo sąlygomis tampa visos Venesuelos simboliu – rūgštūs vaisiai su milžiniškais kauliavaisiais.

Karina Sainz Borgo

Netrukus Adelaidos gyvenime atsiranda Santjagas – jaunėlis draugės brolis, kuris Adelaidai atskleidžia kraupias žmonių kankinimo bazes. Žmogaus mirtis, kančia ir prievarta tampa hienų ir sadistų pramogomis. „Jiems nesvarbu, ar mes pažįstami, ar priklausome organizacijai. Jie tiesiog mus talžydavo. Begalę kartų. Aš tave nudėsiu, pydare, mes tave išdulkinsim, pripjausim tavo šeimą, šūdžiau, kas tau liepė čia veltis? Pačiam jauniausiam į šiknaskylę sukišo laistymo žarną. Man – šautuvo vamzdį (p. 97).“ Jeigu atrodo, kad moterys gimdo vaikus, o karas – tai vyrų reikalas, tai Karakaso gatvėse pačios žiauriausios yra moterys: „Už trijų kvartalų nuo savivaldybės pastato ją užpuolė trys moterys, įsitempė į džipą tamsiais stiklais, sumušė ir suspardė. Paplūdusią kraujais paliko prie jos namų laiptinės lyg kokį perspėjimą. „Kitą kartą ji gyva negrįš.“ Štai ką reiškia šis ženklas. Pasigailėjimas – kaip dar viena žiaurumo forma. Palikti leisgyvę, kad agonija tęstųsi (p. 54).“

Ne ką mažiau šokiruoja ir pačios Adelaidos moraliniai sprendimai, kurie pamina visa, kas šiaip jau suprantama kaip žmogiška. Ji pasiima kitos moters tapatybę, o jos kūną sudegina gatvėje. Kitą vertus, skaitytojas supranta visas tas pateisinančias pilietinio karo aplinkybes, o noras išgyventi yra instinktyvus poreikis, paminantis visus kultūrinius susitarimus. Knygoje tokiomis aplinkybėmis nieko nebelieka (a)moralaus, nes tokia sąvoka paprasčiausiai nebeegzistuoja, kai nebelieka civilizacijos ir demokratijos.

Vienas įsimintiniausių knygos epizodų tampa Adelaidos dvasinis virsmas, didžiulė tapatybės transformacija, kai ji iš Karakaso skrenda į Madridą ir jos viduje „kovoja“ dvi tapatybės: prisiminimai apie motiną ir nauja „instaliuojama“ pavogta tapatybė. Skaitytojui atskleidžiami esminiai žmogaus tapatumo požymiai. Viskas, kas nėra mumyse, įskaitant ir tautinį identitetą, juos galima pasitelkus įtaigą, pakeisti vardan to, kad būtų išsaugota gyvybė. Knyga pagrindžia man jau senai žinomą tiesą, kad žmogaus prigimtiniai poreikiai yra žymiai stipresni už etines, kultūrines susitarimo formas ir atsiradus ribinėms situacijoms, kurios iš tavęs pareikalauja išgyvenimo instinkto, nebegalioja niekas, kas buvo iki tol sudiegta ir dėl ko tave vadino civilizuotu žmogumi.

Šis lengvai perskaitomas romanas labiau veikia kaip šokiruojantis liudijimas apie nematomą Venesuelos pusę. Kiek knygoje yra fiktyvumo, o kiek realijų – sunku nusakyti, reiktų itin domėtis Venesuelos realijomis, bet kokiu atveju, Karakase vis dar naktis, praplečia ir leidžia numanyti kitokį Venesuelos gyvenimą. Intensyviai aprašomi šokiruojantys brutalūs vaizdai kartu yra ir tam tikras autorės paminklas savo giminei ir politinis protestas prieš gniuždančią santvarką bei nuo tos santvarkos galvą padėjusiems žmonėms.

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Nuostabi diena, kai esame kartu" / "A Beautiful Day in the Neighborhood"

Sveiki,

Tai jau trečiasis man matytas Mariellės Meller filmas „Nuostabi diena, kai esame kartu“ (angl. A Beautiful Day Neighborhood) (2019). Iki tol matyti filmai „Paauglės dienoraštis“ (2015) bei „Ar galėsi man kada nors atleisti?“ (2018), mano subjektyvia nuomone, padarė didesnį įspūdi nei šis jos paskutinis darbas...

Biografinė juosta pasakoja apie kažkada realiai egzistavusį vyruką poną Rodžersą, kuris kūrė televizijoje kultinę laidą vaikams, kurią žiūrėdavo ištisos vaikų kartos. Galima laisvai pasiguglinti istorinės medžiagos ir pasižiūrėti, kaip viskas realiai atrodė ir kokiu panašiu rakursu režisierė perteikė šią istoriją. Kadangi man tolima amerikietiška senoji televizijos istorija, sunku vertinti filmo autentiškumą ir biografinius motyvus, bet įtariu, kad nemažai daliai žiūrovų šis filmas padarė didelį įspūdį, atgaivindamas vaikystės prisiminimus... Man, kaip ir dažnam lietuviui, nieko nežinant apie amerikietiškos televizijos procesus, belieka vertinti tik filmo turinį.

O turinys gana keblus. Filmo pirmasis pusvalandis labai „vilkosi“, vis bandžiau suprasti, kokia šios istorijos problematika. Ar kad vienas iš veikėjų susimušė su tėvu ar tas infantilusis TV laidų vedėjas, kuris slepia savo skaudžią istoriją? Ilgą laiką scenarijus skendi neaiškiose miglose, kas kitoniškame filme tikrai nėra minusas, juk nereikia visko pateikti žiūrovui supjaustyto, tenka mąstyti. Tačiau filmo holivudinis lengvumas ir maniera sako, kad filmas ir reikalavo viso aiškumo nuo pat pradžių. Lėlių pasaulyje gyvenantis vyrukas, pasirodo, visai ne gėjus, o jis turi žmoną ir du vaikus, o prie jo prisiplakęs žurnalistas per jį patiria tai, ką būtų galima pavadinti gydomąją atleidimo terapija.

Visgi antroji filmo pusė išsigrynina ir toji tėvystės bei atleidimo tema išties veikia terapiškai jau kaip pačiam žiūrovui. Tai išties veikia gerai! Skepticizmas išsisklaido ir pasiduodi švelniam filmo moralizavimui, kuris visai neįkirus, o tėvystės kadrai, kada vyrukas nešioja mažytį sūnelį aplink merdintį seno sukirpimo tėvą, atrodo, kaip trijų kartų intymus išpažinties momentas. Žinote, paprasti dalykai vis dar graudina ir dėl to stebina. Nėra šis filmas toks įmantrus, koks gali pasirodyti. Televizinio žanro žaismė ir biografinių faktų lipdinys sukurtas neblogai, tačiau bijau, kad lyginant su šių metų kitais filmas, jis kiek blankokas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela