Filmas: "Visi žino" / "Todos lo saben" / "Everybody Knows"

Sveiki, skaitytojai,

Irano kino režisierius Asghar Farhadi, išgarsėjęs tokiais darbais kaip „Išsiskyrimas“ (2011), „Praeitis“ (2013) ir kitais, jau kiek lietuviams mažiau žinomais filmais, manau, režisierius kryptingai nusprendė ieškoti ne tik liberalesnio priėjimo prie kino tematikos ir problematikos, kas iš esmės stabdė Irano cenzūra, bet ir savo kaip režisieriaus potencialo atskleidimo, naujų vėjo ir eksperimentavimo galimybių, nes paskutinieji jo darbai, nufilmuoti Rytuose, iš esmės buvo labai geri, bet jie energetiškai ir problematiškai ėmė vis kartotis. Šįkart jis kuria filmą su garsiais ispanų ir argentiniečių aktoriais Ispanijoje, taigi priima naujas kultūrines normas, kaip antai vaizduojamos katalikiškos vestuvės ir pan.

Filmas „Visi žino“ (ispan. Todos lo Saben) (2018) neretai buvo įtrauktas į geriausius 2018 metų Kanų kino festivalio sąrašus kaip labai paveiki drama. Ji iš esmės tokia ir yra, todėl, kas nemėgsta aštrumo, tam tikrų beprotiškomis emocijomis grįstų dramų ir jų hiperbolizavimo iki trilerio verto įvykio, manau, tam nepatiks. Nepaisant to, kad režisavo iranietis, man filmas atrodo netgi labai ispaniškas, matyt, tą puikiai imponavo garsūs elitiniai ispanų aktoriai (Penelope Cruz, Javier Bardem ir argentinietis Ricardo Darin – na kaip jų nemylėsi!) ir kultūrinis bendravimo koloritas.

Istorija pasakoja apie Laurą, kuri atvyksta iš Argentinos aplankyti savo tėvų, gyvenančių Ispanijoje, ir čia vietiniame miestelyje ji vėl sutinka kažkada labai mylėtą Paką. Galiausiai atšokusi su visais sesers vestuves, ji suvokia, kad iš kambario dingo šešiolikmetė dukra... Na, tada ir prasideda tikroji drama! Penelope Cruz veikėja puola į ašaras ir isteriją, buvęs mylimasis neriasi iš kailio, o aplinkiniai miestelėnai, įskaitant ir Lauros tėvus, atrodo, dėl skurdo ir skolų susimokę prieš ją ir jos dukrą. Nežinau, kas šiame filme atskiromis detalėmis mane stebina, sakyčiau, beveik niekas, tačiau visa dermė labai įspūdinga!

Pradėkime nuo to, kad siužetas kiek plokščias ir melodramatiškas, tinkantis muilo operai myli-nemyli-buvęs-nebuvęs-tavo-dukra-ne-mano-dukra... Ir tokie meilės ir giminystės saitai matyti devinto dešimtmečio muilo operose iš Lotynų Amerikos, tačiau taip, kaip režisierius sugeba sufokusuoti netikėtą kriminalinį įvykį, manau, geriau nepadarytų net Agata Kristi. Ir gana ilgai pavyksta jam nenuspėjamai išlaikyti šią paslaptį, nes pagrindinė energetika fokusuojasi į siaubą išgyvenančią motiną, kurios emocijos labai įtikinančios, kad net imama bežiūrint tapatintis ir jausti empatiją jos išgyvenamai širdgėlai.

Iš esmės filmas charakteringas, emocionaliai paveikus. Gal tai nėra toks pritrenkiantis siužetiškai kaip apie pagrobtą moterį filme „Kambarys“, tačiau toji melodramatiškoji pusė atrodo netgi labai pateisinta ir estetiškai, ir emocionaliai stipri, kad praktiškai nei trikdo, nei erzina. Priešingai, laikydamasis kriminalinės linijos, visąlaik troškau sužinoti, kokia toji tiesa, kad pamiršau viską, net arbatą ant stalelio. Manau, šis režisieriaus „pabėgimas“ į Europą pasiteisino gana gerai, nes dar vieno Irane izoliuotai nufilmuoto filmo apie šeimos problemas, kažin, ar besužiūrėčiau labiau nustebęs nei filmą „Visi žino“.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslėptas gyvenimas" / "A Hidden Life"

Sveiki,

Režisierius Terrence Malick yra puikus. Per savo ilgą karjerą sukūrė ne vieną šedevrą, kuriuo galėsime žavėtis net ir 100 metų praėjus. Iki tol man didžiausią įspūdį padaręs filmas „Gyvenimo medis“ (2011) tikriausiai buvo vienas mėgstamiausių tų metų filmų ir geriausias, bent man, režisieriaus filmas. Po to sekė kur kas kuklesni filmai ir štai, kai jau galėjome pagalvoti, kad režisierius tiesiog sulaukė savo kūrybinio saulėlydžio ir tikriausiai nieko stipraus ir įtaigaus nebesukurs, kas pranoktų daugelį jo darbų, pernai ėmė ir abstulbino pristatydamas Alpių kalnuose nufilmuotą dramą „Paslėptas gyvenimas“ (angl. A Hidden Life) (2019). Pastarąjį kūrinį galėjote pamatyti Scanoramos kino festivalyje.

Istorija pasakoja apie jauną šeimą, kuri gyvena Austrijos Alpių papėdėje įsikūrusiame atokiame kaime. Čia bendruomenė primena komuną: vieni apie kitus viską žino, lauko darbai nudirbami kartu ir t. t. Vieną dieną šeimos vyras iškviečiamas į karo tarnybą ir prasideda didžioji šeimos tragedija. Tiesą sakant, tai vienas iš tų režisierių, kuris gali iš jau senų ir šabloniškai įsigalėjusių temų kaip antai Antrasis pasaulinis karas rasti naują tų įvykių atskleidimo būdų. Malick kino kalba juslinga, metaforiška ir perteikta simboliais, jis kuria eksperimentines scenas, leidžia aktoriams improvizuoti, o po to sulipdo gerą juslėmis išreikštą nuotaiką. Nedaug tokių režisierių, kurie geba prasimušti būtent tokia filmavimo ir montavimo maniera į didįjį kiną.

Šįkart filmas anglų kalba, bet su vokiečių aktoriais. Paskutiniu metu režisierius dirbo su Holivudo žvaigždėmis, o filmai, nors ir pavykdavo raiškos būdu labai juslingi, tačiau jie neturėjo stiprių išorinių aplinkybių, kurias padeda sukurti tam tikra laikotarpio problema. Kad ir pavyzdžiui jo tikriausiai neįvertintas filmas „Naujasis pasaulis“ (2005). Būtent grįžimas prie istorinio konteksto režisieriui leido sukurti daugiasluoksnį pasakojimą. Iš pažiūros tai meilės, šiurpios ir negailestingai laikmečio išdraskytos šeimos istorija, bet filosofiniame lygmenyje, kur nemažai religinių poteksčių, tai yra filmas apie gėrio ir blogio grumtynes, paties blogio prigimtį. Ilgą laiką žiūrėdamas filmą virpėjau, nes šitaip taikliai ir pagaviai perteiktos mizanscenos leido šiurpti nuo lėto, meditatyvaus žiūrovo žudymo. Tai lėtas pasakojimas, kuriame dvasingumas, trapumas ir gyvenimo gražumas subtiliai „suliejamas“ su Antrojo pasaulinio karo žiaurumu. Karas vokiečius ir austrus privertė paklusti, juos fiziškai ir protiškai žagino, primesdami sukurtas Tėvynės prievolės ir pareigos idėjas. Iš esmės dabar ta pati retorika kalbama ir Lietuvoje, kai šauktiniams iš lūpų į lūpas kiek kitokia intonacija persakomos tos pačios nacionalistinės idėjos...

Filmas, bent man, leido permąstyti, kokį kolektyvinį traumos poveikį šie įvykiai turėjo žmonijai ir kiek mes šiandien esame pažengę, kad to nepasikartotų. Nors gyvename tos pačios lėtai besikeičiančios brutalios sistemos rėmuose. Tai baisu, kai pareigos tėvynei idėja spekuliuojami žmonių protai ir jie sava laisva valia yra paskatinami rinktis labai prastus sprendimus. Tuos juslingus kadrus, ypač ilgus kankinimus kalėjime lydi didinga choro muzika, kuri sustiprina gyvenimo šventumo ir to šventumo išniekinimo priešpriešas. Tai metaforų orkestras, išreiškiantis gyvenimo grožio ir kančios, meilės ir beprotybės paradoksais.

Galiausiai galima kartu palūžti su veikėjais, kai kažkurioje iš scenų paklausiama vidinio naratyvo balsu paties gyvenimo ir Dievo: „Kodėl mus sutvėrei?“ Ir tikrai, kodėl žmogus sutvertas be pasirinkimo laikytis tos jį naikinančios sistemos? Tam tikras pagrindinio veikėjo Franco maištas, nesutikti su Hitlerio politika ir karu, nepasirašyti dokumento netgi žinant, kad dėl vieno parašo, galbūt jis galės grįžti pas savo dukras ir žmoną, jis vis tiek renkasi kažką tikriau ir giliau už idilę. Kas tai? Nuolat klausiau ir bandžiau perprasti Franco apsisprendimą ir iki šiol dar nesuvokiu. Galbūt jis įkūnija paties režisieriaus pareiškimą, kad tik tokiu būdu gali būti atstatomas šio pasaulio teisingumas, paaukojant viską, kas geriausia ir gražiausia, nes būtent už tai kovojama. Franco gyvenimas ir sprendimas tampa simboliu neatstatyto teisingumo ir kartu jo pasirinkimas atrodo kaip neteisingumas, turinti ambivalentiškumo šiame dualistiniame – gėrio ir blogio – pasaulyje. Tai yra ypač sakralu ir slapta, beveik neįžiūrima proto lygmenyje, bet taip jaučiama širdimi, kad visa tai ir tegali būti pavadinta... paslėptu gyvenimu.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Little Big - Uno [lyrics / žodžiai] Eurovision Russia 2020

Sveiki, skaitytojai,

Gerai! Paskutinioji Eurovizijos dalyvė paskelbė savo dainą ir kaip šampano kamštis šovė į viršūnes, palikdama Lietuvos atstovus užnugaryje kaip mažytes žiežirbas. Per kelias paras rusų atstovai Little Big su daina „Uno“ sulaukė beveik 20 milijonų peržiūros. Nieko nesakau, nes rusų nacija, kuri domisi Eurovizija ir politiniais sumetimais, ir dėl to, kad patinka šis idėjinis šou, manau, saviškis pažiūrės bent po kelis kartus. Rusų daugiau nei 100 milijonų.

Galvoju, jeigu ne komisijos balsai, Rusija per paskutiniuosius dešimt metų vien žiūrovų balsais būtų laimėjusi bent dukart šį konkursą. Bet ne dėl laimėjimo ar politikos man patinka šis konkursas, jis tiesiog tobulas politikos, kultūros ir muzikos miksas, kuriame pasireiškia visos jėgos, tačiau iš to išeina dar ir pramoga.

Daina „Uno“ atitinka, manau, visus besiformuojančio naujojo Eurovizijos standarto: rimtai pateikiamas humoras, keistumas, greitai įsimenamas ritmas, keistų ir linksmų judesiukų kartojimas scenoje. The Roop iš esmės taip pat yra tos naujos Eurovizijos formuotojai, rusų atstovai tą kuo puikiausiai papildo ir tęsia.

Disko stilius pop muzikos kultūroje dabar turi itin didelę reikšmę. Jeigu žvilgtelėsite į amerikiečių pop muzikos naujausius kūrinius ir vaizdo klipus, pamatysite, kad visur dominuoja aštunto dešimtmečio įvaizdžiai ir ritmas. Kad ir naujausias Lady Gagos kūrinys ir vaizdo klipas „Stupid Love“. Little Big turi tai, kas tinka ir patinka visai Europai, nuo ispanų iki suomių muzikos klausytojų, nes jie šmaikštūs, užvedantys, juos lengva atsiminti, juos linksma pakartoti, jie parodijuoja, jie šmaikštauja, jie linksmina ir tai yra stiprus eurovizinis Molotovo kokteilis žiūrovams. Manau, daina tikrai pateks į finalą ir tikriausiai bus viena iš lyderių. Penketuke šviečiasi iš tolo, tik bijau, kad komisijos balsai „timptels“ juos, kaip gali nutikti ir su lietuviais, į lentelės apačią.

Visgi pats kūrinys man pačiam patinka. Pasižiūrėjus į grupės ankstesnius vaizdo klipus, darau išvadą, kad jie išlieka tokie pat bepročiai linksmintojai. Vien ką reiškia jų daina „Banana“! Visgi man jie primena mūsų lietuvių grupę „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, kurie dainuoja ir pateikia savo idėjas panašiame intervale kaip Little Big.

Pasižiūrėkite, kaip atrodo jų vaizdo klipas ir daina.

Lyrics / žodžiai

Little Big - "UNO"

It's gonna take more than one margarita
I'm gonna call you my sweet señorita
I'm gonna leave after night only with ya
All you have to do is to be ready for some action now

Don't be a dummy, dummy
I got that yummy, yummy
Can we be chummy, chummy right after midnight?
Yeah, you so charming bunny
Yeah, you so funny honey
All you have to do is to be ready for some action now

Uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, uno

Ho! Are you ready?
Ha! Hold it steady
Ho! Come to daddy
All you have to do is to be ready for some action now

Don't be a dummy, dummy
I got that yummy, yummy
Can we be chummy, chummy right after midnight?
The night is charming bunny
You are so funny honey
All you have to do is to be ready for some action now

Uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, uno
Uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis

Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis

Uno, uno
Uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, uno
Uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, uno.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Hooverphonic - Release Me {lyrics / žodžiai] Eurovision Belgium 2020

Sveiki,

Man gan neblogai žinoma belgų muzikos grupė Hooverphonic, kuri susikūrė maždaug 1995 metais ir per savo gana ilgą gyvavimą pakeitė ne vieną pagrindinę vokalistę. Paskutinįkart savo geriausius hitus jie įrašė su visai kita atlikėja 2014 metais ir tai buvo man gana didelis atradimas. Su gyvo garso orkestru jie perdainavo stilingus ir gerus savo muzikos kūrinius. Tas albumas išties tebėra ir šiandien labai geras!

Net nesitikėjau, kad vieną dieną Hooverphonic Eurovizijoje atstovaus Belgijai su jau kita vokaliste. Kūrinys „Release Me“ iš esmės pasako, kokią muziką atlieka Hooverphonic: gana lėtą, stilingą, truputį melancholišką, tačiau išsiskiriančią iš karnavalinio eurovizinio šurmulio. Tuo jie man ir patinka! Jie subtilūs! Tokia daina kaip „Release me“, žinoma, šansų laimėti pačios Eurovizijos neturi, tačiau jie mano asmeniniame penketuke, nes jų paprasčiausiai jų gera klausytis.

Galite padaryti neblogą eksperimentą. Internete greituoju būdu praklausyti visas šių metų Eurovizijos dainas ir užlenkti pirštus ties tais, kurie iškrenta iš konteksto ir skamba kitaip nei daugelis dainų. Hooverphonic, manau, pas daugelį būtų ties užlenktu pirštu.

Rami, svajinga, ilgesinga daina apie asmenybės sukūrimą gal kiek ir per monotoniška, gal kiek ir per kai kam įkyriai „apie nieką“ kartojant tą pačią frazę, bet, dievuli, kaip gražiai skamba ir dar gražiau iškrenta iš tų divų ir super šiuolaikiškų dainų konteksto, sakydama, kad old school vis dar veikia!

Pasiklausykite.

Žodžiai / Lyric

Hooverphonic – Release Me

Release me
Don't talk the way
Release me
It's not right to make me stay
All the lies and all the pain
Only you can make them go away
Yeah, release me from this sad and losing game

Release me
Don't say what I already know
Release me
Only trouble steals the show
All those words won't comfort me
It's clear we are not meant to be
Yeah, release me from this sad and losing game

You're all I want
A dangerous me
It's wrong to keep you close to me
And if you dare, if you care
Then cut the ropes and float away
Yeah, release me, if you love me let me go

Release me
Don't talk the way
Release me
It's not right to make me stay
All the lies and all the pain
Only you can make them go away
Yeah, release me from this sad and losing game

You're all I want
A dangerous me
It's wrong to keep you close to me
And if you dare, if you care
Then cut the ropes and float away
Yeah, release me, if you love me let me go

All the lies and all the pain
Only you can make them go away
All those words won't conquer me
It's clear we are not meant to be
Yeah, release me from this sad and losing game
Oh, release me, oh, release me from this sad and losing game
Oh, release me, oh, release me from this sad and losing game

Jūsų Maištinga Siela

Dailė: Aleah Chapin paveikslai, nuogos senos moterys, aktai, tapyba, realizmas

Sveiki,

Gana retai darau įrašus apie man patinkančius dailės kūrinius. Retai ji ir užklysta į mano meno žiūros lauką, tačiau viskuo, kas patraukia dėmesį, stengiuosi su Jumis pasidalyti.

Šįkart noriu pasidalyti amerikietės iš Vašingtono tapytojos Aleah Chapin (g. 1986) realistiškais nuogų pagyvenusių moterų akto darbais. 2012 metais jauna tapytoja laimėjo vieną perstižiškiausių tapytojų apdovanojimų – BP Portrait Adward. Tai pirmas kartas, kada portreto konkursą laimėjo ekshibisionistinis dailės kūrinys.

Nežinau, kaip jums, tačiau kartais nepakeliamai sunku žiūrėti į susenusį žmogaus kūną, o jaunoji dailininkė jau dešimtmetį tuo domisi ir tokiame kūne įžvelgia grožį ir nykstančio žmogaus skausmą, paskutinį žydėjimą, kuris ir trapus, ir liudijantis žmogaus trumpalaikiškumą fiziniame apvalkale.

Stebint autorės darbus, kurie gana didelio formato, kirba daug minčių. Kodėl moterys? Kodėl senos? Kodėl dažnai vaizduojama moterų sąjunga, savotiškas feministinis kultas? Ar tai turi seksualinių užuominų? Manau, kiekvienas iš mūsų paveikslus supras vis skirtingai ir tai yra labai įdomu. Bet kokiu atveju tuo dailė ir įdomi, kad kiekvienas interpretuojame ir jaučiame vaizdą pagal savo emocinio intelekto lygį.

Daugiau apie autorę ir jos darbus rasite http://www.aleahchapin.com/about

Pasigrožėkime Aleah Chapin darbais.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kosminė paslaptis" / "The Cosmic Secret"

Sveiki, skaitytojai,

Prieš metus matytas filmas „Virš paslapties“ arba „Virš didybės“ (2018) apie Žemės planetoje vykdomas sąmokslo teorijas, kitos rasės, reptilijų ir jų hibridų formas, apie slaptas bazes po žeme ir tikrus žmonių liudijimus, kuriuos oficialiai bandoma sumenkinti valdžios, man asmeniškai padarė didelį įspūdį, kadangi patvirtino tą informaciją, kuri dešimtį metų vienokiais ar kitokiais kanalais ateidavo pas mane. Naujausias tų pačių kūrėjų filmas vadinasi „Kosminė paslaptis“ (angl. The Cosmic Secret) (2019), kurį išvertė ir patalpino Donatas Banaitis.

Šiame Corey Gode, Roger R. Richards ir David Wilcock dokumentiniame filme, kurį tikrai priims ne kiekvienas, o dažnas skeptikas numos ranka, nors tai, tiesą sakant, nesvarbu, kadangi filmas daro milžinišką tiesos pliūpsnį apie mūsų dirbtinai sukurtą pasaulį ant melo pamatų tiems, kuriems reikia kelti sąmoningumo lygį. Kiekvienas tikriausiai savo tiesą atsirenka pats. Vieniems tai „neginčytini“ moksliniai faktai, pagrįsti išgalvota evoliucijos teorija, o kitiems, sakyčiau, prabundantys ir suprantantys, kaip veikia Didžioji Sąmonė ir gyvenimas formomis joje, suvoks, jog šis filmas yra nepaprasta mūsų realybės dėlionė, kuriame yra net labai daug tiesos. Juk iš esmės mes gyvename kaip filme „Trumeno šou“, tik sunku tuo patikėti, kad kino filmai leidžia tai pamatyti iš šalies, nes tai baisi paslaptis, bet... Duok atsakymą kaip žaidimą ir žmonės nepatikės, kai reikės suvokti tikrąją tiesą.

Filmas kviečia pažvelgti šįkart į mūsų galaktikos sandarą, tiksliau į tarpžvaigždines ateivių rases, suvokti žmogaus atsiradimo tikrąją evoliuciją, tvirtinant daugybės žmonių, galinčių prisiminti ne tik praėjusius gyvenimus, bet ir regėti praeities įvykius iš dabarties – jų regėjimai sutampa, kaip sutampa ir archeologiniai pavyzdžiai, liudijantys visiškai kitokią žmonijos raidą, nei manėme iki šiol. Tai ne filmas apie plokščiažemininkus, tai kur kas daugiau. Tai, kas mano supratimu, atitolina nuo mums suinstaliuoto siauro mokslo, mums nupiešto istorijos vadovėlio...

Filmas prasideda Saulės sistemos susiformavimu, kuris neatitiktų astrofizikų teorijos. Didelė civilizacija anksčiau egzistavusi Marse, kuri sunyko ir persikėlė į dirbtinį Mėnulį ir priartėjo prie Žemės. Kaip susikūrė tikrasis žmogaus hibridinis DNR, kaip atsirado Atlantida ir kam buvo pastatytos piramidės ne tik Žemėje, bet ir kitose Saulės sistemos planetose... Galėčiau visa tai priimti kaip mokslinės fantastikos žanrą, tačiau paklausęs tam tikrų regresinės hipnozės įrašų (jų pilna YouTubėje lietuvių kalba!), galima nesunkia susieti su visu dokumentinio filmo turiniu apie civilizacijų ciklus ir nuolat besikeičiančią dirbtiniu būdu Saulės sistemą.

Galiausiai filmas pamažu gręžiasi nuo materinės struktūros prie žmogaus dvasinės evoliucijos, susijusių su dažniais ir vibracijomis, sąmoningumu, dalelėmis, sklindančiomis per kosmosą. Apie pakylėjimą ir pabudimą jau prirašyta daug straipsnių, apie tai kalba net Kristus, tačiau iki tol realių įrodymų neturėjome, filmas visgi kreipia ne į panikos ir baimės pandemiją, bet į žmogaus gelmes, nes būtent nuo vidinio dažnio priklauso Žemės ir žmonijos ateitis.

Tiesa, man sunku suvokti žmogų, žiūrintį šį filmą, kuris absoliučiai nėra rinkęs informacijos ir nėra susidūręs su dvasiniais ieškojimais ir praktikomis. Filmas gali pasirodyti „pačiuožęs“, kažkokia konspiracija, bet esmė tokia, kad viskas yra priešingai – jis demaskuoja konspiracijas ir praplečia žmogaus sąmonę. Manau, tai labai svarbu ir, manau, nereikia nusiminti, kad daliai žmonių šioji informacija tiesiog nepasieks, o jeigu ir pasieks, surezonuos ne visiems.

Visgi dalijuosi lietuviškai įgarsintu filmu. Gero žiūrėjimo!

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb:7.2

Video, filmas lietuviškai „Kosminė paslaptis“ (The Cosmic Secrets)

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marion Poschmann "Pušų salos"

Marion Poschmann. „Pušų salos“ – Vilnius: Gelmės, 2020. – 176 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Juk pušis laikoma dieviškojo apsireiškimo vieta. Sakoma, kad pušis – pasaulio vieta, kur nulipa dievai, kaip kad žaibas, tekantis žaibolaidžiu (p. 152).“

Į trumpąjį Booker International Prize 2019 sąrašus patekusi vokiečių rašytojos Marion Poschmann (g. 1969) knyga Pušų salos (vok. Die Kieferninseln) buvo gana greitai išversta į lietuvių kalbą ir pristatyta kaip itin poetiška ir lengva istorija. Autorė puikiai žinoma vokiečių skaitytojams ir kaip prozininkė, ir kaip poetė, tačiau į lietuvių kalbą jos kūryba išversta pirmą kartą. Romaną iš originalo kalbos išvertė Živilė Gapšienė.

Tai pirmoji leidyklos Gelmės skaityta knyga, kuri leidžia seriją Kitoks romanas plonais lanksčiais viršeliais. Ko galima tikėtis iš romano, kuris pateko į Booker International sąrašą? Ogi pačios aukščiausios literatūros, tačiau šįkart lengvai skaitomas romanas ėmė ir pasibaigė vos tik prasidėjęs be aiškesnių nuskaidrinančių literatūrinių horizontų, naujų teksto atradimų.

Romaną Pušų salos galima priskirti meditatyviai literatūrai, kurioje svarbus keliaujančio veikėjo po kokią nors šalį, apmąstančio savo gyvenimo atsinaujinimo galimybes, lyginant asmenines vidines būsenas su tos šalies kultūra ir istorija. Šiuokart turime pagrindinį veikėją vokiečių profesorių Gilbertą, barzdų tyrinėtoją, kuris, susapnavęs, kad jo žmona Matilda jį apgaudinėja, išskrenda apmąstančiai kelionei į Japoniją. Skrisdamas virš Rusijos ir Kinijos jis galvoja apie arbatos tradicijas, nors pats nemėgsta arbatos. Apskritai šioji jo geografinė kelionė pilna lūkesčius žlugdančių įspūdžių virtinė.

Paskatintas netobulų santykių su žmona, jis bėga nuo rūškanos akademinės aplinkos ir remdamasis klasikiniu japonų poeto Bašio, haiku rašytojo, knyga ir kelionių vadovu, rengiasi keliauti per Japoniją, aplankydamas kažkada prieš 500 metų pėsčiomis ėjusio poeto kelius. Poetas savo piligrimine kelione siekęs dvasios transformacijos ir naujų eilėraščių atsinaujinimo galimybių. Po daug metų Gilbertas, trokšdamas atsinaujinimo, kartoja Bašio kelionę, tačiau visur, kur tik jis atsiduria – o atsiduria pačiose žymiausiose Japonijos vietose – nusivilia, kad tikėtasis pokytis, kraštovaizdžio įspūdis neturi galios pakeisti jo vidinės būsenos.

Gilbertas kelionėje sutinka savižudį studentą Josą Tamagočį, kurį didžiąją dalį kelionės stengiasi globoti, tačiau knygos pabaigoje Josa įgauna Haruki Murakami kūrybai būdingo misticizmo prasmę. Transformacijos kelionė romane atvaizduota pačiais įvairiausiais pasakojimo rakursais. Vienoje realybės plokštumoje Gilbertas keliauja pagal turistinį žemėlapį, kitoje – prisiminimų apie Matildą labirintuose, dar kitoje – sapnų erdvėje. Visos plokštumos strategiškai susilieja, papildo viena kitą ir perteikia Gilberto asmenybės ir dvasios būklės rezonavimą.

Autorė labai įdomiai barzdos nagrinėjimo teoriją pertransformuoja į Japonijos gamtos tyrinėjimo perspektyvą, ypač aiškindama dviejų rūšių pušis Japonijos geografinėje zonoje. Gilbertas, ilgai svarstęs apie barzdas, savo galvosenos modelį pamažu ima taikyti Japonijos kultūros apmąstymams, kas suponuoja, kad keliaudami po pasaulį ir bėgdami nuo savo tapatybės, rutinos, vis tiek naujoves priimsime jau įgytais stereotipais, nes žmogus kaip ir gamta transformuojasi labai lėtai. „Taigi miškas, kuriame gausybė moteriškų raudonųjų pušų. Miškas tarytum sukurtas žmonėms, turintiems motinos kompleksą, tamsus, praryjantis. Idealus miškas savižudžiui, paslapčia trokštančiam darsyk ištirpti visagaliame, žalojančiame, atstumiančiame ankstyviausios vaikystės objekte (p. 66).“

Marion Poschmann

Gilbertas bando paaiškinti Rytų kultūros reiškinius pagal archetipinius Vakarų civilizacijos modelius ir tai dar vienas romanas, kuris bando paaiškinti, suprasti jau labai seniai sprendžiamą Rytų ir Vakarų kultūrų skirtumus ir panašumus. Tačiau romane tai nėra pati svarbiausia problema, veikiau, tai lėtas ceremonijomis įrėmintas potyrio ir transformacijos laukimas, kurį turėtų lyg ir paskatinti vakariečio atvykimas į Japoniją, bet galiausiai lūkesčiai tampa tik protagonisto fizinio būvio pakeitimu. Rytų filosofija byloja, kad išorė negali pakeisti vidinių žmogaus nuostatų, nes viskas vis tiek vyksta žmogaus prote.

Gilberto kelionės tikslas – pušų salos, kurias išvydęs jis turėtų patirti nušvitimą, tačiau aplinkinių vaizdinių nusivylimas skaitytojui sufleruoja, kad, jeigu Gilbertas ir pasieks tas salas, jis vis tiek nusivils. Galiausiai istorija pasiekia absoliučiai filosofinį, akademinį aiškinimo lygį, kada bandoma sujungti nušvitimo, suvokėjo sąmonę su regimu vaizdu. Gilbertas kuria haiku, dedikuoja juos sau ir dingusiam Josa, poetizuoja šio pasaulio reginius, bandydamas užpildyti egzistencinį nusivylimą naujais potyriais, dirbtiniais kiek šabloniniais mąstymo modelio sukurtais vaizdinių paaiškinimais. „Ar jis gebėjo jas matyti? Pušis, jų grožį, kontūrus, atskiras detales, bendrą paveikslą? Nežinojo, kur nukreipti dėmesį – į spygliuočių medieną priešais, keistas, iš vandens kyšančių uolų formas, į pušies šaką, nukarusią jo regėjimo lauke, kuri, viena vertus, trikdė, kita vertus, kėlė tipišką susižavėjimą savo tapybiškumu, jau pažįstamu iš daugybės paveikslų. Kontempliacija jį vargino. (p. 167-168).“

Gilberto transformacijos idėja veda skaitytoją prie naujų atridinimų, atsinaujinimo galimybių. Vakarietiškais akademiniais apmąstymo modeliais bandoma apžvelgti Rytų poveikį vakarietiškam mąstymui. Iš esmės tai kultūrų asimiliacijos procesą vaizduojanti literatūra, subtiliai intelektuali, tačiau yra erzinančių, kiek banalių raiškos elementų. Pavyzdžiui, romano grynumą ir vientisumą trikdo gausybė turistinio pobūdžio aprašymų, kaip Gilbertas keliauja iš miesto į miestą, kokiais būdais jis tai daro, kaip sėdi, kaip keičiasi miestai, architektūra, stotys. Daug teksto skirta tarsi gidų vedžiojamiems turistams, šiuolaikinei japonų kelionės žemėlapiams, kurie dvelkia paviršutiniškais turistiniais niuansais, kurie, bent man, skaitytojui, nieko nepasakė apie Gilbertą ar pačią Japoniją. Daug erzinančios ceremonijos, kuri iš vienos pusės imituoja pačią japonų kultūros ceremonijos kultą, o iš kitos – bando paaiškinti poveikį Gilberto vakarietiškam mąstysenos modeliui, todėl kruopštus kelionės ceremonijų aprašymas struktūriškai ir teksto pobūdžiu yra romane pateisinamas.

Kitą vertus, skaitytojai, kurie nori aštrių pojūčių, aiškesnių konflikto vaizdavimų, narpliojimo ir atskleidimo būdų, Pušų salos gali pasirodyti pernelyg subtili, pernelyg liūliuojanti savo apgaulinga poetika, kuri imituoja ir dalinai pertransformuoja Bašio gyvenimo filosofiją ir jo kūrybą. Pušų salos itin specifinė literatūra, kaip trapus sakuros žiedas, manau, kiek ne mano skonio literatūra, bet parašyta ji išmoningai, jautriai ir pagrįstai.

Jūsų Maištinga Siela